Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (2017 m. lapkričio 23 d. redakcija) 5 straipsnio 8 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Pareiškėjos teigimu, pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą pranešimą (registruotu laišku) apie ketinamą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą pirmumo teisę turinčiam asmeniui turėdavo išsiųsti pats žemės sklypo savininkas ir jokia įgaliota valstybės institucija šios procedūros nevykdė. 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojus Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimams, į žemės ūkio paskirties žemės pardavimo procesą įtraukta valstybės institucija – Nacionalinė žemės tarnyba. Sudarant žemės ūkio paskirties žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, ši tarnyba pagal Įstatymo 5 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą patikrina, ar yra asmenų, turinčių pirmumo teisę pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, ir išduoda atitinkamą pažymą žemės sklypo pardavėjui. Pareiškėja pažymi ir tai, kad notaras gali patvirtinti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį tik gavęs atitinkamus Nacionalinės žemės tarnybos išduotus dokumentus.

2.2. Pareiškėjos manymu, valstybės institucija, išduodama visus sandoriui sudaryti reikiamus leidimus, turi pareigą užtikrinti tinkamą pirmumo teisės įgyvendinimą, todėl atsakomybė už klaidas, padarytas leidžiant sudaryti tokį sandorį, turi tekti išimtinai tai valstybės institucijai. Be to, pareiškėja nurodo, jog tai, kad sudarant sandorį privalo dalyvauti valstybės institucija ir notaras, sandorio šalims leidžia pagrįstai tikėtis, kad jis sudaromas pagal šiam procesui privalomus teisinius imperatyvus. Kaip teigia pareiškėja, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą pirkėjo teisės ir pareigos perkeliamos net ir tuo atveju, kai asmens pirmumo teisė įsigyti žemės sklypą buvo pažeista dėl valstybės institucijos kaltės. Tuo atveju, kai asmens pirmumo teisė įsigyti žemės ūkio paskirties žemę buvo pažeista dėl valstybės institucijos kaltės, pareiškėjos teigimu, remiantis konstituciniu atsakingo valdymo principu, iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiais teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo imperatyvais, pažeista teisė turėtų būti ginama ne pirmumo teisę turinčiam asmeniui perkeliant pirkėjo teises ir pareigas, bet atlyginant žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, taip apsaugant jau susiklosčiusių žemės ūkio paskirties žemės pirkimo‒pardavimo teisinių santykių stabilumą.

3.1. Suinteresuoto asmens atstovai pažymi, kad pareiškėjos ginčijama nuostata buvo įtvirtinta dar Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinajame įstatyme (2004 m. liepos 15 d. redakcija). Jie teigia, kad Lietuvoje yra susiformavusi ir egzistuoja gana nepalanki ūkių struktūra, vyrauja nedideli ūkiai, todėl, siekiant užtikrinti efektyvų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, svarbu ir sudaryti sąlygas didinti žemės ūkio valdas. Pastebėta, kad didesniems ūkiams lengviau įsigyti gamybos priemonių ir realizuoti pagamintą produkciją, jiems yra palankesnės sąlygos specializuoti gamybą, jų investicijos produkcijos vienetui mažesnės, o gamybos efektyvumas dėl racionalaus technikos ir darbo jėgos panaudojimo didesnis. Suinteresuoto asmens atstovai, remdamiesi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuomone, teigia, kad nedideli žemės sklypai būtų naudojami daug racionaliau, taip pat jų vertė būtų didesnė, jeigu jie būtų sujungti ar naudojami kartu su besiribojančiais žemės sklypais, todėl, siekiant užtikrinti tinkamą žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, tikslinga nustatyti tokį reglamentavimą, kuris skatintų racionaliai tvarkomų žemės valdų formavimą ir žemės konsolidaciją.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovai lygina ginčijamą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią, jeigu bendrąja nuosavybe esanti dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per 3 mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos, ir teigia, kad ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje, atsižvelgiant į Įstatymo visumą ir aiškinant minėtą CK normą plečiamai, jų manymu, pagrįstai nustatyta teisė reikalauti pirkėjo teises ir pareigas perkelti visiems asmenims, pagal Įstatymą turintiems pirmenybės teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemę.

3.3. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, tai, kad valstybės institucijoms priėmus neteisėtus sprendimus žemės ūkio paskirties žemės sklypas gali būti parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, jokiu būdu nereiškia, kad Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniams atsakingo valdymo, teisinės valstybės principams. Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, jeigu pareiškėja mano, kad dėl valstybės institucijos padarytos klaidos jai yra padaryta materialinė ar moralinė žala, ji turi teisę bendrąja tvarka kreiptis į teismą dėl padarytos žalos atlyginimo.

7.1. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

7.2. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog pirmumo teisę (išskyrus atvejus, kai pirmumo teise pasinaudoja žemės sklypo bendraturčiai CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka) įsigyti privačios žemės ūkio paskirties žemės, kurią pagal galiojančius detaliuosius ar specialiuosius planus numatoma panaudoti visuomenės poreikiams, taip pat žemės ūkio paskirties žemės, reikalingos valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos lėšomis finansuojamoms žemės valdų struktūrų gerinimo ir apleistų žemės plotų mažinimo priemonėms įgyvendinti, už tą kainą, už kurią ji parduodama, ir kitomis tokiomis pačiomis sąlygomis turi valstybė.

7.3. Įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse yra įtvirtinta pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūra:

– žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą praneša Nacionalinei žemės tarnybai (arba pasirinktam notarui, kuris per nustatytą terminą pranešimą perduoda Nacionalinei žemės tarnybai), išskyrus atvejį, kai parduodant bendrosios nuosavybės teise valdomą žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį CK 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teise pirkti žemės sklypą pasinaudoja žemės sklypo bendraturtis (3 dalis);

– Nacionalinė žemės tarnyba apie parduodamą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, pardavimo sąlygas ir sąlygas, kurioms esant asmenys gali pasinaudoti pirmumo teise įsigyti parduodamą žemės ūkio paskirties žemę, per nustatytą terminą raštu praneša, be kita ko, parduodamo žemės sklypo naudotojui (naudotojams), asmenims, kurių nuosavybės teise turimi žemės sklypai ribojasi su parduodamu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, taip pat paskelbia Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje; asmenys savo sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ar atsisakymą jį pirkti turi pateikti Nacionalinei žemės tarnybai ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo arba pranešimo paskelbimo Nacionalinės žemės tarnybos interneto svetainėje dienos (4 dalis);

– Nacionalinė žemės tarnyba, gavusi asmens, pageidaujančio pasinaudoti pirmumo teise pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą, rašytinį sutikimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir nustačiusi jo atitiktį šio straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatytiems reikalavimams, per nustatytą terminą išduoda pažymą žemės sklypo pardavėjui, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas šiame straipsnyje nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui, arba, kai turintys pirmumo teisę asmenys atsisako pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypo, Nacionalinė žemės tarnyba per nustatytą terminą išduoda pažymą, kad siūlomo parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypo nepageidavo pirkti asmenys, turintys pirmumo teisę jį pirkti pagal šio straipsnio nuostatas, ir žemės sklypo savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims (5, 6 dalys).

Taigi Įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse yra įtvirtinta pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūra, kurios nesilaikant gali atsirasti prielaidų parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą pažeidžiant šiame straipsnyje įtvirtintą pirmumo teisę jį įsigyti.

11.1. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2021 m. liepos 16 d. nutarimai). Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų ir kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (inter alia 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2019 m. birželio 25 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinį atsakingo valdymo principą įtvirtinančioje Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (inter alia 2019 m. balandžio 16 d., 2019 m. gruodžio 19 d., 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d., 2020 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

12.1. Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta:

12.2. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, o pagal šio straipsnio 3 dalį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga, ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė (inter alia 2002 m. kovo 14 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, be kita ko, aiškindamas iš Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies kylančią konstitucinę valstybės priedermę siekti bendros tautos gerovės, yra konstatavęs, jog pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdamas Konstitucijos ir įstatymų, inter alia paisydamas Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principų (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2015 m. rugsėjo 22 d., 2021 m. gegužės 13 d. nutarimai).

12.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad žemė – ypatingas nuosavybės teisės objektas (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai). Žemės sklypų turėjimas nuosavybės teise gali būti viena iš esminių sąlygų verslui pradėti ir jam plėtoti, viena iš būtinų ūkinės veiklos vykdymo prielaidų (2006 m. kovo 30 d. nutarimas). Žemės, kaip riboto ištekliaus, tinkamas naudojimas yra žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas; jos, kaip gamtos ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 30 d. nutarimai). Valstybės pareiga užtikrinti, kad žemė būtų naudojama racionaliai, kad ji būtų saugoma, kyla inter alia iš Konstitucijos 54 straipsnio nuostatų, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai (1 dalis), kad įstatymu draudžiama inter alia niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis, skurdinti augaliją ir gyvūniją (2 dalis), iš konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, kitų Konstitucijos nuostatų (2006 m. kovo 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisiškai reguliuojant santykius, susijusius su žemės naudojimu verslui, ūkinei veiklai, būtina paisyti žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimties ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifikos; iš Konstitucijos kyla galimybė ir būtinybė su žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų), įsigijimu bei valdymu, taip pat su perleidimu susijusius santykius teisiškai reguliuoti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų pakenkti žemei kaip ypatingai Konstitucijos ginamai ir saugomai vertybei, pažeisti kitų konstitucinių vertybių; minėta iš Konstitucijos kylanti galimybė ir būtinybė suponuoja inter alia tai, kad šių santykių teisinis reguliavimas negali neturėti tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų nuosavybės santykių teisiniu reguliavimu; su žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos objektų) nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos; žemės (inter alia žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei; diferencijuotai reguliuodamas santykius, susijusius su žemės nuosavybe ir naudojimu, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į žemės rūšį (kategoriją), gali nustatyti žemės teisinį režimą, inter alia nuosavybės, naudojimo, ūkinės veiklos ir kitos veiklos sąlygas, apribojimus, draudimus; minėti apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti (2006 m. kovo 30 d. nutarimas).

12.4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pirmumo teisės esant tam tikroms sąlygoms nustatymas atitinkamiems subjektams savaime nepaneigia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms principo (2000 m. spalio 18 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai), taip pat ir Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalių reikalavimų (2000 m. spalio 18 d. nutarimas).

18.1. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją reguliuoti ūkinę veiklą, atsižvelgdamas, be kita ko, į pagal Konstituciją saugomos žemės, kaip gamtos ištekliaus, prigimtį ir jos, kaip nekilnojamojo turto, specifiką, taip pat į konstitucinį reikalavimą užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – žemės ūkio veiklos vykdymo prielaidų), racionalų naudojimą, kuris yra viešasis interesas ir kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė, Įstatymo 5 straipsnio nuostatomis įtvirtino pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę: nustatė asmenis, turinčius pirmumo teisę įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę, eilės tvarką, kuria šie asmenys gali įgyvendinti jiems nustatytą pirmumo teisę (1 dalis), šios teisės įgyvendinimo procedūrą (3–6 dalys), o ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtino pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdą – teisę teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti.

Pažymėtina ir tai, kad, kadangi pagal Konstituciją žemės (inter alia žemės nuosavybės, naudojimo) santykių teisinis reguliavimas gali būti diferencijuojamas pagal tai, ar atitinkami žemės sklypai priskirtini žemės ūkio paskirties, ar kitokios paskirties žemei, o nuosavybės objektas lemia nuosavybės teisių gynimo specifiką, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos kylantį reikalavimą užtikrinti žemės ūkio paskirties žemės racionalų naudojimą, įstatymu gali įtvirtinti įvairius Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdus, inter alia tokį, koks yra įtvirtintas ginčijamoje Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje, t. y. teisę teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, inter alia dėl Įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse įtvirtintos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūros nesilaikymo.

Taigi, atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančią valstybės priedermę saugoti ir racionaliai naudoti žemės ūkio paskirties žemę, kaip ypatingą nuosavybės teisės objektą, taip pat į minėtą įstatymų leidėjo diskreciją įstatymu įtvirtinti įvairius pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdus, nėra konstitucinio pagrindo teigti, kad pažeista asmens pirmumo teisė įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę pagal Konstituciją negali būti ginama įstatymų leidėjo pasirinktu ir Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtintu būdu, o turi būti ginama kitais nei minėtasis įstatymų leidėjo pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdais, kaip antai asmeniui, kurio pirmumo teisė pažeista, atlyginant žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

18.2. Kartu pažymėtina, jog Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje įtvirtinus tokį pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę gynimo būdą, kad pirmumo teisę įsigyti tokią žemę turinčiam asmeniui suteikiama teisė teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, jeigu žemės ūkio paskirties žemės sklypas parduotas pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, inter alia dėl Įstatymo 5 straipsnio 3–6 dalyse įtvirtintos pirmumo teisės įsigyti privačią žemės ūkio paskirties žemę įgyvendinimo procedūros nesilaikymo, asmuo, dėl kokių nors priežasčių, inter alia dėl valstybės institucijų veiksmų, įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą pažeidžiant įstatyme nustatytą pirmumo teisę jį pirkti, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad ši jo teisė į įsigytą turtą bet kuriuo atveju galės būti išlaikyta.

18.3. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatytas trumpas 3 mėnesių laikotarpis, per kurį galima teismo tvarka reikalauti perkelti pirkėjo teises ir pareigas, siekiama užtikrinti asmens, kuris dėl kokių nors priežasčių įsigijo žemės ūkio paskirties žemės sklypą pažeidžiant pirmumo teisę jį pirkti, ir asmens, kurio pirmumo teisė buvo pažeista, interesų pusiausvyrą, apsaugoti susiklosčiusių žemės ūkio paskirties žemės pirkimo‒pardavimo teisinių santykių stabilumą.

18.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmuo, kuriam valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padaryta materialinė ar moralinė žala, turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti tokios žalos atlyginimo.

18.5. Taigi konstatuotina, kad Įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas vertintinas kaip atitinkantis konstitucinį atsakingo valdymo principą, nepaneigiantis iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo imperatyvų.