Dėl Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 8 straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 3 dalies, 5 dalies 10, 11 ir 12 punktų, 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktų, 2 ir 7 dalių, 42 straipsnio 4 dalies, 60 straipsnio, 61 straipsnio 1 dalies, 62 straipsnio 1 dalies ir 65 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktuose įtvirtintos valstybinio universiteto tarybos ir valstybinės kolegijos tarybos funkcijos susiaurina aukštosios mokyklos savivaldos teises mokslinės ir pedagoginės veiklos srityse, taip pat susiaurina autonomijos garantijas, nustatytas Konstitucijos 40 straipsnyje bei anksčiau išleistuose įstatymuose (pvz., Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo (Žin., 1991, Nr. 7-191) 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse). Dėl to pareiškėjas abejoja Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11, 12 punktų ir 24 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 punktų bei 7 dalies atitiktimi Konstitucijos 40 straipsniui.

2. Pareiškėjas mano, kad Konstitucijos 40 straipsnyje įtvirtinta aukštųjų mokyklų autonomija pedagoginėje ar mokslinėje veikloje turi būti vienodo lygio visoms aukštosioms mokykloms nepriklausomai nuo jų tipo (universitetai ar kolegijos), steigėjų (valstybinės ar nevalstybinės) ir pan. Tačiau, pareiškėjo nuomone, lyginant Įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytas aukštųjų mokyklų teises matyti, jog Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostata, kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas teises, reiškia, jog universitetų autonomijos lygis yra aukštesnis negu kitų aukštųjų mokyklų. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nevalstybinių aukštųjų mokyklų autonomija Įstatymu beveik neribojama, nes pagal Įstatymą nevalstybinių aukštųjų mokyklų (ir universitetų, ir kolegijų) valdymo tvarka nustatoma jos statute, o Įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nevalstybinės aukštosios mokyklos statutas priimamas jos steigėjo nustatyta tvarka. Pareiškėjas abejoja dėl Įstatymo 8 straipsnio 5 dalies, 9 straipsnio 3 dalies pirmo sakinio, 24 straipsnio 2 dalies ir 42 straipsnio 4 dalies antro sakinio atitikties Konstitucijos 40 straipsniui.

3. Pareiškėjo manymu, Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies antru sakiniu, kuriame įtvirtinta, kad senato pirmininkas negali būti kartu ir rektoriumi, yra ribojama tik valstybinio universiteto autonomija. Pareiškėjo požiūriu, kyla abejonių dėl Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies antro sakinio atitikties Konstitucijos 29 ir 40 straipsniams.

4. Pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 60 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis yra nevienodai vertinami studentai, studijuojantys valstybinėje aukštojoje mokykloje. Vieni studentai privalo sudaryti trišales sutartis (Įstatymo 60 straipsnio 2 dalis), o kiti – dvišales (Įstatymo 61 straipsnio 1 dalis). Abiejų paminėtų sutarčių turinys gali skirtis, nes pirmųjų turinį nustato Vyriausybė, o antrųjų tik tipinę formą tvirtina Švietimo ir mokslo ministerija (toliau – ir Ministerija). Todėl, pareiškėjo nuomone, valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantys studentai nėra lygūs įstatymui, dėl to kyla abejonių dėl Įstatymo 60 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.

5. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 65 straipsnio 1 ir 2 dalys paskolos grąžinimo tvarką nustato tik daliai studentų (valstybės finansuojamiems studentams, kurie per nustatytą studijų laikotarpį neįvykdė semestro studijų programos reikalavimų), tačiau studentams, studijuojantiems savo lėšomis, ta tvarka gali būti visai kita ir ją leidžiama nustatyti Vyriausybei. Pareiškėjo nuomone, valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantys studentai nėra lygūs įstatymui, todėl kyla abejonių dėl Įstatymo 65 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.

6. Pareiškėjo manymu, priėmimas į valstybinę aukštąją mokyklą, kurį pagal Įstatymo 47 straipsnio 3 dalį ir 61 straipsnio 1 dalį nulemia stojančiojo brandos egzaminų rezultatai, dar nereiškia, kad aukštasis mokslas yra visiems prieinamas pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus, kaip nustatyta Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjo manymu, aukštojo mokslo prieinamumą pagal sugebėjimus jau patekus į aukštąją mokyklą nemažai lemia materialinės studento gyvenimo ir studijų sąlygos, kurias savo ruožtu nulemia studijų kainos padengimo šaltinis: studentams, kuriems studijų kainą sumoka visi valstybės mokesčių mokėtojai, aukštasis mokslas yra prieinamas daug lengviau negu tiems, kurie patys turi sumokėti studijų kainą. Pareiškėjas pabrėžia, kad nors Įstatymo 60 straipsnio 4 dalyje numatoma galimybė konkurso būdu skirti studijuojantiesiems savo lėšomis valstybės paskolą studijoms apmokėti, tačiau, skirtingai nuo studijuojančiųjų valstybės finansuojamose vietose, šią paskolą studijuojantieji savo lėšomis privalo grąžinti nepriklausomai nuo to, ar jie valstybinėje aukštojoje mokykloje mokosi gerai, ar blogai (Įstatymo 60 straipsnio 3 ir 4 dalys). Vadinasi, šiuo atveju studijuojantieji valstybės finansuojamose vietose turi pranašumą: jei jie mokosi gerai, paskolos grąžinti nereikia (Įstatymo 60 straipsnio 3 dalis), o jeigu gerai mokosi studijuojantieji savo lėšomis, tai dėl valstybės paskolos gavimo jie privalo konkuruoti tik tarpusavyje (Įstatymo 60 straipsnio 4 dalis) ir net laimėję konkursą nėra atleidžiami nuo paskolos grąžinimo.

Nemokamą mokslą valstybinėje aukštojoje mokykloje gerai besimokantiems piliečiams Įstatymo nuostatos užtikrina tik tiems piliečiams, kurių sugebėjimai buvo geresni vidurinėje mokykloje, ir netaiko tiems piliečiams, kurių sugebėjimai ten buvo prastesni. Konstitucijos 41 straipsnio 3 dalies nuostata taikoma visiems piliečiams, gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose mokyklose, todėl, pareiškėjo nuomone, Įstatymo 60 straipsnio atitiktis Konstitucijos 41 straipsniui kelia abejonių.

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vyresniojo patarėjo A. Ramono rašytiniai paaiškinimai.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento konsultantės A. Ožiūnienės rašytiniai paaiškinimai.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 3 dalies nuostata, kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas teises, 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, 5 dalies 10, 11 ir 12 punktai, 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktai, 2 ir 7 dalys, 42 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės tarybos teikimu, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsniui, ar Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, 60 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 1 dalis, 62 straipsnio 1 dalis ir 65 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, taip pat ar Įstatymo 60 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 41 straipsniui.

Iš pareiškėjo pateiktų argumentų matyti, jog Seimo narių grupė abejoja dėl ginčijamų Įstatymo nuostatų atitikties atitinkamai ne visos apimties Konstitucijos 29, 40 ir 41 straipsniams, o tik Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 40 straipsnio 3 daliai ir 41 straipsnio 3 daliai.

2. Seimas 2001 m. sausio 25 d. Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 5, 9, 11, 15, 34, 40, 51, 54, 56, 59, 67 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (Žin., 2001, Nr. 16- 496) pakeitė Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punktą. Pareiškėjo ginčijama Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies nuostata, kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas teises, nebuvo pakeista.

3. Seimas 2001 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio, II skirsnio pavadinimo, 14, 15, 17, 27, 28, 29, 37, 39, 41, 47, 48, 54, 56, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 66, 67 straipsnių pakeitimo bei papildymo ir 18, 64, 65, 68 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą (Žin., 2002, Nr. 3-75), kuriuo pakeitė ginčijamus Įstatymo 60, 61 ir 62 straipsnius, o Įstatymo 65 straipsnį panaikino. Pakeitus Įstatymą, pareiškėjo ginčijamų Įstatymo nuostatų neliko, todėl, vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalimi, byla dėl pareiškėjo prašymo ištirti, ar Įstatymo 60 straipsnio 2 dalis, 61 straipsnio 1 dalis, 62 straipsnio 1 dalis ir 65 straipsnio 1 ir 2 dalys neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, taip pat ar Įstatymo 60 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 41 straipsnio 3 daliai, nutrauktina.

4. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą šioje byloje tirs, ar Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 3 dalies nuostata, kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas teises, 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, 5 dalies 10, 11 ir 12 punktai, 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktai, 2 ir 7 dalys, 42 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės tarybos teikimu, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai, taip pat ar Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

1. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta: „Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija.“

Atskleidžiant aukštosios mokyklos autonomijos, įtvirtintos Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje, turinį pažymėtina, kad „tradiciškai aukštosios mokyklos autonomija suprantama kaip teisė savarankiškai nustatyti ir įtvirtinti įstatuose ar statute savo organizacinę ir valdymo struktūrą, ryšius su kitais partneriais, mokslo ir studijų tvarką, studijų programas, studentų priėmimo tvarką, spręsti kitus su tuo susijusius klausimus, naudotis valstybės perduotu ir kitu įsigytu turtu, turėti teritorijos ir pastatų, kito turto, skirto mokslo ir studijų reikalams, neliečiamumo garantiją. Tuo tikslu aukštajai mokyklai garantuojama institucinė autonomija, t. y. tam tikras statusas, kuris reiškia, kad yra tam tikros veiklos sritys, laisvos nuo vykdomosios valdžios kontrolės“ (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 27 d. nutarimas).

2. Aukštojo mokslo sistema laiduoja mokslo ir kultūros, socialinę ir ekonominę plėtrą. Aukštojo mokslo paskirtis – kurti, kaupti ir skleisti mokslo žinias bei kultūros vertybes, ugdyti asmenybę ir visuomenę. Todėl visuomenė yra suinteresuota, kad aukštosiose mokyklose būtų sudarytos sąlygos ugdyti visapusišką asmenybę, kad aukštosios mokyklos turėtų dėstymo, mokslinių tyrimų ir kūrybinės veiklos laisvę. Savo ruožtu aukštosios mokyklos turi reaguoti į besikeičiančius visuomenės poreikius ir derinti savo veiklą su visuomenės interesais. Vadinasi, aukštosios mokyklos autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu, kitomis konstitucinėmis vertybėmis, su aukštųjų mokyklų pareiga laikytis Konstitucijos ir įstatymų, su aukštųjų mokyklų ir visuomenės interesų sąveika ir jų derinimu. Universitetų Didžiojoje Chartijoje (Magna Charta Universitatum, 1988 m. rugsėjo 18 d.) yra nustatyta, kad „šiandieniniame pasaulyje universitetų paskirtis teikti žinias jaunajai kartai reiškia, jog jie turi tarnauti kartu ir visai visuomenei“. Pažymėtina, kad „valstybės teisė reguliuoti išorinius aukštosios mokyklos reikalus neprieštarauja autonomijai, jei tai nedaro poveikio aukštosios mokyklos mokslinės ir pedagoginės veiklos laisvei“ (1994 m. birželio 27 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).

3. Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija. Aukštojo mokslo tikslų įvairovė lemia tai, kad gali būti įvairių tipų aukštųjų mokyklų. Konstitucinis Teismas 1996 m. liepos 10 d. nutarime pažymėjo, kad universitetai skiriasi nuo kitų aukštųjų mokyklų pagal studijų pobūdį, aukštųjų mokyklų tikslus, specialistų parengimo lygį ir kt. Atsižvelgiant į tai, kad gali būti įvairių tipų aukštųjų mokyklų, įstatymais skirtingų tipų aukštosioms mokykloms (priklausomai nuo to, ar tai universitetai, ar kolegijos, ar steigėjai yra valstybė, ar kiti subjektai, bei kitų sąlygų) gali būti nustatomos skirtingos autonomijos ribos; įstatymais gali būti skirtingai reguliuojami aukštųjų mokyklų valdymo, taip pat ir jų savivaldos santykiai.

Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip draudžianti įstatymais nustatyti nevienodas skirtingų aukštųjų mokyklų tipų autonomijos ribas. Skirtingų tipų aukštųjų mokyklų bei skirtingų steigėjų įsteigtų aukštųjų mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių) valdymo formų, jų valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jų funkcijų ir įgaliojimų skirtingas nustatymas įstatymais savaime nepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo.

1. Įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Nevalstybinės aukštosios mokyklos statutas priimamas jos steigėjo nustatyta tvarka, o keičiamas – statute nustatyta tvarka. Nevalstybinės aukštosios mokyklos statutą registruoja Ministerija.“

Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 1 sakinyje nurodyta: „Universitetai, be šio straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių, taip pat turi teisę:“.

Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies 2 sakinyje nustatyta: „Rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo.“

Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11 ir 12 punktuose nustatyta:

„Senatas vykdo šias pagrindines funkcijas: <......>;

10) svarsto universiteto plėtros perspektyvinio plano projektą ir, gavęs universiteto tarybos išvadą, jį tvirtina bei teikia Ministerijai kartu su universiteto tarybos išvada;

11) svarsto sutarties su Ministerija projektą ir, gavęs universiteto tarybos išvadą, teikia jį Ministerijai kartu su universiteto tarybos išvada;

12) svarsto metines rektoriaus ataskaitas, metines pajamų ir išlaidų sąmatas bei jų įvykdymo ataskaitas ir, gavęs universiteto tarybos išvadą, jas tvirtina.“

Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktuose, 2 ir 7 dalyse nustatyta:

„1. Valstybinio universiteto taryba, valstybinės kolegijos taryba (toliau – taryba):

1) rengia išvadas dėl aukštosios mokyklos plėtros perspektyvinio plano bei aukštosios mokyklos sutarties su Ministerija projektų;

2) teikia siūlymus dėl studijų, mokslinių tyrimų ir jų plėtros programų, taip pat dėl struktūros pakeitimų, reikalingų toms programoms įgyvendinti; <......>;

5) svarsto ir parengia išvadas dėl metinių rektoriaus (kolegijos direktoriaus) ataskaitų, metinių pajamų ir išlaidų sąmatų bei jų įvykdymo ataskaitų.

2. Kolegijos taryba renka kolegijos direktorių. <......>;

7. Jeigu senatas (akademinė taryba) nepritaria tarybos išvadoms ir siūlymams dėl metinių pajamų ir išlaidų sąmatų bei jų įvykdymo ataskaitų, taryba juos svarsto pakartotinai ir, jei tą patį sprendimą priima dar kartą, šis sprendimas tampa Senatui (akademinei tarybai) privalomas.“

Įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 2 sakinyje įtvirtinta: „Kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės tarybos teikimu.“

2. Pareiškėjas mano, kad Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje įtvirtintoji aukštųjų mokyklų autonomija pedagoginėje ar mokslinėje veikloje turi būti vienodo lygio visoms aukštosioms mokykloms nepriklausomai nuo jų tipo (universitetai ar kolegijos), steigėjų (valstybinės ar nevalstybinės) ir pan.

Pareiškėjas abejoja Įstatymo 8 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatyta nevalstybinės aukštosios mokyklos statuto priėmimo, keitimo ir registravimo tvarka, 9 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas teises, 24 straipsnio 2 dalies ir 42 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės tarybos teikimu, atitiktimi Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjo nuomone, Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11 ir 12 punktuose įtvirtintos universiteto senato funkcijos, taip pat Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 5 punktuose įtvirtintos valstybinio universiteto tarybos ir valstybinės kolegijos tarybos funkcijos susiaurina aukštosios mokyklos savivaldos teises mokslinės ir pedagoginės veiklos srityse, taip pat susiaurina autonomijos garantijas, nustatytas Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjas abejoja Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11 ir 12 punktų ir 24 straipsnio 1 dalies 1, 2 bei 5 punktų ir 7 dalies atitiktimi Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

3. Minėta, kad universitetai nuo kitų tipų aukštųjų mokyklų skiriasi pagal studijų pobūdį, aukštųjų mokyklų tikslus, specialistų parengimo lygį ir kt. Atsižvelgiant į ypatingą universitetų vaidmenį vykstant visuomenės raidai, jų reikšmę visuomeniniam gyvenimui, Įstatyme, be tų teisių, kurias turi visų tipų aukštosios mokyklos, universitetams nustatytos ir kitos teisės: teisė pasirinkti studijų, mokslinių tyrimų, profesionaliosios meninės veiklos formas ir kryptis, tvirtinti studijų krypties reglamentą atitinkančias studijų programas, teikti kvalifikacinius ir mokslo laipsnius bei pedagoginius vardus (Įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Valstybinio universiteto senatas, skirtingai nei valstybinių kolegijų akademinė taryba, turi teisę rinkti rektorių (Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 3 punktas), tvirtinti studijų programas (Įstatymo 42 straipsnio 4 dalis).

Pagal Konstituciją gali būti steigiamos ir nevalstybinės aukštosios mokyklos (Konstitucijos 40 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 8 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad „nevalstybinės aukštosios mokyklos statutas priimamas jos steigėjo nustatyta tvarka, o keičiamas – statute nustatyta tvarka. Nevalstybinės aukštosios mokyklos statutą registruoja Ministerija“.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad skirtingų tipų aukštųjų mokyklų bei skirtingų steigėjų įsteigtų aukštųjų mokyklų (valstybinių ir nevalstybinių) valdymo formų, jų valdymo institucijų, šių institucijų sudarymo tvarkos bei jų funkcijų ir įgaliojimų skirtingas nustatymas įstatymais savaime nepaneigia konstitucinio aukštųjų mokyklų autonomijos principo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 8 straipsnio 5 dalis, 9 straipsnio 3 dalies nuostata, kad universitetai, be Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje išvardytų teisių, turi ir Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytas teises, 24 straipsnio 2 dalis ir 42 straipsnio 4 dalies nuostata, kad kolegijos studijų programas tvirtina Ministerija kolegijos akademinės tarybos teikimu, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

4. Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinių universitetų visuomeninės priežiūros ir globos institucija yra universiteto taryba, valstybinės kolegijos – kolegijos taryba. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 4 ir 5 dalis taryba sudaroma 4 metų kadencijai iš ne mažiau kaip 9 ir ne daugiau kaip 21 nario. Taryba formuojama iš trijų dalių: vieną trečdalį tarybos narių statuto nustatyta tvarka skiria senatas (akademinė taryba), kitą trečdalį tarybos narių (ne aukštosios mokyklos darbuotojų), atstovaujančių mokslo, kultūros, meno, ūkio sritims, vietos savivaldos ar valstybės valdymo institucijoms, skiria švietimo ir mokslo ministras, likęs trečdalis tarybos narių skiriamas bendru rektoriaus (kolegijos direktoriaus) ir ministro sutarimu. Tarp aukštosios mokyklos senato (akademinės tarybos) skirtų narių turi būti rektorius (kolegijos direktorius) ir ne mažiau kaip vienas studentų atstovas, išrinktas studentų atstovybės, o jeigu jos nėra – visuotinio studentų susirinkimo (konferencijos). Ministras įsakymu skelbia tarybos sudėtį ir, atsižvelgdamas į rektoriaus (kolegijos direktoriaus) siūlymą, skiria jos pirmininką. Tarybos pirmininku negali būti toje aukštojoje mokykloje dirbantis asmuo. Tarybos nariais negali būti Seimo ir Vyriausybės nariai, politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai.

Valstybinių aukštųjų mokyklų tarybų narius skiria švietimo ir mokslo ministras bei valstybinių aukštųjų mokyklų savivaldos institucijos (senatas (akademinė taryba) ir rektorius (kolegijos direktorius)). Vadinasi, vykdomosios valdžios institucijos (švietimo ir mokslo ministro) ir valstybinių aukštųjų mokyklų savivaldos institucijų teisės sudarant tarybas yra vienodos. Pagal Įstatymo 24 straipsnio 4 dalį švietimo ir mokslo ministras negali neskelbti įstatymo nustatyta tvarka sudarytų tarybų sudėties. Valstybinių aukštųjų mokyklų tarybos yra visuomeninės priežiūros ir globos institucijos.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad konstitucinis aukštųjų mokyklų autonomijos principas turi būti derinamas su atsakomybės ir atskaitomybės visuomenei principu. Tuo tikslu taryba vertina, kaip valstybinė aukštoji mokykla vykdo savo uždavinius, naudoja turtą ir valstybės jai skirtas bei kitas gautas lėšas, kaip atlieka kitas Įstatymo nustatytas funkcijas. Tarybos padeda aukštosioms mokykloms palaikyti ryšius su visuomene, reaguoti į visuomenės poreikius.

Pažymėtina, kad dauguma taryboms nustatytų įgaliojimų juridine prasme yra rekomenduojamojo pobūdžio, išskyrus atvejį, kai taryba pakartotinai apsvarsčiusi priima tokias pačias išvadas ir siūlymus dėl metinių pajamų ir išlaidų sąmatų bei jų įvykdymo ataskaitų (Įstatymo 24 straipsnio 7 dalis).

Pagal Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10 ir 11 punktus valstybinio universiteto plėtros perspektyvinį plano projektą tvirtina, sutarties su Ministerija projektą Ministerijai teikia universiteto senatas. Įstatymo nuostatos, jog universiteto senatas universiteto plėtros perspektyvinį plano projektą tvirtina tik po to, kai gauna universiteto tarybos išvadą, kad sutarties su Ministerija projektą Ministerijai teikia tik po to, kai gauna tarybos išvadą, yra vertintinos kaip nustatančios tam tikrus procedūrinius reikalavimus, kuriuos būtina atlikti prieš senatui priimant sprendimus. Sprendžiant, ar Įstatyme nustatytais reikalavimais nepažeidžiamas aukštųjų mokyklų autonomijos principas, esminę reikšmę turi tai, kad tarybos išvados nesaisto senato priimant sprendimus minėtais klausimais. Tarybos priimami sprendimai teikti siūlymus dėl studijų, mokslinių tyrimų ir jos plėtros programų, taip pat dėl struktūros pakeitimų, reikalingų toms programoms įgyvendinti (Įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktas), yra rekomenduojamojo pobūdžio.

Įstatymo VIII skirsnyje yra numatomas valstybės biudžeto lėšų skyrimas valstybinėms aukštosioms mokykloms. Valstybinėms aukštosioms mokykloms jų funkcijoms vykdyti yra skiriamos valstybės lėšos, numatytos valstybės biudžete.

Aukštoji mokykla, gaunanti lėšas iš valstybės biudžeto, privalo atsiskaityti už gaunamų lėšų tinkamą panaudojimą, o įstatymų leidėjas turi diskreciją įstatymu nustatyti lėšų panaudojimo kontrolės būdus ir priemones.

Konstitucijos 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybės kontrolė prižiūri, ar teisėtai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti ir kitokių priežiūros formų.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 22 straipsnio 5 dalies 10, 11 ir 12 punktai ir 24 straipsnio 1 dalies 1, 2, 5 punktai bei 7 dalis neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

5. Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, kad rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad priklausomai nuo aukštosios mokyklos tipo ir kitų aplinkybių įstatymais gali būti nustatyta skirtinga aukštųjų mokyklų savivaldos institucijų sudarymo tvarka. Kitaip tariant, Konstitucijos 40 straipsnio 3 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip neleidžianti įstatymais nustatyti skirtingas aukštųjų mokyklų autonomijos ribas, taip pat skirtingai reguliuoti valstybinių ir nevalstybinių aukštųjų mokyklų savivaldos institucijų veiklą ir jų sudarymo santykius. Tai, kad Įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, jog tas pats asmuo negali būti rektoriumi ir senato pirmininku, nepaneigia Konstitucijoje įtvirtinto aukštųjų mokyklų autonomijos principo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostata, jog rektoriumi ir senato pirmininku negali būti tas pats asmuo, neprieštarauja Konstitucijos 40 straipsnio 3 daliai.