Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisės į būstą apsaugą, įpareigojant sudaryti naudojamos patalpos nuomos sutartį, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-444-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-06786-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.16.11.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. R. Z. ir T. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės viešosios įstaigos Kauno technologijos universiteto ieškinį atsakovams A. R. Z., T. Z. dėl iškeldinimo iš patalpų, tretieji asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, bei atsakovo T. Z. priešieškinį ieškovei viešajai įstaigai Kauno technologijos universitetui, atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos, A. R. Z. dėl buto nuomos sutarties sudarymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių teisės į būstą apsaugą, įpareigojant sudaryti naudojamos patalpos nuomos sutartį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė iškeldinti atsakovus iš patalpų (duomenys neskelbtini), su visu šiose patalpose esančiu ir jiems priklausančiu turtu. Ieškovė nurodė, kad ginčo patalpas (butą) ji valdo turto patikėjimo teise. Patalpos yra reikalingos ieškovei visuomeninei veiklai vykdyti (jos suteiktos studentų organizacijai). Atsakovo A. R. Z. motina Z. L. Z. 1994 m. gegužės 31 d. buvo sudariusi pirkimo–pardavimo sutartį su Kauno miesto valdyba dėl ginčo buto, tačiau Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. balandžio 4 d. sprendimu ši sutartis buvo panaikinta dėl klaidingai pateiktų duomenų. Po Z. L. Z. mirties 2014 m. spalio 20 d. bute liko jos daiktai, kurių paveldėtojas pagal įstatymą yra jos sūnus atsakovas A. R. Z.. Ieškovė išsiuntė atsakovui A. R. Z. pranešimą-raginimą, kad jis atlaisvintų patalpas ir iškraustytų visus daiktus, tačiau atsakovas per nustatytą terminą šio įpareigojimo neįvykdė. Nuomos ar panaudos sutartis pagal teisės aktų reikalavimus tarp šalių niekada nebuvo sudaryta. Orderis apsigyventi ginčo bute Z. L. Z. nebuvo išduotas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie de jure (teisiškai; pagal teisę) ar de facto (faktiškai; iš tikrųjų) patvirtintų tarp šalių buvusius nuomos teisinius santykius, nes nebuvo susitarta dėl visų esminių nuomos sutarties sąlygų ir Z. L. Z. niekada nemokėjo nuomos mokesčio. Ieškovė taip pat nurodė, kad nepripažįsta aplinkybės, jog atsakovas T. Z. nuo 1998 metų nepertraukiamai gyveno su Z. L. Z. ginčo bute, o neįrodžius pastarosios nuomos santykių su ieškove, neatsiranda teisės ir pareigos ir Z. L. Z. šeimos nariams.

3. Atsakovas T. Z. priešieškiniu prašė įpareigoti ieškovę ir Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Švietimo ir mokslo ministerijos, sudaryti su atsakovu rašytinę neterminuotą ginčo buto nuomos sutartį. Atsakovas nurodė, kad ginčo bute apsigyveno būdamas nepilnametis, 1998 m. Visą šį laiką gyveno su močiute Z. L. Z., po jos mirties toliau liko gyventi ginčo bute, butas ne kartą buvo remontuojamas tiek jo, tiek močiutės lėšomis. Ši gyvenamoji vieta buvo deklaruojama kaip pagrindinė atsakovo interesų buvimo vieta. Kadangi jis gyveno su močiute ir su ja vedė bendrą ūkį, todėl buvo sukurti faktiniai nuomos santykiai, sudaryta žodinė nuomos sutartis su ieškove, todėl ji neturi teisinio pagrindo prašyti iškeldinti atsakovus.

4. Kauno apylinkės teismas 2016 m. kovo 15d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino: įpareigojo ieškovę VšĮ Kauno technologijos universitetą sudaryti su atsakovu T. Z. rašytinę neterminuotą buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį: priteisė iš ieškovės atsakovui T. Z. 1041,58 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovės valstybei 7,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

5. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. lapkričio 23 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

6. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pasirengė bylos nagrinėjimui, galutinai neišsiaiškino ginčo esmės ir suformuluotų ieškinio reikalavimų, nenustatė teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su ieškovės patikėjimo teisės pažeidimu. Kolegija konstatavo, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kolegija nurodė, kad, siekiant tinkamai išnagrinėti šią civilinę bylą, visų pirma turi būti patikslinta, ko reikalauja ieškovė, t. y. ar ji siekia iškeldinti atsakovus iš patikėjimo teise valdomų patalpų ar tik atlaisvinti patalpas nuo jose esančių daiktų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95, 4.98 straipsniai). Kolegija pažymėjo, kad ieškovei suformulavus (patikslinus) ieškinio reikalavimus, būtina nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, ar ginčo butas teisėtai buvo suteiktas Z. L. Z., taip pat aplinkybes dėl nuomos mokesčio mokėjimo, rašytinės nuomos sutarties sudarymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Kauno apylinkės teismas 2018 m. sausio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino: įpareigojo ieškovę VšĮ Kauno technologijos universitetą ir atsakovę pagal priešieškinį valstybę, atstovaujamą Švietimo ir mokslo ministerijos, sudaryti su atsakovu T. Z. rašytinę neterminuotą buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį; priteisė atsakovui T. Z. iš ieškovės ir atsakovės pagal priešieškinį po 520,79 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė atsakovui A. R. Z. iš ieškovės ir atsakovės pagal priešieškinį po 350 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė valstybei iš ieškovės ir atsakovės pagal priešieškinį po 13,70 Eur išlaidų už procesinių dokumentų siuntimą atlyginimo.

8. Teismas nustatė, kad byloje nėra pateikta rašytinė šalių sutartis dėl ginčo buto nuomos, panaudos ar kitokių sutartinių santykių buvimo. Įvertinęs byloje pateiktus Z. L. Z. su įsidarbinimu Kauno politechnikos institute susijusius dokumentus, kurie surašyti 1963–1965 m., ieškovės pateiktą 2017 m. birželio 1 d. pažymą apie darbą universitete, kurioje nurodyti V. A. Z. (Z. L. Z. sutuoktinio) darbo Kauno technologijos universitete laikotarpiai (1962 m. sausio 15 d. – 2013 m. kovo 29 d.), V. A. Z. ir Z. L. Z. ištuokos liudijimą, fizinių asmenų raštu pateiktus paliudijimus, surašytus apie 1971 m., teismas pripažino, kad ginčo butu Z. šeima pradėjo naudotis nuo 1961 m.

9. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, pripažino, kad Z. šeimai ginčo patalpa buvo suteikta, leista joje apsigyventi nuo 1961 m. (vėliausiai nuo 1963 m.) ir ji ten gyveno iki Z. L. Z. mirties, t. y. daugiau kaip penkiasdešimt metų, o ieškovė dėl to pretenzijų nereiškė. Taigi, teismo vertinimu, atsakovai leistinais įrodymais pagrindė faktinę aplinkybę – asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą, leidimą naudotis patalpa pagal paskirtį, kuri laikytina teisiškai reikšminga sprendžiant dėl asmens teisės į būstą. Vis dėlto teismo nuomone, atsakovai nepagrindė nuomos mokesčio mokėjimo fakto. Tačiau aplinkybė, kad nebuvo reikalaujama mokėti jokio mokesčio, teismo vertinimu, pati savaime negali būti vertinama atsakovų nenaudai, nes šiuo atveju ieškovė, kaip patalpas suteikęs gyventi asmuo, turėjo pareigą tinkamai įforminti šalis siejančius teisinius santykius, atitinkamai turėjo pareigą, valdydama turtą patikėjimo teise, spręsti klausimą dėl galimo užmokesčio už suteiktas patalpas. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad tarp ieškovės ir Z. L. Z. buvo susiklostę faktiniai panaudos teisiniai santykiai.

10. Teismo vertinimu, byloje pateiktas ieškovės 2015 m. kovo 26 d. pranešimas-raginimas atlaisvinti ginčo patalpas neatitinka CK 6.642 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. minėtu raštu nėra nurodoma, kad nutraukiami panaudos teisiniai santykiai, rašte nurodytas terminas neatitinka teisės aktų reikalavimų, jis nėra adresuotas faktiniam patalpų naudotojui atsakovui T. Z.. Šalis siejant faktiniams panaudos santykiams, kurie pagal teisės aktų reikalavimus nėra nutraukti, teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo patalpų.

11. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovas T. Z., norėdamas sudaryti nuomos sutartį, gali kreiptis į atitinkamas institucijas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad faktiniai panaudos teisiniai santykiai tarp šalių susiformavo 1961 m. (vėliausiai 1963 m.), o minėtas įstatymas priimtas 1998 m., t. y. po 37 m. (ar 35 m.) nuo panaudos atsiradimo. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad po minėto teisės akto priėmimo Z. L. Z. nebuvo informuota, kad jos teisinė situacija gali pasikeisti dėl minėto įstatymo. Be to, ieškovė 2003 m. buvo parengusi nuomos sutartį, nors jau penkerius metus galiojo minėtas įstatymas. Esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad minėtas teisės aktas šalių tarpusavio teisiniams santykiams netaikytinas, nes šiuo atveju nėra svarstomas klausimas dėl naujų teisinių santykių sukūrimo.

12. Teismas pažymėjo, kad pagal galiojusių įstatymų reikalavimus įgyta teisė naudotis gyvenamąja patalpa suformavo atsakovui T. Z. teisėtus lūkesčius, kad ši teisė nebus paneigta. Byloje esantys rašytiniai duomenys ir liudytojų parodymai, teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovas T. Z. ginčo bute gyveno kartu su Z. L. Z. nuo savo vaikystės iki Z. L. Z. mirties, o jai mirus – ir toliau naudojosi ginčo butu. Atsakovas rūpinosi močiute, kai ji sirgo, kartu gyveno, rūpinosi bendra buitimi. Taigi minėtus asmenis siejo asmeniniai ir turtiniai interesai, bendra buitis ir ūkis. Kadangi mirus panaudos gavėjui teisės aktai nenustato, kad panaudos sutartis pasibaigtų, teismas, taikydamas bendrąsias prievolės asmenų pasikeitimo nuostatas, padarė išvadą, kad tokio pobūdžio turtinę teisę į panaudą galima paveldėti, o atsakovas R. A. Z. (kuris yra savo motinos įpėdinis) konkliudentiniais veiksmais toliau leido gyventi savo sūnui (padėjo remontuoti butą, apmokėti sąskaitas ir kt.). Dėl šios priežasties teismas laikė, kad atsakovas T. Z. turi teisėtą lūkestį naudotis ginčo patalpa ir teisėtą lūkestį, jog įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Kadangi Z. L. Z. ir ieškovę siejo panaudos teisiniai santykiai, kurie po Z. L. Z. mirties nepasibaigė, teismas sprendė, kad mirusiosios įpėdiniai turi teisę reikalauti įforminti minėtus santykius.

13. Teismas sprendė, kad atsakovui dėl ilgalaikių močiutės panaudos teisinių santykių, jo paties nepertraukiamo gyvenimo ginčo patalpoje mažiausiai 20 metų, ginčo patalpos priežiūros, remonto ir kt. susidarė teisėti lūkesčiai ir ateityje naudotis ginčo patalpa, šiuo atveju pagal nuomos teisinius santykius, kurie taip pat nepažeis valstybės interesų gauti pajamų iš jos valdomo turto (CK 6.576, 6.578 straipsniai).

14. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2018 m. gegužės 23 d. sprendimu panaikino Kauno apylinkės teismo 2018 m. sausio 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkino, o atsakovo T. Z. priešieškinį atmetė: iškeldino iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), atsakovus su visu tose patalpose esančiu ir jiems priklausančiu turtu; priteisė iš atsakovų valstybei po 120,50 Eur žyminio mokesčio ir po 19,10 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimo.

15. Kolegija, įvertinusi bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ieškovės ir Z. L. Z., ginčo patalpose apsigyvenusios nuo 1961 m. (vėliausiai nuo 1963 m.), susiklostė faktiniai patalpų panaudos santykiai.

16. Kolegija nurodė, kad nustačius, jog Z. L. Z. teisės į ginčo patalpas grindžiamos panaudos teisiniais santykiais, o Z. L. Z. 2014 m. spalio 20 d. mirė, byloje kilo klausimas dėl panaudos santykių tęstinumo, patalpose likus gyventi atsakovui T. Z..

17. Kolegija nepagrįstomis pripažino šias pirmosios instancijos teismo išvadas: panaudos gavėjo teisė naudotis turtu paveldima; kadangi Z. L. Z. teisės ir pareigos pagal faktinę panaudos sutartį perėjo atsakovui A. R. Z., tai, jam sutikus, šiomis patalpomis galėjo naudotis atsakovas T. Z..

18. Remdamasi CK 5.1 straipsniu, kolegija padarė išvadą, kad teisė naudotis turtu (panaudos teisė) negali būti pripažinta paveldima turtine ar neturtine teise, nes įstatymai, reglamentuojantys panaudos teisinius santykius, to nenustato, o teisė naudotis turtu kyla susitarimo pagrindu, kuris gali būti nutrauktas remiantis CK 6.641 arba 6.642 straipsniais. Dėl šios priežasties, panaudos gavėjai Z. L. Z. mirus, ginčas tarp panaudos davėjo (ieškovės) ir panaudos gavėjų spręstinas remiantis būtent panaudos santykius reglamentuojančiomis teisės normomis.

19. Nors byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas T. Z. gyveno ginčo bute nepertraukiamai iki Z. L. Z. mirties, tačiau ši aplinkybė, kolegijos vertinimu, ginčo atveju esminės reikšmės neturi, nes net ir pripažinus, kad atsakovas T. Z. ginčo bute gyveno kartu su Z. L. Z. iki jos mirties ir naudojosi būsto panaudos teise, ši sutartis gali būti nutraukta panaudos gavėjo reikalavimu CK 6.642 straipsnio pagrindu. Kartu kolegija sutiko su ieškovės argumentais, kad byloje nepakanka duomenų apie atsakovo T. Z. gyvenimą ginčo bute būtent pastaraisiais metais iki Z. L. Z. mirties.

20. Kolegija padarė išvadą, kad įrodymų visuma, priešingai negu nustatė pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina atsakovo T. Z. nepertraukiamo gyvenimo ginčo bute su Z. L. Z. iki jos mirties fakto. Labiau pagrįsta išvada, kad T. Z. bute su močiute gyveno 1998–2003 metais, o po to apsigyveno jau po Z. L. Z. mirties (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai). Kadangi atsakovai apmoka ieškovės iki šiol teikiamas PVM sąskaitas faktūras už ginčo butui suteiktas komunalines paslaugas, ten yra jų daiktai, kolegija pripažino atsakovus faktiniais panaudos gavėjais, tačiau tokie jie tapo jau po Z. L. Z. mirties.

21. Nustačiusi atsakovų, kaip faktinių panaudos gavėjų, statusą, kolegija sprendė klausimą dėl jų iškeldinimo ieškovei faktiškai pareiškus valią nutraukti šių patalpų panaudos sutartį.

22. Remdamasi CK 6.642 straipsniu, atsižvelgdama į tai, kad įstatymas nenustato nei įspėjimo apie panaudos sutarties nutraukimą formos, nei detalizuoja reikalavimus įspėjimo turiniui, svarbu, kad viena šalis būtų informuota apie kitos šalies valią nutraukti sutartį, kolegija padarė išvadą, jog ieškovė savo valią nutraukti tarp šalių susiklosčiusius santykius, kurie teismo kvalifikuoti kaip panaudos santykiai, išreiškė išsiųsdama atsakovui A. R. Z. 2015 m. kovo 26 d. pranešimą-raginimą, kad jis atlaisvintų patalpas ir iškraustytų visus daiktus, o atsakovui T. Z. – pareikšdama 2015 m. birželio 15 d. patikslinto ieškinio reikalavimą iškeldinti ir T. Z. iš ginčo patalpų. Taigi, kolegijos vertinimu, panaudos sutartis A. R. Z. atžvilgiu baigėsi 2015 m. gegužės 26 d., o atsakovo T. Z. atžvilgiu – 2015 m. rugsėjo 15 d., ir dėl to šalys nuo šio momento tapo nebesaistomos tarpusavio prievolinių teisinių santykių, t. y. atsakovai neteko teisių naudotis ginčo butu. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta jokio kito teisinio pagrindo, suteikiančio jiems teisę butu toliau naudotis, o ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad atsakovai būtų iškeldinti.

23. Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad, sprendžiant dėl teisės į būstą apsaugos ir įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą.

24. Byloje nustačius, kad atsakovas T. Z. neįrodė, jog jis nepertraukiamai ilgą laiką gyveno su močiute iki pat jos mirties, kolegijos vertinimu, negalima daryti išvados, kad atsakovo T. Z. faktinis gyvenimas po močiutės mirties suformavo pakankamus ir tęstinius ryšius su ginčo patalpa tam, kad ji būtų laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės kaip perimtas faktinis patalpų naudojimas, jų priežiūra, komunalinių mokesčių mokėjimas, kolegijos nuomone, nėra tokios reikšmingos kaip gintina valstybės nuosavybę patikėjimo teise valdančio asmens teisė naudoti šią nuosavybę įstatymų nustatyta tvarka ir jos nesukuria patalpų valdytojui pareigos užtikrinti faktiniam patalpų naudotojui teisę į būstą.

25. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas ieškovės, kaip valstybės turto patikėtinės, ir atsakovės pagal priešieškinį valstybės, atstovaujamos Švietimo ir mokslo ministerijos, įpareigojimas sudaryti su atsakovu T. Z. rašytinę neterminuotą ginčo buto nuomos sutartį pažeidžia imperatyviųjų teisės normų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalis siejo faktiniai patalpų panaudos santykiai, įpareigojo ieškovę ir valstybę sudaryti nuomos sutartį, t. y. modifikavo santykius iš neatlygintinės panaudos į nuomą, todėl naujiems nuomos santykiams suformuoti taikytinos šiuo metu galiojančios teisės normos. Remiantis Valstybės ir savivaldybių turto naudojimo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, valstybės ilgalaikis materialusis turtas išnuomojamas viešo konkurso būdu, išskyrus šioje dalyje nurodytas išimtis, o remiantis šio straipsnio 3 dalimi, nustatytas maksimalus nuomos terminas, t. y. ne ilgesniam kaip 10 metų laikotarpiui.

26. Valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MDMvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-503/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-503/2011">3K-3-503/2011</a>). Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismo įpareigojimas sudaryti patalpų nuomos sutartį prieštarauja nurodytiems imperatyviems įstatymo reikalavimams.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

27. Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad panaudos sutartis gali būti nutraukta ir atsakovams nėra taikoma Konstitucijos 24 straipsnyje ir Konvencijos 8 straipsnyje pripažįstama ir saugoma teisė į būstą, nes negalima daryti išvados, kad atsakovo T. Z. faktinis gyvenimas nuo gimimo ginčo bute iki ir po močiutės mirties suformavo pakankamus ir tęstinius ryšius su šia patalpa tam, kad ji būtų laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme. Toks teismo išaiškinimas pažeidžia tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai asmenys ilgą laiką valdė patalpas ir jomis naudojosi, jos buvo suteiktos teisėtai, buvę pastato valdytojai tokios jų teisės naudotis patalpomis kaip būstu neginčijo, teismas, įvertinęs visas tokio valdymo ir naudojimo aplinkybes, turi pagrindą pripažinti susiformavus šių asmenų teises į būstą Konvencijos 8 straipsnio aiškinimo prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1547/2002; 2008 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNDkvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-249/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-249/2008">3K-3-249/2008</a>; 2010 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MS8yMDEw" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-51/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-51/2010">3K-3-51/2010</a>; 2014 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188/2014">3K-3-188/2014</a>). Teismas, vertindamas, ar tam tikra gyvenamoji vieta laikytina būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, turėjo vertinti faktines aplinkybes, kurios arba paneigia, arba patvirtina, kad egzistuoja asmens pakankami ir tęstiniai ryšiai su konkrečia vieta (EŽTT bylos Winterstein ir kiti prieš Prancūziją; Prokopovich prieš Rusiją; McKay-Kopecka prieš Lenkiją; Chiragov ir kiti prieš Armėniją; Sargsyan prieš Azerbaidžaną; Korelc prieš Slovėniją ir kt.).

27.2. Teismas skundžiamu sprendimu pažeidė atsakovo T. Z. teisę į įgytų teisių apsaugą (teisėtų lūkesčių principą), kuri suteikia pagrindą asmenims pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMzAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-230/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-230/2012">3K-3-230/2012</a>). Atsakovas ginčo bute nepertraukiamai gyveno nuo vaikystės, mažiausiai 35 metus.

27.3. Teismas, nurodydamas, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas T. Z. buvo panaudos gavėjas, t. y. ar su Z. L. Z. jis vedė bendrą ūkį ir gyveno kaip šeimos narys, tačiau galiausiai šio klausimo nenagrinėdamas, tik pažymėdamas, jog tai ginčo atveju neturi esminės reikšmės, pažeidė CK 6.588 straipsnį, nepagrįstai netaikė CK 6.591 straipsnio ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos bylose dėl šeimos nario teisių apimties būsto atžvilgiu. Minėtas klausimas (ar atsakovas buvo panaudos gavėjas iki Z. L. Z. mirties) šiuo atveju yra esminis, nes atsakovo T. Z. pripažinimas Z. L. Z. šeimos nariu, ginčo bute gyvenusiu tiek iki, tiek po Z. L. Z. mirties, lemia jo teisių apsaugą Konvencijos 8 straipsnio prasme. Ilgas ir nepertraukiamas atsakovo T. Z. gyvenimas ginčo bute suponuoja sąlygas jam taikyti lygiai tokį patį teisės į būstą užtikrinimą, koks daugiau negu 50 metų buvo taikomas Z. L. Z. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1547/2002; 2004 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2004; 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2012">3K-3-396/2012</a>; 2014 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODgvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-188/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-188/2014">3K-3-188/2014</a>).

27.4. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias panaudą ir gyvenamosios patalpos nuomą (CK 6.577, 6.582, 6.583, 6.610, 6.629 straipsniai), ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2004; 2008 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-515/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-515/2008">3K-3-515/2008</a>).

27.5. Teismo išvada, kad byloje nepakanka duomenų apie atsakovo T. Z. gyvenimą ginčo bute būtent pastaraisiais metais iki Z. L. Z. mirties, yra nepagrįsta, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir padaryta pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas T. Z. jokios kitos gyvenamosios vietos, išskyrus ginčo bute, niekada (išskyrus tarnavimą karo tarnyboje) neturėjo, jokia kita galima atsakovo gyvenamoji vieta neegzistuoja; ginčo bute jis apsigyveno panaudos gavėjos Z. L. Z. sutikimu, jie kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį; ieškovė neprieštaravo atsakovo gyvenimui ginčo bute; butas ne kartą buvo asmeninėmis Z. L. Z. ir atsakovo lėšomis remontuojamas; butas buvo deklaruojamas kaip pagrindinė atsakovo interesų buvimo vieta. Teismas faktinių aplinkybių dėl atsakovo gyvenimo ginčo bute tiek iki, tiek po Z. L. Z. mirties tinkamai nevertino, selektyviai ir neaiškiai vertino liudytojų parodymus, nevertino gausybės pateiktų rašytinių įrodymų, o tai suteikė pagrindą daryti visiškai nelogišką išvadą, jog atsakovo gyvenimas ginčo bute nesuformavo pakankamų ir tęstinių ryšių su šia patalpa ir todėl neturi būti ginamas Konvencijos 8 straipsnio prasme.

27.6. Teismas, pažeisdamas CK 4.95 ir 4.110 straipsnių nuostatas bei nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTQvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-494/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-494/2006">3K-3-494/2006</a>; 2007 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDcvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-307/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-307/2007">3K-3-307/2007</a>), padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovo T. Z. priešieškinio tenkinimas prieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui; kad ginčo atveju neturi būti taikomos teisės normos, susijusios su gyvenamosios patalpos nuomos santykiais ir turi būti ginamos ieškovės, kuriai patikėjimo teise perduotas atitinkamas turtas, teisės. Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nuo pat jo priėmimo įtvirtinta nuoma viešo arba uždaro aukciono būdu, išskyrus ilgalaikį materialujį turtą, kurį Vyriausybė turi teisę išnuomoti ne konkurso būdu. Tačiau neatsižvelgdama į minėto teisės akto reikalavimus, ieškovė leido Z. šeimai gyventi ginčo bute ir juo naudotis labai ilgą laiką, taip pripažindama atsakovų teises į butą.

27.7. Teismo sprendimas yra iš dalies paremtas išvada, kad panaudos santykių atveju buto gyventojo teisės gali būti ginamos mažesne apimtimi negu buto nuomos atveju. Tačiau tokia išvada prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams bylose, kuriose buvo sprendžiamas asmens teisės į būstą klausimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-110/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-110/2012">3K-7-110/2012</a>; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjkvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-369/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-369/2014">3K-3-369/2014</a>). Atsakovai naudojosi butu tokiomis sąlygomis, kokias nustatė ieškovė ir ši aplinkybė yra esminė. Ieškovė daugiau kaip 50 metų nereikalavo nuomos mokesčio iš šio buto gyventojų. Nuomos mokestį už butą pasiūlė (savo priešieškiniu) atsakovas T. Z., vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio kriterijais. Tačiau net ir nuomos mokesčio nemokėjimas ir (ar) jo nereikalavimas iš buto naudotojų nepaneigia atsakovų teisės į ginčo butą.

28. Ieškovė atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo sprendimą nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime sutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, nurodoma, kad teismas nepadarė kasaciniame skunde minimų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, savo išvadas dėl atsakovo T. Z. gyvenimo ginčo bute, jo, kaip panaudos gavėjo, teisių į ginčo butą, taip pat galimybės ieškovei su juo sudaryti neterminuotą buto nuomos sutartį tinkamai ir išsamiai argumentavo. Atsiliepime pažymima, kad ginčo butas nėra savivaldybei priklausantis socialinis būstas, todėl skunde nurodyta teismų praktika, susijusi su iškeldinimu iš socialinio būsto, nagrinėjamu atveju netaikytina. Dėl šios priežasties teismas, tenkindamas ieškinį ir įpareigodamas atsakovus išsikelti iš ginčo buto, nepažeidė atsakovo T. Z. teisės į būstą ir teisės į įgytų teisių apsaugą (teisėtų lūkesčių principą). Negali būti saugomos atsakovo T. Z. teisės, kurių šis niekada neturėjo. Be to, teisės normos, reglamentuojančios nuomininko šeimos narių teises, nuomos sutarčių sudarymo ir nutraukimo pagrindus, yra specialiosios, jų negalima taikyti pagal analogiją panaudos teisiniams santykiams (CK 1.8 straipsnio 3 dalis).

29. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atsakovų kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo patalpų atitikties būsto sąvokai ir teisės į būstą apsaugos

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nagrinėjamoje byloje keliamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į būsto neliečiamybės gerbimą) nuostatų aktualumo, pažymi, kad bendriausia prasme šis straipsnis neįtvirtina asmens teisės įgyti nuomos ar nuosavybės teisę į konkretų būstą (nesuteikia teisės būti aprūpintam būstu (namais) (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Chapman prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 27238/95, par. 99; 2001 m. sausio 18 d. sprendimo Jane Smith prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 25154/94, par. 106, ir kt.).

31. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos standartais, formuojamais būsto netekimo bylose, pirmiausia būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju asmuo apskritai turi teisę į būsto neliečiamybės gerbimą, ir tai, ar ši teisė ribojama. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta autonominė būsto samprata, sietina su pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimu, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (pvz., EŽTT 1996 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Buckley prieš Junginę Karalystę; 1986 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Gillow prieš Jungtinę Karalystę; 1978 m. vasario 8 d. sprendimas byloje Wiggins prieš Jungtinę Karalystę).

32. Be to, būsto koncepcija neapsiriboja teisėtai įsteigtu ar užimtu būstu ar būstu, kurio savininkai ar nuomininkai yra pareiškėjai, tačiau ja gali remtis ir asmuo, gyvenantis bute, kurio nuomos sutartis sudaryta ne jo vardu (žr., pvz., EŽTT 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Prokopovich prieš Rusiją, peticijos Nr. 58255/00, par. 36; 2013 m. spalio 17 d. sprendimo byloje Winterstein ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27013/07, par. 141). Ši koncepcija taip pat gali apimti ilgai trunkantį gyvenimą giminaičiui priklausančioje patalpoje (žr. EŽTT 1997 m. lapkričio 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Mente ir kiti prieš Turkiją, peticijos Nr. 23186/94, par.73).

33. Pagal EŽTT jurisprudenciją būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktį būsto sąvokai lemia EŽTT praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje teisėje nustatyta klasifikacija.

34. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, jog apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, „nusprendė, kad panaudos sutartis gali būti nutraukta ir atsakovams nėra taikoma Konstitucijoje bei EŽTK pripažįstama ir saugoma teisė į būstą, kadangi negalima daryti išvados, kad atsakovo T. Z. faktinis gyvenimas nuo gimimo šiame bute iki ir po močiutės mirties suformavo pakankamus ir tęstinius ryšius su šia patalpa tam, kad ji būtų laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme“.

35. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog esminės reikšmės neturi nustatymas aplinkybės, ar atsakovas T. Z. gyveno ginčo bute nepertraukiamai iki Z. L. Z. mirties, tik pasisakydamas dėl galimybės nutraukti ginčo patalpų panaudos sutartį CK 6.642 straipsnio pagrindu, tačiau pripažino, kad ši aplinkybė reikšminga sprendžiant, ar ginčo patalpa laikytina būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme.

36. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Z. L. Z. teisės į ginčo patalpas buvo grindžiamos panaudos teisiniais santykiais, o po jos mirties ir atsakovai įgijo šių patalpų faktinių panaudos gavėjų statusą.

37. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šioje byloje vertino tuos pačius įrodymus, susijusius su atsakovo T. Z. naudojimusi ginčo patalpomis iki Z. L. Z. mirties, tačiau nusprendė skirtingai. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovai leistinais įrodymais pagrindė faktinę aplinkybę – asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą, leidimą naudotis patalpa pagal paskirtį, kuri laikytina teisiškai reikšminga sprendžiant dėl asmens teisės į būstą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad įrodymų visuma, priešingai negu nustatė pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina atsakovo T. Z. nepertraukiamo gyvenimo ginčo bute su Z. L. Z. iki jos mirties fakto. Labiau pagrįsta išvada, kad T. Z. bute su močiute gyveno 1998–2003 metais, o po to apsigyveno jau po Z. L. Z. mirties. Atsakovui T. Z. neįrodžius, jog jis nepertraukiamai ilgą laiką gyveno su močiute iki pat jos mirties, negalima daryti išvados, kad atsakovo T. Z. faktinis gyvenimas po močiutės mirties suformavo pakankamus ir tęstinius ryšius su ginčo patalpa tam, kad ji būtų laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme.

38. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog byloje nepakanka duomenų apie atsakovo T. Z. gyvenimą ginčo bute būtent pastaraisiais metais iki Z. L. Z. mirties yra nepagrįsta, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir padaryta pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

39. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje siekiant išspręsti ar atsakovo T. Z. faktinis gyvenimas ginčo patalpoje suformavo pakankamus ir tęstinius ryšius su šia patalpa tam, kad ji būtų laikoma būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, būtina nustatyti, ar atsakovas T. Z. iki pat Z. L. Z. mirties gyveno ginčo patalpoje ir faktiškai ja naudojosi kaip būstu Konvencijos prasme, todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šią aplinkybę nustatinėjo kaip reikšmingą teisingam bylos išsprendimui.

40. Įvertinusi tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog liudytojas V. Z. pripažino, kad buvo keletas laikotarpių, kai atsakovas gyveno pas draugės tėvus, vėliau atskirai su kita drauge, o iš byloje esančių įrodymų matyti, kad atsakovas T. Z. turi 2009 m. gruodžio 27 d. gimusį sūnų D. Z., kuris gyvena su motina J. T., kasacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog siekiant nustatyti, ar atsakovas T. Z. iki pat Z. L. Z. mirties gyveno ginčo patalpoje ir faktiškai ja naudojosi kaip būstu Konvencijos prasme, tikslinga apklausti J. T. kaip liudytoją. Būtent jos parodymai gali turėti esminę reikšmę nustatant šią bylai reikšmingą aplinkybę.

41. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2010">3K-3-206/2010</a>; 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zOTYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-396/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-396/2011">3K-3-396/2011</a>; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjkvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-269/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-269/2012">3K-3-269/2012</a>; kt.).

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie klausimai negali būti sprendžiami kasaciniame teisme, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir pateikia teisės taikymo išaiškinimus, o faktinių aplinkybių nustatymas priklauso pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kompetencijai. Faktinės bylos aplinkybės, reikšmingos nustatant, ar atsakovas T. Z. iki pat Z. L. Z. mirties gyveno ginčo patalpoje ir faktiškai ja naudojosi kaip būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme, dėl ko jam turėtų būti taikoma Konvencijos pripažįstama ir saugoma teisė į būstą, gali būti nustatytos bylą iš naujo nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį

43. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl atsakovų priešieškinyje pateikto reikalavimo įpareigoti ieškovę ir atsakovę pagal priešieškinį valstybę, atstovaujamą Švietimo ir mokslo ministerijos, sudaryti su atsakovu T. Z. ginčo patalpų nuomos sutartį, sprendė, kad toks įpareigojimas prieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintiems imperatyviems reikalavimams, pagal kuriuos valstybės ilgalaikis materialusis turtas išnuomojamas viešo konkurso būdu, išskyrus šioje dalyje nustatytas išimtis, o maksimalus nuomos terminas negali būti ilgesnis negu 10 metų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalis siejo faktiniai patalpų panaudos santykiai, įpareigodamas ieškovę ir valstybę sudaryti nuomos sutartį, t. y. modifikuodamas santykius iš neatlygintinės panaudos į nuomą, naujų nuomos santykių suformavimui turėjo taikyti šiuo metu galiojančias teisės normas.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai (1 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, šiame įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas pirmiausiai skirtas valstybės ir savivaldybių institucijoms įgyvendinant įgaliojimus, susijusius su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, bet ne vykdant teismo, kuris vykdo teisingumą, sprendimus.

45. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismui nustačius, jog dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų yra susiklostę faktinės panaudos santykiai, o šiuo pagrindu Konvencijos prasme tokiomis patalpomis asmuo naudojosi kaip būstu, dėl ko jam turėtų būti taikoma Konvencijos pripažįstama ir saugoma teisė į būstą, valstybės institucija, atsakinga už valstybės nuosavybės teisių į tokias patalpas įgyvendinimą, turi būti įpareigota sudaryti nuomos, bet ne panaudos sutartį. Priešingas aiškinimas prieštarautų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtintam visuomeninės naudos principui, pagal kurį valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą.

46. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra sprendęs ir pasisakęs dėl įpareigojimo sudaryti gyvenamosios patalpos, kuri yra viešosios nuosavybės teisės objektas, nuomos sutartį bei aiškinęs, kokia sutartis tokiu atveju turėtų būti sudaroma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2014; 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-252-701/2018 39 punktą).

47. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl, grąžindama bylą nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

48. Kadangi, minėta, šios nutarties 40 ir 42 punktuose nurodytos aplinkybės negali būti nustatytos kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), o jų tinkamai nenustačius, taip pat nėra galimybės išspręsti priešieškinio reikalavimo dėl įpareigojimo sudaryti ginčo patalpų nuomos sutartį, egzistuoja teisinis pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 8,04 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas

Algirdas Taminskas