Baudžiamoji byla Nr. 2K-16-895/2016
Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00003-2012-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4.1; 1.1.10.1; 2.6.7.4
(S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. vasario 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
nuteistojo Ž. R. gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei–Butvilienei,
nukentėjusiosios atstovui advokatui Daliui Poviliui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios M. S. atstovo advokato Daliaus Poviliaus kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu Ž. R. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį (dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu trejiems metams, 149 straipsnio 3 dalį (dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu keturiems metams, 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4, 5 dalimis, šios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė penkerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Iš Ž. R. priteista nukentėjusiajai M. S. 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti, Šiaulių teritorinei ligonių kasai 8014,11 Lt (2321,05 Eur) nukentėjusiosios gydymo išlaidoms atlyginti, Lietuvos Caritui 2000 Lt (579,24 Eur) proceso išlaidoms atlyginti.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendžiu Ž. R. apeliacinis skundas tenkintas, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo Ž. R. išteisintas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl dviejų veikų) ir 138 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pareikšti civiliniai ieškiniai atlyginti žalą nukentėjusiajai ir Šiaulių teritorinei ligonių kasai palikti nenagrinėti, o Lietuvos Caritas ieškinys atmestas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartimi panaikintas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžiu Ž. R. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, panaikinta Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio dalis, kuria Ž. R. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini)) laisvės atėmimu trejiems metams, ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis, kuriuo Ž. R. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini)) išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės, paskirtos pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini)) 138 straipsnio 1 dalį, subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.
Šiuo nuosprendžiu pakeistas Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendis ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos laisvės atėmimo ketveriems metams bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, nuteistajam paskirta 100 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse, ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, nustatant vienerių metų terminą jiems atlikti. Iš nuteistojo Ž. R. nukentėjusiajai M. S. priteistas neturtinės žalos atlyginimas sumažintas iki 2000 Eur.
Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokurorės ir nukentėjusiosios atstovo advokato Daliaus Poviliaus, prašiusių skundą tenkinti, nuteistojo gynėjos, prašiusios skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. Ž. R. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad išžagino nepilnametę, t. y. 2011 m. gruodžio 30 d., apie 3 val., gyvenamojo namo kambaryje (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš nepilnametę M. S., gimusią (duomenys neskelbtini): pakišo koją, parvertė ją grindų, po to nurengė drabužius, užgulė savo kūnu, nukentėjusiajai bandant priešintis suduodant rankomis smūgius, prispaudė jos rankas prie grindų, jėga praskėtė kojas ir, prieš nukentėjusiosios valią įkišęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios M. S. makštį, atliko prievartinį lytinį aktą, taip išžagino nepilnametę M. S..
Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pakeistu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, Ž. R. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl 2011 m. gruodžio 30 d., apie 22 val., nepilnametės M. S. išžaginimo (duomenys neskelbtini)) ir 138 straipsnio 1 dalį (dėl nesunkiai sutrikdytos nukentėjusiosios M. S. sveikatos), tačiau šios nuosprendžio dalys kasacine tvarka neskundžiamos.
2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį, kuria Ž. R. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini)), ir dėl šios dalies priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 328 straipsnio 3 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Taip pat teismas šiuo baigiamuoju aktu pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 2, 4 punktai, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, nustatė, kad byloje nėra visumos patikimų įrodymų, patvirtinančių Ž. R. kaltę dėl nukentėjusiosios išžaginimo 2011 m. gruodžio 30 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), dėl to padarė išvadą, kad jis šios veikos nepadarė ir pagal BK 149 straipsnio 3 dalį nuteistas nepagrįstai.
3. Kasaciniu skundu nukentėjusiosios M. S. atstovas advokatas D. Povilius prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendį ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, nes netinkamai pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas, buvo aiškiai šališkas nukentėjusiajai, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, nagrinėjusio šią bylą kasacine tvarka, nurodymų, išdėstytų kasacinėje nutartyje baudžiamojoje <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-393/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-393/2014">2K-393/2014</a>, ir nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos analogiškose bylose bei dėl bausmės vykdymo atidėjimo.
3.1. Skundo autorius teigia, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2011 m. gruodžio 30 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), nuteistasis išžagino nukentėjusiąją, kuriai dėl patirtos seksualinės ir fizinės prievartos konstatuotas potrauminio streso sutrikimas. Šis sutrikimas iki šiol stipriai veikia nukentėjusiosios būklę, prisimenant įvykusius įvykius, ji patiria pakartotinį didelį stresą (verkia, pasimeta), dėl kurio jai kyla suicidinės mintys. Dėl šių priežasčių teismo medicinos ekspertai labai aiškiai nerekomendavo nukentėjusiajai dalyvauti teismo posėdžiuose (teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, psichologo išvada ir teisme apklausta teismo ekspertė). Kasatorius aptaria medicinos praktikoje nustatytus potrauminio streso sutrikimo požymius bei jo pasekmes ir teigia, kad šios aplinkybės (požymiai, pasekmės) yra būdingos ir nukentėjusiajai, kuri ne tik sunkiai išgyveno su ja įvykusius įvykius, stengėsi juos užmiršti, bet ir kiekvieną kartą apklausiama apie prieš ją įvykdytą seksualinę ir fizinę prievartą patirdavo pakartotinį stiprų stresą (labai pergyvendavo, pasimesdavo ir pan.). Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į šias aplinkybes, ekspertų aiškią išvadą dėl nukentėjusiosios dalyvavimo teisminiame procese, į jos jauną amžių, sveikatos būklę (besitęsiančią lėtinę potrauminio streso eigą), patiriamą pakartotinį stresą, nes byloje nukentėjusioji buvo apklausta tris kartus, kiekvieną kartą po kelias ir daugiau valandų. Be to, nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad seksualinės prievartos bylose prieš nepilnamečius jų parodymai neturėtų būti vertinami taip griežtai ir kategoriškai kaip suaugusio asmens parodymai, tačiau nagrinėjamoje byloje teismas nei į šią nuostatą, nei į minėtas aplinkybes dėl nukentėjusiosios būsenos, nurodytos ir teismo medicinos ekspertų bei psichologų išvadose, nei į tai, kad teismo apklausiama nukentėjusioji akivaizdžiai patirdavo pakartotinį stresą, visiškai neįvertino ir neatsižvelgė. Dėl to kasatorius teigia, kad teismo išvados apie tai, jog nukentėjusiosios parodymai, duoti skirtingose proceso stadijose, negali būti laikomi absoliučiai teisingais, nes skirtingai nurodė, anot kasatoriaus, neesmines įvykių aplinkybes, yra nepagrįstos ir neturėjo būti pakankamas pagrindas išteisinti Ž. R. dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini). Anot kasatoriaus, visa bylos įrodomoji medžiaga akivaizdžiai pagrindžia, kad nukentėjusiosios parodymai dėl neesminių įvykio aplinkybių nėra pagrindas vertinti visų jos parodymų kaip nepatikimų. Viso proceso metu nukentėjusioji aiškiai ir nedviprasmiškai įvardydavo, kad (duomenys neskelbtini) ji buvo priversta santykiauti su nuteistuoju prieš savo valią, šie jos esminiai parodymai niekada nesikeitė, buvo pastovūs ir nekelia abejonių, o teismo medicinos ekspertai pažymėjo, kad nukentėjusioji nelinkusi fantazuoti, jos parodymai yra realistiški. Tai, kad teismas visiškai ignoravo nukentėjusiosios vidines savybes, jos psichinę–psichologinę būklę, buvusią įvykio metu ir ją apklausiant, patvirtina skundžiamo nuosprendžio teiginiai, kuriuose nurodoma, jog (duomenys neskelbtini) nukentėjusioji vos ne savo noru santykiavo su nuteistuoju, siekė šio palankumo net ir po išžaginimo. Kasatorius nesutinka su teismo nuomone, kad tokią aplinkybę patvirtina liudytojų, kurie, anot kasatoriaus, aiškiai susiję su nuteistuoju (jo giminės, artimi draugai), parodymai ir tai, jog nukentėjusioji kvietė į (duomenys neskelbtini) atvykti savo drauges ir jų neprašė jokios pagalbos. Tačiau teismas, darydamas tokią išvadą, visiškai ignoravo ekspertės, kuri girdėjo ir analizavo visus nuketėjusiosios parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, išvadas, kad būtent toks elgesys (neieškoti pagalbos išorėje, bandyti kilusias problemas slėpti ir jas spręsti tik savo jėgomis ir t. t.) yra tipiškas elgesys nepilnametėms, patiriančioms seksualinę prievartą; nagrinėjamu atveju nukentėjusioji yra akivaizdžiai patyrusi seksualinę prievartą ir aiškią žalą savo sveikatai; nukentėjusiosios parodymai patvirtina anksčiau ekspertų ir psichologų padarytas išvadas; jokie kiti veiksniai (pvz., artimųjų įtaka) neturėjo įtakos patirtai psichologinei–psichinei žalai atsirasti; tokia žala yra išimtinai patirtos prievartos rezultatas. Kasatorius pažymi, kad ši ekspertė analogiškai vertino ir tokias pačias išvadas pateikė dėl nukentėjusios parodymų apie abu įvykius, įvykusius (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Tai, kad apeliacinės instancijos teismas, pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą, neatsižvelgė į minėtas ekspertų išvadas, jų tinkamai neįvertino, yra nurodyta ir minėtoje kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-393/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-393/2014">2K-393/2014</a>, kuria buvo panaikintas išteisinamasis nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Be to, teismas visiškai neatsižvelgė ir į nukentėjusiosios nurodytas priežastis, dėl kurių ji bandė prisikviesti į (duomenys neskelbtini) savo drauges (tam, kad būnant draugėms jai būtų drąsiau atsispirti nuteistojo priekabiavimui; būtų aiškiai mažiau šansų nuteistajam imtis prieš ją prievartos; padidėtų tikimybė grįžti namo – ištrūkti iš nuteistojo kontrolės) ir neprašė niekieno pagalbos (didelė gėda dėl to, kas atsitiko; didelis noras niekam nieko nepasakoti; bandyti viską išspręsti savo jėgomis), nors pastaroji aplinkybė yra nurodyta ir psichologo išvadoje. Dėl to kasatorius teigia, kad teismas nepagrįstai ignoravo dalį įrodymų, vertindamas nukentėjusios parodymus, jiems kėlė aiškiai per didelius reikalavimus, neatsižvelgė į jos charakterio savybes, amžių, patirtą seksualinę prievartą bei psichinę–psichologinę traumą ir padarė neteisingą išvadą, jog byloje nėra tinkamų ir pakankamų duomenų Ž. R. kaltei pagrįsti dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini). Kartu kasatorius pažymi ir tai, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, jog išvykus iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) nuteistojo ir nukentėjusiosios santykiai pasikeitė tiek, kad būtų galima teigti, jog iki tol nukentėjusiosios nežaginęs, nuteistasis (duomenys neskelbtini) jau buvo priverstas imtis fizinės prievartos ir savo seksualinį geismą tenkinti su nepilnamete, ją išžagindamas, o ne šiai geranoriškai sutinkant, kaip tai teigiama skundžiamame nuosprendyje.
3.2. Kasatorius nesutinka ir su teismo sprendimu atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes teismas, priimdamas tokį sprendimą, visiškai neatsižvelgė į teismų praktiką dėl BK 75 straipsnio taikymo (Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą 2008 m. vasario 15 d. apžvalga, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42/2012). Kasaciniame skunde teigiama, kad viso proceso metu Ž. R. aiškiai ir neabejotinai melavo, bandė klaidinti teismą, keitė parodymus, nepripažino savo kaltės, bandė išvengti atsakomybės, akivaizdžiai kritiškai nevertina savo elgesio ir nelaiko jo nusikalstamu. Anot kasatoriaus, tai reiškia, kad nuteistasis net nesupranta jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo, ir tai leidžia daryti išvadą, jog jis nevengs tokių veikų daryti ir ateityje, jas gali padaryti ir vėl. Kasatorius neabejoja, kad šiuo atveju nuteistasis nuoširdžiai nesigaili dėl padarytų veikų, nes jis neatsiprašė nukentėjusiųjų, neatlygino ir net nebandė atlyginti žalą. Skunde nurodoma, kad nuteistasis padarė sunkų nusikaltimą, kurio pavojingumas visuomenei yra aiškiai pripažintas kaip itin didelis, nukentėjusioji dėl tokių nuteistojo nusikalstamų veiksmų patyrė sunkius išgyvenimus, kuriuos patiria net iki šių dienų, jos sveikatai padaryta žymi žala, kurios pasekmės yra jaučiamos iki šiol. Kasatoriaus nuomone, byloje esanti nuteistojo charakteristika vertintina kritiškai, kaip prieštaraujanti bylos duomenims, kurie nuteistąjį apibūdina neigiamai – nusikaltimus įvykdė būdamas girtas, linkęs laiką leisti girtaudamas kelias dienas iš eilės ir naudoti smurtą, neturi jokių visuomenei naudingų, asmenybę lavinančių polinkių ar pomėgių, proceso metu sistemingai meluodavo teismui, nesistengė atlyginti padarytos žalos. Tai, kad nuteistasis vykdė nusikalstamas veikas siekdamas išimtinai nusikalstamų tikslų, motyvuojamas nusikalstamų, savanaudiškų paskatų, siekdamas patenkinti savo gyvuliškus poreikius nežiūrint į nieką, patvirtina bylos faktinės aplinkybės, t. y. kad jis panaudojo smurtą prieš nesutinkančią jo lytinę aistrą tenkinti nepilnametę. Kartu kasatorius teigia, kad teismo argumentai, jog Ž. R. nusikalto būdamas neteistas ir nebaustas administracine tvarka, yra aiškiai nepakankami taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir prieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-42/2012).
4. Nukentėjusiosios atstovo advokato kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir baudžiamojo įstatymo (BK 149 straipsnio 3 dalis, 75 straipsnio 1 dalis) taikymo
5. Kasaciniu skundu nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu nuteistąjį Ž. R. išteisinti pagal BK 149 straipsnio 3 dalį dėl veikos, padarytos prieš nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini), ir ginčijamas šio teismo atliktas bylos duomenų (nukentėjusiosios parodymų, ekspertų išvadų ir kt.) vertinimas, padarytas, anot kasatoriaus, nesilaikant kasacinės instancijos teismo nurodymų, išdėstytų kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-393/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-393/2014">2K-393/2014</a>. Taip pat kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atidėdamas nuteistajam Ž. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nepagrįstai taikė BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas.
5.1. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.
Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-28-489/2016 ir kt.).
BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal šio įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi motyvuoti ir argumentuoti, kodėl panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priima naują, iš esmės priešingą nuosprendį bei pagrįsti savo išvadas byloje ištirtų ir kitaip, nei vertino pirmosios instancijos teismas, įvertintų įrodymų pagrindu, konstatuodamas kitokias faktines įvykio aplinkybes, teismo nuomone, reikšmingas bylos išnagrinėjimui ir teisingo sprendimo priėmimui.
5.2. Pagal BK 149 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas lytiškai santykiavo su nepilnamečiu asmeniu prieš jo valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
Jeigu išžaginimo metu nukentėjusiajam nebuvo suėję aštuoniolika metų, jis laikomas nepilnamečiu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra nepilnametis arba pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo tai suvokti.
Tokios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai reiškiasi lytiniu santykiavimu prieš nepilnamečio asmens valią, esant bent vienam alternatyviam veikos padarymo būdui: 1) panaudojant fizinį smurtą, 2) grasinant tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, 3) kitaip atimant galimybę priešintis, 4) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle.
Subjektyvusis išžaginimo požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia: kaltininkas suvokia, kad jis lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią, pasipriešinimui įveikti panaudoja fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atima galimybę priešintis arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir nori tokių lytinių santykių. Nukentėjusio asmens nesutikimas lytiškai santykiauti turi būti išreikštas (žodžiais, veiksmais). Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai ir neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai vyksta prieš nukentėjusiojo valią (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk5LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-199/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-199/2013">2K-199/2013</a>, 2K-128/2014 ir kt.). Be to, nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais apie nusikalstamos veikos aplinkybes, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.
Lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Jei prieš nukentėjusįjį fizinis smurtas panaudojamas ne pasipriešinimui įveikti, o kitiems tikslams (pvz., siekiant atkeršyti dėl asmens nesutikimo lytiškai santykiauti, dėl nepasisekusių lytinių santykių ar dėl įžeidimo), arba fizinis smurtas panaudojamas po lytinių santykių, fizinio smurto panaudojimas priklausomai nuo kilusių padarinių kvalifikuojamas kaip atskiras nusikaltimas (pagal BK 135, 138 ar 140 straipsnį).
6. Šią bylą pirmą kartą nagrinėjant kasacine tvarka pagal prokuroro kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 14 d. nutartimi buvo panaikintas Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. išteisinamasis nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Esminiai kasacinės instancijos teismo argumentai, nurodyti šioje nutartyje, buvo tai, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas Ž. R. dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 3 dalyje (dėl dviejų veikų) ir 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, įvertino tik atskirus, tačiau ne visus byloje surinktus įrodymus, o kai kurių duomenų iš viso nevertino, t. y. išteisinamąjį nuosprendį priėmė išsamiai neišsiaiškinęs visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių, taip padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą. Kartu teisėjų kolegija konstatavo ir tai, kad toks išteisinamasis nuosprendis neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
7. Apeliacinės instancijos teismas, šią bylą iš naujo nagrinėdamas apeliacine tvarka ir priimdamas skundžiamą sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį ir dėl šios dalies Ž. R. išteisinti pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini), nukentėjusioji buvo išžaginta, nes jos parodymai, kuriais grindžiama šioje dalyje nuteistojo kaltė, yra nenuoseklūs, nevienodi, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys. Teismo nuomone, tai, kad nukentėjusioji nurodė skirtingas susitikimo su liudytoju E. K. aplinkybes ir skirtingą kambarį bei vietą, kur buvo atliktas lytinis aktas, leidžia teigti, jog jos parodymai apie jos išžaginimą (duomenys neskelbtini) yra nepatikimi ir nepatvirtina Ž. R. kaltės padarius šį nusikaltimą.
8. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio dalies dėl Ž. R. išteisinimo argumentus ir motyvus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nukentėjusiosios parodymuose esančius nereikšmingus nesutapimus vertino kaip esminius prieštaravimus, leidžiančius šiuos parodymus vertinti kaip nepatikimus, ir didelę reikšmę suteikė nuteistojo parodymams, jo suvokimui apie buvusią situaciją bei vertinimui (kad (duomenys neskelbtini) jokių lytinių santykių su M. S. nebuvo, o (duomenys neskelbtini) viskas vyko jos sutikimu ir smurto prieš ją nenaudojo). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyti nukentėjusiosios parodymų (dėl nusikaltimo (duomenys neskelbtini)) nesutapimai apie pirmiau minėtas aplinkybes (dėl susitikimo su liudytoju, kambario ir kt.) neturi jokios reikšmės Ž. R. atliktų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal atitinkamą baudžiamąjį įstatymą ir nepaneigia paties smurto panaudojimo prieš nepilnametę nukentėjusiąją bei su ja atlikto prievartinio lytinio akto fakto. Juolab kad minėti nesutapimai yra neesminiai ir, atsižvelgiant į įvykio situaciją bei tuo metu buvusią nukentėjusiosios būklę, yra logiškai (natūraliai, gyvenimiškai) paaiškinami (pateisinami). Priešingai nei nurodoma skundžiamo nuosprendžio dalyje, viso proceso metu nukentėjusioji nuosekliai parodė iš esmės tas pačias ir teisiškai reikšmingas įvykio aplinkybes apie jos priešinimąsi, nesutikimą, prašymą „to“ nedaryti, spardymąsi, Ž. R. panaudotą prieš ją fizinį smurtą ir atliktą lytinį aktą prieš jos valią J. ir N. B. sodyboje, (duomenys neskelbtini). Maža to, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino įvykio mechanizmo, į kurį tinkamai atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, ir nepagrįstai neanalizavo bei nevertino teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nurodytų objektyvių priežasčių, paaiškinančių, dėl ko nukentėjusioji galėjo netiksliai nurodyti kai kurias aptariamo įvykio aplinkybes (gėda, kaltė, baimė ir kt.).
8.1. Taip pat apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ir įrodomąją reikšmę suteikė netiesioginiams įrodymams – teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto ir teismo medicinos specialisto išvadoms, liudytojų B. Š., B. V., M. K. parodymams, kurios parodė nukentėjusiosios būklę, savijautą ir stresą tuoj po nusikalstamų veikų. Taigi kasatorius teisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo įrodymų vertinimas atliktas nesilaikant kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-393/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-393/2014">2K-393/2014</a> pateiktų nurodymų (BPK 386 straipsnio 2 dalis).
Kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje, nukentėjusioji, atvažiavusi kartu su liudytoju E. K. į jai nepažįstamą vietą – J. ir N. B. sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), buvo išsigandusi, pasimetusi; šios sodybos gyvenamojo namo kambaryje priešinosi siekiančiam su ja lytinių santykių Ž. R., spardėsi, rankomis stūmė jį nuo savęs, prašė nieko jai nedaryti, tačiau nuteistasis panaudojo fizinį smurtą, ją pagriovė ant grindų ir prieš jos valią su ja lytiškai santykiavo. Tokia nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistasis suvokė, jog seksualinio pobūdžio veiksmus su nepilnamete (žinojo apie šios mokymąsi mokykloje) nukentėjusiąja atlieka prieš jos valią, ir norėjo taip elgtis. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Ž. R. neatliko jokių seksualinio pobūdžio veiksmų prieš nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini), yra nepagrįsta ir visiškai neatitinka bylos duomenų ir nustatytų faktinių įvykio aplinkybių visumos.
8.2. Įvertinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas prioritetą suteikė tam tikriems įrodymams ar jų daliai, nevertindamas įrodymų visumos, taip esmingai pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) ir padarydamas bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl Ž. R. kaltės pagal BK 149 straipsnio 3 dalį nebuvimo. Priešingai nei nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalyje, pirmosios instancijos teismas Ž. R. veiką, padarytą prieš M. S. (duomenys neskelbtini), teisingai kvalifikavo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį.
9. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio dalį dėl Ž. R. nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini), ir priimdamas dėl šios dalies išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas), šio teismo išvados dėl Ž. R. kaltės nebuvimo pagrįstos ne byloje surinktų įrodymų visuma, dalį įrodymų vertinant netinkamai, dėl to buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, sukliudę teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą teismo sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis).
10. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir kito baudžiamojo įstatymo – BK 75 straipsnio 1 dalies – nuostatas.
10.1. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimui pripažinti kaltu Ž. R. pagal 149 straipsnio 3 dalį (dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini)), daro išvadą, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu nuteistajam už šį nusikaltimą paskirta tinkama bausmė, t. y. paliekama apylinkės teismo nuteistajam Ž. R. paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.
10.2. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl Ž. R. nuteisimo (jį išteisinant dėl vienos veikos pagal BK 149 straipsnio 3 dalį), paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtų bausmių pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį, tačiau nutarė paskirtos galutinės bausmės vykdymą atidėti.
10.3. BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo
Teismui sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios su padaryta veika ir su nuteistojo asmenybe. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
10.4. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas vertino, kad šiuo atveju yra tiek formalios sąlygos Ž. R. taikyti BK 75 straipsnį, tiek ir kitos aplinkybės, turinčios reikšmės sprendžiant dėl galimybės taikyti šį baudžiamosios teisės institutą.
Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada kasacinės instancijos teismas nesutinka, nes, priešingai nei konstatavo šis žemesnės instancijos teismas, nagrinėjamos bylos aplinkybės neduoda pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Šia nutartimi nustačius, kad skundžiamu nuosprendžiu Ž. R. nepagrįstai išteisintas dėl vienos iš jo padarytų nusikalstamų veikų, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas, atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nevisapusiškai įvertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, jų padarymo aplinkybes ir sukeltas pasekmes, nepagrįstai suabsoliutino nuteistąjį tik teigiamai apibūdinančius duomenis ir priėmė nepagrįstą sprendimą atidėti jam paskirtos bausmės vykdymą. Taigi darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai atidėjo bausmės vykdymą.
10.5. Be to, palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistajam Ž. R. lieka paskirta galutinė penkerių metų laisvės atėmimo bausmė. Kaip minėta, BPK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti taikomos asmeniui, nuteistam laisvės atėmimo bausme ne daugiau kaip ketveriems metams už tyčinio nusikaltimo padarymą. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nuteistajam Ž. R. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.
11. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl Ž. R. išteisinimo pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, bausmės vykdymo atidėjimo ir sumažinto civilinio ieškinio neturinei žalai atlyginti dydžio naikintina, paliekant dėl šios dalies galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.
Dėl nukentėjusiosios atstovo prašymo priteisti proceso išlaidas
12. Nukentėjusiosios atstovas prašo išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas. Kasacinės instancijos teismui pateiktas banko mokėjimo nurodymas Nr. 101 (2015 m. birželio 26 d.) patvirtina, kad Lietuvos Caritas sumokėjo nukentėjusiosios M. S. atstovui advokatui D. Poviliui 1100 Eur už suteiktą teisinę pagalbą kasacinės instancijos teisme.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose, tačiau, sprendžiant klausimą dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
Ši baudžiamoji byla nagrinėta antrą kartą kasacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka pagal nukentėjusiosios atstovo advokato kasacinį skundą, kuris pripažintinas pagrįstu ir tenkintinas visiškai. Dėl to Lietuvos Caritas turėtos išlaidos dėl teisinės pagalbos – advokatui surašant kasacinį skundą ir dalyvaujant kasacinės instancijos teismo posėdžiuose – turi būti atlygintos.
13. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį, kurioje priimtas naujas nuosprendis ir Ž. R. išteisintas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (dėl veikos, padarytos (duomenys neskelbtini)), jam paskirtos bausmės subendrintos BK 63 straipsnio tvarka, atidėtas bausmės vykdymas (BK 75 straipsnis), paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 67, 70 straipsniai) bei sumažintas civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydis, ir dėl šios dalies palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendį be pakeitimų.
Priteisti iš nuteistojo Ž. R. Lietuvos Caritui 1100 Eur proceso išlaidoms kasacinės instancijos teisme atlyginti.
Teisėjai Aldona Rakauskienė
Artūras Pažarskis
Armanas Abramavičius
