Dėl Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 2, 10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių, 5 straipsnio 3, 5–9 dalių, Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo Nr. VIII-498 8 ir 24 straipsnių pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas grindžiamas šiais argumentais.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovų Seimo narės Aistės Gedvilienės, tuometinio Seimo nario Andriaus Vyšniausko, Seimo kanceliarijos Teisės departamento Privatinės teisės skyriaus vyresniosios patarėjos Mildos Masteikienės ir Viešosios teisės skyriaus vedėjos Jurgitos Meškienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro Povilo Poderskio, sveikatos apsaugos ministrės Marijos Jakubauskienės, žemės ūkio ministro Igno Hofmano, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau – ir VMVT) direktorės Audronės Mikalauskienės rašytinės nuomonės.

4. Konstituciniame Teisme gauti pareiškėjos Seimo narių grupės atstovų buvusių Seimo narių Aurelijaus Verygos, Vidmanto Kanopos, Vigilijaus Juknos ir Liudo Jonaičio, Seimo narių Viktoro Pranckiečio ir Kęstučio Mažeikos papildomi rašytiniai argumentai dėl aplinkos ministro, sveikatos apsaugos ministrės, žemės ūkio ministro, VMVT direktorės rašytinėse nuomonėse, suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose pateiktų argumentų, taip pat ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktams ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija).

5. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjos Seimo narių grupės atstovai Seimo narys V. Pranckietis, buvę Seimo nariai L. Jonaitis ir A. Veryga, advokatai V. Kaklys ir L. Lukošiūnas nurodė, kad palaiko pareiškėjos prašyme išdėstytą poziciją ir pateiktus papildomus rašytinius argumentus, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į suinteresuoto asmens Seimo atstovių, Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

6. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo narė A. Gedvilienė ir J. Meškienė nurodė, jog palaiko rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytą poziciją, kad pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, pateikė papildomus paaiškinimus ir atsakė į pareiškėjos Seimo narių grupės atstovų, Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

7. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į pareiškėjos atstovų, suinteresuoto asmens atstovų, Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus atsakė specialistai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės skyriaus patarėja Reda Skirkevičiūtė, Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyresnioji patarėja Laura Janulaitienė, Žemės ūkio ministerijos Teisėkūros ir atstovavimo skyriaus vyresnysis patarėjas Modestas Važnevičius, Žemės ūkio ministerijos Gyvulininkystės ir gyvūnų gerovės skyriaus patarėja Rasą Sirutkaitytė, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto ir veterinarijos politikos departamento Gyvūnų gerovės skyriaus vyriausioji specialistė Kotryna Stanišauskienė.

8. Pareiškėja prašo ištirti inter alia GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3–9 dalių atitiktį Konstitucijai.

9. Pareiškėjos ginčijamose GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio „Įstatymo įsigaliojimas, įgyvendinimas ir taikymas“ 3–9 dalyse nustatyta:

10. Nors pareiškėja prašo ištirti GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3–9 dalių atitiktį Konstitucijai, iš jos prašyme pateiktų argumentų matyti, kad ji abejoja tik dėl teisinio reguliavimo, susijusio su ūkio subjektams, vykdantiems kailių gavybos ar pardavimo komercinę veiklą, dėl draudimo užsiimti šia komercine veikla skiriamomis kompensacijomis, atitikties Konstitucijai, tačiau ne dėl teisinio reguliavimo, susijusio su vidutinio metinio kailinių žvėrelių skaičiaus apskaičiavimo tvarka.

Taigi iš pareiškėjos prašyme pateiktų argumentų matyti, kad ji abejoja ne GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3–9 dalių, o GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalių atitiktimi Konstitucijai.

11. Atsižvelgdamas į pareiškėjos prašyme išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tirs, ar:

– Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 3 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniai ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniai;

– Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalys.

12. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tiriama, be kita ko, GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių atitiktis Konstitucijai.

13. Seimas 2012 m. spalio 3 d. priėmė Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pakeitimo įstatymą (įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d.) (su tam tikromis išimtimis), kuriuo pakeitė ir nauja redakcija išdėstė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą.

14. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir pildomas, inter alia Seimo 2023 m. rugsėjo 21 d. priimtu ir 2023 m. rugsėjo 27 d. Teisės aktų registre paskelbtu Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo Nr. VIII-500 2, 10, 12 ir 17 straipsnių pakeitimo įstatymu, kuris, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, įsigalios 2027 m. sausio 1 d. (su tam tikromis išimtimis) ir kuriuo nustatytas pareiškėjos ginčijamas teisinis reguliavimas.

15. GGAĮ pakeitimo įstatymo1–4 straipsniuose, kuriuos ginčija pareiškėja, nustatyta:

„8. Draudžiama laikyti ir (ar) veisti gyvūnus kailių gavybos ar pardavimo tikslu.“

2. Buvusią 10 straipsnio 8 dalį laikyti 9 dalimi.

3 straipsnis. 12 straipsnio pakeitimas

4 straipsnis. 17 straipsnio pakeitimas

23. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama teisinio reguliavimo, kuriuo įtvirtintas gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimas, atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 3 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei dėl tokio draudimo patirtų praradimų kompensavimo teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

24. Konstitucijos 46 straipsnyje, įtvirtinančiame konstitucines vertybes, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, nustatyta:

24.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama asmens laisve ir teise turėti nuosavybę; ši sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. (inter alia 2009 m. kovo 27 d., 2011 m. sausio 6 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimai); asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2018 m. gegužės 24 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimai).

24.2. Aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostatą „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ji reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei; minėtas ūkinės veiklos vertinimas sudaro reikiamas prielaidas įgyvendinti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatą „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“ (inter alia 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2017 m. gegužės 30 d. nutarimai); taigi minėta Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata sudaro konstitucines teisines prielaidas galimam diferencijuotam ūkinės veiklos teisiniam reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė (2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai). Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą, būtų neteisinga suvokti kaip valstybės prievolę beatodairiškai remti bet kokias ūkines pastangas ar veiklą (1997 m. vasario 13 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

24.3. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių ir kitų valstybės institucijų pareigą, paisant Konstitucijos normų ir principų, atsižvelgiant į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, nustatyti tokį ūkinės veiklos teisinį reguliavimą, kuris tarnautų bendrai tautos gerovei (inter alia 2011 m. sausio 6 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai). Aiškindamas konstitucinę valstybės priedermę siekti bendros tautos gerovės, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog bendra tautos gerovė yra gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais (inter alia 1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimai); bendra tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme ir yra aiškintina atsižvelgiant ne tik į individo materialinių poreikių tenkinimą, bet ir į įvairius kitus kriterijus – tautos socialinę raidą, žmogaus saviraiškos galimybes ir kt. (2004 m. sausio 26 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai); sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius (inter alia 1999 m. spalio 6 d., 2004 m. sausio 26 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai); teisė remiasi ir tam tikrais moralės principais bei imperatyvais (1995 m. birželio 20 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad, pagal Konstituciją, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, privalo paisyti konstitucinio ūkio subjektų lygiateisiškumo reikalavimo, tiesiogiai susijusio su Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintu visų asmenų lygiateisiškumo principu; antraip ūkinės veiklos teisinis reguliavimas būtų nelaikytinas tarnaujančiu bendrai tautos gerovei (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

24.4. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. birželio 30 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas, be kita ko, aiškindamas iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančią konstitucinę valstybės priedermę siekti bendros tautos gerovės, yra konstatavęs, jog, pagal Konstituciją, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdamas Konstitucijos ir įstatymų, inter alia paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2022 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas, taip pat ir pagrįstumo, ir tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų, savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, nebent tas teisinis reguliavimas akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. birželio 11 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai).

2009 m. kovo 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas – tai tam tikros socialinės tvarkos nustatymo forma, kuria galima nustatyti inter alia pagrįstus, nediskriminacinius, aiškiai suformuluotus ūkinės veiklos draudimus ir, atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką, keisti ūkinės veiklos draudimų ir leidimų santykį, jei keičiantis teisinio reguliavimo turiniui nėra paneigiami Konstitucijoje įtvirtinti ūkinės veiklos reguliavimo principai.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 21 d., 2020 m. vasario 6 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą (inter alia 2008 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 6 d., 2015 m. gruodžio 16 d. nutarimai).

24.5. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2013 m. gegužės 16 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai); įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2023 m. sausio 24  d. nutarimai); įstatymais nustatomi ūkinės veiklos apribojimai turi atitikti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą imperatyvą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (2017 m. gegužės 30 d., 2018 m. gegužės 24 d., 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimai); valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės (inter alia 2015 m. sausio 15 d., 2018 m. gegužės 24 d., 2021 m. kovo 4 d. nutarimai).

Tačiau, pagal Konstituciją, valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti tokias esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt. (inter alia 2009 m. balandžio 29 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai); pagal Konstituciją, riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai); bet koks pagrindinių teisių ir laisvių ribojimas sietinas su konkuruojančių vertybių racionaliu santykiu, garantuojančiu, kad apribojimais nebus pažeista atitinkamos žmogaus teisės esmė (2000 m. birželio 13 d. nutarimas).

25. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste; konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2015 m. kovo 5 d., 2024 m. spalio 10 d. nutarimai).

25.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 54 straipsnį (inter alia 2015 m. kovo 5 d., 2018 m. gegužės 24 d., 2023 m. lapkričio 7 d. nutarimai).

Taigi Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas atsižvelgiant inter alia į Konstitucijos 54 straipsnio nuostatas.

25.1.1. Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“

Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra pažymėjęs, kad vienas iš gamtos išteklių, kuris pagal Konstituciją turi būti saugomas ir kurio racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas turi būti užtikrinamas, yra gyvūnija (jos ištekliai), įskaitant ir laukinę gyvūniją, kuri, be kita ko, turi ir visuotinę, transnacionalinę reikšmę, todėl neabejotinai yra būtina ją išsaugoti ir perduoti būsimosioms kartoms.

25.1.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog, pagal Konstituciją, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą ir gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai).

Taigi pagal Konstitucijos 54 straipsnio nuostatas užtikrinti inter alia gyvūnijos apsaugą yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 54 straipsnį yra saugomi visi gyvūnai kaip juslios būtybės – tiek esantys laisvėje, tiek ir laikomi nelaisvėje.

25.1.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad, pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas turimą plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, įstatymais gali keisti tam tikros konkrečios ūkinės veiklos vykdymo sąlygas, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad bendra tautos gerovė nėra suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme. Įstatymų leidėjas, inter alia siekdamas užtikrinti iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją, taip pat gyvūnijos išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms konstitucinį imperatyvą, įstatymais reguliuodamas ūkinę veiklą, susijusią su gyvūnų veisimu ir laikymu tam tikrai produkcijai gauti, gali nustatyti šios ūkinės veiklos ribojimus. Taigi, įgyvendindamas konstitucinę priedermę laiduoti gyvūnijos apsaugą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą, susijusią su gyvūnų veisimu ir laikymu tam tikrai produkcijai gauti, gali vadovautis ne vien ekonominiais motyvais ir įvertinęs, kad konkreti ūkinė veikla yra nesuderinama su tam tikrais moralės, etikos, taip pat humaniškumo principais, gali nustatyti tokios ūkinės veiklos ribojimus, inter alia draudimus vykdyti tam tikrą su gyvūnų veisimu ir laikymu susijusią veiklą, kaip antai gyvūnų veisimą ir laikymą bei jų žudymą tam tikros konkrečios produkcijos, nebūtinos visuomenės gyvybiniams ir egzistenciniams poreikiams tenkinti, gavybos tikslu. Bet kokiu atveju tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia konstitucinio proporcingumo principo.

25.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios inter alia su konstituciniu teisinės valstybės principu (inter alia 2008 m. gruodžio 4 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2022 m. gegužės 5 d. nutarimai).

25.2.1. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija; jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; šio principo esmė – teisės viršenybė; tai itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

25.2.2. Kaip ne kartą pažymėta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2015 m. birželio 16 d., 2019 m. lapkričio 8 d., 2023 m. sausio 24 d. nutarimai).

25.2.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2021 m. gegužės 13 d., 2024 m. balandžio 24 d. nutarimai).

25.2.3.1. Pareiškėjos prašymo kontekste pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį, Seimo priimti įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Lietuvos Respublikos Prezidentas, jeigu pačiais įstatymais nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį konstitucinio teisinės valstybės principo, kartu ir teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principų, kurie yra jo elementai, kontekste, yra konstatavęs, jog teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos; todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą (taikymo pradžią) (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. sausio 25 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai); taigi, Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalį aiškinant konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste, tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas privalo numatyti pakankamą vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai); konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis turi būti paisoma priimant įstatymus, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims (2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai); darant esminius galiojančio teisinio reguliavimo pakeitimus, lemiančius asmenų teisinei padėčiai nepalankius padarinius, gali prireikti numatyti ne tik pakankamą vacatio legis, bet ir tam tikrą pereinamąjį teisinį reguliavimą; asmenų, kuriems taikytinas naujas teisinis reguliavimas, teisinė padėtis pereinamosiomis nuostatomis turėtų būti sureguliuota taip, kad jiems būtų suteikta pakankamai laiko užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu, tikėdamiesi, kad jis bus stabilus, ir įgyvendinti pagal ankstesnį teisinį reguliavimą įgytas teises (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai).

25.2.3.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų, kad šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. liepos 2 d. sprendimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, 2005 m. gegužės 13 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas ir siedamas jas su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu, yra konstatavęs, kad, keisdama ūkinės veiklos santykių teisinį reguliavimą, valstybė gali keisti ir ūkinės veiklos sąlygas ar apskritai nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikra ūkinė veikla turi būti nutraukta; tačiau keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo; jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti tam tikra ūkine veikla ir šią teisę įgyvendino, tai tokios ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keičiant taip, kad yra pabloginamos šios ūkinės veiklos sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai nutraukiama, atsižvelgiant į tai, dėl ko yra keičiamas minėtos ūkinės veiklos teisinis reguliavimas ir kokiu mastu jis yra keičiamas, taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo.

25.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, kylančius įgaliojimus reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keisdamas taip, kad konkreti ūkinė veikla apskritai yra nutraukiama, turi diskreciją įstatyme įtvirtinti konkrečią dėl tokio teisinio reguliavimo ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo tvarką, tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio neatsiejamas elementas yra teisėtų lūkesčių apsauga.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad, siekdamas užtikrinti iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją ir įgyvendindamas įgaliojimus nustatyti ribojimus, inter alia draudimus vykdyti tam tikrą su gyvūnų veisimu ir laikymu susijusią veiklą, kaip antai gyvūnų veisimą ir laikymą bei jų žudymą tam tikros konkrečios produkcijos, nebūtinos visuomenės gyvybiniams ir egzistenciniams poreikiams tenkinti, gavybos tikslu, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas konkrečią dėl tokių ribojimų, inter alia draudimų, ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo tvarką, remdamasis Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo kompensacijų dydžiai būtų diferencijuojami pagal viešojo intereso neatitinkančios ūkinės veiklos nutraukimo terminą. Pažymėtina ir tai, kad, pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, kurio neatsiejamas elementas yra teisėtų lūkesčių apsauga, įstatymų leidėjas gali įtvirtinti minėtą ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo tvarką atsižvelgdamas inter alia į nustatomą pereinamąjį laikotarpį, įvertinęs realią galimybę ūkio subjektams prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos, tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams ir užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu. Tačiau įgyvendindamas šiuos savo įgaliojimus įstatymų leidėjas turi paisyti inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalių suponuojamo ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo ir nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį tam tikrų ūkio subjektų galimybės gauti praradimų, patirtų dėl ūkinės veiklos uždraudimo, kompensaciją būtų pasunkintos ar apskritai paneigtos.

26. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėja prašo ištirti jos nurodyto ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

26.1. Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

26.2. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostatos inter alia reiškia, kad nuosavybės iš savininko paimti negalima, jeigu toks paėmimas nėra numatytas įstatyme (2002 m. rugsėjo 19 d., 2024 m. liepos 3 d. nutarimai); Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui ( inter alia 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2024 m. liepos 3 d. nutarimai); paimant nuosavybę visuomenės poreikiams, įstatymų leidėjui, nepriklausomai nuo to, koks subjektas (valstybė, savivaldybė, juridinis ar fizinis asmuo) tampa šios nuosavybės savininku, tenka pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad ši nuosavybė iš tikrųjų būtų naudojama visuomenės poreikiams (2003 m. kovo 4 d., 2024 m. liepos 3 d. nutarimai); priimant sprendimą dėl nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams kartu turi būti nustatomas ir atlyginimo už paimamą nuosavybę dydis, taip pat nustatoma, kokia tvarka savininkui bus atlyginama už paimamą nuosavybę (2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2024 m. liepos 3 d. nutarimai); atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę turi būti nustatytas teisingas (2001 m. balandžio 2 d., 2024 m. liepos 3 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačia nuosavybės teise priklausančio turto paėmimo (inter alia 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2024 m. liepos 3 d. nutarimai).

27. Pareiškėja taip pat prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

27.1. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, inter alia Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas.

27.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (inter alia 2012 m. vasario 27 d., 2017 m. sausio 25 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai).

Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2022 m. birželio 17 d. nutarimai).

27.3. Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (inter alia 2013 m. vasario 15 d., 2016 m. vasario 2 d. nutarimai, 2024 m. kovo 14 d. išvada); konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas (inter alia 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

28. Minėta, kad pareiškėja taip pat prašo ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

28.1. Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį, kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą bei verslą yra būtina žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užsitikrinimo sąlyga ir suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; jas sudarydamas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo bei verslo pobūdį ir paisydamas Konstitucijos, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą bei verslą įgyvendinimo sąlygas (inter alia 2002 m. lapkričio 25 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

28.2. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą, siejasi su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“ (2002 m. kovo 14 d. nutarimas), taip pat ji sietina ir su Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalimi (1999 m. kovo 4 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmuo gali verstis bet kokia įstatymų neuždrausta ūkine veikla; įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių (sąžiningos konkurencijos, vartotojų interesų ir kt.) apsaugai (1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai).

29. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste yra aktualus ES teisės aktuose įtvirtintas su gyvūnų gerove ir ūkinės veiklos laisve susijęs teisinis reguliavimas.

30. 1997 m. Europos bendrijos steigimo sutarties protokole Nr. 33 (toliau – Protokolas Nr. 33) buvo numatyta, kad, siekdamos užtikrinti geresnę gyvūnų, kaip juslių gyvių, apsaugą ir pagarbą jiems, Bendrija ir valstybės narės, rengdamos ir įgyvendindamos Bendrijos žemės ūkio politiką, transporto politiką, vidaus rinkos ir tyrimų politiką, turi visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų gerovės reikalavimus, taip pat gerbti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, papročius, ypač susijusius su religinėmis apeigomis, kultūros tradicijomis ir vietos paveldu.

31. Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 13 straipsnį, rengdamos ir įgyvendindamos Sąjungos žemės ūkio, žuvininkystės politiką, transporto politiką, vidaus rinkos, mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir kosmoso politiką, Sąjunga ir valstybės narės turi visokeriopai atsižvelgti į gyvūnų, kaip juslių gyvių, gerovės reikalavimus, taip pat gerbti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, papročius, ypač susijusius su religinėmis apeigomis, kultūros tradicijomis ir vietos paveldu.

32. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra pažymėjęs, kad, pagal Protokolą Nr. 33, Bendrija ir valstybės narės, kurdamos ir įgyvendindamos Europos Sąjungos politiką, turi tinkamai atsižvelgti į gyvūnų gerovės reikalavimus; gyvūnų gerovės apsauga yra teisėtas bendrojo intereso tikslas, kurio svarbą rodo tai, kad valstybės narės priėmė minėtą protokolą; dabartiniu metu šį protokolą atitinka SESV 13 straipsnis, kuris yra bendrai taikoma šios sutarties nuostata, esanti principams skirtoje pirmoje SESV dalyje (2008 m. birželio 19 d. sprendimo byloje C‑219/07 Nationale Raad van Dierenkwekers en Liefhebbers ir Andibel 27 punktas, 2015 m. balandžio 23 d. sprendimo byloje C‑424/13 Zuchtvieh-Export 35 punktas, 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo byloje C-426/16 Liga van Moskeeën en Islamitische Organisaties Provincie Antwerpen, VZW ir kt. prieš Vlaams Gewest 64 punktas).

33. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 16 straipsnyje nustatyta: „Laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinius teisės aktus bei praktiką.“

ESTT, aiškindamas Chartijos 16 straipsnį, yra konstatavęs, kad juo suteikiama apsauga apima, be kita ko, laisvę užsiimti ekonomine ar komercine veikla (2013 m. sausio 22 d. sprendimo byloje C‑283/11 Sky Österreich GmbH prieš Österreichischer Rundfunk 41, 42 punktai, 2023 m. sausio 12 d. sprendimo byloje C-356/21 J.K. prieš TP S.A. 74 punktas); tačiau laisvė užsiimti verslu nėra absoliuti prerogatyva ir turi būti vertinama atsižvelgiant į jos funkciją visuomenėje (2013 m. sausio 22 d. sprendimo byloje C‑283/11 Sky Österreich GmbH prieš Österreichischer Rundfunk 45 punktas, 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje C-201/15 Anonymi Geniki Etairia Tsimenton Iraklis (AGET Iraklis) prieš Ypourgos Ergasias, Koinonikis Asfalisis kai Koinonikis Allilengyis 85 punktas). Laisvei užsiimti verslu gali būti taikomos įvairios viešosios valdžios priemonės, kuriomis dėl bendrojo intereso gali būti ribojamas ekonominės veiklos vykdymas (2013 m. sausio 22 d. sprendimo byloje C-283/11 Sky Österreich GmbH prieš Österreichischer Rundfunk 46 punktas, 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje C‑201/15 Anonymi Geniki Etairia Tsimenton Iraklis (AGET Iraklis) prieš Ypourgos Ergasias, Koinonikis Asfalisis kai Koinonikis Allilengyis 86 punktas, 2017 m. spalio 26 d. sprendimo byloje C‑534/16 Finančné riaditeľstvo Slovenskej republiky prieš BB construct s. r. o. 36 punktas).

34. Taigi, pagal minėtą ESTT praktiką, gyvūnų gerovės apsauga yra teisėtas bendrojo intereso tikslas, kuriuo remiantis galėtų būti ribojamas ekonominės veiklos vykdymas.

35. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas ir Europos Komisijos 2023 m. gruodžio 7 d. priimtas Komunikatas dėl Europos piliečių iniciatyvos „Fur Free Europe“ („Kailiams Europoje – ne“) C/2023/1559 (toliau – Komunikatas), kuriame išdėstomos Komisijos teisinės ir politinės išvados dėl Europos piliečių iniciatyvos „Kailiams Europoje – ne“ (toliau – ir EPI), nurodomi veiksmai, kurių ji ketina imtis dėl šios iniciatyvos, ir numatomas tvarkaraštis.

35.1. Komunikato 2.2.2 punkte nurodyta, kad iš daugelio viešų konsultacijų, „Eurobarometro“ ir kitų apklausų rezultatų bei sėkmingų šios srities EPI skaičiaus matyti, kad piliečiai tikisi geresnės ūkinių gyvūnų apsaugos; 2023 m. spalio 19 d. Europos Komisijos paskelbtos „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, didžioji dauguma europiečių (84 proc.) mano, kad ūkinių gyvūnų gerovė jų šalyje turėtų būti apsaugoma geriau nei dabar; daugiau kaip pusė respondentų (57 proc.) įsitikinę, kad kailinių gyvūnų auginimas ES turėtų būti griežtai draudžiamas, o beveik trečdalis (32 proc.) tiki, kad jį būtų galima tęsti tik didesnės gerovės sąlygomis.

35.2. Komunikato 2.3.1 punkte nurodyta, kad 17 valstybių narių iš dalies arba visiškai uždraudė kailinių gyvūnų auginimą (skiriasi taikymo sritis ir taikymo data) – tai Airija, Austrija, Belgija, Čekija, Danija, Estija, Italija, Kroatija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija. Kai 2027 m. įsigalios Lietuvos nacionalinis kailinių gyvūnų auginimo draudimas, Suomijoje, Lenkijoje ir Graikijoje bus vykdoma didžiausia gamyba ES ir nevyks debatai arba nebus priimtas sprendimas dėl galimo kailinių gyvūnų auginimo uždraudimo.

35.3. Minėtame Komunikato 2.3.1 punkte nurodyta ir tai, kad valstybių narių pozicija dėl galimo kailinių gyvūnų auginimo uždraudimo buvo pareikšta dviejuose Žemės ūkio ir žuvininkystės tarybos posėdžiuose – 2021 m. birželio 28 d. ir 2023 m. birželio 26 d. 2021 m. 12 valstybių narių pritarė ES kailinių gyvūnų auginimo uždraudimui. 2023 m. 17 valstybių narių pritarė idėjai uždrausti kailinių gyvūnų auginimą ES, o Graikija, Suomija, Lenkija ir Danija pasisakė prieš tokį draudimą.

35.4. Komunikato 3.1 punkte nurodyta, kad nėra bendros nuomonės dėl to, ar įmanoma užtikrinti minimalias sąlygas, kurių reikia kailiams laikomų gyvūnų gerovei užtikrinti kailinių gyvūnų ūkiuose, ir, jei taip, kokios būtų tos sąlygos; šiuo metu trūksta naujausio mokslinio vertinimo, kad būtų galima padaryti išvadą, ar kailiniai gyvūnai gali būti auginami sąlygomis, kuriomis užtikrinamas pakankamas gyvūnų gerovės lygis. Todėl, atsiliepdama į šią piliečių iniciatyvą, Europos Komisija pavedė Europos maisto saugos tarnybai iki 2025 m. kovo mėn. pateikti atnaujintą mokslinę nuomonę dėl kailinių gyvūnų gerovės; pagal įgaliojimą EFSA prašoma pateikti nepriklausomą nuomonę dėl kailiui laikomų gyvūnų (audinių, lapių, usūrinių šunų ir šinšilų) apsaugos. Atsižvelgdama į EFSA nuomonę, Komisija antrame etape 2025 m. įvertins EPI „Kailiams Europoje – ne“ prašomų draudimų (ūkiuose auginti audines, lapes, usūrinius šunis ar šinšilas ir juos žudyti ir ES rinkai teikti kailinių gyvūnų ūkiuose užaugintų audinių, lapių, usūrinių šunų arba šinšilų kailius ir kailių gaminius) būtinumą ir pagrįstumą siekiant aplinkos, gyvūnų sveikatos, visuomenės sveikatos ir gyvūnų gerovės tikslų, užtikrinant, kad vartotojams rūpimus klausimus praktiškai būtų galima spręsti nesutrikdant sklandaus vidaus rinkos veikimo. Komisija taip pat įvertins tokių draudimų proporcingumą. Į vertinimą bus įtrauktas ir tokių draudimų ES ekonominio ir socialinio poveikio vertinimas. Atsižvelgdama į EFSA nuomonę ir šio vertinimo rezultatus, Komisija iki 2026 m. kovo mėn. praneš, ar, jos nuomone, tikslinga siūlyti po pereinamojo laikotarpio uždrausti ūkiuose laikyti audines, lapes, usūrinius šunis ar šinšilas ir juos žudyti ir ar tikslinga siūlyti po pereinamojo laikotarpio uždrausti ES rinkai teikti kailinių gyvūnų ūkiuose užaugintų audinių, lapių, usūrinių šunų arba šinšilų kailius ir kailių gaminius, ar tikslingiau ES teisės aktais priimti tinkamus standartus, kuriais būtų galima geriau atsižvelgti į gyvūnų gerovės poreikius.

36. 1976 m. kovo 10 d. Europos Tarybos valstybės narės priėmė Europos konvenciją dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos. 1978 m. birželio 19 d. Europos Sąjungos (Bendrijų) Taryba sprendimu 78/923/EEB „Dėl Europos konvencijos dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos sudarymo“ pritarė Europos ekonominės bendrijos prisijungimui prie šios konvencijos. Lietuvos Respublika minėtą konvenciją ratifikavo 2003 m. gruodžio 18 d.

36.1. Europos konvencijos dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos 3 straipsnyje nustatyta, kad gyvūnams sudaromos tokios gyvenimo sąlygos ir jie taip aprūpinami pašaru bei vandeniu ir prižiūrimi, kad, atsižvelgiant į jų rūšį bei išsivystymą, prisitaikymą prie aplinkos sąlygų ir prijaukinimą, pagal nusistovėjusią patirtį ir mokslo duomenis būtų tenkinami jų fiziologiniai ir etologiniai poreikiai. Pagal šios konvencijos 4 straipsnio 1 dalį atsižvelgiant į gyvūno rūšį ir nusistovėjusią patirtį bei mokslo laimėjimus, jam būdinga judėjimo laisvė neturi būti ribojama taip, kad jis dėl to be reikalo kentėtų ar būtų žalojamas. Pagal 5 straipsnį, apšvietimas, temperatūra, oro drėgnumas, oro cirkuliacija, vėdinimas ir kitos aplinkos sąlygos, kaip antai dujų koncentracija ar triukšmo intensyvumas toje vietoje, kurioje yra laikomas gyvūnas, atsižvelgiant į jo rūšį ir išsivystymą, prisitaikymą prie aplinkos ar prijaukinimą, turi būti tokie, kad atitiktų jo fiziologinius ir etologinius poreikius. Jokiam gyvūnui neturi būti duodama pašaro ar skysčio ir tokiame pašare ar skystyje neturi būti medžiagų, dėl kurių jis be reikalo kentėtų ar būtų žalojamas (6 straipsnis). Gyvūnų būklė ir sveikata turi būti kruopščiai tikrinama kas tiek laiko, kad jie be reikalo nekentėtų (7 straipsnis).

36.2. 1999 m. birželio 22 d. Europos konvencijos dėl ūkinės paskirties gyvūnų apsaugos nuolatinis komitetas priėmė Rekomendacijas dėl kailiams laikomų gyvūnų (toliau – Rekomendacijos), kuriose pripažįstama, kad aplinka, kurioje laikomi gyvūnai, ir laikymo sąlygos turi tenkinti jų biologinius poreikius, o ne gyvūnus turi būti bandoma pritaikyti prie aplinkos (preambulės 7 pastraipa). Taip pat pripažįstama, kad turimų mokslinių įrodymų apie kailinių gyvūnų gerovės reikalavimus nepakanka norint parengti išsamias rekomendacijas dėl visų minėtos konvencijos 3–7 straipsniuose nustatytų principų įgyvendinimo.

36.2.1. Rekomendacijose nurodoma, kad natūraliomis sąlygomis audinės gyvena netoli upelių ir upių, kartais prie ežerų pakrančių, jos dalį laiko praleidžia vandenyje medžiodamos, o kitą dalį – sausumoje judėdamos, šokinėdamos, atsistodamos ant užpakalinių galūnių ir laipiodamos uolomis ar medžiais, jų kūno sandara pritaikyta tokiam gyvenimo būdui (2 straipsnio 1 dalis).

36.2.2. Rekomendacijose taip pat nurodoma, kad šinšilos gyvena Pietų Amerikos Andų kalnuose klimato sąlygomis, kai temperatūra dieną ir naktį stipriai kinta, o drėgmės lygis yra itin žemas; jų natūrali buveinė – sausos teritorijos su akmenuotais šlaitais ir reta augalija; šinšilos aktyvios temstant ir naktį, o dieną jos slepiasi akmenų plyšiuose ar olose; šinšilos turi gerai išsivysčiusias užpakalines galūnes, leidžiančias joms greitai judėti ir atlikti stačius šuolius iki daugiau nei metro aukščio ir dviejų metrų atstumo; jos gyvena grupėse šeimomis, kurias sudaro poros su subrendusiais jaunikliais.

37. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2024 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Executief van de Moslims van België ir kiti prieš Belgiją, peticijų Nr. 16760/22, 16849/22, 16850/22 ir kt.

Nors šiame sprendime EŽTT vertino gyvūnų gerovės reikšmę religijos laisvės ribojimų kontekste, tačiau šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu EŽTT pažymėjo, kad gyvūnų apsauga pagal EŽTT praktiką jau yra pripažinta visuotiniu interesu, saugomu pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį; taip pat EŽTT jau yra pripažinęs, kad siekis apsaugoti gyvūnus nuo kančių gali būti laikomas siekiu apsaugoti visuomenės moralę, pateisinančiu ir Konvencijos 11 straipsnyje įtvirtintų teisių ribojimą (94 punktas).

EŽTT pažymėjo, kad Konvencija nėra abejinga aplinkai, kurioje gyvena žmonės, o ypač gyvūnams, kurių gerovės apsaugos klausimai jau yra atkreipę EŽTT dėmesį; todėl vien dėl to, kad Konvencija, remiantis jos 1 straipsniu, pripažįsta teises ir laisves tik žmonėms, ji negali būti aiškinama taip, kad joje įtvirtintos teisės ir laisvės turi būti visiškai ir besąlygiškai užtikrinamos neatsižvelgiant į gyvūnų kančias (95 punktas). Taigi EŽTT konstatavo, kad jis gali atsižvelgti į vis didesnę svarbą įgaunantį gyvūnų gerovės tikslą spręsdamas religijos laisvės ribojimo teisėtumo klausimus (100 punktas); taigi gyvūnų gerovės apsauga gali būti siejama su visuomenės moralės sąvoka, kuri pagal Konvencijos 9 straipsnio 2 dalį gali būti laikoma teisėtu tikslu ribojant religijos laisvę.

38. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimo konstitucingumo klausimą sprendė kai kurie užsienio valstybių konstituciniai teismai.

39. Belgijos Karalystės Konstitucinis Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu atmetė prašymą panaikinti Valonijos regiono dekretą, kuriuo šiame regione įtvirtintas draudimas laikyti gyvūnus vieninteliu ar pagrindiniu kailių gavybos tikslu.

39.1. Belgijos Karalystės Konstitucinis Teismas šiame sprendime, be kita ko, pažymėjo, kad gyvūnų gerovės apsauga yra teisėtas bendrojo intereso tikslas, kurio svarbą patvirtina Europos Sąjungos valstybių narių priimtas Protokolas Nr. 33, kurio nuostatos iš esmės yra perkeltos į SESV 13 straipsnį. Draudimas laikyti gyvūnus vieninteliu ar pagrindiniu kailių gavybos tikslu yra tinkama priemonė veiksmingai užtikrinti gyvūnų gerovę, juo taip pat įgyvendinamas įstatymų leidėjo tikslas saugoti aplinką, nes išvengiama kailinių gyvūnų atliekų susidarymo, minėtas draudimas paremtas etiniais sumetimais, kurie yra šio draudimo pagrindas.

39.2. Kaip pažymėta Belgijos Karalystės Konstitucinio Teismo sprendime, įstatymų leidėjas socialinėje ir ekonominėje srityje turi plačią diskreciją. Draudimas laikyti gyvūnus vieninteliu ar pagrindiniu kailių gavybos tikslu nereiškia, kad tokių gyvūnų augintojai yra diskriminuojami kaip mažuma pagal Belgijos Karalystės Konstitucijos 11 straipsnio 2 dalį. Pagal šią Belgijos Karalystės Konstitucijos nuostatą nedraudžiama įstatymų leidėjui priimti teisinio reguliavimo, skirto gyvūnų gerovei užtikrinti, nepaisant mažumos, kuri nesutinka su politiniu pasirinkimu, nuomonės, nes tokiu pasirinkimu įgyvendinama įstatymų leidėjo diskrecija.

39.3. Belgijos Karalystės Konstitucinio Teismo sprendime pažymėta ir tai, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjai, įstatymų leidėjas galėjo pagrįstai manyti, kad nustačius mažiau ribojamųjų priemonių, tokių kaip kailinių gyvūnų laikymo sąlygų gerinimas, būtų nepakankamai užtikrintas minimalus gyvūnų gerovės lygis, kurio siekiama.

40. Latvijos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Teismas) 2024 m. balandžio 11 d. sprendime konstatuota, kad Latvijos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja teisinis reguliavimas, nuo 2028 m. sausio 1 d. įtvirtinantis draudimą veisti ir laikyti gyvūnus, jei vienintelis arba pagrindinis veisimo ar laikymo tikslas yra kailių gavyba.

40.1. Teismas šiame sprendime pažymėjo, kad gyvūnų, kaip juslių būtybių, apsauga nuo nereikalingų kančių yra demokratinės visuomenės vertybė. Todėl visuomenės moralės apsaugos tikslas, kurio buvo siekiama įtvirtinant ginčijamą draudimą, yra laikytinas teisėtu tikslu.

40.2. Teismas taip pat pažymėjo, kad įtvirtinus draudimą veisti ir laikyti gyvūnus, jei vienintelis arba pagrindinis veisimo ar laikymo tikslas yra kailių gavyba, bus nutrauktos netinkamomis sąlygomis laikomų gyvūnų kančios. Įstatymų leidėjas, priimdamas ginčijamą teisinį reguliavimą, veikė atsižvelgdamas į visuomenės daugumos nuomonę, kad žiaurus elgesys su gyvūnais, neišvengiamai susijęs su šia komercinės veiklos rūšimi, yra nebepriimtinas. Taigi įstatymų leidėjo pasirinkta priemonė yra tinkama teisėtam tikslui – apsaugoti visuomenės moralę – pasiekti.

40.3. Vertindamas ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtinto draudimo proporcingumą, Teismas pažymėjo, jog pats faktas, kad gyvūnai žudomi dėl kailio, ir jų žudymo būdas reiškia nereikalingas kančias ir žiaurų elgesį su gyvūnais. Todėl gyvūnų gerovės reikalavimų gerinimas negali užkirsti kelio gyvūnų kančioms, patiriamoms dėl žudymo, o ne tik dėl jų laikymo netinkamomis sąlygomis. Reikalavimų gerinti gyvūnų laikymo sąlygas nustatymu būtų siekiama, kad kailinių žvėrelių veisimas ir laikymas dėl kailių būtų tęsiamas. Tačiau įstatymų leidėjas siekė visiškai priešingo tikslo – sustabdyti šią komercinę veiklą. Todėl reikalavimų gerinti gyvūnų laikymo sąlygas nustatymas negali būti laikomas alternatyvia priemone teisėtam visuomenės moralės apsaugos tikslui pasiekti.

40.4. Teismas pažymėjo, kad Latvijoje ir ES gyvūnų teisių apsauga įgauna vis didesnę reikšmę ir palaikymą visuomenėje. Be to, daugumoje Europos šalių jau uždraustas arba griežtai apribotas gyvūnų veisimas ir laikymas kailių gavybos tikslu. Taigi ginčijamomis nuostatomis bus sustabdytas elgesys su gyvūnais, kurį įstatymų leidėjas laiko neetišku ir nesuderinamu su visuomenės vertybėmis. Ginčijamose nuostatose nustatytas draudimas atspindi, kaip pasikeitė visuomenės požiūris į gyvūnus. Visuomenės interesas moraliai ir etiškai elgtis su gyvūnais yra svarbesnis už atskirų ūkio subjektų teises ir interesus.

40.5. Pasisakydamas kompensacijų dėl ūkinės veiklos uždraudimo klausimu, Latvijos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad reikalavimas kompensuoti praradimus, atsiradusius dėl ūkinės veiklos uždraudimo, yra sietinas su pereinamojo laikotarpio trukme. Jei laikotarpis nuo ginčijamo teisinio reguliavimo priėmimo iki jo įsigaliojimo yra pakankamai ilgas, įstatymų leidėjas neprivalo nustatyti papildomo kompensavimo mechanizmo. Įstatymų leidėjas, nustatydamas penkerių metų pereinamąjį laikotarpį vietoj kompensacijų, įtvirtino tinkamą mechanizmą teisių apribojimo poveikiui sušvelninti.

41. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tiriama GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 3 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

42. Kaip minėta, GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, LGĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šie įstatymai, Teisės aktų registre paskelbti 2023 m. rugsėjo 27 d., įsigalioja (su tam tikromis išimtimis) 2027 m. sausio 1 d.

Pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar Konstitucijai neprieštarauja įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai“ reiškia, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti Seimo priimtų ir oficialiai paskelbtų įstatymų ir kitų aktų (jų dalių) atitiktį Konstitucijai, nepriklausomai nuo to, kokia yra nustatyta šių įstatymų ar kitų aktų (jų dalių) taikymo pradžios data (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus tirti nuo 2027 m. sausio 1 d. įsigaliosiančių atitinkamų GGAĮ pakeitimo įstatymo ir LGĮ pakeitimo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai.

43. Pareiškėja, be kita ko, nurodo, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniais, LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, draudžiančiu vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar veisimo) kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, nebuvo siekiama teisėto tikslo. O tikslą užtikrinti gyvūnų gerovę galima pasiekti ir kitomis priemonėmis (kaip antai gerinant ūkiuose kailinių žvėrelių laikymo sąlygas, mažinant atitinkamos produkcijos vartojimą, licencijuojant veiklą). Be to, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja inter alia valstybės priedermei siekti bendros tautos gerovės, taip pat Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą.

Pareiškėjos nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtinančiu gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimą, pažeidžiama ir Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalis, pagal kurią nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama, nes, vykdant minėtą ūkinę veiklą, naudojama specifinė įranga (skirta kailiniams žvėreliams auginti, jų kailiams apdoroti ir pašarams), kuri negalės būti pritaikyta vykdant kitą ūkinę veiklą ir taps bevertė. Pareiškėjos teigimu, jeigu valstybė nusprendžia ūkinės veiklos savininkų nuosavybės teisę į šiai ūkinei veiklai vykdyti sukurtą verslą riboti maksimalia apimtimi (t. y. uždrausti juo verstis), toks apribojimas turi atitikti visas nuosavybės teisės ribojimui keliamas sąlygas, o šiuo atveju nėra aiškiai ir pakankamai pagrįsta, kad egzistuoja konkretus visuomenės poreikis, taip pat nėra pagrįstas tokio poreikio išimtinumas.

44. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjos ginčijamomis GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių nuostatomis nuo 2027 m. sausio 1 d. yra uždrausta vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą. Taigi toks GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniais ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniais įtvirtintas teisinis reguliavimas neabejotinai vertintinas kaip maksimaliai ribojantis asmenų, besiverčiančių gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkine veikla, ūkinės veiklos laisvę.

45. Sprendžiant dėl GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą;

– Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt.;

– Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia Konstitucijoje įtvirtintą galimybę valdžios institucijoms vertinti ūkinės veiklos sritis pagal jų naudą visuomenei; ši nuostata sudaro konstitucines teisines prielaidas galimam diferencijuotam ūkinės veiklos teisiniam reguliavimui, kurio pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė;

– bendra tautos gerovė yra gana bendras ir platus kriterijus; ji neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme ir yra aiškintina atsižvelgiant ne tik į individo materialinių poreikių tenkinimą, bet ir į įvairius kitus kriterijus; sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius; teisė remiasi ir tam tikrais moralės principais bei imperatyvais;

– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės teisė reguliuoti ūkinę veiklą sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonominio ir socialinio gyvenimo įvairovę bei pokyčius;

– Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdamas Konstitucijos ir įstatymų;

– dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą;

– ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama, kai yra būtina ginti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes; ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos ribojimais ar draudimais; įstatyme nustatytas asmens ūkinės veiklos laisvės draudimas kiekvienu atveju turi būti aiškus, skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugai; įstatymais nustatomi ūkinės veiklos apribojimai turi atitikti Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatytą imperatyvą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės;

– pagal Konstituciją, riboti ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo, kuris yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti;

– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 54 straipsnį;

– pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas turimą plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, įstatymais gali keisti tam tikros konkrečios ūkinės veiklos vykdymo sąlygas, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad bendra tautos gerovė nėra suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme;

– įstatymų leidėjas, inter alia siekdamas užtikrinti iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją, taip pat gyvūnijos išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms konstitucinį imperatyvą, įstatymais reguliuodamas ūkinę veiklą, susijusią su gyvūnų veisimu ir laikymu tam tikrai produkcijai gauti, gali nustatyti šios ūkinės veiklos ribojimus; įgyvendindamas konstitucinę priedermę laiduoti gyvūnijos apsaugą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą, susijusią su gyvūnų veisimu ir laikymu tam tikrai produkcijai gauti, gali vadovautis ne vien ekonominiais motyvais ir įvertinęs, kad konkreti ūkinė veikla yra nesuderinama su tam tikrais moralės, etikos, taip pat humaniškumo principais, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokios ūkinės veiklos ribojimus, inter alia draudimus vykdyti tam tikrą su gyvūnų veisimu ir laikymu susijusią veiklą, kaip antai gyvūnų veisimą ir laikymą bei jų žudymą tam tikros konkrečios produkcijos, nebūtinos visuomenės gyvybiniams ir egzistenciniams poreikiams tenkinti, gavybos tikslu; bet kokiu atveju tai darydamas, įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia konstitucinio proporcingumo principo.

Taigi, vertinant pareiškėjos ginčijamo GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių nuostatomis įtvirtinto teisinio reguliavimo, ribojančio asmenų, besiverčiančių gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkine veikla, ūkinės veiklos laisvę, atitiktį Konstitucijai, reikia išsiaiškinti, ar nustatant tokį teisinį reguliavimą buvo laikomasi iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

45.1. Kaip minėta, pagal GGAĮ 1 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 25 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, turi būti užtikrinta gyvūnų, kaip juslių būtybių, gerovė ir apsauga, taip pat ir humaniškas elgesys su jais.

45.1.1. Minėta ir tai, kad iš ginčijamo teisinio reguliavimo travaux préparatoires, taip pat iš suinteresuoto asmens paaiškinimų matyti, jog juo buvo siekiama uždrausti auginti, veisti ir žudyti gyvūnus dėl naudos iš jų kailių; priimdamas ginčijamą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas, be kita ko, vadovavosi tuo, kad gyvūnas yra jusli būtybė, gebanti jausti, o pagrindinis ginčijamo teisinio reguliavimo priėmimo tikslas buvo atsisakyti beprasmio gyvūnų žudymo dėl jų kailių, kaip nehumaniško, neetiško ir per se nesuderinamo su gyvūnų gerove.

45.1.2. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos, Lietuvoje didžioji dalis kailiams auginamų gyvūnų yra kanadinės audinės, kurios yra įtrauktos į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą. Jų platus paplitimas daro stiprų neigiamą poveikį vietinėms ekosistemoms, ypač ant žemės perintiems paukščiams; ši rūšis kelia grėsmę biologinei įvairovei, konkuruoja su vietinėmis rūšimis dėl buveinių, o pagrindinis kanadinių audinių plitimo šaltinis gamtoje yra pabėgimas iš kailinių žvėrelių ūkių.

45.1.3. Konstatuotina, kad, nustatant ginčijamą GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniuose ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, pagrindinis įstatymų leidėjo tikslas buvo užtikrinti iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją, be to, ribojant galimybę invazinei rūšiai plisti gamtoje, kartu buvo atsižvelgiama į gyvūnijos išsaugojimo ir perdavimo ateities kartoms konstitucinį imperatyvą. Vadinasi, gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimas yra skirtas Konstitucijoje įtvirtintų vertybių apsaugai.

Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėja, ginčijamu GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniuose ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė teisėto, konstituciškai pagrįsto tikslo.

45.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, Lietuvoje kailiams kasmet auginama ne mažiau kaip 1 mln. gyvūnų, o jaunikliai, kurie atsivedami pavasarį, yra nužudomi iki žiemos, t. y. tais pačiais metais. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis kailiams auginamų gyvūnų (būtent tuo tikslu jie ir yra auginami) nužudomi nesulaukę nė vienų metų amžiaus, gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinė veikla yra vykdoma taip, kad didžiulis skaičius gyvūnų yra nuolat veisiami ir žudomi vien tik dėl jų kailių, taigi dėl produkcijos, kuri yra nebūtina visuomenės gyvybiniams ir egzistenciniams poreikiams tenkinti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad taip vykdoma ūkinė veikla yra nesuderinama su visuomenės moralės, etikos, taip pat humaniškumo principais.

Taigi, įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčijamą GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniuose ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, ribojantį asmenų, besiverčiančių gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkine veikla, ūkinės veiklos laisvę, įvertino, kad vykdant tokią veiklą gaunama produkcija – gyvūnų kailis yra nebūtina visuomenės gyvybiniams ir egzistenciniams poreikiams tenkinti, ir nustatęs, kad gyvūnų laikymas ir (ar) veisimas bei jų žudymas vien kailių gavybos ar pardavimo tikslu yra nesuderinamas su visuomenės moralės, taip pat etikos, inter alia humaniškumo principais, siekdamas ne atskirų asmenų – šią ūkinę veiklą vykdančių ūkio subjektų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, įgyvendino pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, turimą plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, susijusią su gyvūnų veisimu ir laikymu, be kita ko, nustatyti tokios ūkinės veiklos ribojimus, inter alia draudimus.

45.3. Vertinant, ar ginčijamas GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniuose ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniuose nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinamas maksimalus asmenų, besiverčiančių gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkine veikla, ūkinės veiklos laisvės ribojimas – tokios ūkinės veiklos uždraudimas, yra proporcingas, t. y. ar juo šią ūkinę veiklą vykdančių ūkio subjektų teisės nėra varžomos labiau, nei būtina išsikeltam tikslui pasiekti, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagrindinis ginčijamo teisinio reguliavimo priėmimo tikslas buvo atsisakyti būtent gyvūnų žudymo dėl jų kailių, taigi ne nustatyti, kaip nurodo pareiškėja, alternatyvias priemones gyvūnų gerovei užtikrinti, kaip antai pagerinti gyvūnų laikymo sąlygas, mažinti atitinkamos produkcijos vartojimą, licencijuoti veiklą.

Konstatuotina, kad, atsižvelgiant į tai, jog gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinė veikla yra vykdoma vien siekiant gaminti ir realizuoti produkciją – gyvūnų kailį, o jis negali būti gaunamas kitokiu būdu kaip tik gyvūnus nužudant, nustatant kitokį, alternatyvų teisinį reguliavimą, kuriuo nebūtų įtvirtinamas gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimas, negalėtų būti pasiektas įstatymų leidėjo tikslas atsisakyti gyvūnų žudymo vien dėl jų kailių gavybos ir pardavimo. Todėl darytina išvada, kad įstatymų leidėjas, siekdamas teisėto, konstituciškai pagrįsto tikslo – užtikrinti iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją ir nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą, kuriuo įtvirtinamas maksimalus asmenų, besiverčiančių gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkine veikla, ūkinės veiklos laisvės ribojimas – tokios ūkinės veiklos uždraudimas, paisė iš konstitucinio proporcingumo principo kylančių reikalavimų nevaržyti asmens teisių ir laisvių labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti.

45.4. Taigi nėra pagrindo teigti, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniuose ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniuose nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtinančiu gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimą, Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva yra varžomos nepagrįstai, taip pat toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip atitinkantis Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, juo laikomasi konstitucinio proporcingumo principo – vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų.

45.5. Konstatuotina, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniai ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

46. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjos prašymą tiriama, ar GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniai ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniai neprieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Pareiškėjos abejonės dėl GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą, iš esmės susijusios su jos abejonėmis dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. su tuo, kad gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimas įtvirtintas, pasak pareiškėjos, neatsižvelgiant į reikalavimą žmogaus teises riboti tik siekiant legitimaus tikslo, juo nepaisyta proporcingumo principo.

Kaip minėta, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą, siejasi su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“, taip pat ji sietina ir su Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalimi.

Todėl konstatavus, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniai ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra pagrindo teigti, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniuose ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu buvo pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalis.

47. Minėta, kad pareiškėja taip pat prašo ištirti GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

47.1. Pareiškėjos teigimu, vykdant gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, naudojama specifinė įranga (skirta kailiniams žvėreliams auginti, jų kailiams apdoroti ir pašarams), kuri negalės būti pritaikyta vykdant kitą ūkinę veiklą, o ginčijamu teisiniu reguliavimu minėtą ūkinę veiklą uždraudus tokia įranga taps bevertė, ji nebegalės būti naudojama pagal paskirtį. Pareiškėjos teigimu, valstybė turi pareigą pagrįsti, kad draudimas verstis gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkine veikla (inter alia faktinis ūkinės veiklos savininkų nuosavybės paėmimas) yra reikalingas visuomenės poreikiams, be to, už nuosavybės paėmimą turi būti teisingai atlyginama.

47.2. Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 23 straipsnio 3 dalį, nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams – tai kiekvienu atveju individualus įstatymų nustatyta tvarka priimamas sprendimas dėl privačia nuosavybės teise priklausančio turto paėmimo, o visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai dėl konkretaus nuosavybės objekto.

47.3. Minėta ir tai, kad ginčijamomis GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių nuostatomis, be kita ko, siekiant teisėto, konstituciškai pagrįsto tikslo – užtikrinti iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją įtvirtintas gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimas.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčijamomis GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių nuostatomis įstatymų leidėjui įtvirtinus draudimą vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą nėra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį sudaromos prielaidos paimti visuomenės poreikiams tokią ūkinę veiklą vykdžiusių subjektų konkrečius nuosavybės objektus, inter alia tokiai veiklai vykdyti naudojamą specifinę įrangą.

Vadinasi, GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių nuostatomis nereguliuojami nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams santykiai Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies prasme.

47.4. Minėta, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas, siedamas jas su konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu, yra konstatavęs, kad jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti tam tikra ūkine veikla ir šią teisę įgyvendino, tai tokios ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keičiant taip, kad yra pabloginamos šios ūkinės veiklos sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai nutraukiama, atsižvelgiant į tai, dėl ko yra keičiamas minėtos ūkinės veiklos teisinis reguliavimas ir kokiu mastu jis yra keičiamas, taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo.

Taigi valstybei galinti atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo, kyla inter alia iš Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų, todėl ūkio subjektų teisės, susijusios su dėl ūkinės veiklos draudimo patirtų praradimų kompensavimu, ginamos inter alia pagal Konstitucijos 46 straipsnį, suponuojantį atitinkamus reikalavimus įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą.

Atsižvelgiant į tai, be to, ir į tai, kad, kaip minėta, GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių nuostatomis nereguliuojami nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams santykiai Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies prasme, nėra pagrindo teigti, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniai ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

48. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniai ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 46 straipsnio 1, 3 dalims, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

49. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalių atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

50. Pareiškėjos nuomone, minėtomis GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalių nuostatomis įtvirtintas dėl gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nepagrįstas.

Pažymėtina, kad pareiškėja GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalių atitiktį Konstitucijai ginčija trimis aspektais:

– tiek, kiek šiose nuostatose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjos, nustatomos nepagrįstos kompensacijos už gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimą, taip, pasak pareiškėjos, pažeidžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisingumo principus;

– tiek, kiek pagal šias nuostatas numatytos kompensacijos ūkio subjektams mokamos tik jiems visiškai grąžinus gautą (-as) lengvatinę (-es) paskolą (-as), taip, pasak pareiškėjos, pažeidžiant konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą;

– tiek, kiek pagal šias nuostatas, pasak pareiškėjos, gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinei veiklai vykdyti sukurtas verslas de facto iš savininkų paimamas visuomenės poreikiams už jį teisingai neatlyginant ir taip, pasak pareiškėjos, pažeidžiant Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį.

51. Sprendžiant dėl GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalių atitikties Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

– valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių ir metodų vertinimas, taip pat ir pagrįstumo, ir tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų, savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai, nebent tas teisinis reguliavimas akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes;

– teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos; todėl, siekiant sudaryti sąlygas asmenims ne tik susipažinti su nauju teisiniu reguliavimu anksčiau, nei jis pradės galioti, bet ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, gali būti būtina nustatyti vėlesnę jo įsigaliojimo datą;

– konstitucinio reikalavimo numatyti tinkamą vacatio legis turi būti paisoma priimant įstatymus, kuriais nustatomos pareigos ar apribojimai asmenims;

– keisdama ūkinės veiklos santykių teisinį reguliavimą, valstybė gali keisti ir ūkinės veiklos sąlygas ar apskritai nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikra ūkinė veikla turi būti nutraukta; tačiau keisdama ūkinės veiklos sąlygas ar nutraukdama tam tikrą ūkinę veiklą valstybė turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, taip pat ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo;

– jeigu ūkio subjektas pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus įgijo teisę užsiimti tam tikra ūkine veikla ir šią teisę įgyvendino, tai tokios ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keičiant taip, kad yra pabloginamos šios ūkinės veiklos sąlygos arba ši ūkinė veikla apskritai nutraukiama, atsižvelgiant į tai, dėl ko yra keičiamas minėtos ūkinės veiklos teisinis reguliavimas ir kokiu mastu jis yra keičiamas, taip pat atsižvelgiant į kitas reikšmės turinčias aplinkybes, valstybei gali atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams ir kitiems asmenims praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo;

– įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, kylančius įgaliojimus reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keisdamas taip, kad konkreti ūkinė veikla apskritai yra nutraukiama, turi diskreciją įstatyme įtvirtinti konkrečią dėl tokio teisinio reguliavimo ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo tvarką, tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio neatsiejamas elementas yra teisėtų lūkesčių apsauga;

– siekdamas užtikrinti iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją ir įgyvendindamas įgaliojimus nustatyti ribojimus, inter alia draudimus vykdyti tam tikrą su gyvūnų veisimu ir laikymu susijusią veiklą, kaip antai gyvūnų veisimą ir laikymą bei jų žudymą tam tikros konkrečios produkcijos, nebūtinos visuomenės gyvybiniams ir egzistenciniams poreikiams tenkinti, gavybos tikslu, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas konkrečią dėl tokių ribojimų, inter alia draudimų, ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo tvarką, remdamasis Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo kompensacijų dydžiai būtų diferencijuojami pagal viešojo intereso neatitinkančios ūkinės veiklos nutraukimo terminą;

– pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, kurio neatsiejamas elementas yra teisėtų lūkesčių apsauga, įstatymų leidėjas gali įtvirtinti konkrečią dėl ribojimų, inter alia draudimų vykdyti tam tikrą su gyvūnų veisimu ir laikymu susijusią veiklą, ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo tvarką, atsižvelgdamas inter alia į nustatomą pereinamąjį laikotarpį, įvertinęs realią galimybę ūkio subjektams prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos, tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams ir užbaigti pradėtus veiksmus, kurių jie ėmėsi ankstesnio teisinio reguliavimo pagrindu;

– įgyvendindamas šiuos savo įgaliojimus, įstatymų leidėjas turi paisyti inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalių suponuojamo ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo ir nenustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį tam tikrų ūkio subjektų galimybės gauti praradimų, patirtų dėl ūkinės veiklos uždraudimo, kompensaciją būtų pasunkintos ar apskritai paneigtos;

– Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo; konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.

52. Kaip minėta, GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse įtvirtintos nuostatos, kuriomis nustatytos ūkio subjektams, vykdantiems kailių gavybos ar pardavimo ūkinę veiklą, dėl draudimo užsiimti šia ūkine veikla mokamų kompensacijų rūšys, jų apskaičiavimo tvarka, skyrimo sąlygos.

Taigi ginčijamomis GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalių nuostatomis yra įtvirtintas konkretus ūkio subjektams, vykdantiems kailių gavybos ar pardavimo ūkinę veiklą, dėl draudimo užsiimti šia ūkine veikla patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas.

Konstatuotina, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse nustatydamas ginčijamą teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, kylančius įgaliojimus ūkinės veiklos teisinį reguliavimą keisti taip, kad konkreti ūkinė veikla apskritai yra nutraukiama, pasinaudojo turima diskrecija įstatyme įtvirtinti dėl tokio teisinio reguliavimo ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo tvarką. Tai konstatavus, turi būti įvertinta, ar nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtinantį ūkio subjektams, vykdantiems gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, dėl draudimo užsiimti šia ūkine veikla patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, buvo paisoma iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

52.1. Vertinant teisinį reguliavimą, nustatantį ūkio subjektams, vykdantiems gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, dėl draudimo užsiimti šia ūkine veikla patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, pareiškėjos ginčijamu pagrįstumo aspektu, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5 ir 8 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą yra numatytos trijų rūšių vienkartinės kompensacijos, susijusios su draudimu vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą:

– kompensacija už tokios ūkinės veiklos nutraukimą;

– kompensacija už statinių, kurie tinkami tik tokiai ūkinei veiklai vykdyti, nugriovimą, įrenginių, skirtų tokiai ūkinei veiklai, sunaikinimą bei atliekų sutvarkymą ir išvežimą;

– kompensacija už darbuotojui, atleistam iš darbo dėl kailių gavybos ūkinės veiklos nutraukimo, išmokėtą išeitinę išmoką.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos kompensacijos už gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimą dydis priklauso nuo ūkio subjekto tam tikru metu laikytų kailinių žvėrelių skaičiaus ir nuo tokios ūkinės veiklos nutraukimo laiko (datos) ir atitinkamai yra 3 Eur už vieną kailinį žvėrelį, jeigu ši ūkinė veikla nutraukiama iki 2025 m. sausio 1 d., 2 Eur už vieną kailinį žvėrelį, jeigu ši ūkinė veikla nutraukiama iki 2026 m. sausio 1 d., 1 Eur už vieną kailinį žvėrelį, jeigu ši ūkinė veikla nutraukiama iki 2026 m. gruodžio 31 d.

Vadinasi, pagal GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, kompensacijų už gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimą dydžiai yra diferencijuojami pagal šios ūkinės veiklos nutraukimo terminą mokant didesnę kompensaciją už tai, kad ūkinė veikla yra nutraukiama kuo anksčiau.

Taigi, įstatymų leidėjui įtvirtinus teisinį reguliavimą, pagal kurį kuo anksčiau gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinė veikla yra nutraukiama, tuo didesnės kompensacijos ūkio subjektams yra mokamos, ūkio subjektai skatinami kuo greičiau nutraukti šią veiklą.

52.1.1. Kaip minėta, GGAĮ pakeitimo įstatymas ir LGĮ pakeitimo įstatymas, kurių atitinkamomis nuostatomis buvo uždrausta vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, buvo priimti 2023 m. rugsėjo 21 d. ir Teisės aktų registre paskelbti 2023 m. rugsėjo 27 d.

Minėta, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, LGĮ pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad šie įstatymai (su tam tikromis išimtimis) įsigalioja 2027 m. sausio 1 d. Taigi vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą yra draudžiama nuo 2027 m. sausio 1 d.

Vadinasi, įstatymų leidėjas, GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsnių ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsnių nuostatomis įtvirtindamas gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimą, kartu nustatė daugiau kaip trejų metų laikotarpį nuo GGAĮ pakeitimo įstatymo ir LGĮ pakeitimo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jų įsigaliojimo (taikymo pradžios).

Minėta, kad, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, inter alia specialistų paaiškinimų, kailiams auginamų gyvūnų jaunikliai, kurie atsivedami pavasarį, yra nužudomi iki žiemos, t. y. tais pačiais metais. Vadinasi, per mažiau nei vienus metus gyvūnas yra užauginamas tiek, kad būtų galima gauti jo kailį. Taigi, per įstatymų leidėjo nustatytą daugiau kaip trejų metų laikotarpį nuo GGAĮ pakeitimo įstatymo ir LGĮ pakeitimo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jų įsigaliojimo (taikymo pradžios) ūkio subjektai, vykdantys gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, turi galimybę visą gautą produkciją realizuoti.

Taigi, įstatymų leidėjas, GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniuose ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniuose nustatydamas gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimą ir inter alia GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5 ir 8 dalimis įtvirtindamas dėl tokio draudimo ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo tvarką, taip pat nustatydamas pakankamą pereinamąjį laikotarpį, atsižvelgė į realią galimybę ūkio subjektams prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos ir tinkamai pasirengti numatomiems pakeitimams, suteikė pakankamai laiko užbaigti pradėtą ūkinę veiklą.

52.1.2. Pareiškėjos prašymo kontekste pažymėtina, kad konkrečių GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų kompensacijų už gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimą dydžių nustatymas bei tikslų, siekiamų nustatant kitas konkrečių rūšių kompensacijas, susijusias su tokios ūkinės veiklos draudimu, pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio pagrįstumo ir tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Taigi GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti konkretūs kompensacijų už gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimą dydžiai, taip pat GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 5 ir 8 dalyse nustatytų kitų rūšių kompensacijų tikslingumas nėra konstitucinės kontrolės dalykas, nes nėra pagrindo teigti, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5 ir 8 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį numatytos konkrečios vienkartinės kompensacijos, susijusios su draudimu vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, būtų akivaizdžiai paneigtos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės.

52.1.3. Taigi, darytina išvada, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5 ir 8 dalimis įtvirtindamas dėl gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimo ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo teisinį reguliavimą, pagal kurį kompensacijų už tokios ūkinės veiklos nutraukimą dydžiai yra diferencijuojami pagal ūkinės veiklos nutraukimo terminą taip skatinant ūkio subjektus šią veiklą nutraukti kuo greičiau, įstatymų leidėjas užtikrino iš Konstitucijos 54 straipsnio kylantį viešąjį interesą saugoti gyvūniją, siekė inter alia bendros tautos gerovės. Be to, nustatydamas ne tik pakankamą pereinamąjį laikotarpį, bet ir apskritai įtvirtindamas dėl gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimo ūkio subjektų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, jis paisė ūkinės veiklos subjektų teisėtų lūkesčių.

52.2. Kitaip vertintinas GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas tuo aspektu, kad pagal jį numatytos kompensacijos ūkio subjektams mokamos tik jiems visiškai grąžinus gautas lengvatines paskolas.

52.2.1. Kaip minėta, pagal GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–8 dalis, aiškinamas kartu su šio straipsnio 9 dalimi, kompensacijos už gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimą ir už tik tokiai ūkinei veiklai vykdyti tinkamų statinių nugriovimą, įrenginių sunaikinimą bei atliekų sutvarkymą ir išvežimą gali būti skiriamos tik tada, kai turėtas lengvatines paskolas ūkio subjektai visiškai grąžina.

Taigi ūkio subjektų, turinčių lengvatines paskolas, teisė gauti kompensacijas, susijusias su gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimu, siejama su lengvatinių paskolų grąžinimu, nepriklausomai nuo to, koks yra jų grąžinimo terminas.

52.2.2. Pažymėtina, kad, įstatymų leidėjui GGAĮ pakeitimo įstatymo 1–4 straipsniuose ir LGĮ pakeitimo įstatymo 1, 2 straipsniuose nustačius gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimą, buvo suvaržyta visų besiverčiančių šia ūkine veikla ūkio subjektų, inter alia turinčių lengvatines paskolas, ūkinės veiklos laisvė. Taigi, nepriklausomai nuo to, kokie yra ūkio subjektų turimų lengvatinių paskolų grąžinimo terminai, nuo 2027 m. sausio 1 d. jiems visiems yra draudžiama vykdyti minėtą ūkinę veiklą, o po 2027 m. kovo 1 d. sprendimai dėl kompensacijų skyrimo visiems ūkio subjektams negalės būti priimami.

52.2.3. Pažymėtina, kad, nustačius gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimą, nuo 2027 m. sausio 1 d. ūkio subjektai, nevisiškai grąžinę lengvatines paskolas inter alia tuo atveju, kai jų grąžinimo terminas yra po draudimo vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą įsigaliojimo, negali verstis šia ūkine veikla ir iš jos gauti pajamų, reikalingų minėtoms paskoloms grąžinti. Taip pat pažymėtina, kad, atsižvelgiant į tai, kad, pagal GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 7 dalį, bet kokiu atveju, sprendimai dėl kompensacijų skyrimo gali būti priimami tik iki 2027 m. kovo 1 d., po šios datos minėti ūkio subjektai kompensacijų, susijusių su gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimu, gauti negalės.

Toks GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse nustatytas kompensacijų, susijusių su gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos draudimu, skyrimo tvarkos teisinis reguliavimas vertintinas kaip mažiau palankus ūkio subjektams, turintiems lengvatines paskolas, kurių grąžinimo terminas yra po draudimo vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą įsigaliojimo, palyginti su ūkio subjektais, turinčiais lengvatines paskolas, kurių grąžinimo terminas yra iki minėtos ūkinės veiklos draudimo įsigaliojimo.

Vadinasi, GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu ūkio subjektai, turintys lengvatines paskolas, atsižvelgiant į šių paskolų grąžinimo terminą, yra traktuojami skirtingai, nors tarp jų teisės gauti kompensacijas aspektu nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

52.2.4. Taigi konstatuotina, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek pagal jį ūkio subjektai kompensacijų už gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimą ir už tik tokiai ūkinei veiklai vykdyti tinkamų statinių nugriovimą, įrenginių sunaikinimą bei atliekų sutvarkymą ir išvežimą gauti negali, jei yra nevisiškai grąžinę lengvatines paskolas, tuo atveju, kai jų grąžinimo terminas yra po draudimo vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą įsigaliojimo, buvo pasunkinamos galimybės šiems ūkio subjektams gauti praradimų, patirtų dėl ūkinės veiklos uždraudimo, kompensaciją ir taip nepaisoma Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalių suponuojamo ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumo.

52.3. Vertinant teisinį reguliavimą, nustatantį ūkio subjektams, vykdantiems gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, dėl draudimo užsiimti šia ūkine veikla patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pareiškėjos ginčijamu teisingo atlyginimo už šiai ūkinei veiklai vykdyti sukurto verslo de facto paėmimą visuomenės poreikiams aspektu, pažymėtina, kad, kaip minėta, GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalimis nustatytos ūkio subjektams, vykdantiems gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą, dėl tokios ūkinės veiklos uždraudimo mokamų kompensacijų rūšys, jų apskaičiavimo tvarka, skyrimo sąlygos.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčijamose GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse nėra nustatytas atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams nuosavybę teisinis reguliavimas Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies prasme.

Kaip minėta, valstybei galinti atsirasti pareiga atlyginti (kompensuoti) ūkio subjektams praradimus, kuriuos jie patiria dėl pasikeitusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo, kyla inter alia iš Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų, todėl ūkio subjektų teisės, susijusios su dėl ūkinės veiklos draudimo patirtų praradimų kompensavimu, ginamos inter alia pagal Konstitucijos 46 straipsnį, suponuojantį atitinkamus reikalavimus įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą.

Atsižvelgiant į tai, be to, ir į tai, kad, kaip minėta, GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalyse nėra nustatytas atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams nuosavybę teisinis reguliavimas Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies prasme, nėra pagrindo teigti, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalys prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.

53. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad GGAĮ pakeitimo įstatymo 5 straipsnio 3, 5–9 dalys tiek, kiek pagal jas ūkio subjektai kompensacijų už gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinės veiklos nutraukimą ir už tik tokiai ūkinei veiklai vykdyti tinkamų statinių nugriovimą, įrenginių sunaikinimą bei atliekų sutvarkymą ir išvežimą gauti negali, jei yra nevisiškai grąžinę gautas lengvatines paskolas, tuo atveju, kai jų grąžinimo terminas yra po draudimo vykdyti gyvūnų laikymo ir (ar) veisimo kailių gavybos ar pardavimo tikslu ūkinę veiklą įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas