Dėl nuostolių priteisimo ir ieškovams priteistų sumų įskaitymo kaip palūkanų pagal skolinių obligacijų apmokėjimo sutartis, institucijos išvadai byloje pateikti: Lietuvos bankas (Vertybinių popierių komisijos teisių ir pareigų perėmėjas), Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Investuotojų asociacija

Civilinė byla Nr. 3K-3-164-378/2015 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00031-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3.4; 35.5;

42.10; 44.2.3; 44.5.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. N., L. Š., V. Š., G. Š., A. A., D. S., R. R., V. S., R. R., S. K., E. V., K. M., I. M. (I. M.), E. Š., J. V. L. ir atsakovo akcinės bendrovės DNB banko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. N., L. Š., V. Š., G. Š., A. A., D. S., R. R., V. S., R. R., S. K., E. V., K. M., I. M., E. Š., J. V. L. ieškinius atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui (anksčiau – akcinė bendrovė DnB NORD bankas) dėl nuostolių priteisimo ir ieškovams priteistų sumų įskaitymo kaip palūkanų pagal skolinių obligacijų apmokėjimo sutartis, institucijos išvadai byloje pateikti: Lietuvos bankas (Vertybinių popierių komisijos teisių ir pareigų perėmėjas), Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Investuotojų asociacija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuostolių atlyginimo neprofesionaliajam investuotojui investavus į banko obligacijas skolintomis lėšomis, banko profesinio rūpestingumo ir informavimo pareigos bei investuotojo pareigos elgtis protingai ir apdairiai vertinimo.

2006 m. vasario 14 d. atsakovo AB DNB banko (toliau – bankas arba atsakovas) valdybos nutarimu buvo patvirtinta 250 000 000 Lt (72 463 768,11 Eur) su vertybinių popierių ar prekių indeksu susietų obligacijų programa; programos bazinis prospektas buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – ir VPK) 2006 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 2K-55. 2006 m. gruodžio 14 d. banko valdybos nutarimu buvo patvirtinta 500 000 000 Lt (144 927 536,2 Eur) vidutinės trukmės obligacijų programa; programos bazinis prospektas patvirtintas VPK 2007 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 2K-22. 2007 m. rugpjūčio 16 d. banko valdybos nutarimu „Dėl 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programos didinimo“ buvo nutarta padidinti šią programą iki 700 000 000 Lt (202 898 550,7 Eur) nekeičiant kitų baziniame prospekte nustatytų sąlygų; programos bazinio prospekto priedas Nr. 2 2007 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu Nr. 2K-279 buvo patvirtintas VPK. 2007 m. rugpjūčio 21 d. banko valdybos nutarimu buvo patvirtinta 1 250 000 000 Lt (363 318 840,5 Eur) vidutinės trukmės obligacijų programa; programos bazinis prospektas patvirtintas VPK 2007 m. spalio 4 d. sprendimu Nr. 2K-309. Šių aktų pagrindu buvo patvirtintos atitinkamų emisijų galutinės sąlygos. Šių bazinių prospektų pagrindu 2007 m. bankas pradėjo platinti su akcijomis susietas obligacijas (SASO).

Nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2008 m. kovo 6 d., bankui suteikus investavimo rekomendacijas, ieškovai su atsakovu sudarė skolinių obligacijų apmokėjimo sutartis ir obligacijų pasirašymo sutartis. Pagal obligacijų pasirašymo sutartis ieškovai už lėšas, pasiskolintas iš atsakovo, nuosavybės teise įsigijo 2007–2008 m. banko išleistas obligacijas, susietas su akcijomis, vertybinių popierių rinkų ir prekių indeksais. Skolinių obligacijų apmokėjimo sutartimis ieškovams buvo suteikti tiksliniai kreditai ieškovų pasirašytų obligacijų apmokėjimui įvykdyti. Šiomis sutartimis ieškovų įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas jiems ar kitiems savininkams priklausantis nekilnojamasis turtas ir visos įgyjamos obligacijos. Pagal pasirašytas sutartis ieškovų mokėtinas sumas įsipareigota sumokėti banko ir ieškovų priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo būdu, o tuo atveju, jeigu ieškovų mokėtina suma bankui būtų didesnė, ieškovai įsipareigojo kredito grąžinimo dieną sumokėti bankui trūkstamą sumą.

Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo nuostolių atlyginimą: 1 342 180,70 Lt (389 037,88 Eur) – A. N., 23 407,56 Lt (6784,8 Eur) – L. Š., 140 094,25 Lt (40 607,03 Eur) – V. Š., 159 171,42 Lt (46 136,64 Eur) – G. Š., 318 106,63 Lt (92 204,82 Eur) – A. A., 131 399,01 Lt (38 086,66 Eur) – D. S., 90 411,71 Lt (26 206,29 Eur) – R. R., 424 262,08 Lt (122 974,51 Eur) – V. S., 30 443,18 Lt (8824,11 Eur) – R. R., 140 094,25 Lt (40 607,02 Eur) – S. K., 87 778,36 Lt (25 446 Eur) – E. V., 809 289,24 Lt (234 576,59 Eur) – K. M., 431 938,36 Lt (125 199,52 Eur) – I. M., 6 965 198,19 Lt (2 018 898,02 Eur) – E. Š., 440 885,27 Lt (127 792,83 Eur) – J. V. L., įskaityti jiems priteistas sumas kaip jų mokėtinas palūkanas bankui pagal skolinių obligacijų apmokėjimo sutartis.

Ieškovai nurodė, kad kiekvienas jų skirtingu laiku, tačiau nuo 2007 m. liepos mėnesio iki 2008 metų kovo mėnesio, su atsakovu sudarė skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartis ir obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias už pasiskolintas iš banko lėšas 2007–2008 m. įsigijo atsakovo išleistas obligacijas, susietas su akcijomis, vertybinių popierių rinkų ir prekių indeksais. Šiomis sutartimis ieškovų įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas jiems ir (ar) kitiems savininkams priklausantis nekilnojamasis turtas ir visos įgytos obligacijos. Sudarydamas sutartis bankas pažeidė teisės aktuose įtvirtintus įpareigojimus, pareigą veikti sąžiningai bei geriausiomis klientams sąlygomis, taip pat pažeisdamas ir fiduciarines pareigas ieškovams, dėl tokių neteisėtų veiksmų jie patyrė nuostolių, kuriuos bankas privalo atlyginti vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 2 dalies, CK 6.263 straipsnio, 2007 m. sausio 18 d. Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 94 straipsnio 2 punkto nuostatomis. Ieškovų teigimu, egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis pažeidė teisės aktuose nustatytas pareigas taikyti ieškovams, kaip neprofesionaliesiems investuotojams, aukščiausią apsaugos lygį, nutylėjo rizikingo investavimo į su akcijomis susietas obligacijas (SASO) grėsmę, taip pažeidė pareigą veikti ypač rūpestingai ir geriausiais ieškovų interesais; ieškovams SASO buvo parduotos paties atsakovo paskolintomis lėšomis, nors nei baziniuose prospektuose, nei kituose atsakovo dokumentuose nebuvo nurodyta investavimo rizika, susijusi su investavimu būtent skolintomis lėšomis, priešingai – ieškovams buvo akcentuojami tik siūlomos finansinės priemonės pranašumai; atsakovo darbuotojai ieškovams suteikė investavimo rekomendacijas, kaip jos suprantamos FPRĮ 3 straipsnio 12 punkto prasme, nes informacija buvo pateikiama kaip rekomendacija kartu su banko darbuotojų asmenine nuomone, ji buvo susijusi su konkrečia finansine priemone – SASO ir pateikiama asmeninių konsultacijų metu, jos įsigijimas buvo pateiktas kaip ieškovams tinkamas, labai pelningas produktas potencialiems investuotojams. Bankas, teikdamas investavimo rekomendacijas ieškovams, kaip neprofesionaliesiems investuotojams, pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje, 19 straipsnyje (iki įsigaliojant FPRĮ – Vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – VPRĮ) 24 straipsnio 3 dalis) nustatytą pareigą veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Paslaugas teikę atsakovo darbuotojai neturėjo reikiamos kvalifikacijos, prieš teikdami investavimo rekomendacijas nesurinko informacijos apie investuotojus ir jos neįvertino, dėl to buvo pasiūlyta finansinė priemonė, kuri ieškovams buvo visiškai netinkama; nors pristatymo metu buvo pateikta informacija apie SASO, kaip finansinę priemonę, atsakovas nesuteikė informacijos apie reklamuotą ir siūlytą visą investavimo strategiją, t. y. SASO įsigijimą finansuojant jį skolintomis lėšomis. Vadovaudamiesi atsakovo darbuotojų pateikta informacija, ieškovai buvo įsitikinę, kad jų investicija gali tik uždirbti, kad palūkanų už suteiktą kreditą mokėti nereikės, nes uždarbio procentas bus didesnis nei palūkanų norma ir kad jokios rizikos nėra. Nė vienas ieškovas pats nepasirinko, į kokias konkrečiai obligacijas investuoti, jas parinko atsakovas. Taip pat atsakovas, siūlydamas įsigyti SASO skolintomis lėšomis, veikė esant interesų konfliktui, apie kurį neinformavo (FPRĮ 13 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnio 1 dalis). Banko darbuotojų atlyginimas buvo priklausomas nuo sudarytų sutarčių skaičiaus. Ieškovams įsigijus SASO skolintomis lėšomis, atsakovas užsitikrino sau naudą palūkanų forma, o visą riziką perkėlė neprofesionaliesiems investuotojams.

Prašomą priteisti žalą sudaro tiesioginiai nuostoliai – mokėtinų palūkanų suma už suteiktą kreditą ir kitos sumos, kurių atsakovas gali reikalauti pagal minėtas sutartis. Tik atsakovo neteisėti veiksmai (netinkamai suteiktos investavimo rekomendacijos, aktyvus skatinimas ir įtaka įsigyti obligacijų) lėmė ieškovų apsisprendimą sudaryti sutartis dėl obligacijų įsigijimo nurodytomis sąlygomis. Jeigu atsakovas būtų vykdęs jam nustatytus įpareigojimus ir nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, ieškovai, žinodami visą riziką (kad obligacijų vertė gali kristi, kad jiems bet kuriuo atveju reikės sumokėti palūkanas už pasiimtą kreditą, kuris kelis kartus viršijo investuotojų turto vertę, kad nesėkmės atveju palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo atsakovo suteikto neproporcingai didelio kredito, investuotojams reikės mokėti iš nuosavų lėšų) ir tai, kad naudą šiuo atveju gauna tik atsakovas, nebūtų sudarę tokių rizikingų sandorių su atsakovu ir nebūtų patyrę nurodyto dydžio žalos. Ieškovų teigimu, byloje yra įrodytas priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo neteisėti veiksmai lėmė žalos jiems atsiradimą. Vadovaujantis CK 6.248 straipsnio 1 dalimi, atsakovo kaltė yra preziumuojama. Be to, CK 6.256 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad verslininko sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją vykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Panevėžio apygardos teismas 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu ieškovų ieškinius tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo AB DNB banko ieškovui A. N. 1 342 180,70 Lt (389 037,88 Eur) nuostoliams atlyginti, 17 422 Lt (54049,85 Eur) žyminio mokesčio, 2337,60 Lt (677,56 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovei L. Š. 23 407,56 Lt (6784,8 Eur) nuostoliams atlyginti, 702 Lt (203,47 Eur) žyminio mokesčio, 1210 Lt (350,72 Eur) advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovui V. Š. 140 094,25 Lt (40 607,03 Eur) nuostoliams atlyginti, 3802 Lt (1102,02 Eur) žyminio mokesčio, 2337,60 Lt (677,56 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovei G. Š. 159 171,42 Lt (46 136,64 Eur) nuostoliams atlyginti, 4183 Lt (1212,46 Eur) žyminio mokesčio, 2337,60 Lt (677,56 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovui A. A. 318 106,63 Lt (92 204,82 Eur) nuostoliams atlyginti, 7181 Lt (2081,44 Eur) žyminio mokesčio, 2337,60 Lt (677,56 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovei D. S. 131 399,01 Lt (38 086,66 Eur) nuostoliams atlyginti, 3628 Lt (1051,59 Eur) žyminio mokesčio, 2337,60 Lt (677,56 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovei R. R. 90 411,71 Lt (26 206,29 Eur) nuostoliams atlyginti, 2712 Lt (786,08 Eur) žyminio mokesčio, 3547,60 Lt (1028,28 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovui V. S. 424 262,08 Lt (122 974,51 Eur) nuostoliams atlyginti, 8243 Lt (2389,27 Eur) žyminio mokesčio, 2337,60 Lt (677,56 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovui R. R. 30 443,18 Lt (8824,11 Eur) nuostoliams atlyginti, 913 Lt (264,63 Eur) žyminio mokesčio, 2337,60 Lt (677,56 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovei S. K. 140 094,25 Lt (40 607,02 Eur) nuostoliams atlyginti, 3802 Lt (1102,02 Eur) žyminio mokesčio, 3547,60 Lt (1028,28 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovui E. V. 87 778,36 Lt (25 446 Eur) nuostoliams atlyginti, 2633 Lt (763,18 Eur) žyminio mokesčio, 1784,08 Lt (517,12 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovui K. M. 809 289,24 Lt (234 576,59 Eur) nuostoliams atlyginti, 12 093 Lt (3505,21 Eur) žyminio mokesčio, 3547,60 Lt (1028,28 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovui I. M. 431 938,36 Lt (125 199,52 Eur) nuostoliams atlyginti, 8319 Lt (2411,30 Eur) žyminio mokesčio, 3547,60 Lt (1028,28 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovui E. Š. 6 965 198,19 Lt (2 018 898,02 Eur) nuostoliams atlyginti, 30 000 Lt (8695,65 Eur) žyminio mokesčio, 2 337,60 Lt (677,56 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti; ieškovui J. V. L. 440 885,27 Lt (127 792,83 Eur) nuostoliams atlyginti, 8408 Lt (2437,10 Eur) žyminio mokesčio, 3547,60 Lt (1028,28 Eur) išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Kitą ieškinio dalį atmetė. Priteisė iš atsakovo AB DNB banko į valstybės biudžetą 87 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad SASO buvo teisėtas banko platinamas produktas, kurio įsigijimui bankas turėjo teisę suteikti ieškovams paskolas. Tačiau apie šį produktą turėjo būti pateikta teisinga, išsami, atskleidžianti SASO savybes ir investicinę riziką informacija tokiu būdu, kad ji būtų nedviprasmiškai suprantama neprofesionaliųjų investuotojų, o bankas turėjo įsitikinti, ar būtent taip neturintys investavimo patirties klientai ją suprato. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad kiekvieno iš ieškovų reikalavimų atsiradimą lėmusios faktinės aplinkybės, sandorių sudarymo motyvai buvo skirtingi ir individualūs, todėl kiekvieno iš ieškovų reikalavimai vertinami kaip savarankiški materialiniai teisiniai jų reikalavimai atsakovui.

Teismas nustatė, kad nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2008 m. kovo 6 d., bankui suteikus investavimo rekomendacijas, ieškovai su banku sudarė skolinių obligacijų apmokėjimo sutartis ir obligacijų pasirašymo sutartis. Šiomis sutartimis ieškovų įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas jiems ar kitiems savininkams priklausantis nekilnojamasis turtas ir visos įgyjamos obligacijos. Teismas konstatavo kiekvieno iš ieškovų faktines sutarčių su banku pasirašymo aplinkybes: kada sudarytos sutartys, kokia jų apimtis ir koks turtas buvo įkeistas bei sutarčių pasibaigimo terminus; ieškovų skolos atsakovui dydžius.

Teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma (šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, institucijos išvada ir kt.) ieškovai įrodė, jog bankas, su jais sudarydamas skolinių obligacijų apmokėjimo ir obligacijų pasirašymo sutartis, pažeidė teisės aktuose įtvirtintus įpareigojimus, pareigą veikti sąžiningai bei geriausiomis klientams sąlygomis, taip pat pažeidė fiduciarines pareigas ieškovams, dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovai patyrė nuostolių, kuriuos atsakovas privalo atlyginti.

Pasisakydamas dėl byloje taikytinų teisės aktų, nustačiusių pareigas atsakovui, teismas konstatavo, kad finansų maklerių įmonių ir kredito įstaigų (tarpininkų) pareigos, teikiant investavimo paslaugas investuotojams, nustatytos FPRĮ, kuris įgyvendina 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID), taip pat Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintose Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Šiais teisės aktais yra nustatyti imperatyvieji reikalavimai tarpininkui, kurių jis turi laikytis teikdamas investavimo paslaugas klientams. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, pateiktu išaiškinimu, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme, todėl šioje nuostatoje įtvirtintos pareigos turėjo būti laikomasi ir iki 2007 m. lapkričio 1 d. Atsižvelgdamas į nurodytus išaiškinimus, teismas sprendė, kad visos nurodytos investicines paslaugas teikiančio asmens pareigos galiojančių teisės aktų buvo įtvirtintos ir iki 2007 m. lapkričio 1 d. galiojusiuose teisės aktuose, o jų turinys iš esmės suprantamas ir aiškinamas vienodai, kaip ir po 2007 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiame FPRĮ, todėl padarė išvadą, kad šiuo aspektu nėra esminių skirtumų vertinant atsakovo veiksmus, sudarant sandorius su ieškovais tiek iki 2007 m. lapkričio 1 d., tiek po šios datos. FPRĮ nuostatos dėl banko pareigų yra tinkamas pagrindas vertinant, kokius reikalavimus galima kelti bankui.

Pasisakydamas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovai neatitinka FPRĮ 27–29 straipsniuose įtvirtintų kriterijų, todėl laikyti neprofesionaliaisiais investuotojais FPRĮ prasme. Neprofesionalusis investuotojas turi pats prisiimti riziką už savo lūkesčius dėl rinkos pokyčių tais atvejais, kai lūkesčiai nėra pagrįsti klaidinančia iš atsakovo gauta informacija.

Atsakovas neginčija teisės aktų nustatytos pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams (ieškovams) visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę ir būdingą riziką bei galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Tačiau visi ieškovai, grįsdami savo reikalavimus, nuosekliai tvirtina, kad atsakovas jiems būtent ir nesuteikė sisteminės informacijos apie riziką investuojant į susietas obligacijas skolintomis lėšomis, jiems suprantamai neišaiškino tarpusavyje susijusių minėtų sandorių turinio ir reikšmės. Iš rašytinių įrodymų ir posėdyje apklaustų liudytojų parodymų teismas padarė išvadą, kad investavimas į SASO buvo rizikingas dėl to, kad ieškovai investiciją turėjo atsiimti suėjus sutarties su banku terminui ir negalėjo obligacijų turėti tol, kol jų augimas padidės. Tačiau indeksai minėtu laikotarpiu neaugo, prasidėjo krizė ir ieškovai negavo grąžos. Įsigijęs opcionų bankas užsitikrino, kad galės padengti beveik visą grąžą, kurią jis įsipareigojo padengti indeksų augimo atveju suėjus sutarčių terminui. Banko patirtos opciono įsigijimo išlaidos dėl rizikos išmokėti ieškovams teigiamą grąžą kaip tik patvirtina, kad buvo rizika, kurią investuodami prisiėmė ieškovai.

Šioje byloje pareiga įrodyti, kad ieškovams buvo suteikta visa reikalinga sandoriams sudaryti informacija, pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus tenka atsakovui. Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog visa su investavimu susijusi informacija ieškovams buvo suteikta individualių susitikimų su jais metu. Įvertinęs liudytojų (banko darbuotojų) D. Z., R. T., D. V., E. K., L. P. parodymus apie sutarčių sudarymo aplinkybes, teismas konstatavo, kad jie nepaneigia ieškovų L. Š., R. R., V. S., R. R., E. V. nurodytų aplinkybių apie netinkamą informavimo pareigos įvykdymą. Dalis liudytojų parodymų dėl esminių aplinkybių prieštarauja ieškovų paaiškinimams. Vertindamas šių ir kitų liudytojų parodymus teismas atsižvelgė į tai, kad liudytojai yra arba buvo susiję darbo teisiniais santykiais su atsakovu, į tai, kad, kaip patys nurodė, prieš apklausas teismo posėdyje susitikimuose su banko atstovais jiems buvo pateikti tam tikri duomenys apie bylą ir jos esmę, todėl liudytojų parodymus vertino bylos kontekste ir visų įrodymų visumoje.

