Dėl Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pareiškėja savo poziciją dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui grindžia oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna. Tačiau, pasak pareiškėjos, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme (2009 m. liepos 14 d. redakcija; toliau – ir Įstatymas) apibrėžta tik viena iš jo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte vartojamų sąvokų – sąvoka „skatinimas“, bet liko teisiškai neapibrėžta sąvoka „šeimos vertybių niekinimas“. Be to, iš ginčijamos nuostatos formuluotės ir konstrukcijos neaišku, ar šis punktas turėtų būti taikomas nustačius abu sudėtinius elementus, ar jie galėtų būti laikomi atskirais viešosios informacijos priskyrimo neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai pagrindais. Pareiškėja pažymi, kad į šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo teisinio reguliavimo nepakankamą aiškumą atkreipė dėmesį ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) 2023 m. sausio 23 d. sprendime byloje Macatė prieš Lietuvą vertindamas jo pagrindu pritaikyto viešosios informacijos skelbimo apribojimo teisėtumą. Esant tokiam teisinio reguliavimo neapibrėžtumui, galutinis apsisprendimas, kaip aiškinti šias konstitucinę asmenų saviraiškos laisvę ribojančias Įstatymo nuostatas, paliktas jas taikančių subjektų diskrecijai ir taip sukurtos prielaidos jas interpretuoti ir taikyti diskriminaciniu būdu.

1.2. Pareiškėja pažymi, kad EŽTT, sprendime byloje Macatė prieš Lietuvą įvertinęs Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto priėmimo aplinkybes ir taikymo atvejus, konstatavo, kad minėtos nuostatos tikslas – neleisti vaikams susipažinti su informacija, kurioje tos pačios lyties asmenų santykiai vaizduojami kaip iš esmės lygiaverčiai skirtingų lyčių santykiams, pripažįstant tokią informaciją žalinga, ir padarė išvadą, kad buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnis, saugantis saviraiškos laisvę. Konstitucijos 25 straipsnyje žmogui taip pat yra laiduojama įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisvė, kuri pagal turinį koreliuoja su Konvencijos 10 straipsniu. Atsižvelgdama į konstitucinių teisių ir laisvių ribojimo oficialiąją konstitucinę doktriną, pareiškėja pažymi, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte numatytas ribojimas ne tik turi atitikti būtinumo demokratinėje visuomenėje kriterijų ir konstitucinį proporcingumo principą, bet ir privalo derėti su kitomis Konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis. EŽTT priimdamas sprendimą byloje Macatė prieš Lietuvą, atlikęs ribojimų teisėtumo ir proporcingumo testą, nustatė, kad aptariama Įstatymo norma nesuderinama su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos sąvokomis. Taigi, pasak pareiškėjos, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtintas viešosios informacijos priskyrimo neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai pagrindas, sukūręs teisines prielaidas uždrausti skleisti viešąją informaciją, tos pačios lyties asmenų santykius vaizduojančią kaip iš esmės lygiaverčius skirtingų lyčių santykiams, ne tik neatitinka būtinumo kriterijaus, bet ir paneigia Konstitucijos 29 ir 38 straipsniuose įtvirtintas teises ir laisves, kaip jos aiškinamos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje. Atsižvelgiant į tai, Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti laikomas suderinamu su Konstitucijos 25 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta įsitikinimų išraiškos ir informacijos laisve.

1.3. Remdamasi EŽTT sprendime byloje Macatė prieš Lietuvą pateiktu vertinimu, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte nustatytas teisinis reguliavimas sukūrė teisines prielaidas teikti pirmenybę vieniems santykių ir šeimos tipams, o ne kitiems, skirtingų lyčių santykius laikant socialiai priimtinesniais ir vertingesniais nei tos pačios lyties asmenų santykius, taip prisidedant prie pastarųjų stigmatizacijos, ir oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad demokratinėje teisinėje valstybėje tam tikru laikotarpiu vyraujančios daugumos visuomenės narių nuostatos ar stereotipai negali būti konstituciškai pateisinamas pagrindas, remiantis konstituciškai svarbiais tikslais, diskriminuoti asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės ir (ar) seksualinės orientacijos, riboti pagal Konstituciją garantuojamų teisių (2019 m. sausio 11 d. nutarimas), konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose; kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konstitucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu (2019 m. sausio 11 d. nutarimas), pareiškėja teigia, kad yra teisinės prielaidos Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą vertinti kaip nesuderinamą nei su Konstitucijos 29 straipsniu, nei su 38 straipsniu.

1.4. Remdamasi oficialiąja konstitucine doktrina pareiškėja teigia, kad EŽTT sprendimas byloje Macatė prieš Lietuvą, kuriame konstatuota, kad Konvencijos 10 straipsnio pažeidimą tiesiogiai nulėmė vidaus teisės aktai, leidžia kelti pagrįstas abejones dėl Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto suderinamumo su Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Pareiškėja, grįsdama savo poziciją oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, suformuluotomis aiškinant Konstitucijos 138 straipsnį, inter alia, kad valstybė turi pozityvią pareigą pašalinti Įstatymo nesuderinamumą su Konvencija, užtikrindama priemones Konvencijoje nustatytų teisių apsaugai ir jų veiksmingai teisinei gynybai, pažymi, kad Lietuvos Respublika turi konstitucinę pareigą užtikrinti tinkamą iš Konvencijos kylančių teisių ir laisvių, šiuo atveju teisės laisvai skleisti informaciją, teisinę gynybą.

3.1. Įstatymas nustato viešosios informacijos, darančios neigiamą poveikį nepilnamečiams, kriterijus, jos skleidimo tvarką, taip pat šios informacijos rengėjų, skleidėjų ir jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklos priežiūrą atliekančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę; jis taikomas visai viešajai informacijai (1 straipsnis (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija)).

3.2. Įstatymo 3 straipsnyje „Pagrindiniai nepilnamečių interesų visuomenės informavimo srityje apsaugos ir įgyvendinimo principai“ (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtinti inter alia šie nepilnamečių interesų visuomenės informavimo srityje apsaugos ir įgyvendinimo principai:

– valstybės ir valstybės institucijų, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų ir jų dalyvių, žurnalistų ir jų profesinių organizacijų, taip pat nepilnamečių tėvų (globėjų, rūpintojų) pareigų ir atsakomybės už nepilnamečių interesų apsaugą derinimas (3 punktas);

– informacijos, kuri prisideda prie vaiko socialinės, dvasinės ir dorovinės gerovės ir skatina jo fizinį bei psichinį vystymąsi, sklaidos skatinimas (4 punktas).

Taigi Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos viešoji informacija, vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija), identifikuojama kaip daranti neigiamą poveikį nepilnamečiams – kelianti žalą nepilnamečių psichinei ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi. Pagal šio straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) tokią informaciją skleisti draudžiama arba jos skleidimas yra ribojamas Įstatymo nustatyta tvarka.

4.1. Pareiškėjos ginčijamame Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte nustatyta, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai priskiriama tokia viešoji informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Konstitucijoje ir Civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata.

Šiame kontekste paminėtina, kad, pagal Įstatymo 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 5 dalį (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija), skatinimas – tai kryptinga informacija, kuria nepilnamečiai raginami imtis konkrečių veiksmų, akstinami įgyti arba keisti įpročius, pažiūras, polinkius ar elgseną.

Taigi, pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punktą, aiškinamą kartu su kitomis minėtomis šio Įstatymo nuostatomis, prie nepilnamečiams neigiamą poveikį darančios informacijos, žalingos nepilnamečių psichinei ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi, priskiriama inter alia tokia informacija, kuria niekinamos šeimos vertybės, nepilnamečiai skatinami keisti požiūrį į santuokos ir šeimos sudarymo sampratą taip, kad ji taptų kitokia, nei įtvirtinta Konstitucijoje ar CK.

4.2. Pažymėtina, kad ginčijamame Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte apibrėžiant, kokia informacija yra laikoma darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams, nukreipiama į Konstitucijoje ir CK įtvirtintą santuokos ir šeimos kūrimo sampratą, kuri nėra atskleidžiama nei ginčijamoje nuostatoje, nei kitose su ja susijusiose Įstatymo nuostatose.

4.3. Siekiant atskleisti Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto nuostatų turinį ir prasmę, svarbu išsiaiškinti, kokia informacija įstatymų leidėjo galėjo būti suprantama kaip niekinanti šeimos vertybes, skatinanti kitokią, negu įtvirtinta Konstitucijoje ir CK, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą ir todėl yra priskiriama neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai. Taigi, aiškinant Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto nuostatas, svarbu atskleisti įstatymų leidėjo ketinimus priimant šias nuostatas.

Iš Įstatymo pakeitimo įstatymo projekto parengiamųjų dokumentų matyti, kad pareiškėjos ginčijamu teisiniu reguliavimu siekta stiprinti santuokos pagrindu sukurtos šeimos institutą ir formuoti tam tikras vertybines nuostatas nepilnamečiams (Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto 2009 m. lapkričio 20 d. išvada Nr. 103-P-56); iš Seimo narių pasisakymų šio įstatymo projekto svarstymo metu matyti, kad ginčijama nuostata siekta apsaugoti tokią Konstitucijoje įtvirtintą šeimos ir santuokos sampratą, pagal kurią šeimą sudaro susituokę vyras ir moteris, o neigiamą poveikį nepilnamečiams darančia laikytina informacija apie bet kokius kitus šeimos modelius (Seimo 2009 m. gruodžio 17 d. vakarinio plenarinio posėdžio Nr. 162 stenograma).

Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 2014 m. gegužės 9 d. užregistravo Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo Nr. IX‑1067 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą Nr. XIIP-1789, kuriuo siūlyta Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d.) 16 punktą pripažinti netekusiu galios. Šio projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad juo siekiama atsisakyti perteklinio, neaiškaus ir dviprasmiško teisinio reguliavimo, susijusio su informacijos apie šeimos vertybes pateikimu, taip pat siūloma informacijos apie kitokias šeimos kūrimo ir santuokos sudarymo sampratas nelaikyti darančia neigiamą poveikį nepilnamečiams (Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo Nr. IX-1067 4 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamasis raštas).

4.4. Taip pat paminėtina, kad tokios Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo sampratos, pagal kurią kitoks, nei vyro ir moters santuokos pagrindu sudarytas, šeimos modelis nėra laikomas tinkama informacija nepilnamečiams, laikytasi Lietuvos teismų praktikoje sprendžiant dėl informacijos nepilnamečiams ribojimo pagrįstumo (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A‑221‑803/2019). Nagrinėdamas bylą teismas vertino žurnalistų etikos inspektoriaus, pagal Įstatymo 9 straipsnį (2021 m. sausio 14 d. redakcija) prižiūrinčio, kaip įgyvendinamos Įstatymo nuostatos, pateiktą nuomonę, kurioje pabrėžta, kad nuostata, jog šeimą gali sukurti tos pačios lyties asmenys, laikytina nepilnamečiams neigiamą poveikį darančia informacija pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 16 punktą (žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. balandžio 8 d. raštas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, Ekspertų grupės 2014 m. gegužės 30 d. išvada Nr. V5‑12 „Dėl informacijos atitikimo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymui“).

Paminėtina ir tai, kad toks Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas buvo pagrindas EŽTT 2023 m. sausio 23 d. sprendime byloje Macatė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 61435/19) pripažinti, kad buvo pažeistas Konvencijos 10 straipsnis.

4.5. Apibendrinant Įstatymo pakeitimo įstatymo projekto parengiamuosius dokumentus, taip pat atsižvelgiant į Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto taikymo praktiką, konstatuotina, kad pagal ginčijamą Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą informacija apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius laikoma neatitinkančia Konstitucijoje ir CK įtvirtintos santuokos ir šeimos kūrimo sampratos, niekinančia šeimos vertybes ir priskiriama prie darančios neigiamą poveikį nepilnamečiams, be kita ko, kenkiančios jų psichinei ar fizinei sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi.

4.6. Kaip minėta, Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatyta, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją skleisti draudžiama arba jos skleidimas yra ribojamas Įstatymo nustatyta tvarka.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 7 straipsnio „Ribojimas skleisti neigiamą poveikį nepilnamečių vystymuisi darančią informaciją“ (2021 m. sausio 14 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją draudžiama tiesiogiai skleisti nepilnamečiams – draudžiama jiems siūlyti ją, perleisti ar kitaip leisti asmeniškai ją naudoti; tokia informacija gali būti skleidžiama tik tose vietose, į kurias nepilnamečiai negali patekti, ir (arba) tokiu laiku, kuriuo nepilnamečiai negalėtų ja naudotis, arba kai naudojamos priemonės, leidžiančios atsakingiems už vaikų auklėjimą ir priežiūrą asmenims užtikrinti galimybę riboti tokios informacijos pasiūlą nepilnamečiams.

Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 5 straipsnio „Ribojimų skleisti neigiamą poveikį nepilnamečiams darančią informaciją išimtys“ (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 1 dalyje nustatyti atvejai, kai neigiamą poveikį nepilnamečiams daranti informacija gali būti skleidžiama nesilaikant Įstatymo 7 straipsnyje nustatytų ribojimų, kaip antai, kai tokia informacija yra reikalinga švietimo ar ugdymo tikslais (2 punktas).

Taigi, pagal ginčijamą Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte nustatytą ir su juo susijusį teisinį reguliavimą, informacijos, kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Konstitucijoje ir CK įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata, t. y. informacija apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius, sklaida yra ribojama, t. y. tokią informaciją skleisti nepilnamečiams asmenims leidžiama tik išimtinais, Įstatymo 5 straipsnio (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 1 dalyje nustatytais atvejais, inter alia, kai tokia informacija yra reikalinga švietimo ar ugdymo tikslais.

5.1. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) paskirtis, inter alia, užtikrinti vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimą, gynimą ir apsaugą, užtikrinti vaiko interesus, atsižvelgiant į Konstitucijos, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, jos fakultatyvių protokolų ir Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijos nuostatas (1 straipsnio 1 dalis; 2022 m. birželio 30 d. redakcija). Šio įstatymo 4 straipsnyje „Vaiko teisių ir laisvių apsaugos įgyvendinimo principai“ nustatyta, kad tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo vadovautis inter alia šiais principais: geriausių vaiko interesų prioriteto (1 punktas (2019 m. balandžio 11 d. redakcija)), teisės viršenybės (3 punktas (2022 m. birželio 30 d. redakcija)), nediskriminavimo (5 punktas (2022 m. birželio 30 d. redakcija)), nestigmatizavimo (15 punktas (2019 m. balandžio 11 d. redakcija)).

5.2. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę į žodžio laisvę, apimančią teisę laisvai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas žodine, rašytine ar kita forma arba kitais vaiko pasirinktais būdais. Pagal šio straipsnio 5 dalį, vaiko tėvai ir kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą vadovauti vaikui įgyvendinant inter alia ir šią jo teisę taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko sugebėjimus.

Pagal minėto įstatymo 10 straipsnio 6 dalį, šiame straipsnyje nustatytos vaiko teisės, taigi ir vaiko teisė į žodžio laisvę, apimanti teisę į informaciją, negali būti ribojamos kitaip, kaip tik įstatymu, jeigu tai būtina paties vaiko ar kito asmens pagrindinėms teisėms ir laisvėms, sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei apsaugoti ar valstybės bei visuomenės saugumui, viešajai tvarkai ar konstitucinei santvarkai ginti.

5.3. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) 16 straipsnyje „Vaiko teisė gauti viešąją informaciją“ nustatyta:

5.4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant minėtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (2017 m. rugsėjo 28 d. redakcija) 4, 10, 16, 28 straipsnių nuostatas, pažymėtina, kad:

– vaikas turi teisę į žodžio laisvę, apimančią teisę laisvai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas savo pasirinktais būdais, o vaiko tėvai ir kiti asmenys, vadovaudamiesi inter alia geriausių vaiko interesų prioriteto, teisės viršenybės, nediskriminavimo, nestigmatizavimo principais, turi užtikrinti, kad ši vaiko teisė būtų įgyvendinama taip, kad tai nedarytų neigiamo poveikio jo fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi;

– valstybė skatina visuomenės informavimo priemones skleisti informaciją, naudingą vaikui socialiniu ir kultūriniu požiūriu, ugdančią pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms;

– vaiko apsauga, be kita ko, nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio, turėtų būti užtikrinama vadovaujantis Konstitucija, ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis ir Lietuvos Respublikos įstatymais.

6.1. EŽTT savo jurisprudencijoje pabrėžia, kad saviraiškos laisvė yra vienas iš esminių [demokratinės] visuomenės pagrindų, viena pagrindinių jos pažangos ir kiekvieno žmogaus asmeninio tobulėjimo sąlygų, ji taikytina ne vien „informacijai“ ar „idėjoms“, kurioms pritariama ar kurios laikomos neįžeidžiančiomis arba vertinamos neutraliai, bet ir informacijai arba idėjoms, kurios yra visos valstybės ar bet kurios jos gyventojų dalies laikomos įžeidžiančiomis, trikdančiomis arba šokiruojančiomis (1976 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 5493/72, 49 punktas).

6.2. EŽTT yra pažymėjęs, jog yra susiformavęs platus valstybių konsensusas (sutarimas), kad priimant visus sprendimus dėl vaikų svarbiausiu kriterijumi turi būti laikomi jų interesai (EŽTT Didžiosios kolegijos 2010 m. liepos 6 d. sprendimo byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, peticijos Nr. 41615/07, 135–136 punktai; EŽTT Didžiosios kolegijos 2019 m. rugsėjo 10 d. sprendimo byloje Strand Lobben ir kiti prieš Norvegiją, peticijos Nr. 37283/13, 204 punktas). EŽTT jurisprudencijoje, aiškinant vaikams pateiktinos informacijos ribas, pabrėžta ir tai, kad valstybė, vykdydama jai priskirtas funkcijas švietimo ir mokymo srityje, turi rūpintis, kad į mokymo programą įtraukta informacija ar žinios būtų perduodamos objektyviai, kritiškai ir pliuralistiškai (EŽTT Didžiosios kolegijos 2007 m. birželio 29 d. sprendimo byloje Folgerø ir kiti prieš Norvegiją, peticijos Nr. 15472/02, 84 punktas (g ir h papunkčiai).

6.3. EŽTT ne kartą yra pripažinęs, kad visuomenės narių pažeidžiamumas yra svarbus kriterijus vertinant potencialų teksto poveikį visuomenei. Atsižvelgiant į tai, kad dėl savo amžiaus vaikai yra jautresni ir lengviau paveikiami nei vyresnio amžiaus asmenys, nacionalinės valdžios institucijos, nustačiusios, kad atitinkamame leidinyje vaikai buvo „skatinami užsiimti vaikams netinkama, žalinga veikla ar net įvykdyti tam tikras nusikalstamas veikas“, EŽTT vertinimu, pagrįstai apribojo vaikų prieigą prie leidinių, nes turėjo diskreciją bylai aktualiu laikotarpiu manyti jį galint turėti žalingą poveikį daugelio vaikų ir paauglių moralei (pvz., 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 5493/72, 52–58 punktai); tačiau tuo atveju, kai leidinyje buvo metami rimti ir išankstinėmis nuostatomis pagrįsti kaltinimai seksualinėms mažumoms, prilygstantys neapykantą kurstančiai kalbai, EŽTT, atkreipęs dėmesį į tai, kad leidinys buvo platinamas mokyklose jauniems imlaus įspūdžiams ir jautraus amžiaus žmonėms, nusprendė, kad nacionalinių institucijų jo platintojams pritaikyta baudžiamoji atsakomybė nebuvo neproporcinga (2012 m. vasario 9 d. sprendimo byloje Vejdeland ir kiti prieš Švediją, peticijos Nr. 1813/07, 54, 56, 59 punktai).

6.4. Šiame kontekste vertindamas geriausių vaiko interesų argumentą, EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad neturi jokių mokslinių įrodymų ar sociologinių duomenų, jog vien homoseksualumo paminėjimas ar vieša diskusija apie seksualinių mažumų socialinį statusą turėtų neigiamą poveikį vaikams (2010 m. spalio 21 d. sprendimo byloje Alekseyev prieš Rusiją, peticijų Nr. 4916/07, 25924/08 ir 14599/09, 86 punktas). EŽTT taip pat konstatavo, jog nepilnamečiai, stebėję demonstracijas už LGBT asmenų teises, buvo supažindinti su įvairovės, lygybės ir tolerancijos idėjomis, todėl šių pažiūrų perėmimas galėjo būti tik naudingas socialinei sanglaudai (2017 m. birželio 20 d. sprendimo byloje Bayev ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 67667/09, 44092/12 ir 56717/12, 82 punktas).

Be to, EŽTT nuomone, priemonės, ribojančios vaikų galimybes gauti informaciją apie tos pačios lyties asmenų santykius tik dėl seksualinės orientacijos, turi platesnį socialinį poveikį. Tokios priemonės – nesvarbu, ar jos tiesiogiai įtvirtintos įstatymuose, ar priimtos individualiais sprendimais, – rodo, kad valdžios institucijos teikia pirmenybę vieniems santykių ir šeimų tipams, o ne kitiems, t. y. mano, kad skirtingų lyčių santykiai yra socialiai priimtinesni ir vertingesni nei tos pačios lyties asmenų santykiai, ir taip prisideda prie nuolatinės pastarųjų stigmatizacijos. Todėl tokie apribojimai, kad ir kokios ribotos apimties ir poveikio jie būtų, yra nesuderinami su demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos sąvokomis (2017 m. birželio 20 d. sprendimo byloje Bayev ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 67667/09, 44092/12 ir 56717/12, 83 punktas).

10.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra viena pagrindinių žmogaus teisių; galimybė kiekvienam žmogui laisvai formuoti savo nuomonę bei pažiūras ir laisvai jas skleisti – būtina sąlyga demokratijai sukurti ir išsaugoti (1995 m. balandžio 20 d. nutarimas, 2024 m. kovo 14 d. išvada); informacijos laisvė yra pamatinis pliuralistinės demokratijos elementas (inter alia 1997 m. vasario 13 d., 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarimai, 2024 m. kovo 14 d. išvada); tai, kad šalies Konstitucijoje yra įtvirtinta įsitikinimų ir informacijos laisvė, reiškia, kad valstybė įpareigojama garantuoti ir saugoti žmogaus inter alia teisę turėti ir laisvai reikšti įsitikinimus; kartu yra įtvirtinamos ir atviros visuomenės, pliuralistinės demokratijos garantijos (1998 m. kovo 10 d., 2021 m. rugsėjo 7 d. nutarimai).

10.2. Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi įsitikinimų ir jų raiškos laisvės sąlyga: žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad įsitikinimų bei jų raiškos laisvė įtvirtina ideologinį, kultūrinį ir politinį pliuralizmą; jokios pažiūros ar ideologija negali būti paskelbtos esančios privalomos ir primestos individui – laisvai savo pažiūras formuojančiam ir reiškiančiam asmeniui, atviros demokratinės pilietinės visuomenės nariui; tai yra prigimtinė žmogaus laisvė; valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti kokios nors privalomos pažiūrų sistemos (2000 m. birželio 13 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai, 2024 m. kovo 14 d. išvada).

10.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką (2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytų saugomų konstitucinių vertybių sąrašas negali būti aiškinamas kaip išsamus, baigtinis, taigi kaip neleidžiantis laisvės gauti ir skleisti informaciją riboti tada, kai reikia apsaugoti kitas, Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje expressis verbis nepaminėtas, konstitucines vertybes (2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Pagal Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas turi įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę (2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2007 m. gegužės 15 d. nutarimai); pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves, taigi ir teisę gauti ir skleisti informaciją, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d. nutarimas); pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo įstatymais įtvirtinant informacijos laisvės įgyvendinimo garantijas būtų sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą (inter alia 2002 m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai).

10.4. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 25 straipsnio garantuojama laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su minčių, pažiūrų ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, skleidimu (2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas, 2024 m. kovo 14 d. išvada).

11.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, taip pat kad iš Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo kyla reikalavimas, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (inter alia 2018 m. gruodžio 19 d., 2020 m. liepos 8 d., 2021 m. vasario 12 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo turinys gali būti atskleistas tik aiškinant Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis kartu (2019 m. sausio 11 d. nutarimas, 2024 m. kovo 14 d. išvada); Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas draudžia diskriminuoti asmenis dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų; diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitus požymius (inter alia 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 29 straipsnį, kai žmogaus teisės varžomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas (inter alia 2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas, 2024 m. kovo 14 d. išvada).

Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę (inter alia 2019 m. sausio 11 d., 2020 m. vasario 10 d., 2021 m. vasario 12 d. nutarimai, 2024 m. kovo 14 d. išvada).

11.2. Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai, 2024 m. kovo 14 d. išvada); Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

12.1. Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jomis yra įtvirtinti bendro pobūdžio konstituciniai principai; jomis išreiškiamas valstybės įsipareigojimas įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad šeima, motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (inter alia 2011 m. rugsėjo 28 d., 2018 m. sausio 24 d., 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimai); Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje garantuojama valstybės apsauga ir globa įgyvendinama įvairiais būdais kuriant inter alia vaikystei, kaip konstitucinei vertybei, palankią aplinką (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2022 m. lapkričio 30 d., 2024 m. gegužės 20 d. nutarimai); šeimos, kaip saugomos ir puoselėjamos konstitucinės vertybės, reikšmę patvirtina tai, kad įvairūs šeimos sampratos aspektai yra įtvirtinti ir kitose Konstitucijos straipsnių nuostatose (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas).

12.2. Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje garantuojama valstybės apsauga ir globa įgyvendinama įvairiais būdais kuriant inter alia vaikystei, kaip konstitucinei vertybei, palankią aplinką (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2022 m. lapkričio 30 d., 2024 m. gegužės 20 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas 2019 m. lapkričio 8 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų (inter alia nepakankamos fizinės ir socialinės brandos); valstybės globa vaikystei, kaip ypač saugomai ir puoselėjamai konstitucinei vertybei, yra svarbi prielaida įgyvendinti Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį; todėl pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalį vaikams yra būtina specifinė apsauga ir parama, kad būtų sudarytos sąlygos jiems sveikai ir visapusiškai vystytis, inter alia užaugti dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti vaikystę aiškintinas kartu su 39 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta: „Nepilnamečius vaikus gina įstatymas.“ Ši nuostata reiškia, kad nepilnamečiams vaikams turi būti garantuojama pakankama ir efektyvi jų teisių ir teisėtų interesų apsauga, taip pat kad įstatymų leidėjas, kitos valstybės institucijos, teisės aktais reglamentuodami nepilnamečių būklę, reguliuodami kitus santykius, turi paisyti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų (2000 m. birželio 13 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 2 dalies, kurioje, kaip minėta, vaikystė yra įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas; šis imperatyvas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į vaiko interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti (2019 m. lapkričio 8 d., 2024 m. gegužės 20 d. nutarimai).

18.1. Vertinant Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkto nuostatose aiškiai neapibrėžė, kokia informacija niekina šeimos vertybes, skatina kitokią, negu įtvirtinta Konstitucijoje ir CK, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą ir todėl turi būti priskiriama neigiamą poveikį nepilnamečiams darančiai informacijai:

– kaip minėta, iš ginčijamo teisinio reguliavimo parengiamųjų dokumentų matyti, kad įstatymų leidėjas siekė, jog būtų ribojama informacijos apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius sklaida nepilnamečiams;

– minėta ir tai, kad pagal CK nustatytą teisinį reguliavimą, į kurį daroma nuoroda pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu, šeimos santykiai gali susiklostyti ne tik tarp santuoką sudariusių vyro ir moters, bet ir tarp kitų, paprastai giminystės ryšiais siejamų, asmenų;

– konstitucinė šeimos samprata, į kurią taip pat daroma nuoroda ginčijamoje nuostatoje, nesuponuoja, kad šeima gali būti sukurta tik santuokos pagrindu; pagal Konstituciją yra saugomos ir ginamos visos šeimos, atitinkančios konstitucinę šeimos sampratą, pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio pobūdžio šeimos narių santykių turiniu, t. y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas; konstitucinė šeimos samprata apskritai yra neutrali lyties požiūriu.

Taigi iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte nustatyto teisinio reguliavimo nėra aiškus jame įtvirtinto informacijos sklaidos ribojimo turinys, neaišku, kokią konkrečiai informaciją apie kitokią, negu įtvirtinta Konstitucijoje ir CK, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą siekiama riboti, ar Konstitucijoje ir CK įtvirtinta santuokos samprata ir šeimos kūrimo samprata vartojamos kaip sinonimai, ar turi skirtingą turinį.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu nepaisyta konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamo reikalavimo teisės aktuose nustatyti aiškų, suprantamą, neprieštaringą teisinį reguliavimą, o įtvirtinant informacijos, pateikiamos nepilnamečiams, ribojimus sąvokas apibrėžti itin aiškiai ir suprantamai.

18.2. Vertinant Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 25 straipsnio 1, 2 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims, pažymėtina, kad nei iš Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų ar kitų iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų, nei iš Konstitucijoje, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos konstitucinės šeimos sampratos ar konstitucinio vaiko pirmumo imperatyvo nekyla reikalavimas riboti nepilnamečiams pateikiamą informaciją apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius, kai bendro jų gyvenimo santykiai grindžiami šeimai, kaip konstituciniam institutui, būdingais pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.

Pažymėtina, kad informacijos apie kitokius nei vyro ir moters santuokos pagrindu sukurtos šeimos modelius ribojimas nepilnamečiams vaikams nėra būtinas siekiant apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje išvardytas ar kitas Konstitucijos saugomas konstitucines vertybes. Priešingai, taip ribojant laisvę gauti ir skleisti informaciją, nepilnamečiams vaikams būtų trukdoma formuotis kaip brandžioms, visapusiškoms asmenybėms, toks ribojimas yra nesuderinamas su konstitucine valstybės pareiga užtikrinti harmoningą ir visapusišką vaiko vystymąsi, paremtą pagarba žmogaus teisėms ir orumui, taip pat demokratinei visuomenei būdingomis lygybės, pliuralizmo ir tolerancijos vertybėmis.

Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą nuo neigiamą poveikį nepilnamečiams darančios informacijos, ginčijamu Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatęs informacijos apie šeimos modelius sklaidos ribojimus, sudarė prielaidas susiaurinti šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį, nepagrįstai riboti tokios informacijos sklaidą ir nepilnamečių asmenų informacijos laisvę, taigi sudarė prielaidas paneigti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ar jų nepaisyti, neužtikrino pareigos nepilnamečiams skleisti objektyvią ir realius visuomeninius santykius atliepiančią informaciją, padedančią susiformuoti konstitucinėmis vertybėmis, be kita ko, pagarba kito žmogaus teisėms ir jo orumui, grįstą pasaulėžiūrą, ir taip pažeidė Konstitucijos 25 straipsnio 1, 2, 3 dalių reikalavimus, nesilaikė iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, kylančios šeimos, kaip konstitucinės vertybės, kuri gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, sampratos.

18.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) 16 punktas prieštarauja Konstitucijos 25 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.