Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Seimo statutui

1. Pareiškėjos Seimo narių grupės prašymas ištirti Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas) atitiktį Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) (toliau – ir Seimo statutas) 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai grindžiamas šiais argumentais.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Seimo atstovės Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkės Agnės Širinskienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas neprieštarauja Seimo statutui. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.

3. Seimas 2018 m. kovo 20 d. priėmė nutarimą Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti sudarymo“.

Šiuo Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimu buvo sudaryta Komisija iš 12 Seimo narių (1 straipsnis) ir patvirtinta konkrečios sudėties Komisija, kurios nariu, be kitų Seimo narių, buvo paskirtas Seimo narys A. Kubilius (2 straipsnis).

4. 2018 m. gegužės 17 d. Seime buvo užregistruotas ginčijamo Seimo nutarimo projektas Nr. XIIIP-2154, kuriuo buvo siūloma pakeisti Komisijos sudėtį iš jos išbraukiant vieną narį – Seimo narį A. Kubilių, priklausantį opozicinei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai. Jį pakeisiantis Komisijos narys šiuo Seimo nutarimo projektu pasiūlytas nebuvo.

Pažymėtina, kad šiame ginčijamo Seimo nutarimo projekte Nr. XIIIP-2154 nenurodyta, dėl kokių aplinkybių ir priežasčių teikiamas šis nutarimo projektas.

Kaip matyti iš suinteresuoto asmens Seimo atstovės rašytinių paaiškinimų, taip pat iš Seimo IV (pavasario) sesijos 2018 m. gegužės 24 d. vakarinio posėdžio Nr. 177 stenogramos, ginčijamo Seimo nutarimo projektas Nr. XIIIP-2154 buvo parengtas spaudoje pasirodžius informacijai, kuria remiantis padaryta prielaida, kad yra galimas Komisijos nario A. Kubiliaus viešųjų ir privačių interesų konfliktas.

5. Seimas 2018 m. gegužės 31 d. priėmė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą nutarimą Nr. XIII-1227 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. XIII-1036 „Dėl Lietuvos Respublikos specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo apkaltos procesą parengti sudarymo“ pakeitimo“.

Atkreiptinas dėmesys, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo pavadinime netiksliai nurodytas keičiamo Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo pavadinimas – praleidus jame žodį „Seimo“, specialioji tyrimo komisija įvardyta kaip „Lietuvos Respublikos specialioji tyrimo komisija Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo apkaltos procesą parengti“.

6. Paminėtina, kad Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 4 straipsniu (2018 m. gegužės 29 d. redakcija) Komisijai buvo pavesta iki 2018 m. birželio 25 d. atlikti tyrimą ir Seimo Pirmininkui pateikti išvadą dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą kartu su Seimo nutarimo projektu ir kitais dokumentais. Komisija išvadą parengė ir Seimo nutarimo projektą ir kitus dokumentus pateikė 2018 m. birželio 20 d. Šioje išvadoje Komisija nurodė, kad Seimo narių grupės teikime pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Skardžiui pateikti kaltinimai yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo pradėti Seimo nario A. Skardžiaus apkaltos procesą Seime (8 punktas).

2018 m. birželio 30 d. Seimas priėmė nutarimą Nr. XIII-1425 „Dėl pritarimo Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadai“ (toliau – ir Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimas), kurio 1 straipsnyje buvo nutarta pritarti Komisijos išvadai. Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo 2 straipsnyje pripažinta, kad Komisija darbą baigė.

Taigi iš Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo matyti, kad Seimas nusprendė nepradėti Seimo nario A. Skardžiaus apkaltos proceso.

7. Pažymėtina, jog iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. gegužės 18 d. (jau po to, kai Seime 2018 m. gegužės 17 d. buvo užregistruotas ginčijamo Seimo nutarimo projektas Nr. XIIIP-2154, kuriuo buvo siūloma pakeisti Komisijos sudėtį iš jos išbraukiant vieną narį – Seimo narį A. Kubilių) Seimo narys Ramūnas Karbauskis kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (toliau – VTEK) dėl Seimo nario A. Kubiliaus elgesio įvertinimo.

VTEK 2018 m. gegužės 30 d. posėdyje nusprendė tyrimo dėl Seimo nario A. Kubiliaus elgesio atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms nepradėti, nes VTEK neturėjo tiesioginių ir akivaizdžių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad A. Kubilius aplinkybes, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, deklaravo pažeisdamas įstatymuose nustatytą tvarką ir terminus. R. Karbauskio pranešimo dalį, susijusią su Seimo nario A. Kubiliaus tarnybinėje veikloje (einant Komisijos nario pareigas) galbūt iškilusia viešųjų ir privačių interesų konflikto situacija, VTEK nusprendė perduoti Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, nes VTEK neturi įgaliojimų vertinti Seimo nario veiklos atitikties Seimo statuto nuostatoms, reglamentuojančioms Seimo nario prievolę vengti interesų konflikto ir pareigos nusišalinti įgyvendinimo tvarką.

Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2018 m. birželio 13 d. posėdyje, atsižvelgdama į tai, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu Seimo narys A. Kubilius buvo išbrauktas iš Komisijos sudėties, nusprendė Seimo nario A. Kubiliaus elgesio tyrimo nepradėti.

8. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo, kuriuo buvo pakeista Komisijos sudėtis, atitiktis Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai.

9. Seimas 1994 m. vasario 17 d. priėmė Seimo statutą, kuris įsigaliojo 1994 m. vasario 26 d. Seimo statutas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas.

Seimas 1998 m. gruodžio 22 d. priėmė Seimo statutą „Dėl Statuto pakeitimo“, kurio 1 straipsniu Seimo statutą (1994 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėstė nauja redakcija. Naujos redakcijos Seimo statutas įsigaliojo 1999 m. vasario 1 d.

10. Seimo statuto 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad trumpalaikiams ar siauresnės paskirties klausimams spręsti, konkretiems pavedimams vykdyti Seimas iš savo narių gali sudaryti tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas.

10.1. Seimo statuto 71 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad Seimas, pripažinęs būtinybę, gali sudaryti laikinąsias tyrimo, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines ir kitokias laikinąsias komisijas kokiam nors klausimui ištirti, parengti ar kitiems Seimo pavedimams atlikti.

10.2. Pagal Seimo statuto 231 straipsnio (2011 m. spalio 13 d. redakcija) 2 dalį Seimas sudaro specialiąją tyrimo komisiją pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti (toliau – ir specialioji tyrimo komisija), jeigu teikimą pradėti apkaltos procesą pateikė ne mažesnė kaip 1/4 visų Seimo narių grupė.

10.3. Taigi iš Seimo statuto 25 straipsnio 3 dalies, 71 straipsnio 1 dalies, 231 straipsnio (2011 m. spalio 13 d. redakcija) 2 dalies nuostatų matyti, kad specialioji tyrimo komisija yra Seimo laikinoji komisija, atliekanti specifines funkcijas – tirianti pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą pagrįstumą ir rengianti išvadą dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą.

11. Seimo statutas reglamentuoja ir Seimo laikinųjų komisijų, inter alia specialiosios tyrimo komisijos, sudarymo tvarką.

11.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad specialiosios tyrimo komisijos, kaip specifines funkcijas (pateiktų siūlymų pradėti apkaltos procesą pagrįstumo tyrimą ir išvados dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą rengimą) atliekančios Seimo laikinosios komisijos, sudarymui yra taikomi tiek bendrieji Seimo komisijų sudarymo tvarkos reikalavimai, įtvirtinti Seimo statuto 71 straipsnyje „Komisijų sudarymas“, tiek specialieji Seimo statuto 232 straipsnyje „Specialiosios tyrimo komisijos sudarymo tvarka“ įtvirtinti reikalavimai.

11.1.1. Seimo statuto 71 straipsnyje inter alia nustatyta:

„<...>

11.1.2. Seimo statuto 232 straipsnyje nustatyta:

11.1.3. Sistemiškai aiškinant Seimo statuto 71 straipsnio 3 dalį, 5 dalies nuostatas „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 dalį, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal jose nustatytą teisinį reguliavimą sudarant specialiąją tyrimo komisiją pirmiausia yra nustatomas komisijos narių skaičius, po to – proporcinio atstovavimo Seimo frakcijoms (taigi ir Seimo daugumai, ir Seimo mažumai) normos ir terminas kandidatams į komisijos narius pasiūlyti; juos siūlo tiek Seimo dauguma, tiek Seimo mažuma, o Seimui balsuojant už Seimo daugumos ir mažumos pasiūlytus kandidatus, balsuojama už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą ir, jeigu jis nepatvirtinamas, komisijos narių skyrimo procedūra ta pačia tvarka pradedama iš naujo.

11.1.4. Taigi iš Seimo statuto 71 straipsnio 3 dalies, 5 dalies nuostatų „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 dalies matyti, kad, pagal jose nustatytą teisinį reguliavimą sudarant specialiąją tyrimo komisiją, eilės tvarka turi būti laikomasi minėtų procedūrų, o viena iš šių procedūrų yra kandidatų į komisijos narius siūlymo procedūra, kurioje turi dalyvauti tiek Seimo dauguma, tiek Seimo mažuma.

11.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina, jog Seimo statuto 71 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kandidatai į komisijos narius siūlomi Seimo posėdyje ne pagal iš anksto skirtas normas ir nors 2 Seimo nariai pareiškia abejonę dėl kurio nors kandidato, dėl jo balsuojama atskirai; jeigu posėdyje pasiūlytų kandidatų į komisijos narius yra daugiau, negu nustatytas komisijos narių skaičius, ir visi pasiūlyti kandidatai sutinka dirbti komisijoje, balsuojama atvirai biuleteniais su kandidatų sąrašu.

Taigi iš Seimo statuto 71 straipsnio 6 dalies matyti, kad pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą tais atvejais, kai kandidatai į komisijos narius Seimo posėdyje siūlomi ne pagal iš anksto skirtas proporcinio atstovavimo normas ir nors 2 Seimo nariai pareiškia abejonę dėl kurio nors kandidato, Seimo komisijos sudaromos kitokia tvarka, nei nustatyta Seimo statuto 71 straipsnio 3, 5 dalyse, inter alia Seimui balsuojant ne už visą komisijos narių sąrašą, o už atskirus kandidatus.

11.3. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina ir tai, kad pagal Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalį „tam tikrais atvejais“ Seimas gali nustatyti ir kitokią komisijų sudarymo tvarką, tačiau niekada jų negali sudaryti vienos frakcijos ar vieno komiteto atstovai.

Taigi pagal Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalį Seimas gali nustatyti kitokią komisijų sudarymo tvarką, nei nustatytoji Seimo statuto 71 straipsnio 3–6 dalyse. Pažymėtina, kad nei Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje, nei kitose Seimo statuto nuostatose nėra detalizuota, kokiais atvejais tokia kitokia komisijų sudarymo tvarka gali būti nustatyta, taip pat kokia teisine forma (kokiu teisės aktu), kokių procedūrų laikantis ir kokią konkrečią komisijų sudarymo tvarką Seimas gali nustatyti.

12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad nei Seimo statuto 71, 232 straipsniuose, nei kitose Seimo statuto nuostatose nėra įtvirtinta specialaus teisinio reguliavimo, kuriuo būtų numatyta galimybė keisti specialiosios tyrimo komisijos sudėtį.

13. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios ir Seimo statuto nuostatos, reglamentuojančios politinio pobūdžio Seimo struktūrinių darinių – frakcijų, inter alia opozicinių frakcijų, taip pat Seimo mažumos teisinį statusą.

13.1. Seimo statuto 26 straipsnyje inter alia nustatyta, kad savo politiniams tikslams įgyvendinti Seimo nariai gali jungtis į frakcijas šio statuto nustatyta tvarka; Seimo narių frakcijų teises nustato šis statutas (1 dalis); Seimo nariai, neįsiregistravę į frakcijas, pripažįstami vienos mišrios Seimo narių grupės nariais; mišriai Seimo narių grupei suteikiamos visos šio statuto nustatytos frakcijos teisės (3 dalis).

13.2. Seimo statuto 40 straipsnyje nustatyta, kad Seimo dauguma yra laikomos tos Seimo frakcijos, kurių bendras narių skaičius yra daugiau kaip pusė Seimo narių ir kurios yra pasirašiusios bendros veiklos deklaraciją arba sutartį dėl koalicinės vyriausybės (1 dalis); Seimo mažuma yra laikoma opozicinės bei kitos Seimo daugumai nepriklausančios frakcijos ir mišri Seimo narių grupė (2 dalis).

13.3. Seimo statuto 41 straipsnyje nustatyta, kad Seimo narių frakcijos arba jų koalicijos, nesutinkančios su Vyriausybės programa, gali pasiskelbti opozicinėmis (1 dalis); opozicinėmis frakcijomis laikomos tokios frakcijos ar jų koalicijos, kurių Seime paskelbtose politinėse deklaracijose išdėstytos jas nuo Seimo daugumos skiriančios nuostatos (2 dalis).

Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo statuto 41 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas parlamentinės opozicijos apsaugos reikalavimas. Pagal šią Seimo statuto nuostatą opozicinėms frakcijoms ir koalicijoms garantuojamos visos Seimo statute nustatytos frakcijų ir koalicijų teisės; šios teisės jokia dingstimi negali būti apribotos.

14. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Seimo statutui neprieštarauja Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas, kuriuo buvo pakeista Seimo specialiosios tyrimo komisijos, sudarytos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Seimo nariui A. Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti, sudėtis.

15. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad apkalta yra ypatinga parlamentinė procedūra, kai iš užimamų pareigų yra pašalinami Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti aukščiausi valstybės pareigūnai, taip pat apkaltos proceso tvarka gali būti panaikintas Seimo nario mandatas (2004 m. balandžio 15 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai); apkaltos proceso tikslas – išspręsti Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytų asmenų konstitucinės atsakomybės klausimą (inter alia 1999 m. gegužės 11 d., 2017 m. vasario 24 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 22 d. išvada); apkaltą vykdo Seimas (1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. sausio 25 d., 2004 m. balandžio 15 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarime, pagal Konstituciją tik Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus vykdyti apkaltą, gali priimti sprendimą pradėti apkaltos procesą konkrečiam asmeniui; apkaltos procesas pagal Konstituciją prasideda tik Seimui priėmus nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios.

2017 m. gruodžio 19 d. išvadoje aiškindamas su apkaltos proceso pradžia Seime susijusius klausimus Konstitucinis Teismas konstatavo, kad inter alia veiksmai prieš pradedant apkaltą, t. y. iki Seimui priimant nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios (inter alia Seimo narių iniciatyva pradėti apkaltą, jų pateiktų kaltinimų pagrįstumo tyrimas Seimo sudarytoje komisijoje ar kitame Seimo struktūriniame padalinyje), nėra apkaltos proceso stadija; šie veiksmai yra parlamentinė procedūra, kuri negali būti laikoma teisiniu procesu stricto sensu, jos metu sprendžiama ne dėl asmens konstitucinės atsakomybės taikymo, o tik tai, ar yra pagrindas pradėti apkaltą.

16. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 74 straipsnį nustatyti apkaltos proceso tvarką yra Seimo kompetencija – šis privalo ją apibrėžti Seimo statute (1999 m. gegužės 11 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai).

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, veiksmai prieš pradedant apkaltą yra parlamentinė procedūra, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia iš jos 74 straipsnio, kyla reikalavimas Seimo statute reglamentuoti inter alia veiksmus prieš pradedant apkaltą, t. y. iki Seimui priimant nutarimą dėl apkaltos proceso konkrečiam asmeniui Seime pradžios, be kita ko, asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumą tiriančios Seimo komisijos sudarymo procedūrą.

Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje aktualus yra Konstitucijos 76 straipsnis, kuriame nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas; Seimo statutas turi įstatymo galią.

16.1. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstitucijos 76 straipsnį vienos iš valstybės valdžios institucijų – Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią; šiame Konstitucijos straipsnyje suformuluota blanketinė norma, leidžianti Seimui pačiam nustatyti savo struktūrą, darbo tvarką, įstatymų ir kitų teisės aktų pateikimo, svarstymo ir priėmimo procedūras, Seimo struktūrinių padalinių kompetenciją, jų tarpusavio santykius, taip pat reglamentuoti kitus Seimo funkcionavimo klausimus (2000 m. kovo 30 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai). Taigi Konstitucijoje yra įtvirtinta Seimo diskrecija šioje srityje; kartu pažymėtina, kad Seimas, nustatydamas savo struktūrą ir darbo tvarką, negali pažeisti Konstitucijos principų ir normų (2001 m. sausio 25 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai); turi būti nustatytos tokios Seimo struktūra ir darbo tvarka, kad Seimas – Tautos atstovybė galėtų vykdyti savo konstitucines funkcijas (2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).

16.2. Konstitucijos 76 straipsnio nuostatos „Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas“ negalima aiškinti vien lingvistiškai, t. y. kaip reiškiančios, kad Seimo struktūrinių padalinių įgaliojimai gali būti nustatyti tik Seimo statute (2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d., 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimai). Kai kurie su Seimo struktūrinių padalinių sudarymu, jų kompetencijos nustatymu, sudėties suformavimu, užduočių jiems formulavimu susiję klausimai gali būti sprendžiami Seimo poįstatyminiais aktais; tokie Seimo poįstatyminiai aktai negali prieštarauti įstatymams, taip pat Seimo statutui (2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai).

17. Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 76 straipsnio, pagal kurį įstatymo galią turintis Seimo statutas nustato Seimo struktūrą ir darbo tvarką, negalima aiškinti atskirai nuo kitų Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijoje įtvirtintos demokratijos sampratos.

17.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus konstitucinis principas, apimantis daug tarpusavyje susijusių imperatyvų; jo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai Konstitucijos viršenybės, Tautos suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, turinį (2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai). Taigi konstitucinis teisinės valstybės principas yra susijęs inter alia su kitais konstituciniais principais, kaip antai Tautos suvereniteto ir demokratijos (2019 m. vasario 15 d. nutarimas).

17.1.1. Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus (2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d., 2012 m. kovo 29 d. nutarimai); Konstitucijos 1 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybė yra demokratinė, inter alia reiškia, kad valstybėje turi būti užtikrinama Konstitucijos viršenybė, demokratinis sprendimų priėmimo procesas, politinis pliuralizmas (2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas); vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas (1994 m. liepos 22 d., 2006 m. balandžio 4 d., 2018 m. kovo 2 d. nutarimai); daugiapartinė sistema sudaro prielaidas užtikrinti politinį pliuralizmą (2012 m. kovo 29 d. nutarimas).

17.1.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucija įtvirtina parlamentinę demokratiją; joje įtvirtintas parlamentinės demokratijos modelis yra racionalus ir nuosaikus (2006 m. lapkričio 21 d., 2014 m. sausio 16 d. sprendimai, 2015 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Seimas, įgyvendindamas savo konstitucinius įgaliojimus, vykdo klasikines demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas (inter alia 2004 m. gegužės 13 d., 2015 m. gruodžio 30 d., 2019 m. gegužės 16 d. nutarimai). Seimo, kaip demokratinės teisinės valstybės Tautos atstovybės, funkcijos yra konstitucinės vertybės; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, kiti teisėkūros subjektai negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiamos Seimo konstitucinės funkcijos arba būtų suvaržomos galimybės jas vykdyti, nes taip būtų kliudoma Seimui – Tautos atstovybei efektyviai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais (inter alia 2004 m. gegužės 13 d., 2010 m. gegužės 13 d., 2019 m. gegužės 16 d. nutarimai).

17.1.3. Kaip yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, Lietuva pagal Konstituciją yra pliuralistinė demokratija (2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 22 d. išvada, 2019 m. gegužės 16 d. nutarimas); būtinas pliuralistinės demokratijos elementas yra parlamentinės opozicijos pripažinimas (2001 m. sausio 25 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai, 2017 m. gruodžio 22 d. išvada).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucija suponuoja parlamento mažumos gynimą, minimalius Seimo opozicijos apsaugos reikalavimus (1993 m. lapkričio 26 d., 2001 m. sausio 25 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai); Seimo statute turi būti nustatytos opozicijos veiklos garantijos (2001 m. sausio 25 d. nutarimas).

17.1.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją Lietuva yra pliuralistinė parlamentinė demokratija, kurios conditio sine qua non yra parlamentinė mažuma, inter alia parlamentinė opozicija. Pabrėžtina, kad parlamentinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, paskirtis yra atspindėti parlamente politinių pažiūrų įvairovę, taip laiduojant politinį pliuralizmą demokratinės teisinės valstybės parlamente ir sudarant prielaidas tokiam parlamentui vykdyti savo funkcijas; parlamentinės opozicijos paskirtis yra inter alia siūlyti alternatyvią parlamentinei daugumai politinę programą ir ja grindžiamus politinius sprendimus, prižiūrėti parlamentinės daugumos politinę veiklą, inter alia ją kritikuoti.

Kartu pažymėtina, kad kiekvienas Seimo narys atstovauja visai Tautai; atlikdamas savo konstitucinę priedermę atstovauti Tautai, Seimo narys dalyvauja vykdant visas konstitucines Seimo funkcijas ir vykdo visus Seimo nario įgaliojimus (2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2017 m. gruodžio 19 d. išvada). Pažymėtina ir tai, kad Seimo nario laisvas mandatas turi būti naudojamas taip, kad Seimas galėtų veiksmingai veikti Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, kad jis deramai vykdytų savo konstitucinę priedermę (2010 m. spalio 27 d., 2017 m. gruodžio 19 d., 2017 m. gruodžio 22 d. išvados); Seimo nariai, vykdydami savo funkcijas ir įgyvendindami valstybės valdžią, privalo veikti Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nesinaudoti savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų asmeninei naudai gauti (2010 m. spalio 27 d., 2014 m. birželio 3 d., 2017 m. gruodžio 19 d. išvados).

Pažymėtina ir tai, kad dalyvauti Seimo darbe – Seimo nario konstitucinė pareiga ir kartu jo teisė (2005 m. vasario 10 d. sprendimas). Atsižvelgiant į tai, taip pat pažymėtina, kad Seimo nariai, inter alia priklausantys parlamentinei mažumai (inter alia parlamentinei opozicijai), turi atsakingai naudotis savo teisėmis ir vykdyti visus Seimo nario įgaliojimus, prisidėdami prie to, kad Seimas veiksmingai įgyvendintų demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas.

17.1.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principų, pliuralistinės parlamentinės demokratijos sampratos, kyla reikalavimas pagal Konstitucijos 76 straipsnį nustatyti tokias Seimo struktūrą ir darbo tvarką, kurios užtikrintų veiksmingą parlamentinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, teisių apsaugą ir jos veiklos garantijas. Tai inter alia reiškia, kad sudarant Seimo struktūrinius padalinius (inter alia Seimo komitetus ir komisijas) turi būti užtikrintas proporcinio atstovavimo principas, tokių Seimo struktūrinių padalinių sudėtis, inter alia jos keitimas, negali priklausyti vien nuo parlamentinės daugumos nuožiūros.

Pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos kylančių Seimo mažumos teisių gynimo imperatyvo, Seimo opozicijos apsaugos minimalių reikalavimų Seimas privalo paisyti ir sudarydamas laikinąją tyrimo komisiją; šie reikalavimai suponuoja inter alia tai, kad Seimo laikinoji tyrimo komisija negali būti sudaroma vien iš Seimo politinės daugumos atstovų, neįtraukiant Seimo mažumos (opozicijos) atstovų, jeigu jie to pageidauja (2006 m. balandžio 4 d. nutarimas). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 76 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimo laikinosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pradžios sudarytos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, sudėtis negali būti keičiama vien parlamentinės daugumos nuožiūra, nesant aiškių ir konstituciškai pagrįstų priežasčių. Tokiomis priežastimis galėtų būti inter alia aplinkybės, kai Seimo laikinosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pradžios sudarytos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, narys, vykdydamas savo funkcijas, Seimo nario laisvą mandatą naudoja ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, inter alia naudoja šį mandatą savo asmeniniais ar grupiniais interesais.

17.1.6. Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas iš opozicijos parlamentinės veiklos metodų gali būti opozicijos pažiūromis ir politiniais tikslais grindžiamas demonstratyvus Seimo narių nedalyvavimas Seimo, Seimo komitetų, kitų struktūrinių padalinių, kurių nariais jie paskirti Seimo statuto nustatyta tvarka, posėdžiuose, t. y. obstrukcija, kaip politinio protesto rūšis ir parlamentinės veiklos metodas siekiant sutrukdyti priimti mažumai nepageidaujamą nutarimą, pagal Konstituciją tam tikrose situacijose gali būti vertinama kaip gana svarbi priežastis nedalyvauti juose, jei toks nedalyvavimas nėra nuolatinis (2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT26-N13/2016). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš parlamentinės veiklos metodų gali būti parlamentinei mažumai, inter alia parlamentinei opozicijai, priklausančių Seimo narių atsisakymas dalyvauti Seimo laikinų struktūrinių padalinių (inter alia Seimo laikinųjų tyrimo komisijų) veikloje, taip išreiškiant politinį protestą dėl to, kad, jų nuomone, parlamentinės daugumos sprendimais yra nepagrįstai varžomos parlamentinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, teisės ir veiklos garantijos. Pažymėtina ir tai, kad minėti parlamentinės veiklos metodai savaime nėra kliūtis Seimui vykdyti demokratinės teisinės valstybės parlamento funkcijas.

17.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius (inter alia 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktus jie gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; leidžiant teisės aktus turi būti paisoma teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2016 m. liepos 8 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. vasario 20 d., 2018 m. birželio 29 d. nutarimai).

Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, tai, kad Seimas priimdamas poįstatyminius teisės aktus nesilaiko Konstitucijos ir Seimo statuto, reiškia, jog yra pažeidžiamas ir konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją (2013 m. vasario 20 d., 2016 m. balandžio 27 d. nutarimai).

18. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios Europos Tarybos aktuose įtvirtintos nuostatos, susijusios su parlamentinės opozicijos vaidmeniu demokratiniuose procesuose, jos teisių ir pareigų įtvirtinimu.

18.1. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja ne viename akte yra pabrėžusi parlamentinės opozicijos reikšmę.

18.1.1. 1998 m. balandžio 20 d. rezoliucijoje Nr. 1154 (1998) „Demokratinis nacionalinių parlamentų veikimas“ Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja valstybių narių parlamentus paragino suteikti opozicijai statusą, suteikiantį jai galimybę atlikti atsakingą ir konstruktyvų vaidmenį, be kita ko, inicijuoti parlamentinio tyrimo komiteto (komisijos) sudarymą (6.4 papunktis).

18.1.2. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2007 m. balandžio 18 d. rezoliucijoje Nr. 1547 (2007) „Žmogaus teisių ir demokratijos padėtis Europoje“ nurodyta, kad nuo Europos integracijos pradžios teisė formuoti politinę opoziciją buvo laikoma esminiu tikrosios demokratijos elementu; tačiau opozicinės partijos ir jų nariai negali tik reikalauti tam tikrų teisių – jie turi atsakingai ir noriai jomis naudotis ir stengtis didinti viso parlamento darbo veiksmingumą; opozicija neturi apsiriboti savo natūraliu, tačiau ne visada veiksmingu kritiko vaidmeniu; kita vertus, parlamento dauguma privalo gerbti mažumos teisę nesutikti su daugumos nuomone ir siūlyti alternatyvią politiką (78 punktas).

18.1.3. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2008 m. sausio 23 d. priėmė rezoliuciją Nr. 1601 (2008) „Opozicijos teisių ir pareigų demokratiniame parlamente procedūrinės gairės“ (toliau – Rezoliucija Nr. 1601 (2008)), kurioje valstybės narės raginamos formuoti bendrus standartus ir praktiką, skirtus laisvai ir pliuralistinei parlamentinei demokratijai skatinti (2 punktas). Politinė opozicija parlamente ir ne tik jame yra būtina gerai veikiančios demokratijos sudedamoji dalis (3 punktas). Šia rezoliucija priimtose Opozicijos teisių ir pareigų demokratiniame parlamente gairėse, be kita ko, pažymėta, kad opozicijos atstovai turi dalyvauti parlamento komitetų (komisijų) veikloje (2.6 papunktis), o bet koks komitetas (komisija) – tiek nuolatinis, tiek laikinas – turi būti sudaromas vadovaujantis proporcinio atstovavimo principu (2.6.2 papunktis).

18.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos Europos komisijos „Demokratija per teisę“ (Venecijos komisija), veikiančios kaip Europos Tarybos patariamoji institucija konstitucionalizmo klausimais, dokumentų, kuriuose atskleidžiamas parlamentinės opozicijos vaidmuo, nuostatos.

18.2.1. Venecijos komisija 2010 m. spalio 15–16 d. vykusioje 84-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė Ataskaitą apie opozicijos vaidmenį demokratiniame parlamente (toliau – Ataskaita). Ataskaita buvo parengta įgyvendinant Rezoliucijos Nr. 1601 (2008) 11 punkte išdėstytą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos prašymą atlikti opozicijos vaidmens šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje tyrimą.

Paminėtinos šios nagrinėjamoje konstitucinės justicijos byloje aktualios Ataskaitos nuostatos:

– opozicinėms partijoms itin svarbus yra proporcinio atstovavimo principas parlamente sudarant komitetus (komisijas), skiriant eiti įvairias pareigas, nustatant kalbėjimo laiką, skirstant administracinius ir finansinius išteklius ir t. t.; proporcinio atstovavimo principas yra svarbus užtikrinant opozicijos ir mažumos teises (63, 66 punktai);

– nors pagrindinis parlamentinės demokratijos principas yra tai, kad sprendimai priimami daugumos valia, tačiau mažumai visada turi būti leidžiama dalyvauti priimant sprendimus (102 punktas);

– tam tikros opozicijos ir mažumos teisės yra itin svarbios ir privalo būti garantuojamos, inter alia procedūrinės teisės dalyvauti priimant sprendimus, apsauga nuo persekiojimo (169 punktas).

18.2.2. Venecijos komisija 2019 m. birželio 21–22 d. vykusioje 119-ojoje plenarinėje sesijoje priėmė nuomonę „Parlamentinės daugumos ir opozicijos santykių demokratijoje kriterijai: kontrolinis sąrašas“ (toliau – Nuomonė), skirtą 2010 metais priimtai Ataskaitai atnaujinti.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Nuomonės nuostatos:

– nesant tikro politinio pliuralizmo (nepriklausomų, stiprių ir efektyviai veikiančių politinių partijų, laisvos žiniasklaidos, sąžiningų rinkimų ir t. t.), opozicijos veiklos garantijos parlamente yra tik formalios (9 punktas);

– pagrindinės teisės aktų nuostatos, reguliuojančios opozicijos veiklą ar mažumos teises, turi būti išdėstytos tokia forma, kad parlamento dauguma negalėtų jų pakeisti savo nuožiūra (33 punktas);

– atliekant parlamento nario įgaliojimų panaikinimo procedūrą parlamente labai svarbu, kad šioje procedūroje opozicija galėtų dalyvauti priimant sprendimus (56 punktas);

– proporcinio atstovavimo principas būtų neveiksmingas, jei parlamentui atliekant savo funkcijas visi svarbūs procedūriniai sprendimai būtų priimami vien parlamento pirmininko ar paprasta parlamento narių balsų dauguma; taigi parlamento struktūriniuose padaliniuose, kurie turi pakankamai galių sprendžiant procedūrinius klausimus, opozicijos atstovams turi būti sudaromos sąlygos kalbėti šiuose padaliniuose nagrinėjamais klausimais (88 punktas);

– proporcinio atstovavimo principas turi būti taikomas ir sudarant parlamentinio tyrimo komitetus (komisijas), tačiau tai nepaneigia galimybės sudaryti tokius parlamentinio tyrimo komitetus (komisijas), kuriuose opozicija sudarytų daugumą ar kuriems vadovautų opozicijos atstovas (133 punktas).

19. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija, remdamasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsniu, kuriame įtvirtinta saviraiškos laisvė, 2016 m. gegužės 17 d. sprendime byloje Karácsony ir kiti prieš Vengriją (peticijų Nr. 42461/13 ir 44357/13), susijusioje su opozicijai priklausančių parlamento narių saviraiškos laisve, yra pažymėjusi, jog Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja Rezoliucijoje Nr. 1601 (2008) pabrėžė būtinumą užtikrinti visų parlamento narių lygiateisiškumą, taigi parlamento dauguma negali remtis parlamento veiklą reguliuojančių teisės aktų nuostatomis tam, kad pateisintų piktnaudžiavimą savo dominuojančia padėtimi opozicijos atžvilgiu; parlamentinės mažumos apsauga nuo daugumos savivalės yra ypač svarbi (147 punktas).

20. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinas Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo Antrojo senato 2016 m. gegužės 3 d. sprendimas, priimtas byloje nagrinėjant institucijų ginčą (vok. Organstreit) dėl parlamentinės mažumos ir opozicijos teisių Vokietijos Bundestage. Šiame sprendime pažymėta, kad:

– iš Vokietijos Federacinės Respublikos Pagrindinio Įstatymo kyla bendrasis konstitucinis efektyvios opozicijos principas (vok. verfassungsrechtlicher Grundsatz effektiver Opposition), kurio turinį savo jurisprudencijoje atskleidė Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas; šis principas kyla iš konstitucinio demokratijos principo, įtvirtinto Pagrindiniame Įstatyme; organizuota opozicijos veikla yra būtinas laisvos ir demokratinės tvarkos elementas, nes ja yra užtikrinama įvairių politinių jėgų tiek parlamente, tiek ne tik jame konkurencija;

– teisė į organizuotą opoziciją kyla ir iš teisinės valstybės principo;

– vis dėlto pagrindinis opozicijos vaidmuo yra atlikti parlamentinės priežiūros funkciją; kad opozicija galėtų šią funkciją atlikti, parlamentinės mažumos teisės, įtvirtintos Pagrindiniame Įstatyme, turi būti aiškinamos taip, kad būtų užtikrintas jų veiksmingumas; opozicija turi turėti teisę sudaryti parlamentinio tyrimo komitetus (komisijas), nebūti priklausoma nuo parlamentinės daugumos geranoriškumo atliekant parlamentinės priežiūros funkciją; šios funkcijos patikėjimas opozicijai nėra savitikslis – ja siekiama užtikrinti demokratinės valstybės interesą, kad valdžios galios būtų paskirstytos.

Kita vertus, šiame sprendime taip pat pažymėta, kad:

– Pagrindiniame Įstatyme opozicijai nėra nustatyta nei jokių išskirtinių teisių, nei pareigos tokias teises nustatyti; tai būtų nesuderinama su Pagrindiniame Įstatyme įtvirtintu Bundestago narių lygybės principu;

– opozicijos teisės pagal Pagrindinį Įstatymą yra kildinamos iš jame įtvirtintų parlamentinės mažumos teisių, kurios įgyvendinamos tik susidarius tam tikrai balsų daugumai.

21. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti, ar Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas neprieštarauja Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai.

22. Pažymėtina, jog konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos, todėl Konstitucinis Teismas, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymas, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, bet kuriuo yra grindžiamas ginčijamas poįstatyminis teisės aktas, privalo tai konstatuoti; tokia Konstitucinio Teismo priedermė kyla iš Konstitucijos, taip užtikrinama Konstitucijos viršenybė (2001 m. lapkričio 29 d., 2015 m. rugsėjo 29 d., 2019 m. vasario 15 d. nutarimai).

23. Iš šios konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad ginčijamas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas priimtas vadovaujantis Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalimi.

24. Kaip minėta, vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir aiškumas, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius.

25. Minėta, kad pagal Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalį „tam tikrais atvejais“ Seimas gali nustatyti ir kitokią komisijų sudarymo tvarką, tačiau niekada jų negali sudaryti vienos frakcijos ar vieno komiteto atstovai; taigi pagal Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalį Seimas gali nustatyti kitokią komisijų sudarymo tvarką, nei nustatytoji Seimo statuto 71 straipsnio 3–6 dalyse.

Minėta ir tai, kad nei Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje, nei kitose Seimo statuto nuostatose nėra detalizuota, kokiais atvejais tokia kitokia komisijų sudarymo tvarka gali būti nustatyta, taip pat kokia teisine forma (kokiu teisės aktu), kokių procedūrų laikantis ir kokią konkrečią komisijų sudarymo tvarką Seimas gali nustatyti.

26. Konstatuotina, kad Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje, reglamentuojančioje Seimo komisijų sudarymo tvarką, įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo nėra detalizuota, kokiais atvejais tokia kitokia komisijų sudarymo tvarka gali būti nustatyta, taip pat kokia teisine forma (kokiu teisės aktu), kokių procedūrų laikydamasis ir kokią konkrečią komisijų sudarymo tvarką Seimas gali nustatyti, neatitinka privalomų teisiniam reguliavimui keliamų aiškumo, tikslumo reikalavimų, juo neužtikrinamas teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna.

Vadinasi, Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas neatitinka vieno esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų – teisinio tikrumo ir aiškumo.

27. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

28. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo atitiktį Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai.

29. Pareiškėjos abejonės dėl ginčijamo Seimo nutarimo atitikties minėtoms Seimo statuto nuostatoms iš esmės grindžiamos tuo, kad, jos nuomone, Komisijos sudėtis po ginčijamo Seimo nutarimo priėmimo tapo neteisėta, nes iš Komisijos sudėties buvo išbrauktas vienas jos narys, bet nebuvo pakeistas Komisijos narių skaičius ir atstovavimo frakcijoms proporcija, taip pažeista Seimo statuto nustatyta Seimo komisijų sudarymo tvarka.

30. Sprendžiant dėl Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo atitikties Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal šias Seimo statuto nuostatas:

– sudarant specialiąją tyrimo komisiją pirmiausia yra nustatomas komisijos narių skaičius, po to – proporcinio atstovavimo Seimo frakcijoms (taigi ir Seimo daugumai, ir Seimo mažumai) normos ir terminas kandidatams į komisijos narius pasiūlyti; juos siūlo tiek Seimo dauguma, tiek Seimo mažuma, o Seimui balsuojant už Seimo daugumos ir mažumos pasiūlytus kandidatus, balsuojama už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą ir, jeigu jis nepatvirtinamas, komisijos narių skyrimo procedūra ta pačia tvarka pradedama iš naujo;

– sudarant specialiąją tyrimo komisiją, eilės tvarka turi būti laikomasi minėtų procedūrų, o viena iš šių procedūrų yra kandidatų į komisijos narius siūlymo procedūra, kurioje turi dalyvauti tiek Seimo dauguma, tiek Seimo mažuma.

Taip pat minėta, kad nei Seimo statuto 71, 232 straipsniuose, nei kitose Seimo statuto nuostatose nėra įtvirtinta specialaus teisinio reguliavimo, kuriuo būtų numatyta galimybė keisti specialiosios tyrimo komisijos sudėtį.

Taigi konstatuotina, kad pagal Seimo statute, inter alia jo 71, 232 straipsniuose, įtvirtintą teisinį reguliavimą, prireikus pakeisti Seimo komisijos, inter alia specialiosios tyrimo komisijos, sudėtį, atitinkama Seimo komisija turi būti Seimo statuto nustatyta tvarka sudaroma iš naujo.

31. Kaip minėta, ginčijamu Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu pakeitus Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 2 straipsnį ir iš Komisijos sudėties išbraukus vieną jos narį, buvo ne iš naujo sudaryta Komisija, bet pakeista jos sudėtis.

Konstatuotina, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas buvo priimtas neatlikus vienos iš minėtų Seimo statuto 71 straipsnio 3 dalyje, 5 dalies nuostatose „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 dalyje nustatytų Seimo specialiosios tyrimo komisijos sudarymo procedūrų, t. y. tiek Seimo daugumai, tiek Seimo mažumai nepasiūlius kandidatų į visas Komisijos narių vietas. Taigi  priimant Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą nesilaikyta Seimo statuto 71 straipsnio 3 dalyje, 5 dalies nuostatose „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 dalyje nustatytų Seimo specialiosios tyrimo komisijos sudarymo reikalavimų, taip pat nepaisyta Seimo statute, inter alia jo 71, 232 straipsniuose, įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustatyto reikalavimo, prireikus pakeisti Seimo komisijos, inter alia specialiosios tyrimo komisijos, sudėtį, atitinkamą Seimo komisiją Seimo statuto nustatyta tvarka sudaryti iš naujo.

32. Pažymėtina, kad ginčijamas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas negali būti grindžiamas Seimo statuto 71 straipsnio 7 dalimi, kuri, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas prieštarauja Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai.

34. Pažymėtina, jog Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama (inter alia 2002 m. gruodžio 24 d., 2012 m. kovo 29 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).

Taigi, atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, pagal pareiškėjo prašymą tirdamas, ar ginčijamas poįstatyminis teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja įstatymo galią turintiems teisės aktams, nustatęs, kad ginčijamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, turi įgaliojimus tai konstatuoti.

35. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad:

– pagal Konstitucijos 76 straipsnį vienos iš valstybės valdžios institucijų – Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią;

– kai kurie su Seimo struktūrinių padalinių sudarymu, jų kompetencijos nustatymu, sudėties suformavimu, užduočių jiems formulavimu susiję klausimai gali būti sprendžiami Seimo poįstatyminiais aktais;

– iš Konstitucijos, inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojamų Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principų, pliuralistinės parlamentinės demokratijos sampratos, kyla reikalavimas pagal Konstitucijos 76 straipsnį nustatyti tokias Seimo struktūrą ir darbo tvarką, kurios užtikrintų veiksmingą parlamentinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, teisių apsaugą ir jos veiklos garantijas; tai inter alia reiškia, kad sudarant Seimo struktūrinius padalinius (inter alia Seimo komitetus ir komisijas) turi būti užtikrintas proporcinio atstovavimo principas, tokių Seimo struktūrinių padalinių sudėtis, inter alia jos keitimas, negali priklausyti vien nuo parlamentinės daugumos nuožiūros;

– pagal Konstituciją, inter alia jos 76 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimo laikinosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pradžios sudarytos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, sudėtis negali būti keičiama vien parlamentinės daugumos nuožiūra, nesant aiškių ir konstituciškai pagrįstų priežasčių; tokiomis priežastimis galėtų būti inter alia aplinkybės, kai Seimo laikinosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pradžios sudarytos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, narys, vykdydamas savo funkcijas, Seimo nario laisvą mandatą naudoja ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, inter alia naudoja šį mandatą savo asmeniniais ar grupiniais interesais.

36. Kaip minėta, ginčijamu Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimu:

– pakeitus Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 2 straipsnį, iš Komisijos sudėties buvo išbrauktas vienas jos narys – Seimo narys A. Kubilius, priklausantis opozicinei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai;

– vietoj išbrauktojo Seimo nario kitas Seimo narys paskirtas nebuvo; likusi Komisijos sudėtis nebuvo pakeista, taigi joje vietoj 12 narių liko 11;

– Seimo 2018 m. kovo 20 d. nutarimo 1 straipsnis, pagal kurį Komisija buvo sudaryta iš 12 narių, nebuvo pakeistas.

Vadinasi, iš Komisijos sudėties išbraukus Seimo narį A. Kubilių, joje sumažėjo Seimo mažumos, inter alia opozicinių frakcijų, atstovų, o nepakeitus Komisijos narių skaičiaus, pakito atstovavimo Seimo frakcijoms proporcija.

37. Minėta, kad ginčijamo Seimo nutarimo projekte Nr. XIIIP-2154 nenurodyta, dėl kokių aplinkybių ir priežasčių teikiamas šis nutarimo projektas.

Taip pat minėta, kad ginčijamo Seimo nutarimo projektas Nr. XIIIP-2154 buvo parengtas spaudoje pasirodžius informacijai, kuria remiantis padaryta prielaida, kad yra galimas Komisijos nario A. Kubiliaus viešųjų ir privačių interesų konfliktas.

Pažymėtina, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo priėmimas buvo grindžiamas vien šiuo spaudoje pasirodžiusios informacijos faktu, nes, kaip minėta, VTEK 2018 m. gegužės 30 d. posėdyje nusprendė tyrimo dėl Seimo nario A. Kubiliaus elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms nepradėti; minėta ir tai, kad Seimo Etikos ir procedūrų komisija 2018 m. birželio 13 d. posėdyje taip pat nusprendė Seimo nario A. Kubiliaus elgesio tyrimo nepradėti.

38. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad ginčijamas Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas, kuriuo iš Komisijos sudėties buvo išbrauktas Seimo narys A. Kubilius, priklausantis opozicinei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai, buvo priimtas teisės aktų nustatyta tvarka nepatikrinus minėtos spaudoje pasirodžiusios informacijos, kuria remiantis padaryta prielaida, kad yra galimas Komisijos nario A. Kubiliaus viešųjų ir privačių interesų konfliktas, taigi nesant aiškių ir konstituciškai pagrįstų priežasčių.

Todėl konstatuotina ir tai, kad priimant ginčijamą Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimą nesilaikyta iš Konstitucijos, inter alia iš jos 76 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų užtikrinti parlamentinės daugumos ir parlamentinės mažumos, inter alia parlamentinės opozicijos, proporcinį atstovavimą sudarant Seimo struktūrinius padalinius (inter alia Seimo komitetus ir komisijas), nesant aiškių ir konstituciškai pagrįstų priežasčių vien parlamentinės daugumos nuožiūra nekeisti Seimo laikinosios tyrimo komisijos, inter alia iki apkaltos proceso pradžios sudarytos Seimo komisijos asmeniui pateiktų kaltinimų pagrįstumui ištirti, sudėties.

39. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas prieštarauja Konstitucijos 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

40. Kaip minėta, Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimu Seimas pritarė Komisijos išvadai, kad nėra pagrindo pradėti Seimo nario A. Skardžiaus apkaltos proceso.

40.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra atskleidęs iš jos kylančios teisės aktų konstitucingumo ir jų taikymo padarinių teisėtumo prezumpcijos turinį: Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisės aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, jog tas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra oficialiai paskelbęs sprendimo, jog tam tikras teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad tas teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2011 m. spalio 25 d., 2019 m. balandžio 16 d. nutarimai).

40.2. Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimo, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir Seimo statutui, pagrindu atsiradusių teisinių padarinių, inter alia Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo, teisėtumo prezumpcija nėra paneigta. Konkrečiai, ta aplinkybė, kad iš Komisijos sudėties, pažeidžiant Konstituciją, buvo išbrauktas vienas iš 12 narių, nėra tokia, kad sudarytų prielaidas kvestionuoti Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo tiek, kiek juo pritarta Komisijos išvadoms, konstitucingumą.

40.3. Vadinasi, tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Seimo 2018 m. gegužės 31 d. nutarimas prieštarauja Konstitucijos 76 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Seimo statuto 71 straipsnio 3 daliai, 5 dalies nuostatoms „Seimas balsuoja už visą taip suformuotą komisijos narių sąrašą. Jeigu jis nepatvirtinamas, procedūra kartojama“, 232 straipsnio 3 daliai, savaime nesuteikia pagrindo ginčyti Seimo 2018 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. XIII-1425 „Dėl pritarimo Lietuvos Respublikos Seimo specialiosios tyrimo komisijos Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės teikimo pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Seimo nariui Artūrui Skardžiui pagrįstumui ištirti ir išvadai dėl pagrindo pradėti apkaltos procesą parengti išvadai“ atitikties Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas