Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių esminį išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-108-1075/2026

Teisminio proceso Nr. 2-34-3-00679-2023-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.14.4; 3.2.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. rugpjūčio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Donato Šerno ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje, kurioje teismas išnagrinėjo dalį civilinės bylos pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. R. (jos procesinių teisių perėmėjų J. M. ir V. P.) ieškinį ieškovei J. M., atsakovui G. M., tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. R., notarė A. B., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių esminį išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.

2. Alytaus apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-19-445/2026 pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atsakovui G. M. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų bei pagal atsakovo G. M. patikslintą priešieškinį ieškovei J. M. dėl santuokos nutraukimo esant kito sutuoktinio kaltei ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, tretieji asmenys G. R., notarė A. B. ir A. M. R., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

3. Teisme buvo gautas trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. R. (toliau – ir rentos gavėja) ieškinys dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo, kuriuo ji prašė: 1) nutraukti 2012 m. vasario 6 d. rentos gavėjos, ieškovės bei atsakovo sudarytą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, patvirtintą Prienų rajono 3-iojo notaro biuro notarės A. B., notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, ginčo sutartis), kuria rentos gavėja perdavė ieškovei ir atsakovui, o jie, įsipareigodami išlaikyti rentos gavėją iki gyvos galvos, perėmė 1/2 dalį 143,66 kv. m gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato – malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato – daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 dalį pastato – tvarto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), (toliau – ir ginčo turtas); 2) taikyti restituciją ir rentos gavėjos nuosavybėn grąžinti ginčo turtą; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Alytaus apylinkės teismas 2025 m. birželio 4 d. priėmė dalinį sprendimą pagal trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. R. ieškinį. Teismas ieškinį tenkino visiškai ir nutraukė Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, taikė restituciją ir A. M. R. nuosavybėn grąžino ginčo turtą, kuris buvo perduotas ieškovės ir atsakovo nuosavybėn pagal Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Priteisė rentos gavėjos naudai iš atsakovo 898 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

5. Teismas pažymėjo, kad nėra įrodyta, jog atsakovas ir ieškovė atliko tam tikrus veiksmus rentos gavėjos naudai tenkindami jos poreikius.

6. Teismo vertinimu, atsakovo nurodoma aplinkybė, jog rentos gavėja niekada, t. y. per 11 metų laikotarpį, neišreiškė jokių nusiskundimų, kad atsakovas netinkamai vykdo pareigas, prisiimtas pagal Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, yra susijusi su aplinkybe, kad faktiškai rentos gavėja A. M. R. rūpinosi ir rūpinasi jos sūnus A. R. su žmona A. R. – asmenys, neprisiėmę sutartinės prievolės, atitinkamai rentos gavėjai nebuvo poreikio ginti savo pažeistus interesus.

7. Teismas nurodė, kad perleisto turto, kuriame visą laiką gyveno rentos gavėja, pagerinimas iš esmės savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiga išlaikyti rentos gavėją yra tinkamai vykdoma, nes sutartimi sutuoktinių prisiimti įsipareigojimai neapsiriboja tik gyvenamųjų patalpų suteikimu.

8. Teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog rentos gavėjai nuolat teikė sutartyje nustatyto dydžio (vienos minimaliosios mėnesinės algos) rentos gavėjo išlaikymą. Teismas nevertino sudaryto sandorio turinio įsipareigojimų ekvivalentiškumo, apsikeitimo ekonomine verte aspektais, nes sandorio šalys jo turinį yra įvertinusios sandorio sudarymo metu.

9. Teismas, konstatavęs esminį Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimą, taikė vienašalę restituciją ir grąžino rentos gavėjai ginčo sutartimi perleistą ginčo turtą.

10. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo dalinį sprendimą paliko nepakeistą.

11. Kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.464 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Klausimas, ar konkretus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimas iš esmės pažeidžia išlaikymo įsipareigojimus, sprendžiamas įvertinant paminėtame straipsnyje nurodytus kriterijus ir atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumus.

12. Kolegija nurodė, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme. Pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas išlaikymo prievolės pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį arba ją vykdydamas netinkamai, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, o pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Rentos mokėtojo veiksmai sąžiningumo, protingumo ir teisingumo aspektu vertintini pagal tai, ar jie maksimaliai atitinka būtiniausius rentos gavėjo poreikius ir ar jie skirti būtent tokiems poreikiams tenkinti.

13. Kolegija padarė išvadą, kad nuo Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo iki rentos gavėjos ieškinio priėmimo dienos rentos gavėjai, atsižvelgiant į jos amžių, buvo reikalinga nuolatinė ir nepertraukiama priežiūra. Kolegijos vertinimu, bėgant laikui rentos gavėjos poreikiai žymiai padidėjo, nuolatinė priežiūra tapo itin svarbi, kad būtų išlaikyta pagal amžių kiek įmanoma stabili rentos gavėjos sveikata, todėl šalių pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų rentos gavėjai vykdymas tapo gyvybiškai svarbus. Į nagrinėjamą bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ir atsakovas atliko tam tikrus veiksmus išlaikymo gavėjos naudai tenkindami jos poreikius, aprūpindami ją reikiamais daiktais, prižiūrėdami susirgus ir pan.

14. Įvertinusi į bylą pateiktus rentos gavėjos buities sąlygų įrodymus, kolegija neturėjo pagrindo sutikti su atsakovo išdėstytais argumentais, jog perleistas turtas, kuriame visą laiką gyveno rentos gavėja, buvo pagerintas iš esmės, sukuriant jai komfortiškas gyvenimo sąlygas ir sąlygas oriai senatvei. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių rentos gavėjos poreikių tenkinimą natūra. Kolegija pažymėjo, jog atsakovas dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, todėl tenkinti rentos gavėjos poreikių natūra (nuolat rūpintis maitinimu, apranga, medikamentais, transportavimu ir kt.) jis neturėjo galimybės.

15. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra įrodyta, jog atsakovas ir ieškovė atliko tam tikrus veiksmus rentos gavėjos naudai, tenkindami jos poreikius. Tokių išvadų nepaneigia ir atsakovo teikti rašytiniai įrodymai. Atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad atsakovas tinkamai užtikrino rentos gavėjos būtiniausių poreikių tenkinimą ir teikė nuolatinę, tęstinę ir nepertraukiamą priežiūrą nuo Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo. Atsakovo pateikti įrodymai tik patvirtina, kad į rentos gavėją dėl visokeriopos pagalbos teikimo jis kreipėsi tik tuomet, kai teisme jau buvo priimtas jos ieškinys dėl Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo. Jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog, pats negalėdamas pasirūpinti rentos gavėja (sutuoktiniams pradėjus konfliktuoti), ėmėsi priemonių, kad ja pasirūpintų kiti asmenys, atsakovas nepateikė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, lemiančias būtinybę vertinti ne pavienius įrodymus, o byloje nustatytų įrodymų visumą, ypač tuo atveju, kai reikalavimas nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį pareiškiamas santuokos nutraukimo byloje ir turi tiesioginę įtaką sutuoktinių dalintino turto balansui. Skirtingas proceso šalis (rentos mokėtoją ir rentos gavėją) sieja tiesioginiai giminystės santykiai, atitinkamai ir tiesioginis suinteresuotumas pareikšto reikalavimo nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį baigtimi, reikalavimą įrodinėjant tik suinteresuotų asmenų – artimųjų giminaičių (sūnaus, kuris yra ieškovės tėvas, ir jo sutuoktinės, kuri yra ieškovės motina) parodymais. Pažeidęs įrodymų vertinimo teisės normas (įrodymų sąsajumo, jų tarpusavio ryšio, prieštaringumo), teismas neatskleidė ginčo teisinės esmės, pažeidė teismo pareigą teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, taip pat pažeidė atsakovo teisę į teisingą teismo procesą.

16.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, kadangi konstatavo, jog ginčo santykiams taikomos tik išlaikymo iki gyvos galvos sutartį reglamentuojančios nuostatos, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neišskyrė, kad ginčui aktualios ne tik Civilinio kodekso šeštosios knygos nuostatos (išlaikymas iki gyvos galvos), bet ir trečiosios knygos nuostatos. Toks kvalifikavimas svarbus tuo, kad atsakovo pareiga išlaikyti trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, ir pateikti tokį išlaikymą pagrindžiančius dokumentus negali būti vertinama atsietai nuo sutuoktinių pareigos būti lojaliems, veikti šeimos ir kito sutuoktinio interesų naudai bei susiformavusios sutuoktinių bendro ūkio vedimo ir bendro gyvenimo būdo tradicijos.

16.3. Esant priešingam suinteresuotumui dėl trečiojo asmens (ieškovės močiutės) pareikšto reikalavimo nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kuris tiesiogiai veikia sutuoktinių dalintino turto balansą, akivaizdu, kad objektyviai pateikti įprastų įrodymų, patvirtinančių tinkamą rentos mokėtojo pareigų vykdymą, neįmanoma. Tačiau bylą nagrinėję teismai santykio tarp pareikšto reikalavimo nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir ieškovės (rentos gavėjos anūkės) iškeltos civilinės bylos ir joje reiškiamų reikalavimų tiek jų pobūdžio, tiek turinio, tiek laiko aspektu netyrė, nesiaiškino ir dėl to šioje byloje esamo teisinio santykio neidentifikavo. Dėl to nebuvo atskleista bylos esmė.

16.4. Bylą nagrinėję teismai atsietai nuo bylos įrodymų viseto vertino ir tai, kad reikalavimas nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį reiškiamas praėjus 11,5 metų nuo sutarties sudarymo, teigiant, jog atsakovas sutarties nuo jos sudarymo iš karto nevykdė, o ieškovė šiuo metu neturi galimybės jos vykdyti. Esant tokiai prieštaringai rentos gavėjos pozicijai, iki šiol byloje nenustatyta, ar sutartis kada nors buvo vykdoma. Teismai neišskyrė konkretaus laikotarpio, kurio metu rentos gavėja teigia buvusius tariamus ginčo sutarties pažeidimus, šio laikotarpio detaliai neanalizavo ir netyrė, kaip minėtu laikotarpiu ieškovė ir atsakovas (rentos mokėtojai) vykdė rentos sutartį. Taip teismas be teisinio pagrindo peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Taip pat nėra atskleista, kaip tokiu atveju turi būti vertinamas gyvenamojo būsto, kuris buvo perleistas ginčo sutarties pagrindu ir kuriame visą išlaikymo iki gyvos galvos laikotarpį gyveno ir iki šiol gyvena tiek rentos gavėja, tiek ieškovė, tiek jos tėvai, remontas – rekonstrukcija.

16.5. Teismai netinkamai vertino ir pačios rentos gavėjos teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus, iš kurių akivaizdu, kad nuolatinės priežiūros būtinumo faktas rentos gavėjai aktualiu ginčui laikotarpiu nebuvo nustatytas. Byloje neginčijant fakto, kad tiek atsakovas, tiek ieškovė, tiek rentos gavėja su sūnumi ir marčia gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, patvirtintina, kad išlaikymas maistu, drabužiais, gyvenamąja vieta buvo suteiktas.

16.6. Teismai nesiaiškino, ar kartu gyvenančių ir bendrą ūkį vedančių giminaičių (tėvų) pagalbos buityje pasitelkimas reiškia Išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje nustatytų pareigų pažeidimą, o galbūt priešingai – tinkamą pareigų vykdymą.

16.7. Konstatavus, kad trečiasis asmuo ieškinio pagrindu pasirinko Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimą dėl esminio šios sutarties pažeidimo, būtina taikyti ne tik CK 6.464 straipsnio 2 dalyje, bet ir 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardintus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Teismai nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių netyrė, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuotos praktikos.

16.8. Apeliacinės instancijos teismas netaikė proporcingumo principo – nevertino, ar ginčo sutarties nutraukimas nesukels neproporcingai didelių nuostolių rentos mokėtojui, palyginti su žala, kurią patyrė rentos gavėja. Šiuo atveju proporcingumo principo ignoravimas suponavo ir teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Teismai neįvertino, kad atsakovas per visą ginčo sutarties vykdymo laikotarpį (virš 11 metų) tik 5 mėnesius negalėjo atlikti visų rentos mokėtojo pareigų, tačiau net ir šiuo atveju pareigas už jį atliko sutuoktinė (ieškovė).

16.9. Teismai neįvertino, kad faktinis ginčo sutarties nutraukimo pagrindas – ne sutuoktinių atliktas sutarties pažeidimas (jos nevykdymas), o rentos gavėjos siekis „išsaugoti“ galimybę naudotis ginčo sutartimi perleistu turtu, jame gyventi (ginčo namų valdoje). Sprendžiant išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo klausimą yra ypač svarbus faktinis sutarties nutraukimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju rentos gavėjos nepasitikėjimas atsakovu faktiškai atsirado ne dėl netinkamo ginčo sutarties vykdymo, o dėl jos pačios subjektyvaus įsitikinimo, kad, pasibaigus ieškovės ir atsakovo skyrybų bylai, rentos gavėja bus išvaryta iš ginčo sutartimi perleistų namų (nors tam nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo). Taigi toks trečiojo asmens nepasitikėjimas atsakovu negali būti ginčo sutarties nutraukimo pagrindu.

16.10. Šiuo atveju didelė reikšmė turi būti suteikiama ir laiko aspektui, t. y. koks laiko tarpas nuo ginčo sutarties sudarymo laikytinas protingu reikalavimui nutraukti sutartį dėl jos nevykdymo pareikšti, jei sutinkama su prielaida, kad sutartis nuo jos sudarymo niekada nebuvo vykdoma. Akivaizdu, kad nuo ginčo sutarties sudarymo praėjus 11,5 metų reiškiamas reikalavimas dėl sutarties nutraukimo, sutinkant su prielaida, kad sutartis nebuvo vykdoma nuo jos sudarymo, t. y. 11,5 metų, yra neprotingas, nesąžiningas, sudarantis visas sąlygas pažeisti proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principą rentos mokėtojo atžvilgiu. Ginčo sutarties galiojimo metu ginčo namų valda buvo reikšmingai pagerinta. Name atlikta rekonstrukcija, padidėjo namo tūris ir plotas. Todėl akivaizdu, kad žala, nutraukus sutartį, yra ypač didelė ir nepateisinama protingumo, sąžiningumo atžvilgiu. Tačiau teismai neatskleidė bylos esmės, nes nevertino nei žalos, nei laiko tarpo, praėjusio nuo ginčo sutarties sudarymo momento iki reikalavimo ją nutraukti dėl pažeidimo pareiškimo, teigiant, kad pažeidimas neva buvo tęstinis ir truko 11,5 metų.

17. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

17.1. Nors atsakovas kasaciniame skunde kelia klausimą, kad teismai nevertino įrodymų visumos, kad teismai įrodymus turėjo vertinti kažkaip kitaip, tačiau nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie jo ir ieškovės pareigų, nustatytų sutartyje, vykdymą ir kuriuos teismas galėtų vertinti. Aplinkybė, kad rentos gavėją nuo ginčo sutarties sudarymo momento prižiūrėjo, išlaikė ir slaugė sūnus su marčia, nepaneigia teismų nustatytos aplinkybės dėl rentos mokėtojų pareigų nevykdymo fakto. Tai, kad velionės sūnus su sutuoktine rūpinosi A. M. R., ją slaugė, prižiūrėjo ir teikė jai išlaikymą, nepaliko jos likimo valiai, nebuvo padaryta žala jos sveikatai ir interesams, neįrodo tinkamo rentos mokėtojų ginčo sutarties vykdymo.

17.2. Nepagrįstas ir atsakovo kasacinio skundo argumentas dėl ginčo santykių kvalifikavimo. Skunde nurodomos aplinkybės, kad rentos gavėjos reikalavimas nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį pareiškiamas ieškovei iškėlus santuokos nutraukimo bylą, kurioje šios sutarties pagrindu perleistas turtas, patenka į sutuoktinių (ieškovės ir atsakovo) dalintino turto balansą, neturi reikšmės sprendžiant ginčą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai taikė išlaikymą iki gyvos galvos reglamentuojančias teisės normas ir tinkamai kvalifikavo ginčo santykį. Be to, atsakovas kasaciniame skunde net nenurodo, kokią CK trečiosios knygos normą teismai turėjo taikyti ir kaip kitaip teismai turėjo kvalifikuoti ginčo santykius.

17.3. Teismai ieškovės sutikimą su rentos gavėjos ieškiniu vertino visų surinktų įrodymų kontekste, atlikdami visapusišką įrodymų analizę, juos lygindami ir nerasdami jokių prieštaravimų. Atsakovas kasaciniame skunde net nenurodo, kokių konkrečiai įrodymų teismai nevertino, tik apsiriboja rentos gavėjos pateiktų parodymų iškraipymu ir interpretavimu. Nors atsakovas kritikuoja teismo sprendimą dėl netinkamo įrodymų vertinimo, tačiau iš skundo neįmanoma suprasti, kokių įrodymų, neva patvirtinančių atsakovo teiktą išlaikymą, teismas nevertino.

17.4. Nepagrįstas ir kasacinio skundo argumentas, kad reikalavimas nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį reiškiamas praėjus 11,5 metų nuo sutarties sudarymo, todėl neva laikytina, kad sutartis buvo vykdoma. Rentos mokėtojo pareiga teikti sutartyje nustatytą išlaikymą egzistuoja iki rentos gavėjo mirties. Tai, kad rentos gavėja nesikreipė anksčiau dėl rentos sutarties nevykdymo, nepaneigia jos teisės nutraukti ginčo sutartį vėliau ir neįrodo, kad rentos mokėtojai vykdė sutartį. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad ginčo sutartis atsakovo ir kartu ieškovės nebuvo vykdoma nuo pat sutarties sudarymo momento, todėl skundo argumentas, kad byloje nenustatyta, nuo kada sutartis nevykdoma, yra neteisingas ir klaidinantis.

17.5. Tam tikri einamojo remonto darbai buvo atlikti tik dalyje gyvenamojo namo, kuriame gyveno atsakovas ir ieškovė su vaikais. Kitoje gyvenamojo namo pusėje, kur gyveno rentos gavėja, iki dabar yra likusi sena, daugiau kaip 40 metų nekeista elektros instaliacija, seni radiatoriai, seni langai, sienos bei grindys. Tai, kad buvo šiek tiek praplėstos patalpos egzistuojančiose gyvenamojo namo patalpose, jokiu būdu nereiškia, kad vykdyta gyvenamojo namo rekonstrukcija. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių rekonstrukcijos atlikimą, statybos leidimo gavimą ir pan.

17.6. Atsakovas kasaciniame skunde užima naują poziciją, kad jis sutartį vykdė, pasitelkdamas pagalbą, t. y. išlaikymą teikė per liudytojus – rentos gavėjos sūnų ir marčią, nes atsakovas niekuomet neprašė ir nepasitelkė jokios pagalbos iš ieškovės tėvų, siekdamas vykdyti ginčo sutartį. Kai ieškovė ir atsakovas gyveno kartu, jie jokio bendro ūkio su ieškovės tėvais nevedė. Ieškovės tėvai savo lėšomis ir jėgomis rūpinosi rentos gavėja.

17.7. Ginčo sutartis nebuvo vykdoma nuo pat sutarties sudarymo 2012 m. A. M. R. ieškinyje labai aiškiai išdėstė ginčo sutarties nutraukimo pagrindus, sutarties nevykdymo faktus, visa tai teismai ištyrė ir nustatė. Tai, kad teisme trečiasis asmuo A. M. R. išsakė abejones ir baimes netgi dėl jos išvarymo iš namo, nepaneigia jos nurodytų ginčo sutarties nutraukimo pagrindų dėl visiško sutarties nevykdymo.

17.8. Teismai, nustatydami esminį ginčo sutarties pažeidimą, atsižvelgė į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardintus kriterijus. Sudarant ginčo sutartį rentos gavėjos sveikatos būklė buvo patenkinama – nors rentos gavėja galėjo apsitarnauti namų buityje, net ir tuomet jai reikėjo pagalbos. Tačiau tuo nei ieškovė, nei atsakovas nesirūpino, rentos gavėjai visokeriopai padėjo sūnus su sutuoktine. Tuo tarpu laikui bėgant rentos gavėjos poreikiai žymiai padidėjo ir dar iki jai kreipiantis į teismą su ieškiniu nuolatinis ieškovės ir atsakovo įsipareigojimų rentos gavėjai vykdymas tapo gyvybiškai svarbus, ji be kito asmens pagalbos negalėjo pragyventi. Pažymėtina, kad rentos gavėja teisme patvirtino, jog atsakovas per visą ginčo laikotarpį nėra jai nupirkęs nė vieno daikto, jokio maisto, jokių vaistų, nebuvo nuvežęs nė pas vieną gydytoją, neslaugęs ligoninėje, visa tai darė marti ir sūnus, nors šių pareigų jie nebuvo prisiėmę. Nuo pat ginčo sutarties sudarymo momento iki bylos iškėlimo rentos gavėja netgi savo lėšomis prisidėdavo prie visų komunalinių mokesčių mokėjimo už namą. Todėl yra visiškai akivaizdu, kad atsakovas savo pareigų nevykdė nuo pat ginčo sutarties sudarymo momento.

18. Ieškovė teismui pateikė prašymą, kuriuo prašė išspręsti trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. R. procesinių teisių perėmimo klausimą. Prašyme nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. M. R., o jos teises ir pareigas perėmė anūkė V. P. ir ieškovė. Atsižvelgdama į tai, ieškovė prašė pakeisti trečiąjį asmenį, pareiškiantį savarankiškus reikalavimus, A. M. R. jos teisių perėmėjomis V. P. ir ieškove J. M.. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2026 m. birželio 17 d. nutartimi ieškovės prašymą tenkino. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad:

18.1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 48 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų nustatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, kurio vietoj įstojo teisių perėmėjas.

18.2. Pagal kasacinio teismo praktiką, išlaikymo iki gyvos galvos sutartis pagal savo prigimtį yra fiduciarinė, grindžiama asmeniniu pasitikėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-916/2020, 31 punktas). Prievolės išlaikyti iki gyvos galvos, kaip rentos gavėjo asmeninių poreikių tenkinimo natūra, prigimtis lemia, kad ši rentos mokėtojo prievolė baigiasi po rentos gavėjo mirties (CK 6.464 straipsnio 1 dalis); analogiški teisiniai padariniai atsiranda ir tais atvejais, kai sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos šalys pasinaudoja galimybe išlaikymą iki gyvos galvos natūra pakeisti periodinėmis piniginėmis įmokomis – šios įmokos mokamos iki rentos gavėjo gyvos galvos (CK 6.462 straipsnis). Taigi, teisė gauti išlaikymą iki gyvos galvos yra neatskiriama nuo rentos gavėjo asmens, todėl nepaveldima (CK 5.1 straipsnio 3 dalis) ir, skirtingai negu rentos iki gyvos galvos atveju (CK 6.456 straipsnis), nepereina pergyvenusiam rentos gavėjui tais atvejais, kai renta mokama keliems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013).

18.3. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad reikalavimas grąžinti už rentą perleistą turtą yra turtinio pobūdžio ir tokia turtinė reikalavimo teisė pagal CK 5.1 straipsnio 2 dalį gali būti paveldima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2005; 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sprendžiant teisių perėmimo klausimą yra svarbu, ar savo valią nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir susigrąžinti perduotą turtą yra išreiškęs pats rentos gavėjas, iki savo mirties iškeldamas civilinę bylą dėl sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013).

18.4. Atsižvelgdama į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esmę ir prigimtį bei į minėtus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teisė nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir reikalauti pagal ją perduoto turto sugrąžinimo yra laikytina turtine teise, jeigu rentos gavėjas iki mirties yra išreiškęs valią dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo. Jei tokia valia nebuvo išreikšta, įpėdiniai negali jos sukurti vietoj rentos gavėjo. Tačiau rentos gavėjui aiškiai pareiškus valią siekti sutarties nutraukimo ir turto susigrąžinimo, esminiu šią teisę kvalifikuojančiu aspektu tampa ne asmeninio pobūdžio sprendimas dėl išlaikymo santykių tęstinumo, bet su juo susijęs turtinis reikalavimas, kadangi rentos gavėjas, įgyvendindamas savo teisę nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, iš esmės siekia turtinių padarinių – perduoto turto sugrąžinimo. Kitaip tariant, teisė nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį turi savarankišką turtinį aspektą, nes yra neatsiejamai susijusi su reikalavimu susigrąžinti už išlaikymą perduotą turtą. Kadangi nagrinėjamu atveju rentos gavėja buvo pareiškusi valią nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pareikšdama ieškinį šioje byloje, ir kartu pareiškė reikalavimą susigrąžinti perduotą turtą, darytina išvada, kad tokia teisė nėra laikytina neatskiriamai susijusia su palikėjo asmeniu (CK 5.1 straipsnio 3 dalis), o yra laikytina palikėjo turtine reikalavimo teise (CK 5.1 straipsnio 2 dalis), todėl tokia teisė yra paveldima ir atitinkamai yra galimas ir procesinių teisių perėmimas šioje byloje.

19. Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. M. R. procesinių teisių perėmėja V. P. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1. Priešingai nei nurodo atsakovas, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų įrodymų ir rentos sutarties vertinimo taisyklių ir standartų, visapusiškai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus ir pagrįstai konstatavo, jog nėra įrodyta, kad atsakovas ir ieškovė atliko tam tikrus veiksmus išlaikymo gavėjos naudai, tenkindami jos poreikius aprūpinti ją reikiamais daiktais, gyvenamąja vieta, prižiūrėti susirgus ir pan.

19.2. Nuo ginčo sutarties sudarymo momento nei ieškovė, nei atsakovas nesirūpino rentos gavėja, o neturėdami kitos išeities, savo iniciatyva ją prižiūrėjo, slaugė ir ja rūpinosi jos sūnus su marčia. Todėl atsakovo pozicija, jog rentos gavėjai prižiūrėti ir ja rūpintis jis neva buvo pasitelkęs savo uošvius, yra visiškai nepagrįsta, neteisinga ir nesąžininga. Atsakovas tokių aplinkybių nepatvirtino jokiais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad jei ne rentos gavėjos sūnaus ir marčios rūpinimasis, priežiūra ir slauga, neleidę jai likti likimo valiai, būtų buvusi padaryta didelė žala rentos gavėjos sveikatai ir teisėtiems interesams. Todėl atsakovas kasaciniame skunde nepagrįstai ignoruoja sutartimi prisiimtas pareigas, o savo interesą išsaugoti pagal sutartį įgytą nekilnojamąjį turtą iškelia aukščiau už rentos gavėjos interesus, nors būtent pastarųjų apsauga ir buvo pagrindinis šios sutarties tikslas.

19.3. Aplinkybė, kad A. M. R. nebuvo reikli, neįrodo fakto, kad atsakovas vykdė savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartį. Tai, kad rentos gavėjas nesikreipė į rentos mokėtoją su konkrečiais prašymais ar reikalavimais, savaime neatleidžia rentos mokėtojo nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo: rentos mokėtojas, sudarydamas notarinę sutartį, prisiėmė aktyvią pareigą rūpintis rentos gavėju ir ją vykdyti iniciatyviai, nepriklausomai nuo rentos gavėjo raginimų.

19.4. Viso bylos nagrinėjimo metu A. M. R. parodymai ir paaiškinimai buvo nuoseklūs ir ji nuosekliai nurodė, kad visais jos poreikiais ir priežiūra nuo pat ginčo sutarties sudarymo momento rūpinosi tik jos marti ir sūnus, ir jie tai darė ne dėl savo malonumo ar prašomi ieškovės ir atsakovo, o dėl to, jog matė, kad jai reikia pagalbos ir priežiūros ir kad ieškovė ir atsakovas jai išlaikymo neteikė ir ja visiškai nesirūpino.

19.5. Ta aplinkybė, jog A. M. R., nenorėdama barnių namuose, pretenzijas dėl sutarties nevykdymo pareiškė tik ieškovei ir atsakovui pradėjus skyrybų procesą, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovė ir atsakovas savo pareigas pagal Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį vykdė tinkamai. Aplinkybes, kad ieškovė ir atsakovas tinkamai vykdė sutartį, privalo įrodyti jie (rentos mokėtojai). Tačiau nei ieškovė, nei atsakovas byloje neįrodė, kad jie vykdė savo pareigas pagal Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį.

19.6. Atsakovo teiginiai, kad jis ginčo sutartį vykdė per sutuoktinę, yra visiškai nepagrįsti, nes aplinkybes, kad ieškovė nevykdė sutarties, patvirtino tiek pati ieškovė, tiek byloje apklausti liudytojai, tiek ir sutarties vykdymo įrodymų byloje nebuvimas.

19.7. Priešingai nei nurodo atsakovas, jis su A. M. R. niekada bendro ūkio nevedė, kartu nevalgė, netvarkė buities, nespręsdavo dėl ūkio reikalų tvarkymo ir jokių rekonstrukcijų neatliko. Tai, kad jis, tenkindamas savo ir savo šeimos poreikius, atliko tam tikrus remonto darbus toje gyvenamojo namo dalyje, kurioje jis su šeima ir gyveno, ir niekada neatliko jokių remonto darbų A. M. R. naudojamoje namo dalyje jos poreikiams tenkinti, nesudaro pagrindo teigti, kad jis pagerino jos gyvenimo sąlygas.

19.8. Rentos gavėjos į bylą pateiktos nuotraukos akivaizdžiai patvirtina, kad jos gyvenamoji erdvė liko tokia pati, kokią rentos gavėja susikūrė per visą savo gyvenimą nuo 1980 metų. Šių aplinkybių nepaneigia ir į bylą pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Atsakovo nurodomas remontas bus įvertintas nagrinėjant klausimą dėl ieškovės asmeninio turto pagerinimo ir sprendžiant klausimą dėl kompensacijos priteisimo, todėl atsakovo argumentai, kad, nutraukus ginčo sutartį, jis patyrė neproporcingą žalą dėl sumažėjusio sutuoktinių turto balanso, yra nepagrįsti.

19.9. Atsakovas, kuriam nustatyta procesinė pareiga įrodyti tinkamo sutarties vykdymo aplinkybes, iš esmės nepateikė jokių patikimų įrodymų savo sutartinių įsipareigojimų įvykdymui pagrįsti. Atsakovas išlaikymo A. M. R. niekada neteikė, o savo neteisėtus veiksmus bando pateisinti įvairiomis išgalvotomis priežastimis, kurios neva lėmė tai, kad jis negalėjo teikti išlaikymo.

19.10. Tiek rentos gavėjos, tiek ieškovės, tiek ir liudytojų parodymai viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir tarpusavyje neprieštaravo, tokių prieštaravimų nenurodė ir atsakovas. Pažymėtina, kad nors ieškovė yra rentos gavėjos anūkė, liudytoja A. R. yra jos marti, o A. R. yra jos sūnus, tačiau jie byloje sakė tiesą, kurią patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, be to, bylos nagrinėjimo metu jie nebuvo suinteresuoti šios bylos baigtimi, nes turtas grąžintas rentos gavėjai, o ne jiems.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų

20. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą).

21. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai ir atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai. Kai kasacinį skundą pateikęs asmuo kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu (CPK 346 straipsnis), kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).

22. Atsakovo kasacinio skundo argumentus iš esmės sudaro dvejopo pobūdžio argumentai: 1) argumentai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių esminį išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimą, netinkamo aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos; 2) argumentai dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad į bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas nepatenka atsakovo kasaciniame skunde išdėstyti apibendrinto pobūdžio teiginiai dėl teisinių santykių netinkamo kvalifikavimo, įrodymų vertinimo teisės normų (įrodymų sąsajumo, jų tarpusavio ryšio, prieštaringumo) bei bylos neatskleidimo tiek, kiek jie nepagrįsti konkrečiais argumentais nagrinėjamos bylos kontekste. Todėl teisėjų kolegija nagrinės tik kasaciniame skunde konkrečiai nurodytus argumentus dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo ir teisės normų, reglamentuojančių esminį išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimą, netinkamo aiškinimo ir taikymo.

23. Atsakovas kasaciniu skundu nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, ginčo santykiams taikydami išlaikymo iki gyvos galvos sutartinius santykius reglamentuojančias CK šeštosios knygos nuostatas ir netaikydami trečiosios knygos nuostatų. Kaip nurodo atsakovas, yra tiesioginis ryšys tarp trečiojo asmens reikalavimo ir ieškovės intereso, kad santuokos nutraukimo metu atsakovui atitektų kuo mažesnė turto dalis, kitaip sakant, kad turto balansas būtų kuo mažesnis. Teisėjų kolegija sutinka, kad trečiojo asmens reikalavimo išsprendimas turi reikšmės sprendžiant ginčą dėl sutuoktinių turto. Kaip teisingai nurodo atsakovas, tai tiesiogiai turėtų įtakos tarp sutuoktinių dalintino turto balansui. Akivaizdu, kad visais atvejais ginčai su trečiaisiais asmenimis dėl turto ar prievolių vienaip ar kitaip turi įtakos sutuoktinių turto balansui. Būtent dėl šios priežasties trečiojo asmens reikalavimas yra nagrinėjamas santuokos nutraukimo byloje. Vis dėlto atsakovas, teigdamas, kad ginčo tarp atsakovų ir trečiojo asmens santykiui kvalifikuoti yra reikšmingos CK trečiosios knygos normos, konkrečiai nenurodo, kokių konkrečiai CK trečiosios knygos normų neįvertino bylą nagrinėję teismai ir kaip tos konkrečios normos lemia ginčo santykio kvalifikavimą. Iš kasacinio skundo matyti, kad atsakovas tiesioginio ryšio tarp trečiojo asmens reikalavimo ir dalintino turto balanso aplinkybe grindžia įrodinėjimo taisyklių pažeidimą, t. y. kad teismai neatsižvelgė į apsunkintą (ar net objektyviai neįmanomą) atsakovui įrodymų pateikimą. Todėl šiuo aspektu teisėjų kolegija tik ir pasisakys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas kasaciniu skundu neteikia argumentų dėl rentos mokėtojų prievolės teikti išlaikymą rentos gavėjui tinkamo kvalifikavimo šeimos teisės kontekste (ar tai yra asmeninė ar sutuoktinių bendroji prievolė, o jei bendroji, tai dalinė ar solidarioji sutuoktinių prievolė) ir jo įtakos iš sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos atsiradusių prievolių vykdymui. Kasaciniame skunde nurodytas argumentas, kad teismai, ignoruodami faktinę aplinkybę, jog abu sutuoktiniai yra rentos mokėtojai, nevertino galimai vieno iš sutuoktinių įvykdytos pareigos už kitą sutuoktinį, grindžiamas tik netinkamu įrodinėjimo taisyklių taikymu, o ne CK trečiosios knygos netinkamu aiškinimu ir taikymu.

Dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esminio pažeidimo

20. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis – rentos porūšis, kuriam būdingi bendrieji rentos sutarties ir rūšiniai rentos iki gyvos galvos požymiai (CK 6.460 straipsnio 2 dalis). Šios sutarties skiriamieji požymiai: rentos mokėtojui už rentą perleidžiamas ne bet koks turtas, o tik nekilnojamasis daiktas; rentos forma – asmens išlaikymas, t. y. rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra: aprūpinimas gyvenamąja patalpa, apranga, maitinimas, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja – ir jo priežiūra (CK 6.461 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2013; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016, 15 punktas; kt.). Rentos gavėjo poreikių tenkinimas, atsižvelgiant į jo poreikius, gali būti tiek materialaus, tiek nematerialaus pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018, 20 punktas).

21. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, išlaikymas iki gyvos galvos dažniausiai pasireiškia atliekant tam tikrus veiksmus išlaikymo gavėjo naudai, tenkinant jo poreikius, aprūpinant jį reikiamais daiktais, gyvenamąja vieta, prižiūrint ligos atveju ir pan. Galimybė išlaikymą natūra pakeisti periodinėmis įmokomis iš esmės yra išimtinė, ji gali būti taikoma atsižvelgiant į sutarties pobūdį ir konkrečias aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.462 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006; 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-687/2019, 32 punktas).

22. CK 6.464 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta rentos gavėjo teisė nutraukti sutartį, jei rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardyti kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant, ar sutarties pažeidimas yra esminis.

23. Aiškindamas CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies asmeniniai interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, dėl kokių priežasčių liko neįgyvendinti nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2022 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-146-916/2022, 44 punktas; 2024 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-167-421/2024, 38 punktas).

24. Klausimas, ar konkretus išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimas iš esmės pažeidžia išlaikymo įsipareigojimus, sprendžiamas įvertinant CK 6.217 straipsnyje nurodytus kriterijus bei atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018, 21 punktas).

25. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutartis išsiskiria socialine reikšme. Pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai, kitiems teisėtiems jo interesams. Tokia rentos gavėjo priklausomybė nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo įpareigoja šią prievolę vykdyti ne formaliai vadovaujantis sutarties nuostatomis, bet pagal sąžiningumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006). Rentos mokėtojo veiksmai sąžiningumo, protingumo ir teisingumo aspektu vertintini pagal tai, ar jie maksimaliai atitinka rentos gavėjo būtiniausius poreikius ir ar jie skirti būtent tokiems poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016, 19 punktas).

26. Kadangi rentos gavėjo būtiniausių poreikių tenkinimas priklauso nuo tinkamo sutarties vykdymo, todėl griežtas sutarties sąlygų laikymasis yra labai svarbus. Esant blogai rentos gavėjo sveikatos būklei ar turtinei padėčiai, laiku nepatenkinus jo poreikio gauti reikiamą materialinę paramą ar paslaugas, rentos gavėjo interesams gali būti padaryta didelė žala, todėl tuo konkrečiu atveju tai būtų sutarties pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2006).

27. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartis pagal savo esmę yra tęstinio pobūdžio ir turi būti tinkamai vykdoma per visą sutarties galiojimo laiką iki rentos sutarties pabaigos, t. y. ją nutraukus teismo sprendimu ar sutarčiai nutrūkus dėl rentos gavėjos mirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018, 28 punktas).

28. Sprendžiant dėl tinkamo išlaikymo iki gyvos galvos sutarties vykdymo, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad rentos santykiai yra tęstiniai, todėl tam tikru laikotarpiu vieno sutartyje aptarto rentos gavėjo poreikio užtikrinimas gali tapti svarbesnis nei kito poreikio tenkinimas, arba visų sutartyje aptartų poreikių tenkinimas vienu metu tampa sunkiai įgyvendinamas, todėl rentos mokėtojas tokioje situacijoje privalo veikti kaip sąžiningas, protingas ir teisingas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-611/2016, 22 punktas).

29. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis pagal savo prigimtį yra fiduciarinė, grindžiama asmeniniu pasitikėjimu, kad rentos gavėjui paprastai yra svarbios asmens, teikiančio išlaikymą, savybės, nes rentos gavėjas tampa priklausomas nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo. Taigi išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi rentos gavėjas išreiškia pasitikėjimą konkrečiu asmeniu, sutikdamas būti jo prižiūrimas, šiam teikiant atitinkama forma išlaikymą natūra, ir perduodamas rentos mokėtojui nuosavybės teisę į savo nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-916/2020, 31 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

30. Kasaciniu skundu atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias esminį išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimą, ir nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos šiais aspektais: 1) teismas neišskyrė tiksliai laikotarpio, kuriuo rentos gavėja teigė buvus tariamus Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimus, taip pat detaliai netyrė, kaip minėtu laikotarpiu ieškovė ir atsakovas (rentos mokėtojai) vykdė rentos sutartį, kokių pareigų pagal sutartį nebuvo, o galbūt buvo poreikis tenkinti, netyrė, kokį laikotarpį atsakovas gyveno skyrium nuo rentos gavėjos ir ar tuo momentu buvo pažeisti jos interesai; be to, nevertino ir to, kad rentos gavėja pati buvo pajėgi savimi pasirūpinti, jai nebuvo nustatytas nuolatinės priežiūros būtinumo faktas; 2) nevertino, ar ieškovės šeimos narių pagalbos pasitelkimas reiškia Išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje nustatytų pareigų pažeidimą, o galbūt priešingai – tinkamą pareigų vykdymą; 3) netyrė, ar rentos gavėjos interesai iš esmės buvo suvaržyti, dėl kokių priežasčių liko neįgyvendinti nukentėjusios šalies pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai, todėl nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos; 4) nevertino to, kad reikalavimas nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį reiškiamas po 11,5 metų nuo sutarties sudarymo, todėl yra nesąžiningas ir neproporcingas rentos mokėtojo atžvilgiu; 5) nevertino, kad faktinis Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pagrindas yra ne sutuoktinių padarytas rentos sutarties pažeidimas, o rentos gavėjos siekis „išsaugoti“ galimybę naudotis rentos sutartimi perleistu turtu, jame gyventi. Teisėjų kolegija iš esmės nesutinka su šiais atsakovo kasaciniu skundu pateiktais argumentais ir dėl kiekvieno iš nurodytų aspektų toliau pasisakys.

31. Kaip minėta, visų pirma, atsakovas teigia, kad teismai neišskyrė tiksliai laikotarpio, kuriuo, rentos gavėjos teigimu, buvo tariami Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimai, taip pat detaliai netyrė, kaip minėtu laikotarpiu ieškovė ir atsakovas (rentos mokėtojai) vykdė rentos sutartį, kokių pareigų pagal sutartį nebuvo, o galbūt buvo poreikis tenkinti; teismai netyrė, kokį laikotarpį atsakovas gyveno skyrium nuo rentos gavėjos ir ar tuo momentu buvo pažeisti jos interesai.

32. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentu, kad teismai neišskyrė tikslių datų, kai buvo padaryti Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimai. Vis dėlto iš teismų sprendimuose pateiktų argumentų yra akivaizdu, kad teismai vertino visą ginčo sutarties galiojimo laikotarpį – nuo sutarties sudarymo iki rentos gavėjos reikalavimo santuokos nutraukimo byloje pareiškimo – ir vertino pareigų, nustatytų ginčo sutartyje, turinį bei jų įgyvendinimą. Rentos gavėjai įrodinėjant, kad ginčo sutartis nebuvo vykdoma visą jos galiojimo laikotarpį iki reikalavimo nutraukti ginčo sutartį pareiškimo, ieškovei sutinkant su tokiu reikalavimu, o atsakovui nepateikus kitų įrodymų, bylą nagrinėję teismai neturėjo faktinio pagrindo tirti kitas aplinkybes nei tas, kurios pateko į bylos nagrinėjimo dalyką. Be to, atsakovas kasaciniame skunde ir nenurodo, kokių konkrečiai aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, esančių byloje, teismai nevertino ir nenustatė.

33. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018, argumentuoja, kad, sprendžiant, ar buvo esminis sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos pažeidimas, būtina vertinti tik aplinkybes, buvusias ieškinio (reikalavimo) pateikimo metu, t. y. aplinkybes, buvusias nuo 2012 m. vasario 6 d. (rentos sutarties sudarymo) iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. (trečiojo asmens reikalavimo nutraukti rentos sutartį pareiškimo teisme). Tačiau atsakovas konkrečiai nenurodo, kokiomis aplinkybėmis, kurios atsirado jau po ieškinio pateikimo, teismai rėmėsi nagrinėjamoje byloje. Tai, kad teismai sprendimuose nenurodė konkrečių datų (laikotarpio nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2023 m. rugpjūčio 17 d.), nepagrindžia, kad teismai rėmėsi aplinkybėmis, atsiradusiomis jau po reikalavimo pareiškimo. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nutartyje aiškiai nurodė, kad atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog atsakovas tinkamai užtikrino rentos gavėjos būtiniausių poreikių tenkinimą ir teikė nuolatinę, tęstinę ir nepertraukiamą priežiūrą nuo Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo; šie įrodymai tik patvirtina, kad į rentos gavėją dėl visokeriopos pagalbos teikimo jis kreipėsi tik tuomet, kai teisme jau buvo priimtas ieškinys dėl Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo (apeliacinės instancijos teismo nutarties 42 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad paties atsakovo kasacinio skundo argumentai yra prieštaringi. Viena vertus, atsakovas teigia, kad teismai turi vertinti aplinkybes, buvusias iki rentos gavėjos reikalavimo nutraukti rentos sutartį pareiškimo teisme (kasacinio skundo 40 punktas), kita vertus, kartu teigia, kad siekė vykdyti ginčo sutartį, nurodydamas aplinkybes, įvykusias jau po rentos gavėjos reikalavimo nutraukti rentos sutartį pareiškimo teisme, ir kad teismai nevertino aplinkybės, jog pati rentos gavėja nebendradarbiavo su atsakovu, nors ji jau buvo pareiškusi reikalavimą nutraukti rentos sutartį teisme (kasacinio skundo 44 punktas).

34. Atsakovas taip pat nurodo, kad teismai netyrė, kokį laikotarpį jis gyveno skyrium nuo rentos gavėjos ir ar tuo momentu buvo pažeisti jos interesai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors apeliacinės instancijos teismas aiškiais žodžiais ir neišskyrė atsakovo nurodyto laikotarpio, kaip minėta pirmiau, tačiau teismas vertino visą sutarties galiojimo laikotarpį, taip pat ir tai, ar atsakovas buvo pasitelkęs trečiuosius asmenis savo prievolei įvykdyti. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo pateikti įrodymai tik patvirtina, jog į rentos gavėją dėl visokeriopos pagalbos teikimo jis kreipėsi tik tuomet, kai teisme jau buvo priimtas jos ieškinys dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo; jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog, pats negalėdamas pasirūpinti rentos gavėja (sutuoktiniams pradėjus konfliktuoti), ėmėsi priemonių, kad ja pasirūpintų kiti asmenys, atsakovas nepateikė (apeliacinės instancijos teismo nutarties 42 punktas).

35. Atsakovas taip pat teigia, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino ir to, kad rentos gavėja pati buvo pajėgi savimi pasirūpinti, jai nebuvo nustatytas nuolatinės priežiūros būtinumo faktas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas vertino, ar rentos gavėjai buvo būtina nuolatinė priežiūra. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuo Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sudarymo iki rentos gavėjos ieškinio priėmimo dienos rentos gavėjai, atsižvelgiant į jos amžių, buvo reikalinga nuolatinė ir nepertraukiama priežiūra. Teismas nurodė, kad rentos gavėja neginčijo fakto, jog, sudarant Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, jos sveikatos būklė buvo patenkinama, kad ji apsitarnautų namų buityje, tačiau jai buvo reikalinga pagalba apsiperkant, važiuojant į sveikatos priežiūros įstaigas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikui bėgant rentos gavėjos poreikiai žymiai padidėjo, nuolatinė priežiūra tapo itin svarbi, kad rentos gavėja išlaikytų pagal amžių kiek įmanoma stabilią sveikatą, todėl šalių pagal sutartį prisiimtų įsipareigojimų trečiajam asmeniui vykdymas tapo gyvybiškai svarbus.

37. Kaip minėta pirmiau, griežtas išlaikymo iki gyvos galvos sutarties sąlygų laikymasis yra labai svarbus, kadangi rentos gavėjo būtiniausių poreikių tenkinimas priklauso nuo tinkamo sutarties vykdymo. Kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, rentos mokėtojų pareigų turinį pagal ginčo sutartį sudaro ne tik rentos gavėjo aprūpinimas gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, gyvenamosios vietos tvarkymas, drabužių skalbimas, maitinimas, aprūpinimas vaistais, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja – ir priežiūra, slaugymas, bet ir ginčo sutartyje konkrečiai nurodyta ir vieno mėnesio rentos gavėjo išlaikymo vertė, kuri negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga.

38. Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esmė suponuoja, kad rentos mokėtojas turi pareigą, o ne teisę teikti išlaikymą rentos gavėjui iki gyvos galvos – atlikti tam tikrus veiksmus (aprūpinimo, tvarkymo ar priežiūros darbus ir (ar) paslaugas) rentos gavėjo naudai. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi prisiimta rentos mokėtojo pareiga – teikti išlaikymą rentos gavėjui – turi būti įgyvendinama nuo sutarties sudarymo, jos vykdymas nėra nukeliamas į ateitį. Tokio pobūdžio įsipareigojimai yra kasdieninio pobūdžio, juos būtina vykdyti nuolat, tęstinai, o ne epizodiškai ar kartkartėmis. Tai reiškia, kad tokie įsipareigojimai turi būti vykdomi pačių rentos mokėtojų iniciatyva ir neturi būti laukiama ir priklausyti nuo to, ar rentos gavėjas išreikš pageidavimą gauti rentos sutartyje nustatytą išlaikymą, ar reikš pretenzijas dėl netinkamo išlaikymo pareigos vykdymo. Rentos gavėjo savarankiškumas ir finansinis stabilumas taip pat nepanaikina rentos mokėtojo pareigos teikti išlaikymą rentos gavėjui. Tai, kad priklausomai nuo asmens amžiaus ar kitų aplinkybių gali skirtis rentos gavėjo naudai atliekamų tam tikrų išlaikymo veiksmų mastas, jų dažnumas, nepaneigia išlaikymo nuolatinumo pobūdžio. Kartu pažymėtina ir tai, kad šalių autonomijos principas suponuoja, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutarties šalys turi teisę sutartyje detalizuoti ir konkrečiai nustatyti išlaikymo pareigos vykdymo sąlygas. Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi šalys turi teisę nustatyti ir visą išlaikymo vertę, tokiu atveju pagal nustatytą reguliavimą vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną minimaliąją mėnesinę algą (CK 6.461 straipsnio 2 dalis). Šalių apibrėžta išlaikymo vertė savaime suponuoja nuolatinio išlaikymo teikimo būtinumą ir reiškia ne ką kita kaip rentos gavėjo lūkestį, kad išlaikymo veiksmai bus atliekami nuolat ir tęstinai.

39. Jau minėta, kad ginčo sutartimi buvo konkrečiai nurodyta vieno mėnesio rentos gavėjo išlaikymo vertė, kuri negali būti mažesnė kaip minimalioji mėnesinė alga, todėl, esant šiai ginčo sutarties sąlygai ir nesant kitų sąlygų, detalizuojančių ir konkrečiai nurodančių išlaikymo pareigos vykdymą, nėra pagrindo spręsti, jog rentos mokėtojai galėjo vykdyti savo pareigas kitaip, nei jų vykdymą suponuoja Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esmė.

40. Antra, atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar ieškovės šeimos narių pagalbos pasitelkimas reiškia Išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje nustatytų pareigų pažeidimą, o galbūt priešingai – tinkamą pareigų vykdymą.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai vertino tą aplinkybę, jog rentos gavėja rūpinosi ieškovės tėvai, tačiau nelaikė, kad tai įrodo tinkamą ieškovės ir atsakovo išlaikymo pareigos vykdymą pagal ginčo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jokių kitų duomenų, patvirtinančių, jog, pats negalėdamas pasirūpinti rentos gavėja (sutuoktiniams pradėjus konfliktuoti), ėmėsi priemonių, kad ja pasirūpintų kiti asmenys, atsakovas nepateikė.

42. CK 6.50 straipsnio 1 dalis įtvirtina taisyklę, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Taigi turi būti nustatyta, ar pagal prievolės pobūdį (jos esmę) ir ar pagal jos atsiradimo pagrindą nėra reikalaujama, kad prievolę įvykdytų skolininkas asmeniškai. CK normos, reglamentuojančios išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, aiškiais žodžiais nenurodo, ar rentos mokėtojas turi asmeniškai vykdyti pareigą teikti išlaikymą rentos gavėjui. Kasacinio teismo praktika, formuojama dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esmės, – t. y. kad prioritetiškai rentos forma yra asmens išlaikymas, rentos gavėjo (jo nurodyto asmens) asmeninių poreikių tenkinimas natūra; išlaikymo iki gyvos galvos sutartis yra fiduciarinė, pasitikėjimu grįsta sutartis (nutarties 33 punktas) – suponuoja, kad šios sutarties esmę atitiktų asmeninis rentos mokėtojo pareigos išlaikyti rentos gavėją vykdymas. Pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esmę skolininko – rentos mokėtojo – asmuo turi esminę reikšmę rentos gavėjui. Kita vertus, asmeninis išlaikymo prievolės pobūdis nereiškia, kad sutarties dėl išlaikymo iki gyvos galvos šalys neturi teisės susitarti ir rentos gavėjas išreikšti sutikimą, kad išlaikymo prievolę turi teisę įvykdyti ir tretieji asmenys. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad kasacinio teismo praktikoje netiesiogiai taip pat pripažįstama, jog tuo atveju, jei rentos mokėtojas dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių pats negali pasirūpinti rentos gavėju, jis turi imtis tinkamų priemonių, kad rentos gavėju pasirūpintų kiti asmenys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-690/2018 28 punktą). Bet kuriuo atveju, turi būti aišku, kad trečiasis asmuo prievolę vykdo būtent už skolininką. Trečiojo asmens prievolės įvykdymą už skolininką reikia atskirti nuo situacijos, kai tretieji asmenys atlieka tam tikrus prievolės įvykdymo veiksmus dėl kitų tikslų, ne siekdami ją įvykdyti už skolininką. Tokiu atveju, kai tretieji asmenys imasi rūpintis rentos gavėju dėl to, kad juo nesirūpina pats rentos mokėtojas, nėra pagrindo teigti, kad rentos mokėtojas pasitelkė trečiuosius asmenis išlaikymo prievolei įvykdyti ar kad jie savo iniciatyva prievolę įvykdė už rentos mokėtoją. Rentos mokėtojo trečiųjų asmenų pasitelkimas išlaikymo prievolei įvykdyti turi būti valinis rentos mokėtojo veiksmas pasitelkti trečiuosius asmenis, kad jie pasirūpintų rentos gavėju; iš trečiųjų asmenų savo iniciatyva atlikto prievolės įvykdymo už rentos mokėtoją (skolininką) taip pat turi būti aišku, kad jie šią prievolę įvykdė už skolininką, o ne siekdami kito tikslo, pvz., vykdydami savo, kaip vaikų, prievolę savo tėvams arba dėl moralinių paskatų.

43. Taigi, rentos mokėtojas išlaikymo prievolę rentos gavėjui turi vykdyti asmeniškai, jeigu išlaikymo iki gyvos galvos sutartyje nenustatyta trečiųjų asmenų teisės įvykdyti sutartį už rentos mokėtoją. Rentos mokėtojas taip pat turi teisę pasitelkti trečiuosius asmenis šiai prievolei įvykdyti, jei dėl objektyvių nuo jo paties nepriklausančių priežasčių jis negali asmeniškai pasirūpinti rentos gavėju. Jei rentos mokėtojas turi teisę pasitelkti trečiuosius asmenis išlaikymo prievolei įvykdyti, tai siekdamas įrodyti, kad jis tinkamai įvykdė rentos gavėjo išlaikymo prievolę, turi pateikti įrodymus, kad jis pasitelkė trečiuosius asmenis išlaikymo prievolei įvykdyti ir kad pasitelkti tretieji asmenys prievolę įvykdė ar kad tretieji asmenys prievolę už skolininką įvykdė savo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju, kaip nustatė bylą nagrinėję teismai, atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis pasitelkė trečiuosius asmenis išlaikymo prievolei įvykdyti ar kad tretieji asmenys savo iniciatyva įvykdė prievolę už atsakovą.

44. Trečia, atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė, ar rentos gavėjo interesai iš esmės buvo suvaržyti, dėl kokių priežasčių liko neįgyvendinti nukentėjusios šalies pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai, todėl nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos.

45. Kaip minėta šioje nutartyje (nutarties 28 punktas), pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esminio pažeidimo yra sprendžiama pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus ir atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumus. Kaip minėta (nutarties 29 punktas), ši sutartis išsiskiria socialine prasme. Pagal šią sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, todėl rentos mokėtojo pareigos vykdymas tampa itin svarbus. Teismui nustačius, kad rentos mokėtojas nevykdo savo pareigos teikti išlaikymą rentos gavėjui, akivaizdu, kad rentos gavėjo interesai tampa iš esmės suvaržyti. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėję teismai nustatė išlaikymo pareigos nevykdymą, taigi ir rentos gavėjo esminį interesų suvaržymą, todėl nėra pagrindo teigti, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo suformuotos kasacinio teismo praktikos esminio pažeidimo klausimu. Atsakovas kasaciniu skundu tik bendrai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, dėl kokių priežasčių liko neįgyvendinti nukentėjusios šalies pagrįsti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai, tačiau konkrečiai nenurodo, kokias priežastis turėjo vertinti bylą nagrinėję teismai ir kaip šis pažeidimas galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.

46. Ketvirta, atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino to, jog reikalavimas nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį reiškiamas po 11,5 metų nuo sutarties sudarymo, todėl yra nesąžiningas ir neproporcingas rentos mokėtojo atžvilgiu.

47. Kaip minėta šioje nutartyje (nutarties 31, 32, 42 punktai), išlaikymo iki gyvos galvos sutartis yra tęstinio pobūdžio ir pagal savo esmę turi būti tinkamai vykdoma per visą sutarties galiojimo laiką iki šios sutarties pabaigos. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog jis vykdė ginčo sutartį. Jei išlaikymo iki gyvos galvos sutartis nėra vykdoma visą jos galiojimo laikotarpį, konstatuotas esminis sutarties pažeidimas atitinka proporcingumo ir sąžiningumo principus.

48. Atsakovas proporcingumo principo pažeidimą grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ginčo turtas buvo iš esmės rekonstruotas, iš esmės įrengtos arba pagerintos namo bendrojo naudojimo erdvės, skirtos naudotis visiems name gyvenantiems asmenims, įskaitant ir rentos gavėją. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino šią aplinkybę. Teismas nurodė, kad į bylą pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti rentos gavėjos gyvenamosios vietos, buities sąlygos. Įvertinęs šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovo išdėstytais argumentais, jog perleistas turtas, kuriame visą laiką gyveno rentos gavėja, buvo pagerintas iš esmės, sukuriant jai komfortiškas gyvenimo sąlygas, sąlygas oriai senatvei. Nors atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas remonto mastą vertino pagal nuotraukas, o ne antstolio faktinių aplinkybių protokolą, matininkės, dalyvaujant antstoliui, sudarytus aktualius matavimus ir matavimus, buvusius rentos sutartimi perleidžiant ginčo turtą, atsakovas neginčija apeliacinės instancijos teismo nustatyto fakto, kad konkrečios patalpos, kuriose gyveno rentos gavėja, nebuvo pagerintos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovei priklausė 1/2 ginčo patalpų asmeninės nuosavybės teise, šių ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančių patalpų pagerinimo ir kompensavimo už juos klausimas turės būti sprendžiamas nagrinėjant ieškovės ir atsakovo reikalavimus dėl sutuoktinių turto padalijimo.

49. Penkta, atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, jog faktinis Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pagrindas yra ne sutuoktinių atliktas sutarties pažeidimas, o rentos gavėjos siekis „išsaugoti“ galimybę naudotis sutartimi perleistu turtu, jame gyventi. Teisėjų kolegijos vertinimu, procesiniai dokumentai atskleidžia, kad apeliacinės instancijos teismui ir nebuvo pagrindo šios faktinės aplinkybės vertinti kaip faktinio pagrindo nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį.

50. Kasacinis teismas laikosi nuoseklios proceso teisės aiškinimo praktikos, jog pagal civiliniame procese galiojančius rungimosi ir dispozityvumo principus (CPK 12, 13 straipsniai) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2009).

51. Nagrinėjamu atveju rentos gavėja savo reikalavimą nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį grindė, be kita ko, tokiomis aplinkybėmis: atsakovas niekada nevykdė ir nevykdo įsipareigojimų, kilusių iš Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties, o ieškovė nors ir stengiasi vykdyti sutartį, tačiau neturi galimybių tai daryti, dėl to rentos gavėja pageidauja nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį; atsakovas, kaip rentos mokėtojas, nuo sutarties sudarymo nevykdė ir nevykdo jokių ginčo sutarties 6.1 punkte nustatytų pareigų, neprisideda prie rentos gavėjos išlaikymo, namuose kelia konfliktus, o tai rentos gavėjai dėl senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos yra itin žalinga; anūkė (ieškovė) nors ir stengiasi vykdyti sutartį, tačiau, augindama du vaikus ir dirbdama, taip pat neturi nei galimybių, nei lėšų pasirūpinti rentos gavėja, o ja rūpinasi jos sūnus A. R. su žmona A. R.: jie aprūpina ją maistu, reikiamais vaistais ir ją prižiūri. Taigi, rentos gavėja ieškinio faktiniu pagrindu nurodė būtent Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pažeidimą – rentos mokėtojo išlaikyti rentos gavėją pareigos nevykdymą, dėl šių faktinių aplinkybių savo atsikirtimus pateikė ir ieškovė bei atsakovas. Būtent tokį faktinį pagrindą ir ieškovės pripažinimą bei atsakovo atsikirtimus vertino ir bylą nagrinėję teismai.

52. Atsakovas rentos gavėjos siekį „išsaugoti“ galimybę naudotis ginčo sutartimi perleistu turtu, jame gyventi argumentuoja remdamasis jos pačios paaiškinimais, pateiktais teismo posėdžio metu. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog nors atsakovas nurodo, kad buvo kitas faktinis pagrindas, jis nepateikia jokių argumentų dėl rentos gavėjos ieškinio pagrindo pakeitimo ir su tuo susijusių proceso teisės normų pažeidimų. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo rentos gavėjos parodymų vertinti kaip kito faktinio pagrindo nutraukti Išlaikymo iki gyvos galvos sutartį.

53. Kaip minėta, išlaikymo iki gyvos galvos sutartis pagal prigimtį yra fiduciarinė, grindžiama asmeniniu pasitikėjimu, kad rentos gavėjui paprastai yra svarbios asmens, teikiančio išlaikymą, savybės, nes rentos gavėjas tampa priklausomas nuo rentos mokėtojo tinkamo prievolės vykdymo. Jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, rentos gavėjas praranda pasitikėjimą rentos mokėtoju. Akivaizdu, kad toks pasitikėjimas galėjo būti galutinai prarastas, kai tarp ieškovės ir atsakovo kilo nesutarimų. Tai pripažįsta ir pats atsakovas, teigdamas, jog rentos gavėja nurodytais paaiškinimais išreiškė nepasitikėjimą juo. Tai, ar toks nepasitikėjimas atsirado dėl ieškovės ir jos tėvų vykdyto rentos gavėjos klaidinimo, yra faktinė aplinkybė, kurios nustatymas nepriskirtas kasacinio teismo kompetencijai.

Dėl įrodinėjimo taisyklių pažeidimo

20. Kasaciniu skundu atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo taisykles šiais aspektais: 1) teismas nevertino, kad atsakovo galimybės įrodyti, jog jis vykdė pareigą išlaikyti rentos gavėją, buvo apsunkintos ar net objektyviai neįmanomos; 2) teismas, apsiribodamas pavienių įrodymų vertinimu, nevertino įrodymų viseto. Teisėjų kolegija su šiais atsakovo kasacinio skundo argumentais iš esmės nesutinka.

21. CPK 178 straipsnyje yra įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti.

22. Civiliniame procese tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso, būdingo ir nacionaliniam civiliniam procesui, esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas).

23. Kasacinis teismas dėl esminį sutarties pažeidimą reglamentuojančių teisės normų taikymo formuoja tokią praktiką, kad esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154-823/2020, 56 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

24. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esminio pažeidimo nuostatų taikymo, aiškiais žodžiais nėra pasisakęs dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo šio pobūdžio bylose. Vis dėlto iš tam tikrų kasacinio teismo nutarčių galima spręsti, jog teismas laikosi pozicijos, kad šiose bylose taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011.

25. Apibendrinant pirmiau nurodytus argumentus, galima daryti išvadą, kad bylose dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esminio pažeidimo taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, kad įrodyti turi tas, kas teigia, taip pat kad negalima reikalauti įrodyti aplinkybes, kurių objektyviai neįmanoma įrodyti. Taigi, ieškovas (rentos gavėjas), siekdamas įrodyti, kad išlaikymo iki gyvos galvos sutartis buvo iš esmės pažeista, turi tokį esminį sutarties pažeidimą įrodyti tiek, kiek objektyviai įmanoma įrodyti aplinkybes, kad išlaikymas nebuvo teiktas, o atsakovas (rentos mokėtojas), siekdamas paneigti šias aplinkybes, turi įrodyti, kad išlaikymas rentos gavėjui buvo teiktas.

26. Nagrinėjamoje byloje rentos gavėja įrodinėjo, kad ieškovė ir atsakovas iš esmės pažeidė sutartį, kadangi nevykdė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ją išlaikyti. Ieškovė rentos gavėjos reikalavimus iš esmės pripažino. Nesutikdamas su ieškovės pozicija, atsakovas turėjo įrodyti, kad prievolę išlaikyti rentos gavėją sutuoktiniai vykdė ir tai atliko tinkamai. Būtent taip įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimą sprendė ir bylą nagrinėję teismai.

27. Atsakovas apsunkintą (ar net neįmanomą) įrodymų pateikimą grindžia keliais argumentais: pirma, kad lojalumo principas reikalauja būti lojaliems ir neveikti prieš kitą sutuoktinį, o įrodymų rinkimas santuokos metu prieštarautų tokiam principui, nes reikštų nepasitikėjimą sutuoktiniu; antra, nurodo, kad, esant priešingam suinteresuotumui dėl rentos gavėjos reikalavimo, objektyviai neįmanoma pateikti įprastų įrodymų, pagrindžiančių tinkamą rentos mokėtojo pareigų vykdymą.

28. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo kasacinio skundo argumentais, kad dėl šeimos santykių ypatumų atsakovui įrodinėjimas gali būti apsunkintas. Vis dėlto tai, kad atsakovui įrodinėjimo procesas yra ar gali būti apsunkintas, nesudaro sąlygų perskirstyti įrodinėjimo naštą ir įpareigoti rentos gavėją (trečiąjį asmenį) papildomai įrodinėti, kad išlaikymo prievolė nebuvo įvykdyta. Reikalavimas, kad būtent rentos gavėjas įrodytų faktą, jog išlaikymas jam, kaip rentos gavėjui, nebuvo teiktas, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica). Be to, tai, kad įrodinėjimo procesas gali būti apsunkintas, nereiškia, kad jis objektyviai yra neįmanomas.

29. Visų pirma, nors, kaip teisingai pabrėžia atsakovas, sutuoktinius sieja lojalumo, veikimo šeimos ir kito sutuoktinio interesų naudai, abipusės pagarbos pareiga, vis dėlto šios pareigos vykdymas nepaneigia galimybės šeiminį gyvenimą tvarkyti taip, kad būtų galima apskaityti šeimos turtą, turimas ir vykdomas prievoles ir pan. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu, kad įrodymų rinkimas santuokos metu savaime preziumuotų sutuoktinio pareigos elgtis sąžiningai, lojaliai paneigimą ir kad tai savaime nesuderinama su santuokos institutu ir sutuoktinių neturtinėmis teisėmis būti vienas kitam lojaliam. Priešingai, nepaisant moralinių šeimos teisės ypatumų, turtinis apibrėžtumas būdingas ir šeimos teisėje. Tai patvirtina ir, pvz., sutuoktinių teisė sudaryti vedybų sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto teisinį režimą. Be to, viešosios teisės normos taip pat reikalauja sutuoktinių turtinio apibrėžtumo, vykdyti tam tikrą šeimos turtinių santykių apskaitą, pvz., prie tokių normų galima priskirti pajamų ir turto deklaravimą reglamentuojančias teisės normas. Todėl sutuoktinis, pasirinkęs nevykdyti jokios šeimos turtinių santykių apskaitos, pats prisiima tokio elgesio riziką, kad, iškilus ginčui, jo teisės įrodyti prievolės vykdymą bus apsunkintos.

30. Antra, kaip ir rentos gavėja, atsakovas taip pat turėjo galimybę remtis įprastomis įrodinėjimo priemonėmis pvz., liudytojų parodymais, įrodymų išreikalavimo institutu ir pan. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šiomis priemonėmis atsakovas nepasinaudojo. Atsakovas neteikia argumentų, jog bylą nagrinėję teismai būtų pažeidę jo teisę apklausti jo kviestus liudytojus ar atsisakę priimti jo teiktus įrodymus arba tenkinti prašymą išreikalauti tam tikrus įrodymus.

31. Atsakovas teiginį, kad teismas apsiribojo tik pavienių įrodymų vertinimu, motyvuoja tuo, kad reikalavimas nutraukti sutartį buvo grindžiamas tik suinteresuotų liudytojų – ieškovės ir rentos gavėjos pirmos eilės giminaičių, t. y. tėvo – sūnaus ir motinos – marčios, parodymais. Teismai vertino tik šiuos įrodymus ir neatsižvelgė į aplinkybes, kad tai suinteresuoti asmenys, kad reikalavimas reiškiamas po 11,5 metų nuo sutarties sudarymo, taip pat nevertino atsakovo atliktos gyvenamojo namo rekonstrukcijos.

32. Kaip matyti iš bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų, teismai vertino visus įrodymus ir neapsiribojo, kaip atsakovas teigia, pavienių įrodymų vertinimu. Bylą nagrinėję teismai analizavo pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų A. R. ir A. R. parodymus dėl rentos gavėjos priežiūros ir išlaikymo, atsižvelgė į ieškovės pripažinimą, kad nei ji, nei atsakovas tinkamai nevykdė Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, taip pat vertino rentos gavėjos paaiškinimus apie sutuoktinių nevykdytas pareigas ir faktinį rūpinimąsi ja. Teismai įvertino šalių paaiškinimus dėl Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties vykdymo, byloje pateiktas rentos gavėjos gyvenamosios vietos nuotraukas, atsakovo pateiktus įrodymus, pagrindžiančius registruotų laiškų ir lėšų siuntimą rentos gavėjai, bei atsakovo paaiškinimus, kad iš jo darbo užmokesčio buvo atliekami ginčo nekilnojamojo turto remonto darbai ir gyvenamojo namo rekonstrukcija. Tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis būtų vykdęs išlaikymo prievolę, ir tokių įrodymų byloje nebuvo, nereiškia, kad teismas vertino pavienius įrodymus. Kaip jau aptarta pirmiau šioje nutartyje, atsakovas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino jo atliktos rekonstrukcijos (šios nutarties 52 punktas).

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, įrodinėjimo procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo įrodinėjimo standartas. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026, 35 punktas).

34. Teismui gali kilti abejonių dėl šeimos santykiais susijusių liudytojų parodymų ar dėl aplinkybės, kad dėl ginčo sutarties nutraukimo rentos gavėja kreipėsi tik po 11,5 metų ir tik ieškovės ir atsakovo santuokos nutraukimo byloje. Vis dėlto sutiktina su ieškovės ir trečiojo asmens rentos gavėjos procesines teises perėmusio asmens atsiliepimuose pateiktu argumentu, kad ta aplinkybė, jog liudytojai yra trečiojo asmens sūnus ir marti, pati savaime nepaneigia jų parodymų teisingumo. Todėl nenustačius, kad liudytojai meluoja, ir nesant kitokių įrodymų dėl prievolės įvykdymo, buvo pagrindo susiformuoti pagrįstam teismo įsitikinimui dėl bylos faktinių aplinkybių. Tokio įsitikinimo nesumažina ir abejonė dėl rentos gavėjos kreipimosi dėl ginčo sutarties nutraukimo tik po 11,5 metų, turint omenyje, kad tokį kreipimąsi galėjo paskatinti ir ieškovės bei atsakovo tarpusavio santykiai, dėl kurių rentos gavėja jautėsi nesaugi ir galutinai prarado pasitikėjimą atsakovu bei jo ir ieškovės galimybe pasirūpinti ja. Pirmosios instancijos teismas asmeniškai išklausė rentos gavėjos parodymus, juos ištyrė, o apeliacinės instancijos teismas juos įvertino ir kitų įrodymų kontekste.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

73. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimą, esant esminiam jos pažeidimui, taip pat proceso teisės normas dėl įrodinėjimo taisyklių, todėl priėmė iš esmės teisingą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (nutartį). Dėl to atsakovo kasacinis skundas atmetamas ir apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

74. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovo kasacinį skundą, atsiliepimą į jį teikusioms ieškovei bei V. P. priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

75. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

76. Ieškovė prašo priteisti jai iš atsakovo 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimo. Šios ieškovės prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 8.14 punkte nustatyto už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistino išlaidų atlyginimo maksimalaus dydžio, todėl jų atlyginimas priteistinas ieškovei iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

77. Trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, procesinių teisių perėmėja V. P. prašo priteisti jai iš atsakovo 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimo. Šios bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.14 punkte nustatyto už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą priteistino išlaidų atlyginimo maksimalaus dydžio, todėl šis jų atlyginimas priteistinas V. P. iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

78. Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 17,67 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. liepos 27 d. pažyma) ir jų atlyginimas priteistinas valstybei iš atsakovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 452 (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt du) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovo G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 17,67 Eur (septyniolika eurų 67 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 2222.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Danguolė Bublienė

Donatas Šernas

Jūratė Varanauskaitė