Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. 99 "Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti" atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Vyriausybė 1993 m. vasario 23 d. priėmė nutarimą Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“.

Pareiškėjas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui. Pareiškėjas teigia, jog Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte įtvirtinta, kad valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustato Seimas, tuo tarpu atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti buvo nustatyti Vyriausybės nutarimu.

2. Vyriausybė 1995 m. birželio 2 d. priėmė nutarimą Nr. 778 „Dėl Lietuvos Respublikos Kelių fondo įstatymo įgyvendinimo“, kuriuo ginčijamas nutarimas buvo pripažintas netekusiu galios.

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtai teisenai nutraukti. Formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną, bet ne kaip nustatanti, jog kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta (Konstitucinio Teismo 2000 m. balandžio 5 d., 2002 m. kovo 4 d., 2002 m. gegužės 10 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad pareiškėjui – Kauno miesto apylinkės teismui kreipusis su prašymu ištirti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai, o Konstituciniam Teismui neišsprendus šio klausimo iš esmės, nebūtų pašalintos apylinkės teismui kilusios abejonės, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštaravo Konstitucijai. Nepašalinus šių abejonių, taikant tokį aktą sprendžiant bylą galėtų būti pažeistos konstitucinės teisės bei laisvės.

1. Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte įtvirtinta, jog Seimas „nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus“.

Pažymėtina, jog ši konstitucinė nuostata neatsiejama nuo Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad „mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“. Taigi pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu.

Valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei. Konstitucinis reikalavimas valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus nustatyti tik įstatymu yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija. Nustatant mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus įstatymu, jame privalo būti apibrėžti tokie esminiai mokesčio ar kito privalomo mokėjimo elementai kaip mokesčio ar kito privalomo mokėjimo mokėtojas, objektas, dydžiai, išimtys bei lengvatos, mokėjimo terminai.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad jei Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. Taigi Seimas savo konstitucinių įgaliojimų nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus negali perduoti jokiai kitai institucijai, taip pat ir Vyriausybei. Vyriausybė ar kita institucija negali tokių įgaliojimų prisiimti.

2. Vyriausybė 1993 m. vasario 23 d. priėmė nutarimą Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“, kuriuo nustatė atskaitymus nuo gaunamų įplaukų (apyvartos apimties) ir jų dydžius. Atskaitymai buvo skirti valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti. Juridinių ar fizinių asmenų teises turinčios įmonės, taip pat bankai šiuos atskaitymus turėjo pervesti į specialiąsias automobilių kelių sąskaitas. Taip pat buvo nustatyti atskaitymų iš įplaukų, gaunamų realizavus benziną ir dyzelinius degalus, dydžiai. Nustatyti atskaitymų apskaičiavimo tvarką buvo pavesta Susisiekimo ministerijai, suderinus su Finansų ministerija.

3. Pažymėtina, kad ginčijamu Vyriausybės nutarimu buvo nustatyta piniginė prievolė valstybei – atskaitymai valstybinių automobilių kelių tiesimui, taisymui ir priežiūrai; buvo nurodyti subjektai, turintys mokėti šiuos atskaitymus, nustatyti atskaitymų objektas ir dydžiai.

Taigi ginčijamu Vyriausybės nutarimu nustatyti „atskaitymai valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ – tai privalomi mokėjimai Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkto prasme. Pagal Konstituciją tokie privalomi mokėjimai bei jų esminiai elementai turėjo būti nustatyti tik Seimo priimtu įstatymu.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1993 m. vasario 23 d. nutarimas Nr. 99 „Dėl atskaitymų valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti“ prieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas