1. Seimas 1998 m. gegužės 12 d. priėmė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą, kurio 20 straipsnyje buvo reguliuojami valstybės ir savivaldybių ilgalaikio ir trumpalaikio materialinio turto investavimo santykiai.
Vyriausybė 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtino Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarką.
Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos 3 punkto nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės yra įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, neprieštarauja Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms.
2. Tvarkos 3 punktas ne kartą buvo keičiamas.
2.1. Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Tvarkos 3 punkte buvo nustatyta, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytoms įmonėms iškelta bankroto byla, pradėta neteisminė bankroto ar likvidavimo procedūra, jų nuosavas kapitalas mažesnis kaip 3/4 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo, jos įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui arba tapo nemokios pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą.
Vyriausybės 2000 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 427 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ dalinio pakeitimo“ Tvarkos 3 punktas buvo pakeistas ir išdėstytas taip: „Patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytoms įmonėms iškelta bankroto byla, pradėta neteisminė bankroto procedūra, priimtas teismo sprendimas paskelbti įmonę likviduojama dėl bankroto ar pradėta likvidavimo procedūra, reglamentuojama Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo, taip pat jeigu įmonės nuosavas kapitalas mažesnis kaip 3/4 įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo, jos įsiskolinusios nuomos užmokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.“
Vyriausybės 2002 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 79 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ dalinio pakeitimo“ Tvarkos 3 punktas buvo pakeistas ir jame buvo nustatyta: „Patalpos gali būti perduotos už akcijas šios tvarkos 1 punkte nurodytoms įmonėms, jeigu joms neiškelta bankroto byla arba nepradėta neteisminė bankroto ar likvidavimo procedūra.“
2.2. Pareiškėjui kyla abejonių, ar Įstatymo 20 straipsnio 5 daliai neprieštarauja Tvarkos 3 punkto nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės yra įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Nuostatos, dėl kurių atitikties Įstatymo 20 straipsnio 5 daliai pareiškėjas abejoja, buvo išdėstytos Tvarkos 3 punkto 1999 m. vasario 4 d. ir 2000 m. balandžio 14 d. redakcijose.
3. Seimo 2002 m. gegužės 23 d. priimtu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo pakeitimo įstatymu Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija. Pareiškėjo nurodytų Įstatymo 20 straipsnio 5 dalies (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) nuostatų Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme (2002 m. gegužės 23 d. redakcija) nebeliko.
4. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (102 straipsnio 1 dalis). Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal šio Konstitucijos straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas arba kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Šios konstitucinės nuostatos reiškia, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kyla abejonės dėl toje byloje taikytino įstatymo atitikties Konstitucijai, taip pat dėl kito Seimo priimto akto, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės akto atitikties Konstitucijai ar įstatymams, Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies nuostatų negalima aiškinti neatsižvelgiant į Konstitucijos 110 straipsnio nuostatas. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta.
Pažymėtina, kad pareiškėjui – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 120 „Dėl Valstybei ar savivaldybėms nuosavybės teise priklausančių pastatų arba patalpų perdavimo už akcijas tvarkos“ patvirtintos Tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d., 2000 m. balandžio 14 d. redakcijos) ginčijamos nuostatos neprieštaravo Įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija), o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos nagrinėjančiam bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui kilusios abejonės, ar Tvarkos ginčijamos nuostatos neprieštaravo Įstatymui.
5. Pagal pareiškėjo prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar Įstatymo 20 straipsnio 5 daliai (1998 m. gegužės 12 d. redakcija) neprieštaravo Tvarkos 3 punkto (1999 m. vasario 4 d. redakcija) nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės įsiskolinusios nuomos mokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, taip pat Tvarkos 3 punkto (2000 m. balandžio 14 d. redakcija) nuostatos, kad patalpos negali būti perduotos už akcijas, jeigu šios tvarkos 1 punkte nurodytos įmonės įsiskolinusios nuomos užmokesčio, turi uždelstų įsiskolinimų Lietuvos Respublikos valstybės (savivaldybės) biudžetui, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui.
