Dėl Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis inter alia į asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; pagal to paties straipsnio 2 dalį niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai.

Konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti bendrijų, politinių organizacijų ar asociacijų nariu, teisė išstoti iš šių susivienijimų. Taigi Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, asmuo yra laisvas pasirinkti, ar įgyvendinti šią savo teisę. Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalyje expressis verbis įtvirtinta, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai. Tai – konstitucinė garantija, kad asmuo prieš savo valią nepriklausys jokiam susivienijimui. Asmens laisva valia – pamatinis narystės įvairiose bendrijose, politinėse partijose, asociacijose principas. Šio konstitucinio principo turi būti laikomasi teisės aktuose reglamentuojant visų rūšių susivienijimų steigimą ir veiklą, narystės juose santykius nepriklausomai nuo to, kokių teisėtų tikslų šie susivienijimai siekia.

Pareiškėjo nuomone, teisę nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti konkrečiai asociacijai, turi tiek asmuo, norintis tapti asociacijos nariu, tiek kiekvienas asociacijos narys, t. y. tiek ieškovas, kuris prašo priimti jį į medžiotojų klubą, tiek kiekvienas atsakovo medžiotojų klubo narys. Tuo tarpu Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį asociacija privalo priimti asmenį į asociacijos narius, apribojama konstitucinė asociacijos narių laisvė nuspręsti, su kuo jie nori ar nenori vienytis į veikiančią asociaciją jos įstatuose nustatyta tvarka.

2.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu; susivienijimų autonomiškumas viešosios valdžios atžvilgiu suponuoja inter alia jų konstitucinę teisę, laikantis įstatymų, savarankiškai savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.

Asociacijų įstatymo 14 straipsnis, kuriame nustatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams įstatymų nenustatytais atvejais ir tvarka, politinėms partijoms ir politinėms organizacijoms, kitoms organizacijoms ir asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir į jos vidaus reikalus, pasak pareiškėjo, yra skirtas asociacijų veikimo laisvei, jų autonomiškumui įtvirtinti; asociacija, be kita ko, turi teisę reglamentuoti narių priėmimo į ją tvarką.

Pareiškėjas pažymi, kad pagal atsakovo jo nagrinėjamoje civilinėje byloje įstatus sprendimą dėl naujo nario priėmimo į medžiotojų klubą priima visuotinis jo narių susirinkimas paprasta dalyvaujančių narių balsų dauguma slaptu balsavimu. Taigi nauji nariai į medžiotojų klubą priimami savanoriškumo pagrindu, asmens priėmimas gali priklausyti tik nuo medžiotojų klubo narių valios; kitaip būtų pažeista asociacijų laisvė, narystės asociacijoje savanoriškumo principas. Tuo tarpu pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį galima tokia teisinė situacija, kai medžiotojų klubo nariai neturi galimybės laisvai balsuoti ir išreikšti valios dėl asmens narystės asociacijoje.

2.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose. Ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė, o asociacijų laisvė yra konstitucinė laisvė.

Pasak pareiškėjo, kyla abejonė, ar Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nėra neproporcingai ir nepagrįstai apribojama asociacijų laisvė siekiant suteikti medžiotojui, nuosavybės teise valdančiam 100 ha žemės medžioklės plotų vienete, galimybę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, juo labiau atsižvelgiant į tai, kad toks medžiotojas turi teisę medžioti pagal Medžioklės įstatymo 14 straipsnį, taip pat kaip nuosavybės teisės subjektas pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 2 dalį turi teisę uždrausti medžioti jam nuosavybės teise priklausančiuose plotuose.

3.1. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, ginčijamas teisinis reguliavimas nustatytas siekiant užtikrinti medžiotojo bilietą turinčių miško ir žemės ūkio paskirties žemės savininkų teisės medžioti įgyvendinimą, kai atitinkamame medžioklės plotų vienete jiems nuosavybės teise priklauso ne mažesnis nei įstatyme nustatyto dydžio žemės sklypas; pirmiau galiojusiu teisiniu reguliavimu ši jų teisė nebuvo užtikrinta.

Be to, pagal Medžioklės įstatymo 10 straipsnio 3 dalį leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išduodamas tik vienam medžioklės plotų naudotojui ne trumpesniam kaip 10 metų laikotarpiui. Taigi suformuotam medžioklės plotų vienetui priskirtuose atskiriems žemės savininkams nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose leidimai naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius neišduodami, jeigu suformuotą medžioklės plotų vienetą jau naudoja medžioklės plotų naudotojas, pavyzdžiui, medžiotojų visuomeninė organizacija, kaip ji apibrėžta Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje.

3.2. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 35 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asociacijų laisvę, aiškintinos atsižvelgiant, be kita ko, į Konstitucijos 54 straipsnį, pagal kurį valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai; iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

Kaip nustatyta Medžioklės įstatyme, medžioklės plotų vienetų naudotojai (medžiotojų visuomeninės organizacijos, asociacijos) medžioklės plotų vienete ne tik medžioja, bet ir vykdo kitas jiems įstatyme pavestas funkcijas – užtikrina medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir racionalų jų naudojimą. Tad medžiotojų visuomeninių organizacijų, asociacijų (medžiotojų būrelių, medžiotojų klubų ir pan.) veikla siekiama ne tik tenkinti jos narių poreikius, kaip paprastai būdinga asociacijoms.

Pasak suinteresuoto asmens atstovo, viename medžioklės plotų vienete įstatymo nustatytas funkcijas paskirstyti vykdyti keliems medžioklės plotų naudotojams būtų sudėtinga, taip pat būtų sunku atriboti jų atsakomybę, todėl buvo būtina įstatyme nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nustatytas funkcijas viename medžioklės plotų vienete vykdytų vienas medžioklės plotų naudotojas. Atitinkamai tais atvejais, kai medžioklės plotų naudotojas yra juridinis asmuo (asociacija), siekiant užtikrinti tame medžioklės plotų vienete miško arba žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės teise turinčių savininkų teisės medžioti įgyvendinimą, nustatytas atitinkamas žemės savininkų priėmimo į medžioklės plotus naudojančias asociacijas mechanizmas. Nenustačius ginčijamo teisinio reguliavimo, pasak suinteresuoto asmens atstovo, medžiotojus vienijančios asociacijos – konkrečių medžioklės plotų vienetų naudotojai neprivalėtų priimti į savo narius medžioklės plotų vienete esančios žemės savininkų, kurie turi teisėtą lūkestį medžioti jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose.

Tad įstatymų leidėjas Medžioklės įstatyme nustatė medžioklės plotų vienete esančių žemės sklypų savininkų teisės medžioti jiems nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose kartu su kitais medžioklės plotų vieneto naudotojo (asociacijos) nariais įgyvendinimo mechanizmą; taip buvo siekiama suderinti medžioklės plotų vieneto naudotojo (asociacijos) narių ir žemės sklypų, kurie įeina į medžioklės plotų vienetą, savininkų interesus.

3.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra nustatyta žemės sklypų savininkų pareiga stoti į medžioklės plotų vienetą naudojančią asociaciją, sprendimą dėl stojimo kiekvienas savininkas priima laisva valia.

Be to, Konstitucijos 35 straipsnyje nustatyta asmenų teisė stoti į susivienijimus arba asociacijų laisvė nėra absoliuti. Medžiotojų visuomeninės organizacijos (medžiotojų būreliai, medžiotojų klubai), t. y. asociacijos, paprastai yra steigiamos specialiam tikslui – tam tikrame medžioklės plotų vienete, kurį sudaro tiek valstybinės, tiek privačios žemės sklypai, pagal valstybės institucijų išduotą leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius, kurie pagal Medžioklės įstatymo 3 straipsnio 1 dalį nuosavybės teise priklauso valstybei. Taigi, pasak suinteresuoto asmens atstovo, medžiotojų visuomeninėms organizacijoms (asociacijoms) įstatymų nustatyta tvarka valstybė suteikia išskirtinių teisių, todėl šios organizacijos nėra vien bendro pobūdžio asociacijos, įsteigtos grupės asmenų dėl tam tikrų panašių interesų, pomėgių ar veiklos atitinkamoje srityje. Suteikdama medžiotojų visuomeninėms organizacijoms (asociacijoms) išskirtinių teisių, valstybė, atsižvelgdama į medžioklės veiklos specifiką, gali nustatyti joms ir tam tikrų pareigų.

Valstybė, pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose, turi plačią diskreciją. Įgyvendindama šią diskreciją, valstybė nustato medžioklės plotų sudarymo tvarką, jų dydžius, medžiojimo būdus ir kt. Reguliuodama šiuos santykius valstybė, atsižvelgdama į laukinių gyvūnų išteklių dydį ir poreikį reguliuoti jų gausą, privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo suderinti privačių žemės sklypų savininkų interesus, viešąjį interesą užtikrinti gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą, medžiotojų visuomeninių organizacijų (asociacijų) interesus. Pasak suinteresuoto asmens atstovo, siekdamas suderinti nurodytus interesus ir įgyvendinamas Konstitucijos 54 straipsnio nuostatas, įstatymų leidėjas ir nustatė ginčijamą teisinį reguliavimą.

Konstitucinis Teismas

4.1. Seimas 2018 m. rugsėjo 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo Nr. IX-966 2, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 13, 14, 15 ir 16 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2019 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi pakeista ir naujai išdėstyta Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip savo prašyme nurodo pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismas ir kaip matyti iš kartu su prašymu pateiktos medžiagos, pareiškėjo nagrinėjamoje civilinėje byloje yra aktualios Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos.

Taigi pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti, ar Konstitucijai tam tikra apimtimi neprieštaravo Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalis.

4.2. Pareiškėjas prašo ištirti Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek joje medžioklės plotų naudotojui asociacijai nustatyta pareiga priimti į medžiotojų kolektyvą narius.

4.3. Konstitucijos 35 straipsnyje, ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį kuriam prašo ištirti pareiškėjas, nustatyta:

6.1. Pagal Medžioklės įstatymo 1 straipsnį šis įstatymas yra skirtas reguliuoti visuomeniniams santykiams, susijusiems su Lietuvos Respublikos teritorijoje esančios medžiojamosios gyvūnijos apsauga ir jos racionaliu naudojimu.

Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje medžioklė apibrėžiama kaip medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais ir atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. Pagal to paties straipsnio 9 dalį medžiojimas – laukinės gyvūnijos išteklių naudojimo rūšis, kai siekiama panaudoti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius šiuos gyvūnus sekant, tykojant, persekiojant, šaudant arba gaudant.

Taigi pagal nurodytą Medžioklės įstatymo 1 straipsnyje, 2 straipsnio 8, 9 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą Medžioklės įstatymas skirtas inter alia vienam iš medžiojamųjų gyvūnų apsaugos ir racionalaus naudojimo būdų – medžiojimui reguliuoti.

6.2. Medžioklės įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2013 m. birželio 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo 7, 8, 9, 11, 12, 13, 14, 18, 22 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, įsigaliojusiu 2014 m. sausio 1 d. (su tam tikra išimtimi).

6.3. Pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčijamoje Medžioklės įstatymo 13 straipsnio „Žemės sklypų savininkų teisės, susijusios su medžioklės plotų vienetų sudarymu ir medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimu juose“ (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje buvo nustatyta: „Privačios žemės sklypo savininkas, kuris turi medžiotojo bilietą ir kuriam konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, turi teisę tapti medžioklės plotų naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu, prisiimdamas visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises, o medžioklės plotų naudotojas privalo priimti į medžiotojų kolektyvą narius per 30 dienų nuo jų prašymų pateikimo dienos.“

Taigi Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo:

– įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises;

– įtvirtinta atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savininkas turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos.

6.4. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos aiškintinos kitų šio straipsnio nuostatų kontekste.

6.5. Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalies nuostatos aiškintinos ir kitų Medžioklės įstatymo nuostatų, taip pat Asociacijų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste.

11.1. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta viena pagrindinių demokratinės valstybės piliečio teisių – teisė į susivienijimus, arba asociacijų laisvė.

Aiškindamas Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas yra daugialypė, jos turinį sudaro teisė steigti bendrijas, politines partijas ar asociacijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje (inter alia 2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai); Konstitucijoje laiduojama teisė savo valia nuspręsti, priklausyti ar nepriklausyti kuriai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai (2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas); sąvokos „bendrija“, „politinė partija“, „asociacija“ išreiškia susivienijimų, steigiamų savanoriškumo pagrindu jų narių poreikiams politinėje, ekonominėje, kultūrinėje, socialinėje ir kitose gyvenimo srityse tenkinti, įvairovę (2000 m. gruodžio 21 d., 2004 m. liepos 1 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijoje numatyti susivienijimai yra grindžiami savanoriška naryste ir įsisteigia bei veikia savo narių interesais; esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų, kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu.

Kartu pažymėtina, kad piliečių konstitucinė teisė laisvai vienytis į inter alia asociacijas nėra absoliuti, ji gali būti ribojama įstatymu, tačiau ne daugiau, negu leidžia pati Konstitucija (2006 m. balandžio 14 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra pabrėžęs, kad pagal Konstituciją riboti naudojimąsi asmens teisėmis ir laisvėmis galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai), pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti (inter alia 2007 m. liepos 5 d., 2011 m. birželio 9 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai).

11.3. Kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. vasario 10 d. sprendime, Konstitucijoje įtvirtinta bendrijų, politinių partijų, asociacijų laisvė suponuoja tai, kad visi šie susivienijimai gali, laikydamiesi įstatymų, savarankiškai, savo aktais (įstatais, statutais ir pan.) reglamentuoti savo vidaus tvarką.

11.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės turinio elementais esančios teisės steigti asociacijas ir dalyvauti jų veikloje aiškintinos kaip apimančios, be kita ko, į asociaciją susivienijusių asmenų teisę apibrėžti ir vykdyti asociacijos veiklą taip, kad būtų tenkinami jų interesai, inter alia nesikišant valstybės valdžios, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, jeigu asociacijos tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Tai, be kita ko, reiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 1 dalį, asociacijų steigėjai, steigdami jų interesais veiksiančią asociaciją, taip pat jau įsteigtų asociacijų nariai, reguliuodami ir vykdydami jų interesais veikiančios asociacijos veiklą, gali inter alia savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

Kita vertus, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad tokia asociacijos narių teisė pagal Konstituciją nėra absoliuti, t. y. ji įstatymu gali būti ribojama laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis apribojimo sąlygų. Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė būtų pažeista, jeigu asociacijos narių teisė spręsti dėl narystės asociacijoje būtų ribojama inter alia nesant teisėto ir visuotinai reikšmingo, konstituciškai pagrįsto tikslo arba labiau, negu būtina tokiam tikslui pasiekti.

12.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 54 straipsnyje nustatyta:

12.2. Kaip 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, natūralią gamtinę aplinką, gyvūniją ir augaliją, atskirus gamtos objektus ir ypač vertingas vietoves Konstitucija traktuoja kaip visuotinę reikšmę turinčias nacionalines vertybes; Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinti natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas.

12.3. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatos:

– Lietuvos Respublikos teritorijoje esantys medžiojamosios gyvūnijos ištekliai – vienas iš natūralios gamtinės aplinkos objektų, kuriuos saugo ir kuriuos racionaliai naudoti, atkurti bei gausinti reikalauja Konstitucija;

– iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas; neužtikrinus tinkamo laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo), būtų sudarytos prielaidos pakenkti įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms (gyvybei, sveikatai, nuosavybei ir kt.), taigi ir asmens teisėms ir interesams;

– valstybė (jos institucijos) gali pasirinkti įvairius laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo būdus ir priemones; vienas iš laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų yra medžioklė – senas tradicijas turinti žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas; medžioklė yra taikoma kartu su kitais laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais, ne mažiau svarbiais ir turinčiais ne menkesnes tradicijas; kad ir kokiais organizaciniais principais būtų grindžiami medžioklės ir su ja susiję santykiai, valstybė pagal Konstituciją negali nusišalinti nuo medžioklės veiklos kontrolės ir priežiūros.

12.4. Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad teisė medžioti nėra konstitucinė teisė, ji kyla iš žemesnės galios teisės aktų ir turi būti įgyvendinama taip, kaip numatyta teisės aktuose; ši teisė yra ginama kaip įgytoji teisė.

Konstitucinis Teismas, atskleisdamas Konstitucijos nuostatų suponuojamus medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinio reguliavimo ypatumus, 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo ir tai, kad:

– pasirinkdama medžioklės planavimo ir organizavimo, taigi ir medžioklės bei su ja susijusių santykių, modelį ir jį įtvirtindama teisės aktuose, valstybė turi plačią diskreciją; įgyvendindama šią diskreciją valstybė (teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją) gali nustatyti medžioklės plotų sudarymo tvarką, dydžius, medžiojimo būdus, laiką, kitas sąlygas, nurodyti laukinius gyvūnus, kuriuos leidžiama ar draudžiama medžioti, ir kt.; reguliuodama šiuos santykius valstybė privalo sudaryti prielaidas užtikrinti racionalų medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių naudojimą ir apsaugą, atsižvelgdama inter alia į šių išteklių dydį bei jų gausos reguliavimo poreikį; tai darydami teisėkūros subjektai yra saistomi konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo, proporcingumo principų, kitų Konstitucijos normų bei principų;

– valdant (t. y. reguliuojant ir kontroliuojant) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijas medžioklė yra taikoma kartu su kitais šių populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdais; tad medžioklė negali būti priešpriešinama kitoms žmonių veiklos rūšims, o medžiokle užsiimančių ar kitaip su ja susijusių visuomenės narių teisės ir teisėti interesai neturi būti priešpriešinami kitų visuomenės narių teisėms ir teisėtiems interesams; iš Konstitucijos valstybei kyla priedermė reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius išlaikyti teisingą pusiausvyrą tarp visuomenės ir asmens interesų, užtikrinti viešąjį interesą ir išvengti nepagrįsto asmens teisių ribojimo.

12.5. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, jog laukinė gyvūnija yra specifinė natūralios gamtinės aplinkos sudedamoji dalis ir tuo aspektu, kad laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką sudaro inter alia žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, kurie patys (jų nesiejant su juose gyvenančiais laukiniais gyvūnais) gali būti įvairių teisinių santykių dalykas; žemės sklypai, miškai, vandens telkiniai, sudarantys laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką, nuosavybės teise gali priklausyti įvairiems asmenims, inter alia ir tokiems, kuriems jie priklauso privačios nuosavybės teise; taigi teisės aktais reguliuojant medžioklės ir su ja susijusius santykius turi būti paisoma inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių nuostatų dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad, siekdama užtikrinti viešąjį interesą – laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama medžioklę kaip ūkinę veiklą, gali įstatymu nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, inter alia medžioklės plotų dydžius; jie nustatomi atsižvelgiant inter alia į medžiojamųjų laukinių gyvūnų išteklių dydį ir jų poreikį reguliuoti jų gausą; tai darant turi būti laikomasi konstitucinio proporcingumo principo ir neturi būti paneigtos privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės, jų ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir tai, kad, kaip Konstitucinis Teismas konstatavo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime, Konstitucijos 23 straipsnį aiškinant Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintų laukinės gyvūnijos apsaugos ir jos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimo imperatyvų kontekste, būtina pabrėžti, jog valstybė turi konstitucinę priedermę rūpintis laukine gyvūnija ir užtikrinti laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, apimantį inter alia laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); taigi saugant ir ginant asmens nuosavybės teises neturi būti pažeistas viešasis interesas laukinės gyvūnijos išteklius naudoti, atkurti ir gausinti racionaliai ir saugoti laukinę gyvūniją; šių dviejų konstitucinių vertybių – asmens nuosavybės teisių ir viešojo intereso laukinės gyvūnijos išteklius naudoti, atkurti ir gausinti racionaliai ir saugoti laukinę gyvūniją – sandūroje būtina rasti sprendimus, kurie užtikrintų šių vertybių teisingą pusiausvyrą, t. y. tai, kad nė viena iš šių vertybių nebus paneigta; šis reikalavimas taikytinas ir teisės aktų, reguliuojančių atitinkamus visuomeninius santykius, leidybai, juose nustatytam teisiniam reguliavimui.

12.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą – laukinės gyvūnijos išteklių apsaugą ir racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, savo plačią diskreciją reguliuoti medžioklės ir su ja susijusius santykius gali įgyvendinti nustatęs ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus leidimą juose naudoti laukinės gyvūnijos išteklius. Pažymėtina ir tai, kad siekiant užtikrinti minėtą viešąjį interesą įstatyme gali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį medžioklės plotų naudotojomis galėtų būti ir asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 54 straipsnius, įstatymų leidėjas, pasirinkęs medžioklės ir su ja susijusius santykius reguliuoti taip, kad medžioti konkrečiuose medžioklės plotuose būtų leidžiama tik įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijus atitinkamą leidimą, teisiniu reguliavimu turi sudaryti prielaidas derinti medžioklės plotuose esančio tam tikro dydžio privataus žemės sklypo savininko, kuris nėra šių medžioklės plotų naudotojas, bet pageidauja savo įgytąją teisę medžioti įgyvendinti jam priklausančiame žemės sklype, ir atitinkamo medžioklės plotų naudotojo, inter alia asociacijos, vienijančios asmenis, kurie atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir yra įgiję teisę medžioti, interesus. Tokiu teisiniu reguliavimu turi būti paisoma Konstitucijos, inter alia jos 35 straipsnyje įtvirtintos asociacijų laisvės.

15.1. Minėta, kad Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo:

– įtvirtinta privačios žemės sklypo savininko teisė tapti konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo nariu; nustatytos šios teisės įgijimo sąlygos – ši teisė įgyjama tik jeigu toks savininkas turi medžiotojo bilietą ir jam tame konkrečiame medžioklės plotų vienete nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės, jis taip pat turi prisiimti visas medžiotojų kolektyvo įstatuose numatytas pareigas ir teises;

– įtvirtinta atitinkama konkretaus medžioklės plotų vieneto, kuriame minėtas savininkas turi įstatyme nustatyto dydžio miško arba žemės ūkio paskirties žemės, naudotojo medžiotojų kolektyvo pareiga priimti medžiotojo bilietą turintį savininką į medžiotojų kolektyvo narius; ši pareiga turi būti įvykdyta per 30 dienų nuo tokio privačios žemės sklypo savininko prašymo pateikimo dienos.

Kaip minėta, pagal Medžioklės įstatymo 2 straipsnio 12, 13, 19 dalyse, 3 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 3 dalyje, 12 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 8 punkte (2013 m. birželio 18 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą medžioklės plotų naudotojas medžiotojų kolektyvas, kuris nurodytas Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje ir suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, gali būti vienintelis atitinkamo konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojas (t. y. subjektas, kuriam tame medžioklės plotų vienete suteikta išimtinė teisė naudoti valstybei nuosavybės teise priklausančių medžiojamųjų gyvūnų išteklius).

Minėta ir tai, kad nors pagal Asociacijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 4, 7 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą medžiotojų kolektyvas, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, turi teisę savo įstatuose numatyti inter alia veiklos tikslus, naujų narių priėmimo tvarką bei sąlygas, pagal Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalį šis medžiotojų kolektyvas privalėjo priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, turintį medžiotojo bilietą, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, kurio naudotojas yra šis medžiotojų kolektyvas.

15.2. Taigi, Medžioklės įstatymo 13 straipsnio (2013 m. birželio 18 d. redakcija) 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinus konkretaus medžioklės plotų vieneto naudotojo medžiotojų kolektyvo, kuris suprantamas kaip atitinkama medžiotojų asociacija, be kita ko, skirta jos narių – medžiotojų – veiklai koordinuoti, jų interesams atstovauti ir jiems ginti ar tenkinti, pareigą priimti į savo narius privačios žemės sklypo savininką, kuriam nuosavybės teise priklauso ne mažiau kaip 100 ha miško arba žemės ūkio paskirties žemės tame konkrečiame medžioklės plotų vienete, įstatymų leidėjas ėmėsi reguliuoti naujų narių priėmimo į medžiotojų kolektyvą tvarką.

Vadinasi, šiuo teisiniu reguliavimu apribota inter alia Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asociacijų laisvė, t. y. asociacijos narių teisė savarankiškai spręsti dėl naujų narių priėmimo į asociaciją, nustatyti tokių narių priėmimo į asociaciją tvarką.

15.3. Pareiškėjo prašymo kontekste vertintina, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu asociacijų laisvė apribota laikantis iš Konstitucijos kylančių naudojimosi asmens teisėmis ir laisvėmis ribojimo sąlygų.