Tarptautinio darbo biuro Administracinės tarybos sušaukta Ženevoje ir 1957 m. birželio 5 d. susirinkusi į keturiasdešimtąją sesiją,
apsvarsčiusi priverstinio darbo klausimą, kuris yra ketvirtasis darbotvarkės klausimas,
pažymėdama 1930 metų konvencijos dėl priverstinio darbo nuostatas,
pažymėdama, kad 1926 metų konvencija dėl vergovės nustato, jog reikia imtis visų būtinų priemonių, kad priverstinis ar privalomasis darbas nevirstų panašiu į vergovę, ir kad 1956 metų papildoma konvencija dėl vergovės, vergų prekybos ir į vergovę panašių institutų bei praktikos panaikinimo nustato visišką pavergimo už skolas ir baudžiavinės padėties panaikinimą,
pažymėdama, kad 1949 metų konvencija dėl darbo užmokesčio apsaugos nustato, jog darbo užmokestis yra mokamas reguliariai, ir draudžia mokėjimo metodus, kurie iš darbuotojo atima galimybę nutraukti darbinę veiklą,
nusprendusi priimti papildomus pasiūlymus dėl tam tikrų priverstinio ar privalomojo darbo formų, pažeidžiančių Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatuose numatytas ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje paskelbtas žmogaus teises, panaikinimo,
nusprendusi įforminti šiuos pasiūlymus kaip tarptautinę konvenciją,
tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt septintųjų metų birželio dvidešimt penktą dieną priima šią Konvenciją, kurią galima vadinti 1957 metų konvencija dėl priverstinio darbo panaikinimo:
1 straipsnis
Kiekviena Tarptautinės darbo organizacijos narė, kuri ratifikuoja šią Konvenciją, įsipareigoja uždrausti ir nenaudoti bet kokios formos priverstinio ar privalomojo darbo:
(a) kaip politinės prievartos arba auklėjimo priemonės arba bausmės už politines pažiūras ar jų reiškimą arba už pažiūras, ideologiškai priešingas esamai politinei, socialinei ar ekonominei sistemai;
(b) kaip metodo, telkiančio ir naudojančio darbą ekonominio vystymo tikslais;
(c) kaip darbo disciplinos priemonės;
(d) kaip bausmės už dalyvavimą streikuose;
(e) kaip rasinės, socialinės, tautinės ar religinės diskriminacijos priemonės.