D. T. pagal BK 189¹ str., 189¹ str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-323-699/2018 Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00868-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.13 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Armano Abramavičiaus ir Aldonos Rakauskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jūratei Radišauskienei,

išteisintajam D. T., jo gynėjui advokatui Gintarui Černiauskui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu D. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. R. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. D. T. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., neturėdamas pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt (876 657 Eur) išlaidoms padengti, po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo XI-1199 įsigaliojimo, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., žinodamas, kad turtas negalėjo būti įsigytas teisėtomis pajamomis, turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą, t. y. grynuosius pinigus, iš viso 315 943 Lt (91 503 Eur), t. y. padaręs nusikalstamą veiką, nurodytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje.

2. Pirmosios instancijos teismas D. T. pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį išteisino, pripažinęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas konstatavo, kad, ištyrus bylos įrodymų visumą, išanalizavus 2016 m. vasario 23 d. Kauno apskr. valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadą Nr. AU22-6, surašytą J. Meškuvienės, nepriklausomo specialisto išvadą, surašytą L. Marčiulaitienės, specialisčių ir liudytojų paaiškinimus, duotus teisiamojo posėdžio metu, kitus byloje reikšmingus duomenis ir dokumentus, negalima daryti pagrįstos išvados, kad D. T. kaltinime inkriminuojamais laikotarpiais neturėjo pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt (876 657 Eur) išlaidoms padengti, žinojo, kad turtas negalėjo būti įsigytas teisėtomis pajamomis, turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą, t. y. grynuosius pinigus, iš viso 315 943 Lt (91 503 Eur).

3. Apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują – D. T. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, nustatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, atmetė.

II. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Egidijus Zuzevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 16 d. nutartį, kuria atmestas prokuroro apeliacinis skundas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, tiesiogiai pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų įrodymų – tiek kiekvieno jų atskirai, tiek jų viseto, nevertino, kėlė bylos duomenimis nepagrįstas logines prielaidas bei jomis rėmėsi, o teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų nustatytų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šis pažeidimas yra esminis, nes BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismo išvada dėl specialistės Jolitos Meškuvienės nešališkumo ir kompetencijos, nurodė, kad šios specialistės kompetencija nekelia abejonių. Specialisto išvadoje Nr. AU22-6 nustatyta, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. D. T. neturėjo pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt (876 657 Eur) išlaidoms padengti, o nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neturėjo pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 315 943 Lt (91 503 Eur) išlaidoms padengti. Teisminio nagrinėjimo metu specialistė J. Meškuvienė patvirtino šią specialisto išvadą. Iš to, kas nustatyta, matyti, kad D. T. nepagrįstas išlaidas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. iš esmės sudarė paskolos pagal vekselius ir paskolų sutartis juridiniams bei fiziniams asmenims.

4.3. Pagal BPK nustatytą teisinį reguliavimą kaltinamasis turi teisę, bet neprivalo gintis, tai gali daryti pats arba per gynėją, jis gali duoti parodymus ar tylėti, teikti tyrimui ir nagrinėjimui reikšmingus dokumentus ir daiktus (įrodymus). Nagrinėjamu atveju D. T. viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu turėjo daug gynėjų. Gynėjas, vykdydamas savo pareigą, privalo panaudoti visas įstatymuose nurodytas gynybos priemones ir būdus, kad būtų nustatytos aplinkybės, teisinančios ginamąjį ar lengvinančios jo atsakomybę. Šios nusikalstamos veikos tyrimo metu gynybos pareiga buvo imtis priemonių ginamojo atsakomybei lengvinti, o tai galima buvo padaryti teikiant specialistui prašomus dokumentus, pagrindžiančius ginamojo pajamas. Kadangi nagrinėjamoje byloje gynyba buvo vykdoma aktyviai, teikiami duomenys įvairiais bylos tyrimo ir nagrinėjo periodais, nėra pagrindo manyti, kad gynėjai neatliko ar netinkamai atliko savo pareigas, todėl darytina išvada, jog gynyba visus dokumentus, pagrindžiančius kaltinamojo pajamas ir išlaidas, ikiteisminiam tyrimui, specialistui ir teismui pateikė.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada Nr. AU22-6, kadangi, teismo nuomone, nebuvo atliktas D. T. viso gyvenimo finansų tyrimas, nes žmogus lėšas kaupia visą gyvenimą. Teismas, įvertinęs tai, kad D. T. įvairiais laikotarpiais buvo skirtingų įmonių (kurios visos yra bankrutavusios) savininkas, dirbo pagal verslo liudijimą, vykdė nekilnojamojo turto sandorius, skolinosi ir skolino lėšas, padarė loginę išvadą, jog D. T. tiriamojo laikotarpio pradžioje – 2007 m. sausio 1 d. – turėjo lėšų ne banke, tačiau nenurodė, kiek jis turėjo lėšų ne banke, kada tos lėšos buvo panaudotos, ar tai keičia specialisto išvadoje atliktus skaičiavimus, jei taip, kokia apimtimi, ar tai turi įtakos kaltinimui. Tokios abstrakčios teismo išvados yra nepagrįstos bylos duomenimis, todėl negali būti vertinamos kaip objektyvios.

4.5. Apeliacinės instancijos teismas neargumentavo, kodėl dėl D. T. veiklos atliktą finansų tyrimą laiko nepakankamu, kai šis tyrimas yra atliktas dėl viso D. T. darbinės veiklos laikotarpio, t. y. nuo 1993 m., taip siekiant įvertinti visą tiriamojo darbinę veiklą, gautas pajamas bei patirtas išlaidas, paimtas bei suteiktas paskolas, skolinius įsipareigojimus, vykdytus sandorius, turtinę padėtį bei galimybę sukaupti turimą turtą per visą darbinės veiklos laikotarpį, gautas kitas pajamas bei patirtas išlaidas. Skiriant užduotį specialistui buvo suformuluoti klausimai už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau tai nereiškia, kad buvo atliktas tyrimas tik dėl šio laikotarpio. 2007 m. yra laikotarpio pradžia, kai specialistas, atlikęs tiriamojo viso gyvenimo finansų tyrimą, nustato iki šios datos turėtą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, lėšų banke ir ne banke likutį, įsipareigojimų dydį ir t. t. Teismo išvados dėl nepakankamo finansų tyrimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

4.6. Specialisto išvadoje pažymėta, kad atlikus D. T. 1993–2006 m. laikotarpio veiklos analizę nustatyta, jog D. T. 2007 m. sausio 1 d. (iki tiriamojo laikotarpio pradžios) neturėjo lėšų ne banke likučio. Taigi ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu įvertinta, kad 2007 m. sausio 1 d. D. T. lėšų ne banke likutis buvo 0 Lt. Teismas, vertindamas vekselius, nurodė, kad V. Z., D. A. ir V. Z. daugelio paskolų iš D. T. gavimo ir vekselių surašymo aplinkybių neprisimena, nurodomos skirtingos tos pačios paskolos sumos, taip pat nurodoma apytikslė pasiskolintų pinigų suma. Todėl teismas padarė prielaidą, kad buvo besidubliuojantys vekseliai, kurie nebuvo sunaikinti ar kitaip anuliuoti. Teismo nuomone, specialistė J. Meškuvienė rėmėsi tikėtinais duomenimis. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta, nes nė vienas vekselis per visą tiriamąjį laikotarpį nebuvo panaikintas ar užginčytas. Be to, minėti asmenys visada tvirtino esantys D. T. skolingi ne mažiau kaip 2 000 000 Lt (tokios sumos išrašyta vekselių) ir šios sumos neginčijo. Specialisto išvadoje argumentuotai aptartas ir vertintas kiekvienas vekselis atskirai. Iš apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytų išvadų neaišku, kokia apimtimi ir kuriuos vekselius teismas vertino, kuriuos vekselius laikė pirminiais, kuriuos dublikatais, neaišku, kurie vekseliai teismui sukėlė abejonių bei dėl kurio laikotarpio. Teismas neįvardijo, kurios specialisto išvados neatitinka byloje esančių duomenų. Toks abstraktus ir paviršutiniškas vekselių vertinimas neduoda pagrindo teigti, kad specialistė rėmėsi tik tikėtinais duomenimis ir kad išvados šiuo klausimu yra tikėtinos.

4.7. Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (2014 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. VIII-1087 redakcija) vekselis apibrėžiamas kaip vertybinis popierius, kuris išrašomas įstatymo nustatyta tvarka ir kuriuos išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako padaryti kitam. Paprastasis vekselis yra vekselis, kurio davėjas be sąlygų įsipareigoja vekselio turėtojui sumokėti vekselyje išrašytą sumą. Šiame įstatyme vekselių dublikatai nėra reglamentuoti. Apeliacinės instancijos teismas nesigilino, kad vekselių dublikatai įstatymo nėra reglamentuoti, kad tariami dublikatai nebuvo sunaikinti ir kad byloje nėra duomenų apie teismine tvarka kurio nors vekselio pripažinimą negaliojančiu ar nuginčijimą. Teismas taip pat nevertino, kad daug kartų buvo prašoma, kad D. T. pateiktų vekselių tikrumą, teisėtumą ir galiojimą pagrindžiančius duomenis, tačiau tokie duomenys nebuvo pateikti. Todėl D. T. finansų tyrimą atliekantis specialistas, negavęs tokių duomenų, nesant neginčijamo pagrindo nevertinti vekselių be datų, pagrįstai juos vertino byloje surinktų duomenų kontekste.

4.8. Apeliacinės instancijos teismo išvados yra nemotyvuotos, nenuoseklios, paremtos ne faktiniais bylos duomenimis, o logika. Pvz., teismas, nutartyje nurodęs, kad negali teigti, jog D. T. 2011 m. turėjo turto, viršijančio 500 MGL dydį, kurio nėra galimybės pagrįsti teisėtomis pajamomis, kitoje nutarties vietoje jau nurodo, jog D. T. turėjo neteisėtų pajamų grynaisiais pinigais (neįvardija galimo neteisėtų pajamų dydžio). Vertindamas 2011 m. sausio 4 d. A. P. 200 000 Lt paskolą D. T., teismas nurodė, kad A. P. neprisimena tikslios paskolos grąžinimo datos, todėl liudytojo nurodytą 10 mėn. paskolos grąžinimo terminą laiko tik orientaciniu. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad paskola galėjo būti grąžinta ir 2012 m. Tokios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra laikytinos prielaidomis, kadangi A. P., apklaustas kaip liudytojas, niekada neparodė, jog paskola buvo grąžinta kitais metais (t. y. 2012 m.), liudytojo abejonės dėl paskolos grąžinimo termino buvo apibrėžtos konkrečiu terminu, t. y. laikotarpiu nuo 8 iki 10 mėn. Įvertinus faktinius bylos duomenis, nustatyta, kad paskola grąžinta 2011 m., todėl laikytina, jog D. T. 2011 m. gavo 200 000 Lt pajamų ir patyrė 200 000 Lt išlaidų, susijusių su paskolos grąžinimu A. P..

4.9. 2004 m. balandžio 1 d. rašytinę dovanojimo sutartį, apie kurią iki 2017 m. pabaigos ikiteisminiam tyrimui, specialistėms J. Meškuvienei ir L. Marčiulaitienei, anksčiau D. T. gynusiems advokatams ir teismui nebuvo žinoma, nesant galimybės nustatyti jos tikrumo, apeliacinės instancijos teismas vertino kaip tikrą dokumentą, liudijantį įvykusį faktą, ir šia sutartimi dovanotus 50 000 Lt išskaičiavo iš pajamų kaip galimai gautų iš neteisėtų šaltinių po 2010 m. gruodžio 21 d., nors tyrimo metu akivaizdžiai nustatyta, kad D. T. nuo 2004 m. gavo daug kitų pajamų ir patyrė labai didelių išlaidų. Teismas nepasisakė, kodėl šių 50 000 Lt nevertino kaip gautų pajamų visų kitų pajamų kontekste ir kodėl ši suma neturėjo atsispindėti nustatant D. T. turimų lėšų likutį ne banke 2007 m. sausio 1 d.

4.10. Tyrimo metu nustatyta, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. D. T. neturėjo pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt (876 657 Eur) išlaidoms padengti. Į šią pinigų sumą patenka ir 2 000 000 Lt paskolų, kurių neginčija atsakovai. Be to, D. T. parodė, kad D. A. jam skolingas 2 700 000 Lt. Teismas šių duomenų tinkamai nevertino, apie šių lėšų kilmę bei šaltinius išsamiai nepasisakė. Teismo išvados, kad 2007–2011 m. laikotarpiu D. T. galėjo turėti grynųjų pinigų ne banke (nenurodant sumos), yra abstrakčios, neatitinka faktinių bylos duomenų. Toks vertinimas sukelia neigiamas pasekmes, darančias didelę žalą valstybei, nes D. T. abstrakčių grynųjų lėšų ne banke turėjimas ir paties sprendimo esmė reiškia, kad D. T. 3 026 923 Lt (876 657 Eur) išlaidoms padengti turėjo teisėtų pajamų, o tai sukuria situaciją, jog minėta suma negali būti apmokestinta pagal Mokesčių administravimo įstatymą, šiuo atveju padarant valstybei didelę 205 894 Eur turtinę žalą.

4.11. Nepagrįstos apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nenustatytas neteisėtų pajamų įgijimo bei turėjimo momentas. Byloje kaltinimas yra grindžiamas duomenimis, kuriuos galima įvertinti ir patikrinti. Surinktais ir ištirtais duomenimis nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 31 d. D. T. lėšos banke sudarė 31 783 Lt, o ne banke – 0 Lt. Be to, nustatyta, kad D. T. 2011 m. sausio 4 d. skolinosi iš A. P. 200 000 Lt. Pati paskolos esmė parodo, kad D. T. 2011 m. pradžioje neturėjo pakankamai lėšų išlaidoms padengti. D. T., gavęs paskolą iš A. P., 2011 m. gegužės 18 d. suteikė 239 000 Lt paskolą V. Z., 2011 m. birželio 1 d. pagal paprastąjį vekselį suteikė 100 000 Lt paskolą V. Z., o 2011 m. rugsėjo ar spalio mėn. grąžino 200 000 Lt paskolą A. P.. Įvertinus visus galimus D. T. pajamų šaltinius ir išlaidas, nustatyta, kad D. T. 2011 m. gavo 315 943 Lt kitų pajamų iš nenustatytų, nežinomų šaltinių.

4.12. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principą, dėl to nepagrįstai išteisino D. T.. Kaltinamojo naudai aiškinamos tik tokios abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, neatsakė iki galo į visus skundo argumentus arba atsakė paviršutiniškai, neišdėstė teisinių argumentų dėl visų ištirtų įrodymų vertinimo, taigi, tiesiogiai taikydamas vieną iš nekaltumo prezumpcijos principo aspektų – in dubio pro reo principą, neišnaudojo visų galimybių kilusioms abejonėms pašalinti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-393-489/2017). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir surašydamas nutartį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktuose nustatytus reikalavimus, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo ir BK 189¹ straipsnio 1 dalies taikymo

6. Kasaciniu skundu, paduotu BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, prašoma apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria prokuroro apeliacinis skundas, kuriuo buvo prašoma dėl D. T. priimtą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį – D. T. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, nurodytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, atmestas, panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų bylai išspręsti reikšmingų įrodymų, iki galo neatsakė į visus skundo argumentus arba atsakė paviršutiniškai, neišnaudojo visų galimybių kilusioms abejonėms pašalinti, todėl, pasak kasatoriaus, konstatuotina, kad, vertindamas įrodymus ir surašydamas nutartį, šis teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 332 straipsnio 5 dalyje, 305 straipsnio 3 dalies 2–4 punktuose nustatytus reikalavimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nutartį. Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos, kasatoriaus nuomone, pagrindžiantys skunde dėstomi argumentai atmestini.

6.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinis skundas atmetamas, nutartyje turi būti nurodyti motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad, nesant apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikytina, jog apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant pirmiau nurodytus BPK reikalavimus, ir šie pažeidimai pripažintini esminiais, nes dėl jų apeliacinės instancijos teismo priimtų sprendimų (nuosprendžio ar nutarties) negalima laikyti teisėtais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDY3LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-467/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-467/2013">2K-467/2013</a>, 2K-418-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė – bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniu skundu, patikrino, priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus atsakė, motyvuotai paaiškino, kodėl skundas atmetamas, o išteisinamasis nuosprendis pripažįstamas teisingu.

6.2. D. T. pagal BK 1891straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., neturėdamas pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt (876 657 Eur) išlaidoms padengti, nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., žinodamas, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą – 315 943 Lt (91 503 Eur). Pirmosios instancijos teismas D. T., kaltinamą pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, išteisino kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Tokį sprendimą teismas priėmė konstatavęs, kad, ištyrus visus byloje surinktus įrodymus, išanalizavus specialisto išvadas, specialisčių ir liudytojų paaiškinimus teisiamojo posėdžio metu, kitus byloje reikšmingus duomenis ir dokumentus, nėra pagrindo padaryti pagrįstas išvadas, jog D. T. kaltinime nurodytais laikotarpiais neturėjo pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt (876 657 Eur) išlaidoms padengti, žinojo, kad turtas negalėjo būti įsigytas tesėtomis pajamomis, turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą – grynuosius pinigus, iš viso 315 994 Lt (91 503 Eur), todėl D. T. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisintinas.

6.3. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nurodytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Šiose nuostatose įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja teismui išsamiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą (BPK VI dalis) neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra įvertinti teisingai ir pan., patikrina apeliacinės instancijos teismas. Šios instancijos teismas taip pat patikrina apskųstų teismo sprendimų teisėtumą: ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nagrinėjamoje byloje prokuroras, pagrįsdamas prašymą panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį, apeliaciniame skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes dalis įrodymų neįvertinta ir nevertinta jų visuma; kad BK 189¹ straipsnyje apibrėžta nusikaltimo sudėtis nereikalauja nustatyti, jog nusikaltimo dalykas – asmens turimas turtas – įgytas būtent nusikalstamu būdu; kad pajamų kilmės, jų įgijimo būdų nebūtina įrodinėti; kad D. T. turėjo nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės turtą, žinodamas, jog tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, konstatavo, kad vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, D. T. išteisino pagrįstai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

6.4. Pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis (įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2010 m. gruodžio 11 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. kovo 15 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189¹ straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažinta, kad BK 189¹ straipsnio 1 dalis (2010 m. gruodžio 2 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pasisakyta dėl aktualių šio straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo – neteisėto praturtėjimo – sudėties požymių aiškinimo. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pasisakė, kad BK 189¹ straipsnio 1 dalies nuostatos „tas, kas turėjo nuosavybės teise didesnės negu 500 MGL vertės turtą“ formuluotė „turėjo nuosavybės teise“ turi būti aiškinama kartu su kita šio straipsnio formuluote „negalėjo būti įgytas“. Taigi, nors neteisėto praturtėjimo veika pasireiškia nurodyto turto turėjimu nuosavybės teise, toks turėjimas yra galimas (įmanomas) tik įgijus tą turtą, todėl tik nustačius, kad asmuo įgijo turtą nuosavybės teise, yra pagrindas konstatuoti, kad jis jį turi nuosavybės teise. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnį „Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai“ nuosavybės teisė gali būti įgyjama, be kita ko, pagal sandorius, paveldėjimu, kitais šiame straipsnyje ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais; kad?...? traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą praturtėjimą reikia nustatyti ne tik tai, kad asmuo nuosavybės teise turi didesnės nei 500 MGL vertės turtą, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, bet ir tai, kada jis nuosavybės teise įgijo šį turtą, t. y. būtina nustatyti jo įgijimo nuosavybės teise momentą; kad neteisėto praturtėjimo dalykas yra ne bet koks didesnės negu 500 MGL vertės turtas, o tik toks, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; sąvoka „teisėtos pajamos“ išaiškinta BK 190 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, jog BK 189¹ straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne,?...? tai reiškia, kad pagal čia įtvirtintą teisinį reguliavimą teisėtomis pajamomis BK 189¹ straipsnio kontekste laikytinos pajamos, gautos iš teisės aktų neuždraustos veiklos, net ir tada, kai jos nebuvo tinkamai apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka,?...? BK 189¹ straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju BK 190 straipsnio 2 dalyje ir atsižvelgiant į jo aiškinimą teismų praktikoje, asmens nuosavybės teise turimas turtas atitinka neteisėto praturtėjimo sudėties dalyką – yra didesnės negu 500 MGL vertės turtas, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, kai asmuo iš teisės aktais neuždraustos veiklos negalėjo gauti tiek pajamų, kad jų pakaktų nurodytos vertės turtui nuosavybės teise įgyti; kad „Apibendrinant BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, BK pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad jis aiškintinas kaip taikytinas tik toms situacijoms, kai asmuo BK 189¹ straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą nuosavybės teise įgijo ne anksčiau nei BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo dieną (2010 m. gruodžio 11 d.)“. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad įrodinėjant aplinkybę, jog turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014); kad, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, yra kaltinančios šalies pareiga (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjc0LTUxMS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-274-511/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-274-511/2015">2K-274-511/2015</a>, 2K-111-677/2016); kad savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įgijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų, ir kt. Vertinant kaltinamojo galimybes įgyti turtą teisėtomis pajamomis atsižvelgtina ne tik į jo paties, bet ir jo šeimos narių pajamas, turtinę padėtį ir galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, o ne vien per tam tikrą pasirinktą laikotarpį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-48/2014, 2K-P-93/2014, 2K-75/2014).

6.5. Kaip minėta, D. T. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., neturėdamas pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt (876 657 Eur) išlaidoms padengti, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teise turėjo didesnį negu 500 MGL vertės turtą, grynuosius pinigus – 315 943 Lt (91 503 Eur), žinodamas, kad šis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Apeliaciniame skunde buvo nurodoma, kad D. T. žinojimas pasireiškė tuo, kad jis neturėjo teisėtų pajamų, didesnių nei 500 MGL vertės turtui įgyti; kad specialistė J. Meškuvienė apklausos metu parodė, jog nėra jokių duomenų apie K. Z. su D. T. vestą bendrą ūkį, tačiau teismas padarė išvadą, kad specialistė nepagrįstai nevertino jos gaunamų pajamų ir išlaidų; kad teismo motyvacija, susijusi su UAB „V.“ 2011 m. suteikta (pagal D. T. parodymus) 205 000 Lt paskola, neaiški; kad teismas nurodė, jog specialistė išvadoje nevertino D. T. 2011 m. A. P. suteiktos 200 000 Lt paskolos, tačiau pagal šio asmens parodymus paskola tais pačiais metais buvo grąžinta; kad teismas nurodė, jog specialisto išvadoje Nr. AU22-6 nevertintas 2011 m. gegužės 18 d. vekselis, nors specialisto išvadoje jis yra įvertintas ir aptartas; kad specialisto išvadoje faktiniais duomenimis nustatyta, jog 2010 m. gruodžio 31 d. D. T. lėšos banke sudarė 31 783 Lt, o ne banke – 0 Lt, be to, nustatyta, jog 2011 m. sausio 4 d. jis skolinosi iš A. P. 200 000 Lt, o tai rodo, kad 2011 m. pradžioje jis neturėjo pakankamai lėšų išlaidoms padengti; kad nuosprendyje nėra jokių motyvų, ginčijančių ar paneigiančių 2016 m. vasario 23 d. specialisto išvadoje Nr. AU22-6 atliktus skaičiavimus ir vertinimus. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl apelianto argumentų, priimtoje nutartyje pažymėjo, kad prokuroras D. T. kaltę įrodinėja remdamasis iš esmės vien 2016 m. vasario 23 d. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada Nr. AU22-6, kurioje teigiama, jog 2011 m. nustatytoms išlaidoms patirti D. T. trūko 315 943 Lt. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas dar kartą analizavo Valstybinės mokesčių inspekcijos specialistės išvadas ir dėl jų aiškiai pasisakė. Nutartyje išdėstytos ir aptartos aplinkybės, kurios, teismo vertinimu, prieštarauja specialistės padarytai kategoriškai išvadai, kad D. T. iki 2007 m. sausio 1 d. lėšų ne banke neturėjo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad „tiriamuoju laikotarpiu D. T. teikė paskolas K. Z., D. A., V. Z., UAB „Va.“, UAB „V.“; minėti asmenys buvo apklausti kaip liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau jų parodymai yra prieštaringi; specialistė pateiktoje išvadoje pažymėjo, kad D. A., V. Z. ir V. Z. daugelio paskolų iš D. T. gavimo bei vekselių surašymo aplinkybių nurodė neprisimenantys, t. y. neprisimena nei kada, nei kokiu būdu gautos paskolos, nurodomos skirtingos tos pačios paskolos sumos, taip pat nurodoma tik apytikslė bendra pasiskolintų piniginių lėšų suma. Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti ir minėtus asmenis apklausus pirmosios instancijos teisme. Galimai besidubliuojantys vekseliai nebuvo sunaikinti ar kitaip anuliuoti. Tokiu būdu ūkinės finansinės veiklos tyrimui nebuvo pateikta vienareikšmiškų ir neabejotinų duomenų, kada konkrečiai, kokia apimtimi ir pagal kokius pateiktus rašytinius dokumentus piniginės lėšos buvo realiai perleistos, specialistė rėmėsi tik tikėtinais duomenimis, kas neleidžia daryti išvados, jog galutinė suformuluota išvada yra objektyviai pagrįsta“. Nutartyje išsamiai pasisakyta ir dėl UAB „V.“ suteiktos paskolos, ir dėl D. T. gautos iš A. P. 200 000 Lt paskolos ir jos grąžinimo laiko vertinimo, ir dėl 2011 m. gegužės 18 d. vekselio, kuris yra 2009 m. spalio mėnesio paprastojo vekselio, pagal kurį D. A. D. T. paskolino 500 000 Lt, specialistės išvadoje įvertinimo į išlaidas įtraukiant tik 239 000 Lt. Kartu nutartyje pažymėta, kad itin dideles sumas D. T. skolino A. R., kuris patvirtino per kelerių metų laikotarpį paskolinęs 1 300 000 Lt; kad visos paskolos nėra grąžintos; kad tikslių skolinimo aplinkybių neprisimena, nes jam ši skolinta suma nėra didelė. Dalis pinigų – 200 000 Lt buvo paskolinta 2011 m. ir ši paskola patvirtinta notarine tvarka. Teismas nurodė, kad išteisintasis dirba nuo 1996 m., įvairiais laikotarpiais buvo skirtingų įmonių savininkas, akcininkas, dirbo ir pagal verslo liudijimą, nuo darbinės veiklos pradžios vykdė įvairius kilnojamojo bei nekilnojamojo turto sandorius, skolino lėšas bei pats skolinosi pinigų, todėl remiantis vien tik metinėmis turto ir pajamų deklaracijomis, kurias teikti D. T. pareigos neturėjo, negalima daryti išvados, kad ne banke jis neturėjo jokių lėšų. Teismas pažymėjo ir tai, kad, pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 421 straipsnio 1 dalies redakciją, nuolatiniai Lietuvos gyventojai pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas: 1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų; 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 15 000 Eur; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo straipsniu Įstatymas buvo papildytas tik 2012 m. birželio mėn., vadinasi, apie 2007–2011 m. išduotus vekselius D. T. Valstybinei mokesčių inspekcijai atskirai pranešti neturėjo; kad šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 4 dalies redakcija reikalauja notarinės formos, jei paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais. Šis straipsnis 4 dalimi buvo papildytas tik 2014 m. rugsėjo 18 d. įstatymu Nr. XII-1091, išteisintajam inkriminuotu laikotarpiu užteko rašytinės vekselio formos. Teismas taip pat pasisakė, kad byloje jokių duomenų apie tai, jog K. Z. kartu su D. T. vedė bendrą ūkį, kad ji jam padėjo finansiškai, nėra, todėl ši aplinkybė nenagrinėtina. Pasisakyta ir dėl to, kad teismui nekyla jokių abejonių nei dėl specialistės J. Meškuvienės kompetencijos, nei dėl jos šališkumo, kad ji atsakingai vertino visus jai pateiktus duomenis ir aiškiai pažymėjo, į kuriuos klausimus negali iki galo atsakyti dėl pateiktos medžiagos trūkumų; kad, priešingai nei nurodo prokuroras, pateiktos 2016 m. vasario 23 d. išvados Nr. AU22-6 nepakanka D. T. kaltumui įrodyti. Išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, prokuroro argumentus, apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį pripažino teisingu pažymėjęs, kad byloje nenustatyta (neįrodyta), jog teisėtas pajamas viršijantis turtas D. T. buvo įgytas po BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo, t. y. nenustatyta nei kokį konkrečiai turtą (jo dalį) išteisintasis turėjo neteisėtai, nei kada jis buvo įgytas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas prokuroro apeliacinį skundą atmetė, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neturi pagrindo.

6.6. Kasaciniame skunde akcentuojama, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. D. T. neturėjo pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt išlaidoms padengti, į šią pinigų sumą patenka ir 2 000 000 Lt paskolų, kurių neginčija atsakovai, tačiau teismas išsamiai nepasisakė dėl minėtų lėšų kilmės bei šaltinių. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK prokuroras turi pareigą įrodyti, kad buvo padarytas BK 189¹ straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikaltimas, kad asmens nuosavybės teise turėtas (turimas) didesnės negu 500 MGL vertės turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis ir kad jį padaręs asmuo yra kaltas. Teismas, laikydamasis nešališkumo, rungimosi, nekaltumo prezumpcijos principų, kitų BPK reikalavimų, yra įpareigotas išsamiai išnagrinėti bylą, įvertinti įrodymus ir jais pagrįsti nuosprendį. Nagrinėjamoje byloje visi byloje surinkti duomenys yra ištirti, išanalizuoti ir įvertinti, todėl kasatoriaus argumentas, kad teismas turėjo nustatyti D. T. turėtų išlaidų – lėšų kilmę bei šaltinius, atmestinas kaip nepagrįstas.

7. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Egidijaus Zuzevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė