Dėl žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-395-469/2015

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-21234-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.5; 44.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja ir kolegijos pirmininkė), ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. J. ieškinį Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, ir Lietuvos generalinei prokuratūrai dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žalos, atsiradusios dėl baudžiamajame procese pritaikytos procesinės prievartos priemonės – laikino nušalinimo nuo pareigų, atlyginimo.

Ieškovas L. J. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros solidariai 55 385,55 Lt (16 040,76 Eur) turtinės žalos (neišmokėto darbo užmokesčio) už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., 6978,60 Lt (2021,14 Eur) delspinigių už uždelstą atsiskaityti laikotarpį (180 dienų), 3000 Lt (868,86 Eur) išlaidų už advokato pagalbą baudžiamajame procese, 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus centro grupės vyresniojo specialisto pareigas. 2011 metais buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00021-11 dėl sukčiavimo, apgaulingos apskaitos tvarkymo, kyšininkavimo, papirkimo, piktnaudžiavimo, tarnybos pareigų neatlikimo. Ieškovas šio ikiteisminio tyrimo metu nuo 2011 m. liepos 12 d. buvo nušalintas nuo pareigų trims mėnesiams. Laikinas nušalinimas nuo pareigų ieškovui buvo nuolat pratęsiamas kas tris mėnesius iki tol, kol 2012 m. lapkričio 30 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0xNTUtOTMvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-155-93/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-155-93/2012">1-155-93/2012</a> ieškovas L. J. buvo išteisintas ir po nuosprendžio paskelbimo laikino nušalinimo nuo pareigų priemonė buvo panaikinta. 2013 m. liepos 16 d. Kauno apygardos teismo nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis buvo paliktas nepakeistas.

2013 m. liepos 18 d. ieškovas L. J. kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, prašydamas išmokėti piniginę kompensaciją už priverstines pravaikštas nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d., kai jam buvo taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyriaus centro grupės vyresniojo specialisto pareigų. 2013 m. rugsėjo 16 d. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ieškovą informavo, kad negali išmokėti kompensacijos už priverstinę pravaikštą vadovaudamiesi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 341 straipsniu, nes minėtas įstatymas įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 20 d., o ieškovas yra išteisintas 2013 m. liepos 16 d. Kauno apygardos teismo nutartimi. Ieškovui buvo pasiūlyta reikalauti atlyginti žalą įstatymų nustatyta tvarka pagal 2013 m. liepos 16 d. galiojusią VTĮ 34 straipsnio 5 dalies redakciją. Ieškovas teigia, kad kaltinimai jam buvo grįsti prielaidomis, prieš jį buvo vykdomi neteisėti veiksmai, t. y. susidorojimas, fabrikuojant ikiteisminį tyrimą, todėl dėl nepagrįsto laikino nušalinimo nuo pareigų ieškovui padaryta turtinė žala privalo būti atlyginta. Nušalintas nuo pareigų ieškovas negavo darbo užmokesčio, kitoje vietoje neįsidarbino ir negalėjo įsidarbinti dėl pareigūnams keliamų apribojimų dirbti kitą darbą, taip pat ir dėl to, kad nušalinimas kiekvieną kartą buvo skiriamas po tris mėnesius, todėl ieškovas sudaryti darbo sutarties kitoje darbovietėje negalėjo, nes nežinojo, kiek dar laiko bus nušalintas. Laiku negavęs darbo užmokesčio, ieškovas įgijo teisę ir į delspinigius.

Dėl paskirtos kardomosios priemonės – nušalinimo nuo pareigų – ieškovui buvo apribota teisė veikti savo nuožiūra, savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, įgyvendinti kitas turimas teises ir laisves, todėl jis patyrė nepatogumus, sukrėtimą, netikrumo jausmą, pažeminimą, sumažėjo jo bendravimo galimybės, nors teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį ir jis buvo grąžintas į darbą, tačiau nepagrįstai pablogėjo jo reputacija, ieškovas iki šiol jaučia netikrumo jausmą, kitų kolegų nepasitikėjimą juo, todėl tokie nematerialiojo pobūdžio suvaržymai negali būti pateisinami, jei jie atsirado dėl uždelsto ir neefektyvaus ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo. Ieškovas apie metus lankėsi privačiame psichologo kabinete, jam buvo skiriama terapija, medikamentinis gydymas. Be to, baudžiamasis procesas buvo nepagrįstai uždelstas, taip pažeidžiant ieškovo teisę į įmanomai trumpesnį procesą. Ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2011 m. vasario 24 d., byla į teismą perduota tik po 8 mėn., t. y. 2011 m. spalio mėn., o nuosprendis byloje priimtas daugiau nei po vienerių metų, t. y. 2012 m. lapkričio 30 d., nors nusikalstamos veikos padarymo mechanizmas nebuvo sudėtingas, atsakomybėn trauktini asmenys bei iš esmės visi įrodymai buvo žinomi tyrimo pradžioje, todėl manytina, kad tiek tyrimo veiksmai, tiek bylos nagrinėjimas teisme galėjo būti vykdomi greičiau. Dėl to ieškovui turi būti priteistas ir neturtinės žalos atlyginimas bei gynybai nuo nepagrįsto kaltinimo panaudotos ieškovo išlaidos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 44 214,76 Lt (12 805,48 Eur) negauto darbo užmokesčio, 4000 Lt (1158,48 Eur) neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį (dėl delspinigių ir išlaidų už advokato pagalbą baudžiamajame procese) atmetė.

Nustatyta, kad baudžiamojoje byloje ieškovas buvo įtariamas ir kaltinamas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymu, nes dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Apskaitos ir analizės grupės vyriausiuoju specialistu, šiurkščiai pažeisdamas jo pareigų vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, atlikdamas greičio matavimo prietaiso duomenų patikrą, nuslėpė jame užfiksuotus duomenis apie įvykdytą administracinį teisės pažeidimą – greičio viršijimą 67 km/h: melagingai patvirtino greičio matavimo naudojimo registracijos žurnalo duomenų tikrumą, tarnybiniame kompiuteryje, į kurį buvo perkelta greičio matavimo prietaiso informacija, ištrynė nuotrauką, kurioje buvo užfiksuotas pažeidimas, įstatymų nustatyta tvarka nesiėmė veiksmų administracinio teisės pažeidimo faktui užfiksuoti.

Teismas iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatė, kad nešiojamasis kompiuteris „Dell Inspiror“ Nr. LBLP/N:UT153A01, kuriuo dirbo ieškovas, iš ieškovo darbo kabineto, jam dalyvaujant, buvo paimtas 2011 m. kovo 7 d.; 2011 m. balandžio 26 d. šis kompiuteris buvo pateiktas Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centrui, atlikta kompiuterio apžiūra ir standžiajame kompiuterio diske surasta informacija buvo perkelta į įrašomąjį kompaktinį diską Nr. 8234 45LC 0911; Šiame diske buvusi informacija 2011 m. gegužės 11 d. buvo apžiūrėta ir gegužės 25 d. sulyginta su prietaiso „Vizir“ naudojimo registracijos žurnalu; 2011 m. birželio 29 d. ikiteisminiame tyrime buvo gautas specialisto paaiškinimas, kuriame atsakyta, kad: negalima nustatyti, kada nuotraukos buvo perkeltos ir pašalintos iš standžiojo disko, bet galima pasakyti, kada nuotraukos buvo peržiūrėtos thumbs režimu. 2011 m. birželio 8 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės l. e. vado pareigas pareigūnas pateikė atsakymą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kad kompiuteriu „Dell“, iš kurio standžiojo disko buvo pašalintos nuotraukos, naudojosi ieškovas. Remdamasis šia nustatyta tyrimo eiga teismas sprendė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepakankamai rūpestingai, atidžiai ir profesionaliai atliko tyrimą aplinkybių, kas ir kaip naudojosi ar galėjo pasinaudoti nešiojamuoju kompiuteriu „Dell Inspiror“, ir besinaudodami peržiūrėti ir net ištrinti jame esančią informaciją (nuotraukas). Nurodyta, kad specialistui nebuvo pateiktas klausimas, ar patekimas prie kompiuteryje saugomos informacijos ar jos dalies buvo apsaugota slaptažodžiu, policijos komisariato administracijai nebuvo pateikti klausimai, kokiame kabinete dirbo ieškovas, kas dar dirbo tame kabinete, ar turėjo galimybę kiti darbuotojai prieiti prie kompiuterio ir atlikti tam tikrus veiksmus (ištrinti duomenis). Visų šių klausimų detaliai neišsiaiškinę ikiteisminio tyrimo pareigūnai 2011 m. liepos 12 d. pareiškė įtarimą ieškovui ir tą pačią dieną kreipėsi dėl jo laikino nušalinimo nuo pareigų.

Teismas pripažino, kad ikiteisminį tyrimą atliekantį pareigūną galėjo suklaidinti Patrulių rinktinės vado atsakymas, kad ginčo kompiuteriu naudojosi ieškovas, tačiau jau 2011 m. rugpjūčio 24 d. kaip liudytojas apklaustas G. L. nurodė, kad „minėtas kompiuteris buvo pas L. ant stalo, juo galėjo naudotis visi, nes visų kabinetų raktai, taip pat kabineto Nr. 104, yra patalpoje, kur budi apskaitos ir analizės grupės specialistai ir kiti patruliai, be to, šiame kompiuteryje nebuvo slaptažodžio“. Iš esmės tą patį patvirtino kaip liudytojai apklausti N. U. ir R. Ž. Nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 28 d. ieškovo advokatas M. V. pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo papildymo, kuriame prašė papildomai ištirti aplinkybes dėl kompiuteryje buvusio ar nebuvusio slaptažodžio, dėl naudojimosi ginčo kompiuteriu galimybių, tačiau prokuroras nutarimu ieškovo advokato prašymą atmetė. Dėl to teismas sprendė, kad procesinė prievartos priemonė, nušalinimas nuo pareigų, buvo pagrįsta ir pateisinama tik pirmuosius tris jos taikymo mėnesius, t. y. iki 2011 m. spalio 11 d. Teismas nurodė, kad prokuroras, spręsdamas ieškovo advokato prašymą dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos papildymo, turėjo įvertinti surinktą medžiagą, liudytojų parodymus, specialisto išvadą ir galėjo bei privalėjo padaryti išvadą, jog ieškovo pripažinimas kaltu pagal jam pateiktus įtarimus yra mažai tikėtinas, kad lygiai taip pat nuotraukas turėjo galimybę ištrinti ir kiti policijoje dirbantys pareigūnai. Dėl to vertinta, kad ieškovo tolesnis nušalinimas nuo pareigų buvo netikslingas, neproporcingas, neužkertantis kelio naujoms panašioms veikoms policijos komisariate vykti ir darantis didelę žalą ieškovui. Ieškovo išteisinimas baudžiamajame procese iš esmės buvo pagrįstas tais pačiais pagrindais, kurie jau ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo akivaizdūs – prie kompiuterio galėjo prieiti daug asmenų, ieškovas nebuvo įpareigotas kompiuterį saugoti, kompiuteryje nebuvo slaptažodžio, neįmanoma nustatyti, kas ištrynė nuotraukas.

Ieškovo prašyti delspinigiai už pavėluotai sumokėtą darbo užmokestį nebuvo priteisti pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatas, kurios, teismo vertinimu, netaikomos žalos atlyginimo santykiams, tačiau buvo priteistos 5 proc. dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi teismas nenustatė, kad baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ar tęsiamas nepagrįstai, t. y. nenustatė valstybės pareigūnų, vykdžiusių baudžiamosios bylos tyrimą visose instancijoje, neteisėtų veiksmų, todėl turėtos ieškovo išlaidos advokatui nepriteistos. Nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas truko 7 mėnesius ir 7 dienas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme truko 1 metus 9 mėnesius ir 13 dienų, t. y. iš viso 2 metus ir 4 dienas. Teismas, įvertinęs tai, kad byloje yra trys kaltinamieji, teismo posėdžiai keletą kartų buvo atidėti dėl kito teisiamojo ligos, teismas skyrė atvesdinimą liudytojui, darė išvadą, jog ikiteisminis nagrinėjimas neužtruko pernelyg ilgai ir teismas nepažeidė reikalavimo išnagrinėti bylą per „įmanomai trumpiausią laiką“, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimus. Teismas pripažino, kad neproporcingu procesinės prievartos priemonės taikymu ilgiau negu tris mėnesius, po kurių iš esmės prokurorui turėjo pasidaryti aišku, kad ne dėl ieškovo kaltės, bet dėl netinkamo darbo organizavimo policijos komisariate nėra įmanoma surinkti pakankamai ieškovą (arba kitą konkretų pareigūną) apkaltinančių įrodymų, ieškovui buvo padaryta ne tik turtinė, bet ir neturtinė žala, ir priteisė 4000 Lt (1158,48 Eur).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. lapkričio 5 d. nutartimi pakeitė Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės 55 385, 55 Lt (16 040,76 Eur) negauto darbo užmokesčio, 38,76 Lt (11,22 Eur) delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo vykdymą pavedė Teisingumo ministerijai, atmetė ieškinio dalį dėl ieškovo turėtų 3000 Lt (868,86 Eur) išlaidų advokato teisinėms paslaugoms baudžiamajame procese atlyginti.

Teisėjų kolegija pagal byloje surinktus įrodymus sprendė, kad iš viso procesinės prievartos priemonės taikymas, t. y. nušalinimas nuo pareigų 2011 m. liepos 12 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, buvo netikslingas, nes, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo pareigūnai nepakankamai rūpestingai, atidžiai ir profesonaliai atliko aplinkybių tyrimą. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija vertino, kad VTĮ 341 straipsnio 2 dalimi nustatyta, jog nepagrįstai nuo tarnybos nušalintam valstybės tarnautojui išmokamas ne tik darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo tarnybos, bet taip pat 0,07 procento delspinigiai už šią sumą, todėl ieškovui turi būti už nepagrįstą nušalinimą nuo pareigų nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. priteista 55 385, 55 Lt (16 040,76 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio bei 0,07 proc. delspinigių nuo priteisto neišmokėto darbo užmokesčio, t. y. 38,76 Lt (11,22 Eur).

Nurodyta, kad baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens išlaidų, turėtų savo iniciatyva kviesto ir procese dalyvavusio advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, baudžiamojo proceso įstatymas nelaiko proceso išlaidomis ir nereglamentuoja jų atlyginimo netgi tais atvejais, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu kaltinamasis yra pripažįstamas nekaltu ir išteisinamas. Kadangi šiuo atveju nebuvo konstatuotas paties proceso prieš kaltinamąjį pažeidimo faktas, tai jo turėtos advokato pagalbai apmokėti išlaidos nekompensuojamos. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes ir pagrįstai ieškovui priteisė 4000 Lt (1158,48 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Procesiniame dokumente nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų ir teismo pareigos motyvuoti savo sprendimus aiškinimo. Ikiteisminio tyrimo nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų. Ieškovo išteisinimas baudžiamajame procese savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, taip pat taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti ir kad valstybė turi atlyginti žalą ieškovui už tai, jog įstatymų nustatyta tvarka stengėsi atskleisti nusikalstamą veiką. Šiuo atveju ieškovas buvo išteisintas ne konstatavus, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o nepavykus įrodyti, jog jis dalyvavo darant jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Laikino nušalinimo nuo pareigų taikymo teisėtumas per visą baudžiamąjį procesą skiriant jį bei pratęsiant jo taikymo terminą teismo buvo vertinamas net šešis kartus, tris kartus taikymo teisėtumas buvo tikrinamas aukštesnės instancijos teismų. Teismai nepasisakė ir nevertino atsakovo atstovų argumentų, kad ieškovas neskundė paskutinių trijų nutarčių, kuriomis buvo pratęstas laikino nušalinimo nuo pareigų terminas, o tai lemia, jog jis vertino šias prievartos priemones kaip teisėtas. Ikiteisminio tyrimo stadijoje apie veiką ir ją galimai padariusį asmenį gali būti daromos tik preliminarios išvados, formuojamos kaip galimybės, kad toks asmuo teismo gali būti pripažintas kaltu, prognozės. Vertinant duomenų pakankamumą procesinei prievartos priemonei paskirti, teismų praktikoje visuotinai ir nuosekliai pripažįstama, kad skiriant procesinę prievartos priemonę asmens kaltės klausimas nesprendžiamas. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ar ikiteisminio tyrimo teisėjas ikiteisminio tyrimo duomenis vertina tik jų pakankamumo procesinės prievartos priemonės klausimui spręsti, bet ne asmens kaltės įrodytinumo prasme, kaip to reikalaujama nagrinėjant bylą teisme. Skiriant procesinę prievartos priemonę pakanka turėti tokių duomenų, kurie leidžia asmenį įtarti padarius nusikalstamą veiką, ir nebūtina, kad tie duomenys neabejotinai patvirtintų asmens kaltumą. Baudžiamojoje byloje esantys tarnybiniai pranešimai, liudytojų apklausos, apžiūrų protokolai bei kita bylos medžiaga pagrįstai leido manyti, kad ieškovas galėjo būti padaręs nusikalstamą veiką, ir buvo pakankama procesinei prievartos priemonei paskirti. Ieškovas buvo kaltinamas nusikalstamomis veikomis, kurias jis padarė vykdydamas savo tarnybines funkcijas, todėl laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo ne tik proporcinga, bet ir vienintelė procesinės prievartos priemonė, kuri optimaliai galėjo užtikrinti greitą ir nešališką nusikalstamos veikos ištyrimą ir užkardyti naujų nusikalstamų veikų padarymą.

2. Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo aiškinimo. Teismai nevertino, kad ieškovas byloje nepateikė jokių neturtinės žalos, atsiradusios konkrečiai dėl ieškinio pagrindu nurodomų teisėsaugos pareigūnų veiksmų, atsiradimo faktą ir jos dydį patvirtinančių įrodymų. Iš teismų sprendimų nėra aišku, kuo yra grindžiamas 4000 Lt (1158,48 Eur) neturtinė žala. Apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje dalyje teigė sutinkantis su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos neturtinės žalos dydžiu, tačiau rezoliucinėje dalyje nieko nenurodė. Teismai turėjo įvertinti ir ieškovo veiksmus, siekiant susirasti kitą pragyvenimo šaltinį, nes byloje pateikti duomenys, kad ieškovas kol buvo laikinai nušalintas nuo pareigų, kelis kartus galimai dirbti buvo išvykęs į Norvegiją (kelionės truko beveik po du mėnesius). Taigi priteisus jam darbo užmokestį, susidaro situacija, kad asmens, laikinai nušalinto nuo pareigų, turtinė padėtis pagerėja. Jeigu teismai vertintų, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų teisėtai buvo taikomas ne visą laikotarpį, tai bent jau laikotarpį nuo jo paskyrimo iki 2012 m. balandžio 3 d., t. y. nuo Kauno miesto apylinkės teismo nutarties, pratęsti laikino nušalinimo nuo pareigų terminą, kurios ieškovas nebeskundė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui delspinigius, nes Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatos ginčo situacijoje nėra taikytinos. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo negautą darbo užmokestį dėl nušalinimo nuo pareigų kildinamas iš žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės normų.

3. Dėl bylos nagrinėjimo ribų aiškinimo. Teismai priteisdami 5 proc. metinių procesinių palūkanų pažeidė bylos nagrinėjimo ribas reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovas ieškinyje tokio reikalavimo nereiškė, o viešojo intereso nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta. Priteisdami 5 proc. dydžio procesines palūkanas teismai nepagrįstai vadovavosi CK 6.210 straipsnio nuostatomis, nustatančioms palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, pateikė pareiškimą, kuriuo prisideda prie atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinio skundo.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas L. J. prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį palikti nepakeistą. Procesiniame dokumente iš esmės sutinkama su teismų sprendimuose nurodytais argumentais, o papildomai nurodoma, kad tai, jog vėlesnės teismo nutartys dėl laikino nušalinimo nuo pareigų nebuvo panaikintos instancine tvarka, o trys paskutinės nutartys net nebuvo apskųstos instancine tvarka, neduoda pagrindo pripažinti, jog taikytos priemonės buvo pagrįstos ir nesukėlė ieškovui žalos. Šiuo atveju baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir prievartos priemonė paskirta nesant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ieškovas padarė nusikaltimą. Ieškovas nurodė, kad dėl baudžiamojo proceso jam pablogėjo sveikata, jis lankėsi pas privačius psichologus, buvo skirtas terapinis ir medicininis gydymas, taip pat pablogėjo santykiai šeimoje. Teismai remdamiesi šiomis ieškovo pateiktomis aplinkybėmis ir įrodymais sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo. Duomenų, patvirtinančių, kad ieškovas išvykęs į Norvegiją dirbo, byloje nepateikta, todėl šie argumentai yra atmestini. Kadangi nušalinimas nuo pareigų būdavo laikinas, t. y. trukdavo tik tris mėnesius ir vėliau buvo pratęsiamas vėl tokiam pačiam laikotarpiui nežinant, kada ši procesinė priemonė bus panaikinta, tai trukdė ieškovui susirasti kokį kitą darbą, nes nušalinimo laikotarpiu jis nebuvo atleistas iš darbo, todėl jam siekiant susirasti kitą pragyvenimo šaltinį turėjo būti gautas VTĮ nustatyta tvarka leidimas.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įstatymų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B., E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-302/2014, ir joje nurodytą kasacinę praktiką). Esminės teismų praktikos nuostatos aptariamu klausimu yra tokios:

Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, (CK 6.272 straipsnis) yra giežtoji – kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos.

Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas.

CK 6.272 straipsnyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, todėl civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese.

Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, BPK 1, 2 straipsniai). Kita vertus, ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, šių veiksmų teisėtumą teismas turi įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju individualias bylos aplinkybes kompleksiškai vertindamas pagal aktualius baudžiamuosius (ar administracinių teisės pažeidimų) ir civilinės teisės įstatymus.

BPK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šios principinės baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos valstybės civilinės atsakomybės aspektu yra reikšmingos kaip teisėsaugos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos laikymosi matas.

Dėl ieškovo laikino nušalinimo nuo pareigų teisėtumo vertinimo

Ieškovui taikyta procesinė prievartos priemonė nustatyta BPK 157 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtintas šios priemonės taikymo pagrindas: nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, nutartimi turi teisę laikinai nušalinti įtariamąjį nuo pareigų ar laikinai sustabdyti teisę užsiimti tam tikra veikla, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta įtariamajam galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Šios procesinės prievartos priemonės taikymo pagrindai ir tikslingumas nulemti įtariamo (kaltinamo, teisiamo) asmens einamų pareigų ir nusikaltimo, kuriuo jis įtariamas (kaltinamas) pobūdžio: jeigu galimai įvykdyta nusikalstama veika yra susijusiu su įtariamo (kaltinamo) asmens tarnybos įgaliojimų panaudojimu, ši aplinkybė gali suponuoti nušalinimo nuo pareigų poreikį. Kartu pažymėtina, kad baudžiamojo persekiojimo faktas savaime nepateisina procesinių prievartos priemonių taikymo: BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas nustato atsakingų teisėsaugos pareigūnų pareigą procesines prievartos priemones taikyti tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų ir bet kokios procesinės prievartos priemonės taikymą nedelsiant nutraukti, kai tai tampa nereikalinga, šis principas įtvirtintas ir BPK 157 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu prokuroras, o perdavus bylą teismui – teismas privalo panaikinti laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kai ši priemonė pasidaro nebereikalinga, t. y. išnyksta jos taikymo būtinybė (BPK 157 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas buvo įtariamas ir kaltinamas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, padarymu, t. y. tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojas, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas asmeninės naudos kitiems asmenims, dėl to didelę žalą patyrė valstybė: dirbdamas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės Apskaitos ir analizės grupės vyriausiuoju specialistu, šiurkščiai pažeisdamas jo pareigų vykdymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, atlikdamas greičio matavimo prietaiso,,Vizir“ duomenų patikrą, nuslėpė jame užfiksuotus duomenis apie įvykdytą administracinį teisės pažeidimą – greičio viršijimą 67 km/h: melagingai patvirtino greičio matavimo naudojimo registracijos žurnalo duomenų tikrumą, tarnybiniame kompiuteryje, į kurį buvo perkelta greičio matavimo prietaiso informacija, ištrynė nuotrauką, kurioje buvo užfiksuotas pažeidimas, įstatymų nustatyta tvarka nesiėmė veiksmų administracinio teisės pažeidimo faktui užfiksuoti.

Akivaizdu, kad nusikaltimas, kuriuo buvo įtartas (kaltinamas) ieškovas, tiesiogiai susijęs su jo tarnybos galimybių (įgaliojimų bei priemonių) panaudojimu, todėl nušalinimas nuo pareigų bent pradiniu nusikaltimo tyrimo laikotarpiu – iki bus surinkti reikšmingi bylos aplinkybėms ištirti ir nustatyti duomenys – pripažintinas pagrįstu. Pažymėtina, kad įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai.

Kartu teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai pažeidė bendrąją rūpestingumo ir atidumo pareigą, įtvirtintą BPK, neišnaudodami galimybių per trumpiausią laiką surinkti ir ištirti reikšmingus duomenis ir jau ikiteisminio tyrimo stadijoje nustatyti aplinkybes, kurių pagrindu teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį: kad ieškovo kabinete esančiu kompiuteriu dirbo ar internetu naudojosi ne tik ieškovas, bet beveik visi Patrulių rinktinės apskaitos grupės darbuotojai, kompiuteris nebuvo priskirtas naudotis konkrečiam darbuotojui, ieškovas nebuvo įpareigotas užtikrinti kompiuterio apsaugą, kompiuteryje nebuvo slaptažodžio, dėl Patrulių rinktinės Analizės skyriuje buvusios tvarkos į kabinetą, kuriame yra kompiuteris, galėjo patekti neapibrėžtas asmenų ratas. Taip pat pritartina teismo išvadai, kad prokuroras, 2011 m. spalio 3 d. priimdamas nutarimą atmesti ieškovo gynėjo pareiktą prašymą papildyti ikiteisminio tyrimo medžiagą, konstatuodamas, jog tyrimo galimybės išnaudotos, turėjo įvertinti bylos duomenų visumą ir padaryti išvadą, jog surinkti įrodymai nepakankami ieškovui pareikštam kaltinimui pagrįsti; teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad prie analogiškos išvados turėjo prieiti ir prokuroro prašymą dėl laikino nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimo sprendęs teismas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad ieškovo tolesnis nušalinimas nuo pareigų 2011 m. spalio 11 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi bei vėlesnis nušalinimo nuo pareigų termino pratęsimas buvo netikslingas, neproporcingas, neužkertantis kelio naujoms panašioms veikoms policijos komisariate vykti ir darantis neteisėtą žalą ieškovui.

Ieškovui taikytos procesinės prievartos priemonės teisėtumo vertinimo nekeičia kasatorių nurodytos aplinkybės, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų buvo skiriamas ir tęsiamas teismo nutartimis, kurios buvo paliktos nepakeistos aukštesnės instancijos teismo, bei tai, kad paskutinių trijų nutarčių ieškovas iš viso neskundė. Ta aplinkybė, kad laikinas nušalinimas nuo pareigų skirtas teismo nutartimi, savaime nedaro šios procesinės prievartos priemonės teisėtos, valstybės atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį kyla tiek dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek prokuroro, tiek teismo veiksmų; tai, kad asmuo, kuriam pritaikyta procesinė prievartos priemonė, jos neskundžia, savaime nedaro jos teisėtos. Kaip nekaltumo prezumpcijos principui prieštaraujantis atmestinas kasatorių argumentas, kad ieškovo išteisinimo pagrindas – dėl to, kad neįrodyta, jog jis įvykdė nusikaltimą, –nereabilituojantis.

Bylos duomenimis, procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas nuo pareigų – ieškovui buvo panaikinta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos; ieškovas buvo nušalintas nuo pareigų ir negavo darbo užmokesčio nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-64/2009, dėl ginčui aktualaus teisinio reglamentavimo išaiškino, kad esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos ne Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalių, bet Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies ir atitinkamai CK bei Žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos. VTĮ 34 straipsnio 5 dalyje (įstatymo Nr. X-464 red-ja nuo 2006 m. sausio 12 d.) aktualiu laikotarpiu buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojas, kuris buvo nušalintas nuo pareigų nepagrįstai, turi teisę reikalauti, kad jam būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių ginčą sprendė pagal civilinės atsakomybės instituto taisykles ir netaikė darbo (tarnybos) santykius reglamentuojančių įstatymų. Apeliacinės instancijos teismas, ginčo santykiams taikydamas VTĮ 341 straipsnio 2 dalies nuostatas, įsigaliojusias jau po ieškovo grąžinimo į pareigas (2013 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XII-451, nuo 2013 m. liepos 20 d.), pažeidė materialiųjų įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles, todėl nepagrįstai priteisė delspinigius nuo nušalinimo laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio; ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikinama.

Kaip nurodyta pirmiau, ieškovo nušalinimas nuo pareigų pradiniu ikiteisminio tyrimo laikotarpiu – iki 2011 m. liepos 12 d. – buvo pagrįstas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria ieškovui priteistas materialinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. spalio 11 d., naikinama.

Kasatorių argumentas, kad teismai priteisdami ieškovui 5 proc. metinių procesinių palūkanų pažeidė bylos nagrinėjimo ribas reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstas. Kaip matyti iš procesinių dokumentų turinio, ieškovas reikalavo priteisti delspinigius už nušalinimo laikotarpiu nesumokėtą darbo užmokestį pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas ginčo santykius kvalifikavo kaip prievolinius, todėl taikė ne darbo, o civilinės teisės normas ir priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistinos nuostolių sumos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad darbo įstatymuose nustatyti delspinigiai atlieka tą pačią kompensuojamąją funkciją kaip civilinėje teisėje nustatytos palūkanos, taigi teismai ieškovo reikštą reikalavimą pagrįstai kvalifikavo pagal taikytiną materialiosios teisės normą, tai nelaikytina bylos nagrinėjimo ribų peržengimu.

Pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, pripažinęs pagrįstomis ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl patirtos žalos fakto, kasatoriai nepateikia šią išvadą paneigiančių argumentų. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasatorių teiginiu, kad priteisiamos žalos dydis nėra išsamiai motyvuotas, be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip vieną iš aplinkybių, nulemiančių priteistinos žalos dydį, nurodė tai, jog ieškovas išteisintas neva nereabilituojančiu pagrindu. Vis dėlto, įvertinus individualias bylos aplinkybes ir tai, kad ieškovas kasacinio skundo nepateikė, konstatuojama, jog nėra pagrindo keisti šios skundžiamų procesinių sprendimų dalies.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,72 Eur tokių išlaidų. Kadangi tenkinama dalis kasacinio skundo, tai jos priteistinos iš bylos šalių proporcingai kasaciniame teisme tenkintų ir atmestų reikalavimų dalims, t. y. 5,78 Eur iš kasatoriaus ir 0,94 Eur – iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimas, panaikinti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 5,78 Eur (penkis Eur 78 ct), o iš ieškovo L. J. (duomenys neskelbtini) – 0,94 Eur (94 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė

DaliaVasarienė