Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimo Nr. 994 „Dėl Ambulatoriniam gydymui skiriamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų ir paciento priemokų už juos apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir šiuo nutarimu patvirtinto aprašo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pareiškėjos teigimu, ginčijamomis Farmacijos įstatymo 57 straipsnio (2017 m. gruodžio 19 d. redakcija) 2 dalies (toliau – ir Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis) ir Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2019 m. gegužės 30 d. redakcija) (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis) nuostatomis Vyriausybei suteikta (deleguota) teisė poįstatyminiuose teisės aktuose nustatyti esminius vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų, paciento priemokų už juos apskaičiavimo principus ir kriterijus. Pagal Konstituciją poįstatyminiuose teisės aktuose negali būti nustatyti nauji esminiai, įstatyme neįtvirtinti teisinio reguliavimo principai, todėl, pareiškėjos vertinimu, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.2. Pareiškėja taip pat nurodo, kad pagal Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 994 „Dėl Ambulatoriniam gydymui skiriamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų ir paciento priemokų už juos apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2018 m. sausio 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimas) patvirtinto Ambulatoriniam gydymui skiriamų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų ir paciento priemokų už juos apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 11¹ punkte (2020 m. vasario 19 d. redakcija) (toliau – ir Aprašo 11¹ punktas) nustatytą teisinį reguliavimą asmeniui, sumokėjusiam privalomojo sveikatos draudimo įmokas, tais atvejais, jeigu kompensuojamieji vaistiniai preparatai išrašomi elektroniniame recepte tik bendriniu pavadinimu (nepaisant stiprumo ir farmacinės formos) pirmą kartą arba pakartotinai po 12 mėnesių laikotarpio, kai baigėsi paciento gydymo laikotarpis prieš tai elektroniniame recepte išrašytu kompensuojamuoju vaistiniu preparatu, yra privaloma rinktis pigiausią kompensuojamąjį vaistinį preparatą, kadangi kito kompensuojamojo vaistinio preparato įsigijimo išlaidos jam nėra kompensuojamos. Taip, pasak pareiškėjos, apribojama asmenų, draudžiamų privalomuoju sveikatos draudimu, teisė pasirinkti tinkamą gydymą ir naudotis šiuo draudimu.

Pareiškėjos teigimu, toks asmens teisės įsigyti kompensuojamąjį vaistinį preparatą ribojimas, kai asmuo, siekdamas, kad vaistinio preparato įsigijimo išlaidos jam būtų kompensuojamos, privalo įsigyti pigiausią kompensuojamąjį vaistinį preparatą, gali būti nustatytas tik įstatymu. Tuo tarpu Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnyje (su 2019 m. spalio 17 d. pakeitimais), kuriame reguliuojamas vaistų ir medicinos pagalbos priemonių įsigijimo išlaidų kompensavimas apdraustiesiems, nenumatyta, kad asmeniui vaistų įsigijimo išlaidos galėtų būti kompensuojamos tik tuo atveju, jeigu jis pasirinktų pigiausią siūlomą vaistą. Vadinasi, tokiu Apraše įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyti nauji (įstatyme neįtvirtinti) privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų teisių suvaržymai.

Pareiškėja pažymi ir tai, kad Aprašo 11¹ punkte nustatytas teisinis reguliavimas visiškai nesusijęs su Aprašo reguliavimo dalyku, t. y. su ambulatoriniam gydymui skirtų kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos apskaičiavimu.

1.3. Pareiškėja nurodo, kad Aprašo 5¹ punkte (2019 m. birželio 26 d. redakcija) (toliau – ir Aprašo 5¹ punktas), 8 punkte (2020 m. birželio 17 d. redakcija), 10¹ punkte (2019 m. gruodžio 30 d. redakcija) (toliau – ir Aprašo 10¹ punktas) ir 14 punkte (2019 m. birželio 26 d. redakcija) (toliau – ir Aprašo 14 punktas) įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, nes juo ūkinės veiklos ribojimai nustatyti ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu, be to, nustatyti ribojimai yra neproporcingi siekiamam tikslui.

Pasak pareiškėjos, Aprašo 5¹ ir 10¹ punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyne įtvirtinta atitinkama bazinė kaina nekeičiama, jeigu vertinant paraišką įrašyti vaistinį preparatą į šį kainyną nustatoma, kad konkretaus vaistinio preparato (sutartinio jo veikliosios medžiagos kiekio) bazinė kaina yra didesnė nei nustatytoji Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyne, numatytas tam tikros bazinės kainos įšaldymas. Tokiu teisiniu reguliavimu, pareiškėjos vertinimu, neproporcingai ribojama ūkinės veiklos laisvė, nes juo apribojama vaistinių preparatų tiekėjų galimybė, pasiekus tam tikrą ribą, koreguoti jų kainą nepriklausomai nuo objektyvių aplinkybių. Vaistinių preparatų kaina, nurodyta Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyne, pareiškėjos vertinimu, turi atitikti rinkoje esančias vaistinių preparatų kainas.

Prašyme pažymima, kad Aprašo 8 punkto (2020 m. birželio 17 d. redakcija) ir 14 punkto nuostatos, apibrėžiančios sudėtinių vaistinių preparatų kainodarą, taikomą vaistinių preparatų įsigijimo išlaidų kompensavimui, pareiškėjos nuomone, tiesiogiai riboja sudėtinių vaistinių preparatų patekimą į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų sąrašą, lemia į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną įtrauktų sudėtinių vaistinių preparatų maksimalią kainą. Tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjos, skatinamas monokomponenčių, o ne sudėtinių vaistinių preparatų tiekimas. Sudėtinių vaistinių preparatų kainodarą nustatantis teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjos, sudaro prielaidas riboti konkurenciją (tiek, kiek skatinamas monokomponenčių vaistinių preparatų vartojimas), todėl jis turėjo būti nustatytas išimtinai įstatymu.

1.4. Grįsdama abejones dėl savo nurodytų Aprašo 4.1 papunkčio (2019 m. gruodžio 30 d. redakcija) (toliau – ir Aprašo 4.1 papunktis) nuostatų, 5 punkto, 5.1–5.3 papunkčių, 5.4 papunkčio (2020 m. birželio 17 d. redakcija) (toliau – ir Aprašo 5.4 papunktis), 8 punkto (2020 m. birželio 17 d. redakcija), 10 punkto, 10.1–10.3 papunkčių, 14 punkto atitikties Konstitucijos 53 straipsnio 1 daliai, pareiškėja teigia, kad pagal Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį reikalaujama užtikrinti vaistinių preparatų prieinamumą pacientams, racionalų vaistų vartojimą, o vaistinių preparatų prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su asmenų teise į vaistinių preparatų įsigijimo išlaidų kompensavimą. Vaistinių preparatų įtraukimas į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną ir su tuo susijęs teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjos, daro tiesioginę įtaką pacientų teisėms ir teisėtiems interesams, susijusiems su vaistinių preparatų prieinamumu ir jų įsigijimo išlaidų kompensavimu.

Be to, kaip nurodoma pareiškėjos prašyme, vaistinių preparatų prieinamumas siejamas ne tik su paciento galimybėmis įsigyti (įpirkti) vaistinį preparatą, bet ir su to vaistinio preparato pasiūla rinkoje. Pareiškėja pažymi, jog Aprašo 5.1, 10.1 papunkčiuose įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas lėmė tai, kad iš esmės sutrumpėjo Kompensuojamųjų vaistinių preparatų sąrašas, kartu sumažėjo vaistinių preparatų prieinamumas ir susidarė vaistinių preparatų stygius pacientams. Pareiškėja taip pat pažymi, kad Aprašo 8 punkte (2020 m. birželio 17 d. redakcija), 14 punkte nustatyta sudėtinių vaistinių preparatų kainodara, skatinanti, pasak pareiškėjos, monokomponenčių vaistinių preparatų vartojimą, lėmė konkurencijos sudėtinių vaistinių preparatų rinkoje sumažėjimą. Aprašo 4.1 papunktyje, 8 punkte (2020 m. birželio 17 d. redakcija), 10.1 papunktyje, 14 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pareiškėjos vertinimu, lėmė tai, kad buvo iš esmės apribota pacientų teisė į vaistinių preparatų prieinamumą ir racionalų jų vartojimą.

Pareiškėja nurodo ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu yra nustatytos vaistinių preparatų kainodaros esminės sąlygos, lemiančios vaistinių preparatų patekimą į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną ir su tuo susijusių ūkio subjektų teisių ir pareigų atsiradimą. Tačiau pagrindiniai vaistinių preparatų patekimo į minėtą kainyną ribojimai gali būti nustatyti tik įstatymu, nes tai lemia ūkio subjektų teises ir pareigas, galimybę patekti į rinką ir parduoti vaistinius preparatus. Pareiškėja pažymi, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas maksimalios pacientų priemokos reikalavimas, taip pat gali būti nustatytas tik įstatymu. Todėl, pareiškėjos vertinimu, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja ir Konstitucijos 46 straipsnio 1–3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.5. Ginčydama Aprašo 5¹ punkto, 8 punkto (2019 m. birželio 26 d. redakcija), 10¹, 14 punktų atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui pagal priėmimo tvarką, pareiškėja nurodo, kad nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą buvo netinkamai atliktas jo poveikio vertinimas, iš esmės neatsakyta į svarbiausius klausimus (pvz., ar numatomas teisinis reguliavimas paveiks verslą ir valstybės finansus) ir nepateikta jokių duomenų, pagrindžiančių numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje nurodytus teiginius. Todėl, pareiškėjos nuomone, nustatant šį teisinį reguliavimą buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, kuris suponuoja reikalavimą, kad teisėkūros subjektai teisės aktus leistų neviršydami savo įgaliojimų, paisydami teisėkūros procedūrinių reikalavimų.

2.1. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, įstatymuose, kurių nuostatas ginčija pareiškėja, įtvirtinta asmenų teisė į tam tikrų išlaidų kompensavimą, jos atsiradimo ir įgyvendinimo bendrieji reikalavimai. Įstatymų leidėjas nustatė principus, kaip apskaičiuojama kompensuojamojo vaistinio preparato ir medicinos pagalbos priemonės mažmeninė kaina, o nustatyti bazinės kainos, kuri yra tam tikra mažmeninės kainos dalis, apskaičiavimo tvarką pavedė Vyriausybei.

Suinteresuoto asmens atstovė nurodo, kad, remiantis Farmacijos įstatymo 2 straipsnio 30¹ dalyje (2017 m. gruodžio 19 d. redakcija) įtvirtinta paciento priemokos samprata, paciento priemoka tiesiogiai siejasi su bazinės kainos nustatymu, tai yra skirtumas tarp kompensuojamojo vaistinio preparato mažmeninės kainos ir jo bazinės kainos ar jos dalies, kurį turi sumokėti pats pacientas. Vyriausybė poįstatyminiu teisės aktu detalizavo šio skirtumo apskaičiavimo tvarką, atsižvelgdama į galimus mažmeninių kainų dydžius, taip pat į tai, kokia kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos dalis kompensuojama pagal Sveikatos draudimo įstatymą. Taigi paciento priemoka ir bazinės kainos nustatymas yra neatsiejamai susiję, todėl nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybė, nustatydama pacientų priemokos apskaičiavimo tvarką, išplečia ar susiaurina įstatyme nustatytą reguliavimo apimtį.

2.2. Suinteresuoto asmens atstovė pažymi, kad įstatymų leidėjui nustačius bendrą elgesio taisyklę ar principą iš Konstitucijos nekyla reikalavimo tolesnius reikalavimus (ypač detalius) nustatyti įstatymu. Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d. nutarime suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, suinteresuoto asmens atstovė nurodo, kad priimdama įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi konstituciškai pagrįstą plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką, be kita ko, susijusią su kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių kainomis. Kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimas grindžiamas specialiomis žiniomis, specifiniais kriterijais ir rodikliais, kuriuos dėl jų sudėtingumo, detalumo, besikeičiančios tarptautinės praktikos įstatyme apibrėžti būtų sudėtinga ir nepraktiška. Tad, pasak suinteresuoto asmens atstovės, Vyriausybė, atsižvelgiant į jos kompetenciją, įvertinusi įvairias besikeičiančias sąlygas vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių rinkoje, gali operatyviau ir tiksliau nustatyti atitinkamas bazines kainas. Tuo tarpu tai, ar kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos apskaičiavimo tvarka (apskaičiavimo formulė) būtų įtvirtinta įstatyme, ar poįstatyminiame akte, savaime nedaro įtakos pačios tvarkos turiniui, jos legitimumui ir pacientų teisėms. Todėl nėra pagrindo teigti, kad kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimo tvarka turi būti nustatyta būtent įstatyme, o ne Vyriausybės priimame poįstatyminiame teisės akte.

2.3. Suinteresuoto asmens atstovės teigimu, teisinio reguliavimo pagrindai, nustatantys privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų teisę naudotis Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšomis, gauti vaistinių preparatų įsigijimo išlaidų kompensavimą, tokio kompensavimo ribojimai yra įtvirtinti įstatyme (pvz., Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio (su 2019 m. spalio 17 d. pakeitimais) 2–4 dalyse). Ginčijamose Farmacijos įstatymo ir Sveikatos draudimo įstatymo nuostatose nėra nustatyta teisės į minėtų išlaidų kompensavimą ribojimų ar išlygų, kurių turinys priklausytų ne nuo įstatymuose įtvirtintų kriterijų.

Suinteresuoto asmens atstovė pabrėžia, kad pagal įstatymą nustatytas toks išlaidų vaistiniams preparatams kompensavimo mechanizmas, kuris dėl objektyvių priežasčių negarantuoja ir negali užtikrinti visų jų patekimo į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną ar bet kurio paciento pageidavimu pasirinkto vaistinio preparato kompensavimo, taip pat negali užtikrinti visų vaistinių preparatų kainos visiško kompensavimo, įstatyme nedetalizuojama jų bazinės kainos ar paciento priemokos už juos apskaičiavimo tvarka. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamos įstatymų nuostatos prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Farmacijos įstatymo 59 straipsnio (2017 m. gruodžio 19 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte yra nustatyta viena iš būtinųjų vaistinio preparato įrašymo į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną sąlygų – jo bazinė kaina ir paciento priemoka už jį turi atitikti Vyriausybės nustatytus reikalavimus. Vyriausybė, veikdama pagal įstatymais jai suteiktus įgaliojimus, minėtus reikalavimus nustatė inter alia ginčijamose Aprašo nuostatose, siekdama ne tik kad būtų racionaliai naudojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšos, įvertinus ribotas valstybės finansines galimybes, bet ir kad būtų mažinamos pacientų išlaidos kompensuojamiesiems vaistiniams preparatams.

Pasak suinteresuoto asmens atstovų, ginčijamuose Aprašo 5 punkte, 5.1–5.3 papunkčiuose, 10 punkte, 10.1–10.3 papunkčiuose yra apibrėžta priemokos apskaičiavimo taisyklės ir reikalavimai galimos didžiausios priemokos nustatymui siekiant užtikrinti paciento priemokų ne tik už pigiausią atitinkamos grupės vaistinį preparatą mažėjimą; Aprašo 5.4 papunktyje, 8 punkte (2020 m. birželio 17 d. redakcija) ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas siekiant sumažinti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje (2019 m. spalio 17 d. redakcija) nurodytas sąlygas atitinkančių privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų priemokoms padengti; Aprašo 6 punkte nustatyta, kad tiekėjas didžiausios priemokos reikalavimą vieno tiekėjo vaistiniams preparatams gali įgyvendinti taikydamas nuolaidą, įvertinus aplinkybę, kad nustačius galimos didžiausios priemokos reikalavimą jį gali atitikti ne visi siūlomi įrašyti į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną vaistiniai preparatai ir jų pasiūla gali sumažėti, taip pat siekiant apsaugoti pacientų interesus; Aprašo 11 punkto nuostatos skirtos užtikrinti, kad kompensuojamųjų vaistinių preparatų rinkoje būtų analogų neturinčių, dažniausiai siauram pacientų ratui reikalingų vaistinių preparatų: nustatyta, kada vaistinis preparatas bus įrašytas į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną, nors jo priemoka neatitinka nustatytųjų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, nėra pagrindo teigti, kad tuo, kas įtvirtinta nurodytuose Aprašo punktuose, būtų sumažintas kompensuojamųjų vaistinių preparatų prieinamumas (įperkamumas) ir neužtikrinti asmens interesai, susiję su tinkama sveikatos apsauga.

Rašytiniuose paaiškinimuose taip pat pažymima, kad Aprašo 4.1 papunktyje nustatytą teisinį reguliavimą lėmė siekis racionaliai naudoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas ir nepermokėti už vaistinius preparatus, kurie kitose Europos Sąjungos valstybėse tiekiami mažesnėmis kainomis. Šiuo ginčijamu teisiniu reguliavimu nustačius vienodas sudėtinių ir nesudėtinių vaistinių preparatų bazinių kainų apskaičiavimo taisykles yra suvienodintos konkurencijos sąlygos, o tai pačiai grupei priskiriamiems vaistiniams preparatams taikomi tokie patys reikalavimai ir jų tiekėjams sudaromos vienodos sąlygos konkuruoti.

3.2. Suinteresuoto asmens nuomone, Aprašo 5¹, 10¹ punktai neprieštarauja Konstitucijai.

Rašytiniuose paaiškinimuose nurodoma, kad pagal šių punktų nuostatas naujai apskaičiuota kompensuojamojo vaistinio preparato bazinė kaina negali būti didesnė nei bazinė kaina, nurodyta galiojančiame Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyne, t. y. bazinė kaina įšaldoma. Pasak suinteresuoto asmens atstovų, Vyriausybės sprendimą dėl bazinių kainų įšaldymo lėmė labai išaugusios vaistinių preparatų kainos ir siekis suvaldyti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas vaistinių preparatų įsigijimo išlaidų kompensavimui. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad Aprašo 5¹, 10¹ punktuose nustatytas reikalavimas taikomas visiems jau anksčiau į Kompensuojamųjų vaistinių preparatų kainyną įrašytiems vaistiniams preparatams ir jų tiekėjams sudaromos vienodos sąlygos konkuruoti.

Be to, pasak suinteresuoto asmens atstovų, bazinių (valstybės kompensuojamų) kainų įšaldymas atitinka Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 168 straipsnio 7 dalies nuostatas, pagal kurias valstybės narės yra atsakingos už savo sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei už tam skirtų išteklių paskirstymą.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, nėra pagrindo teigti, kad Aprašo 5¹, 8 punktai (2019 m. birželio 26 d. redakcija), 10¹, 14 punktai prieštarauja Konstitucijai pagal priėmimo tvarką. Rengiant projektus tų nutarimų, kuriais buvo keičiamas Apraše įtvirtintas, pareiškėjos, be kita ko, ginčijamas teisinis reguliavimas, buvo remiamasi Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nustatytais principais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamente nustatytais teisės aktų rengimo ir derinimo reikalavimais.

3.4. Suinteresuoto asmens atstovai nurodo, kad Aprašas 2020 m. vasario 19 d. buvo papildytas 11¹ punktu, remiantis Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalimi jame nustatytos vadinamosios pirmojo paskyrimo taisyklės įgyvendinimą susiejant su paciento priemokos už vaistinį preparatą dydžio nustatymu bei su konkurencingomis kainomis dviejų ir daugiau tiekėjų vaistinių preparatų grupėse ir atitinkamai su mažesnių paciento priemokų užtikrinimu, taip siekiant sumažinti pacientų ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas vaistiniams preparatams, kartu užtikrinant kompensuojamųjų vaistinių preparatų prieinamumą ir pacientų tęstinį gydymą.

Pasak suinteresuoto asmens atstovų, tuo, kas nustatyta Aprašo 11¹ punkte, neapribota paciento teisė pasirinkti gydymą jo pageidaujamais brangesniais vaistiniais preparatais, nes brangesnį vaistinį preparatą pacientas gali įsigyti kaip nekompensuojamąjį. Pažymima, jog kai kurių kitų Europos valstybių praktikoje taip pat taikoma taisyklė, kad pirmojo paskyrimo atveju pacientui skiriamas pigiausias vaistinis preparatas.

Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, ginčijamas Aprašo 11¹ punkte nustatytas teisinis reguliavimas buvo įtvirtintas siekiant racionaliai naudoti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšas, skatinti racionaliai vartoti vaistinius preparatus ir vaistinių preparatų gamintojų konkurenciją, padedančią mažinti valstybės išlaidas, susijusias su kompensuojamųjų vaistinių preparatų įsigijimo išlaidų kompensavimu, didinti būtinų vaistų prieinamumą pacientams.

7.1. Aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad iš šio principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia reiškiantis, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai); įstatymų leidėjas negali nustatyti Vyriausybei pavedimo, kuris savo turiniu pažeistų konstitucinį įstatymo viršenybės principą (2000 m. kovo 15 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Įstatymuose nustatomos bendro pobūdžio taisyklės, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (inter alia 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. balandžio 16 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucijoje reikalaujama, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepaisant to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai (2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

7.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Vyriausybės priimami teisės aktai yra poįstatyminiai aktai; jie yra įstatymų taikymo aktai, jais detalizuojamos ir sukonkretinamos įstatymų normos, reglamentuojamas jų įgyvendinimas; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (inter alia 2000 m. kovo 15 d., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai). Atitinkančiais Konstituciją gali būti pripažįstami tik tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba jai neprieštaraujančių įstatymų ir Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat iš Konstitucijai neprieštaraujančių Respublikos Prezidento dekretų (2004 m. kovo 5 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

7.3. Pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, būtų pažeistas ir tada, jeigu Vyriausybė, leisdama teisės aktus, nesilaikytų įstatymų, inter alia tų, kuriuose nustatyta teisės aktų priėmimo tvarka (inter alia 2013 m. balandžio 2 d., 2015 m. vasario 24 d., 2021 m. birželio 7 d. nutarimai).

7.4. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs su konstituciniu valdžių padalijimo principu, įtvirtintu inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kuris, be kita ko, reiškia, kad jeigu Konstitucijoje yra nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, ši institucija negali šių įgaliojimų atsisakyti, jų perduoti kuriai nors kitai institucijai, kitos valstybės valdžios institucijos negali jų perimti, jie negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (inter alia 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo konstitucinę kompetenciją (inter alia 2002 m. sausio 14 d., 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. gegužės 26 d. nutarimai).

7.5. Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs ir su konstituciniais atsakingo valdymo, valdžios atsakomybės visuomenei principais, įtvirtintais Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalyse, kuriose nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus.

8.1. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas konstitucinės valstybės priedermės rūpintis žmonių sveikata suponuojamų valstybės pareigų turinį, 2013 m. gegužės 16 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, sudarytos deramos sąlygos jai veikti; valstybė privalo sudaryti teisines ir organizacines prielaidas veikti tokiai sveikatos apsaugos sistemai, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą, taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad būtų galima realiai, veiksmingai įgyvendinti prigimtinę žmogaus teisę į kuo geresnę sveikatą; vykdydamos šią konstitucinę funkciją, valstybės sveikatos politiką formuojančios ir įgyvendinančios valstybės institucijos, be kita ko, turi: sudaryti sąlygas, kad sveikatos priežiūros paslaugos būtų visiems realiai prieinamos; sukurti tokią sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri užtikrintų reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ir būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualūs šie minėtame Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime atskleisti iš Konstitucijos kylantys reikalavimai, susiję, be kita ko, su sveikatos priežiūros finansavimo sistemos nustatymu:

– vykdydama konstitucinę funkciją rūpintis žmonių sveikata, valstybė turi užtikrinti ne tik piliečiams teikiamos nemokamos medicinos pagalbos, bet ir kitų sveikatos priežiūros paslaugų finansavimą, inter alia garantuoti, kad asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių neapima piliečiams teikiama nemokama medicinos pagalba, būtų visiems, įskaitant socialiai jautriausias asmenų grupes, pagal poreikius vienodai prieinamos, taigi turi sukurti tokią šių paslaugų finansavimo sistemą, kuri leistų sukaupti jų teikimo išlaidoms apmokėti būtinas lėšas, kitaip – jeigu už šias paslaugas (visą jų kainą) asmenys turėtų sumokėti patys – jos galėtų būti neįperkamos, tad iš tikrųjų neprieinamos;

– valstybės pareiga sukurti visuomenės solidarumu pagrįstą sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistemą, kuri leistų užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą, negali būti aiškinama taip, esą visuomenė turi prisiimti visų įmanomų asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimo naštą; pasirenkant sveikatos priežiūros finansavimo modelį įstatymų leidėją saisto ne tik jo pareiga valstybės biudžete numatyti lėšas, būtinas nemokamai medicinos pagalbai piliečiams teikti, bet ir kiti konstituciniai valstybės įsipareigojimai, taip pat jos finansinės galimybės;

– pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, įstatymų leidėjas turi aiškiai apibrėžti šio draudimo lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtį; tai gali būti padaryta nurodant paslaugas, teikiamas apdraustiesiems šio draudimo lėšomis, arba, priešingai, tas, kurių teikimo išlaidos iš draudimo lėšų nėra apmokamos ir už kurias turi būti sumokama iš privačių šaltinių, o jeigu tiksliai nurodyti neįmanoma, turi būti nustatyti pakankamai aiškūs kriterijai, pagal kuriuos būtų galima spręsti konkrečiu atveju.

Konstitucinis Teismas 2014 m. vasario 26 d. sprendime aiškindamas kai kurias 2013 m. gegužės 16 d. nutarimo nuostatas pabrėžė, kad įstatymu turi būti aiškiai apibrėžta privalomojo sveikatos draudimo lėšomis finansuojamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų apimtis, nurodyti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos būtų nustatoma, kokios sveikatos priežiūros paslaugos apmokamos iš šio draudimo lėšų.

8.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalį, įgyvendinant konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata turi būti sukurta veiksminga sveikatos apsaugos sistema, kuri užtikrintų kokybišką ir visiems prieinamą sveikatos priežiūrą, taip pat kitą sveikatinimo veiklą (kaip antai farmacinę), būtiną tam, kad asmenys galėtų realiai, veiksmingai įgyvendinti teisę į kuo geresnę sveikatą, inter alia sukuriant tokią sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri, be kita ko, leistų užtikrinti kiekvienam asmeniui būtinų vaistų pakankamą finansinį prieinamumą (įperkamumą).

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją pasirinkti sveikatos priežiūros finansavimo modelį ir pasirinkęs privalomąjį sveikatos draudimą kaip vieną iš sveikatos priežiūros finansavimo šaltinių, nustatęs, kad viešosiomis lėšomis finansuojamos ne visos privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų išlaidos sveikatos priežiūrai, pagal Konstituciją, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalį, įstatyme turi aiškiai apibrėžti šio draudimo lėšomis finansuojamų išlaidų sveikatos priežiūrai, inter alia būtinų vaistų finansiniam prieinamumui užtikrinti, apimtį. Tai nustatydamas, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją privalo, be kita ko, nurodyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kokios išlaidos būtiniems vaistams kompensuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų šiuo draudimu apdraustiems asmenims.

Nustatydamas šiuos kriterijus, įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į būtinybę užtikrinti racionalų privalomojo sveikatos draudimo lėšų naudojimą, tačiau tokiu teisiniu reguliavimu negali būti sudaryta prielaidų paneigti iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančią konstitucinę valstybės priedermę rūpintis žmonių sveikata, inter alia užtikrinti pakankamą sveikatos priežiūros prieinamumą (be kita ko, būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą)), kad asmenys galėtų realiai, veiksmingai įgyvendinti teisę į kuo geresnę sveikatą.

14.1. Pareiškėjos ginčijama Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina kitų šio įstatymo nuostatų, susijusių su išlaidų vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensavimu, kontekste.

14.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir Farmacijos įstatymo nuostatos, susijusios, be kita ko, su kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių išlaidų kompensavimu iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

14.3. Apibendrinant išdėstytą Sveikatos draudimo įstatyme ir Farmacijos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad:

– ginčijamoje Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatoje Vyriausybei pavesta nustatyti išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimo tvarką – teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis išlaidos (jų dalis) vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto šiuo draudimu apdraustiems asmenims;

– įtvirtinus šį pavedimą, nei Sveikatos draudimo įstatyme, nei Farmacijos įstatyme nėra nuostatų, susijusių su išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimu, kuriomis būtų įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos nustatomos tokios bazinės kainos.

15.1. Minėta, kad ginčijamoje Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatoje Vyriausybei pavesta nustatyti išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimo tvarką – teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis išlaidos (jų dalis) vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto šiuo draudimu apdraustiems asmenims.

Minėta ir tai, kad, įtvirtinus šį pavedimą, nei Sveikatos draudimo įstatyme, nei Farmacijos įstatyme nėra nuostatų, susijusių su išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimu, kuriomis būtų įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos nustatomos tokios bazinės kainos.

Vadinasi, minėtuose įstatymuose nesant nuostatų, kuriomis būtų įtvirtinti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos nustatomos bazinės kainos, taikomos išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti, Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinus pavedimą Vyriausybei nustatyti išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimo tvarką, jai inter alia pavesta nustatyti minėtus kriterijus, t. y. tuos kriterijus, pagal kuriuos išlaidos (jų dalis) vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto šiuo draudimu apdraustiems asmenims.

15.2. Konstatuotina, kad, Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje pavedus Vyriausybei nustatyti išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimo tvarką, taigi ir kriterijus, pagal kuriuos nustatomos tokios bazinės kainos, nepaisyta iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo įstatyme nurodyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kokios išlaidos būtiniems vaistams įsigyti kompensuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų šiuo draudimu apdraustiems asmenims, taip pat iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio draudimo pavesti Vyriausybei įgyvendinti Seimo konstitucinę kompetenciją – poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti tuos teisinius santykius, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais.

17.1. Pažymėtina, kad toks ginčijamoje Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo Vyriausybei pavesta nustatyti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimo tvarką, yra iš esmės analogiškas įtvirtintajam Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatoje „Išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos pagal bazines kainas, apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka“.

Kaip minėta, remiantis Farmacijos įstatymo 2 straipsnio (su 2019 m. gruodžio 20 d. pakeitimu) 23, 30¹, 54¹ dalių nuostatomis, vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos yra neatsiejamai susijusios.

17.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos pagal bazines kainas, apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimo tvarką, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams dėl to, kad, Sveikatos draudimo įstatyme ir Farmacijos įstatyme neįtvirtinus nuostatų, kuriomis būtų įtvirtinti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos nustatomos bazinės kainos, taikomos išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti, ginčijamoje Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatoje nepaisyta iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo įstatyme nurodyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kokios išlaidos būtiniems vaistams įsigyti kompensuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų šiuo draudimu apdraustiems asmenims, taip pat iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio draudimo pavesti Vyriausybei įgyvendinti Seimo konstitucinę kompetenciją – poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti tuos teisinius santykius, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais.

Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad šioms Konstitucijos nuostatoms prieštarauja ir Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostata „Kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka“, kuria Vyriausybei, be kita ko, pavesta nustatyti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimo tvarką.

17.3. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostata „Kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimo tvarką, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

17.4. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Konstitucijai neprieštarauja Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostata „Kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių paciento priemokų, kurios yra neatsiejamai susijusios su atitinkamomis bazinėmis kainomis, apskaičiavimo tvarką.

19.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos pagal bazines kainas, apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka“ tiek, kiek joje Vyriausybei pavesta nustatyti išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimo tvarką, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams dėl to, kad ja nepaisyta iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančio reikalavimo įstatyme nurodyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, kokios išlaidos būtiniems vaistams įsigyti kompensuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų šiuo draudimu apdraustiems asmenims, taip pat iš Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio draudimo pavesti Vyriausybei įgyvendinti Seimo konstitucinę kompetenciją – poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti tuos teisinius santykius, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais.

Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuota ir tai, kad šioms Konstitucijos nuostatoms prieštarauja ir Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostata „Kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka“, kuria Vyriausybei, be kita ko, pavesta nustatyti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimo tvarką.

19.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Aprašo 1 punktą jis reglamentuoja ambulatoriniam gydymui skiriamų kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiavimą.

19.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla reikalavimas paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda) (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2014 m. gegužės 27 d., 2019 m. lapkričio 25 d. nutarimai). Kaip minėta, įstatymų leidėjas negali nustatyti Vyriausybei pavedimo, kuris savo turiniu pažeistų konstitucinį įstatymo viršenybės principą; atitinkančiais Konstituciją gali būti pripažįstami tik tokie Vyriausybės įgaliojimai leisti teisės aktus, kurie kyla iš Konstitucijos arba jai neprieštaraujančių įstatymų ir Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat iš Konstitucijai neprieštaraujančių Respublikos Prezidento dekretų.

19.4. Taigi pažymėtina, kad Apraše (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais) kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiavimo teisinis reguliavimas nustatytas Vyriausybei įgyvendinant prieštaraujantį Konstitucijai pavedimą, įtvirtintą Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatoje „Išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos pagal bazines kainas, apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka“, taip pat Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatoje „Kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka“, šiuose įstatymuose neįtvirtinus aiškių kriterijų, pagal kuriuos būtų nustatoma, kokios išlaidos būtiniems vaistams įsigyti kompensuojamos iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų šiuo draudimu apdraustiems asmenims.

Todėl, remiantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiu reikalavimu paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda) ir tais pačiais argumentais, kuriais grindžiama išvada, kad Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 53 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams prieštarauja Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostata „Išlaidos vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuojamos pagal bazines kainas, apskaičiuotas Vyriausybės nustatyta tvarka“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti išlaidoms vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensuoti taikomų bazinių kainų apskaičiavimo tvarką, taip pat Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostata „Kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinės kainos ir paciento priemokos už juos apskaičiuojamos Vyriausybės nustatyta tvarka“ tiek, kiek ja Vyriausybei pavesta nustatyti kompensuojamųjų vaistinių preparatų ir kompensuojamųjų medicinos pagalbos priemonių bazinių kainų apskaičiavimo tvarką, konstatuotina, kad nurodytoms Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams prieštarauja ir Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimas (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais) bei juo patvirtintas Aprašas (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais).

21.1. Minėta, kad Aprašas Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimu (2018 m. sausio 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) buvo patvirtintas remiantis Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalimi.

Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies ir Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuriomis įtvirtintas atitinkamas pavedimas Vyriausybei, pripažintos tiek, kiek nurodyta, prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, prieštaraujančiais Konstitucijai taip pat pripažinti Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimas (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais) ir juo patvirtintas Aprašas (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais).

21.2. Taigi, Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimą (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais) ir juo patvirtintą Aprašą (2018 m. sausio 17 d. redakcija su visais pakeitimais) pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai, konkrečių pareiškėjos nurodytų Aprašo nuostatų atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (ar) priėmimo tvarką tyrimas pareiškėjos nurodytais aspektais būtų beprasmis. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs pareiškėjos prašyme nurodytų konkrečių Aprašo nuostatų atitikties Konstitucijai pagal normų turinį, taip pat pagal priėmimo tvarką.

24.1. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. birželio 9 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai). Taigi Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2012 m. vasario 6 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai).

24.2. Pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnio (2015 m. gegužės 14 d. redakcija) „Konstitucinio Teismo aktų ir Konstitucinio Teismo pirmininko pranešimų paskelbimas ir įsigaliojimas“ 3 dalį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, Konstitucinis Teismas gali nustatyti kitą, vėlesnę, Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, paskelbimo datą.

24.3. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos nebegalės būti taikoma ir bus pašalinta iš teisės sistemos atitinkamos Sveikatos draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, Farmacijos įstatymo 57 straipsnio 2 dalies nuostatos, jų pagrindu priimtas Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 13 d. nutarimas ir juo patvirtintas Aprašas.

Taigi, jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų išlaidų vaistiniams preparatams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto teisinio reguliavimo spraga ir neapibrėžtumas, kuris galėtų sukelti neigiamus padarinius teisę į būtinų vaistų įsigijimo išlaidų kompensavimą turinčių privalomuoju sveikatos draudimu apdraustų asmenų teisėms ir iš esmės sutrikdyti išlaidų vaistiniams preparatams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų.

24.4. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidų vaistiniams preparatams ir medicinos pagalbos priemonėms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų teisinio reguliavimo spragai ir neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2023 m. sausio 2 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56, 84 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas