Nuasmeninta nutartis 2025-12-22 Nr. CB-6811-2-55-3-00864-2023-0

1.   Kasacinėje byloje sprendžiama dėl išradimo atitikties patentabilumo reikalavimams vertinimo, kai patento apibrėžtis yra daugiapunktė, sudaryta iš nepriklausomų apibrėžties punktų, kurių kiekvienas apibūdina vieną išradimų grupės išradimą.

2.   Ieškovės kreipėsi į teismą, prašydamos atsakovėms priklausantį patentą LT 7001 B „Kompozitinė apdailos plytelė, jos gamybos būdas ir panaudojimas vėdinamam fasadui“ (toliau – Patentas) pripažinti negaliojančiu, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.   Atsakovės yra Patento, susijusio su išorine pastatų sienų apdaila, savininkės. Patentas buvo išduotas pagal Lietuvos Respublikos valstybiniam patentų biurui 2022 m. lapkričio 15 d. paduotą patento paraišką Nr. 2022 543 (toliau – Paraiška). Patento bibliografiniai duomenys ir išradimo apibrėžtis oficialiame biuletenyje buvo paskelbti 2023 m. birželio 26 d. Patentas saugo kompozitinę apdailos plytelę, atitinkančią I kategorijos atsparumo smūgiams ir atsparumo ugniai reikalavimus, tokios kompozitinės apdailos plytelės gamybos būdą ir tokios kompozitinės plytelės panaudojimą vėdinamam fasadui.

4.   Ieškovės teigia, kad Patentas pažeidžia jų teisėtą interesą Lietuvos Respublikos teritorijoje be apribojimų šiuo metu arba ateityje naudoti iki Paraiškos padavimo dienos visuomenei žinoma tapusią plytelių sustiprinimo technologiją, nes, pagal teisinį reguliavimą, patentu gali būti saugoma tik tokia kompozitinė apdailos plytelė, tik toks kompozitinės apdailos plytelės gamybos būdas ir tik toks kompozitinės apdailos plytelės panaudojimas, kurie technikos lygiu nėra žinomi ir akivaizdūs vidutiniam statybos srities specialistui. Patento teisinė apsauga negali būti suteikiama techniniams sprendimams, prie kurių srities specialistas lengvai prieitų, vadovaudamasis esamais techninio lygio šaltiniais, nepanaudodamas jokių išradybinių gebėjimų. Ieškovių nuomone, standartinės akmens masės plytelės ir metalo lakšto derinys, tarpusavyje sujungtas poliuretaniniais klijais, Paraiškos padavimo metu buvo žinomas būdas pagerinti santykinai trapios prigimties keraminių plytelių energijos sugerties charakteristikas, esant smūginių apkrovų poveikiui.

5.   Ginčo Patento apibrėžčiai esant daugiapunktei, ieškovių nuomone, Patento apibrėžties 1 ir 2 punktai turėjo būti aiškinami, neatsižvelgiant į kituose išradimo apibrėžties punktuose (3 punkte) ar išradimo aprašyme, kuris yra svarbus vertinant išradimo atskleidimo pakankamumą
(angl. sufficiency of disclosure), nurodytą panaudojamumo vėdinimo fasadų sistemose kontekstą. Ieškovių nuomone, Patento apsaugos apimtis nustatoma pagal Patento apibrėžtį, o ne pagal Patento aprašyme nurodytą techninę problemą.

6.   Taigi, ieškovės prašo pripažinti ginčo Patentą negaliojančiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. išradimas pagal Patentų įstatymo 4–8 straipsnius yra nepatentabilus. 

7.   Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8.   Patente išradimo esmė apibrėžta kaip kompozitinė plytelė, skirta tvirtinti ant pastato fasado, per atstumą nuo pastato sienos, kai nėra per visą plytelę einančios tvirtos atramos.
Ši kompozitinė apdailos plytelė, skirta vėdinamo fasado apdailai, turi būti pakankamai atspari smūgiams ir dėl keliamų reikalavimų pastatų fasadams turi turėti pakankamą atsparumą ugniai. Pasiūlyta plytelė atlaiko I kategorijos atsparumo smūgiui bei degumo bandymus, kurie yra reikalaujami statybos techninių reglamentų, kai kompozitinės apdailos plytelė apima akmens masės plytelę, padengtą poliuretaniniais klijais, ir priklijuotą nerūdijančio plieno lakštą

9.   Teismas konstatavo, kad byloje ginčijamas patentas LT 7001 B „Kompozitinė apdailos plytelė, jos gamybos būdas ir panaudojimas vėdinamam fasadui“, kurio apibrėžtis sudaryta iš trijų punktų:

10. Teismo vertinimu, Patentu konkrečiai išspręsta akmens masės plytelės, atitinkančios konkrečias savybes, panaudojimo vėdinamiems fasadams techninė problema ir pagal žinomą technikos lygį šios problemos išsprendimas nebuvo akivaizdus konkrečios srities specialistui.

11. Teismas nurodė, kad nors ir sutiko su ieškovių argumentais, jog, vertinant ieškovių pateiktus įrodymus – Jungtinėse Amerikos Valstijose registruotus patentus ir paviešintą „ForTile“ technologiją, buvo žinomas techninės problemos sprendimas sustiprinant keraminę plytelę metalo lakštu, tačiau pritarė atsakovių argumentams, kad minėtais ieškovių įrodymais spręstos kitos nei ginčo Patento techninės problemos, t. y. konkrečiai grindų plytelių atsparumo, garso izoliacijos, montavimo ant nelygių paviršių problemos. Ginčo Patentu išspręsta kitokia techninė problema – savo savybėmis kitokios plytelės (akmens masės), naudojamos vėdinamiems fasadams, atsparumo ir degumo klausimai. Todėl tiesioginio techninio problemos sprendimo, apimančio kompozitinės apdailos plytelės pritaikymą vėdinamo fasado sistemose, atsižvelgiant į jai keliamus standartinius reikalavimus, ieškovių nurodytuose šaltiniuose nėra.

12. Teismo vertinimu, vien tai, kad buvo žinomas principinis sprendimo būdas – grindims naudojamos keraminės plytelės sutvirtinimas metalo lakštu jį priklijuojant, savaime nesuponuoja išvados, kad ir akmens masės, sustiprintos priklijuotu metalo lakštu, panaudojant konkrečių savybių medžiagas, panaudojimas vėdinamiems fasadams nereikalavo jokių išradybinių gebėjimų ir yra akivaizdus atitinkamos srities specialistui.

13. Teismas nurodė, jog teismo ekspertizės aktu prieita prie išvados, kad remiantis tik bendru teoriniu požiūriu (neatlikus gilesnės teorinės analizės ir (ar) išsamesnių eksperimentinių tyrimų) negalima teigti, jog kompozitinė plytelė su Patente apibrėžtais tiksliais parametrais ir žinomu fasadinės sistemos rinkiniu akivaizdžiai tenkins atsparumo smūgiams standartinius reikalavimus. Keraminės plytelės yra trapios, todėl prognozuoti, kas joms atsitiks smūgio metu, yra gana sudėtinga, o standartinės metodikos vėdinamos fasadinės sistemos atsparumo smūgiams apskaičiuoti nėra. Taigi, be teorinių ir (ar) eksperimentinių tyrimų analizės statybos ar mechanikos inžinerijos specialistui nebus akivaizdu, kiek optimaliai turi būti padidinamas kompozitinės plytelės elementų storis, kad būtų tenkinami standartiniai atsparumo smūgiams reikalavimai.

14. Teismas sutiko su atsakovių pozicija, kad Patento aprašyme suformuluota techninė problema, kuriai spręsti skirtas ginčo Patentu saugomas išradimas, lėmė poreikį įprastines grindų apdailai skirtas keramines plyteles pritaikyti taip, kad jos pagal statybos techninių reglamentų reikalavimus būtų tinkamos naudoti kaip vėdinamų fasadų apdailos elementai.

15. Teismas nesutiko su ieškovių argumentais, jog tam, kad būtų pasiektas ginčo Patentu sprendžiamos atitinkamos techninės problemos rezultatas, užtenka atlikti rutininius degumo ir (ar) atsparumo bandymus, nes pagal artimiausią žinomą technikos lygį nebuvo spręsta dėl kompozitinės plytelės medžiagų, turinčių konkrečias savybes, tenkinančių konkrečius standartizuotus reikalavimus, panaudojimo konkrečiai vėdinamiems fasadams.

16. Teismas nesutiko su ieškovių argumentais, kad tam tikrų klijų panaudojimas yra nulemtas gamintojo rekomendacijų ir jokių išradybinių gebėjimų nereikalauja, nes, kaip nurodoma ekspertų, be gamintojo rekomendacijų, turi būti įvertintas klijų storis, paskirstymo paviršiuje būdas ir kietėjimo laikas, siekiant konkrečių atsparumo ir degumo rodiklių.      

17. Teismas nusprendė, kad ieškovės neįrodė, jog atsakovėms priklausantis Patentas yra nepatentabilus, nes neatitinka išradimo lygio ir pagal technikos lygį yra akivaizdus atitinkamos srities specialistui.

18. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal  ieškovių apeliacinį skundą, 2025 m. birželio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo
2025 m. sausio 13 d. sprendimą paliko nepakeistą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

19. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą abejoti teismo ekspertizės išvadomis ar skirti papildomą teismo ekspertizę. Atliktos ekspertizės akte eksperto išvados yra aiškios, jomis atsakyta į bylos šalių pateiktus klausimus. Objektyvių duomenų, kad ekspertizės akto išvados prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ar kad yra paremtos netinkamai taikytais tyrimo metodais, visapusiškai neįvertinus bylos medžiagos, ieškovės nepateikė. Todėl kolegija konstatavo, kad neegzistuoja teisiniai pagrindai skirti byloje papildomą ekspertizę.

20. Kolegija pabrėžė, kad vertinant ieškinio pagrįstumą turi būti nustatytas technikos lygis ginčijamo Patento paraiškos padavimo dieną, tačiau tai yra ieškovių įrodinėjimo pareiga, kuri negali būti perkeliama kitai byloje dalyvaujančiai šaliai arba juo labiau ekspertams. Faktas, kad ekspertizės klausimuose Nr. 1, 2, 6, 7 ir 8 buvo skirtingai apibrėžta technikos lygio sąvoka: vienuose klausimuose pateiktos nuorodos į prieinamą technikos lygį, kituose – išimtinai į byloje esančiuose šaltiniuose nurodytą ankstesnį technikos lygį, buvo nulemtas ieškovių suformuluotų klausimų, o ne ekspertizės akto netikslumo ar prieštaringumo.

21. Kolegija pažymėjo, kad, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia ieškovės, šiuo atveju visi trys ginčijamo Patento apibrėžties punktai laikytini nepriklausomais, nes pirmasis nurodo gaminį, antrasis – gamybos būdą, o trečiasis – panaudojimą.

22. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės neteisingai interpretuoja Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro direktoriaus 1994 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 11 patvirtintų Patentų paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 87 punktą Patento kontekste. Nagrinėjamu atveju apibrėžties 3 punkte yra nurodytas kompozitinės plytelės panaudojimo būdas, o ne kompozitinės plytelės pagal 1 punktą papildomos kompozicijos savybės. Tokiu būdu ginčo Patentas apima tris nepriklausomus apibrėžties punktus, todėl visų jų išradimo lygis turi būti vertinamas atskirai. Nagrinėjamo ginčo atveju yra nustatyta tokia grupė: gaminys, jo gamybos būdas ir panaudojimas, o tai atitinka Taisyklių 28.3.1 punktą
(1 ir 2 apibrėžties punktai) ir 28.3.3 punktą (1 ir 3 apibrėžties punktai).

23. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, konstatavo, kad byloje nustatyta, jog praktikoje nėra žinoma apie platesnį tokių kompozitinių plytelių taikymą pastatų vėdinamose fasadinėse sistemose, todėl tiek vėdinamų fasadų sistemų projektuotojas, tiek montuotojas negalėtų teigti, jog aptariama kompozitinės plytelės sudėtis akivaizdžiai tenkina Patento apibrėžties punktuose nurodytus reikalavimus.

24. Kolegija nusprendė, kad ieškovės neįrodė, jog Patente atskleidžiamas techninės problemos sprendimas būtų buvęs akivaizdus konkrečios srities specialistui patentinės Paraiškos padavimo metu, taigi, neįrodė, kad ginčijamas išradimas neatitinka išradimo lygmens reikalavimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).

25. Kolegija pažymėjo, kad ieškovių skundo argumentai yra prieštaringi, kadangi pirmiausia jos teigia, jog apibrėžties 1 punktas apima bet kokią kompozitinę plytelę, tačiau vėliau pripažįsta, kad tai ne bet kokia plytelė, o konkrečiomis savybėmis pasižyminti vėdinamam fasadui skirta plytelė. Nors ieškovės teigė, kad atsparumą degumui ir smūgiams galima apskaičiuoti, tačiau tokių skaičiavimų pavyzdžių nepateikė ir apeliaciniame skunde pripažino, jog nurodytus parametrus galima nustatyti tik atlikus bandymus, o tai reiškia, kad šis techninės problemos sprendimas paraiškos pateikimo dieną nebuvo akivaizdus konkrečios srities specialistui be papildomų išradybinių gebėjimų.

26. Kolegija, atsakydama į ieškovių argumentą, kad Patento apibrėžties 2 punkte atskleistas klijavimo poliuretaniniais klijais metodas visiškai atkartoja poliuretaninių klijų gamintojo instrukcijoje nurodytąjį ir nuo joje nurodyto klijavimo metodo skiriasi tik aiškiai įvardytu klijų sluoksnio storiu, nurodė, kad tai nėra visiškai teisingas teiginys, kadangi Patentu saugomos kompozitinės plytelės gamybos būdas skiriasi nuo to, kuris klijų gamintojo nurodytas apraše. Kolegijos vertinimu, negalima teigti, kad, priklijavus plieninį lakštą prie akmens masės plytelės tik pagal klijų gamintojo aprašą, t. y. neatsižvelgiant į klijų storį, jo pasiskirstymą paviršiuje ir kietėjimo laiką, gauta kompozitinė plytelė galėtų pasižymėti tomis pačiomis atsparumo savybėmis kaip ir plytelė, pagaminta pagal kompozitinės plytelės gamybos būdą.

27. Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 13 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 5 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

28. Atsakovės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovių kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

29. Byloje sprendžiamas ginčas dėl patento atitikties patentabilumo reikalavimams (išradimo lygio reikalavimui) susijęs su Patentų įstatymo ir lydimųjų teisės aktų nuostatų dėl patento apibrėžties teisinės reikšmės ir patento savininkui suteikiamos teisinės apsaugos ribų aiškinimu ir taikymu.

30. Patentų įstatymu įteisinami išradimai kaip pramoninės nuosavybės objektai, reglamentuojamos asmenų teisės ir pareigos, atsirandančios sukūrus išradimus, ir suteikiama šiems išradimams teisinė apsauga (Patentų įstatymo 1 straipsnis). Patentas yra išradimų teisinės apsaugos forma (Patentų įstatymo 3 straipsnis). Patentas gali būti išduodamas tik tada, jeigu išradimas atitinka visus patentabilumo reikalavimus: 1) yra naujas; 2) atitinka išradimo lygį; 3) turi pramoninį pritaikomumą (Patentų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Norintis gauti patentą asmuo turi Valstybiniam patentų biurui paduoti patento paraišką (Patentų įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Patento paraišką sudaro įstatyme įtvirtinta būtinų dokumentų visuma (Patentų įstatymo 15 straipsnis), be kita ko, išradimo aprašymas ir išradimo apibrėžtis.

31. Patento savininkas įgyja išimtinę teisę drausti kitiems asmenims be jo leidimo naudoti patentu apsaugotą išradimą ir gauti iš jo komercinę naudą (Patentų įstatymo 35 straipsnis). Įstatyme įtvirtinus išradėjų ir išradimų teisinę apsaugą skatinama techninė pažanga, tačiau kartu patentas varžo kitų asmenų ūkinę veiklą ir konkurenciją, todėl teisiniu reglamentavimu siekiama nustatyti teisingą šių interesų balansą. Suinteresuoti asmenys gali reikalauti patentą pripažinti negaliojančiu, remdamiesi Patentų įstatymo 63 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, be kita ko, jeigu išradimas neatitinka patentabilumo reikalavimų pagal Patentų įstatymo 4–8 straipsnius. Jeigu patentas pripažįstamas iš dalies negaliojančiu, apribojamos patento suteikiamos teisės, sumažinama išradimo apibrėžties punktų ir atitinkamai pakeičiamas išradimo aprašymas ir brėžiniai (Patentų įstatymo 63 straipsnio 2 dalis).

32. Dėl patento savininko išimtinių teisių apimties sprendžiama pagal išradimo apibrėžtį – Patentų įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta principinė taisyklė, pagal kurią išradimo apibrėžtis nustato patento suteikiamos teisinės apsaugos ribas. Kartu su išradimo apibrėžtimi pateikiamas ir išradimo aprašymas, kurio paskirtis – išradimo esmės atskleidimas (Patentų įstatymo 16 straipsnis). Išradimo aprašymas turi atskleisti išradimą aiškiai ir išsamiai, kad atitinkamos srities specialistas galėtų jį panaudoti (Patentų įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Taigi, patentui suteikiamos teisinės apsaugos apimtį nustato išradimo apibrėžtis; išradimo aprašymas ir brėžiniai skiriami išradimo apibrėžčiai paaiškinti (Patentų įstatymo 38 straipsnio 1 dalis).

33. Pažymėtina, kad analogiška Patentų įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatytai taisyklė įtvirtinta ir Europos patentų išdavimo konvencijos (toliau – Europos patentų konvencija, Konvencija) 69 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad Europos patento ar Europos patento paraiškos apsaugos apimtis nustatoma pagal apibrėžties punktus. Tačiau aiškinant apibrėžties punktus yra būtina naudotis aprašymu ir brėžiniais. Nors Europos patentų konvencija pagal Patentų įstatymą išduotiems nacionaliniams patentams netaikytina, Europos patentų konvencijos 69 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo praktika gali būti vadovaujamasi pagal analogiją ir sprendžiant ginčus dėl nacionalinių patentų galiojimo ir (ar) pažeidimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad Europos patentas nuo jo išdavimo paskelbimo Europos patentų biuletenyje dienos kiekvienoje susitariančiojoje valstybėje, kuriai jis yra išduotas, savininkui suteikia tokias pat teises, kokias jam suteiktų toje valstybėje išduotas nacionalinis patentas, o Europos patento pažeidimai nagrinėjami pagal susitariančiųjų valstybių nacionalinius įstatymus (Europos patentų konvencijos 64 straipsnis, Patentų įstatymo 79 straipsnio 1 dalis).

34. Patentų įstatymo 17 straipsnyje, be ko, nustatyta, kad išradimo apibrėžtį gali sudaryti vienas ar daugiau apibrėžties punktų (Patentų įstatymo 17 straipsnio 1 dalis); išradimo apibrėžtis pateikiama pagal Patentų paraiškų padavimo, ekspertizės ir patentų išdavimo taisyklėse (Patentų biuro įsakymas 1994 m. gegužės 2 d. Nr. 11) nustatytus reikalavimus (Patentų įstatymo
17 straipsnio 4 dalis).

35. Taisyklėse nustatyta, kad daugiapunktė išradimo apibrėžtis, apibūdinanti išradimų grupę, turi keletą nepriklausomų punktų, kurių kiekvienas apibūdina vieną išradimų grupės išradimą (74 punktas). Daugiapunktėje išradimo apibrėžtyje, apibūdinančioje išradimų grupę, be kita ko, gali būti tokie nepriklausomi punktai: gaminio nepriklausomas apibrėžties punktas, šio gaminio gamybos būdo nepriklausomas punktas ir šio gaminio panaudojimo nepriklausomas punktas (75.1 papunktis). Daugiapunktėje išradimo apibrėžtyje, apibūdinančioje išradimų grupę, nepriklausomi punktai gali turėti nuorodų į kitus apibrėžties punktus, pavyzdžiui, „Produkto pagal 1 punktą gamybos būdas, <...>“. (79 punktas). Nepriklausomas išradimo apibrėžties punktas turi esminių požymių visumą, kuri leidžia pasiekti techninį rezultatą visais atvejais, kuriais galioja prašomos teisinės apsaugos apimtis (85 punktas). Taigi, pagal nagrinėjamam ginčui aktualų reguliavimą, tuo atveju, kai patentas saugo išradimų grupę ir jo apibrėžtį sudaro nepriklausomi punktai, patentabilumo reikalavimus turi atitikti kiekvienas išradimų grupės išradimas.

36. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tik pagal išradimo apibrėžtį gali būti nustatytos patento savininko išimtinės teisės. Dėl to, nagrinėjant ginčus tiek dėl išduoto patento pripažinimo negaliojančiu, tiek ir ginčus dėl patento savininko teisių gynimo, būtina itin atidžiai nustatyti tuo patentu ginamo išradimo apibrėžtį, t. y. patentu suteikiamos teisinės apsaugos ribas. Kitaip tariant, būtent pagal išradimo apibrėžtį nustatomas ginčo (ieškinio) dalykas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2004,
14-16 punktai; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2014, 23-24 punktai; 2016 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2016, 23 punktas). Paminėtos taisyklės yra aktualios, nagrinėjant ginčus, susijusius su patento savininko teisių įgyvendinimu ir gynimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-494-684/2016, 30 punktas ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

37. Patentų ginčų nagrinėjimo praktikoje pripažįstama, kad išradimo apibrėžties aiškinimas yra teisės, o ne fakto klausimas. Išradimo apibrėžtis turi būti aiškinama žvelgiant tariamo adresato,
t. y. atitinkamos srities specialisto, akimis, siekiant atsakyti į klausimą, kokią reikšmę išradimo apibrėžties terminams jis suteiktų. Atitinkamos srities specialisto sąvoka yra teisinė fikcija, skirta tam, kad padėtų objektyviai aiškinti išradimo apibrėžtį, taip pat užtikrinti objektyvumą sprendžiant kitus patentų teisės klausimus (pvz., išradimo naujumo ar išradimo lygio). Taigi, aiškinant išradimo apibrėžtį, subjektyvūs patento paraiškos rengėjo ketinimai neturi esminės reikšmės (žr., pvz., Patent Litigation Manual and Terminology. EPO, 2018, p. 98–99).

38. Aiškinant išradimo apibrėžtį turi būti siekiama tinkamos pusiausvyros tarp patento savininko teisių apsaugos ir teisinio tikrumo, reikalaujančio, kad tretieji suinteresuoti asmenys galėtų tinkamai suprasti patentu suteikiamos išimtinės apsaugos ribas. Šis tikslas atspindėtas Europos patentų konvencijos Protokolo dėl 69 straipsnio išaiškinimo 1 straipsnyje, pagal kurį Konvencijos 69 straipsnis neturėtų būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad Europos patento suteikiamą apsaugą reikia suprasti tiesiogine ir griežta apibrėžties teksto prasme; išradimo aprašymas ir brėžiniai naudojami tik tam, kad padėtų išspręsti apibrėžties punktuose pasitaikančias dviprasmybes.
69 straipsnio nereikia suprasti ir taip, tarsi apibrėžtis yra tik gairės ir tarsi suteikta faktinė apsauga gali būti taikoma tam, ką, atitinkamos srities specialisto, skaitančio išradimo aprašymą ir brėžinius, nuomone, patento savininkas turėjo galvoje. Priešingai, reikia suprasti, kad 69 straipsnyje yra laikomasi vidurio tarp šių dviejų kraštutinumų ir derinama sąžininga patento savininko apsauga su pagrįstu teisiniu tikrumu trečiosioms šalims. Nors Konvencijos 69 straipsnis ir Protokolas visų pirma skirti patento savininko teisių pažeidimo klausimams reglamentuoti, tokių pat išradimo apibrėžties aiškinimo principų laikomasi ir nusistovėjusioje praktikoje sprendžiant patento galiojimo klausimus (Europos patentų tarnybos išplėstinės apeliacinės tarybos 2025 m. birželio 18 d. sprendimas byloje G 001/24).

39. Vis dėlto, priešingai nei teigiama atsiliepime į kasacinį skundą, taisyklė, kad į aprašymą ir brėžinius visais atvejais turi būti atsižvelgiama aiškinant išradimo apibrėžtį, negali būti suprantama pernelyg plačiai, kaip reiškianti, kad į išradimo apibrėžtį naudojantis aprašymu gali būti įtraukiami ir tokie išradimo požymiai, kurie išradimo apibrėžtyje apskritai nėra nurodyti. Toks aiškinimas lemtų, kad išradimo apibrėžtis taptų tik patentu suteiktos teisinės apsaugos gairėmis, o tai tiesiogiai draudžia tiek Patentų įstatymo 17 straipsnio 2 dalies, tiek Europos patentų konvencijos 69 straipsnio ir jį aiškinančio Protokolo nuostatos.

40. Europos patentų tarnybos apeliacinės tarybos praktikoje nurodoma, kad išradimo apibrėžties punktų tikslas yra suteikti galimybę nustatyti patentu suteikiamą apsaugos sritį, todėl jie turi būti suformuluoti aiškiai ir nedviprasmiškai ir turi aprašyti techninius išradimo ypatumus. Skaitytojas, remdamasis išradimo apibrėžties punktais, turi suprasti tikslius skirtumus, apribojančius apsaugos sritį (Europos patentų tarnybos apeliacinės tarybos sprendimai bylose T 337/95, T 165/84,
T 1208/97, T 1088/07). Jeigu aiški išradimo apibrėžtis ir aprašymas nesutampa, į aprašymo elementus, kurie nėra atspindėti apibrėžtyje, paprastai neturi būti atsižvelgiama vertinant išradimo naujumą ir išradimo lygį (Europos patentų tarnybos apeliacinės tarybos sprendimas T 197/10). Ribojantys požymiai, kurie nurodyti tik aprašyme, bet nenurodyti išradimo apibrėžtyje, negali būti įtraukti į išradimo apibrėžtį (Europos patentų tarnybos apeliacinės tarybos sprendimai bylose  T 1473/19, T 932/99).

41. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, išaiškina, kad išradimo apibrėžtis ir išradimo aprašymas yra atskiri patento paraiškos dokumentai, kurių paskirtis ir teisinė reikšmė skirtinga; išradimo apibrėžtyje nurodyti požymiai turi būti aiškinami remiantis išradimo aprašymu, tačiau išradimo apibrėžtis negali būti aiškinama plačiai – papildant išradimo aprašyme nurodytais požymiais, kurie pačioje apibrėžtyje nenurodyti. Išradimo atitiktis patentabilumo – naujumo, išradimo lygio, pramoninio pritaikomumo – reikalavimams turi būti vertinama pagal išradimo apibrėžtį. Tuo atveju, kai išradimo apibrėžtis yra daugiapunktė, sudaryta iš nepriklausomų apibrėžties punktų, kurių kiekvienas apibūdina vieną išradimų grupės išradimą, atitiktis patentabilumo reikalavimams tikrinama atskirai vertinant kiekviename nepriklausomame apibrėžties punkte įtvirtintus išradimo požymius.

Dėl aptartų įstatymo ir teismų praktikos nuostatų taikymo byloje nagrinėjamam ginčui

42. Nagrinėjamoje byloje ginčijamas atsakovių patentas LT 7001 B „Kompozitinė apdailos plytelė, jos gamybos būdas ir panaudojimas vėdinamam fasadui“, kurio apibrėžtis sudaryta iš trijų punktų:

43. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamo patento apibrėžtis sudaryta iš nepriklausomų punktų, saugančių gaminį, gamybos būdą ir panaudojimą; kasaciniu skundu ši išvada neginčijama. Teisėjų kolegija tokiam ginčijamo patento apibrėžties kvalifikavimui pritaria. Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl to, jog bylą nagrinėję teismai padarė teisės taikymo klaidą, vertindami daugiapunktės ginčijamo patento apibrėžties punktų atitiktį patentabilumo reikalavimams, yra iš esmės pagrįsta. Kaip minėta anksčiau (nutarties 41 punktas), kiekvienas išradimų grupės išradimas, apibrėžtas nepriklausomame apibrėžties punkte, turi atitikti išradimo požymius ir vertintinas atskirai pagal jo apibrėžtyje nurodytus požymius. Tačiau apeliacinės instancijos teismo sprendime visi trys patento apibrėžties punktai vertinami kumuliatyviai, be kita ko, 1 ir 2 patento apibrėžties punktams priskiriant juose nenurodytą išradimo požymį – panaudojimą vėdinamo fasado apdailai ir dėl to padarius išvadą, kad visi trys išradimų grupės išradimai atitinka išradimo lygio požymius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl šios materialiosios teisės taikymo klaidos galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės.

44. Kasacinio skundo teiginys, kad kompozitinės apdailos plytelės panaudojimas vėdinamiems fasadams (Patento apibrėžties 3 punktas) nėra patentabilus, kadangi yra siejamas su atitiktimi atitinkamos srities specialistui iš anksto žinomiems statybos techninių reglamentų reikalavimams, nėra grindžiamas išsamiais teisiniais argumentais, todėl vertintinas kaip neatitinkantis kasacijos pagrindui keliamų reikalavimų ir kasacinio teismo nenagrinėjamas
(CPK 247 straipsnio 1 dalies 3 punktas). 

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad išradimo atitiktis patentabilumo (naujumo ir išradimo lygmens) reikalavimams yra teisės klausimas, kurį sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Vadovaujantis Patentų įstatymo 63 straipsniu, teismas pagal suinteresuotų asmenų ieškinį gali pripažinti patentą visiškai arba iš dalies negaliojančiu, jeigu išradimas pagal šio įstatymo 4–8 straipsnius yra nepatentabilus, t. y., be kita ko, neatitinka naujumo ir išradimo lygmens reikalavimų. Patentuoto išradimo atitiktis patentabilumo reikalavimams preziumuojama, todėl procesinė našta įrodyti, kad išradimas yra nenaujas arba neatitinka išradimo lygio, tenka patentą ginčijančiai ieškovei (CPK 178 straipsnis). Eksperto išvada, kaip viena iš įrodinėjimo priemonių, patentų ginčuose gali būti naudojama siekiant atsakyti į tam tikrus klausimus, reikšmingus teismui sprendžiant dėl išradimo atitikties išradimo lygmens reikalavimams. Pavyzdžiui, fakto klausimu, kuriam nustatyti gali būti naudojama eksperto išvada, pripažįstamos atitinkamos srities specialisto bendrosios žinios, artimiausio techninio lygio informacijos atskleidimas (suvokimas) atitinkamos srities specialisto akimis ir pan.

46. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai negalėjo remtis ekspertizės aktu, kadangi ekspertai technikos lygio paieškos neatliko ir vadovavosi išimtinai šiai ekspertizės įstaigai pateiktais ankstesnio technikos lygio šaltiniais; vertinant technikos lygį turėjo būti atsižvelgiama į visą informaciją, viešai skelbtą ir naudotą iki patento paraiškos padavimo dienos.  Pagal nusistovėjusią kasacinio teismo praktiką, kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje
Nr. e3K-3-40-403/2020 32 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Pažymėtina, kad kasaciniame skunde nenurodoma, kokia konkrečiai aktuali ginčui faktinė informacija liko neįvertinta ekspertų; sutiktina su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kad ekspertui negalėjo būti pavesta pareiga savarankiškai rinkti įrodymus. Minėta, kad procesinė našta įrodyti, jog ginčijamas išradimas yra nenaujas arba neatitinka išradimo lygio, tenka ieškovei, todėl būtent ji ir turėjo pateikti į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad visi išradimo apibrėžties elementai iki patento paraiškos arba prioriteto datos yra viename viešai prieinamame šaltinyje (neigdama išradimo naujumą), arba ankstesnį technikos lygį patvirtinančius įrodymus, pagal kuriuos su eksperto pagalba bylą nagrinėjantis teismas galėtų nuspręsti dėl ginčijamo išradimo atitikties išradimo lygiui. Taigi, kasaciniame skunde nepagrįsta, kad, vertindami teismo ekspertizės reikšmę, teismai padarė proceso teisės taikymo klaidą.

47. Konstatavus, kad apeliacinės instancijos teismas padarė Patentų įstatymo taikymo klaidą, dėl kurios galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (nutarties 43 punktas),  skundžiamas procesinis sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėsiančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Teisėjų kolegijai nusprendus apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93, 96 straipsniai).

49. Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo patirta
(CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,