Dėl įvaikinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-354/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06854-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 79.1; 98.3;

121.19.4

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų J. L. ir J. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. B., A. B., A. L., V. J. L., J. L., J. L. dėl įvaikinimo, suinteresuotas asmuo M. K., išvadą teikiančios institucijos: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius, Birštono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius, Prienų rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilę teisės normų, reglamentuojančių vaiko, įvaikintojų nustatymą, jų parinkimą bei paskyrimą, taip pat teisėjo nušalinimą, teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Pareiškėjai A. B. ir A. B. prašė leisti jiems įvaikinti E. L. (toliau – mergaitė), gimusią 2007 m. gruodžio 24 d., pripažinti juos mergaitės tėvais, o mergaitę – jų dukterimi, suteikti mergaitei B. pavardę. Nurodyta, kad 2008 m. balandžio 4 d. Birštono vienkiemyje įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo mergaitės motina B. K. (A. B. pusseserė), o jos tėvas V. L. nuo įvykio metu patirtų traumų 2008 m. balandžio 12 d. mirė ligoninėje. 2008 m. gegužės 23 d. Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu A. B. buvo paskirta mergaitės laikinąja, o 2009 m. liepos 2 d. Prienų rajono apylinkės teismo nutartimi – nuolatine mergaitės globėja ir mergaitės gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ja. Mergaitę neteisėtai pas save laiko pareiškėjai J. ir J. L. A. ir A. B. šeima buvo įtraukta į pageidaujančiųjų įvaikinti vaiką apskaitą, jie baigę globėjų ir įtėvių kursus ir yra pasirengę įvaikinti ir auginti mergaitę savo šeimoje. Jie gyvena nuosavame 3 kambarių bute, augina du sūnus, šeimos pajamos yra pakankamos.

Pareiškėjai A. L. ir V. J. L. prašė įvaikinti mergaitę, įtėviais paskiriant juos, biologinius senelius, o tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad jų kandidatūra tapti mergaitės įtėviais yra netinkama, – leisti įvaikinti mergaitę J. L. ir (ar) J. L. Jie nurodė, kad yra biologiniai mergaitės seneliai (mirusio mergaitės tėvo V. L. tėvai) ir nesutinka, kad mergaitę įsivaikintų A. ir A. B. Jų manymu, vaikaitei geriausia būtų gyventi ir augti pas juos, biologinius senelius, arba J. ir J. L. šeimoje, kurioje mergaitė auga ir gyvena jau daugiau kaip dvejus metus, o jos perkėlimas nuolat gyventi galimų įtėvių A. ir A. B. namuose padarytų nepataisomą žalą mergaitės fizinei, psichologinei, socialinei ir emocinei raidai, sukeltų įvairių nepageidautinų sutrikimų.

Pareiškėjai J. L. ir J. L. prašė įvaikinti mergaitę, įtėviais paskiriant jos biologinius senelius A. L. ir V. J. L., o tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad jų kandidatūra tapti mergaitės įtėviais yra netinkama – leisti įvaikinti mergaitę. Jie nurodė, kad iš karto po nelaimingo eismo įvykio mergaitė buvo laikinai perduota prižiūrėti A. Š., o 2008 m. balandžio 11 d. – jos seneliams A. L. ir V. J. L., kurie paprašė L. padėti. Nuo to laiko mergaitė auga L. šeimoje, kur ja yra rūpinamasi kaip savo dukterimi. Jie pateikė prašymą įvaikinti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2011 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjų A. B. ir A. B. pareiškimą įvaikinti patenkino – leido jiems įvaikinti E. L., pripažino juos E. L. tėvais pagal įstatymą nuo 2010 m. balandžio 13 d., o vaiką E. L. – įvaikintojų A. B. ir A. B. vaiku ir suteikė jai pavardę – B.; pareiškėjų A. L. ir V. J. L. bei J. L. ir J. L. pareiškimus atmetė.

Teismas nustatė, kad Birštono savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. gegužės 23 d. įsakymu mergaitei buvo nustatyta laikinoji globa, laikinąja globėja paskiriant A. B. Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartimi nuolatine globėja paskirta A. B. ir mergaitės gyvenamoji vieta nustatyta su ja. Taigi mergaitės teisėta atstovė nuo 2008 m. gegužės 23 d. buvo jos globėja A. B., tačiau mergaitė nebuvo perduota ir neteisėtai liko gyventi L. šeimoje. Pirmiau nurodytoje globos byloje nutartimi buvo nustatyta, kad J. L. elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas teise ir yra netoleruotinas, kad jos asmeniniai bruožai ir moralinės savybės negali užtikrinti, jog mergaitė bus ugdoma atlikti pareigas ir pati atsakyti už savo poelgius šeimoje, mokymo bei auklėjimo įstaigoje, darbe, socialinėje aplinkoje. Šioje byloje neigiamai apibūdinamas ir pareiškėjas J. L.

Faktinis vaiko auginimas šeimoje, piktnaudžiaujant teise, pažeidžiant vaiko interesų pirmumo principą, neperduodant vaiko jo globėjui, nesuteikia teisės jo įvaikinti išimties tvarka. Teismas pažymėjo, kad mergaitė L. šeimoje auga neteisėtai, todėl jiems netaikoma CK 3.209 straipsnio išimtis, kai galima įvaikinti vaiką, kuris auga įvaikintojų šeimoje. Remiantis Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos aprašo 3 punktu vaikas, turintis globėją fizinį asmenį, į galimų įvaikinti vaikų apskaitą įrašomas tik gavus globėjo sutikimą vaiką įvaikinti. Būtinas rašytinis globėjo sutikimas, patvirtintas teismo, įvaikinti vaiką nustatytas ir CK 3.212 straipsnio 2 dalyje. Tokio sutikimo mergaitės globėja A. B. nedavė ir pati nori įvaikinti mergaitę, todėl L. mergaitė yra negalimas įvaikinti vaikas. Dėl šios priežasties mergaitė negali būti įvaikinta ir L. šeimoje. Teismas pažymėjo, kad iš L. pareiškimo darytina išvada, kad jie nėra apsisprendę dėl mergaitės įvaikinimo, nes prašė, kad mergaitę teismas leistų įvaikinti jos seneliams L., o tik pripažinus jų kandidatūrą netinkama, – leisti įvaikinti mergaitę jiems.

Teismas atmetė L., mergaitės senelių, prašymą dėl jos įvaikinimo, nes jie yra netinkami būti įtėviais. CK 3.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įprastinėmis sąlygomis įvaikintojai turėtų būti ne vyresni kaip 50 metų. Vyresniems asmenims įvaikinti galima tik išskirtiniais atvejais, o šiuo jokių išskirtinių aplinkybių nėra. A. L. yra 71, o V. J. L. – 67 metų. Iš byloje pateiktų medicininių dokumentų išrašų matyti, kad jie abu yra senatvės pensininkai, ligoti. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas nurodė, kad dėl amžiaus ir sveikatos būklės jie nepajėgtų užauginti mergaitės iki pilnametystės bei sudaryti jai ne tik materialines, bet ir psichologines sąlygas deramai bręsti, ir šis įvaikinimas neatitiktų vaiko interesų. Taip pat pažymėta, kad iš L. pareiškimo darytina išvada, kad jie nėra apsisprendę dėl mergaitės įvaikinimo, nes prašė leisti įvaikinti jiems, o pripažinus jų kandidatūrą tam netinkama, – leisti įvaikinti mergaitę L.

Pasisakydamas dėl A. ir A. B., teismas nurodė, kad 2010 m. vasario 3 d. jų šeima įtraukta į piliečių, pageidaujančių įvaikinti vaiką, apskaitą, o 2010 m. birželio 10 d. globotinė mergaitė įtraukta į galimų įvaikinti vaikų apskaitą. B. yra baigę globėjų ir įtėvių kursus, gyvena šiuolaikiniame trijų kambarių bute, kuriame yra saugios vaikų augimo ir raidos sąlygos. Jie atitiko visus teisės aktuose įvaikintojams nustatytus reikalavimus: amžių, amžiaus skirtumą tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo vaiko (CK 3.211 straipsnis), yra susituokę, augina du sūnus, abu dirba, yra sveiki, neteisti, nebausti administracine tvarka, šeimos pajamos pakankamos išlaikyti įvaikintą vaiką. Ikiteisminė įvaikinimo procedūra atlikta tinkamai. Išvadą teikiančios institucijos nurodė, kad sutinka, jog mergaitė būtų įvaikinta A. ir A. B. šeimoje, nes šis įvaikinimas atitinka vaiko interesus augti šeimoje, gauti tinkamą priežiūrą ir gyvenimo sąlygas, reikalingas normaliai jo fizinei, protinei, dvasinei, dorovinei ir socialinei raidai.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo ir tyrė visas įvaikinimo klausimo sprendimo momentu susiklosčiusias socialines sąlygas ir bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, t. y. vertino kiekvieno iš pretendentų įvaikinti mergaitę giminystės ryšius, galimybes ir pastangas užtikrinti vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas ir gyvenimo būdą, dorovinius, moralinius ir kitokius asmenybės bruožus, kiekvieno iš pretendentų realias galimybes sudaryti tinkamas vaiko augimo ir raidos sąlygas.

Pažymėta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Birštono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius v. A. B., J. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-169/2010 pateikti išaiškinimai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Nors šios bylos nagrinėjimo dalykas ir byloje dalyvaujančių asmenų procesinė padėtis ir nebuvo identiška, tačiau buvo sprendžiamas klausimas, kuris iš pretenduojančių globoti šiuo metu įvaikinamą mergaitę asmenų, įvertinus socialinę aplinką, geriausiai atitiko globos reikalingo vaiko interesus, taip pat pasisakyta dėl įvaikinimo perspektyvos, vaiko interesų apimties. Šioje nutartyje konstatuota aplinkybė, kad vaiko patekimas į suinteresuoto asmens šeimą ir pripratimas prie jos buvo neteisėtas ir savavališko mergaitės paėmimo bei laikymo padarinys, ir įvaikinimo bylos nagrinėjimo metu neišnyko, nes sprendimas dėl globos E. L. nustatymo nebuvo įvykdytas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino, neigiamai apibūdinančia pareiškėjus J. ir J. L. Teisėjų kolegija nurodė, kad vaiko, gyvenančio įvaikintoje šeimoje, įvaikinimas nesilaikant taisyklių, taikomų parenkant įtėvius vaikams, esantiems įvaikinamųjų sąraše (apskaitoje), galimas tik būsimiems įvaikintojams veikiant teisėtai ir bona fides. Toks aiškinimas grindžiamas sisteminiu CK normų aiškinimu (CK 1.9 straipsnio 1 dalis), atitinka CK 1.5 straipsnio reikalavimą elgtis sąžiningai ir protingai, taip pat bendrąjį teisės principą – draudžiama piktnaudžiauti teise (CK 1.137 straipsnio 3 dalis). Argumentas, kad vaikui yra geriausia likti toje šeimoje, prie kurios jis yra pripratęs, nes taip vaikas išvengs emocinio sukrėtimo, teisėjų kolegijos vertintinas kaip nepagrįstai susiaurinantis įvaikinti ketinamo vaiko interesus. Pirmosios instancijos konstatuotos faktinės aplinkybės, jog faktinis vaiko augimas šeimoje, piktnaudžiaujant teise, pažeidžiant vaiko interesų pirmumo principą, neperduodant vaiko jo teisėtam globėjui, nesuteikia teisės vaiko įsivaikinti išimties tvarka, todėl pagrįstai atsisakyta taikyti CK nustatytą išimtį parenkant įvaikintojus. Ta aplinkybė, kad bylos nagrinėjimo metu J. L. dirba pagal verslo liudijimą statybose, nepanaikina visų kitų nustatytų aplinkybių, susijusių su jo neigiamomis asmeninėmis savybėmis, viseto.

J. ir J. L. mergaitę laiko savo valia, todėl akivaizdu, kad vaikas objektyviai neturėdamas kitokio pasirinkimo per šį laiką priprato prie jį supančių žmonių aplinkos, todėl galbūt norėtų likti augti L. šeimoje, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog ši aplinkybė negali nulemti vaiko ateities ir nėra proporcinga siekiant užtikrinti vaiko interesų pirmumą. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, mergaitės jaunas amžius, taip pat ta aplinkybė, kad įvaikintojų šeimoje auga du mažamečiai, panašaus į E. L. amžių, vaikai, leis jai greičiau prisitaikyti prie naujos aplinkos ir mergaitei nebus padaryta didelės socialinės, psichologinės žalos, kartu bus nedelsiant užtikrintos mergaitės teisės ir teisėti interesai į saugią aplinką, darnią asmenybės raidą ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad dėl įvaikinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo sutiko su visais pirmosios instancijos teismo išdėstytais argumentais, todėl dėl jų atskirai nepasisakė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjai J. L. ir J. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 12 d. sprendimą bei Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl CPK 263 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nedetalizuodamas konstatuotų pirmosios instancijos teismo padarytų proceso pažeidimų, nurodęs, kad „pašalinus apeliaciniuose skunduose nurodytus pirmosios instancijos teismo padarytus procesinius pažeidimus“, padarė prieštaringas išvadas, pažeidė proceso teisės normas, kuriose nustatyta, jog teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir aiškus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi diskrecijos teisės šalinti pirmosios instancijos teismo padarytų proceso pažeidimų, t. y. jis gali juos konstatuoti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme (CPK 320 straipsnio 1 dalis) bei teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Nebuvo analizuota ir pasisakyta dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, t. y. dėl pirmosios instancijos teismo neatlikto įrodymų tyrimo byloje, teisės užduoti klausimus vaiko teisių apsaugos institucijų atstovams ribojimo, baigiamųjų kalbų laiko apribojimo, bylos nagrinėjimo galimumo nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui M. K., civilinės bylos sustabdymo privalomumo ir kt., taigi ši teismo nutartis iš esmės yra be motyvų. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nemotyvuota, dėl kokių priežasčių atmetami apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Formali nuoroda į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog teismas turi teisę, atmesdamas apeliacinio skundo argumentus, tik pritarti pirmosios instancijos teismo motyvams, jų nekartojant, kasatorių nuomone, vertintina gana kritiškai.

Dėl prejudicinę reikšmę turinčių faktų nustatymo aiškinimo ir taikymo. Nepagrįstai teismai taikė Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutarties prejudicinių faktų taisyklę nagrinėjamoje byloje, nes ši taisyklė gali būti taikoma, jeigu abiejose bylose dalyvavo tos pačios šalys, t. y. šioje byloje papildomai dalyvauja J. L., A. B. ir M. K., o išvadas papildomai teikia Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Vaiko teisių apsaugos skyrius, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Be to, pažymėtina, kad globos ir įvaikinimo bylų dalykas skiriasi, taip pat yra pasikeitusios ginčo aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nustatytais prejudiciniais faktais globos byloje nebuvo galima remtis šioje byloje, nes nagrinėjant šią civilinę bylą turėjo būti tiriami ir nagrinėjami šalių pateikti įrodymai.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Pareiškėjams J. ir J. L. neturint galimybės gauti ir teismui pateikti atitinkamų procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo metu nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, esant atitinkamiems pareiškėjų pozicijų prieštaravimams, teismas privalėjo savo iniciatyva imtis galimų priemonių ir abejonių keliančias aplinkybes išsiaiškinti. Tačiau byloje, kasatorių nuomone, nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas ir vertinimas, o buvo remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo globos byloje nustatytomis neva prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis.

Dėl pareiškimo dėl nušalinimo nagrinėjimo ir išsprendimo tvarkos aiškinimo. Kasatorius nurodo, kad buvo pažeista teismo nušalinimo išsprendimo procedūra, nes civilinę bylą nagrinėjęs teismas pats išsprendė pareiškimo priėmimo (nepriėmimo) klausimą, nors tą turėjo padaryti atitinkamo teismo pirmininkas, jo pavaduotojas ar civilinių bylų skyriaus pirmininkas (CPK 69 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti J. ir J. L. pareiškimą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjos P. Stonkienės nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo, motyvuodamas tuo, kad teismo nušalinimo klausimas jau buvo išspręstas. Kasatorius pažymi, kad toks pareiškėjų pateiktas pareiškimas dėl nušalinimo negalėjo būti nepriimtas ir, remiantis CPK 68 ir 69 straipsniais, turėjo būti išnagrinėtas ir priimtas sprendimas. Tai, kad atitinkamą klausimą dėl teismo nušalinimo toje byloje teismo posėdžio pradžioje reiškė pareiškėjai A. ir V. J. L., nėra pagrindas atmesti kitos proceso šalies pareiškimą, pateiktą kitais pagrindais dėl atitinkamos sudėties teismo nušalinimo.

Dėl pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo klausimo dėl civilinės bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl CK 3.212 straipsnio 2 dalies normos konstitucingumo, taip ne tik neišspręsdamas visų apelianto reikalavimų, bet ir netaikydamas proceso teisės normų, susijusių su kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir civilinės bylos sustabdymo institutu (CPK 3 straipsnio 3 dalis, 163 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismas atsisakė šį prašymą tenkinti, nes tam nėra jokio pagrindo. CK nustatyta tvarka paskirto globėjo sutikimas, patvirtintas teismo, yra būtina sąlyga, kuriai esant yra galimas vaiko įvaikinimas, jeigu iki įvaikinimo jam buvo paskirtas globėjas. Atsižvelgiant į tokį reguliavimą, darytina išvada, kad, esant situacijai, kai vaiką pageidauja įsivaikinti keli asmenys, pirmumo teisę turi būtent vaiko globėju paskirtas asmuo. Tokioje situacijoje teismas yra priverstas priimti sprendimą dėl vaiko įvaikinimo globėju paskirto asmens naudai, nepaisant to, kad kiti asmenys geriau užtikrintų mažamečio vaiko teises ir teisėtus interesus. Taigi, tik vaiko globėjo rašytinio sutikimo pagrindu galimas vaiko įvaikinimo klausimo nagrinėjimas teisme. Toks teisinis reguliavimas, kai nenustatytos alternatyvios sąlygos dėl globėjo sutikimo reikalingumo siekiant įvaikinti vaiką, prieštarauja Konstitucijos 39, 109 straipsnių nuostatoms.

Dėl vaiko interesų prioriteto principo vertinimo. Teismai, spręsdami klausimą dėl mergaitės įvaikinimo, parenkant vieną iš trijų įvaikintojų, nepaisė vaiko interesų prioriteto principo, neatsižvelgė į vaiko prisirišimą prie dabartinės faktinės šeimos, jos santykius su žmonėmis, kuriuos mergaitė laiko tikrąja savo šeima. Teigtina, kad, atskyrus mergaitę nuo dabartinės šeimos, jai bus padaryta psichologinė ir emocinė trauma, galinti sukelti didelių fizinės, psichinės ir socialinės raidos sutrikimų. Nagrinėjamoje byloje mergaitės ir faktinių globėjų L. glaudus tarpusavio ryšys, užtikrinantis svarbiausių fiziologinių bei psichologinių poreikių patenkinimą tiek vaikui, tiek faktiškai jį auginantiems asmenims, laikytinas šeimos gyvenimu Vaiko teisių konvencijos 8 straipsnio prasme. Kasatoriaus nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Birštono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos skyrius v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-169/2010 prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikai, suformuotai 2009 m. birželio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. R. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-314/2009.

Dėl CK 3.210 straipsnio 6 dalies 1 punkto aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad prašymą įvaikinti E. L. buvo pateikę artimiausi jos giminaičiai – biologiniai mergaitės seneliai – L. Remiantis CK 3.210 straipsnio 6 dalies 1 punkto nuostata, jie turi pirmenybės teisę prieš kitus įvaikintojus. Tačiau byloje nebuvo jiems suteikta teisės įvaikinti mergaitę, taip pat neatsižvelgta į jų nuomonę dėl įtėvių parinkimo.

Dėl CPK 486 straipsnio taikymo. Teismai neatsižvelgė į byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas aplinkybes dėl vaiko prisirišimo prie faktinių globėjų, psichologų teikiamas rekomendacijas dėl mergaitės perkėlimo į kitą šeimą neigiamos bei itin žalingos įtakos jo psichinei, fiziologinei sveikatai ir raidai, galimą nepritapimą įvaikintojų šeimoje ir nesprendė klausimo dėl galimybės nustatyti bandomąjį laikotarpį tuo atveju, jeigu mergaitę reikėtų perkelti į A. ir A. B. šeimą. CPK 486 straipsnio nuostatos turėjo būti taikomos nagrinėjamoje byloje jau vien dėl vaiko interesų.

A. L. ir V. J. L. pareiškimu prisideda prie kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėjai A. B. ir A. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 14 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Dėl CPK 263 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Nepagrįstu laikytinas kasatorių argumentas, kad apeliacinės instancijos teismo priimta nutartis yra prieštaringa. Kasatorius tokią išvadą padarė palyginęs iš konteksto išimtas atskiras skundžiamos nutarties ištraukas. Teismas iš naujo tyrė visus įrodymus, išklausė šalių paaiškinimus, svarstė kasatorių prašymus išreikalauti įrodymus atmestus pirmosios instancijos teismo. Taip buvo pašalinti kasatorių nurodyti tariami proceso pažeidimai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nenustatytomis arba dėl jų buvimo ar nebuvimo iš viso nepasisakė. Taigi teismas privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus pažeidimus, išskyrus atvejus, kai to negalima padaryti apeliacinės instancijos teisme.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme (CPK 320 straipsnio 1 dalis) bei teismo pareigos motyvuoti teismo sprendimą (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismo pareiga pasisakyti dėl apeliaciame skunde išdėstytų argumentų negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą detaliai pasisakyti dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento. Dėl to vertinant apeliacinės instancijos teismo motyvų pakankamumą svarbu ne tai, ar buvo atskirai pasisakyta dėl kiekvieno apeliacinio skundo motyvo, o tai, ar neišeinant už apeliacinio skundo ribų pakankamai pasisakyta dėl bylos teisingam išsprendimui teisiškai reikšmingų klausimų. Dėl kasaciniame skunde įvardytų apeliacinio skundo argumentų (tariamai neatlikto įrodymų tyrimo, teisės pateikti klausimus ribojimo ir kt.) apeliacinės instancijos teismas pasisakė netiesiogiai, ir tiek, kiek buvo būtina bylai tinkamai išnagrinėti. Pažymėtina, kad skundžiamos nutarties motyvai yra nuoseklūs, atspindi bylos nagrinėjimo metu surinktus duomenis.

Dėl prejudicinę reikšmę turinčių faktų nustatymo aiškinimo ir taikymo. Aplinkybės, kurios buvo tiriamos byloje dėl globos E. L. nustatymo, yra nepasikeitusios, todėl byloje atliktas jų tyrimas yra privalomas šioje, mergaitės įvaikinimo, byloje. Reikalavimas, kad abiejose bylose dalyvautų tos pačios šalys, negali būti aiškinamas kaip reikalavimas, kad abiejose bylose dalyvavusių asmenų sudėtis būtų identiška. Turėtų būti leidžiama ginčyti įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes vėlesnėse bylose tik tiems asmenims, kurie nedalyvavo priimant tą teismo sprendimą, ir tik tiek, kiek būtina jų teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės galioja asmenims, kurie dalyvavo jį priimant, nors dalyvaujančių asmenų sudėtis vėlesniuose teismo procesuose pasikeistų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl mergaitės globos nustatymo byloje J. L. aktyviai palaikė savo sutuoktinę procese, kartu su ja dalyvavo visuose teismo posėdžiuose bei davė paaiškinimus teisme. Nepagrįstu laikytinas kasatorių argumentas, kad bylų dėl globos ir įvaikinimo dalykas skiriasi. Šie teisės institutai yra giminingi, globėjų ir įtėvių parinkimas – įrodinėjimo dalykas abiejų kategorijų bylose.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Kasaciniame skunde nenurodoma, kokie konkretūs įrodymai nebuvo išreikalauti ir įvertinti byloje. Ta aplinkybė, kad teismai atmetė kasatorių prašymus išreikalauti tam tikrus dokumentus ar apklausti liudytojus, savaime nereiškia kasatorių įrodinėjimo teisės ribojimo. Duomenys privalo atitikti leistinumo ir sąsajumo reikalavimus tam, kad jie galėtų būti įrodymais civilinėje byloje. Teismai būtent dėl leistinumo ir sąsajumo reikalavimų nesilaikymo atmetė kasatorių prašymus.

Dėl pareiškimo dėl nušalinimo nagrinėjimo ir išsprendimo tvarkos aiškinimo. Teisėjo nešališkumo klausimas yra fakto klausimas, kuris kasaciniame teisme nenagrinėjamas. Pirmosios instancijos teismo veiksmai, kuriuos kasatoriai laiko tariamo šališkumo įrodymu, buvo pagrįsti ir teisėti, nes jie buvo vienintelė priemonė užkirsti kelią L. ir L. piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis. L. pateikė pareiškimą dėl nušalinimo po teismo posėdžio pertraukos, kurios metu buvo sprendžiama dėl L. pareikšto nušalinimo pagrįstumo. Prieš posėdžio pertrauką teisėjai paklausus byloje dalyvaujančių asmenų nuomonių apie nušalinimą ir ar niekas daugiau neturi prašymų, L. nereiškė nušalinimo. Pažymėtina, kad jie reiškė nušalinimą tuo pačiu pagrindu kaip ir L. Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiauti teise pirmosios instancijos teismo atlikti veiksmai atitinka naujos redakcijos CPK 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad pareiškus pakartotinį nušalinimą tais pačiais pagrindais jo klausimą išsprendžia pats bylą nagrinėjantis teisėjas.

Dėl pareigos kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teismas turi diskrecijos teisę spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taigi tik pats teismas gali spręsti, ar jam kyla abejonių dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai.

Dėl vaiko interesų prioriteto principo vertinimo. Kasaciniame skunde nepagrįstai siaurinamai aiškinamas vaiko interesų turinys iki negalimumo keisti vaiko aplinkos. Mergaitė pateko pas L. neteisėtai. Jie patys kasaciniame skunde nurodė, kad visą šį laiką faktiškai laikė mergaitę savo žinioje. Kasatoriai nevykdo teismo sprendimo, riboja kitų asmenų galimybes bendrauti, taip siekdami pripratinti ją prie savęs. Toks kasatorių elgesys negali būti vertinamas kaip veikimas vaiko interesais. Pažymėtina, kad byloje pateikta duomenų, jog J. L. girtauja ir smurtauja ne tik prieš žmoną, bet ir prieš savo vaiką, todėl mergaitei tokioje aplinkoje augti yra nesaugu. Vaiko palikimas L. šioje situacijoje reikštų neteisėto vaiko paėmimo savo žinion įteisinimą, pažeistų pagrindinį principą ex injuria jus non oritur (iš ne teisės negali atsirasti teisė). Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas dėl nevienodos teismų praktikos, nes kasatorių nurodytų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

Dėl CK 3.210 straipsnio 6 dalies 1 punkto aiškinimo. Šioje įstatymo nuostatoje įtvirtinta pirmenybė taikoma atsižvelgiant į vaiko interesus, t. y. pirmenybė įvaikinti teikiama giminaičiams tais atvejais, kai giminaičių ir kitų pretendentų įvaikinti galimybės užtikrinti vaiko interesus yra vienodos. Nagrinėjamoje byloje teismai aiškiai nurodė, kad leidimas įvaikinti L. neatitiktų vaiko interesų, nes jie dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės nepajėgūs rūpintis mergaite ir ją užauginti iki pilnametystės.

Dėl CPK 486 straipsnio taikymo. CPK 486 straipsnio nuostata reglamentuoja tuos atvejus, kai įvaikinamasis gyvena atskirai nuo siekiančių jį įvaikinti asmenų ir kyla abejonių dėl įvaikinamojo ir jį siekiančių įvaikinti asmenų suderinamumo. Tokiu atveju teismas gali nutartimi laikinai perkelti įvaikinamąjį į jį siekiančių įvaikinti asmenų šeimą, kad būtų patikrintas jų suderinamumas. Nagrinėjamoje byloje dėl nuolatinės globos E. L. nustatymo įsiteisėjusiais teismų sprendimais A. B. yra paskirta jos nuolatine globėja ir su ja nustatyta mergaitės gyvenamoji vieta. Tai reiškia, kad A. B. buvo suteikta teisė auginti mergaitę savo šeimoje dar iki bylos dėl jos įvaikinimo ir ji faktiškai būtų gyvenusi šioje šeimoje, jeigu ne L. neteisėti veiksmai, dėl kurių CPK 486 straipsnio taikymas padarytų šios bylos išsprendimą neįmanomą neterminuotam laikui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismo sudėties teisėtumo

Lietuvos Respublikos Konstitucija kiekvienam asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, garantuoja teisę kreiptis į teismą kaip vienintelę instituciją, vykdančią teisingumą (Konstitucijos 30, 109 straipsniai). Taigi asmens teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą visų pirma yra konstitucinė teisė. Ši teisė taip pat yra įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kuri yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis), 6 straipsnyje. Teisėjų ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas kaip vienas civilinio proceso principų įtvirtintas ir CPK 21 straipsnyje. Šio principo procesinė reikšmė yra ta, kad jei asmens bylą išnagrinėtų ne nepriklausomas ir nešališkas teismas, tai reikštų viso teismo proceso neteisėtumą ir absoliutų teismo priimto sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kurį apeliacinės instancijos teismas dėl kiekvieno apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turi patikrinti, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų ir teismų nešališkumo principo įgyvendinimo procedūros nustatytos CPK I dalies VI skyriuje. Pagal CPK 68 straipsnio 2 dalies reikalavimus, motyvuotas nušalinimas teisėjui turi būti pateikiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Įstatymas vėliau pareikšti nušalinimą leidžia tik tuo atveju, kada pareiškiantis nušalinimą dalyvaujantis byloje asmuo apie teisėjo nušalinimo pagrindą sužinojo vėliau. Šia nuostata siekiama apriboti byloje dalyvaujančių asmenų piktnaudžiavimo procesu galimybes, t. y. užtikrinti bylos proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (CPK 7 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjų ginčas pirmosios instancijos teisme vyko jau ilgą laiką (pareiškėjai A. B. ir A. B. į teismą kreipėsi 2010 m. liepos 19 d., pareiškėjai A. L. ir V. J. L. – 2010 m. rugpjūčio 16 d., pareiškėjai J. L. ir J. L. – 2010 m. rugpjūčio 30 d.) Teismo posėdžio, vykusio 2011 m. kovo 29 d., metu prieš pradedant bylos nagrinėjimą iš esmės pareiškėjai A. L. ir V. J. L. bylą nagrinėjančiai teisėjai pareiškė nušalinimą, kurį gavęs teismas byloje padarė pertrauką, o pareiškimas dėl nušalinimo buvo perduotas spręsti teismo pirmininko pavaduotojai. Pareiškimas dėl nušalinimo patenkintas nebuvo. Bylos nagrinėjimas tęsėsi ir paskelbus nutartį nušalinimo klausimu buvo pereita prie bylos nagrinėjimo iš esmės stadijos. Tada ir buvo pareikštas pareiškėjų J. L. ir J. L. savarankiškas pareiškimas dėl nušalinimo bylą nagrinėjančiai teisėjai, kuri, kaip nurodyta teismo posėdžio protokole, atsisakė šį priimti (T. 3 b. l. 171–172). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai J. L. ir J. L. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimą skundė ir dėl to, kad nepaisant jų pareikšto nušalinimo bylos nagrinėjimas buvo tęsiamas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nedetalizuojant ir specialiai neaptariant šio apeliacinio skundo argumento, apsiribota teiginiu, kad teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, išvardytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika tiek dėl pirmosios, tiek dėl apeliacinės instancijos teismų pareigos motyvuoti teismo sprendimą, nutartį yra išsami ir aiški – teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. Č. v. J. R., bylos Nr. 3K-3-425/2011; kt.) Šie išaiškinimai grindžiami ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Nagrinėjamos bylos atveju kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas bendriausia prasme sprendė ir dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su bylą nagrinėjusiai pirmosios instancijos teismo teisėjai pareikštu nušalinimo pareiškimo nenagrinėjimu, tačiau pripažįsta tokią apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvaciją nepakankama, juolab kad yra sprendžiamas tokios svarbos klausimas, nuo kurio priklauso viso proceso pirmosios instancijos teisme teisėtumas. Kasacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad proceso teisės normų pažeidimas ar netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis), taip pat į tai, kad teismas yra įpareigotas imtis įstatyme nustatytų priemonių, jog būtų užkirstas kelias procesui vilkinti. Dalyvaujantys byloje asmenys taip pat privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis). Taigi, kasacinis teismas, pripažindamas analizuojamu klausimu apeliacinės instancijos teismo nutarties nepakankamą motyvavimą, sprendžia, kad šį trūkumą nagrinėjamos bylos atveju turi galimybę ištaisyti jis pats. Jau minėta, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko apie vienerius metus, paskutinio teismo posėdžio metu kitų pareiškėjų – A. L. ir V. J. L. – pareiškimas dėl nušalinimo buvo išnagrinėtas įstatyme nustatyta tvarka. Kasatoriai savo savarankišką pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo pareiškė po to, kai jau buvo prasidėjęs bylos nagrinėjimas iš esmės. Pareiškimas dėl nušalinimo turi būti pareikštas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės, o vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino vėliau (CPK 68 straipsnio 2 dalis). Kasatorių teiktame pareiškime dėl nušalinimo nėra nurodytų CPK 65 straipsnyje nustatytų teisėjui nušalinti pagrindų. Nors kasatoriai nušalinimą reiškė kitais nei pareiškėjai A. L. ir V. J. L. nurodytais pagrindais, bet visi jie susiję su bylą nagrinėjusios teisėjos proceso metu vykusios teisėjos veiklos vertinimu. Tai patvirtina, kad pareiškime dėl nušalinimo nurodomi nušalinimo pagrindai buvo žinomi prieš pradedant 2011 m. kovo 29 d. posėdį, todėl toks pareiškimas neleidžiamas pateikti po to, kai yra pradedama nagrinėti bylą iš esmės. Toks pareiškimo dėl nušalinimo pateikimo draudimas reiškia tai, kad pateiktas pareiškimas yra nepriimamas ir CPK 69 straipsnio tvarka nesprendžiamas. Taigi, aptartas kasacinio skundo argumentas nesudaro savarankiško pagrindo naikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.

Dėl poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CK 3.212 straipsnio 2 dalies normos konstitucingumo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Tokia pat nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje bei Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje. Taigi pagal esamą teisinį reglamentavimą pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikytino akto atitikties Konstitucijai. Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kita vertus, tai nepaneigia teisme nagrinėjamos bylos dalyvaujančio byloje asmens teisės prašyti bylą nagrinėjantį teismą, kad šis sustabdytų bylos nagrinėjimą ir kreiptųsi su atitinkamu prašymu į Konstitucinį Teismą.

Jau buvo minėta, kad dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. J. v. Klaipėdos m. 1-asis notarų biuras, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-373/2010).

Nagrinėjamos bylos atveju kasatoriai yra išreiškę abejonę dėl CK 3.212 straipsnio 2 dalies normos, kurioje nustatyta, kad „jei įvaikinamas vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo“, kaip eliminuojančios kasatorių galimybę apskritai būti įtėviais, negavus atitinkamo globėjos sutikimo.

Dėl šios teisės normos taikymo teisėjų kolegija išaiškina, kad pagal CK 3.3 straipsnį vienas šeimos santykių teisinių reglamentavimo principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Įvaikinimo instituto tikslas – apsaugoti vaiko interesus (CK 3.209 straipsnio 1 dalis). Tam tikrais įstatyme nustatytais vaiko interesų apsaugos atvejais teismui pavesta vykdyti apsaugines funkcijas, nesusijusias su ginčo dėl teisės sprendimu (CPK XXXIX skyrius). Aptariamoje CK 3.212 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienas teismui pavestų apsauginių funkcijų vykdymo atvejų – būtinybė, kad globėjo rašytinis sutikimas įvaikinti būtų patvirtintas teismo. Dėl to įgyvendinant šią teismui pavestą įvaikinimo teisinėse procedūrose funkciją, teismas tinkamam CK 3.212 straipsnio 2 dalies taikymui turėtų patikrinti globėjo sutikimo įvaikinti atitiktį CPK 488 straipsnyje nustatytam sutikimo įvaikinti reglamentavimui. Atlikdamas šią funkciją teismas veiktų vaiko interesais, t. y. patikrintų, ar užtikrinamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Tačiau tokios teisinės procedūros vyktų ir byla būtų nagrinėjama CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tik nesant ginčo, t. y. globėjams neatsisakant duoti sutikimą įvaikinti ir patiems įgyvendinant kreipimosi į teismą iniciatyvos teisę tam, kad vaikas būtų įvaikintas (CPK 188 straipsnio 1 dalis).

Aptariamu atveju yra kitokia faktinė situacija, reikalaujanti kitokio teisinio kvalifikavimo. Prašymus įvaikinti likusią be tėvų globos E. L. yra pareiškusios trys pareiškėjų poros. Viena iš pareiškėjų – A. B. – Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartimi, kuri buvo palikta nepakeista ją peržiūrėjus apeliacine ir kasacine tvarka, yra paskirta E. L. nuolatine globėja. Tačiau ši aplinkybė sprendžiant E. L. įvaikinimo klausimą nereiškia pagal CK 3.212 straipsnio 2 dalį negalimumo kitiems asmenims prašyti ją įvaikinti, t. y. vien dėl to, kad E. L. turi įstatymo nustatyta tvarka paskirtą globėją, vaikas netampa negalimas įvaikinti kitiems asmenims. Kitiems asmenims pareiškus prašymą įvaikinti globojamą vaiką įstatyme nustatytas reikalavimas gauti globėjo rašytinį sutikimą, patvirtintą teismo, yra reikšmingas visų pirma tuo aspektu, kad, galiojant paskirtajai globai, globėjas yra teisiškai pripažįstamas globojamo vaiko atstovu pagal įstatymą ir su juo yra būtina derinti globojamo vaiko būsimo įvaikinimo, dėl kurio pasibaigtų globa, klausimą. Kita vertus, minėta, CK 3.212 straipsnio 2 dalyje nustatytas būtinas globėjo rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo, kaip būtina sąlyga įvaikinti įgyvendintina tik tada, kai tarp suinteresuotų įvaikinti asmenų ir globėjo nėra ginčo dėl įvaikinimo. Kai teisme kilęs toks ginčas, įvaikinimo atitiktis vaiko interesams patikrinama nagrinėjant bylą dėl įvaikinimo. Pažymėtina, kad globėjo nesutikimas negalėtų būti suabsoliutinamas, todėl suinteresuotų įvaikinti asmenų reikalavimu galėtų būti paneigtas teismo tvarka, jeigu nustatoma, kad jis neatitinka vaiko interesų. Tuo atveju, jei globėjas pats pareiškia prašymą globojamą vaiką įvaikinti, sąlygos, kad globėjas dar duotų sutikimą ir kitiems pretendentams vaiką įvaikinti, įstatyme nenustatyta. Taigi ginčo atveju nei teismo, nei vaiko teisių apsaugos institucijų, teikiančių teismui išvadas įvaikinimo galimumo klausimu, pirmiau aptarta CK 3.212 straipsnio 2 dalies nuostata nesaisto. Kartu kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad CK 3.212 straipsnio 2 dalies normos konstitucingumo problemos nagrinėjamos bylos atveju nekyla.

Dėl vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo

Teismų praktikoje visuotinai pripažįstamos tiek Vaiko teisių konvencijos, tiek Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, tiek CK nuostatos, pagal kurias visur ir visada pirmiausia atsižvelgtina į vaiko interesus (VTK 3 straipsnio 1 dalis, VTAPĮ 4 straipsnio 1 punktas, CK 3.209 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 dalis). Tam, kad maksimaliai būtų įgyvendinta vaiko interesus pabrėžianti nuostata, teismas turi ypač atidžiai įvertinti byloje surinktus įrodymus, o prieš priimdamas sprendimą, esant poreikiui, panaudoti ir kitas įstatymo leidžiamas priemones, kad būtų išvengta teismo sprendimo vykdymo nesklandumų bei komplikacijų.

Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad dar 2009 m. gruodžio 9 d., t. y. po peržiūrėjimo apeliacine tvarka, įsiteisėjo Prienų rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartis, kuria nuolatine globėja paskirta šios bylos pareiškėja A. B. Pagal teismo turimą informaciją, teismo nutartis dėl globėjos paskyrimo neįvykdyta iki šiol. Pažymėtina, kad globos ir įvaikinimo padariniai esmingai skiriasi. Jei globėjas yra savo globotinio atstovas pagal įstatymą ir gina neveiksnaus asmens teises ir interesus be specialaus pavedimo (CK 3.240 straipsnio 1 dalis), o vaiko globos tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti (CK 3.248 straipsnio 1 dalis), tai įvaikinimo teisiniai padariniai daug platesni: sukuriamos asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę, įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą (CK 3.227, 3.228 straipsniai). Vaikas, dėl kurio vyksta ginčas, praktiškai nuo trijų su puse mėnesio amžiaus (t. y. iš karto po tėvų žūties) gyvena kasatorių šeimoje. Šiuo metu jis jau ketverių su puse metų amžiaus, su B. bendravęs palyginti seniai ir tik epizodiškai. Teismo sprendimuose yra konstatuota aplinkybė, kad, teismo nuomone, vaikas yra pripratęs prie jį supančių žmonių aplinkos.

Vaiko paėmimo iš šiuo metu jį supančios aplinkos klausimas teismų iš esmės neanalizuotas. Kaip rodo praktika, jis yra labai aktualus. Kasatoriai nesutikimą su priimtais ir skundžiamais sprendimais grindžia dar ir tuo, kad jų nuomone vaiko paėmimas iš esamos aplinkos gali turėti itin neigiamų padarinių vaikui, taip pat nebuvo svarstomos CPK 486 straipsnio nuostatos dėl bandomojo laikotarpio B. šeimoje nustatymo.

Kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo institutas (CK 3.222 straipsnis, CPK 486 straipsnis) galėtų būti nagrinėjamos bylos atveju visas galimas abejones dėl teismo parinktų įvaikintojų tinkamumo bei vaiko pritapimo įvaikintojų šeimoje pašalinantis sprendimas bei praktinis veiksmas. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos požiūriu, aplinkybė, kad vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo institutu siūlo pasinaudoti pareiškėjai, su kuriais iki šiol vaikas gyvena, taip pat prisidėtų prie vaiko interesų geresnio užtikrinimo galimybės sudarymo ir teisinės taikos tarp iš esmės be kompromisų konfliktuojančių pareiškėjų pasiekimo.

Visa tai leidžia teisėjų kolegijai konstatuoti, kad nagrinėjamos bylos atveju teismas ne iki galo išnaudojo įstatymo suteiktas galimybes įsitikinti, ar priimtas teismo sprendimas yra labiausiai atitinkantis įvaikinamo vaiko interesus, o kylančias abejones dėl B. kaip tinkamiausių įvaikintojų parinkimo turi galimybę pašalinti priimdamas sprendimą (nutartį) dėl vaiko perkėlimo į šeimą iki įvaikinimo. Tai lemia apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) panaikinimo reikalingumą bei sudarymą byloje galimybės teismui nustatyti bandomąjį laikotarpį ir perkelti vaiką gyventi, auklėti ir išlaikyti į būsimųjų įtėvių šeimą.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl kitų kasacinio skundo argumentų kaip šiuo metu nedarančių įtakos kolegijos pozicijai nutartyje nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 72,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Teisėjų kolegijai nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 14 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas Česlovas Jokūbauskas

Vincas Verseckas