Teismas nustatė, kad šalių sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygos iš esmės vienodos ir jų 1.13 punkte yra nurodyta, kad „investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su programos prospektu“. Atsakovas pagrįstai tvirtina, kad tai įrodo, jog ieškovai, būdami apdairūs ir protingi asmenys, yra susipažinę su prospektu ir kad jie privalėjo susipažinti su pateiktos sutarties turiniu prieš ją pasirašydami. Tačiau byloje neįrodyta, kad su programos prospektu ieškovai buvo supažindinti anksčiau nei pasirašė obligacijų pasirašymo sutartis, todėl supažindinimas su programos prospektu ir galutinėmis sąlygomis tik sutarčių pasirašymo metu negali būti pripažintas atitinkančiu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nesant byloje įrodymų, kad su prospektu ir galutinėmis sąlygomis ieškovai buvo supažindinti anksčiau nei sutarčių pasirašymo dieną, taip pat kad ieškovams buvo tinkamai išaiškinta rizika investuojant būtent skolintomis lėšomis, teismas padarė išvadą, jog išaiškinimo ieškovams pareigos atsakovas tinkamai neįvykdė. Be to, programos prospekte ir galutinėse sąlygose su investavimu skolintomis lėšomis susijusi rizika nebuvo aiškiai išskirta ir atskirai aprašyta nuo investavimo rizikos nuosavomis lėšomis.

Teismas sutiko su VPK į bylą pateikta išvada, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad informacija apie SASO įsigijimo būdą skolintomis lėšomis privalėjo būti pateikiama skirtingai, nei įsigyjant SASO nuosavomis lėšomis. Aplinkybę, kad administracinis teismas panaikino VPK 2011 m. liepos 28 d. sprendimą dėl teisės pažeidimo (bylos Nr. 12K-161), teismas laikė nesudarančia pagrindo nesivadovauti kaip įrodymu šioje byloje pateikta išvada, nes dėl išvados įrodomosios reikšmės toje byloje nepasisakyta, institucija išvados neatšaukė, tam pakankamo pagrindo nesudaro ir kita šioje byloje esančių įrodymų visuma.

Vertindamas Dr. T. J. P. (Dr. T. P.) išvadą ir A. P. mokslinę išvadą (pastarasis specialistas buvo apklaustas ir teismo posėdyje), teismas atsižvelgė į tai, kad tai yra specialiųjų žinių turinčių asmenų nuomonės, pagrįstos ne konkrečiomis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis, susijusiomis su ieškovais, bet su bendro pobūdžio informacija apie bankų platintus minėtus produktus ir su jais susijusius klausimus. Todėl minėtus įrodymus vertino tiek, kiek jie neprieštarauja kitų įrodymų visuma nustatytoms bylos aplinkybėms ir nepaneigia VPK išvadoje pateiktų teiginių, tarp jų – ir apie tai, kad SASO įsigijimas skolintomis lėšomis yra susijęs su papildoma rizika, apie kurią ieškovai turėjo būti atsakovo tinkamai informuoti.

Teismas nustatė, kad iki ieškovai įgijo SASO, akcijų rinkos augo, todėl suprantama, kad atsakovo produktų pristatymas prezentacinėje medžiagoje „Investavimas DnB NORD banke“ bei kitoje leidžiamoje rašytinėje medžiagoje ir leidiniuose rėmėsi šiuo faktu ir buvo akcentuojamos rinkų nuolatinio kilimo perspektyvos, tačiau atsakovas, būdamas profesionalus verslininkas, turėjo aiškiai nurodyti, kad nuolatinis akcijų augimas rinkose negalimas arba bent jau abejotinas. Su ieškovais sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių 1.13 punkte nurodyta, kad šioje sutartyje nenurodyti su obligacijomis susiję klausimai reglamentuojami programos prospekte, kas reiškia, jog apie tai, kad galima negauti grąžos akcijų rinkų kritimo atveju, pačioje sutartyje nenurodyta. Programos prospekte taip pat nėra aiškiai atskiros rizikos ir skirtumai investuojant į SASO savo lėšomis ir investuojant skolintomis lėšomis, nes apibūdinant rizikos veiksnius tenurodyta, kad obligacijų galiojimo laikotarpiu indeksų vertė gali stipriai svyruoti, o investuotojas prisiima riziką dėl nepalankių svyravimų negauti prieaugio. Teismas nustatė, kad ieškovų (klientų) anketose, išskyrus R. R., iš karto po atsakymų į klausimus didesniu šriftu nurodyta, kad ieškovams patariama investuoti į susietas obligacijas, tačiau konkrečiai nenurodyta, ar investicija turi būti finansuojama skolintomis ar nuosavomis lėšomis. Anketos apačioje, toje vietoje, kur nurodyta, į ką bankas nepataria investuoti, kur kas smulkesniu ir ne tokiu ryškiu šriftu nurodyta, kad investuoti nepatariama į obligacijas finansuojant investicijas skolintomis lėšomis. Tai ieškovams galėjo sudaryti klaidingą nuomonę apie finansinę priemonę, kurią bankas jiems laiko tinkama, o taip pateikta banko informacija sudarė sunkumų jiems iš karto be didesnių pastangų ir laiko sąnaudų atkreipti dėmesį į aprašytus emisijos rizikos veiksmus. Todėl tokio pateikimo teismas nevertino kaip tinkamo ir aiškiai suprantamo produkto rizikos paaiškinimo neprofesionaliesiems investuotojams.

Iš reklaminės medžiagos, paaiškinimų turinio teismas nustatė, kad ieškovams SASO buvo pristatytos kaip palankios investicijos, kurias pasirinkus nuostolio galimybė yra maža ir minima kaip mažai įmanomas dalykas.

Kadangi įgyjant SASO skolintomis lėšomis ieškovams, kaip investuotojams, grėsė patirti nuostolių (mokėtinų palūkanų forma), o jo tikimybė gauti naudą buvo aiškiai mažesnė, tai atsakovas turėjo užtikrinti ieškovams sisteminės informacijos pateikimą, kuri buvo būtina pagrįstam investiciniam sprendimui priimti. Dėl to, kas išdėstyta, teismas sutiko su ieškovų argumentais, kad, jei bankas būtų objektyviai pristatęs jų pelno galimybes gauti investicinę grąžą nesant akcijų indeksų augimo ir tokiu būdu nesudaręs jiems neteisingos nuomonės apie pelno iš investicijų į SASO gavimą bei būtų pateikęs visapusišką ir objektyvią informaciją apie dar didesnę riziką investuojant skolintomis lėšomis, ieškovai nebūtų investavę.

Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovai būtų išreiškę sutikimą susipažinti su prospektu atsakovo interneto tinklalapyje. Liudytojos (banko darbuotojos) tvirtina, kad žodžiu ir pasitelkusios kompiuterinę techniką skaičiavo ieškovams tikėtiną obligacijų prieaugį, mokėtiną palūkanų sumą. Tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovams buvo pateiktas VPK Taisyklių 33–34 punktuose nurodytus reikalavimus atitinkantis investavimo į SASO skolintomis lėšomis aprašymas. Apklausus banko darbuotojus nustatyta, kad ieškovams buvo akcentuojamas teigiamas metinis pelningumas neišskiriant to fakto, ar investuotos nuosavos, ar skolintos lėšos ir koks bus galutinis rezultatas geriausiu ir blogiausiu atvejais. Teismas vertino, kad neįrodyta, jog banko personalas buvo tinkamai pasirengęs teikti šias sudėtingas paslaugas, kad jis buvo informuotas apie šio produkto esmę, pranašumus, trūkumus ir rizikas, ką patvirtina ir minėtos VPK išvados duomenys.

Teismas nustatė, kad VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 4 punkto redakcija, galiojusi sandorių su ieškovais A. N., E. Š. ir K. M. sudarymo metu, nustatė tarpininkų pareigą siekti gauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Pagal FPRĮ 22 straipsnio 7 dalį, finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti investicines paslaugas, kitas negu nurodytos šio straipsnio 5 ir 10 dalyse, turi pasiūlyti klientui ar potencialiam klientui pateikti informaciją apie jo žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, kurias siūlo finansų maklerio įmonė arba dėl kurių kreipiasi pats klientas ar potencialus klientas. Atsižvelgdama į gautą informaciją, finansų maklerio įmonė turi įvertinti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos klientui. Įvertinęs atsakovo pateiktų ieškovų anketų duomenis, teismas nustatė, kad jose labiau atsispindi duomenys apie tai, kokiais banko platinamais produktais domisi klientas, tačiau anketoje yra tik minimali informacija apie ieškovų žinias ir investavimo patirtį, kas atsakovui neleido objektyviai ir tinkamai įvertinti siūlomos finansinės priemonės tinkamumo ieškovams. Tai, kad dauguma ieškovų yra išsilavinę kitose srityse asmenys, kad buvo bendrovių valdymo nariai ar akcininkai, kad yra gavę paskolų pagal kredito sutartis būstams įgyti ir įkeitę hipotekos lakštais, teismo nuomone, neleidžia spręsti, kad jie nagrinėjamoje situacijoje gebėjo savarankiškai suvokti su investavimu susijusią riziką, jog nepalankiausiu atveju gali prarasti paskutinį būstą, ne tik savo, bet ir tėvų, artimųjų nuosavybės teise priklausantį ir atsakovo reikalavimų įvykdymui užtikrinti įkeistą nekilnojamąjį turtą. Šiuo atveju ieškovų atitiktis vidutiniškai protingo, rūpestingo, atidaus žmogaus standartui nėra pakankama padaryti neginčijamą išvadą, kad ieškovai vien iš savo patyrimo ir žinių turėjo ir privalėjo suprasti sudėtingas, specifines investavimo rizikas. Teismas padarė išvadą, kad ieškovams buvo pasiūlytos jiems netinkančios finansinės priemonės, ir tai buvo padaryta nesurinkus pakankamos informacijos apie ieškovus (neatlikus testo). Neįrodžius, kad ieškovai buvo tinkamai ir išsamiai informuoti apie sudaromų sandorių riziką, atsakovo teiginiai, kad dėl sandorių neigiamų pasekmių kalti patys ieškovai, atmesti kaip nepagrįsti. Nors ieškovas V. S. atsisakė suteikti informaciją pagal pateiktą anketą, tai neužkirto kelio atsakovui sudaryti su juo minėtas sutartis. Įvertinęs liudytojos (banko darbuotojos) parodymus, teismas sprendė, kad toks banko atliktas šio ieškovo įspėjimas dėl negalimumo įvertinti finansinės priemonės tinkamumą neįrodo ir nepatvirtina, jog investavimas į SASO skolintomis lėšomis individualių konsultacijų su R. T. metu šiam ieškovui nebuvo pristatytas kaip tinkamas įsigyti produktas, ir taip jam buvo suteikta investavimo rekomendacija.

Iš ieškovų paaiškinimų ir liudytojų parodymų teismas padarė išvadą, kad atsakovo darbuotojai teikė būtent investavimo rekomendacijas. Teismas sutiko, kad finansinių priemonių reklama negali būti prilyginama investavimo rekomendacijai. Tačiau šiuo atveju ieškovams buvo priskirti asmeniniai vadybininkai, ieškovams buvo teigiama, kad jie ypatingi klientai ir tik todėl gali įsigyti minėtą produktą. Konsultacijų ir susitikimų su banko darbuotojais metu investavimas į SASO skolintomis lėšomis ieškovams buvo pateiktas kaip asmeniškai jiems tinkamas produktas, jie buvo skatinami ir raginami taip investuoti, nors dalis jų į banką buvo atėję visai kitais tikslais ir reikalais. Atsakovas iš esmės neneigia, kad SASO įsigijimas skolintomis lėšomis nebuvo plačiai reklamuojamas, o siūlomas tik ribotam asmenų ratui, kas patvirtina ieškovų tvirtinimus, jog šis investavimo būdas buvo pasiūlytas kaip tinkamas jiems asmeniškai ir reiškia, kad atsakovo darbuotojai suteikė ieškovams investavimo rekomendacijas, taip pažeisdami pareigą veikti rūpestingai ir geriausiomis klientui sąlygomis.

Teismas pripažino įrodytais ieškovų teiginius, kad investiciją jiems, neprofesionaliesiems investuotojams, atsakovas pateikė kaip saugią ir pelningą.

Iš byloje esančių įrodymų visumos teismas nustatė labiau tikėtina, kad, teikdamas SASO įsigijimo savo paties skolintomis lėšomis paslaugas, atsakovas veikė interesų konflikto sąlygomis, nes dėl minėtų sudarytų sandorių gaudavo naudą – palūkanas, taip pat komercinėje veikloje savo poreikiams naudojo ieškovams pagal sutartis suteiktas lėšas, todėl neabejotinai buvo suinteresuotas sudaryti tokio pobūdžio sandorius. Iš esamų ir buvusių atsakovo darbuotojų, kaip liudytojų, parodymų teismas nustatė, kad jų atlyginimų ir skatinimo sistema buvo iš dalies priklausoma nuo teigiamų banko, jo skyriaus ir jų asmeninių veiklos rezultatų, o to rezultato dalis buvo ir ginčo produktų platinimo sandoriai. O teikdamas ieškovams investicines paslaugas atsakovas buvo įpareigotas objektyviai ir nešališkai suteikti ieškovams visą su sandorių rizika susijusią informaciją, įvertinti siūlomų sandorių tinkamumą ieškovams ir tam tikrais atvejais nerekomenduoti sudaryti sandorių, kurie atsakovui neša materialinės naudos (pelno).

Teismas pripažino, kad atsakovas, teikdamas investicines paslaugas ieškovams, pažeidė teisės aktuose jam nustatytas pareigas, nesurinko informacijos apie investuotojo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, suteikė investavimo rekomendaciją neįsitikinęs siūlomos finansinės priemonės tinkamumu ieškovams. Teismas konstatavo, kad Investuotojų asociacija yra ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, jai nėra pavesta ginti jokio viešojo intereso, todėl ji nėra CPK nustatytas subjektas teikti išvadą byloje. Vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada esminės reikšmės neturi, nes sutarčių sąlygų ar pačių sutarčių nuginčijimas dėl prieštaravimo įstatymo reikalavimams nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas ir nesudaro ieškovų ieškinio pagrindo. Todėl šių dviejų organizacijų išvados šioje konkrečioje byloje nebuvo reikšmingos.

Pasisakydamas dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsakovams atsiradusios žalos, teismas konstatavo, kad byloje yra įrodyta, jog dėl netinkamo atsakovo pareigų vykdymo ieškovams, prieš sudarant skolinimo obligacijų įsigijimui ir obligacijų pasirašymo sandorius, nebuvo tinkamai išaiškinta visa su šių sandorių sudarymu susijusi rizika, netinkamai suteiktos investavimo rekomendacijos, ir dėl to ieškovai nesuvokė visos rizikos, o suvokdami visą galimą riziką minėtų sandorių nebūtų sudarę. Šiais argumentais teismas pagrindė priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir ieškovams kilusios žalos buvimą. Teismo vertinimu, ieškovų patirtą žalą sudaro išlaidos palūkanų forma, kurių jie nebūtų turėję, jei atsakovas būtų tinkamai įvykdęs jam pagal įstatymą tenkančias pareigas. Atsakovo argumentai, kad patys ieškovai yra atsakingi už neigiamų pasekmių kilimą, kad jie į teismą kreipėsi tik investavimo rizikai nepasiteisinus, nepaneigia priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovams kilusios žalos, nes priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka nustatyti, kad neteisėti veiksmai buvo nors ir ne vienintelė, tačiau viena iš žalą nulėmusių priežasčių. Pareiga išaiškinti sudaromų sandorių esmę ir iš jų galinčias kilti rizikas nustatyta atsakovui, nes būtent jis verslo tikslais siūlė įsigyti savo produktą neprofesionaliesiems investuotojams. Byloje nėra duomenų, kad iki ginčo sandorių su atsakovu sudarymo ieškovai būtų turėję pakankamos investavimo patirties, jog suvoktų investavimo riziką. Ieškovų anksčiau sudarytų investavimo sandorių pobūdis taip pat neleidžia teigti, kad jiems turėjo būti suvokiama su investavimu į SASO skolintomis lėšomis susijusi rizika. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovai pagrįstai teigia, kad skolinimo obligacijų įsigijimo sandorių jie nebūtų sudarę, jei jiems būtų buvusi tinkamai išaiškinta visa su tuo susijusi rizika, kas kartu reiškia ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas nustatė, kad žalos dydį ieškovai apskaičiuoja kaip kiekvieno jų pagal sudarytas su atsakovu skolinimo obligacijų apmokėjimo sutartis bankui mokėtinas palūkanas. Ginčas dėl ieškovų mokėtinų palūkanų dydžio apskaičiavimo teisingumo nekilo. Skolos mokėjimo terminai pagal bylos duomenis suėję. Todėl pripažinus, kad ieškovai turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, atlyginimą, jų reikalavimai dėl prašomų sumų priteisimo tenkinti visiškai.

Pasisakydamas dėl ieškovų ieškinių dalyko, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškiniai negali būti tenkinami vien dėl to, jog ieškovai prašo priteisti nuostolius pagal galiojančius ir nenuginčytus sandorius. Ieškovai savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo kildina iš banko veiksmų jam nevykdant ar netinkamai vykdant įstatyme įtvirtintas pareigas, t. y. ieškinį grindžia deliktinės atsakomybės taisyklėmis. Kadangi įstatymas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) reikalauja, kad išlaidos būtų kalto asmens neteisėtų veiksmų pasekmė, tai nuostoliais gali būti pripažintos ir išlaidos, susidariusios iš teisėtų ir galiojančių sandorių, jei tik įrodyta, kad tokių išlaidų nukentėjęs asmuo nebūtų patyręs, jei nebūtų buvę kaltojo asmens neteisėtų veiksmų. Ieškovų patirtus nuostolius sudaro išlaidos, kurias jie patyrė dėl sandorių, kurių jie nebūtų sudarę, jei bankas būtų tinkamai vykdęs jam iš įstatymo kylančias pareigas. Toks deliktinės atsakomybės pagrindu pareikštas reikalavimas laikytinas tinkamu, ir, nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, galėtų būti teismo tenkinamas, nors išlaidų pagrindas esantys sandoriai ir nenuginčyti. Priešingu atveju ieškovai prarastų teisę į nuostolių, atsiradusių dėl neteisėtų kalto asmens veiksmų, atlyginimą (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

Teismas sprendė, kad, pagal CK 6.131 straipsnį, CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktą, įskaitymas draudžiamas reikalavimus ginčijant teisme, jis galimas prievolės šalies pareiškimu tik galiojant jų priešpriešinimiams vienarūšiams reikalavimams. Galiojantis ieškovų piniginis reikalavimas ieškinio tenkinimo atveju atsiras tik įsiteisėjus teismo sprendimui dėl nuostolių priteisimo, todėl ieškinio reikalavimai dėl įskaitymo atlikimo teismo sprendimu netenkinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 3 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovams priteistas nuostolių atlyginimas ir bylinėjimosi išlaidos, priteisdama iš atsakovo perpus mažesnes sumas.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo argumentus dėl ieškovų pasirinkto teisių gynimo būdo, nurodė, kad ieškovai patirtus nuostolius kildina iš teisės aktų pažeidimų, banko padarytų iki sutarčių sudarymo, o ne iš sudarytų sutarčių pažeidimų, todėl jų nuginčijimas nėra aktualus. Ieškovai vadovaujasi sudarytomis sutartimis, nustatydami nuostolių dydį. Pasisakydama dėl VPRĮ ir FPRĮ nuostatų taikymo, teisėjų kolegija rėmėsi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika panašiose byloje ir nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė pagal FPRĮ įtvirtintus reikalavimus.

Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo veiksmų neteisėtumą, pažymėjo, kad, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo pareigos atskleisti informaciją iki sandorių sudarymo netinkamą vykdymą. Tai, ar investuotojas buvo suklaidintas spręstina pagal pasiektą galutinį rezultatą. Šiuo atveju kasacinis teismas panašiose bylose yra nurodęs, kad bankas turi aiškiai ir suprantamai informuoti neprofesionaliuosius investuotojus apie investavimo produkto rizikos laipsnio galimus pokyčius ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMDYvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-206/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-206/2014">3K-3-206/2014</a>).

Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovo pareiga atskleisti informaciją iki sandorių sudarymo nebuvo vykdoma tinkamai, taip pat kad atsakovas, teikdamas investicines paslaugas ieškovams, pažeidė teisės aktuose jam nustatytas pareigas, t. y. veikė interesų konflikto sąlygomis, apie tai tinkamai neinformuodamas ieškovų, nesuteikė ieškovams visos reikiamos informacijos, kurios pagrindu jie būtų galėję priimti pagrįstus investicinius sprendimus, ir nesurinko pakankamos informacijos apie investuotojų finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jie siekia naudodamiesi investicinėmis paslaugomis, ir suteikė investavimo rekomendaciją, neįsitikinęs siūlomos finansinės priemonės tinkamumu ieškovams. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai sprendė, jog skolinimo obligacijų įsigijimo sandorių ieškovai nebūtų sudarę, jei jiems būtų buvusi tinkamai išaiškinta visa su tuo susijusi rizika, kas kartu reiškia ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis).

Nepaisant to, vertindama atsakovo kaltę, teisėjų kolegija nurodė, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esmingas ir vienareikšmiškai lemiantis atsiradusius nuostolius. Nors pirmosios instancijos teismas ne tik konstatavo, bet ir vertino individualias su kiekvienu ieškovu susijusias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, ne visos aplinkybės įvertintos tinkamai. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors visi ieškovai nebuvo profesionalieji investuotojai ir iki minėtų sandorių pasirašymo neturėjo atitinkamos investavimo patirties (tai, kad kai kurie ieškovai turėjo kitokios investavimo patirties, neturi lemiamos reikšmės, atsižvelgiant į investavimo į SASO specifiką), aplinkybės, kad ieškovai yra išsilavinę, buvę ir esami bendrovių valdymo organų nariai ar akcininkai, leidžia teigti, kad jie turėjo suvokti, jog investicija į obligacijas yra susijusi su tam tikra rizika. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovai investavo dideles pinigų sumas, ginčo sandoriai sudaryti ne tą pačią dieną, ieškovai įkeitė nekilnojamąjį turtą, galėjo ir turėjo suprasti, kad sudarant tokį sandorį galimi tam tikri investiciniai praradimai bei reali išieškojimo iš nekilnojamojo turto galimybė, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai, nes pačiose sutartyse taip pat yra nuostatų, nurodančių, kad ieškovams gali tekti padengti skolą bankui iš savo lėšų ar bankui gali tekti išieškoti iš įkeisto nekilnojamojo turto (1.1, 1.3, 6.1, 9.5 punktai), o prospekte ir galutinėse sąlygose įtvirtinta, kad SASO prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų ir ateityje gali svyruoti. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovai pagal turimas profesines žinias, susipažinę su sandorių dokumentais, dėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie SASO skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikų atskleidimo negalėjo būti suklaidinti tiek, kad jei ne šis suklaidinimas, sandorių jie net nebūtų sudarę. Taip pat ieškovai nenuginčijo tos aplinkybės, kad, prieš sudarydami ginčo sutartis, jie turėjo laiko su jomis susipažinti, taip pat nepaneigė fakto, kad dėl sudaromų sandorių turėjo galimybę pasikonsultuoti su šios srities profesionalais. Bylos duomenys patvirtina, kad sutarčių sudarymas vyko keliais etapais, visiems veiksmams buvo skirta pakankamai laiko, tačiau ieškovai, nors ir nebūdami profesionalieji investuotojai, tačiau turėdami verslo patirties, nebuvo tiek atidūs ir rūpestingi, kad išsiaiškintų visas sudaromiems sandoriams reikšmingas aplinkybes, kurios galėjo turėti lemiamą įtaką priimant tokius investicinius sprendimus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad dėl žalos atsiradimo yra tiek ieškovų, tiek atsakovo kaltės, todėl yra pagrindas ieškovų patirtus nuostolius sumažinti per pusę (50 proc.) ir atitinkamai tokiu laipsniu sumažinti atsakovo atsakomybės laipsnį, nes kiekvienos iš šalių padaryti pažeidimai pagal sunkumą vertintini labai panašiai, nors ir yra skirtingo pobūdžio.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio d. nutarties dalį, kuria ieškovų patirti nuostoliai buvo sumažinti per pusę, ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatų netinkamo taikymo

Ieškovų teigimu, banko atsakomybė už įsipareigojimų, kurie yra verslo dalis, nevykdymą taikoma pagal CK 6.256 straipsnio 4 dalį ir yra griežta, be kaltės. Nagrinėjamu atveju atsakovas net neinformavo ieškovų apie negatyvių veiksnių atsiradimą ir poreikį atitinkamai į juos reaguoti.

DĖL FPRĮ 22 straipsnio nuostatų netinkamo aiškinimo ir taikymo

Byloje nustatyta, kad ieškovai buvo neprofesionalieji investuotojai, todėl bankas jiems turėjo taikyti maksimalų jų teisių ir interesų apsaugos režimą. Kadangi ieškovai nėra finansų rinkos profesionalai, tai jiems ir negali būti nustatyta pareiga savarankiškai, savo iniciatyva rinkti informaciją arba atlikti profesionalo jau suteiktos informacijos pakartotinio, papildomo tikrinimo, nes už tikslios, teisingos ir patikimo informacijos suteikimą laiku ir tinkamai yra atsakingas bankas. Ieškovai nurodo, kad MiFID ir FPRĮ įtvirtina dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigas: profesinio rūpestingumo ir lojalumo. Greta šių viešosios teisės nuostatų tiek, kiek joms neprieštarauja, taikytinos ir privatinės teisės normos, reglamentuojančios banko pareigas elgtis rūpestingai ir sąžiningai tiek sutartiniuose (CK 6.200 straipsnis), tiek nesutartiniuose santykiuose (CK 1.5, 6.163, 6.263 straipsniai). Veikla, vykdoma prisiimant su ja susijusius pavojus, subjektą įpareigoja būti ypač atidų ir rūpestingą, o esant nesėkmei ar nuostoliams reiškia, kad verslo subjektui tenka nepasisekimo ir nuostolių našta. Ieškovų teigimu, pasitikėjimo santykiai banką ir klientą sieja tuomet, kai bankas pataria klientui sudaryti paties banko siūlomą sandorį, ypač tuomet, jei klientas yra nepatyręs vartotojas, linkęs visiškai pasitikėti banko patirtimi, o bankas turi didelę įtaką klientui. FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintos banko pareigos yra aktyvios, o ne pasyviai stebėti neteisingą klientų elgesį ir jų priimamus netinkamus finansinius sprendimus. Nagrinėjamu atveju bankas, siekdamas naudos sau, pasinaudojo savo, kaip profesionalo, padėtimi, suteikė investavimo rekomendacijas ieškovams, kurios neatitiko ieškovų finansinės padėties, žinių ir patirties.

Dėl netinkamo CK 6.282 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Ieškovai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra surinkta jokių ieškovų kaltės įrodymų. Nors ieškovai apie investavimą į SASO galimybę sužinojo iš savo pažįstamų, tačiau konsultacijų su banko darbuotojais metu jie buvo paskatinti ir paraginti investuoti, o investavimas į SASO skolintomis lėšomis buvo pateiktas kaip asmeniškai jiems tinkamas produktas. Ieškovų teigimu, bankas privalėjo įvertinti viešai platinamos informacijos specifiką ir prisiimti riziką dėl to, kad viešai platinama informacija ne visuomet yra tiksliai suprantama neprofesionaliųjų investuotojų. Be to, klientų anketose siūlomi finansiniai produktai nebūdavo individualiai aptariami su ieškovais, šių anketų jie nepildė patys ir turėjo mažai laiko susipažinti su anketoje pateikiama informacija. Pagal savo išsilavinimą, socialinį statusą, einamas pareigas ir amžių ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovai buvo labai skirtingi žmonės, todėl apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl visų ieškovų vienodos dalinės kaltės (50 proc.), nurodytų asmeninių duomenų visiškai neanalizavo ir neindividualizavo kiekvieno ieškovo atvejo. Taip pat pažymėtina, kad iš pateiktų duomenų ir prognozių, nepriklausomai nuo asmens išsilavinimo ar patirties, nebuvo objektyviai įmanoma suvokti galimų pavojų, susijusių su siūlomu finansiniu produktu, nes apie jokias rizikas nebuvo net užsimenama. Banko darbuotojai įtikinėjo ieškovus vien dėl siūlomo finansinio produkto pelningumo. Ieškovai taip pat nurodo, kad sumos, kurias jie investavo, buvo nustatytos ne jų pačių, o banko darbuotojų, ir tai buvo padaryta visiškai neatsižvelgus į ieškovų finansines galimybes ir turtinę padėtį. Ieškovams apskritai nebuvo pateikiama reikšminga informacija, leidžianti tinkamai įvertinti siūlomo finansinio produkto tinkamumą. Tai, kad ieškovai įkeitė savo nekilnojamąjį turtą po sutarčių įsigaliojimo, niekaip neįrodo, kad bankas tinkamai atskleidė riziką netekti įkeičiamo nekilnojamojo turto sutarčių sudarymo metu. Nekilnojamojo turto įkeitimas buvo pristatomas ir ieškovų suprantamas tik kaip vienas iš sutarčių sudarymo formalumų ir per laikotarpį nuo sutarčių sudarymo iki nekilnojamojo turto įkeitimo ieškovai neturėjo teisės pagalvoti ir atsisakyti pasirašytų sutarčių. Ieškovai taip pat akcentuoja ir tai, kad sutartyse nurodyta palūkanų norma net nebuvo identifikuota kaip metinė, o ne viso laikotarpio palūkanų norma. Visos sudaromos sutartys, susijusios su investicijomis į SASO, ieškovams buvo pristatomos kaip vienas finansinis produktas. Ieškovai buvo raginami kuo greičiau pasirašyti sutartis, banko darbuotojams užtikrinant, kad jie bet kuriuo atveju gaus pelną iš SASO. Taigi ieškovai, kiek to reikalauja bendrasis protingumo principas, buvo pakankamai rūpestingi ir atidūs – dėl sudaromų sutarčių konsultavosi su atitinkamais savo srities profesionalais – banko darbuotojais. Taip pat, ieškovų teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė ir neanalizavo ieškovų kaltės formos.

Dėl įrodymų vertinimo

Ieškovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje visiškai netinkamai nustatė pareigų, tenkančių ieškovams ir atsakovui, apimtį ir neatsižvelgė į tai, kad ginčo sandorius sudarė finansų srities profesionalas ir neprofesionalai. Ekspertai byloje pažymėjo, kad banko siūlytas instrumentas buvo labai rizikingas, su nedidele tikimybe gauti pelną. VPK taip pat konstatavo, kad banko veikla teikiant SASO platinimo skolintomis lėšomis paslaugą neprofesionaliesiems klientams iš esmės buvo organizuota ir vykdyta netinkamai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo atmesti ieškovų kasacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl CK 6.256 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo

Atsakovo teigimu, CK 6.256 straipsnio 4 dalis gali būti taikoma tik sutartinių įsipareigojimų pažeidimo atveju. Šiuo atveju ieškovai siekia išplėsti šios normos taikymo sritį, kai dar nesudarius sutarties šalių veiksmams taikytinos sutartinės atsakomybės normos. Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai taip pat vertino tik iki sutarčių sudarymo banko tariamai padarytus teisės aktų pažeidimus ir deliktinės (o ne sutartinės) atsakomybės taikymo galimybę. Teismai nenustatė banko tariamai neteisėtų veiksmų sutarčių galiojimo metu, todėl ir kasacinis teismas šio klausimo spręsti negali.

DĖL FPRĮ 22 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo

Atsakovai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepaneigė ir neeliminavo banko pareigų, įtvirtintų FPRĮ 22 straipsnyje, ir nenustatė jokių papildomų, savarankiškų pareigų ieškovams, o tik konstatavo, kad kiekvieno asmens pareiga domėtis sudaromu sandoriu. Šios asmens pareigos veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus nepanaikina ir tarp šalių susiklostę fiduciariniai santykiai. Taigi ieškovų itin šiurkštus šių pareigų pažeidimas leidžia spręsti dėl didelio pačių ieškovų neatsargumo, neatidumo ir nerūpestingumo sudarant investavimo į SASO sandorius.

Dėl CK 6.282 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

Atsakovas, pateikdamas kiekvieno iš ieškovų faktinių aplinkybių analizę, nurodo, kad sutarčių sąlygos, taip pat ir dėl ieškovų pareigos mokėti palūkanas bei faktas, kad SASO prieaugis nėra garantuojamas ir kad gali būt išieškoma iš banko naudai įkeisto nekilnojamojo turto, sutarčių pasirašymo dieną ieškovams turėjo būti žinomos. Atsakovo teigimu, kliento anketose pateiktos informacijos negalima laikyti „investavimo rekomendacija“ FPRĮ prasme, nes tai yra „bendro pobūdžio konsultacija“. Byloje nėra įrodymų, kad tiems ieškovams, kuriems kliento anketose buvo nurodyta, jog SASO finansuojant jų įsigijimą skolintomis lėšomis yra netinkamas finansinis produktas, bankas net ir po kliento anketos užpildymo primygtinai siūlė įsigyti SASO skolintomis lėšomis. Nors atsakovas sutinka, kad teismas kiekvieną ieškovų atvejį turi nagrinėti atskirai, tačiau, priešingai nei nurodo ieškovai, jie yra išsilavinę, turintys verslo ir gyvenimiškos patirties, o kai kurie – net investavimo patirties, kas padėjo jiems suvokti sudaromų sandorių rizikingumą. Taip pat byloje nėra įrodymų, kad ieškovai investavo būtent tokias pinigų sumas, kurias jiems nurodė bankas ir kad jie negalėjo išreikšti savo nuomonės dėl investavimo sumos. Akcentuotina, kad investuojamos sumos dydis asocijuojasi su prisiimamos rizikos dydžiu. Atsakovas pažymi, kad nors tai, ar ieškovai turėjo laiko susipažinti su sutartimis, yra fakto klausimas, kiekvienas jų turėjo visas galimybes išsianalizuoti sutartis nuo jų pasirašymo iki nekilnojamojo turto įkeitimo, o neįkeitus turto, kreditavimo sutartys būtų automatiškai nutrūkusios. Atsakovas nurodo, kad vien tai, jog skundžiamojoje nutartyje nėra expressis verbis nurodyta, kad teismas įžvelgė, kad ieškovų veiksmai, sudarant sutartis, pasižymėjo dideliu neatsargumu, tai savaime neleidžia panaikinti iš esmės teisingą skundžiamą sprendimą.

Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nesivadovavo ekspertų išvadomis, kurios padarytos analizuojant po sutarčių pasirašymo paaiškėjusiomis aplinkybėmis.

Kasaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio d. nutartį ir Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų nenustatymo kiekvieno ieškovo atveju individualiai

Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai visų ieškovų atžvilgiu priėmė tapačius sprendimus, atskirai nevertindami, ar byloje nustatytos konkrečios aplinkybės taikytinos kiekvieno ieškovo atžvilgiu. Tačiau investavimo į SASO sandorius sudarymo motyvai, ieškovų informuotumas, suvokimas apie sudaromus sandorius bei ieškovų patirtis buvo skirtingi, dėl ko visų ieškovų atžvilgiu negalėjo būti priimtas vienodas sprendimas.

Dėl banko pareigos informuoti klientą apie investavimą į SASO skolintomis lėšomis

Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bankas neinformavo tinkamai ieškovų apie bazinį prospektą ir jame pateiktą informaciją, nevertino apeliaciniame skunde pateiktų argumentų dėl ieškovų tinkamo supažindinimo. Pažymėtina, kad nei FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis, nei kitas teisės aktas nekelia reikalavimo bankui pateikti apibendrintą rizikų aprašymą apie SASO įsigijimą skolintomis lėšomis. Atsakovo teigimu, SASO platinimas ir lėšų skolinimas yra dvi atskiros paslaugos. SASO, kaip finansinės priemonės, esmės ir rizikos nepakeitė tai, kad ieškovai SASO įsigijo už pasiskolintas iš banko lėšas. Skolinimas nėra vertybinis popierius, todėl tam, kad bankas galėtų teikti kreditus (nepriklausomai nuo to, kam suteiktas kreditas bus naudojamas), nereikia rengti bazinio prospekto. Pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, baziniame prospekte nebūtina nurodyti visus galimus vertybinių popierių (šiuo atveju – SASO) įsigijimo finansavimo šaltinius, atitinkamai baziniame prospekte nėra ir negali būti atskirai aptarta rizika, susijusi su SASO įsigijimu nuosavomis lėšomis ar skolintomis lėšomis. Atsakovo teigimu, banko darbuotojai ieškovams žodžiu paaiškino visas galimas rizikas ir sudarė galimybes raštu papildomai susipažinti su visa aktualia informacija. Niekur nebuvo įtvirtinta dėl garantuoto pelno. Atsakovas pažymi, kad nesudarius hipotekos sandorių ir toliau nedalyvaujant investavime savo lėšomis, kreditavimo sutartis būtų nutrūkusi nedelsiant be atskiro pranešimo (kreditavimo sutarčių 9.4, 9.5 punktai), o bankas būtų išpirkęs SASO anksčiau termino.

Dėl investavimo rekomendacijos pagal FPRĮ

Atsakovo teigimu, investavimo rekomendacija yra atskira investicinė paslauga ir ne bet koks bendravimas su klientu gali būti prilyginamas investavimo rekomendacijai. Bendro pobūdžio informacijos suteikimas, dėl kurio patys ieškovai kreipėsi į banką, nėra ir negali būti kvalifikuojamas kaip investavimo rekomendacija FPRĮ prasme. Ieškovai neatėjo į banką siekdami gauti individualizuotą patarimą, kur investuoti, bankas taip pat tokios paslaugos neteikė ieškovams savo iniciatyva, nes ieškovai kreipėsi, prašydami gauti konkrečią informaciją apie investavimą į SASO. Bankas neturi pareigos neleisti arba drausti klientui sudaryti sandorius.

Dėl interesų konflikto pagal FPRĮ 13 ir 21 straipsnius

Atsakovas nurodo, kad jokios banko ir ieškovų interesų priešpriešos ar tikslų nesuderinamumo nagrinėjamu atveju nebuvo, priešingai – banko ir ieškovų interesai ir tikslai dėl investicijų akivaizdžiai sutapo. Tai, kad ieškovai pasiskolino iš banko lėšų SASO įsigyti, nereiškia, kad dėl to bankas tapo suinteresuotas, jog ieškovai neuždirbtų. Nekilnojamojo turto ir SASO įkeitimas banko naudai užtikrinant ieškovų įsipareigojimus, kylančius pagal kreditavimo sutartis, negali būti vertinamas kaip sukuriantis interesų konfliktą. Atsakovas nurodo, kad FPRĮ 22 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad tuo atveju, jeigu nustatoma, jog kliento ketinama įsigyti finansinė priemonė jam nėra tinkama, finansų maklerio įmonė (šiuo atveju bankas) privalo įspėti klientą apie tai, tačiau neprivalo atsisakyti sudaryti sandorį, jei klientas, gavęs įspėjimą, vis vien nori atitinkamą sandorį sudaryti.

Dėl priežastinio ryšio nustatymo

Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog nepriklausomai nuo banko veiksmų teisėtumo ieškovai vis vien būtų sudarę investavimo į SASO sandorius, nepaneigiamai patvirtino, kad banko tariamai neteisėti veiksmai nelėmė ieškovų apsisprendimo investuoti į SASO.

Dėl ieškovų reikalavimo įskaityti priteistas sumas

Atsakovo teigimu, apeliacinės instancijos teismas, neišnagrinėjęs ieškovų reikalavimo įskaityti priteistas sumas, esmingai pažeidė CPK 260 straipsnį.

Atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai banko darbuotojų paaiškinimų įrodomąją galią laikė nepakankama, nes banko darbuotojai susiję darbo teisiniais santykiais su banku, tačiau ieškovai yra suinteresuoti jiems palankiu teismo sprendimu, kas gali lemti atitinkamų aplinkybių nutylėjimą ar klaidingų aplinkybių nurodymą. Taip pat atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi VPK išvada, kuri grindžiama prielaidomis, nevertinus ir netyrus visų ieškovų atvejų. Atsakovas nurodo, kad tai, ar banko veiksmai lėmė banko klientų apsisprendimą investuoti, gali būti nustatyta tik tiriant kiekvieno banko kliento atvejį atskirai. Be to, vertinant SASO įsigijimo skolintomis lėšomis mastus, svarbus klientų, įsigijusių SASO skolintomis lėšomis, skaičius, o ne jų tokiu būdu investuota pinigų suma.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai prašo atmesti ieškovų kasacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

Ieškovų teigimu, teismui turėtų būti aktualios kiekvieno iš ieškovų asmeninės savybės ginčo sandorių sudarymo metu, o ne dabar. Be to, bankas visiems ieškovams vienodai neatskleidė esminių rizikų, susijusių su tokių sandorių sudarymu. Vien ta aplinkybė, kad kai kurie ieškovai iki sutarčių pasirašymo buvo įsigiję akcijų ir obligacijų, nereiškia, kad jie turėjo patirties, susijusios su investicijomis į sudėtingus finansinius produktus.

Ieškovų teigimu, atsakovas, siūlydamas investuoti skolintomis lėšomis, iš esmės siūlė kitokį finansinį produktą nei SASO, nes SASO skolintomis lėšomis yra išvestinė, kokybiškai nauja finansinė priemonė. Ieškovai nurodo, kad jokiu būdu negalima atriboti kreditavimo sutarčių ir obligacijų įsigijimo sutarčių, jos turi būti vertinamos kaip vienas investicinis produktas, kuris yra kur kas rizikingesnis nei SASO įsigijimas nuosavomis lėšomis. Be to, SASO įsigijimas skolintomis lėšomis ieškovams ir buvo pristatomas kaip vientisas produktas. Ieškovų teigimu, banko darbuotojai susitikimu metu nesuteikė išsamios, sisteminės informacijos apie galimas rizikas įsigyjant SASO skolintomis lėšomis, o priešingai – garantavo šios investicijos sėkmę, ką liudija ieškovų parodymai teismo posėdžių metu. Banko darbuotojų parodymai tik patvirtino netinkamą bendrą banko pasirengimą teikti investicines rekomendacijas į SASO skolintomis lėšomis. Aplinkybė, kad ieškovai įkeitė savo nekilnojamąjį turtą po sutarčių įsigaliojimo, niekaip neįrodo, kad bankas tinkamai atskleidė riziką netekti įkeičiamo nekilnojamojo turto sutarčių sudarymo metu. Ieškovų teigimu, bankas tinkamai neinformavo ieškovų nei apie siūlomo finansinio produkto rizikingumą, nei apie tai, kad tikimybė, jog ieškovams, įsigijusiems SASO skolintomis lėšomis, nereikės mokėti palūkanų, yra itin nedidelė. Pareiga atskleisti informaciją gali būti laikoma įvykdyta tinkamai tik tuomet, kai informacija neprofesionaliesiems investuotojams pateikiama ne fragmentiškai, paskubomis, o visos rizikos atskleidžiamos sistemiškai.

Ieškovų teigimu, pagal VPK parengtas gaires, investavimo rekomendacijos gali būti teikiamos tiek finansų tarpininko, tiek kliento iniciatyva. Banko darbuotojų konsultacijos gali tapti investavimo rekomendacijomis, jeigu, be objektyvios informacijos, banko darbuotojai pateikia ir savo asmeninę nuomonę, rekomenduoja klientui tam tikrą produktą kaip jam tinkamą. Ieškovai nurodo, kad šiuo atveju banko darbuotojai investavimą į SASO skolintomis lėšomis apibūdindavo kaip patrauklų, saugų ir ieškovams tinkamą finansinį produktą. Be to, bankas kliento anketas vertino tik kaip formalius dokumentus ir nesiekė surinkti visos reikšmingos informacijos apie potencialius investuotojus, jų ankstesnę patirtį ir investavimo tikslus bei tinkamai atkleisti visas susijusias rizikas.

Dėl interesų konflikto

Ieškovų nuomone, banko leidžiamos SASO skolintomis lėšomis geriausiai atitiko tik paties banko interesus, o ieškovai prisiėmė visą esminę iš sutarčių kylančią riziką, bankui neatskleidus reikšmingos informacijos apie tokį esminį sutarties šalių teisių ir pareigų disbalansą. Aplinkybė, kad banko darbuotojai būdavo papildomai skatinami už puikius rezultatus, tik patvirtina egzistavus interesų konfliktą. Ieškovų teigimu, jie nebūtų sudarę sutarčių, jie būtų buvę tinkamai informuoti apie tai, kad už obligacijas gautas lėšas bankas toliau naudos savo finansinėje veikloje ir jos tiesiogiai nebus niekur investuojamos.

Ieškovai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai suformulavo savo išvadą dėl priežastinio ryšio egzistavimo šioje byloje, o atsakovo nurodyta nutarties citata buvo skirta apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl ginčo šalių kaltės individualizavimo.

Ieškovai nurodo, kad liudytojų, banko darbuotojų, parodymų panaši struktūra ir turinys patvirtina, kad jiems įtakos galėjo turėti tam tikra banko atstovų pateikta informacija, todėl jie negali būti vertinami kaip patikimi. VPK išvados pagrįstumo atsakovas neginčijo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose. Be to, teismai išvada rėmėsi tiek, kiek joje pasisako dėl SASO skolintomis lėšomis kaip finansinio produkto vertinimo ir teisinio reguliavimo taikymo laiko atžvilgiu analizės, todėl atsakovo nurodomi kiti argumentai nėra aktualūs.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl civilinės atsakomybės už investavimą į SASO vertybinius popierius (su akcijomis susietas obligacijas) banko paskolintomis lėšomis sąlygų vertinimo

Kasaciniame teisme jau yra išnagrinėta ne viena panašaus pobūdžio byla, kurioje buvo keliamas investavimo į SASO vertybinius popierius banko paskolintomis lėšomis sandorio teisėtumo klausimas. Teisėjų kolegija, vertindama kasatorių (ieškovų ir atsakovo) argumentus, pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo teiktų investicinių paslaugų, t. y. finansinių priemonių, SASO vertybinių popierių, platinimo. Pažymėtina, kad šiam ginče keliamas sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės klausimas, nepaisant to, kad vertinami yra atsakovo ir ieškovų veiksmai iki sutarčių sudarymo. Būtent atitinkamas abiejų šalių ikisutartinių pareigų vykdymas ir lėmė sutarčių su atitinkamomis sąlygomis, kurias dabar ginčija ieškovai, sudarymą. Kasacinis teismas panašioje byloje yra pažymėjęs, kad pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Visa tai reiškia, kad, neatsižvelgiant į tai, kokias nuostatas pažeidė finansų tarpininkas – įstatymo ar sutarties, jo atsakomybė klientui laikytina sutartine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K., V. T. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04OC02ODQvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-88-684/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-88-684/2015">3K-3-88-684/2015</a>). Atitinkamai teisėjų kolegija neanalizuos abiejų šalių kasaciniuose skunduose išdėstytų argumentų dėl CK 6.282 straipsnio taikymo, nes šiuo atveju žala yra susijusi su sutartiniais santykiais.

Pagal CK 6.38 straipsnio 2 dalį, jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus. Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos suteikti informaciją klientui apie tam tikrą investavimo paslaugą apimties. Pažymėtina, kad Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo pateikti klientui informaciją tikslas yra tas, kad šios informacijos apie siūlomą investicinį produktą ir jam būdingą riziką pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą (plačiąja prasme). FPRĮ 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>).

Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovas (finansų tarpininkas) neatskleidė (nutylėjo) ginčijamų sandorių reikšmingų sąlygų, neinformavo apie visas galimas investavimo rizikas. Teismai savo išvadas grindė obligacijų pristatymo metu atsakovo pateikta informacija (tiek konsultacijos, tiek dalijama vaizdinė medžiaga), kurioje ypatingas dėmesys buvo skiriamas SASO pranašumams, akcentuojant tikėtiną pelningumą bei nutylint apie galimus praradimus. Nagrinėjamu atveju kaip svarbi aplinkybė įvertinta tai, kad pristatymo metu nebuvo akcentuotas skirtumas tarp investavimo kliento nuosavomis lėšomis ir banko (atsakovo) paskolintomis klientui lėšomis. Anot teismų, atsakovui išimtinai akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, ieškovai buvo įtikinti šio investavimo produkto saugumu, taip susiformuojant klaidingam suvokimui, kad net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas. Tam, kad siūlomas investicinis produktas būtų pelningas, jo gaunamos palūkanos turi atsverti už kreditą mokamas palūkanas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad šį skirtumą bankas turi aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliesiems investuotojams ir įspėti juos dėl obligacijų, susietų su akcijų indeksais, skolintomis lėšomis įsigijimo rizikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad nei FPRĮ, nei kitas teisės aktas neįpareigoja baziniame prospekte nurodyti visus galimus vertybinių popierių įsigijimo finansavimo šaltinius ir atskirai aptarti riziką, susijusią su SASO įsigijimu nuosavomis ar skolintomis lėšomis, kaip nepagrįstus. Toks informavimo pareigos aiškinimas negali būti vertinamas kaip plečiamasis, uždedantis papildomą naštą finansų tarpininkui. Teisėjų kolegija nurodo, kad investiciniuose santykiuose finansų tarpininkas negali garantuoti investicinio produkto pelno, todėl tai, kad atitinkama finansinė priemonė pasirodė esanti nuostolinga, nėra pagrindas ginčyti investavimo sandorį ar reikalauti atlyginti nuostolius, tačiau atitinkamuose civiliniuose santykiuose finansų tarpininkas turi kiek įmanoma vengti įvairaus pobūdžio netikslumų, galinčių sukelti investuotojui nepagrįstus lūkesčius dėl investicinio produkto pelningumo ir sudarančių pagrindą esant nuostoliui ginčyti investavimo sandorius. Šiuo atveju būtent aiškios ir nedviprasmiškos informacijos nesuteikimas, o ne pelno garantavimas lėmė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus atsakovo argumentus dėl to, kad nagrinėjamu atveju ieškovams nebuvo teikiama investavimo rekomendacija FPRĮ prasme. Pažymėtina, kad FPRĮ investavimo rekomendaciją apibrėžia ne tik kaip banko iniciatyva, bet taip pat kaip ir kliento iniciatyva teikiamą asmeninio pobūdžio rekomendaciją dėl vieno ar kelių sandorių, susijusių su finansinėmis priemonėmis (FPRĮ 3 straipsnio 12 dalis). Byloje nustatyta, kad ieškovai į atsakovą kreipėsi savo iniciatyva dėl konkretaus investicinio produkto, apie jį gavę informaciją iš jiems artimų šaltinių. Taigi tokiu atveju atsakovas, teikdamas konsultacijas dėl investavimo į SASO vertybinius popierius skolintomis lėšomis ir, kaip nurodyta pirmiau, nesuteikdamas aiškios ir nedviprasmiškos informacijos apie tokio investavimo riziką, iš esmės skatino ieškovus sudaryti atitinkamus investavimo sandorius, t. y. teikė investavimo rekomendacijas.

Atsakovo argumentai dėl interesų konflikto pagal FPRĮ 13 ir 21 straipsnius nebuvimo laikytini nepagrįstais, tačiau tai nereiškia, kad atsakovas buvo suinteresuotas, jog ieškovai neuždirbtų. Sutiktina, kad tiek atsakovo, tiek ieškovų tikslas buvo gauti kiek galima didesnį pelną iš ginčijamo investicinio produkto ir FPRĮ nėra nustatytas ribojimas investicinei įmonei parduoti atitinkamą produktą klientui, tačiau kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atsakovas, neprisiimdamas investavimo nepasiteisinimo rizikos, ją visa apimtimi perkeldamas ieškovams, kurie kredito grąžinimą užtikrino obligacijų įkeitimu, o palūkanų sumokėjimą – nekilnojamojo turto hipoteka, neveikė geriausiais investuotojo interesais, kad būtų užtikrinta neprofesionaliojo investuotojo pasverto pasirinkimo investuoti galimybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-7-168-687/2015).

FPRĮ 22 straipsnio 5–9 dalyse nustatyta pareiga finansų tarpininkui gauti informaciją apie kliento žinias ir patirtį konkretaus produkto ar paslaugų srityje, jo finansinę padėtį, investicinius tikslus, kurie leistų investicinei įmonei rekomenduoti klientui tinkančius finansinius produktus ar finansines paslaugas. Nagrinėjamu atveju ieškovai ginčija, kad atsakovas neatliko jų finansinės padėties, žinių ir patirties analizės, o atsakovas teigia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nevertino kiekvieno ieškovo informuotumo, finansinių operacijų patirties individualiai, o pritaikė visiems standartizuotą mišrios atsakomybės formą. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečių aplinkybių, susijusių su ieškovų patirtimi ir sudaromo investavimo sandorio suvokimu, vertinimas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas netiria (CPK 353 straipsnis), tačiau nagrinėjamu atveju yra aktualus šios finansų tarpininko pareigos vykdymo teisinis vertinimas. Visų pirma, turi būti atskleistas tokios atsakovo pareigos tikslas, t. y. investicinė įmonė siekia gauti informacijos, kad suprastų esminius faktus apie klientą ir turėtų pakankamo pagrindo manyti, tinkamai atsižvelgusi į teikiamos paslaugos pobūdį ir apimtį, kad konkretus rekomenduojamas ar sudarytas sandoris atitinka konkretaus kliento investavimo tikslus, toks klientas yra finansiškai pajėgus prisiimti bet kokią susijusią investicinę riziką, atitinkančią jo investavimo tikslus, toks klientas turi pakankamai patirties ir žinių, kad suvoktų su sandoriu susijusią riziką (Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės, patvirtintos Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 „Dėl Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių patvirtinimo“). Kasacinio teismo yra nurodyta, kad investuotojų, kiekvieno iš jų, individualizavimas yra galimas vertinant jų pačių rūpestingumą, siekį sumažinti nuostolius, tačiau investuotojų asmeninės savybės ar turima investavimo patirtis negali pakeisti finansų tarpininko pareigų pobūdžio ar jų apimties ir neprofesionaliajam investuotojui FPRĮ prasme negali būti taikomas profesionaliojo investuotojo režimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. V., J. V. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-226/2014). Taigi informacijos apie potencialų klientą rinkimas yra neatskiriamai susijęs su informacijos klientui apie ketinamą įsigyti finansinį produktą tinkamu parinkimu ir atskleidimu, todėl Kliento anketos pildymas ir rekomendacijų teikimas negali būti vertinamas formaliai, informacijos rinkimui ir atskleidimui taikomi aukšti reikalavimai (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-7-168-687/2015). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovas, nesuteikęs visiems investuotojams aiškios, tikslios ir nedviprasmiškos informacijos apie siūlomą investicinį produktą, vienodai neatsižvelgė į jų visų turimą patirtį, informuotumą ir siūlomo produkto rizikingumo suvokimą, todėl apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino atsakovo pareigų neatlikimą ieškovams.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, taikė mišrios kaltės institutą. Tiek ieškovai, tiek atsakovas ginčija tokią teismo poziciją. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų kolegija jau aptarė atsakovo nevykdytų pareigų turinį ir apimtį, todėl dabar bus analizuojama tik galimybė mažinti atsakovo civilinę atsakomybę, esant ieškovų kaltei. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovų argumentai, jog šiuo atveju atsakovui turėtų būti taikoma atsakomybė be kaltės vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 4 dalimi, yra nepagrįsti, nes atsakovo atsakomybės laipsnis gali būti mažinamas atsižvelgiant į ieškovų kaltus veiksmus, vadovaujantis bendrosiomis mišrią kaltę nustatančiomis civilinės atsakomybės normomis (CK 6.253 straipsnio 5 dalis, 6.248 straipsnio 4 dalis). Kaip nurodyta pirmiau, šiuo atveju taikoma ne deliktinė atsakomybė, pagal kurios CK 6.282 straipsnio 1 dalį nuostolių sumažinimo galimybė nustatyta tik esant nukentėjusio asmens dideliam neatsargumui, o bendrosios mišrios kaltės civilinėje atsakomybėje normos (CK 6.253 straipsnis 5 dalis, CK 6.248 straipsnio 4 dalis), kurios nustato, kad pakanka paprasto kreditoriaus neatsargumo, jog jo patirti nuostoliai galėtų būti sumažinti proporcingai jo kaltei. Pažymėtina, kad, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Mišrios kaltės instituto tikslas taikant civilinę atsakomybę yra tas, kad asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, turi prisiimti nerūpestingo elgesio savo paties teisių atžvilgiu pasekmes. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovų argumentus, kad jiems negali būti numatyta pareiga savarankiškai, savo iniciatyva rinkti informaciją arba atlikti profesionalo jau suteiktos informacijos pakartotinį, papildomą tikrinimą, nes protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>). Kasacinis teismais panašaus pobūdžio byloje yra nurodęs, kad kiekvienas atidus ir protingas asmuo turi suvokti, jog, prievolių įvykdymui užtikrinti įkeisdamas turtą, jis gali šį turtą prarasti, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>). Apeliacinės instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo kiekvieno iš ieškovų žinias ir patirtį ir padarė teisingą išvadą, kad ieškovai pagal turimas profesines žinias, susipažinę su sandorių dokumentais, dėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie SASO skolintomis lėšomis, nevisapusiško rizikų atskleidimo, negalėjo būti suklaidinti tiek, kad jei ne šis suklaidinimas sandorių jie net nebūtų sudarę. Sutartyse nėra įtvirtinta nuostata dėl garantuoto SASO prieaugio, o prospekte ir galutinėse sąlygose aiškiai nurodoma, kad SASO prieaugis priklauso nuo rinkos sąlygų ir ateityje gali svyruoti. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad netgi neprofesionalus finansų rinkos dalyvis, tačiau būdamas apdairus ir rūpestingas, suvokia, kad investicija į obligacijas, kaip ir bet koks kitas verslas, yra susijęs su tam tikra rizika, todėl netinkamo atsakovo elgesio teikiant informaciją apie investicijas į obligacijas konstatavimas dar neleidžia vienareikšmiškai spręsti, ar informavimas apie tai, kad iš obligacijų gaunamas prieaugis gali neatsverti už paskolą mokamų palūkanų ir dėl to gali atsirasti nuostolių palūkanų forma, būtų pakeitęs ieškovų elgesį ir atgrasęs nuo investavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-68/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-68/2014">3K-3-68/2014</a>). Be to, ieškovai, įkeisdami nekilnojamąjį turtą, galėjo ir turėjo suprasti, kad šiame sandoryje yra galimi tam tikri investiciniai praradimai bei reali išieškojimo iš šio nekilnojamojo turto galimybė, jei prievolė nebus įvykdyta tinkamai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. AB DNB bankas, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNjUvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-265/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-265/2014">3K-3-265/2014</a>). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovai nebuvo pakankamai rūpestingi ir atidūs, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina išsiaiškinant investavimo skolintomis lėšomis riziką bei įsigyjant šį investavimo produktą, todėl atsiradusios pasekmės vykdant skolinimo sutartį dėl palūkanų mokėjimo negali tekti išimtinai bankui.

Pažymėtina, kad ieškovai pateikė kasaciniam teismui prašymą dėl nagrinėjamos bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes Vilniaus miesto apylinkės teisme yra iškelta civilinė byla pagal asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ (toliau – asociacija) ieškinį bankui dėl SASO vertybinių popierių skolintomis lėšomis platinimo neteisėtumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktus ieškovų argumentus ir asociacijos ieškinį teismui, pažymi, kad jame iš esmės yra išdėstyti tie patys argumentai kaip ir ieškovų nagrinėjamoje byloje, kuriuos bylą nagrinėję teismai ir teisėjų kolegija išsamiai išanalizavo. Klausimas, susijęs su banko klientų, kaip vartotojų, teisių pažeidimu, kasacinio teismo gali būti nagrinėjamas ex officio (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Kasacinis teismas, spręsdamas panašaus pobūdžio bylą, yra nurodęs, kad Europos Sąjungos reguliavime neprofesionalieji investuotojai nėra tiesiogiai prilyginami vartotojams, o sandoriai, susiję su finansinių priemonių ir finansinių paslaugų įsigijimu, yra pašalinti iš kai kurių ES dokumentų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą, ir jų nuostatas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų taikymo srities. Tipiniais vartojimo sandoriais įsigyjant finansines paslaugas galima būtų laikyti kredito produktus, skirtus ir galinčius užtikrinti asmens ar šeimos gerovę ilguoju laikotarpiu. Investuotojais tokiu atveju galėtų būti laikomi asmenys, kurie sudaro didesnės rizikos sandorius – įsigyja akcijas, obligacijas ar išvestinius finansinius produktus. Būtent spekuliacija, pelno siekimas ar žaidimas rinkoje, o ne siekis ilguoju laikotarpiu užtikrinti pagrindinius namų ūkio gerovės poreikius, konkrečių sandorių atveju galėtų būti laikomas kriterijumi, leidžiančiu atriboti vartotojus nuo investuotojų. Kasacinis teismas, spręsdamas, ar fizinio asmens sudaromi rizikos sandoriai, iš investicinės įmonės įsigyjant išvestinius finansinius produktus, atitinka vartojimo sutarčiai keliamus tikslus, ypač atsižvelgiant į tai, kad pirminis tokių sandorių tikslas visuomet yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, šeimos (namų ūkio) poreikį, nurodė, kad šiems sandoriams taikoma speciali FPRĮ nuostatų apsauga, o CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių netaikomos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. S. v. AB DNB bankas, bylos Nr. 3K-7-168-687/2015). Atsižvelgiant į tai, asociacijos pateikto ieškinio nagrinėjimas Vilniaus miesto apylinkės teisme nesudaro kliūčių baigti šios bylos nagrinėjimo, todėl ieškovų prašymas stabdyti bylą atmestas.

Aptartų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo keisti apeliacinės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo, todėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutartis paliekama galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 7,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovų ir atsakovo kasacinių skundų, šios išlaidos į valstybės biudžetą turėtų būti priteistinos iš šių proceso dalyvių lygiomis dalimis, t. y. iš ieškovų ir atsakovo po 3,50 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). Atitinkamai iš ieškovų priteistina suma turėtų būti paskirstoma tarp visų ieškovų lygiomis dalimis, tačiau tokiu atveju ji yra mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, 3 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ (Teisės aktų registras, 2014, Nr. 2014-12793), todėl bylinėjimosi išlaidos valstybei iš ieškovų nepriteisiamos.

Atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija netenkino nei vieno iš kasatorių kasacinių skundų reikalavimo ir paliko galioti skundžiamą procesinį sprendimą, t. y. priėmė abiems šalims vienodai nepalankų sprendimą, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame procese atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo AB DNB banko (j. a. k. 112029270) 3,50 Eur (tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai. Valstybės naudai priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Sigita Rudėnaitė