Dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-347-915/2015

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-04534-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 124.2.2; 124.2.9

(S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės ir Gedimino Sagačio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo F. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo F. P. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 pagal ieškovo F. P. ieškinį atsakovui valstybės įmonei,,Indėlių ir investicijų draudimas“, trečiasis asmuo bankrutavusi akcinė bendrovė bankas,,Snoras“, dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl termino prašymui atnaujinti procesą skaičiavimo (CPK 368 straipsnio 1 dalis) ir aplinkybių, kurios laikytinos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Ieškovas F. P. 2012 m. gegužės 31 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“, prašydamas pripažinti jo teisę į draudimo išmoką ir įpareigoti atsakovą išmokėti ieškovui 31 490 Lt (9120,13 Eur) draudimo išmoką. Ieškovas nurodė, kad 2011 m. lapkričio 8 d. su trečiuoju asmeniu AB banku,,Snoras“ sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, įsigijo obligacijų už 31 490 Lt. Obligacijų įsigaliojimo data buvo 2011 m. gruodžio 1 d., tačiau Lietuvos bankas 2011 m. lapkričio 24 d. atšaukė trečiojo asmens veiklos licenciją. Ieškovo teigimu, trečiojo asmens veiklos nutraukimo metu obligacijos buvo negaliojančios ir neužregistruotos, laikomos investuotojo banko sąskaitoje, todėl turėtų būti pripažintos įstatymų nustatyta tvarka apdraustu indėliu, o indėlininkas įgyja teisę gauti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 9 straipsnio 1 dalį investuotojas įgyja teisę į draudimo išmoką nuo draudžiamojo įvykio dienos tik tuo atveju, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs ar panaudojęs be investuotojo valios. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju AB bankas,,Snoras“ iš ieškovo sąskaitos pinigus obligacijoms platinti nurašė turėdamas ieškovo sutikimą, t. y. remdamasis šalių sudaryta sutartimi. Nesant įrodymų, kad ieškovo lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį ar be investuotojo valios, teismas reikalavimą pripažinti teisę į draudimo išmoką laikė nepagrįstu.

Pareiškėjas F. P. 2014 m. balandžio 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje sužinojo apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013. Nurodytoje byloje teismas taip pat sprendė klausimą dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu pervestų lėšų pripažinimo draudimo objektu ir pripažino, kad asmenys turi teisę į indėlio draudimo išmokas pagal IĮIDĮ nuostatas. Teismas nustatė, kad dėl AB bankui „Snoras“ paskelbto veiklos apribojimo, o vėliau – licencijos panaikinimo ir bankroto bylos iškėlimo, obligacijų emisija nebuvo išleista ir obligacijos neįsigaliojo, klientų vardu vertybinių popierių depozitoriume nebuvo atidarytos obligacijos emisijos registracijos ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaitos. Atsižvelgdamas į tai, kad obligacijos nebuvo perduotos, teismas konstatavo, jog obligacijų pasirašymo sutartys draudžiamojo įvykio dieną pasibaigė, ir banko sąskaitoje draudžiamojo įvykio dieną buvusias ieškovų lėšas pripažino indėliais, kuriems taikoma IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalyje, 5 ir 9 straipsniuose nustatyta draudimo apsauga. Dėl to teismas sprendė, kad asmenys turi teisę į indėlio draudimo išmokas už obligacijų pasirašymo sutarčių pagrindu sumokėtas lėšas.

Pareiškėjo teigimu, bylos pagal jo ieškinį dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo nagrinėjimo metu jis nežinojo esminių Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime nustatytų aplinkybių, įskaitant tai, kad vertybinių popierių depozitoriume jo vardu nebuvo atidarytos obligacijos emisijos registracijos ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaitos, kad jo vardu atidarytoje sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos jo vertybinių popierių sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų jį įsigijus obligacijas ir kt. Pareiškėjo nuomone, jei šios aplinkybės būtų buvusios žinomos bylą nagrinėjant Vilniaus miesto 2-ajame apylinkės teisme, teismo išvada dėl ieškinio pagrįstumo būtų buvusi kitokia, nes teismas laikė, kad AB bankas,,Snoras“ išleido obligacijas, kurios esą buvo perduotos pareiškėjui. Dėl to, pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis tikrųjų egzistavusių faktinių aplinkybių, be to, priimtas klaidingai aiškinant ir taikant teisės normas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 20 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 atmetė.

Teismas sprendė, kad prašymas atnaujinti procesą pateiktas praleidus trijų mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo pareiškėjo nurodyto Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo priėmimo dienos, ir nėra pagrindo atnaujinti šį terminą (CPK 368 straipsnio 1 dalis). Teismo teigimu, pareiškėjui buvo pasiūlyta pateikti paaiškinimus dėl aplinkybių, susijusių su sužinojimo apie priimtą teismo sprendimą momentu (CPK 370 straipsnio 2 dalis), tačiau pareiškėjas tokių paaiškinimų nepateikė ir savo teiginių, kad apie minėtą teismo sprendimą sužinojo 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje, nepagrindė.

Teismas nenustatė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, konstatuodamas, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo nurodytos naujai paaiškėjusios esminės aplinkybės nebuvo jam žinomos prašomą atnaujinti bylą nagrinėjant teisme, be to, nėra žymaus konkrečių faktinių bylos duomenų skirtumo nuo anksčiau buvusių. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad pareiškėjas žinojo, jog AB banko,,Snoras“ veiklos nutraukimo metu obligacijos buvo negaliojančios ir neužregistruotos, nes pats šią aplinkybę nurodė ieškinyje. Be to, BAB bankas,,Snoras“ atsiliepime į ieškinį pripažino, kad pareiškėjo įsigytos obligacijos neįsigaliojo, o teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendime nustatė, kad obligacijų emisija neįvyko. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjas nežinojo, kad jo vardu nebuvo atidaryta obligacijos emisijos registracijos sąskaita ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaita, kad jo vardu atidarytoje sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos jo vertybinių popierių sąskaitoje ir pan. Tai, kad obligacijos buvo negaliojančios ir neužregistruotos, buvo žinoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas kelia klausimą dėl neteisingai taikytų teisės normų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tačiau prašymas dėl padarytos teisės normos taikymo klaidos negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos pradėjo daugiau kaip vieneri metai (CPK 368 straipsnio 2 dalis).

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo nurodomų naujai paaiškėjusių aplinkybių sužinojimo faktą siejo su Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013 priėmimo momentu (objektyviuoju momentu, kada teismo sprendimas tapo viešai prieinamas), nes nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių kitą nurodomų naujai paaiškėjusių aplinkybių sužinojimo momentą. Atsižvelgdamas į tai, kad termino prašymui pateikti praleidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas prašymą atmesti, teismas plačiau nenagrinėjo pareiškėjo argumentų, susijusių su proceso atnaujinimo pagrindo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą buvimu. Apeliacinės instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus sužinojimo apie esmines aplinkybes momentą pagrindžiančius įrodymus, nurodydamas, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 314 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas F. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 20 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartis panaikinti, atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-6405-592/2012 ir bylą grąžinti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl netinkamo CPK 368 straipsnio 1 dalies taikymo. Teismai nepagrįstai terminą pareiškimui dėl proceso atnaujinimo pateikti skaičiavo nuo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo priėmimo, nes pareiškėjas toje byloje nedalyvavo. Apie nurodytą teismo sprendimą pareiškėjas sužinojo tik 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje. Jokių šiuos pareiškėjo paaiškinimus paneigiančių aplinkybių byloje nėra, todėl teismams nebuvo pagrindo jais nesiremti.

2. Dėl netinkamo CPK 314 straipsnio taikymo. Pareiškėjas proceso metu elgėsi sąžiningai, proceso teisėmis nepiktnaudžiavo, įrodymų neslėpė, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino CPK 314 straipsnyje nustatytą draudimą ir atsisakė priimti pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus – 2014 m. sausio 22 d. pareiškimą ir 2014 m. vasario 10 d. raštą Nr. 05-83.

3. Dėl netinkamo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Bylą nagrinėjant iš esmės pareiškėjas nežinojo esminių aplinkybių, kad vertybinių popierių depozitoriume jo vardu nebuvo atidarytos obligacijos emisijos registracijos ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaitos, kad jo vardu atidarytoje sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos jo vertybinių popierių sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų jį įsigijus obligacijas ir kt. Jei šios aplinkybės būtų žinomos, teismo išvada dėl ieškinio prašomoje atnaujinti byloje keistųsi, nes Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, priimdamas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimą laikė, kad AB bankas,,Snoras“ išleido obligacijas, kurios esą buvo perduotos pareiškėjui, ir ieškinį atmetė, nes draudimo objektu negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai. Iš tikrųjų obligacijos pareiškėjui perduotos nebuvo, todėl AB banko,,Snoras“ sąskaitoje draudžiamojo įvykio dieną (2011 m. lapkričio 24 d.) buvusios pareiškėjo lėšos laikytinos indėliu, kuriam taikoma nustatyta draudimo apsauga (IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VĮ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:

1. Teismai tinkamai taikė CPK 368 straipsnį, reglamentuojantį prašymo atnaujinti procesą padavimo terminus. Kasatorius, teigdamas, kad apie viešai skelbiamą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą sužinojo vėliau, nei jo priėmimo diena, privalėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, tačiau to nepadarė.

2. Teismai pagrįstai sprendė, kad nėra CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Aplinkybė, kad obligacijos, už kurias pareiškėjas reikalauja išmokėti indėlių draudimo išmoką, yra neįsigaliojusios, buvo žinoma bylos nagrinėjimo metu; Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendime aiškiai nurodė, kad obligacijų emisija neįvyko. Bylą iš esmės nagrinėjęs teismas šią aplinkybę įvertino priimdamas sprendimą ieškinį atmesti. Be to, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013 yra apskųstas kasacine tvarka (bylos Nr. 3K-3-313/2014) ir galutinis bylos išnagrinėjimo rezultatas nėra aiškus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje nutartyje teisėjų kolegija, nenustatinėdama bylos faktų, pasisako kasaciniame skunde keliamais klausimais dėl proceso atnaujinimo pagrindų (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2, 9 punktai) ir dėl prašymo atnaujinti procesą padavimo terminų (CPK 368 straipsnis).

Dėl proceso atnaujinimo naujai paaiškėjus esminių bylos aplinkybių (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, pagrindas procesui civilinėje byloje dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių atnaujinti yra tada, kai pareiškėjas įrodo, kad: tokios aplinkybės buvo nagrinėjant bylą ir priimant sprendimą; jos pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas kitoks sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada dėl ginčo išsprendimo, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Taigi proceso atnaujinimui nepakanka pateikti naujus dokumentus, kurių nebuvo nagrinėjant bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo Č. G. prašymą atnaujinti procesą, bylos Nr. 3K-3-468/2014; kt.). Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus kriterijus (CPK 369 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas (kasatorius) prašė atnaujinti procesą, remdamasis tuo, kad po civilinės bylos pagal jo ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo išnagrinėjimo kitoje civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013 Vilniaus apygardos teismas priėmė 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą, kuriame nustatė naujas pagal kasatoriaus ieškinį nagrinėtai bylai reikšmingas aplinkybes, kad vertybinių popierių depozitoriume kasatoriaus vardu nebuvo atidarytos obligacijos emisijos registracijos ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaitos, jo vardu atidarytoje sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos jo vertybinių popierių sąskaitoje, kurios įrašai patvirtintų jį įsigijus obligacijas ir kt.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios kasatoriaus nurodytos aplinkybės, nustatytos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013, negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, nes neatitinka visų pirmiau nurodytų požymių.

Pirma, šios aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis, t. y. negalima pripažinti, kad jos nebuvo žinomos kasatoriui nagrinėjant jo ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo. Iš Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimo turinio matyti, kad kasatoriaus naujai paaiškėjusiomis įvardijamos aplinkybės buvo reikšmingos pripažįstant, jog asmenų įsigytos obligacijos buvo neužregistruotos ir negaliojančios. Kasatorius savo ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo taip pat grindė būtent obligacijų negaliojimo faktu, nurodydamas, kad negaliojusios obligacijos turėtų būti pripažintos įstatymų nustatyta tvarka apdraustu indėliu. Taigi kasatorius siekė įrodyti obligacijų negaliojimo faktą, t. y. ši aplinkybė jam nėra nauja. Proceso atnaujinimo klausimą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad nėra žymaus konkrečių faktinių bylos duomenų skirtumo nuo anksčiau buvusiųjų ir nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjas nežinojo, kad jo vardu nebuvo atidaryta obligacijos emisijos registracijos sąskaita ir bendroji platinamų finansinių priemonių sąskaita, kad jo vardu atidarytoje sąskaitoje nebuvo padaryti įrašai ir obligacijos nebuvo apskaitytos jo vertybinių popierių sąskaitoje ir pan. Aplinkybė, kad obligacijos buvo negaliojančios ir neužregistruotos, buvo žinoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendime konstatavo, kad obligacijų emisija neįvyko, o kasatoriaus nurodomame Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime pateikiama detalesnė šio fakto buvimą patvirtinančių aplinkybių visumos analizė. Detalesnis tam tikros kasatoriui žinomos išvados argumentavimas negali būti laikomas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Antra, nėra pagrindo konstatuoti esminę šių aplinkybių reikšmę išnagrinėtai bylai. Kasatoriaus reikalavimus nagrinėjęs Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu atmetė ieškinį, nurodydamas, kad AB bankas,,Snoras“ nuo ieškovo sąskaitos pinigus obligacijoms platinti nurašė turėdamas ieškovo sutikimą, o nesant įrodymų, kad ieškovo lėšos buvo panaudotos ne pagal paskirtį ar be investuotojo valios, reikalavimas pripažinti teisę į draudimo išmoką, teismo teigimu, nepagrįstas. Taigi pirmosios instancijos teismas savo sprendimą atmesti kasatoriaus ieškinį grindė kitomis, teismo manymu, reikšmingomis aplinkybėmis. Jei kasatorius nesutiko su tokiu, kaip minėta pirmiau, žinomos situacijos vertinimu, jis galėjo pasinaudoti teise į apeliaciją (CPK 301, 305 straipsniai). Kadangi to nepadarė, įsiteisėjo pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriam pagrįsti obligacijų negaliojimo ar (ne)perdavimo kasatoriui faktas nelaikytas reikšmingu.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo. Proceso atnaujinimo klausimą sprendę teismai priėjo prie pagrįstos išvados, kad kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodytos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios, jos buvo žinomos nagrinėjant bylą pagal kasatoriaus ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo iš esmės, todėl nepagrindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo.

Dėl proceso atnaujinimo teismui padarius aiškią teisės normos taikymo klaidą (CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas)

Kasatorius tiek savo pareiškime dėl proceso atnaujinimo, tiek kasaciniame skunde nurodė, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimas priimtas klaidingai aiškinant ir taikant teisės normas, kad jis pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Grįsdamas šiuos teiginius, kasatorius nurodo, kad esant tapačioms faktinėms situacijoms (neperduotoms ir negaliojančioms obligacijoms) buvo priimti skirtingi teismų procesiniai sprendimai: kasatoriaus ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo atmestas, o kitų asmenų ieškinius Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimu patenkino. Taigi kasatorius nesutinka su teismo sprendimu atmesti jo ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo, nes, jo teigimu, tapačioje faktinėje situacijoje teismas kitoje byloje priėmė pareiškėjams palankų procesinį sprendimą. Taigi kasatorius kelia klausimą dėl skirtingo, jo nuomone, tapačių faktinių situacijų teisinio vertinimo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, nors nenurodydamas teisinio pagrindo, kasatorius iš esmės remiasi CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu – kad pirmosios instancijos teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, kuri lėmė neteisėtą sprendimą.

Kai procesą prašoma atnaujinti dėl esminės teisės taikymo klaidos, teismas turi įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą; šis pareiškėjo nurodytas pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės turi būti analizuojamos visų bylos aplinkybių kontekste ir tokios analizės pagrindu daroma išvada, ar pareiškėjo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti įsiteisėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. ir kt. v. AB „Kauno alus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2008; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus rajono vyriausiasis prokuroras v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-546/2010; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SSPC-Technika“ v. UAB „Serfas“, bylos Nr. 3K-3-565/2013; kt.). Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad kasatoriaus nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1891-619/2013, kuriuo grindžiami teiginiai dėl netinkamo teisės aiškinimo išnagrinėtoje byloje pagal kasatoriaus ieškinį, apskųstas kasacine tvarka (bylos Nr. 3K-3-313/2014). Bylos Nr. 3K-3-313/2014 nagrinėjimas sustabdytas iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo gavimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-172/2014. Pastarojoje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas dar nėra gautas. Taigi, esant tokiai situacijai, nėra pagrindo konstatuoti, kad kasatoriaus nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimas leistų tvirtinti buvus esminių teisės aiškinimo klaidų nagrinėjant kasatoriaus ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo, t. y. nėra aišku, ar procesiniai sprendimai bus skirtingi.

Esant tokiai situacijai, teisėjų kolegija sprendžia, kad proceso atnaujinimo klausimą nagrinėję teismai pagrįstai nenustatė CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų.

Dėl prašymo atnaujinti procesą padavimo terminų (CPK 368 straipsnis)

Kasatoriaus ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo išnagrinėtas Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. sprendimu, tačiau dėl proceso atnaujinimo šioje byloje kasatorius į teismą kreipėsi tik 2014 m. balandžio 4 d., nurodydamas, kad naujai paaiškėjusios reikšmingos aplinkybės yra konstatuotos Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendime, apie kurį jis sužinojo tik 2014 m. sausio mėnesio pabaigoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškime dėl proceso atnaujinimo keliamas ir teisės taikymo klaidos klausimas, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje aktualūs du su prašymo atnaujinti procesą padavimu susiję įstatyme įtvirtinti terminai: trijų mėnesių terminas nuo tos dienos, kurią prašymą atnaujinti procesą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą (CPK 368 straipsnio 1 dalis), ir vienerių metų naikinamasis terminas prašymui, grindžiamam CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, paduoti (CPK 368 straipsnio 2 dalis).

Kasacinis teismas, aiškindamas proceso atnaujinimo paskirtį ir tikslus, yra pabrėžęs, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo, o prašymai atnaujinti procesą ribojami laiku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. V. K. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-303/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. I. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-108/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-514/2013; kt.). Įvertinusi tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį ir taikymo riziką, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai atsižvelgė į būtinybę užtikrinti teisinio apibrėžtumo principą ir teisėtai atsisakė tenkinti prašymą atnaujinti procesą, nes buvo praleisti abu pirmiau nurodyti prašymo atnaujinti procesą padavimo terminai (CPK 185 straipsnis).

Pirma, kasatorius prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė praėjus daugiau nei trims mėnesiams nuo tos dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą – aplinkybę, kuria jis grindė proceso atnaujinimo būtinybę. Prašymą atnaujinti procesą teikiančiam asmeniui tenka pareiga pateikti sužinojimo apie proceso atnaujinimo pagrindą momentą įrodančius duomenis. Tokią pareigą suponuoja civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atmestini kasatoriaus skunde nurodyti argumentai, kad teismai privalėjo pripažinti, jog sužinojimo momentui nustatyti pakanka pareiškėjo paaiškinimų, nes byloje nėra juos paneigiančių aplinkybių.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Medicinos bankas v. BUAB „Liturta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.).

Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad teismai vertino visus jiems pateiktus ir prieinamus duomenis apie kasatoriaus nurodomą subjektyviai suvokiamą sužinojimo apie reikšmingas aplinkybes momentą. Šias aplinkybes apibūdinant tik kasatoriaus paaiškinimais, teismai rėmėsi ir objektyviais sužinojimo momentui nustatyti reikšmingais duomenimis, t. y. nustatė momentą, kada asmuo turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą, konstatuodami, jog tokiu momentu pripažintinas viešas reikšmingo teismo sprendimo paskelbimas (CPK 368 straipsnio 1 dalis). Kasatorius daugiau įrodymų, patvirtinančių sužinojimo momentą, CPK nustatyta tvarka nepateikė. Dėl to nenustatęs, kad teismai būtų pažeidę nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, kasacinis teismas, tikrindamas apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, remiasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su kasatoriaus sužinojimo apie reikšmingas aplinkybes momentu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Šios išvados nepaneigia kasatoriaus teiginiai dėl netinkamo CPK 314 straipsnio taikymo apeliacinės instancijos teisme. Kaip matyti iš kasatoriaus nurodomų argumentų, papildomi įrodymai, kuriais jis norėjo pagrįsti sužinojimo apie Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 6 d. sprendimą momentą, buvo 2014 m. sausio 22 d. pareiškimas ir 2014 m. vasario 10 d. raštas Nr. 05-83. Pabrėžtina, kad skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis priimta 2014 m. gegužės 20 d., t. y. kasatorius šiais įrodymais disponavo ir galėjo, o atsižvelgiant į pirmiau nurodytą įrodinėjimo pareigą – ir turėjo, juos pateikti pirmosios instancijos teismui. Kasatoriaus elgesys pateikiant šiuos dokumentus tik apeliacinės instancijos teismui neatitinka proceso ekonomiškumo bei koncentruotumo principų (CPK 7 straipsnis), pagal kuriuos dalyvaujantys byloje asmenys privalo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų įrodymai ir atsikirtimai. Dėl to šiuos dokumentus pateikus tik apeliacinės instancijos teismui, pastarasis pagrįstai atsisakė juos priimti, tinkamai pritaikydamas CPK 314 straipsnį.

Antra, CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas naikinamasis procesinis prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas, kuriuo yra ribojama proceso atnaujinimo galimybė. Kaip buvo minėta pirmiau, šis terminas yra svarbus, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas, sudarant prielaidas atitinkamų teisinių santykių subjektams tinkamai įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Kasatorius teisės aiškinimo klaida argumentuojamą prašymą atnaujinti procesą padavė praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo. Nors tam tikrais atvejais, kai susidaro išskirtinė teisinė situacija, teismai turi teisę spręsti praleisto CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo procesinio termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų L. M. ir kt. prašymą dėl termino atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-515/2007; 2013 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų V. K. ir kt. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-514/2013; 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo P. Z. prašymą, bylos Nr. 3K-3-392/2014), tačiau, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytas reikšmingas šios bylos aplinkybes ir priežastis, kuriomis kasatorius grindžia būtinybę atnaujinti bylos nagrinėjimą, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjama situacija būtų tokia išskirtinė ar neįtikėtina. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pirmenybė teiktina vienam esminių teisinio stabilumo principui ir konstatuotina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai sprendė, jog kasatoriaus prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą, todėl negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus ir teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutartis, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jų kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus kasacinį skundą, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovas duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, turėtas kasaciniame teisme, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas patyrė 3,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo ir palikus galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš pareiškėjo F. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,02 Eur (tris Eur 2 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginti. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rimvydas Norkus

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys