Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 664 "Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo" (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 ir 3.7.15 punktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, taip pat dėl šio nutarimo 3.7.15 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 11 daliai ir 9 straipsnio 1 bei 2 punktams

1. Vyriausybė 1998 m. birželio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 664 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ (Žin., 1998, Nr. 53-1463). 1999 m. gruodžio 28 d. priimtas Vyriausybės nutarimas Nr. 1493 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 664 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ dalinio pakeitimo“ (Žin., 1999, Nr. 114-3313).

Vyriausybės 1998 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 664 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ (toliau – ir Nutarimas (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija)) 3.4.4 punkte nustatyta, kad kasos aparatai turi būti įrengti „iki 2000 m. sausio 1 d. – keleivinio transporto įmonių bilietų kasose bei keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose. Savivaldybių tarybos savo sprendimu gali iki trijų mėnesių atidėti kasos aparatų įrengimo terminą miestų keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose.“

Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punkte nustatyta, kad kasos aparatai nebūtini „miestų keleivinio transporto priemonėse, kuriose už važiavimą atsiskaitoma pažymėjus vienkartinius bilietus – talonus. Ne mažiau kaip pusė visų vežėjo parduodamų talonų turi būti nuolat pardavinėjama spaudos kioskuose, parduotuvėse ar kitose prekybos vietose“.

2. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 48 straipsnio 1 daliai ir Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, taip pat ar šio nutarimo 3.7.15 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims ir Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 11 daliai ir 9 straipsnio 1 bei 2 punktams.

1. Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 ir 3.7.15 punktuose diferencijuojami keleivių vežėjai: 3.4.4 punktas skiriamas privatiems vežėjams, o 3.7.15 punkte išskiriamas savivaldybių reguliavimo sričiai priklausantis keleivinis transportas (vežėjai). Pareiškėjo nuomone, dėl kasos aparatų įdiegimo didėja keleivių privačių vežėjų išlaidos, varžoma ūkinės veiklos laisvė, žlugdomas privatus verslas, stabdoma privačios nuosavybės plėtra. Valstybinei nuosavybei suteikiamas prioritetas privačios nuosavybės atžvilgiu. Savivaldybių (municipalinio) keleivinio transporto vežėjams sudaromos išskirtinės sąlygos veikti rinkoje, yra pažeidžiama sąžiningos konkurencijos laisvė, monopolizuojama rinka. Visa tai reguliuojama ne įstatymu, o poįstatyminiu aktu – Vyriausybės nutarimu. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims.

2. Pareiškėjo manymu, kasos aparatus įdiegus privačiame keleiviniame transporte padidėja vairuotojų psichologinė įtampa, atsiranda grėsmė eismo ir keleivių saugumui. Vairuotojams yra sudaromos netinkamos, nesaugios ir nesveikos darbo sąlygos. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

3. Pareiškėjas teigia, kad Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu keleivių privatūs vežėjai išskiriami iš kitų vežėjų, pvz., krovinių vežėjų, kurių veikla minėtu punktu nereguliuojama. Savivaldybių transportas, autobusų ir troleibusų parkai dėl veiklos mastų ir jiems skiriamų valstybės dotacijų miestuose užima dominuojančią padėtį. Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktu savivaldybių keleivinio transporto padėtis daroma išskirtine, sąžininga konkurencija pažeidžiama. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai.

4. Pareiškėjas nurodo, jog pagal Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ūkio subjektams draudžiama atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, kad ir kokio pobūdžio būtų jų ūkinė veikla. Tuo tarpu Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktu konkurencija ribojama. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 daliai.

5. Pareiškėjo nuomone, Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 daliai, kurioje apibrėžiama ūkio subjektų dominuojančios padėties samprata. Savivaldybių keleivinis transportas (vežėjai) dominuoja rinkoje, o Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktu tas dominavimas dar labiau įtvirtinamas.

6. Pareiškėjo teigimu, Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 punktams, pagal kuriuos draudžiama piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi atitinkamoje rinkoje atliekant visokius veiksmus, kurie riboja konkurenciją. Pareiškėjo nuomone, Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija), t. y. poįstatyminio akto, 3.7.15 punktu nepagrįstai varžoma privačių vežėjų galimybė veikti rinkoje, dėl privalomo kasos aparatų įrengimo privačiame transporte jiems primetamos pardavimo sąlygos, ribojama techninė pažanga.

1. Suinteresuoto asmens atstovas nurodė, jog Vyriausybė 1998 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 664 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ nustatė, kad visose darbo vietose, kuriose gyventojai atsiskaito grynaisiais pinigais ir kuriose negali būti išduodami apskaitos dokumentai su visais Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme nurodytais rekvizitais (pirkėjo ir pardavėjo kodais, pavadinimais ar pavardėmis bei vardais ir pan.), turi būti įrengti ir naudojami kasos aparatai. Nutarimu (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) Vyriausybė siekė nustatyti tokią grynųjų pinigų apskaitos tvarką, kuri įgalintų teisingai apskaityti ir kontroliuoti visų nuosavybės formų įmonių gaunamas įplaukas ir privalomus sumokėti mokesčius.

2. V. Vasiliauskas pažymėjo, kad Nutarimu (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) nustatyti vienodi apskaitos reikalavimai visų nuosavybės formų ūkio subjektams ir niekaip neribojama ūkinės veiklos laisvė bei privati iniciatyva. Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punkte nustatyta vienoda prievolė įsirengti kasos aparatus ir privačioms įmonėms – keleivių vežėjoms, ir savivaldybių keleivinio transporto įmonėms, jeigu jos 3.7.15 punkte nurodytu būdu neplatina vienkartinių bilietų – talonų. Ši lengvata taikoma atsižvelgiant tik į bilietų platinimo būdą – jei ne mažiau kaip pusė vienkartinių bilietų – talonų parduodama kioskuose ar parduotuvėse, kuriose naudojami kasos aparatai ir registruojamas kiekvienas bilietų pardavimas. Tokį atsiskaitymą efektyviau kontroliuoti gali ūkio subjekto administracija ir mokesčių inspekcija. V. Vasiliauskas nurodė, kad šį būdą naudoja ir kai kurios privačios įmonės, taip pat kad kasos aparatus įsirengia ir naudoja kai kurios vienkartinių bilietų – talonų sistemos netaikančios savivaldybių įmonės vežėjos. V. Vasiliausko nuomone, šiomis Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatomis asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva nėra varžoma, o dėl pagerėjusios visų nuosavybės formų vežėjų mokamų mokesčių kontrolės užtikrinama sąžininga konkurencija ir pasiekiama, kad jų veikla tarnautų tautos gerovei. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 ir 3.7.15 punktai neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims.

3. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, kasos aparatų naudojimas keleiviniame transporte (ypač miestų maršrutuose, kadangi taikoma viena paslaugos kaina) yra nesudėtingas, vairuotojo darbo jis neapsunkina. Kasos aparate kaupiami suvestiniai duomenys, todėl supaprastinama įplaukų apskaita, sumažinamas vairuotojo darbo metu ir po darbo pildomų dokumentų skaičius. Atsiskaitymui su gyventojais naudojant kasos aparatus vairuotojų darbas netampa labiau įtemptas ir nesaugus. Todėl, suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijamos Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

4. V. Vasiliauskas pažymėjo, kad pareiškėjo paminėti krovinių vežėjai daugiausia veža įmonių ir gyventojų krovinius, o atsiskaitymui tarp įmonių ir su gyventojais kasos aparatai nebūtini, kadangi vežėjo įmonės buhalterijoje kiekvienam klientui išrašomas apskaitos dokumentas su visais Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme nurodytais rekvizitais. Be to, pasibaigus Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punkte nustatytam terminui, keleivinio transporto priemonėse atliekamos įplaukų apskaitos tvarka yra tokia pat, kaip ir daugumą kitų veiklų vykdančių ūkio subjektų, aptarnaujančių daug klientų, todėl vienodos konkurencijos sąlygos netgi išplečiamos. Savivaldybių įmonės vežėjos daugelyje miestų užima dominuojančią padėtį, tačiau tai daugiau lemia susiklosčiusios aplinkybės, o ne Nutarimu (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) nustatyta įplaukų registravimo tvarka. Suinteresuoto asmens atstovas pabrėžė, kad įdiegus kasos aparatus privačių vežėjų dalis rinkoje nesumažėjo. Kasos aparatais registruojant įplaukas pasiekta techninė pažanga, kurios pranašumus ir darbo palengvinimą bei apskaitos pagerėjimą pripažįsta ir patys vežėjai. Todėl, V. Vasiliausko nuomone, ginčijamos Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konkurencijos įstatymo nuostatoms.

1. Vyriausybė 1998 m. birželio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 664 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“, kurio 3.4.4 punkte buvo nustatyta, kad kasos aparatai turi būti įrengti „iki 2000 m. sausio 1 d. – pramogų, kultūros ir sporto įstaigų bei keleivinio transporto įmonių bilietų kasose bei keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose. Pramogų, kultūros ir sporto įstaigose bei jų bilietų kasose gali būti prekiaujama ir šiems renginiams skirtais informaciniais leidiniais“.

Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1493 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 664 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ dalinio pakeitimo“, kuriuo minėto Vyriausybės 1998 m. birželio 4 d. nutarimo 3.4.4 punktą išdėsčius nauja redakcija numatyta, kad kasos aparatai turi būti įrengti „iki 2000 m. sausio 1 d. – keleivinio transporto įmonių bilietų kasose bei keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose. Savivaldybių tarybos savo sprendimu gali iki trijų mėnesių atidėti kasos aparatų įrengimo terminą miestų keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose“.

Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1493 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 664 „Dėl kasos aparatų diegimo ir naudojimo“ dalinio pakeitimo“ 5 punktu Vyriausybės 1998 m. birželio 4 d. nutarimas Nr. 664 buvo papildytas 3.7.15 punktu, kuriame nustatyta, kad kasos aparatai nebūtini „miestų keleivinio transporto priemonėse, kuriose už važiavimą atsiskaitoma pažymėjus vienkartinius bilietus – talonus. Ne mažiau kaip pusė visų vežėjo parduodamų talonų turi būti nuolat pardavinėjama spaudos kioskuose, parduotuvėse ar kitose prekybos vietose“.

2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 48 straipsnio 1 daliai ir Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, taip pat ar šio nutarimo 3.7.15 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims ir Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, 2 straipsnio 1 daliai, 3 straipsnio 11 daliai ir 9 straipsnio 1 bei 2 punktams.

3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 48 straipsnio 1 daliai ir Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai.

Iš pareiškėjo prašymo motyvų matyti, jog jam kyla abejonių ne dėl viso Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punkto, o tik dėl tos šio punkto nuostatos, kad kasos aparatai turi būti įrengti keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose, atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, 48 straipsnio 1 daliai ir Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai.

4. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Iš pareiškėjo prašymo motyvų matyti, jog jam kyla abejonių, ar Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punktas neprieštarauja ne visai Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, o tik šios dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

5. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar:

1. Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta:

2. Pareiškėjas nurodo, kad Nutarimo 3.4.4 ir 3.7.15 punktuose diferencijuojami keleivių vežėjai: 3.4.4 punktas skiriamas privatiems vežėjams, o 3.7.15 punkte išskiriamas savivaldybių reguliavimo sričiai priklausantis keleivinis transportas (vežėjai). Pareiškėjo nuomone, dėl kasos aparatų įdiegimo didėja keleivių privačių vežėjų išlaidos, yra varžoma ūkinės veiklos laisvė, žlugdomas privatus verslas, stabdoma privačios nuosavybės plėtra. Valstybinei nuosavybei suteikiamas prioritetas privačios nuosavybės atžvilgiu. Savivaldybių (municipalinio) keleivinio transporto vežėjams sudaromos išskirtinės sąlygos veikti rinkoje, yra pažeidžiama sąžiningos konkurencijos laisvė, monopolizuojama rinka. Visa tai reguliuojama ne įstatymu, o poįstatyminiu aktu – Vyriausybės nutarimu. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims.

3. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

4. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies turinį atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą derindama asmens ir visuomenės interesus. Šioje konstitucinėje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimas). Reguliuodama ūkinę veiklą valstybė negali pažeisti sąžiningos konkurencijos, ūkio subjektų lygiateisiškumo, kitų Konstitucijoje įtvirtintų principų.

Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis yra susijusi su šio straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą. Reguliuodama ūkinę veiklą, valstybė negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ūkio subjektams būtų sudarytos nepalankios, nevienodos ūkininkavimo sąlygos, varžoma iniciatyva, nesudaromos galimybės jai reikštis.

5. Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalies nuostata, kad įstatymas saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, inter alia reiškia įpareigojimą įstatymų leidėjui įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų monopolizuojama gamyba ir rinka, kad būtų užtikrinta sąžiningos konkurencijos laisvė bei numatyti priemonės ir būdai jai apsaugoti. Be to, ši nuostata reiškia, kad ir kitų valstybės ir savivaldos institucijų teisės aktais negalima pažeisti minėtų konstitucinių principų.

6. Sistemiškai aiškinant Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių nuostatas pažymėtina, kad valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi užtikrinti ir privataus asmens (šios veiklos subjekto), ir visuomenės interesus. Ūkinė veikla yra neatsiejama nuo pareigos mokėti mokesčius, kitus privalomus mokėjimus, nuo pareigos laikytis nustatytos finansinės tvarkos.

Įstatymų leidėjas, turėdamas konstitucinę pareigą reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, įstatymais reguliuoja ir ūkio subjektų finansinę veiklą, nustato buhalterinės apskaitos tvarkymą. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą buhalterinė apskaita – ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Tvarkant buhalterinę apskaitą yra naudojami įvairūs apskaitos būdai ir priemonės. Vienas iš būdų organizuoti ir tvarkyti buhalterinę apskaitą – kasos aparatų įdiegimas ir naudojimas.

Pažymėtina, kad įstatymuose ne tik yra nustatyta pareiga įrengti kasos aparatus, bet ir numatyta atsakomybė už šios pareigos nevykdymą arba netinkamą vykdymą (pvz., Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 163³–163⁸ straipsniai).

7. Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punkte yra įtvirtintas įpareigojimas įrengti kasos aparatus keleivinio transporto įmonių bilietų kasose bei keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose. Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punkte nustatyta, kad kasos aparatai nebūtini miesto keleivinio transporto priemonėse, kuriose už važiavimą atsiskaitoma pažymėjus vienkartinius bilietus – talonus, jei ne mažiau kaip pusė visų vežėjo parduodamų talonų nuolat pardavinėjama spaudos kioskuose, parduotuvėse ar kitose prekybos vietose.

Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punkte nustatyta pareiga įrengti kasos aparatus visoms keleivinio transporto priemonėms – ir privačioms įmonėms, ir savivaldybių keleivinio transporto įmonėms, jeigu jos 3.7.15 punkte nurodytu būdu neplatina vienkartinių bilietų – talonų. Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punkto nuostata suformuluota atsižvelgiant ne į keleivinio transporto priklausomybę privačiam ar viešajam ūkio sektoriui, o tik į bilietų platinimo būdą: jei ne mažiau kaip pusė vienkartinių bilietų – talonų nuolat pardavinėjama spaudos kioskuose, parduotuvėse ar kitose prekybos vietose. Ir privatūs vežėjai, ir valstybės bei savivaldybių transporto įmonės savo nuožiūra gali pasirinkti vienkartinių bilietų – talonų platinimo būdą.

8. Ginčijamomis Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) nuostatomis iš esmės reguliuojamas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Tokiu teisiniu reguliavimu nepaneigiama sąžiningos konkurencijos laisvė, nėra monopolizuojama gamyba ir rinka. Kartu nėra pagrindo teigti, kad tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama privačios nuosavybės teisė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva bei nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

9. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punkto nuostata, jog kasos aparatai turi būti įrengti keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose, ir 3.7.15 punktas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims.

1. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

Teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas inter alia reiškia, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į tokias darbo sąlygas, kurios nedarytų neigiamo poveikio jo gyvybei, sveikatai, atitiktų saugumo ir higienos reikalavimus. Darbo sąlygomis yra laikytinos darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio laikas, darbo priemonės ir kt.

2. Pareiškėjas teigia, jog kasos aparatus įdiegus privačiame keleiviniame transporte padidėja vairuotojų psichologinė įtampa, atsiranda grėsmė eismo ir keleivių saugumui. Vairuotojams yra sudaromos netinkamos, nesaugios ir nesveikos darbo sąlygos. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

3. Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punktu nustačius, kad kasos aparatai turi būti įrengti keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose, nėra pažeidžiama teisė į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Naudojant bilietų pardavimui kasos aparatus, privaloma laikytis su tuo susijusių saugumo reikalavimų, numatytų teisės aktuose. Ginčijamu teisiniu reguliavimu tokie reikalavimai nėra paneigiami.

4. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punkto nuostata, kad kasos aparatai turi būti įrengti keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas.

1. Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Šio įstatymo tikslas – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje.“

2. Pareiškėjas teigia, kad Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punktu privatūs vežėjai išskiriami iš kitų vežėjų. Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktas savivaldybių keleivinio transporto įmonių padėtį daro išskirtinę, juo yra pažeidžiama sąžininga konkurencija. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai.

3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punkto nuostata, jog kasos aparatai turi būti įrengti keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose, ir 3.7.15 punktas nepažeidžia sąžiningos konkurencijos laisvės. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra paneigiama Konkurencijos įstatymo paskirtis.

4. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.4.4 punkto nuostata, kad kasos aparatai turi būti įrengti keleivinio transporto priemonėse, kuriose parduodami bilietai, įregistruoti teritorinėse valstybinėse mokesčių inspekcijose, ir 3.7.15 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 1 straipsnio 1 daliai.

1. Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Šiuo įstatymu draudžiama ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, nesvarbu, kokio pobūdžio jų ūkinė veikla, išskyrus atvejus, kai šis įstatymas ar įstatymai, skirti atskiroms ūkinės veiklos sritims, numato išimtis.“

2. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamu Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) punktu ribojama konkurencija.

3. Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas draudimas ūkio subjektams atlikti veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją.

Pažymėtina, kad pagal Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktą ūkio subjektai nėra įgalinami atlikti kokius nors veiksmus, kurie riboja ar gali riboti konkurenciją.

4. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 2 straipsnio 1 daliai.

1. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta: „Dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri įgalina daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį.“

2. Pareiškėjo manymu, savivaldybių keleivinis transportas (vežėjai) dominuoja rinkoje, o Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punkte tas dominavimas dar labiau įtvirtinamas.

3. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje yra pateiktas dominuojančios padėties rinkoje sąvokos apibrėžimas.

Pažymėtina, kad Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3. 7.15 punkte nėra pateiktas koks nors kitoks dominuojančios padėties sąvokos apibrėžimas, kuris skirtųsi nuo nustatytojo Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje. Šiuo punktu reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai.

4. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 11 daliai.

1. Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 punktuose nustatyta:

2. Pareiškėjas teigia, kad Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktu yra nepagrįstai varžoma privačių vežėjų galimybė veikti rinkoje, dėl privalomo kasos aparatų įrengimo privačiame transporte jiems primetamos pardavimo sąlygos, ribojama techninė pažanga. Todėl, pareiškėjo nuomone, Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktas prieštarauja Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 punktams.

3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktu nepažeidžiama sąžiningos konkurencijos laisvė.

Pažymėtina, kad šiuo punktu reguliuojami buhalterinės apskaitos tvarkymo, o ne dominavimo rinkoje santykiai. Taigi Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktu reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai negu Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 punktuose.

4. Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Nutarimo (1999 m. gruodžio 28 d. redakcija) 3.7.15 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 punktams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas