Baudžiamoji byla Nr. 1A-41-491/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21488-2023-3 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.6.6; 1.2.25.4.2.1; 1.2.25.4.2.6; 2.4.6.1 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 5 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Kristinos Latožienės ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Benevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Lukui Krivickui,
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės S. D., jo gynėjai advokatei Eglei Janulei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2023 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. D., padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir 281 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojo V. M. atsakomybei be užstato, nustatant 1 metų 6 mėnesių laidavimo terminą, ir baudžiamoji byla jam buvo nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktais, 68, 71 straipsniais ir 72 straipsnio 2 ir 5 dalimis, S. D. buvo paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės:
- uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams;
- automobilio „Citroen Jumpy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančios pinigų sumos – 1900 Eur išieškojimas;
- 25 MGL dydžio (1250 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.
Nukentėjusiojo P. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. S. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės:
1.1. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad 2023 m. birželio 12 d. apie 18.10 val., (duomenys neskelbtini), vietinės reikšmės kelyje, tyčia vairavo automobilį „Citroen Jumpy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai jam nustatytas mažiausias 1,78 promilės neblaivumas;
1.2. Pagal BK 281 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2023 m. birželio 12 d. apie 18.13 val., (duomenys neskelbtini), vietinės reikšmės kelyje, vairuodamas automobilį „Citroen Jumpy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 119 ir 127 punktus, t. y. vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių bei sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių saugumui, nevažiavo kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, neatsižvelgė į kelio reljefą bei būklę ir nepasirinko saugaus važiavimo greičio, kelio vingyje išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešpriešais važiavusiu automobiliu „Nissan Terrano“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu P. Š., dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilio vairuotojui P. Š. dėl muštinių žaizdų abiejų kelių srityse, dešinio šlaunikaulio apatinio galo vidinio krumplio lūžio su daliniais šlaunies keturgalvio raumens sausgyslės, kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio, girnelės vidinio laikiklio pažeidimais buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis P. Š. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir S. D. nuteisti priimant apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodoma:
2.1. Teismas nepagrįstai nustatė BK 40 straipsnyje numatytas laidavimo sąlygas. Visų pirma, S. D. savo noru žalos neatlygino – tai jis padarė tik gavęs draudimo bendrovės raginimą. Iš byloje surinktų duomenų negalima daryti išvados, kad V. M. yra tinkamas laiduotojas. Šiuo atveju nebuvo nustatyti tokie S. D. ir laiduotojo ryšiai, kurie patvirtintų jų betarpišką bendravimą bei laiduotojo galimą teigiamą įtaką S. D.. Įvertinus tai, kad V. M. anksčiau baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, o S. D. padarė nusikalstamas veikas, susijusias su KET pažeidimais, darytina išvada, kad toks laiduotojas negali būti laikomas teismo pasitikėjimo verta asmenybe. Be to, S. D. yra brandaus amžiaus, turintis gyvenimišką patirtį asmuo, todėl teigti, jog jam reikalinga tolimesnė elgesio korekcija, padedant asmeniui neturinčiam tam specialių žinių, nėra pagrindo. Kadangi S. D. nusikaltimus padarė šiurkščiai pažeisdamas KET reikalavimus, nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje laikysis įstatymų ir nebedarys naujų nusikalstamų veikų.
2.2. Teismas S. D. nustatė pernelyg trumpą uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą. Teismas neįvertino S. D. nusikalstamų veikų pobūdžio ir jų pavojingumo, neatsižvelgė į jo asmenybę ir elgesį po nusikalstamų veikų. Už Lietuvos Respublikos administracinių nusiengimų kodekso (toliau – ANK) 423 straipsnio 3 dalyje numatytą administracinį nusižengimą (nežymų sveikatos sutrikdymą ir turto sugadinimą nulėmęs KET pažeidimas, padarytas neblaivaus vairuotojo) numatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo 3 iki 5 metų. Dėl to S. D. ši baudžiamojo poveikio priemonė neturėjo būti skirta trumpesniam nei 3 metų laikui.
2.3. Teismas nukentėjusiajam nustatė pernelyg mažą neturtinės žalos dydį ir nepagrįstai eliminavo draudimo bendrovę iš žalos atlyginimo procedūros. Teismas netaikė ir neaiškino teisės normų, susijusių su draudimo nuo nelaimingų atsitikimų santykiais, nepagrįstai nuo materialinės atsakomybės atleido kaltininko draudimo bendrovę, nors įvykio metu jau galiojo 2018 m. spalio 30 d. finansų ministro įsakymas Nr. IK-367 „Dėl eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio nustatymo rekomendacijų patvirtinimo“. Šio įsakymo 4.2.3 punkte nustatyta, kad esant nesunkiam sveikatos sutrikdymui, atsižvelgus į sveikatos sutrikdymo laikotarpį, neturtinės žalos orientacinis dydis iki 6 MMA. Dėl sužalojimo nukentėjusiajam buvo išduotas nedarbingumas, kuris buvo tęsiamas ilgiau kaip 3 mėnesius. Vadovaujantis šia teisės norma, teismas turėjo priteisti iš kaltininko draudimo bendrovės nukentėjusiajam mažiausiai 6 MMA neturtinei žalai atlyginti.
2.4. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis dar nebuvo pasveikęs po eismo įvykio ir turėjo išduotą nedarbingumo pažymėjimą. Teismas nurodė, kad nukentėjusysis yra (duomenys neskelbtini) ir jo patirti sužalojimai gali ateityje atsiliepti profesinėje veikloje. Priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas nežinojo, kiek laiko truks nukentėjusiojo nedarbingumas, jo reabilitacija ir kokias pasekmes nukentėjusiajam sukels patirti sužalojimai ateityje. Nesant šių duomenų, teismas negalėjo priimti sprendimo dėl civilinio ieškinio jį atmesdamas. Teismas turėjo taikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 2 dalį ir pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės S. D. gynėja advokatė E. Janulė prašo atmesti šį skundą. Atsiliepime nurodoma:
3.1. Šiuo atveju žalą nukentėjusiajam P. Š. atlygino draudimo bendrovė ir tai buvo padaryta ikiteisminio tyrimo metu. Šiuo metu S. D. savo valia moka įmokas draudimo bendrovei. Be to, dalis žalos nukentėjusiajam buvo atlyginta ir po nuosprendžio priėmimo. Tai rodo S. D. valią pilnai atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą.
3.2. Skundžiamame nuosprendyje teismas aptarė, kodėl V. M. yra tinkamas laiduotojas ir gali daryti realią teigiamą įtaką S. D.. Aplinkybė, jog laiduotojas ne visada yra pasiekiamas telefonu, negali būti esminė sprendžiant jo tinkamumo būti laiduotoju klausimą.
3.3. S. D. anksčiau nebuvo teistas, jo padarytos nusikalstamos veikos buvo atsitiktinės ir vienkartinio pobūdžio. Todėl S. D. asmenybė, jo veikų pobūdis leidžia manyti, kad ateityje jis nusikalstamų veikų daugiau nebedarys.
3.4. Nėra pagrindo S. D. skirti ilgesnio termino uždraudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. S. D. ši specialioji teisė reikalinga darbui ir pajamų gavimui, kad, be kita ko, galėtų vykdyti iš šios bylos jam kilsiančias pareigas (atlyginti išlaidas, vykdyti įsipareigojimus draudimo bendrovei). S. D. padarė du nesunkius nusikaltimus, savo kaltę visiškai pripažino, nuoširdžiai gailisi, dirba, charakterizuojamas teigiamai, neteistas. Ji automobilį vairavo itin nuošalioje vietoje, kurioje pagrįstai tikėjosi nesutikti kitų asmenų, važiavo nedideliu greičiu, nebuvo chuliganiško vairavimo požymių.
3.5. Nukentėjusysis P. Š. pats pateikė civilinį ieškinį, o bylos nagrinėjimo teisme metu – jį prašė tenkinti. Dėl to nesuprantamas apeliacinio skundo argumentas, jog šis ieškinys neturėjo būti nagrinėjamas baudžiamojoje byloje. Apeliaciniame skunde nurodomos 2018 m. spalio 30 d. finansų ministro patvirtintos rekomendacijos dėl eismo įvykio metu padarytos neturtinės žalos dydžio yra rekomendacinio pobūdžio, todėl teismui nėra privalomos. Be to, draudimo bendrovė nebuvo eliminuota iš žalos atlyginimo procedūros, nes tiek turtinę, tiek ir neturinę žalą atlygino. Iš bylos matyti ir tai, kad P. Š. nebuvo nustatytas darbingumo netekimas ir (ar) kitos pasekmės, kurios suponuotų didesnės neturtinės žalos priteisimą. Turtinės žalos išmokėjimas nukentėjusiajam nėra pabaigtas, o atlyginta neturtinė žala, atsižvelgiant į veikos pobūdį ir sveikatos sutrikdymo mąstą, yra pagrįsta ir teisingai nustatyta.
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą civilinio atsakovo – AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje, atstovas V. M. prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:
4.1. Atsakovas dar ikiteisminio tyrimo metu apskaičiavo ir atlygino nukentėjusiajam P. Š. tiek turinę, tiek neturtinę žalą, kuri buvo pagrįsta byloje esančiais duomenimis apie jam padarytus sužalojimus, jų pasekmes, gydymosi eigą ir trukmę. Papildomas atsakovui žinomas išlaidas, pavyzdžiui, ieškovo patirtas už papildomas reabilitacijos paslaugas (151,64 Eur) atsakovas taip pat atlygino 2023 m. gruodžio 27 d.
4.2. Atsakovas nukentėjusiajam taip pat išmokėjo beveik maksimalią 4500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti pagal skunde nurodyto 2018 m. spalio 30 d. finansų ministro įsakymo rekomendacinį dydį, kuomet apdraustajam padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tai atitinka tiek teismų praktiką atlyginant žalą panašiose bylose, tiek protingumo bei sąžiningumo kriterijus.
4.3. Nukentėjusiojo prašoma 14500 Eur suma jo patirtai žalai atlyginti nėra reali bei pagrįsta bylos duomenimis. Byloje yra tik niekuo neįrodyti nukentėjusiojo teiginiai apie galimai ateityje kilsiančius padarinius jo sveikatai, nes visa tai, kas yra dabar, jau yra įvertinta ir tinkamai atlyginta.
5. Teismo posėdyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės S. D., jo gynėja bei prokuroras prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Apeliacinis skundas atmetamas.
6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis P. Š. kelia klausimus, susijusius su laidavimo taikymu S. D., jam paskirto uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminu ir neturtinės žalos dydžiu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šiais klausimais toliau ir pasisako.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo
7. Nukentėjusiojo P. Š. nuomone, S. D. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą negalimas dėl šių priežasčių: 1) nėra pagrindo konstatuoti, kad yra BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – kaltininkas bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, nes žala nukentėjusiajam buvo atlyginta draudimo bendrovės, o ne S. D.; 2) nėra pagrindo manyti, kad S. D. ateityje laikysis įstatymų ir daugiau nebenusikals, nes jis buvo baustas administracine tvarka; 3) S. D. nėra tas subjektas, kuriam gali būti taikomas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes yra susiformavusi, brandi asmenybė; 4) laiduotojas V. M. nėra galintis daryti teigiamą įtaką S. D. asmuo, todėl nėra ir BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka.
8. Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde remiamasi kasacinio teismo kai kuriose bylose formuojama praktika, pagal kurią taikydami BK 40 straipsnio nuostatas, teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens (teismo pasitikėjimo verto asmens, artimo giminaičio, tėvų) priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų.
9. Pirmoji byla, kurioje tokia praktika pradėta formuoti, yra kasacinė nutartis Nr. 2K-140/2015 dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje. Iš vėlesnių šios taisyklės taikymo kasacinio teismo praktikoje atvejų matyti, kad kasacinėje nutartyje Nr. 2K-140/2015 suformuluota nuostata dar 9 kartus taikyta kasacinėse bylose dėl įvairiausių nusikaltimų, numatytų BK 226 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 201 straipsnio 2 dalyje, 147 straipsnio 1 dalyje, 225 straipsnio 1 dalyje, 281 straipsnio 1 dalyje, 281¹ straipsnyje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-108-697/2017, 2K-176-303/2018, 2K-197-1073/2018, 2K-196-697/2018, 2K-184-697/2019, 2K-224-1073/2023). Iš tokios įvairovės nusikaltimų ir bylų, kuriose buvo taikoma kasacinėje nutartyje Nr. 2K-140/2015 paminėta praktika, vienareikšmiškai seka, kad kasacinis teismas iš esmės neformuoja jokios specifinės BK 40 straipsnio taikymo praktikos bylose dėl nusikaltimų, numatytų BK XXXIX skyriuje.
10. Be aptartos teismų praktikos egzistuoja ir kitokia teismų praktika, pagal kurią kaltininko infantilumo (nesavarankiškumo, nebrandumo) lygis nėra BK 40 straipsnio taikymo kriterijus. Kasacinėse nutartyse Nr. 2K-195-628/2023 (BK 140 straipsnio 1 dalis), 2K-207-628/2023 (BK 138 straipsnio 1 dalis ir 140 straipsnio 1 dalis), 2K-181-788/2021 (BK 227 straipsnio 1 dalis, 184 straipsnio 1 dalis, 300 straipsnio 1 dalis, 222 straipsnio 1 dalis) ir kitose kaip tik akcentuojama atleidžiamo nuo baudžiamosios atsakomybės asmens branda, atsakingumas, kritiškas padaryto nusikaltimo vertinimas, teigiamos charakteristikos iš darbo vietos, kaip pozityvios asmens savybės, kurios visumoje su kitomis BK 40 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, leidžia atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsižvelgdama į tokius nurodytus kasacinio teismo praktikos skirtumus, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinėje nutartyje Nr. 2K-140/2015 išdėstyta nuostata, jog BK 40 straipsnis iš esmės taikytinas tik infantiliems asmenims, nėra susiformavusi į visuotinai priimtą BK 40 straipsnio taikymo praktiką.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia praktika, kai galimybė išvengti iš apkaltinamojo teismo nuosprendžio kylančių padarinių būtų suteikiama tik nesavarankiškiems, nebrandiems asmenims, gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam asmenų lygybės prieš įstatymą principui. Teismų praktika, kai asmuo už pozityvias asmens savybes – brandą, savarankiškumą, atsakomybės jausmą, savikontrolę, kritišką savo veiksmų vertinimą iš esmės baudžiamas tuo, kad iš jo atimama tokia galimybė, reikštų, kad asmenys demotyvuojami asmeniškai tobulėti ir skatinamas nepageidautinas – iki galo nesusiformavęs, neatsakingas elgesys, atsainus požiūris į teisę. Tokia teismų praktika, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarauja baudžiamosios teisės esmei ir nusikalstamų veikų prevencijos tikslams. Todėl faktas, kad S. D. yra savarankiška, brandi asmenybė (kas pripažįstama ir apeliaciniame skunde), tai, kad jis gailisi padaręs nusikaltimus, kritiškai vertina savo poelgį, yra ne kliūtis, o kaip tik – viena iš palankių sąlygų atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
12. Pasisakant dėl apelianto ginčijamos BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, pažymėtina, jog BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ar pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o 4 punkte nurodyta, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, leidžiantys manyti, kad kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie baudžiamajame įstatyme numatyti laidavimo instituto taikymo reikalavimai sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo, turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas aiškus kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-445-489/2016).
13. Byloje nustatyta, kad S. D. vairuojamas automobilis buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Lietuvos filiale. Eismo įvykio metu padaroma žala nustatoma ir atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) nuostatomis. Pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalį, nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui, tiesiogiai Europos Sąjungos valstybės narės ar užsienio valstybės draudimo įmonei, apdraudusiai kaltininko civilinę atsakomybę, atsakingo draudiko atstovui pretenzijoms nagrinėti arba – šio įstatymo 17 ir 18 straipsniuose nurodytais atvejais – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui ar jo atstovui. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta nukentėjusio asmens teisė kreiptis dėl žalos atlyginimo į bet kurį joje nurodytą subjektą. Eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo, šioje normoje nenustatyta. Tačiau sistemiškai aiškinant TPVCAPDĮ normas ir tikslus darytina išvada, kad iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, įstatymų reglamentuojamas šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudimo, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką, kaip vieną iš dviejų skolininkų, suponuoja tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu. Taigi, TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį.
14. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio (nuo 2018 m. lapkričio 1 d.), nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 5 000 000 Eur dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) ir 1 000 000 Eur dėl žalos turtui. Žalą patyrusiam nukentėjusiajam pirmiausia ją privalo atlyginti draudimas. Ir tik jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta – civilinis atsakovas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje prisiėmė atsakomybę pagal draudimo sutartį atlyginti nukentėjusiajam P. Š. patirtą turtinę ir neturtinę žalą, kaip tai numatyta TPVCAPDĮ. Iki šiol (kartu su sumomis po skundžiamo nuosprendžio priėmimo) draudimo bendrovė atlygino nukentėjusiajam P. Š. turtinę ir neturtinę žalą. Nukentėjusiojo reikalavimas papildomai jam priteisti 10000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti galėtų būti nukreiptas tiesiogiai į S. D. tik tuo atveju, jei draudimo sumos neužtektų šiai žalai atlyginti. Tačiau tokia situacija šioje byloje nesusiklostė, kadangi nei nukentėjusiojo prašytos priteisti, nei priteistos pinigų sumos neviršija TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytos maksimalios draudimo sumos. Vadinasi, po eismo įvykio atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės S. D. neprivalėjo tiesiogiai finansiškai prisidėti prie P. Š. padarytos žalos atlyginimo. Tai padarė draudimo bendrovė, į kurią P. Š. pats ir kreipėsi bei teikė jai patirtą turtinę ir neturtinę žalą pagrindžiančius duomenis. Kaip matyti iš bylos, draudimo bendrovės nukentėjusiajam išmokėtų sumų išieškojimas regreso tvarka nukreiptas į S. D. Pastarasis draudimo bendrovei jau sumokėjo 4500 Eur sumą, kuri buvo nukentėjusiajam išmokėta kaip neturtinės žalos atlyginimas. Dėl likusios nukentėjusiajam išmokėtos sumos (naujausiais apeliacinės instancijos teismui pateiktais duomenimis, apie 8000 Eur) S. D. su draudimo bendrove sudarė susitarimą dėl jos grąžinimo dalimis. Negana to, S. D. savo iniciatyva nukentėjusiajam P. Š. atlygino bylinėjimosi išlaidas, jo patirtas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme – 1400 Eur. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, jog S. D. negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tuo pagrindu, kad iš pradžių ne jis, o draudimo bendrovė atlygino padarytą žalą nukentėjusiajam.
15. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra visos aplinkybės pagrįstai manyti, jog ateityje S. D. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau toks apelianto nesutikimas su BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos egzistavimu yra grindžiamas iš esmės tik S. D. baustumo administracine tvarka istorija, o ne visų reikšmingų bylos duomenų visuma.
16. BK
17. Anksčiau S. D. nebuvo teistas. Jis buvo baustas administracine tvarka, tačiau visas jam paskirtas nuobaudas įvykdė laiku, atsakomybės nevengė. Šiuo gi atveju jis padarė 2 nesunkius nusikaltimus, iš kurių vienas – neatsargus. Jis vairavo automobilį vietinės reikšmės kelyje, kur transporto priemonių eismas nėra intensyvus. Byloje nėra duomenų, kad po šių nusikalstamų veikų S. D. būtų padaręs naujų teisės pažeidimų. S. D. savo kaltę pripažino nuo pat pradžių, davė parodymus, kurie iš esmės prisidėjo prie pakankamai greito ikiteisminio tyrimo ir bylos išnagrinėjimo teisme. Šios aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad S. D. nėra lengvabūdiška asmenybė, o jo padarytos nusikalstamos veikos buvo labiau atsitiktinio pobūdžio. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog S. D. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
18. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad S. D. su laiduotoju V. M. nėra saistomas tvirtais asmeniniais ryšiais, retai susitinka, bendrauja nereguliariai, jų nesieja glaudūs santykiai.
19. Teismų praktikoje asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai asmenys, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį ir realią galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, į jo charakteristiką ir kitus duomenis, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, 2K-134-1073/2018, 2K-67-942/2019). Sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams, turi būti apibrėžta, kokį realų auklėjamąjį poveikį gali padaryti laiduotojas, atsižvelgiant, be kita ko, į kaltininko veiklą, jo padarytos nusikalstamos veikos ypatumus, kaltininko ir laiduotojo tarpusavio santykius ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2014, 2K-132-699/2017, 2K-186-942/2018).
20. Apeliaciniame skunde laiduotojo galimybės daryti įtaką kaltininkui be jokio pagrindo yra susiaurinamos iki kasdienio buitinio bendravimo ir formalių auklėjamojo pobūdžio pokalbių. Laiduotojo autoritetas, laiduotojo ir kaltininko tarpusavio ryšys, solidarumas, atsakomybė vienam prieš kitą yra žymiai daugiau nei tai. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis S. D. ir laiduotojo V. M. parodymais, padarė pagrįstą išvadą, kad V. M. gali daryti S. D. teigiamą įtaką, nes jie yra ilgamečiai draugai, kartu leidžia laisvalaikį, atostogauja, dažnai bendrauja gyvai ir telefonu. Be viso to, laiduotojas V. M. yra bausmių vykdymo sistemos pareigūnas, per tarnybos metus jam įskiepyta, be kita ko, ir pareigūno etika, atsakomybės ir garbės supratimas. Tai sudaro pagrindą manyti, kad V. M. turės realias galimybes imtis priemonių įtakai S. D. daryti ir išlikti jam autoritetu. Todėl nuolatinis ryšio palaikymas, tarpusavio patarimai sprendžiant įvairias gyvenimiškas problemas, pagarbus bendravimas, laiduotojo ilgametė patirtis bausmių vykdymo sistemoje, turės teigiamą poveikį S. D.. Toks poveikis šiuo atveju yra pakankamas. Tokios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės susijusios su laiduotojo anksčiau padarytais KET pažeidimais, už kuriuos paskirtas nuobaudas jis įvykdė. Apie kokius nors naujos jo galimai padarytus teisės pažeidimus byloje duomenų nėra.
21. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės S. D., visiškai pripažindamas savo kaltę, duodamas nuoširdžius parodymus, įrodė, kad prisiima visišką asmeninę atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas ir jų pasekmes. Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi pagrindo manyti, kad atleidus S. D. nuo baudžiamosios atsakomybės bus kitaip ir jis nuvertins pasitikėjimą, kurį jam parodė teismas ir svarbiausia – laiduotojas, sulaužys atsakomybės prieš laiduotoją ir valstybę principus. Be to, yra pakankamas pagrindas manyti, kad laiduotojas V. M. savo asmeniniu bendravimu, autoritetu bei patirtimi bausmių vykdymo sistemoje, jam keliamų aukštų atsakomybės ir garbės standartų, turės realią teigiamą įtaką S. D..
22. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas S. D. BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisdamas jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Dėl visų laidavimo taikymo S. D. būtinų sąlygų egzistavimo skundžiamame nuosprendyje yra nurodyti pakankamai išsamūs ir aiškūs motyvai, kurių nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.
Dėl uždraudimo S. D. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones termino
23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad S. D. paskirto uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminas yra neteisingas, neatitinka jo padarytų nusikalstamų veikų ir jo asmenybės pavojingumo, be to, už panašaus pobūdžio, bet mažiau pavojingą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 423 straipsnio 3 dalyje, skiriamas specialiosios teisės atėmimas nuo 3 iki 5 metų. Vadovaudamasis tuo, apeliantas prašo S. D. nustatyti ilgesnį, atitinkantį vidurkį, uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones terminą – 3 metus arba ilgesnį. Teisėjų kolegija su tokiu reikalavimu nesutinka.
24. Visų pirma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, S. D. padarytų veiksmų neprivalėjo gretinti su ANK 423 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią už panašaus pobūdžio, bet mažiau pavojingą administracinį nusižengimą skiriamas specialiosios teisės atėmimas nuo 3 iki 5 metų. Nors ANK 423 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas šiuo požiūriu yra griežtesnis nei BK 68 straipsnio 2 dalyje, t. y. numato didesnį atėmimo teisės vairuoti transporto priemones minimumą, o kartu ir šios priemonės vidurkį (pagal ANK jis yra 4 metai, o pagal BK – 3 metai), tačiau vien šiuo pagrindu keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. D. nustatytą baudžiamojo poveikio priemonės terminą, pagrindo nėra. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą ir skirdamas bausmę, taip pat ir baudžiamojo poveikio priemonę, teismas vadovaujasi tik baudžiamojo įstatymo nuostatomis, ir vien tai, kad ANK yra numatyta didesnė bauda ar ilgesnis teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas už panašaus pobūdžio neteisėtus veiksmus, savaime neįpareigoja teismo pagal tai derinti skiriamą bausmę, taip pat ir baudžiamojo poveikio priemonę.
25. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, turinčias reikšmės baudžiamojo poveikio priemonei skirti, tai yra: atsižvelgęs į tai, kad S. D. padarė 2 nesunkius nusikaltimus, dėl jo sukelto eismo įvykio nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, taip pat į tai, kad S. D. savo kaltę pripažino, gailisi, į jo asmenybę – nors baustas administracine tvarka, tačiau iki tol nebuvo teistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, paskyrė jam specialiosios teisės atėmimą, kurio terminą nustatė artimą vidurkiui – 2 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas tokią baudžiamojo poveikio priemonę, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant šią priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertinti visi reikšmingi bylos duomenys, apibūdinantys S. D. padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumą, jų padarymo aplinkybes ir jo paties asmenybę.
26. Byloje nustatyta, kad S. D. padarė vieną šiurkščiausių ir pavojingiausių KET pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas didesnis nei 1,51 promilės girtumas, sukėlė eismo įvykio, dėl ko nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nesunkiai. Kita vertus, pagal BK 54 straipsnio 2 dalį viena iš aplinkybių, į kurias atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę, taip pat ir baudžiamojo poveikio priemonę, yra kaltininko asmenybė, nusikalstamos veikos pobūdis ir pavojingumas. Tai reiškia, kad bausmės, kartu ir baudžiamojo poveikio priemonės, paskirtis gali būti pasiekta skiriant tokias įstatymo numatytas bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones, kurios maksimaliai atitiktų kaltininko asmenybę ir jo padarytą veiką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ne tik dėl neteisėtų S. D. veiksmų kilusias pasekmes, tačiau ir kitas svarbias bei reikšmingas aplinkybes. S. D. vairavo automobilį, kai jam nustatytas 1,78 promilės girtumas, automobilį vairavo vietinės reikšmės kelyje, kur automobilių srautas nėra didelis. S. D. savo kaltę pripažino nuo pat pradžių į eismo įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, jis gailisi, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, yra teisiamas pirmą kartą. Nors S. D. anksčiau baustas už KET pažeidimus, jam paskirtas nuobaudas jis įvykdė, be to, jis niekada nebuvo baustas už transporto priemonės vairavimą neblaiviam ar apsvaigusiam. Įvertinusi visus šiuos bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šios nusikalstamos veikos buvo labiau atsitiktinės S. D. gyvenime. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai S. D. nustatė mažesnį už vidurkį, t. y. 2, o ne 3 metų, kaip to prašoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, teisės vairuoti kelių transporto priemones uždraudimo terminą. Objektyvaus pagrindo tokį terminą vertinti kaip aiškiai per trumpą nėra.
Dėl neturtinės žalos dydžio
27. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis P. Š. nurodo, kad jam nustatytas 4500 Eur neturtinės žalos dydis yra per mažas, neproporcingas jo patirtiems išgyvenimams ir kitiems neigiamiems padariniams, jis neatitinka formuojamos teismų praktikos, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl turi būti padidintas iki 14500 Eur. Teisėjų kolegija tam nepritaria.
28. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tad teismas dėl materialinės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio turi spręsti aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes, atsižvelgti ir į individualias nukentėjusiojo savybes. Tiek fizinio, tiek dvasinio pobūdžio padariniai vertinami ne tik įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kokią įtaką tai turės nukentėjusiojo asmenybės formavimuisi, visuomeninei, profesinei, kūrybinei veiklai, šeiminiams santykiams ir pan. Esant sveikatos sutrikdymui, vertinamas jo pobūdis, trukmė, sveikatos grąžinimo metodų taikymas, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016). Kartu pažymėtina, jog neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-371/2003, 3K-3-103/2009, 2K-181/2010). Tačiau negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Dėl to įstatymas ir numatė kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas žalos kompensavimo dydį.
29. Kasacinio teismo praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai eismo įvykio metu asmens sveikata sutrikdoma nesunkiai, buvo aptarta skundžiamame nuosprendyje – įprastiniu atveju už nesunkų ir nežymų sveikatos sutrikdymą priteisiamas neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 580 Eur iki 2900 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-258/2014, 2K-232-507/2015; 2K-95-222/2017). O pagal teismų praktiką analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose, bet dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo priteisiama nuo 5000 Eur iki 40000 Eur neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-303/2019, 2K-219-628/2020, 2K-252-697/2020, 2K-70-458/2020, 2K-41-303/2020, 2K-20-689/2020). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tokio pobūdžio bylose suvienodinti teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis. Kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus, t. y. kiekvienu atveju asmenys patiria individualius išgyvenimus ir praradimus, kuriuos įrodinėja skirtingomis priemonėmis ir grindžia atskiromis faktinėmis aplinkybėmis, todėl kitose bylose, atsižvelgiant į konkrečias kiekvieno ginčo aplinkybes, teismo nustatytas priteistino žalos atlyginimo dydis nelaikytinas (ir nėra prilyginamas) kasacinio teismo formuojamomis bendrosiomis teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis, privalomomis ir teismų taikytinomis kitose panašiose bylose (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-288/2014, 3K-3-217-690/2018).
30. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiajam P. Š. padaryto sveikatos sužalojimo pobūdį ir mąstą, atliktą operaciją, taikytą gydymą, reabilitaciją, tai, kad nėra objektyvių duomenų, jog jo sveikatos būklė visiškai neatsistatys, taip pat atsižvelgęs į tai, kad nukentėjusysis buvo nesunkiai sužalotas dėl neatsargių S. D. veiksmų, kad nors S. D. dirba, tačiau yra išsituokęs, teikia išlaikymą sūnui, nusprendė, jog nukentėjusiojo patirta neturtinė žala turi būti įvertinta 4500 Eur suma. Kadangi civilinis atsakovas nukentėjusiajam atlygino 4500 Eur sumą neturtinės žalos, likusioje dalyje nukentėjusiojo civilinis ieškinys pirmosios instancijos teismo buvo atmestas. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos dydžiu visiškai sutinka, tokia suma atitinka teismų praktiką, teismo motyvuota, pagrįsta byloje surinktais įrodymais bei atitinka jo patirtų sužalojimų mastą ir išgyvenimus, teisingą nukentėjusiojo ir kaltininko interesų pusiausvyrą.
31. Pagal specialisto išvadą dėl eismo įvykio nukentėjusiajam P. Š. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata dėl tokių sužalojimų: muštinės žaizdos abiejų kelių srityse, dešinio šlaunikaulio apatinio galo vidinio krumplio lūžio su daliniais šlaunies keturgalvio raumens sausgyslės, kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio, girnelės vidinio laikiklio pažeidimais. Po eismo įvykio P. Š. buvo gydytas stacionare iki 2023 m. birželio 21 d., jam atlikta dešinio kelio operacija. Po stacionarinio gydymo P. Š. buvo taikyta reabilitacija. Iš bylos matyti ir tai, kad P. Š. gydymas truko apie 5 mėnesius – jis nedarbingas buvo iki 2023 m. lapkričio 20 d. Per šį laiką, anot nukentėjusiojo, jam buvo reikalinga svetimo žmogaus pagalba buityje (gyvena vienas), taip pat jis kentė didelius skausmus, jį kankino nemiga, nežinia dėl ateities, galimybės tęsti darbą, sumažėjo bendravimo ir judėjimo galimybės, pirmuosius 2 mėnesius galėjo miegoti tik ant nugaros, jam buvo taikytos 3 reabilitacijos.
32. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių, kad eismo įvykis bei dėl jo kilę padariniai sveikatai sukėlė nukentėjusiajam P. Š. neigiamus psichologinius išgyvenimus (stresą, šoką, nerimą dėl savo sveikatos tiek esamuoju laikotarpiu, tiek dėl galimų pasekmių jo sveikatos būklei, gebėjimui gyventi savarankišką, aktyvų gyvenimą ateityje), kad dėl patirtų sužalojimų ir medicininių intervencijų jis jautė didelį fizinį skausmą. Sutiktina ir su tuo, kad negebėjimas pasirūpinti savimi savarankiškai iš karto po operacijos ir dar kurį laiką po jos taip pat turėjo įtakos P. Š. psichologinės būklės pablogėjimui. Nukentėjusysis dėl eismo įvykio patyrė didelių gyvenimo pokyčių, esminį gyvenimo kokybės sumažėjimą. Taigi, nukentėjusiojo patirti fiziniai, emociniai ir dvasiniai išgyvenimai, jų dydis yra akivaizdūs. Visos šios aplinkybės, kaip ir padarytų sveikatos sužalojimų pobūdis ir sunkumas, buvo įvertintos nustatant P. Š. priteistinos neturtinės žalos dydį, tačiau jos savaime nesudaro pagrindo vertinti jo patirtą neturtinę žalą prašoma 14500 Eur suma.
33. Teismų praktikoje pažymima, kad nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie sunkūs būtų eismo įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą, ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-252-697/2020). Todėl be visų anksčiau nurodytų aplinkybių turi būti atsižvelgta ir į aplinkybes, kurios apeliaciniame skunde neminimos, bet pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje į jas pagrįstai atsižvelgė. Šiuo atveju žala nukentėjusiajam P. Š. buvo padaryta dėl neatsargių S. D. veiksmų, po eismo įvykio jis savo kaltę pripažino, gailisi, yra charakterizuojamas iš esmės teigiamai, teikia išlaikymą sūnui, draudimo bendrovei regreso tvarka jau atlygino 4500 Eur už nukentėjusiajam išmokėtą neturtinę žalą, taip pat pervedė pastarajam 1400 Eur už jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Taip pat S. D. turi kitų finansinių įsipareigojimų, kilusių iš šios bylos – S. D. regresiniai reikalavimai draudimo bendrovei sudaro apie 8000 Eur sumą. Bylos duomenimis, S. D., be gaunamo atlyginimo, kuris pagal jo parodymus siekia 615 Eur į rankas, daugiau jokio turto neturi. Tai rodo, kad S. D. finansinė padėtis yra sudėtinga. Todėl, siekiant užtikrinti realų žalos nukentėjusiajam atlyginimą, į tai taip pat turi būti atsižvelgiama. Be to, naujausiais duomenimis, apie kuriuos skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui nebuvo žinoma, P. Š. nedarbingas buvo iki 2023 m. lapkričio 20 d. „Sodros“ duomenimis, prieinamais teismui informacinėje sistemoje „Liteko“, P. Š. dirba toje pačioje darbovietėje ir gauna atlyginimą. Byloje nėra jokių duomenų apie liekamuosius jo sveikatos sutrikdymo reiškinius, trukdančius jam dirbti, leisti laisvalaikį, rūpintis savo buitimi. Taip pat nėra jokių duomenų, kad P. Š. reikalingas tolimesnis gydymas ir reabilitacija. Visa tai rodo, kad per gydymosi ir reabilitacijos laikotarpį buvo padaryta tokia pažanga, kad tikimybė P. Š. gyvenimą sugrąžinti į iki eismo įvykio buvusią padėtį yra pakankamai reali.
34. Tokiu būdu, teisėjų kolegija, dar kartą peržiūrėjusi anksčiau aptartus neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų vertinimo principus (kuriuos sudaro ne vien konstatuotų sužalojimų pobūdis, mastas), taip pat įvertinęs nurodytą teismų praktiką, iš kurios matyti, kad eismo įvykių bylose, kai asmens sveikata sutrikdoma nesunkiai, priteisiama paprastai iki 5000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog 4500 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam P. Š. šiuo atveju yra pakankamas kompensuoti minėtus nukentėjusiojo sveikatos bei gyvenimo praradimus ir išgyvenimus. Šis dydis atitinka byloje nustatytų aplinkybių visumą, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, atitinka kitus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, neprieštarauja pirmiau aptartai teismų praktikai ir nepažeidžia nukentėjusiojo ir kaltininko interesų pusiausvyros. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo šios žalos dydį padidinti.
35. Atmetamas apelianto reikalavimas priimti BPK 115 straipsnio 2 dalyje nurodytą sprendimą dėl jo civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti. Pagal šią nuostatą teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos. Šiuo atveju teismui pakanka duomenų (taip pat pateiktų ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme) nustatyti neturtinės žalos dydį. Byloje nėra duomenų, kad dėl 2023 m. birželio 12 d. eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusiajam ateityje tebebus esmingai apribotos socialinė, šeiminė ar profesinė sritys. Kadangi joks papildomas aplinkybių nustatymas nėra reikalingas, klausimo dėl ieškinio dydžio perdavimas nagrinėti civilinio proceso tvarka neatitiktų proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų.
36. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nukentėjusiojo P. Š. apeliacinį skundą.
Teisėjai Sigitas Bagdonavičius
Kristina Latožienė
Valdas Petras Meidus
