Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, 16 straipsnio 6 dalies ir 9 dalies 2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 "Dėl vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų patvirtinimo ir tarnybos laiko, kurio reikia procentiniam priedui už ištarnautus metus gauti, nustatymo" patvirtintų vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų (1998 m. lapkričio 20 d. redakcija) 31.3 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (2000 m. gegužės 2 d. redakcija) 7 straipsnio 1 daliai

1. Įstatymo 7 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą apskaičiuojama ir mokama pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų ir karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas ar karys. Į šį užmokestį įskaitomas pareiginis atlyginimas, taip pat priedai už laipsnį, stažą ir kategoriją, kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka (1 dalis). Už kiekvienus tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, mokama po 1 proc. šio straipsnio 1 dalyje nurodyto darbo užmokesčio (2 dalis). Įstatymo 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, už iki šio įstatymo įsigaliojimo buvusius tarnybos metus, įskaitytus į tarnybos laiką pensijai skirti, šio įstatymo 7 straipsnio 2 bei 3 dalyse, taip pat 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti procentai didinami 1,8 karto. Prilyginant tarnybos laiką 20 metų pagal šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, ši taisyklė taikoma tik tarnybos metams, buvusiems iki šio įstatymo įsigaliojimo. Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 2 punktas nustato, kad perskaičiuojant pensiją, paskirtą pareigūnams ir kariams iki šio įstatymo įsigaliojimo, pareigūnų ir karių valstybinė pensija apskaičiuojama pagal šį įstatymą, t. y. taikomos ir Įstatymo 7 straipsnio nuostatos.

Pareiškėjo nuomone, pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, 16 straipsnio 6 dalį ir 9 dalies 2 punktą perskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, paskirtą iki Įstatymo įsigaliojimo, turi būti atsižvelgiama į šios pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo mėnesį galiojantį darbo užmokestį už tas pareigas, kurias turėjo pareigūnas ar karys, išeidamas iš tarnybos. Tačiau gali būti panaikintos tam tikros pareigybės, pakeistas pareigybių pobūdis, apimtis, todėl pensijos mokėjimo metu esamas darbo užmokestis gali būti neadekvatus toms funkcijoms, kurias vykdė dabar jau į pensiją išėjęs asmuo. Taigi pensijos dydis priklauso nuo pareigūno ar kario išėjimo į pensiją laiko. Pareiškėjas abejoja, ar tai nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo.

2. Pareiškėjas teigia, kad pagal Įstatymą nustatyta vienoda valstybinės pensijos už tarnybą dydžio apskaičiavimo tiek tiems, kurie išėjo į pensiją iki Įstatymo įsigaliojimo, tiek tiems, kurie išėjo po Įstatymo įsigaliojimo, tvarka. Pensijos dydis apskaičiuojamas pagal tą patį darbo užmokesčio dydį. Už kiekvienus tarnybos iki Įstatymo įsigaliojimo metus, įskaitomus į tarnybos laiką pensijai skirti, mokama 1,8 proc. apskaičiuoto darbo užmokesčio. Už kiekvienus tarnybos po Įstatymo įsigaliojimo metus, įskaitomus į tarnybos laiką pensijai skirti, mokama 1 proc. apskaičiuoto darbo užmokesčio. Pareiškėjo nuomone, pareigūnų ar karių, išėjusių į pensiją iki Įstatymo įsigaliojimo, padėtis yra geresnė, negu išėjusiųjų į pensiją po Įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas teigia, kad ir šiuo aspektu Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys, 16 straipsnio 6 dalis ir 9 dalies 2 punktas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

3. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuojamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis, kai ši pensija paskirta po Įstatymo įsigaliojimo. Ta pati tvarka pagal Įstatymą turi būti taikoma ir perskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, paskirtą iki Įstatymo įsigaliojimo.

Tuo tarpu Nuostatų 31.3 punktas nustato, kad perskaičiuojant ištarnautų metų ir invalidumo pensijas vidaus reikalų sistemos pareigūnams ir kariams, kurie išėjo į pensiją nuo 1991 m. liepos 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d., krašto apsaugos sistemos pareigūnams ir kariams, kurie išėjo į pensiją nuo 1990 m. balandžio 25 d., valstybės saugumo ir prokuratūros sistemų pareigūnams, kurie išėjo į pensiją nuo šių įstaigų sukūrimo dienos, darbo užmokestis, iš kurio apskaičiuojama pensija, nustatomas išėjimo mėnesį nustatytą koeficientą atlyginimui apskaičiuoti dauginant iš 1994 m. gruodžio mėn. galiojusios 65 litų minimalios mėnesinės algos, pridedant ištarnautų metų priedą, priedą už kategoriją bei 1994 m. gruodžio mėn. galiojusį koeficientą atlyginimui už pareigūno laipsnį apskaičiuoti, taikant Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 907 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo“ (Žin., 1994, Nr. 77-1444) 4 ir 5 punktų nuostatas. Perskaičiuojant pensijas, paskirtas iš darbo užmokesčio, buvusio pagal 31 ir 31.3 punktuose nurodytas datas iki 1991 m. lapkričio 31 d., tarnybiniams atlyginimams apskaičiuoti imami minimalūs koeficientų schemų dydžiai pagal atitinkamas pareigas bei koeficientai priklausomai nuo specialaus laipsnio, patvirtinti atitinkamais Vyriausybės nutarimais, ir priskaičiuojami priedai už kategoriją, ištarnautus metus.

Pareiškėjas teigia, kad Įstatymas ir Nuostatai skirtingai apibrėžia darbo užmokestį, iš kurio apskaičiuojama pensija: Įstatymas nurodo, kad apskaičiavimui turi būti imamas darbo užmokestis, galiojantis pensijos mokėjimo mėnesį, o Nuostatuose įtvirtinta taisyklė, kad turi būti remiamasi darbo užmokesčiu, buvusiu išėjimo į pensiją mėnesį. Pareiškėjui kilo abejonė, ar Nuostatų 31.3 punktas neprieštarauja Įstatymo 7 straipsnio 1 daliai.

1. J. Andriuškevičiūtės nuomone, dėl Įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai turi būti sprendžiama įvertinus ne atskiras Įstatymo nuostatas, bet atskleidus jų visumos esmę ir santykį su Konstitucija. Įstatyme nustatyta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo ir perskaičiavimo tvarka, kai yra atsižvelgiama į tarnybos metų laikotarpį, ne pažeidžia, bet užtikrina Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų normų-principų įgyvendinimą. Siekiant, kad skirtingais laikotarpiais pareigūnų ar karių pareigas ėję asmenys turėtų teisę į socialines garantijas, ir buvo nustatyta modifikuota jų pensijos už tarnybą apskaičiavimo tvarka. Nedetalizavus šių subjektų teisių ypatumų būtų neįmanoma nustatyti vienos universalios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo taisyklės.

Suinteresuoto asmens atstovė nurodo, kad vertinant Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatas pažymėtina, jog kai kurių pareigybių, kurias asmuo ėjo ankstesniais metais, neliko. Nustatyti, kokios dabartinės pareigybės gali būti analogiškos faktiškai eitosioms, neįmanoma, todėl, nenustačius pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ypatumų, Įstatyme nustatytos pensijos nebūtų paskirtos, kartu nebūtų užtikrintas ir iki 1995 m. sausio 1 d. šiems asmenims galiojusių teisių tęstinumas.

J. Andriuškevičiūtės nuomone, Nuostatų 31.3 punkte nustatytos taisyklės nėra diskriminacinės, jomis siekiama nustatyti kuo objektyvesnę tarnybos stažo bei atlyginimo skirtingais laikotarpiais įtaką pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžiui. Kartu reikia įvertinti aplinkybes (pvz., lito įvedimas, pareigybių pavadinimų bei funkcijų pakeitimai), kurios turėjo įtakos tokių taisyklių atsiradimui.

Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad institucijos, skirdamos ir mokėdamos karių ir pareigūnų valstybinę pensiją už tarnybą, vadovaujasi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Karių ir pareigūnų valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais. Taigi įstatymų leidėjas numatė, kad Vyriausybė turi teisę nustatyti pensijų skyrimo ir mokėjimo taisykles.

Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Konstitucijos 29 straipsnyje suformuluotos normos nėra griežta dogma, jos vertintinos kaip bendros taisyklės, universalūs principai. Asmenų lygybės įstatymui principas teisėje nereiškia, kad visiems asmenims turi būti taikoma ta pati taisyklė, – jis įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.

J. Andriuškevičiūtė teigia, kad Įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, nustatančiomis pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą apskaičiavimo tvarką, siekiama įtvirtinti įvairiais laikotarpiais buvusią pareigūnų ir karių teisę į pensiją. Ginčijamose Įstatymo nuostatose sunku įžvelgti pareigūnų ir karių teisių diskriminaciją, jos vertintinos kaip užtikrinančios asmenų diferenciaciją, sąlygotą objektyvių priežasčių.

2. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė S. Černuševič teigia, kad ginčijamos Įstatymo nuostatos nėra diskriminacinės, jos bendrais pagrindais pagal tas pačias sąlygas ir ta pačia tvarka taikytinos visiems Įstatymo 1 straipsnyje išvardytiems asmenims. Konstitucija nustato, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais (52 straipsnis). Tačiau Konstitucija nereglamentuoja valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimų: joje nenumatyta, kam ir kokiomis sąlygomis jos gali būti skiriamos ir mokamos. Valstybinių pensijų prigimtis yra kitokio pobūdžio negu socialinio draudimo ar šalpos pensijų, jų skyrimą ir mokėjimą nustato atskiri įstatymai. Tokia įstatymų leidėjo teisė įtvirtinta Konstitucijoje. Teisinio reguliavimo būdus ir turinį lemia socialinio gyvenimo įvairovė. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, nėra teisinio pagrindo teigti, kad ginčijami Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys, 16 straipsnio 6 dalis ir 9 dalies 2 punktas paneigia konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą.

S. Černuševič pažymi, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų indeksavimo mechanizmas taikytinas visoms pensijoms: ir paskiriamoms po Įstatymo įsigaliojimo, ir paskirtoms iki Įstatymo įsigaliojimo, ir pagal Įstatymą perskaičiuotoms. Nuostatų 9 ir 31.3 punktuose nurodyta pareigūnų ir karių valstybinių pensijų indeksavimo tvarka atitinka Įstatyme nustatytą tvarką.

3. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas A. Sodonis teigia, kad, Vyriausybės nuomone, ir pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, ir pagal Nuostatų 31.3 punktą pareiginio atlyginimo koeficientą, buvusį pareigūno išėjimo į pensiją mėnesį, reikia dauginti iš bazinės mėnesinės algos, galiojančios pensijos mokėjimo mėnesį. Pagal Nuostatus darbo užmokestis apskaičiuojamas pareiginio atlyginimo koeficientą dauginant iš minimalios mėnesinės algos dydžio, galiojančio pensijos apskaičiavimo mėnesį, bet ne dydžio, galiojusio pareigūno ir kario išėjimo į pensiją mėnesį, todėl šiuo atžvilgiu nėra prieštaravimo tarp Nuostatų 31.3 punkto ir Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies.

A. Sodonis nurodo, kad pareigūnų ir karių, išėjusių į pensiją iki Įstatymo įsigaliojimo, pareiginio atlyginimo koeficientai buvo mažesni už asmenų, išėjusių į pensiją po Įstatymo įsigaliojimo, pareiginio atlyginimo koeficientus. Įstatymų leidėjas tai kompensavo 1,8 karto padidindamas pensiją sudarančią darbo užmokesčio dalį.

A. Sodonio nuomone, ginčijamos Įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai, o Nuostatų 31.3 punktas neprieštarauja Įstatymo 7 straipsnio 1 daliai.

1. Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

2. Pareiškėjas teigia, kad pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalis, 16 straipsnio 6 dalį ir 9 dalies 2 punktą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis priklauso nuo to, kada asmuo išėjo į pensiją: iki ar po Įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjas abejoja, ar tai, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis priklauso nuo išėjimo į pensiją laiko, nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės įstatymui principo.

Pareiškėjo nuomone, pagal Įstatymą pareigūnų ir karių, kuriems valstybinė pensija už tarnybą buvo paskirta iki Įstatymo įsigaliojimo, padėtis yra geresnė už pareigūnų ir karių, kuriems tokia pensija paskiriama po Įstatymo įsigaliojimo, padėtį. Pareiškėjas abejoja, ar ir šiuo aspektu pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio apskaičiavimo ir perskaičiavimo teisinis reguliavimas neprieštarauja konstituciniam asmenų lygybės įstatymui principui.

3. Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 16 straipsnio 6 dalyje ir 9 dalies 2 punkte įtvirtintomis normomis reguliuojami santykiai, kylantys apskaičiuojant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, paskiriamą po Įstatymo įsigaliojimo, taip pat perskaičiuojant nurodytą pensiją, paskirtą iki Įstatymo įsigaliojimo. Minimos Įstatymo nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad pareiškėjui kyla abejonė dėl Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 16 straipsnio 6 dalyje ir 9 dalies 2 punkte nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį apskaičiuojama ir perskaičiuojama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

Pagal pareiškėjo prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys, 16 straipsnio 6 dalis ir 9 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui.

4. Pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 52 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Pagal šį Konstitucijos straipsnį gali būti numatytos ir kitokios, ne tik jame nurodytos, pensijos ar socialinė parama, tarp jų – pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį pensinio aprūpinimo ir socialinės paramos santykiai reguliuojami tik įstatymais.

Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos bei įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymais.

Įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, dydžius, sąlygas, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Todėl nustatyto teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais bloginamas pensinis aprūpinimas, galimi tik tada, kai valstybėje susidaro ypatinga situacija ir kai tai būtina kitų konstitucinių vertybių apsaugai. Tai gali būti daroma tik įstatymu ir nepažeidžiant Konstitucijos.

5. Įstatymais reguliuojant pensinį aprūpinimą turi būti laikomasi ir kitų konstitucinių principų, tarp jų – asmenų lygybės įstatymui principo, įtvirtinto Konstitucijos 29 straipsnyje, kuriame nustatyta:

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalys, 16 straipsnio 6 dalis ir 9 dalies 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

1. Nuostatų 31.3 punkte nustatyta:

2. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą apskaičiuojama ir mokama pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas ar karys. Į šį užmokestį įskaitomas pareiginis atlyginimas, taip pat priedai už laipsnį, stažą ir kategoriją, kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka.

3. Pareiškėjo nuomone, Nuostatų 31.3 punkte nustatyta kitokia negu Įstatyme pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, paskirtos iki Įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimo tvarka. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymas ir Nuostatai skirtingai apibrėžia darbo užmokestį, iš kurio apskaičiuojama pensija: Įstatyme nustatyta, kad apskaičiavimui turi būti imamas darbo užmokestis, galiojantis pensijos mokėjimo mėnesį (7 straipsnio 1 dalis), o Nuostatuose – darbo užmokestis, buvęs išėjimo į pensiją mėnesį (31.3 punktas). Pareiškėjas prašo ištirti, ar Nuostatų 31.3 punktas neprieštarauja Įstatymo 7 straipsnio 1 daliai.

4. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalies, 16 straipsnio 6 dalies ir 9 dalies 2 punkto nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Todėl Konstitucinis Teismas tirs, ar Nuostatų 31.3 punktas neprieštarauja Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, 16 straipsnio 6 daliai ir 9 dalies 2 punktui.

5. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalį pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydį lemia tai, kad jis apskaičiuojamas ir mokamas pagal pensijos mokėjimo mėnesį galiojantį pareigūnų arba karių darbo užmokestį už tas pareigas, kurias išeidamas iš tarnybos turėjo pareigūnas ar karys. Į šį užmokestį įskaitomas pareiginis atlyginimas, taip pat priedai už laipsnį, stažą ir kategoriją, kai šie priedai mokami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytas darbo užmokestis yra bazinis dydis ir perskaičiuojant iki Įstatymo įsigaliojimo pareigūnams ir kariams paskirtą valstybinę pensiją už tarnybą (Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 2 punktas).

Pagal Nuostatų 31.3 punktą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydį lemia tai, kad jis apskaičiuojamas ir mokamas pagal darbo užmokestį, kuris nustatomas išėjimo į pensiją mėnesį galiojusį koeficientą atlyginimui apskaičiuoti dauginant iš 1994 m. gruodžio mėn. galiojusios 65 litų minimalios algos. Prie šio darbo užmokesčio yra pridedama priedas už ištarnautus metus, priedas už kategoriją bei 1994 m. gruodžio mėn. galiojęs koeficientas atlyginimui už pareigūno laipsnį apskaičiuoti, taikant Vyriausybės 1994 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 907 „Dėl darbo užmokesčio ir kitų išmokų indeksavimo“ 4 ir 5 punktų nuostatas.

Taigi Nuostatų 31.3 punkte iš esmės yra nustatyti iki Įstatymo įsigaliojimo paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis ir šio dydžio perskaičiavimo tvarka. Pažymėtina, kad Nuostatų 31.3 punkte nustatyti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, paskirtos iki Įstatymo įsigaliojimo, dydis ir jo perskaičiavimo tvarka skiriasi nuo Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 16 straipsnio 6 dalyje ir 9 dalies 2 punkte nustatytų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, paskirtos iki Įstatymo įsigaliojimo, dydžio ir šio dydžio perskaičiavimo tvarkos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 31.3 punktas prieštarauja Įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, 16 straipsnio 6 daliai ir 9 dalies 2 punktui.

6. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 52 straipsnį asmenys, kuriems skiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai, turi būti nustatyti įstatymu.

Pažymėtina, kad asmenys, turintys teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai yra nustatyti Įstatyme. Įstatyme taip pat nustatyta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, paskirtos iki Įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimo tvarka. Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad skiriant ir mokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą vadovaujamasi šiuo įstatymu bei Vyriausybės patvirtintais Karių ir pareigūnų valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatais, reiškia, jog Vyriausybė yra įpareigota nustatyti pareigūnų ir karių valstybinių pensijų už tarnybą skyrimo ir mokėjimo tvarką, nepakeisdama Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Nuostatų 31.3 punkte nustatyta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, paskirtos iki Įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimo tvarka, perskaičiuojamos pensijos dydis skiriasi nuo Įstatyme nustatytų minimos pensijos perskaičiavimo tvarkos ir dydžio. Nuostatų 31.3 punkte iš esmės yra nustatyti iki Įstatymo įsigaliojimo paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydis ir šio dydžio perskaičiavimo tvarka. Pagal Konstitucijos 52 straipsnį pensijos dydis turi būti nustatytas tik įstatyme, bet ne poįstatyminiame akte – Vyriausybės nutarimu patvirtintuose Nuostatuose.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 31.3 punktas prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.

7. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Vyriausybės teisės aktas yra poįstatyminis teisės aktas, jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Vyriausybė gali nustatyti tik tokį teisinį reguliavimą, kuris neprieštarauja įstatymams. Vyriausybės nustatomoje tvarkoje negali būti teisės normų, nustatančių kitokį teisinį reguliavimą, negu nustatyta įstatyme, ir konkuruojančių su įstatymų normomis.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vyriausybė Nuostatų 31.3 punkto normomis nustatė kitokią negu numatyta Įstatyme pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, paskirtos iki Įstatymo įsigaliojimo, perskaičiavimo tvarką ir kitokį perskaičiuojamos pensijos dydį. Remiantis Konstitucijos 52 straipsniu asmenys, turintys teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą, šios pensijos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai turi būti nustatyti įstatyme. Vyriausybė Nuostatų 31.3 punkto nuostatomis sukūrė naujas teisės normas, konkuruojančias su Įstatymo normomis.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Nuostatų 31.3 punktas prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

8. Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta: