Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymui

2.1. Pareiškėjas ginčija Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatas, susijusias su valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, paskelbtos dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės, likvidavimo ir pasekmių šalinimo priemonių, kuriomis, pasak pareiškėjo, apribota asmenų pasirinkimo laisvė, nustatymu. Jomis, be kita ko, buvo nustatyta, kad kontaktiniu būdu paslaugos teikiamos, ūkinė veikla vykdoma, komerciniai ir nekomerciniai kultūros, pramogų, sporto renginiai ir kiti renginiai organizuojami tik kai aptarnaujami ar paslaugomis naudojasi asmenys, atitinkantys šio nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.3 papunkčiuose (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) nurodytus kriterijus, o asmenys, neatitinkantys šių kriterijų, kontaktiniu būdu galėjo gauti baigtinį sąrašą nurodytų paslaugų (3.1.1 papunktis (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3.1.1.1–3.1.1.3 papunkčiai (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija), 3¹ punktas (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija)).

Pareiškėjo prašyme pažymima, jog iš Konstitucijos kyla tai, kad žmogaus laisvė gali būti apribojama tik tokiais pagrindais ir tik pagal tokias procedūras, kokias nustato įstatymas. Pareiškėjo teigimu, ginčijamose Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo, t. y. poįstatyminio teisės akto, nuostatose buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kuriuo buvo tiesiogiai apribotos asmens teisės ir laisvės arba nustatytos asmens teisių įgyvendinimo sąlygos, nors, pagal Konstituciją, asmens teisių ribojimo klausimai gali būti įtvirtinti tik įstatyme. Kadangi, pasak pareiškėjo, Konstitucijoje nėra numatyta deleguotoji įstatymų leidybos teisė, Vyriausybė negalėjo nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris turi būti nustatytas tik įstatyme, ji negalėjo nesilaikyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Taigi Vyriausybė, nustačiusi ginčijamą teisinį reguliavimą, pažeidė konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus.

2.2. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principai ginčijamomis Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatomis, pasak pareiškėjo, buvo pažeisti dar ir dėl to, kad jose įtvirtinti asmens teisių ribojimai nebuvo laikini, t. y. jie buvo įtvirtinti nenurodžius konkretaus jų galiojimo termino, taigi buvo nustatyti kaip galiojantys neterminuotai. Pareiškėjas nurodo, kad net griežčiausius specialiuosius teisinius režimus, t. y. nepaprastąją ir karo padėtį, reglamentuojantys įstatymai nustato, jog asmens teisės gali būti ribojamos tik laikinai. Kadangi ginčijamu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, buvo ribojama teisė į asmens laisvės neliečiamumą, tokia situacija, kai minėtus ribojimus nustatantis teisinis reguliavimas galioja neterminuotai, konstituciškai negalima ir nepateisinama.

2.3. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad asmenys, neatitikę jo ginčijamuose Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.3 papunkčiuose (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtintų kriterijų, t. y. nepasiskiepiję reikiama vakcina, nepersirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ar neatlikę COVID-19 tyrimo (ir negavę neigiamo atsakymo), negalėjo laisvai naudotis įprastomis kasdienėmis paslaugomis, jų galimybės gyventi įprastą gyvenimą nepagrįstai buvo pasunkintos. Kadangi norint gauti minėtas paslaugas buvo reikalaujama pasiskiepyti arba atlikti nurodytą testą, tokiu teisiniu reguliavimu buvo pažeista Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalimi jiems suteikta teisė į žmogaus laisvės neliečiamumą.

2.4. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad iš taikomų asmens teisių ir laisvių apribojimų turinio – kontaktinių paslaugų ir kitų veiklų draudimo – buvo galima suprasti, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo skirtas užsikrėtimų koronavirusu (COVID-19) skaičiui mažinti. Pasak pareiškėjo, iš ginčijamų Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatų matyti ir tai, kad jose nustatytu teisiniu reguliavimu asmenys, neatitikę tam tikrų kriterijų (nepasiskiepiję reikiama vakcina, nepersirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ar neatlikę COVID-19 tyrimo (ir negavę neigiamo atsakymo)), todėl negalėję gauti tam tikrų kontaktiniu būdu teikiamų paslaugų ar užsiimti nurodyta veikla, buvo diskriminuojami, palyginti su asmenimis, kurie šiuos kriterijus atitiko, kadangi pastariesiems tam tikros paslaugos kontaktiniu būdu buvo teikiamos, taip pat jie galėjo užsiimti nurodyta veikla. Pareiškėjo manymu, abi nurodytos asmenų grupės galėjo būti koronaviruso platintojos, todėl nebuvo pagrindo jų traktuoti skirtingai, t. y. nebuvo objektyvaus pagrindo vieniems suteikti tam tikras teises ir laisves, o kitiems jas atitinkamai riboti. Toks ginčijamose Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatose įtvirtintas ribojimas, pasak pareiškėjo, buvo diskriminacinis, todėl prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.

3.1. Pareiškėjas Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunkčio (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkto (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui abejoja dėl to, kad, jo manymu, minėtose Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatose įtvirtinus, jog naudotis minėtomis kontaktinėmis paslaugomis galėjo tik asmenys, atitikę šiame nutarime nurodytus kriterijus (be kita ko, būti pasiskiepijus reikiama vakcina ar turėti tam tikro testo neigiamą rezultatą), nepagrįstai buvo diskriminuojami asmenys, kurie tų kriterijų neatitiko, nes tarp jų ir tų asmenų, kuriems buvo leista naudotis minėtomis kontaktinėmis paslaugomis, nėra jokių objektyvių skirtumų, kurie pateisintų skirtingą jiems taikytą teisinį reguliavimą, be kita ko, dėl to, kad pasiskiepiję nurodyta vakcina ar persirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ir turėję neigiamą tam tikro testo rezultatą asmenys taip pat galėjo platinti virusą, kaip ir nepasiskiepiję ar nepersirgę asmenys. Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.

3.2. Pareiškėjo prašyme taip pat nurodyta, kad, pagal Konstituciją, asmenų teises (be kita ko, naudotis minėtomis kontaktinėmis paslaugomis) ribojantis teisinis reguliavimas gali būti nustatytas tik įstatymu, tačiau iš Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnio matyti, kad įstatyme nebuvo nustatyta galimybė įtvirtinti tokius ribojimus, kurie yra įtvirtinti ginčijamomis Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo nuostatomis. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas, pareiškėjo teigimu, prieštaravo Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnio nuostatoms, o kartu ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pagal kurį draudžiama poįstatyminiu teisės aktu reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami įstatymu.

3.3. Pareiškėjo abejonės dėl Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1, 3.1.1.3 papunkčių (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tuo, kad, juose įtvirtinus reikalavimą būti pasiskiepijus viena iš nurodytų COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcinų ar turėti neigiamą tam tikro testo COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) nustatyti rezultatą, apribota asmens laisvė pasirinkti, ar skiepytis arba testuotis tam, kad nebūtų suvaržyta jo kasdienė veikla, ar to nedaryti. Kadangi, pareiškėjo nuomone, fizinio asmens neliečiamumas apima jo teisę pačiam laisvai spręsti dėl bet kokios intervencijos į jo kūną, tokiu teisiniu reguliavimu ribojama asmens teisė laisvai spręsti dėl pasiskiepijimo ar testo atlikimo, todėl juo pažeista asmens teisė į neliečiamumą, ginamą pagal Konstitucijos 21 straipsnio 1 dalį.

3.4. Pareiškėjo abejonės dėl Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčių (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta teisė fiziniams ir juridiniams asmenims peržiūrėti asmens duomenis ir tikrinti jų atitiktį šio nutarimo 3.1.1 papunktyje nurodytiems kriterijams, atitikties Konstitucijos 22 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui grindžiamos tuo, kad asmenų atitiktį kriterijams įrodančiuose dokumentuose esantys asmens duomenys yra asmens privataus gyvenimo dalis, o informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimo tvarka turėjo būti nustatyta įstatymu. Tačiau ginčijamuose Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) nurodyti fiziniai ir juridiniai asmenys, nesantys sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai, įgijo teisę reikalauti pateikti informaciją apie asmens sveikatą. Taigi, ginčijamu Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu buvo nustatyta, kad asmenys, siekiantys pasinaudoti tam tikromis teisėmis, turi tretiesiems asmenims atskleisti savo asmens duomenis apie sveikatos būklę, o ginčijamuose papunkčiuose nurodyti asmenys turi teisę tokią informaciją rinkti.

4.1. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas (2021 m. birželio 28 d. redakcija), kurio nuostatos ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo priimtas Vyriausybei reaguojant į COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) protrūkį, pasiekusį pasaulinės pandemijos lygį, Pasaulinei sveikatos organizacijai raginant valstybes imtis skubių, tikslingų, efektyvių ir griežtų priemonių, siekiant sustabdyti šios ypač užkrečiamos ligos plitimą.

Remdamiesi oficialiąja konstitucine doktrina suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad, pagal Konstituciją, tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu siekiama užtikrinti konstituciškai pagristą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama. Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos visoje šalyje valdymas dėl ypač pavojingos užkrečiamosios ligos (COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos)) pandemijos laikytinas visuotinės svarbos tikslu. Vyriausybei nutarimu paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją visoje šalyje, siekiant apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) įvežimo ir išplitimo, taip pat išvengti naujo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) protrūkio šalies teritorijoje, gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams buvo laikinai nustatyti ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimai.

Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad nustatant COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) valdymo priemones, visų pirma, buvo vertinama epidemiologinė situacija šalyje, turimi mokslo surinkti duomenys, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamos rekomendacijos, prognozės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vertinant epidemiologinę situaciją, be kita ko, buvo vertinamas ir naujų COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) atmainų plitimas visuomenėje.

4.2. Papildomos COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) valdymo priemonės (reikalavimas nustatytais atvejais pateikti vadinamąjį galimybių pasą) nustatytos atsižvelgus į tai, kad visuomenėje ėmė plisti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) delta atmaina, ir siekiant užtikrinti, kad dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo nebūtų perkrautos sveikatos priežiūros įstaigos ir nebūtų trikdomas kitų sveikatos priežiūros paslaugų teikimas, t. y. siekiant užtikrinti, kad su COVID‑19 liga (koronaviruso infekcija) susijusi hospitalizacija netrikdytų kitų sveikatos priežiūros paslaugų, ir kiek įmanoma apsaugoti negalinčias skiepytis gyventojų grupes. Siekiant šių tikslų buvo nustatyta, kad kontaktinės paslaugos teikiamos, ūkinė veikla vykdoma, renginiai organizuojami tik kai juose dalyvauja asmenys, atitinkantys vieną iš Vyriausybės nutarime nustatytų kriterijų – būti pasiskiepijus, turėti neigiamą tyrimo rezultatą arba būti persirgus COVID-19 liga (koronaviruso infekcija). Taip pat numatytos išimtys asmenims, neatitikusiems minėtų kriterijų: jiems galėjo būti teikiamos būtinosios kontaktinės paslaugos ir jie galėjo būti aptarnaujami, vykdant nurodytas ūkines veiklas, nepaisant to, kad tuo metu egzistavo didelė rizika užsikrėsti, taip pat jie galėjo gauti visas paslaugas ir būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą, kurių metu užsikrėtimo rizika nėra didelė.

Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime (2021 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytomis ūkinės veiklos, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimo priemonėmis nebuvo siekiama riboti asmens teisių ir laisvių ar jų privataus gyvenimo, priešingai – šiomis priemonėmis buvo siekiama kuo labiau sumažinti neimunizuotos visuomenės dalies užsikrėtimo riziką, kartu maksimaliai saugiai užtikrinti galimybę po karantino laisviau vykdyti įvairias ūkines veiklas ir nenutrūkstamai teikti paslaugas. Taigi galimybių paso įvedimas sudarė galimybes ekstremaliosios situacijos metu atnaujinti ūkio subjektų veiklą, kuri buvo ribojama ar draudžiama karantino metu, ir taip buvo galima išvengti dar vieno griežto karantino režimo paskelbimo.

Pasak suinteresuoto asmens atstovų, nė viena iš iki tol taikytų prevencijos priemonių atskirai nebuvo absoliučiai veiksminga užkertant kelią COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) plisti; veiksmingiausi rezultatai pasiekiami, kai visos šios COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo riziką mažinančios prevencijos priemonės, įskaitant galimybių paso naudojimą, yra įgyvendinamos kompleksiškai.

4.3. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad pareiškėjo ginčijamose Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo (2021 m. birželio 28 d. redakcija) nuostatose nustatytomis priemonėmis ribojamos ne asmens teisės, o ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas siekiant mažinti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo riziką. Naudojimasis galimybių pasu buvo savanoriškas ir neprivalomas. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovų, nėra pagrindo teigti, kad ginčijamas teisinis reguliavimas pažeidė asmens laisvę, kuri ginama Konstitucijos 20 straipsniu, ar žmogaus asmens neliečiamumą, kuris garantuojamas Konstitucijos 21 straipsniu.

4.4. Suinteresuoto asmens atstovų paaiškinimuose nurodoma, kad prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais.

Pagal ginčijamą Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime (2021 m. birželio 28 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą galimybė naudotis kontaktinėmis paslaugomis arba būti aptarnaujamiems vykdant ūkinę veiklą ar organizuojant renginius buvo iš esmės prieinama visiems to norintiems asmenims. Ginčijamo teisinio reguliavimo paskirtis buvo ne išskirti tam tikrą žmonių grupę, į kurią kiti asmenys ir norėdami negalėtų patekti, o sudaryti maksimaliai saugias sąlygas žmonėms gauti reikiamas paslaugas. Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime (2021 m. birželio 28 d. redakcija) buvo numatyti visi įmanomi, moksliškai pagrįsti alternatyvūs kriterijai saugių kontaktų turėjimui, be to, numatytos išimtys, kada tam tikros paslaugos (būtinosios arba nesukeliančios didelės rizikos užsikrėsti), laikantis nustatytų saugos reikalavimų, gali būti teikiamos visiems asmenims. Asmenys, norintys naudotis nurodytomis kontaktinėmis paslaugomis arba būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar organizuojant renginius, turėjo galimybę pasirinkti, kurį vieną iš alternatyvių saugiausią bendravimą užtikrinančių kriterijų atitikti. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas, įtvirtintas Konstitucijos 29 straipsnyje.

4.5. Suinteresuoto asmens atstovai, remdamiesi Konstitucijos 28 straipsniu ir jį aiškinant suformuluotomis doktrinos nuostatomis, inter alia tuo, kad žmogaus teisėtas elgesys nėra neribotas ir absoliučiai laisvas, nurodo, kad pagal šią Konstitucijos nuostatą visi asmenys turi pareigą prisidėti prie pandemijos valdymo savo veiksmais nekeldami pavojaus kitų asmenų sveikatai ir gyvybei.

4.6. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja ir konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, nes buvo nustatytas laikantis Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų, įvertinus susiklosčiusias ypatingas aplinkybes ir ėmusis visų įmanomų priemonių tendencijoms prognozuoti ir galimam itin sunkių situacijų susidarymui pasirengti, atsižvelgus į visuomenės ir valstybės poreikius ir galimybes, turimus ir numatomus gauti išteklius, paisant konstitucinių vertybių pusiausvyros. Kiekvieną kartą, sprendžiant dėl vienos ar kitos priemonės nustatymo ar atšaukimo, buvo išklausoma specialiai sudarytos ekspertų komisijos nuomonė. Reikalingos priemonės buvo nustatomos ir atšaukiamos reaguojant į kintančią situaciją ir ekspertų rekomendacijas.

4.7. Atsakydami į pareiškėjų abejones dėl Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo (2021 m. birželio 28 d. redakcija) nuostatų atitikties Konstitucijos 22 straipsniui asmens duomenų apsaugos aspektu, suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad, vadovaujantis 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas), nuostatomis, leidžiama tvarkyti duomenis, siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus ir siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui, arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas (6 straipsnio 1 dalies d ir e punktai). Galimybių paso naudojimas buvo grindžiamas šiomis Bendrojo duomenų apsaugos reglamento nuostatomis.

Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad naudojimasis galimybių pasu, taigi, ir atitikties Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nustatytiems kriterijams įrodymo pateikimas, buvo savanoriškas ir neprivalomas. Jau sugeneruotame galimybių pase specialių kategorijų asmens duomenų, įskaitant ir asmens sveikatos duomenis, neliko, o dokumente buvo pateikiami tik bendrieji duomenys – asmens vardas, pavardė, ir galimybių paso specialieji duomenys – galimybių paso galiojimo pradžios ir pabaigos datos ir laikas. Tikrinimo programinė įranga dokumentų, pateiktų tikrinti, negalėjo išsaugoti, momentinių ekrano kopijų darymo funkcija taip pat buvo išjungta.

5.1. Prie šios konstitucinės justicijos bylos pridėti byloje Nr. 21/2021 gauti l. e. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus pareigas Giedrės Aleksienės raštas dėl informacijos pateikimo, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus Raimondo Andrijausko rašytinė nuomonė, Lietuvos statistikos departamento generalinės direktorės Jūratės Petrauskienės pateikta informacija, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktoriaus Sauliaus Čaplinsko raštai.

5.2.  Konstitucinio Teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimu prie šios konstitucinės justicijos bylos taip pat pridėtas specialisto Lietuvos SARS-CoV-2 sekoskaitos projekto atstovo, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro vyresniojo mokslo darbuotojo dr. Gyčio Dudo apklausos protokolas.

Specialistas G. Dudas, be kita ko, pažymėjo, kad imunizuoti žmonės užsikrečia sunkiau, jų ligos eiga tikėtina bus lengvesnė ir jiems neprireiks medikų pagalbos; tai reiškia mažesnį sveikatos priežiūros įstaigų apkrovimą ir galimybę išvengti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nutraukimo kitų ligų atvejais. Vakcinacija apskritai yra viena iš veiksmingiausių viruso valdymo priemonių; nuo koronaviruso skiepyti žmonės yra labiau apsaugoti nuo užsikrėtimo, o jei užsikrėtimo nepavyktų išvengti, jie serga lengvesne ligos forma arba perserga besimptome forma. Vakcinuotų ir nevakcinuotų asmenų užsikrėtimo tikimybė tikrai nevienoda. Vakcinuoti asmenys trumpesnį laiką išskiria gyvybingesnį virusą.

Specialisto nuomone, vadinamasis galimybių pasas kaip priemonė pandemijai valdyti buvo ir vis dar yra reikalingas, tik reikėtų iš anksto nusistatyti kriterijus, kuriuos pasiekus būtų galima galvoti apie jo atšaukimą.

Konstitucinis Teismas

10.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu, įsigaliojusiu 2021 m. rugsėjo 13 d. (su išimtimis), Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas (2021 m. birželio 28 d. redakcija) buvo pakeistas taip, kad juo buvo nustatyta, jog kontaktinės paslaugos teikiamos ir ūkinė veikla vykdoma, kai aptarnaujami asmenys, galintys pateikti dokumentus, įrodančius atitiktį tame nutarime nustatytiems kriterijams, taip pat nustatytos šio reikalavimo išimtys, t. y. paslaugų, teikiamų asmenims, neatitikusiems tokių kriterijų, sąrašas, ir nustatyta asmenų atitikties minėtiems kriterijams tikrinimo tvarka.

10.2. Iš Vyriausybės 2021 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo travaux préparatoires matyti, kad iki tol galiojusį COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimui stabdyti skirtą teisinį reguliavimą buvo nutarta keisti ir imtis papildomų COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo valdymo priemonių, atsižvelgus, be kita ko, į tai, kad „imunizuotų asmenų skaičius vis dar nepakankamas“, kad būtų užkirstas kelias COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) plisti, kad tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje sparčiai plinta pavojinga COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) delta atmaina, o COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) epidemiologinė situacija šalyje yra sparčiai blogėjanti. Nustatant naują COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo valdymo priemonių teisinį reguliavimą, siekta užtikrinti, kad su COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) susijusi hospitalizacija netrikdytų kitų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir kad būtų galima kuo labiau apsaugoti negalinčias skiepytis gyventojų grupes.

10.3. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2020 m. gruodžio 18 d. potvarkiu Nr. 183 „Dėl darbo grupės sudarymo“ buvo sudaryta Nepriklausomų ekspertų patariamoji taryba pasiūlymams dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) valdymo svarstyti ir teikti, kuriai pavesta teikti Vyriausybei pasiūlymus dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) prevencijos, diagnostikos, gydymo ir kitų epidemijos valdymo priemonių taikymo ir įgyvendinimo. Į šios darbo grupės sudėtį buvo įtraukti, be kita ko, medicinos ir sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių institucijų atstovai, įvairių sričių mokslininkai, atstovaujantys skirtingoms mokslo įstaigoms.

Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2021 d. gegužės 3 d. potvarkiu Nr. 55 „Dėl Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko 2020 m. gruodžio 18 d. potvarkio Nr. 183 „Dėl darbo grupės sudarymo“ pakeitimo“ buvo pakeista darbo grupės Nepriklausomų ekspertų patariamosios tarybos pasiūlymams dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) valdymo svarstyti ir teikti sudėtis.

3¹.1. prekyba parduotuvėse, turgavietėse, kurių pagrindinė veikla yra maisto, veterinarijos, pašarų gyvūnams, vaistinių, optikos prekių ir ortopedijos techninių priemonių, augalų, sėklų, trąšų pardavimas, turinčiose atskirą įėjimą iš lauko, kurių prekybos plotas <...> neviršija 1 500 kv. m, arba esančiose prekybos centre, kurio bendras prekybos plotas <...> neviršija 1 500 kv. m;

3¹.2. nuotolinė prekyba (vykdoma internetu ar kitomis ryšio priemonėmis) ir kai prekės pristatomos fiziniams ir juridiniams asmenims ar atsiimamos atsiėmimo punktuose (atsiėmimo punktuose draudžiama prekyba ar kita nesusijusi su nuotoline prekyba veikla);

3¹.3. smulkaus remonto paslaugų užsakymas, kai kontaktas tarp paslaugos gavėjo ir paslaugos teikėjo trunka ne ilgiau nei 15 min.;

3¹.4. laidojimo paslaugos ir laidojimo reikmenų parduotuvės;

3¹.5. muziejų ekspozicijų ir parodų lankymas;

3¹.6. bibliotekų (knygų atsiėmimo ir grąžinimo tikslais) ir knygų atsiėmimo punktų paslaugos;

3¹.7. asmens sveikatos priežiūros paslaugos (pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytus reikalavimus, įskaitant testavimą);

3¹.8. socialinės paslaugos;

3¹.9. psichologinės pagalbos ir psichoterapijos paslaugos;

3¹.10. asmens sveikatos priežiūros įstaigose esančių ar globos įstaigose gyvenančių terminalinės būklės asmenų, nepilnamečių iki 14 metų bei nėščiųjų lankymas;

3¹.11. veterinarijos paslaugos;

3¹.12. keleivių vežimo transportu paslaugos;

3¹.13. keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą ir lengvaisiais automobiliais taksi paslaugos;

31.14. teisinės paslaugos (notarų, antstolių, privalomos mediacijos, advokatų, teikiančių teisines paslaugas pagal advokato ir kliento sutartį, bei advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą) ir teismų veikla;

3¹.15. veikla, susijusi su vaiko teisių apsauga;

3¹.16. valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų, valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių teikiamos paslaugos, kurių dėl jų specifikos neįmanoma suteikti nuotoliniu būdu (paslaugų sąrašą tvirtina institucijos, įstaigos ar įmonės vadovas);

3¹.17. kompleksiškai teikiamos paslaugos šeimai pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtintą Kompleksiškai teikiamų paslaugų šeimai 2016–2023 m. veiksmų planą;

3¹.18. asmenų aprūpinimas techninės pagalbos priemonėmis Techninės pagalbos neįgaliesiems centre prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir savivaldybių įstaigose, kurioms priskirta ši funkcija;

3¹.19. asmeninės pagalbos teikimas asmenims su negalia, kai tokį poreikį nustato savivaldybių paskirti socialiniai darbuotojai;

3¹.20. pagalba smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims;

3¹.21. pagalba nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis asmenims;

3¹.22. veikla, susijusi su neteisėtų migrantų priėmimu;

3¹.23. atvirose erdvėse teikiamos paslaugos, prekyba ir ūkinė veikla, komerciniai ir nekomerciniai kultūros, pramogų, sporto renginiai, šventės, mugės, festivaliai ar kiti tam tikrą laiką trunkantys organizuoti žmonių susibūrimai viešoje vietoje iš anksto nustatytu laiku, kai dalyvauja ne daugiau kaip 500 asmenų;

3¹.24. finansinės paslaugos, kai išmokamos ir pristatomos pensijos ar kitos socialinės išmokos, kitos būtinosios finansinės ir privalomojo draudimo paslaugos, kai kontaktas tarp paslaugos gavėjo ir paslaugos teikėjo trunka ne ilgiau nei 15 min., taip pat elektroninių ryšių paslaugos, kurios reikalingos norint įgyti galimybę naudotis elektroninėmis paslaugomis;

3¹.25. ikimokyklinis, priešmokyklinis, pradinis, pagrindinis, vidurinis ugdymas, pirminis profesinis mokymas, neformalusis vaikų švietimas ir švietimo pagalba.“

Taigi pareiškėjų ginčijamame Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) buvo įtvirtintos šio nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nustatytų ūkinę veiklą ribojančių priemonių, skirtų dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės paskelbtai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai likviduoti ir šios situacijos pasekmėms šalinti, taikymo išimtys, kai išvardytos paslaugos galėjo būti teikiamos ar ūkinė veikla vykdoma, netaikant Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nustatytų ūkinę veiklą ribojančių priemonių (aptarnauti tik asmenis, atitikusius bent vieną iš šiame Vyriausybės nutarime nurodytų kriterijų) – buvo nustatytas baigtinis sąrašas tų paslaugų, kurios galėjo būti teikiamos kontaktiniu būdu, ir tų veiklų, kurias vykdant galėjo būti aptarnaujami asmenys, neatitikę nė vieno iš šio Vyriausybės nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.4 papunkčiuose (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) nurodytų kriterijų, t. y. vyresni nei 16 metų asmenys, nustatyta tvarka nepasiskiepiję nė viena iš nurodytų vakcinų, nepersirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), neturėję nurodyto COVID-19 testo neigiamo rezultato.

Pagal Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3¹ punktą (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija), aiškinamą kartu su šio nutarimo 3.1.1 papunkčiu (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), asmenys, neatitikę bent vieno iš šio Vyriausybės nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.4 papunkčiuose nurodytų kriterijų, negalėjo gauti jokių kitų paslaugų ar būti aptarnaujami vykdant kitą ūkinę veiklą, nei nurodyta šiame punkte.

Taigi Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5 punkte (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) buvo nustatyta asmenų, norėjusių naudotis kontaktinėmis paslaugomis ar būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą, dalyvauti renginiuose (išskyrus 3¹ punkte nustatytas išimtis), atitikties šiame Vyriausybės nutarime nurodytiems kriterijams patikrinimo tvarka.

Pagal Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2., 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su 3 punkto nuostatomis, asmenys, norėję gauti paslaugas kontaktiniu būdu, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, privalėjo pateikti tam tikrą dokumentą, įrodantį, kad atitinka bent vieną iš šiame Vyriausybės nutarime nurodytų kriterijų; pagal šį teisinį reguliavimą nebuvo reikalaujama, kad pateikiamu dokumentu asmuo įrodytų atitiktį kuriam nors konkrečiam iš Vyriausybės nutarime nustatytų kriterijų, o tik tai, ar jis tuo metu, kai nori gauti reikiamą paslaugą ar dalyvauti renginyje, atitinka nors vieną iš nurodytų kriterijų apskritai. Taigi, pagal Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2., 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą galėjo būti peržiūrimi tik tokie asmens duomenys ir tik tiek jų, kiek reikia įsitikinti, kad asmuo atitinka bent vieną iš Vyriausybės nutarime nurodytų kriterijų, t. y. nustatyta konkreti tvarkomų duomenų apimtis.

13.1. Pareiškėjų ginčijamame Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2 papunktyje (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) buvo įvardyti subjektai, galėję tikrinti asmenų, norėjusių naudotis kontaktinėmis paslaugomis, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, dokumentus, įrodančius tų asmenų atitiktį nustatytiems kriterijams: tai daryti galėjo fiziniai ar juridiniai asmenys, teikiantys kontaktines paslaugas ar vykdantys ūkinę veiklą ar kiti sprendimus dėl atitikties kriterijams šiame nutarime nurodytais atvejais priimantys asmenys, taip pat civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę atliekantys asmenys.

Pažymėtina ir tai, kad šiame papunktyje nustatyti dokumentų ir juose esančių asmens duomenų, patvirtinančių asmenų, norėjusių naudotis kontaktinėmis paslaugomis, atitiktį šiame Vyriausybės nutarime nurodytiems kriterijams, tvarkymo būdai: šioje nuostatoje įvardyti asmenys, turėję teisę tikrinti norinčiųjų naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose asmenų atitiktį nurodytiems kriterijams (t. y. tai, ar asmenys yra pasiskiepiję viena iš nurodytų vakcinų, persirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), ar turi neigiamą nurodytos rūšies testo rezultatą), dokumentus, juose esančius duomenis gali tik peržiūrėti, jų negali rinkti, saugoti ar kitaip tvarkyti.

13.2. Pareiškėjų ginčijamame Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.3 papunktyje (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) buvo nustatyti konkretūs, aiškiai apibrėžti asmens duomenų, įrodančių asmenų atitiktį nustatytiems kriterijams, peržiūrėjimo tikslai: teisę dokumentus tikrinti turėję asmenys tokius duomenis galėjo peržiūrėti tik tais atvejais, kai, įgyvendindami COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) profilaktikos ir kontrolės priemones, jie siekė nustatyti, ar asmuo atitinka bent vieną iš minėtame Vyriausybės nutarime nurodytų kriterijų, ir tik tam, kad toks asmuo galėtų naudotis darbo, ūkinės veiklos ar kitos veiklos sąlygomis; šiais tikslais galėjo būti peržiūrimi tik tų asmenų, kurie nori naudotis kontaktinėmis paslaugomis, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, nurodyti duomenys.

15.1. Vyriausybės 2022 m. vasario 2 d. nutarimo 1.3 papunkčiu nutarta pakeisti Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1 papunktį (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir jį išdėstyti taip:

15.2. Vyriausybės 2022 m. vasario 2 d. nutarimo 1.5 papunkčiu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3¹ punktas (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) pripažintas netekusiu galios.

15.3. Vyriausybės 2022 m. vasario 2 d. nutarimo 1.6 papunkčiu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5 punktas (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) pripažintas netekusiu galios.

15.4. Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjų ginčijamas Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) buvęs įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su ūkinės veiklos ribojimais, kai paslaugos negalėjo būti teikiamos ar vykdant ūkinę veiklą negalėjo būti aptarnaujami asmenys, neatitikę nė vieno iš nutarime buvusių nurodytų kriterijų, taip pat šio nutarimo 5 punkte (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) buvęs įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį galėjo būti peržiūrimi nustatytos apimties asmens duomenys, įrodantys asmens atitiktį minėtiems kriterijams, galiojo iki 2022 m. vasario 4 d.

16.1. Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje „Asmens teisių ir laisvių apribojimai užtikrinant civilinę saugą“ (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), kurio atitikčiai vienas iš pareiškėjų ginčija Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktį (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punktą (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija), buvo inter alia nustatyta, kad, likviduojant ekstremaliąją situaciją ir šalinant jos padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, o susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai, – ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas.

Taigi, pagal Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnį (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl, be kita ko, nustatytus medicininius, socialinius ar kitus kriterijus atitinkančio, pasiekusio ar viršijusio įvykio susidariusios padėties, kuri kelia ar gali sukelti staigų didelį pavojų inter alia gyventojų gyvybei, sveikatai ir (ar) aplinkai, laikinai galėjo būti apribojamas naudojimasis inter alia ūkinės veiklos laisve.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad, pagal Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnį (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), esant paskelbtai valstybės lygio ekstremaliai situacijai nustačius laikinus ūkinės veiklos laisvės apribojimus, tam tikrų suvaržymų galėjo patirti ne tik ūkinės veiklos subjektai, inter alia paslaugų teikėjai, renginių organizatoriai, kuriems taikyti minėti apribojimai, bet ir tomis paslaugomis norėję pasinaudoti ar būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą, dalyvauti organizuojamuose renginiuose asmenys.

16.2. Pagal Civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio, kuriame įtvirtinti Vyriausybės įgaliojimai įgyvendinant civilinės saugos sistemos uždavinius, 19 punktą (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), paskelbusi valstybės lygio ekstremaliąją situaciją Vyriausybė gali nustatyti inter alia gyventojams, ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti.

Taigi Civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 19 punkte (2020 m. balandžio 28 d. redakcija) buvo įtvirtintas įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei nustatyti ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, taikomus inter alia gyventojams, ūkio subjektams, jeigu jie yra būtini ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti. Įgyvendindama šį įstatymų leidėjo pavedimą Vyriausybė įvertina susidariusią ekstremaliąją situaciją ir sprendžia, kokie konkretūs apribojimai, be kita ko, ūkinės veiklos srityje, šiai situacijai likviduoti ir jos padariniams pašalinti turi būti nustatyti. Pažymėtina, kad šiais įgaliojimais Vyriausybė gali pasinaudoti tik tuo atveju ir tik tol, kol galioja paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija, kuriai likviduoti ar kurios padariniams pašalinti būtina nustatyti inter alia ūkinės veiklos laisvės apribojimus.

16.3. Paminėtina, kad Seimo 2022 m. gruodžio 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 pakeitimo įstatymu Civilinės saugos įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija, inter alia buvo pakeistas jo pavadinimas ir šis įstatymas vadinamas Lietuvos Respublikos krizių valdymo ir civilinės saugos įstatymu; paminėtina ir tai, kad šiai konstitucinės justicijos bylai aktualus teisinis reguliavimas iš esmės nepakito.

17.1. Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu (2018 m. birželio 30 d. redakcija) siekiama saugoti žmogaus pagrindines teises ir laisves, visų pirma žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, jame nustatyti, be kita ko, asmens duomenų tvarkymo ypatumai (1 straipsnio 1, 2 dalys).

Šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas kartu su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu; pagal šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos minėtame reglamente.

17.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Bendrajame duomenų apsaugos reglamente, be kita ko, nustatyta, kad:

– fizinių asmenų apsauga tvarkant asmens duomenis yra pagrindinė teisė; kiekvienas asmuo turi teisę į savo asmens duomenų apsaugą (1 konstatuojamoji dalis);

– teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti; ji turi būti vertinama atsižvelgiant į jos visuomeninę paskirtį ir derėti su kitomis pagrindinėmis teisėmis, remiantis proporcingumo principu (4 konstatuojamoji dalis);

– tam, kad duomenų tvarkymas būtų teisėtas, asmens duomenys turėtų būti tvarkomi gavus atitinkamo duomenų subjekto sutikimą arba remiantis kitu teisėtu teisiniu pagrindu, nustatytu šiame reglamente; šiame reglamente nurodomas teisinis pagrindas nebūtinai reiškia, kad parlamentas turi priimti pagal teisėkūros procedūrą priimamą aktą, nedarant poveikio reikalavimams, taikomiems pagal atitinkamos valstybės narės konstitucinę tvarką (40, 41 konstatuojamosios dalys);

– asmens duomenų tvarkymas taip pat turėtų būti laikomas teisėtu, kai jis būtinas norint apsaugoti gyvybinį duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesą; kai kurių rūšių duomenų tvarkymas gali būti reikalingas tiek dėl svarbių viešojo intereso priežasčių, tiek dėl duomenų subjekto gyvybinių interesų, be kita ko, siekiant stebėti epidemiją ir jos paplitimą (46 konstatuojamoji dalis);

– duomenų tvarkymas suprantamas kaip bet kokia automatizuotomis arba neautomatizuotomis priemonėmis su asmens duomenimis ar asmens duomenų rinkiniais atliekama operacija ar operacijų seka, kaip antai rinkimas, įrašymas, rūšiavimas, sisteminimas, saugojimas, adaptavimas ar keitimas, išgava, susipažinimas, naudojimas, atskleidimas persiunčiant, platinant ar kitu būdu sudarant galimybę jais naudotis, taip pat sugretinimas ar sujungimas su kitais duomenimis, apribojimas, ištrynimas arba sunaikinimas (4 straipsnio 2 punktas);

– asmens duomenys turi būti renkami nustatytais, aiškiai apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau netvarkomi su tais tikslais nesuderinamu būdu (5 straipsnio 1 dalies b punktas);

– duomenų tvarkymas (be kita ko, kai duomenys renkami, įrašomi, rūšiuojami, sisteminami, saugomi, su jais susipažįstama, jais naudojamasi) yra teisėtas, jeigu tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus; tvarkyti duomenis būtina siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui, arba vykdant duomenų valdytojui pavestas viešosios valdžios funkcijas (6 straipsnio 1 dalies d, e punktai);

– asmens sveikatos duomenų tvarkyti nedraudžiama, jei, be kita ko, tvarkyti tokius duomenis būtina, kad būtų apsaugoti gyvybiniai duomenų subjekto arba kito fizinio asmens interesai arba dėl viešojo intereso priežasčių visuomenės sveikatos srityje, pavyzdžiui, siekiant apsisaugoti nuo rimtų tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai (9 straipsnio 2 dalies c, i punktai).

17.3. Apibendrinant išdėstytą asmens duomenų apsaugos teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad, pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (2018 m. birželio 30 d. redakcija), taikomą kartu su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu, siekiant užtikrinti žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, asmens duomenys turėtų būti tvarkomi, inter alia su jais susipažįstama, gavus atitinkamo duomenų subjekto sutikimą arba remiantis kitu teisėtu teisiniu pagrindu nustatytais, aiškiai apibrėžtais ir teisėtais tikslais, kaip antai siekiu apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus, užtikrinti viešąjį interesą; asmens sveikatos duomenys gali būti tvarkomi inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą visuomenės sveikatos srityje, pavyzdžiui, siekiant apsisaugoti nuo rimtų tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai.

18.1. Europos Parlamentas ir Taryba 2021 m. birželio 14 d. priėmė Reglamentą (ES) 2021/953 dėl sąveikiųjų COVID‑19 skiepijimo, tyrimo ir persirgimo pažymėjimų (ES skaitmeninio COVID‑19 pažymėjimo) išdavimo, tikrinimo ir pripažinimo sistemos, kuria siekiama sudaryti palankesnes sąlygas asmenims laisvai judėti COVID‑19 pandemijos metu (toliau – Reglamentas). Jame, be kita ko, nustatyta, kad:

– bet kokie laisvo asmenų judėjimo Europos Sąjungoje apribojimai, nustatyti siekiant apriboti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimą, turėtų būti grindžiami konkrečiais ir tiksliai apibrėžtais viešojo intereso sumetimais, t. y. visuomenės sveikatos apsauga; būtina, kad tokie apribojimai būtų taikomi laikantis proporcingumo ir nediskriminavimo principų (6 konstatuojamoji dalis);

– atsižvelgiant į dabartines, vis dar kintančias mokslo žinias, matyti, kad esama mažesnės rizikos, jog paskiepyti asmenys arba asmenys, kurių neseniai atlikto COVID-19 tyrimo rezultatas buvo neigiamas arba kurie ne anksčiau kaip per pastaruosius šešis mėnesius buvo persirgę COVID‑19, kitus asmenis užkrės COVID-19 liga (koronaviruso infekcija); tokių asmenų judėjimas neturėtų būti ribojamas, išskyrus atvejus, kai tokie papildomi apribojimai, remiantis naujausiais turimais moksliniais įrodymais ir laikantis atsargumo principo, yra būtini ir proporcingi siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą ir nediskriminaciniai (7 konstatuojamoji dalis);

– laisvo judėjimo apribojimai galėtų būti panaikinti visų pirma paskiepytiems asmenims, atsižvelgiant į tai, kad gaunama vis daugiau mokslinių rekomendacijų dėl COVID-19 skiepijimo poveikio ir jos vis nuosekliau patvirtina faktą, kad skiepijimas padeda nutraukti viruso perdavimo grandinę (13 konstatuojamoji dalis);

– COVID-19 pažymėjimų taikymas priklauso nuo pasitikėjimo; suklastotų COVID-19 pažymėjimų naudojimas kelia didelį pavojų visuomenės sveikatai; vienos valstybės narės valdžios institucijos turi būti užtikrintos, kad kitoje valstybėje narėje išduotame pažymėjime esanti informacija yra patikima, kad pažymėjimas nesuklastotas, kad jis priklauso jį pateikiančiam asmeniui, o visi šį pažymėjimą tikrinantys asmenys turėtų turėti prieigą tik prie būtiniausios informacijos (15 konstatuojamoji dalis);

– asmens duomenys, pateikti išduodamuose pažymėjimuose, tvarkomi tik siekiant susipažinti su pažymėjime pateikta informacija ir ją patikrinti, kad COVID-19 pandemijos metu būtų sudarytos palankesnės sąlygos naudotis teise laisvai judėti Sąjungoje; į pažymėjimus įtraukti asmens duomenys tvarkomi vien tik tam, kad būtų patikrinta ir patvirtinta informacija apie turėtojo skiepijimo būklę, tyrimo rezultatų ar persirgimo būklę; asmens duomenys, su kuriais susipažinta šiais tikslais, nesaugomi (10 straipsnio 2, 3 dalys).

18.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant išdėstytą Reglamente įtvirtintą teisinį reguliavimą, pažymėtina, kad, turint tikslą apsaugoti visuomenės sveikatą, gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo, siekiant užkirsti kelią COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) plisti, nurodytomis vakcinomis paskiepytų, turinčių neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą ar ne anksčiau nei prieš 6 mėnesius persirgusių asmenų judėjimas neribojamas arba ribojamas mažiau nei šių kriterijų neatitinkančių asmenų; asmens duomenys, pateikti išduodamuose pažymėjimuose, tvarkomi tik siekiant susipažinti su pažymėjime pateikta informacija ir įsitikinti, jog asmuo atitinka nustatytus kriterijus tam, kad COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) pandemijos metu būtų sudarytos palankesnės sąlygos naudotis teise laisvai judėti Europos Sąjungoje.

20.1. Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl įstatymų leidėjas Seimas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2023 m. balandžio 26 d. nutarimai).

20.2. Įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. balandžio 16 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai).

20.3. Konstitucinio teisinės valstybės principo turinys yra atskleistinas atsižvelgiant ir į konstitucinio atsakingo valdymo principo turinį. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, taip pat turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai).

20.4. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2011 m. liepos 7 d., 2013 m. gegužės 16 d. nutarimai); asmens teisių ir laisvių apsauga – vienas iš esminių teisinės valstybės požymių (1999 m. gegužės 11 d., 2016 m. balandžio 27 d. nutarimai). Pagal Konstituciją, su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai).

21.1. Aiškindamas valstybės funkciją rūpintis žmonių sveikata ir pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai, Konstitucinis Teismas 2023 m. sausio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kuri nulemta žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje ir dėl kurios kyla grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos kylančią pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai, gali nustatyti tokius ūkinės veiklos ribojimus ar draudimus, skirtus užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje ar šių ligų plitimui suvaldyti, kuriais siekiama konstituciškai svarbaus tikslo – apsaugoti žmonių sveikatą ir gyvybę; toks teisinis reguliavimas gali būti nustatytas ne tik įsitikinus, jog valstybėje susidariusi ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms, yra tokia sunki, kad dėl jos būtina kuo skubiau imtis reikiamų žmogaus teises ir laisves ribojančių priemonių, bet ir tais atvejais, kai, atsižvelgiant į tuo metu turimą specialią informaciją, yra pagrindo manyti, kad tokia situacija yra neišvengiama ir kad, laiku nesiėmus veiksmingų priemonių, bus padaryta nepataisoma žala Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, be kita ko, žmonių sveikatai ir gyvybei, kuriomis rūpintis yra valstybės funkcija.

21.2. Konstitucinio Teismo 2023 m. sausio 24 d. nutarime pažymėta ir tai, kad tokios žmogaus teises ir laisves ribojančios priemonės gali būti taikomos tik laikinai, t. y. tol, kol valstybėje yra susidariusi tam tikra ypatinga situacija arba kol, atsižvelgiant į tuo metu turimą specialią informaciją, yra pagrindo manyti, kad tokia situacija yra neišvengiama; be to, tokių priemonių nustatymas ir taikymas turi būti grindžiamas aplinkybėmis, liudijančiomis grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, kaip antai užkrečiamosios ligos plitimo visuomenėje greičiu ir mastu, sveikatos priežiūros įstaigoms tenkančiu krūviu (inter alia hospitalizuotų asmenų skaičiumi), būtinųjų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu.

21.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad siekis užkirsti kelią žmonių užkrečiamųjų ligų plitimui visuomenėje, taip pat suvaldyti šių ligų plitimą, dėl kurio valstybėje susidaro ypatinga situacija, kelianti grėsmę daugelio žmonių sveikatai ir gyvybei, ir taip užtikrinti viešąjį sveikatos apsaugos interesą gali lemti skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę, todėl, pagal Konstituciją, gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį įstatymų leidėjo įstatyme įtvirtintos žmonių užkrečiamosioms ligoms suvaldyti skirtos priemonės gali būti detalizuojamos poįstatyminiuose teisės aktuose, nustatant konkrečių pasirinktų priemonių, be kita ko, taikymo mastą ir trukmę (2023 m. sausio 24 d., 2023 m. gegužės 31 d. nutarimai).

21.4. Vyriausybė, įstatymų leidėjo pavedimu įstatyme nustatytais atvejais ir sąlygomis detalizavusi asmens teisių ir laisvių ribojimus, inter alia nustačiusi konkrečias tam tikru laikotarpiu taikomas priemones, kuriomis siekiama apsaugoti žmonių sveikatą, paisydama iš konstitucinių teisinės valstybės, atsakingo valdymo, proporcingumo principų kylančių reikalavimų, privalo nuolat peržiūrėti specifines ūkinę veiklą ribojančias priemones, nustatytas dėl žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje kilus grėsmei žmonių sveikatai ir gyvybei, ir iš naujo įvertinti, ar jas taikyti siekiant išvengti grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei, kitoms konstitucinėms vertybėms vis dar yra būtina (2023 m. sausio 24 d. nutarimas).

24.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens neliečiamumo, kaip teisės saugomos vertybės, turinį sudaro fizinis ir psichinis neliečiamumas (2000 m. gegužės 8 d., 2012 m. birželio 4 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada); asmens neliečiamumas yra būtina jo fizinio aktyvumo, intelektinės ir kūrybinės laisvės, taigi ir laisvos asmenybės raiškos, prielaida (2017 m. gruodžio 19 d. išvada); iš Konstitucijos 21 straipsnio įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinama žmogaus teisė į asmens neliečiamumą ir imamasi visų reikalingų priemonių šiai teisei apsaugoti; žmogaus teisės į fizinį ir psichinį neliečiamumą apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas (2012 m. birželio 4 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

24.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad su žmogaus teise į asmens neliečiamybę itin glaudžiai yra susijusi žmogaus teisė į fizinę laisvę, kuri nustatyta Konstitucijos 20 straipsnio 1 dalyje.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžta ir tai, kad žmogaus teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę esant būtinybei gali būti ribojama; tai gali būti daroma tik įstatymuose nustatytais pagrindais ir tvarka (2000 m. gegužės 8 d. nutarimas).

25.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad privatus žmogaus gyvenimas – tai individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeiminė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais asmenimis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė ir psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas ir kt. (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad asmens teisė į privatumą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. (inter alia 2002 m. spalio 23 d., 2003 m. kovo 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada); savavališkai ir neteisėtai kišantis į žmogaus privatų gyvenimą kartu yra kėsinamasi į jo garbę ir orumą (inter alia 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Taigi pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalį saugomas asmens privataus gyvenimo neliečiamumas, iš kurio kyla asmens teisė į privatumą, apima teisę į asmens duomenų apsaugą. Kiekvienas asmuo turi teisę nuspręsti, kam ir kiek duomenų apie save atskleisti.

25.2. Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti; pagal Konstituciją riboti konstitucinę žmogaus teisę į privatumą galima, jeigu yra laikomasi iš Konstitucijos kylančių žmogaus teisių ir laisvių ribojimo bendrųjų reikalavimų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis ir jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

25.3. Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostata „informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą“, taip pat 4 dalies nuostata „įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“ yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų; jomis asmens privatus gyvenimas saugomas nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, kitų asmenų neteisėto kišimosi (2002 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai); šios nuostatos inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo tvarką nustatyti įstatymu (2002 m. rugsėjo 19 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalies nuostatoje vartojama sąvoka „informacija renkama“ turėtų būti aiškinama kaip apimanti visus informacijos gavimo būdus, naudojant įvairias priemones, kurių inter alia atsiranda atsižvelgiant į mokslo ir technologijų pažangą, siekiant surinktą informaciją saugoti, sisteminti, naudoti įstatyme numatytais tikslais. Pagal Konstituciją, inter alia jos 22 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjui nustačius atvejus, kai informacija apie privatų asmens gyvenimą, inter alia asmens duomenys, gali būti renkami, įstatyme turi būti nustatyti tokios informacijos panaudojimo tikslai, tvarka ir sąlygos, taip pat sudarytos prielaidos užtikrinti tokios informacijos, inter alia asmens duomenų, tinkamą apsaugą renkant, sisteminant ir naudojant tokią informaciją įstatyme numatytais tikslais.

28.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės prieš įstatymą principas reiškia žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais ir įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai; konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; tačiau šis principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, teisinį reguliavimą, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

28.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą; diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitus požymius (inter alia 2003 m. gruodžio 3 d., 2019 m. sausio 11 d. nutarimai); diskriminacija suprantama ir kaip asmens ar asmenų grupės padėties, palyginti su kitais asmenimis, pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas); pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamu diskriminavimu tada, kai žmogaus teisės varžomos dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kartu žeminamas ir diskriminuojamo žmogaus orumas (2017 m. gruodžio 19 d. išvada, 2019 m. sausio 11 d. nutarimas).

28.3. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinio teisinės valstybės principo pažeidimas (inter alia 2013 m. liepos 1 d., 2015 m. gegužės 6 d., 2017 m. gegužės 19 d. nutarimai).

30.1. Prancūzijos Konstitucinė Taryba 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendime, be kita ko, vertino teisinio reguliavimo, pagal kurį buvo privaloma pateikti sveikatos pasą, įrodantį, kad asmuo yra persirgęs COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), pasiskiepijęs nuo jos ar turi neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą, norint patekti į tam tikras patalpas, pastatus, gauti paslaugas ar dalyvauti renginiuose, konstitucingumą. Šiame sprendime pažymėta, kad teisėkūros subjektas turi pareigą užtikrinti sveikatos apsaugos, kuri yra konstitucinė vertybė, ir pagarbos kitoms asmens teisėms ir laisvėms, be kita ko, asmens judėjimo laisvei, kuri yra asmens laisvės sudėtinė dalis, asmens privataus gyvenimo neliečiamumui ir saviraiškos laisvei, suderinamumą.

Vertindama minėtą teisinį reguliavimą, Prancūzijos Konstitucinė Taryba pabrėžė, kad įstatymų leidėjas, remdamasis turimais moksliniais duomenimis, galėjo pagrįstai manyti, jog COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo rizika buvo ženkliai mažesnė tarp pasiskiepijusių, persirgusių ar neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą turinčių asmenų. Taigi nėra pagrindo teigti, kad sveikatos pasą turinčių ir jo neturinčių asmenų padėtis yra lygiavertė ir dėl to jiems turi būti taikomas vienodas teisinis reguliavimas. Nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas siekė sudaryti prielaidas imtis priemonių, mažinančių COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) epidemijos plitimą, taigi siekė konstituciškai pagrįsto tikslo. Be to, ginčytu teisiniu reguliavimu nustatytos priemonės buvo numatytos taikyti tik laikinai, tuo metu, kai, įstatymų leidėjo manymu, epidemijos plitimo rizika buvo itin didelė dėl atsiradusių naujų, labiau užkrečiamų viruso atmainų. Šių priemonių turėjo būti atsisakyta, paaiškėjus, kad jos nebėra būtinos.

Minėtame Prancūzijos Konstitucinės Tarybos sprendime pažymėta ir tai, kad sveikatos pasą pateikti buvo reikalaujama tik tose vietose, kuriose būdavo dideli žmonių susibūrimai, padidinantys viruso plitimo riziką, arba tose vietose, kur dėl jose vykdomos veiklos pobūdžio viruso plitimo rizika buvo didesnė. Sveikatos pasą įtvirtinančiu teisiniu reguliavimu buvo sudaryta galimybė asmenims gauti pirmo būtinumo prekių ir paslaugų ir naudotis transporto paslaugomis be jokių apribojimų.

Prancūzijos Konstitucinės Tarybos vertinimu, reikalavimu pateikti sveikatos pasą norint patekti į tam tikras vietas nebuvo nustatyta pareiga skiepytis, nes toks pasas galėjo būti išduodamas ir kitais alternatyviais atvejais – persirgus arba pateikus neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą. Be to, asmenims, turintiems kontraindikacijų skiepams, sveikatos pasas galėjo būti išduodamas nesiskiepijant. Taigi, nebuvo nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas pasiskiepijusiems ir nesiskiepijusiems asmenims, jie buvo traktuojami vienodai (2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas Nr. 2021-824 DC).

30.2. Prancūzijos Konstitucinės Tarybos 2022 m. sausio 21 d. sprendime vertinant reikalavimą pateikti vadinamąjį skiepų pasą taip pat pažymėta, kad teisiniu reguliavimu, nustatančiu griežtesnes sveikatos krizei suvaldyti skirtas priemones, išlaikyta tinkama pusiausvyra tarp konstitucinio sveikatos apsaugos tikslo ir asmens judėjimo bei saviraiškos laisvių.

Prancūzijos Konstitucinė Taryba pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, rėmėsi turimais moksliniais duomenimis, kad pasiskiepiję asmenys kelia gerokai mažesnę COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) perdavimo riziką ir serga ne tokia sunkia šios ligos forma nei nepasiskiepiję asmenys. Be to, minėtas teisinis reguliavimas taikytas tik tuo laikotarpiu, kai, atsižvelgiant į epidemijos dinamiką, planuojamą skiepijimo tvarką ir naujų labiau užkrečiamų viruso atmainų atsiradimą, buvo pagrindo manyti, kad epidemijos plitimo rizika yra ypač didelė.

Prancūzijos Konstitucinė Taryba pabrėžė, kad ji, neturėdama tokių bendro pobūdžio vertinimo ir sprendimo priėmimo įgaliojimų kaip parlamentas, nekvestionuos įstatymų leidėjo pasirinkto vertinimo, ar tie patys tikslai negalėjo būti pasiekti kitomis priemonėmis, atsižvelgiant į tai, kad remiantis turimomis žiniomis pasirinktos priemonės nebuvo akivaizdžiai neproporcingos siekiamam tikslui, esant susiklosčiusioms aplinkybėms. Konstitucinė Taryba įstatymų leidėjo pasirinkimus, padarytus remiantis turimomis to meto mokslinėmis žiniomis, tikrina tik tiek, kiek reikia nustatyti, ar vertinant situaciją nebuvo padaryta itin akivaizdžių klaidų.

Be to, laikydamasi tos pačios pozicijos kaip ankstesniame sprendime, Prancūzijos Konstitucinė Taryba pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas ginčytą teisinį reguliavimą, numatė pakankamai garantijų, pavyzdžiui, tai, kad skiepų paso nereikalaujama pirmojo būtinumo prekėms ir paslaugoms įsigyti, taip pat tai, kad jo gali būti reikalaujama tik tuomet, kai bus pasiektas tam tikras rodiklis, rodantis viruso plitimo pavojingumą, ir tik tuo atveju, jei tokių priemonių imamasi siekiant kovoti su COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) epidemija, išvengti neigiamų pasekmių visai valstybės sveikatos sistemai.

Prancūzijos Konstitucinės Tarybos vertinimu, reikalavimas pateikti skiepų pasą, norint patekti į tam tikras vietas ar gauti tam tikras paslaugas, atsižvelgiant į tokių vietų ir paslaugų pobūdį, neturėtų būti traktuojamas kaip nustatantis pareigą skiepytis. Įstatymų leidėjas turi numatyti atvejus, kai nustatytas asmens persirgimo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) faktas galėtų pakeisti skiepų pasą. Taip pat skiepų paso negali būti reikalaujama iš asmenų, kurie negali skiepytis dėl medicininių priežasčių.

30.3. Austrijos Konstitucinis Teismas, įvertinęs teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, nepasiskiepijusiems nurodyta vakcina arba nepersirgusiems COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), nurodytu laikotarpiu buvo draudžiama lankytis parduotuvėse, kavinėse, viešbučiuose, kultūros ar laisvalaikio vietose, konstitucingumą, nusprendė, kad toks Vyriausybės nustatytas teisinis reguliavimas neprieštaravo Austrijos Respublikos Konstitucijai.

35.1. Kaip minėta, pareiškėjų ginčijamame Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), siekiant apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo, taip pat išvengti naujo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) protrūkio šalies teritorijoje, buvo nustatytos tam tikros ūkinės veiklos apribojimo priemonės, skirtos dėl koronaviruso plitimo grėsmės paskelbtai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai likviduoti ir šios situacijos pasekmėms šalinti: tik asmenys, atitikę bent vieną iš minėto nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.4 papunkčiuose nurodytų kriterijų – pasiskiepiję viena iš nurodytų COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcinų, turėję neigiamą COVID-19 tyrimo rezultatą, persirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) arba jaunesni nei 16 metų, – galėjo gauti paslaugas kontaktiniu būdu, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose; Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) buvo nustatytos ūkinę veiklą apribojančių priemonių taikymo išimtys, kai nurodytos paslaugos galėjo būti teikiamos ar ūkinė veikla vykdoma netaikant Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nustatytų minėtų ribojimų.

Pažymėtina, kad, kaip matyti ir iš šios bylos medžiagos, pagal tuo metu turimus mokslinius duomenis ir ekspertų pateikiamą informaciją, Vyriausybė turėjo pagrindo manyti, jog asmenų, pasiskiepijusių nurodyta vakcina, persirgusių COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ar turinčių neigiamą tam tikro testo rezultatą, ir šių kriterijų neatitikusių vyresnių nei 16 metų asmenų  galimybės užsikrėsti COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ir ją platinti buvo nevienodos, todėl, siekdama išvengti didesnės žalos Konstitucijos ginamoms vertybėms, inter alia grėsmės asmenų sveikatai, Vyriausybė, atsižvelgusi inter alia į COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo prognozes ir naujų labiau užkrečiamų viruso atmainų atsiradimą, galėjo nuspręsti nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tose vietose, kuriose žmonių susibūrimų tikimybė yra didesnė, paslaugų teikimas ribojamas asmenims, neatitikusiems minėtų Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nustatytų kriterijų.

Konstatuotina, kad nustatydama tokį teisinį reguliavimą Vyriausybė siekė įgyvendinti valstybės funkciją rūpintis žmonių sveikata ir pareigą saugoti asmenis nuo grėsmių sveikatai, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kuri buvo nulemta užkrečiamos COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo visuomenėje ir dėl kurios kilo grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei. Taigi nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo siekiama konstituciškai svarbaus tikslo ir viešojo intereso – žmonių sveikatos apsaugos, valstybėje plintant užkrečiamai COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai).

35.2. Vertinant, ar ginčijamame Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtinti asmens teisių ir laisvių ribojimai buvo nustatyti įstatyme, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnį (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl, be kita ko, nustatytus medicininius, socialinius ar kitus kriterijus atitinkančio, pasiekusio ar viršijusio įvykio susidariusios padėties, kuri kelia ar gali sukelti staigų didelį pavojų inter alia gyventojų gyvybei, sveikatai ir (ar) aplinkai, laikinai galėjo būti apribojamas, be kita ko, naudojimasis ūkinės veiklos laisve; laikinai apribojus ūkinės veiklos laisvę, tam tikrų suvaržymų gali patirti ne tik ūkinės veiklos subjektai, inter alia paslaugų teikėjai, renginių organizatoriai, bet ir tomis paslaugomis siekiantys pasinaudoti ar būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose asmenys.

Minėta ir tai, kad, pagal Civilinės saugos įstatymo 9 straipsnio 19 punktą (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), paskelbusi valstybės lygio ekstremaliąją situaciją Vyriausybė gali nustatyti inter alia gyventojams, ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams pašalinti; įgyvendindama šį įstatymų leidėjo pavedimą Vyriausybė privalo įvertinti susidariusią ekstremaliąją situaciją ir spręsti, kokie konkretūs apribojimai šiai situacijai likviduoti ir jos padariniams pašalinti turi būti nustatyti.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ginčijamu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačiusi tam tikras ūkinę veiklą ribojančias priemones, skirtas dėl COVID- 19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės paskelbtai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai likviduoti ir šios situacijos padariniams šalinti, Vyriausybė įgyvendino Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), 9 straipsnio 19 punkte (2020 m. balandžio 28 d. redakcija) įtvirtintą įstatymų leidėjo pavedimą paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl padėties, kuri kelia ar gali sukelti staigų didelį pavojų inter alia gyventojų gyvybei, sveikatai, įvertinti situaciją ir nustatyti, be kita ko, konkrečius ūkinės veiklos laisvės apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti, kurių taikymo pasekmes neišvengiamai patyrė ne tik ūkinės veiklos subjektai, bet ir asmenys, kurie naudojosi vykdant ūkinę veiklą teikiamomis paslaugomis ar kitaip buvo aptarnaujami.

Pažymėtina ir tai, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija), kuriame, kaip minėta, buvo nustatytas baigtinis sąrašas tų paslaugų, kurios galėjo būti teikiamos kontaktiniu būdu, ir tų veiklų, kurias vykdant galėjo būti aptarnaujami asmenys, neatitikę nė vieno iš minėtų kriterijų, nebuvo nustatyti asmens teisių ir laisvių ribojimai, juo, kaip minėta, buvo nustatytos ūkinės veiklos ir paslaugų teikimo sritys, kuriose teikiamomis paslaugomis kontaktiniu būdu galėjo naudotis ar vykdant ūkinę veiklą būti aptarnaujami asmenys, neatitikę šiame Vyriausybės nutarime nustatytų kriterijų.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo nustatyti tokie asmenų teisių ir laisvių ribojimai, kurių nebuvo numatyta įstatyme, ar kad toks teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju įstatyme.

35.3. Minėta, kad, pagal Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnį (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją dėl, be kita ko, užkrečiamosios ligos plitimo susidariusios padėties, kuri kelia ar gali sukelti staigų didelį pavojų inter alia gyventojų gyvybei, sveikatai ir (ar) aplinkai, naudojimasis ūkinės veiklos laisve gali būti apribojamas tik laikinai. Minėta ir tai, kad Civilinės saugos įstatyme, inter alia jo 9 straipsnio 19 punkte (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), įtvirtintais įgaliojimais nustatyti ūkinės veiklos ribojimus valstybėje paskelbus ekstremaliąją situaciją Vyriausybė galėjo pasinaudoti tik tuo atveju ir tik tol, kol galiojo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija, kuriai likviduoti ar kurios padariniams pašalinti būtina nustatyti ūkinės veiklos laisvės apribojimus.

Pažymėtina, kad, nors Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime (su 2021 m. rugsėjo 29 d. pakeitimais) nebuvo expressis verbis nustatyta inter alia 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo buvo apribota ūkinės veiklos laisvė, taikymo trukmė, pagal Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje (2020 m. balandžio 28 d. redakcija), 9 straipsnio 19 punkte (2020 m. balandžio 28 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, tokių priemonių nebūtų buvę galima taikyti ilgiau, nei galioja paskelbta ekstremalioji situacija, ir jos turėtų būti atšauktos išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo paskelbta ekstremalioji situacija, ar likvidavus tokios situacijos padarinius, t. y. kai nebebūtų būtina taikyti ūkinę veiklą ribojančias priemones. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 9 punkte (2021 m. gruodžio 15 d. redakcija) buvo įtvirtinta pareiga Vyriausybei nuolat peržiūrėti ir vertinti šiame nutarime nustatytų ūkinės veiklos apribojimo priemonių, kurios leido kontaktiniu būdu aptarnauti tik asmenis, atitikusius šio nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nurodytus kriterijus, proporcingumą ir, atsižvelgus į epidemiologinę situaciją, esant galimybei šias priemones panaikinti arba pakeisti švelnesnėmis priemonėmis.

Minėta ir tai, kad pareiškėjų ginčijamas Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su kontaktinių paslaugų teikimo ribojimu asmenims, neatitikusiems nė vieno iš minėtame Vyriausybės nutarime buvusių nurodytų kriterijų, galiojo iki 2022 m. vasario 4 d.

Vadinasi, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo, siekiant apsaugoti gyventojus ir aplinką nuo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) išplitimo, taip pat išvengti naujo COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) protrūkio šalies teritorijoje, buvo apribota ūkinės veiklos laisvė, galiojo beveik 5 mėnesius, kol buvo peržiūrėtas arba panaikintas, taigi jis galiojo laikinai.

35.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) tiek, kiek pagal jį kontaktiniu būdu paslaugos buvo teikiamos, ūkinė veikla vykdoma, renginiai organizuojami, tik kai buvo aptarnaujami ar paslaugomis naudojosi asmenys, atitikę šio nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.3 papunkčiuose (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) nurodytus kriterijus, 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad asmenys, neatitikę nė vieno iš minėtų kriterijų, kontaktiniu būdu galėjo būti aptarnaujami tik kai teiktos šiame punkte išvardytos paslaugos ir vykdyta nurodyta ūkinė veikla, buvo įtvirtinti asmens teisių ir laisvių apribojimai, kurie nebuvo numatyti įstatyme, ar kad šis teisinis reguliavimas buvo nustatytas kaip galiojantis neribotą laiką.

Vadinasi, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštaravo konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, Civilinės saugos įstatymo 8 straipsniui.

36.1. Kaip minėta, pagal pareiškėjų ginčijamą Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, paslaugos kontaktiniu būdu galėjo būti teikiamos, ūkinė veikla vykdoma,  renginiai galėjo būti organizuojami tik kai, be kita ko, buvo aptarnaujami ar paslaugomis naudojosi asmenys, atitikę bent vieną iš 3.1.1.1–3.1.1.4 papunkčiuose (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) nurodytų kriterijų; asmenims, neatitikusiems nė vieno iš minėtų kriterijų, paslaugos, išskyrus nurodytas Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija),  kontaktiniu būdu negalėjo būti teikiamos, jie negalėjo būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose.

Taigi, pagal pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, tik asmenys, atitikę Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime nurodytus kriterijus, galėjo, laikydamiesi kitų nustatytų sąlygų, gauti visas teikiamas paslaugas, būti aptarnauti vykdant ūkinę veiklą, dalyvauti renginiuose, o šių kriterijų neatitikę asmenys galėjo gauti tik būtinąsias paslaugas ir įsigyti visas būtinąsias prekes, reikalingas kasdieniams poreikiams užtikrinti (kaip antai maisto, farmacijos, veterinarijos prekes, sveikatos priežiūros, socialines, viešojo transporto paslaugas ir kt.), taip pat gauti kai kurias kultūros ir švietimo paslaugas, t. y. šioms grupėms priklausantiems asmenims buvo taikomas skirtingas teisinis reguliavimas.

36.2. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, inter alia šioje byloje pateiktų specialisto paaiškinimų, jei pagal tuo metu turimus mokslinius duomenis ir nebuvo galima teigti, jog asmenys, pasiskiepiję nurodyta vakcina, persirgę COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ar turintys neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą, negali platinti šios užkrečiamosios ligos, tačiau tokių asmenų užsikrėtimo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ar ligos perdavimo kitiems asmenims rizika buvo laikoma mažesne, o jų ligos trukmė, pasak specialisto, būdavo trumpesnė ir lengvesnė. Taigi, atsižvelgdama į tuo metu turėtus mokslinius duomenis, Vyriausybė turėjo pakankamai pagrindo manyti, kad pasiskiepijusių nurodyta vakcina, persirgusių COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ar turėjusių neigiamą atitinkamo tyrimo rezultatą asmenų padėtis nebuvo vienoda, palyginti su minėtų kriterijų neatitikusių (nepasiskiepijusių, nepersirgusių COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ar negalinčių įrodyti, kad nėra ja užsikrėtę) asmenų, nes pastarieji galėjo lengviau užsikrėsti COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) ir ją perduoti kitiems, ypač tose vietose, kuriose žmonių susibūrimai paprastai būna didesni.

36.3. Vadinasi, siekiant konstituciškai pateisinamo visuomenės sveikatos apsaugos tikslo, atsižvelgus į tuo metu turimus mokslinius duomenis ir pateikiamas viruso plitimo prognozes ir, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, į naujų, lengviau užkrečiamų ligos atmainų atsiradimą, galėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį laikinai asmenys, pasiskiepiję nurodyta vakcina, turintys neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą ar persirgę šia liga, palyginti su asmenimis, kurie neatitiko šių kriterijų, galėjo būti traktuojami skirtingai.

Pažymėtina ir tai, kad iš Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo kylantis reikalavimas atitikti vieną iš minėtame Vyriausybės nutarime nurodytų kriterijų buvo vienodai taikomas visiems asmenims, norėjusiems gauti paslaugas kontaktiniu būdu, būti aptarnaujamiems vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose.

36.4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija), 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui.

38.1. Kaip minėta, Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1–3.1.1.4 papunkčiuose (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) buvo nustatyti kriterijai, kurių vieną atitikę asmenys galėjo naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose (išskyrus 3¹ punkte nustatytas išimtis): pagal pareiškėjų ginčijamą Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1 papunktį (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) tai galėjo daryti asmenys, nustatyta tvarka pasiskiepiję viena iš nurodytų COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) vakcinų, o pagal pareiškėjų ginčijamą Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.3 papunktį (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) – asmenys, kuriems atlikus atitinkamą nurodytą COVID-19 tyrimą nustatytas neigiamas rezultatas (turintiems neigiamą COVID-19 testo rezultatą); paslaugos kontaktiniu būdu galėjo būti teikiamos ir asmenims, kurie persirgo COVID-19 liga (koronaviruso infekcija) (3.1.1.2 papunktis (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija)), taip pat jaunesniems nei 16 metų asmenims (3.1.1.4 papunktis (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija)).

Taigi pareiškėjų ginčijamu ir su juo susijusiu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime (2021 m. birželio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo nustatyti trys alternatyvūs, vyresniems nei 16 metų asmenims taikytini kriterijai, kuriuos atitikę asmenys galėjo naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose. Šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo nustatyta reikalavimo atitikti kurį nors vieną konkretų kriterijų. Atsižvelgiant į tai, kad asmuo, norėdamas naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujamas vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, galėjo rinktis, kurį reikalavimą atitikti, jis neprivalėjo būtinai būti pasiskiepijęs nurodyta COVID-19 vakcina.

38.2. Kaip minėta, Vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, siekė konstituciškai pagrįsto tikslo – apsaugoti visuomenės sveikatą, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kuri buvo nulemta užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo visuomenėje ir dėl kurios buvo kilusi grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei.

Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgiant į tuo metu turimus mokslinius duomenis, COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) ir naujų jos atmainų plitimo prognozes, Vyriausybė turėjo pagrindo manyti, kad siekiant suvaldyti užkrečiamosios ligos plitimą būtų pakakę iki tol taikytų mažiau žmogaus teises ir laisves varžančių priemonių. Taigi Vyriausybė ginčijamomis 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1, 3.1.1.3 papunkčių (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) nuostatomis įtvirtinusi tam tikrus kriterijus, kuriuos privalėjo atitikti asmenys, norėję naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, atsižvelgė į COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo dinamiką, inter alia naujų pavojingesnių ir labiau užkrečiamų ligos atmainų atsiradimą, manydama, kad netaikant papildomų priemonių, bus padaryta nepataisoma žala Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms, be kita ko, žmonių sveikatai ir gyvybei. Vyriausybė, nustatydama teisinį reguliavimą, kuriuo tam tikras paslaugas gauti, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose galėjo tik asmenys, kurie atitiko inter alia Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1, 3.1.1.3 papunkčiuose (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija)  nurodytus kriterijus, siekė apsaugoti tas visuomenės grupes, kurios tuo metu negalėjo būti skiepijamos nurodyta COVID-19 vakcina. Kartu pažymėtina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytų kriterijų nebuvo reikalaujama atitikti, norint gauti būtinąsias paslaugas ar lankytis vietose, kuriose žmonių susibūrimo tikimybė buvo maža, taigi ne visais atvejais, norint naudotis kasdienėmis paslaugomis, buvo reikalaujama atitikti Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime, inter alia ginčijamose nuostatose, įtvirtintus kriterijus.

Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad toks Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime (2021 m. birželio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti kriterijai, kuriuos privalėjo atitikti asmenys, norėdami gauti kontaktines paslaugas, būti aptarnaujami vykdanti ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, leido išvengti griežtesnių ribojimų nustatymo ir didesnių ūkinės veiklos suvaržymų.

38.3. Kaip minėta, pagal Konstituciją, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kuri nulemta žmonių užkrečiamųjų ligų plitimo visuomenėje ir dėl kurios kyla grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenys naudotis Konstitucijoje jiems garantuojamomis teisėmis ir laisvėmis gali tiek, kiek tai nevaržo kitų žmonių teisių ir laisvių, inter alia teisės į sveikatos apsaugą. 

Taigi ginčijamu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1, 3.1.1.3 papunkčiuose (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius tam tikrus kriterijus, kuriuos turėjo atitikti asmenys, norėję naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, t. y. lankytis vietose, kuriose žmonių susibūrimo tikimybė didelė, buvo sudarytos prielaidos užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiama kitų asmenų teisė į sveikatos apsaugą.

38.4. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1.1, 3.1.1.3 papunkčiai (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 20 straipsnio 1 daliai, 21 straipsnio 1 daliai.

43.1. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį šiose nutarimo nuostatose nurodyti subjektai galėjo peržiūrėti asmenų, norėjusių naudotis kontaktinėmis paslaugomis, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, duomenis tam, kad įsitikintų, jog minėti asmenys atitiko kurį nors iš Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje 2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nurodytų kriterijų (būti paskiepytam nurodyta vakcina, būti persirgus COVID-19 liga (koronaviruso infekcija), turėti neigiamą tam tikro tyrimo rezultatą), buvo sudarytos prielaidos atskleisti tam tikrus asmens duomenis, taigi tokiu teisiniu reguliavimu buvo įsiterpiama į asmens privatumą, saugomą pagal Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalį.

Tačiau, kaip minėta, ginčijamame Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime, inter alia jo 5.2, 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija), įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo nustatytas siekiant konstituciškai pagrįsto tikslo ir viešojo intereso – apsaugoti visuomenės sveikatą, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kuri buvo nulemta užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo visuomenėje ir dėl kurios buvo kilusi grėsmė žmonių sveikatai ir gyvybei. Minėta ir tai, kad, pagal Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.3 papunktį (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija), dokumentai, įrodantys, kad asmuo atitinka bent vieną iš Vyriausybės nutarime nustatytų kriterijų, galėjo būti peržiūrimi tik tais atvejais, kai įgyvendinamos COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) profilaktikos ir kontrolės priemonės, t. y. konkrečiu nurodytu tikslu.

Taip pat minėta, kad, pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (2018 m. birželio 30 d. redakcija), taikomą kartu su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu, siekiant užtikrinti žmogaus teisę į asmens duomenų apsaugą, asmens duomenų tvarkymas, be kita ko, susipažįstant su asmens duomenimis, yra teisėtas, inter alia jeigu tvarkyti duomenis būtina siekiant apsaugoti gyvybinius duomenų subjekto ar kito fizinio asmens interesus arba užtikrinant viešąjį interesą; asmens sveikatos duomenys gali būti tvarkomi inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą visuomenės sveikatos srityje, pavyzdžiui, siekiant apsisaugoti nuo rimtų tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad toks Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme (2018 m. birželio 30 d. redakcija), taikomame kartu su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu, įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį, siekiant išvengti grėsmių visuomenės sveikatai, gali būti tvarkomi sveikatos asmens duomenys, be kita ko, reiškia ir tai, kad Vyriausybė, įvertinusi visas grėsmę visuomenės sveikatai keliančias aplinkybes, detalizuodama žmonių užkrečiamosioms ligoms suvaldyti skirtas priemones, gali nustatyti, kokiais būdais siekiant įstatyme nustatytų tikslų gali būti tvarkomi asmens duomenys, kiek tokių duomenų gali būti tvarkoma.

Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčijamu Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo siekiama išvengti tolesnio COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo ir taip apsaugoti visuomenės sveikatą, t. y., siekiant užtikrinti minėtą viešąjį interesą, konstatuotina, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas, Vyriausybė, 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, vadovavosi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu (2018 m. birželio 30 d. redakcija), pagal šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalį taikomu kartu su Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį siekiant minėto tikslo galėjo būti peržiūrimi asmens duomenys, įrodantys, kad asmuo, norėjęs naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujamas vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, atitiko kurį nors iš Vyriausybės nutarime nustatytų kriterijų, buvo nustatytas nesivadovaujant įstatymu.

43.2. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, pagal ginčijamą Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, nebuvo reikalaujama, kad pateikiamu dokumentu asmuo įrodytų, jog jis atitiko kurį nors konkretų Vyriausybės nutarime nurodytą kriterijų, o tik tai, ar jis tuo metu, kai norėjo gauti atitinkamą paslaugą, būti aptarnaujamas vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginyje, atitiko kurį nors vieną iš nurodytų kriterijų apskritai. Taip pat minėta, kad ginčijamoje nuostatoje nustatytais tikslais ir tik tiek, kiek nustatyta, galėjo būti peržiūrimi tik tų asmenų, kurie patys norėjo naudotis kontaktinėmis paslaugomis ar būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą, dalyvauti renginiuose, duomenys.

Taigi, siekiant įgyvendinti Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarime (2021 m. birželio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nustatytas COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) profilaktikos ir kontrolės priemones, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą galėjo būti susipažįstama tik su itin bendro pobūdžio asmens duomenimis, neatskleidžiant konkrečių asmens sveikatos duomenų. Pažymėtina ir tai, kad, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, dokumentus, įrodančius, jog asmuo atitiko bent vieną iš Vyriausybės nutarime nustatytų kriterijų, patikrai privalėjo pateikti tik tie asmenys, kurie norėjo naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujami vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose; nebuvo privaloma pateikti tokių dokumentų, jei asmuo norėjo naudotis Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3¹ punkte (2021 m. rugsėjo 8 d. redakcija) išvardytomis būtinosiomis ar kai kuriomis kitomis paslaugomis. Vadinasi, pagal ginčijamą Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, dokumentų, įrodančių asmens atitiktį Vyriausybės nutarime nustatytiems kriterijams, tikrinimas buvo taikomas tik apibrėžtai asmenų grupei ir tik tų pačių asmenų pasirinkimu, t. y. asmenys galėjo rinktis ir atitinkamų duomenų neatskleisti. 

Kadangi, pagal Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, duomenys, įrodantys, kad asmuo atitiko kurį nors iš Vyriausybės nutarime nustatytų kriterijų, galėjo būti tik peržiūrimi ir tik tuo metu, kai buvo siekiama įsitikinti, ar asmuo gali, nekeldamas grėsmės kitų asmenų sveikatai dėl užkrečiamosios COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo, naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujamas vykdant ūkinę veiklą ar dalyvauti renginiuose, jie nebuvo saugomi, kaupiami ar kitaip tvarkomi, nėra pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu būtų buvusi neproporcingai apribota asmens teisė į privatumą ar asmens privataus gyvenimo neliečiamumas ar kad būtų buvusi paneigta šios teisės esmė.

43.3. Konstatuotina, kad Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiai (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

43.4. Kaip minėta, Konstitucijos 22 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad informacija gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą, vartojama sąvoka „informacija renkama“ reiškia visus informacijos gavimo būdus, siekiant surinktą informaciją saugoti, sisteminti, naudoti įstatyme numatytais tikslais.

Minėta ir tai, kad, pagal Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 5.2, 5.3 papunkčiuose (2021 m. rugpjūčio 11 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą, dokumentai, įrodantys asmenų, norėjusių naudotis paslaugomis kontaktiniu būdu, būti aptarnaujamų vykdant ūkinę veiklą, dalyvauti renginiuose, atitiktį kuriam nors iš Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo 3.1.1 papunktyje (2021 m. rugsėjo 29 d. redakcija) nurodytų kriterijų, ir tuose dokumentuose esantys asmens duomenys galėjo būti tik peržiūrimi, jie negalėjo būti tvarkomi kitais būdais, be kita ko, renkami ar saugomi. Vadinasi, toks minėtame Vyriausybės nutarime nustatytas teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijos 22 straipsnio 3 daliai, pagal kurią informacija renkama siekiant surinktą informaciją saugoti, sisteminti, naudoti įstatyme numatytais tikslais.