Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams

1.1. Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas) patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – ir KNNP tvarkymo planas) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose yra konstatuotas statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, faktas ir įtvirtinti tokių statybų padarinių šalinimo būdai, konkrečiai nurodant, kas turi būti atlikta minėtuose punktuose nurodytuose sklypuose ir su juose esančiais statiniais.

Pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalį dėl to sprendžia tik teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs visas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, jis parenka proporcingą priemonę statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybas leidžiantį dokumentą, padariniams šalinti. Jokia kita institucija negali nei nustatyti statybą leidžiančio dokumento išdavimo neteisėtumo fakto, nei spręsti dėl statybos padarinių šalinimo. Priimant ginčijamą nutarimą nebuvo įsiteisėjęs joks teismo sprendimas, kuriuo būtų konstatuota, kad statybos buvo vykdomos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus. Taigi toks teisinis reguliavimas negalėjo būti įtvirtintas Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarime, nes Vyriausybė negali spręsti klausimų, priskirtų teismo kompetencijai, kaip antai konstatuoti fakto, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose buvo vykdomos statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ar numatyti, kaip konkrečiu atveju turi būti šalinami tokių statybų padariniai.

Taigi, pasak pareiškėjos, Vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, prisiėmė teismo vaidmenį ir Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarime nustatė, kaip konkrečiai turi būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padariniai: vienu atveju nurodyta nugriauti stiklinį priestatą (verandą) ir restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o kitu atveju – išardyti pavėsinę. Tokiu savo nutarimu Vyriausybė užkirto kelią teismui, nagrinėjančiam bylą, taikyti kitus neteisėtų statybų padarinių šalinimo būdus, nustatytus Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje, nes pasirinkus bet kurį kitą būdą teismo sprendimas prieštarautų Vyriausybės nutarimui. Teismas gali tik pritaikyti ginčijamą Vyriausybės nutarimą, savarankiškai nevertindamas ir neanalizuodamas statinių savininkų kaltės, taip pat to, ar statybos padarinių šalinimas yra siekiamam tikslui proporcinga priemonė. Todėl Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto KNNP tvarkymo plano ginčijamos nuostatos prieštarauja Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai. Šiame nutarime įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas atsirasti teisinėms situacijoms, kai teismo galimybės vykdyti teisingumą sumažėja, o kai kada apskritai neįmanoma vykdyti teisingumo, todėl nurodytas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

1.2. Pareiškėja, remdamasi inter alia Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, taip pat teigia, kad tik teismas, pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnį išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs visas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, gali parinkti proporcingą priemonę statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotą statybas leidžiantį dokumentą, padariniams šalinti. Priešingu atveju statinį nugriovus ar pertvarkius būtų pažeistos statinio savininko nuosavybės teisės. Todėl ginčijamos KNNP tvarkymo plano nuostatos, kuriomis numatyta tam tikrus nurodytuose sklypuose esančius statinius išardyti ar pertvarkyti, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Civilinio kodekso (CK) 4.93 straipsniui, reglamentuojantiems nuosavybės teisių apsaugą.

2.1. Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų A. Klimavičiaus, G. Izokaitytės rašytiniuose paaiškinimuose pateikiami šie argumentai.

2.2. Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovių R. Baškytės ir Ž. Stirbienės rašytiniuose paaiškinimuose pateikti argumentai, iš esmės analogiški išdėstytiesiems, taip pat papildomai nurodyti tokie argumentai.

4.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ siekiant „išsaugoti Lietuvos žmonėms ir būsimosioms kartoms vertingiausius Lietuvos kraštovaizdžio kompleksus bei etnokultūrinį paveldą“.

4.2. Vyriausybė 1994 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1269 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano)“ patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą, pagal kurią turėjo būti tvarkoma Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorija.

Konstitucinis Teismas, vertindamas KNNP planavimo schemos konstitucingumą, 2007 m. birželio 27 d. nutarime yra pažymėjęs, kad jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu susiję sprendimai negalėjo būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo prieštarauti minėtos schemos sprendiniams.

5.1. Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo, kuriuo patvirtintas KNNP tvarkymo planas, preambulėje nurodyta, kad šis nutarimas priimtas vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsniu (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu) ir Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalimi.

5.2. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas priimtas atsižvelgus ir į Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. XI-1248 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų plano patvirtinimo“ (toliau – ir Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas), kuriuo, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalimi, patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko ir jo zonų ribų planas. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, jog Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimo 2 straipsnyje nustatyta, kad Kuršių nerijos nacionaliniame parke konservacinio prioriteto zoną sudaro inter alia Nidos urbanistinis draustinis, o pagal šio straipsnio 13 punktą Nidos urbanistinio draustinio tikslas yra išsaugoti Nidos erdvinę struktūrą su išlikusiomis architektūrinėmis ir memorialinėmis vertybėmis, išlaikant būdingų erdvių ir architektūros pobūdį; šio Seimo nutarimo 4 straipsnyje pasiūlyta Vyriausybei patvirtinti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą.

5.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 punkte nustatyta, jog Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas.

5.4. Paminėtinos ir kitos šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios Teritorijų planavimo ir Saugomų teritorijų įstatymų nuostatos.

5.5. Taigi Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimas priimtas įgyvendinant įstatymų leidėjo suteiktus įgaliojimus, inter alia įtvirtintus Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnyje (su 2010 m. gegužės 20 d. pakeitimu), Saugomų teritorijų įstatymo (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) 28 straipsnio 6 dalyje, patvirtinti saugomos teritorijos – Kuršių nerijos, kuri įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, nacionalinio parko tvarkymo planą, kuris pakeitė iki tol galiojusią 1994 m. patvirtintą KNNP planavimo schemą. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad atsižvelgiant į Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtintu KNNP tvarkymo planu buvo siekiama inter alia išsaugoti Nidos erdvinę struktūrą su išlikusiomis architektūrinėmis ir memorialinėmis vertybėmis, išlaikant būdingų erdvių ir architektūros pobūdį.

Pažymėtina, kad pagal Pajūrio juostos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies (2013 m. birželio 27 d. redakcija) 1 punkte, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 31, 42 dalyse (2009 m. gruodžio 22 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą KNNP tvarkymo planas yra specialusis saugomos teritorijos – Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo dokumentas, kuriame nustatytos šios saugomos teritorijos naudojimo, tvarkymo ir (ar) apsaugos priemonės bei pateikti teritorijos naudojimo, tvarkymo ir apsaugos sprendiniai, laikytini teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatu.

8.1. Pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte buvo nustatyta:

8.2. Pareiškėjos ginčijamo KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkto nuostatos aiškintinos kitų KNNP tvarkymo plano 9.2.1 punkto nuostatų, kuriose, kaip minėta, nustatytos kraštovaizdžio išsaugančiojo tvarkymo zonos tvarkymui taikomos konservavimo, restauravimo, atkūrimo ir pritaikymo priemonės, skirtos autentiškai užstatymo struktūrai ir pastatų išvaizdai išlaikyti, kontekste.

8.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina, kad prieš Vyriausybei 2012 m. birželio 6 d. nutarimu nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 28 d. sprendime (priimtame administracinėje byloje Nr. I-388-57/2011), be kita ko, buvo konstatuota, kad Neringos savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas teritorijos, esančios adresu Lotmiškio g. 1, Nida, detalusis planas neatitinka teisės aktų, inter alia KNNP planavimo schemos, reikalavimų ir kad pagal šį detalųjį planą statybos leidimas šiai teritorijai yra išduotas neteisėtai; taip pat šiuo Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimu sklypo, esančio adresu Lotmiškio g. 1, Nida, savininkas įpareigotas nugriauti jam nuosavybės teise priklausančius statinius, pastatytus neteisėtai išduoto statybos leidimo pagrindu, ir pertvarkyti kai kurias statinio dalis taip, kad statinys ir jo priklausiniai atitiktų teisės aktuose, inter alia KNNP planavimo schemoje, nustatytus reikalavimus.

Taigi dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriuo nustatytas teisinis reguliavimas šioje byloje ginčijamas tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas ir sureguliuoti tokių statybų padarinių šalinimo būdai, buvo priimtas teismo sprendimas, kuriame konstatuota, kad sklype, esančiame adresu Lotmiškio g. 1, Nida, statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus; minėtame sprendime taip pat nustatyta, kaip konkrečiai turi būti šalinami statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai.

Kaip minėta, suinteresuoto asmens atstovų teigimu, Vyriausybė, nustatydama ginčijamą KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, rėmėsi būtent šio teismo sprendimo rezoliucine dalimi, kurioje inter alia buvo nurodyta, kaip turi būti pertvarkyti sklype adresu Lotmiškio g. 1, Nida, esantys statiniai, kad atitiktų tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

9.1. Pareiškėjos ginčijamame KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkte buvo nustatyta:

9.2. Pareiškėjos ginčijamo KNNP tvarkymo plano 9.2.3.2 punkto nuostatos aiškintinos kitų KNNP tvarkymo plano 9.2.3 punkto nuostatų, kuriose, kaip minėta, nustatytos kraštovaizdžio pertvarkomojo tvarkymo zonos tvarkymui taikomos transformavimo ir atnaujinimo priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti pastatų planinę struktūrą ir jos elementų apsaugą, kontekste.

9.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtina, kad prieš Vyriausybei 2012 m. birželio 6 d. nutarime nustatant ginčijamą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartyje (priimtoje administracinėje byloje Nr. A¹⁴⁶-88/2009) buvo konstatuota, kad Neringos savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas teritorijos, esančios adresu Naglių g. 20, Nida, detalusis planas neatitinka teisės aktų, inter alia KNNP planavimo schemos, reikalavimų, taip pat kad pagal šį detalųjį planą statybos leidimas šiai teritorijai yra išduotas neteisėtai.

Taigi dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriame nustatytas teisinis reguliavimas, šioje byloje ginčijamas inter alia tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas, buvo priimtas teismo sprendimas, kuriame nuspręsta, kad sklype, esančiame adresu Naglių g. 20, Nida, statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus.

11.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu pakeistas KNNP tvarkymo planas buvo parengtas įgyvendinant Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimą Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“ (toliau – Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimas), kurio 1 punktu pritarta KNNP tvarkymo plano, kuriuo būtų tikslinamas tuo metu galiojęs KNNP tvarkymo planas, patvirtintas Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu, rengimo pradžiai.

Pagal Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo 2.3 punktą vienas iš rengiamo KNNP tvarkymo plano planavimo tikslų – derinti valstybės ir savivaldybių, fizinių ir juridinių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke sąlygų.

Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo 3 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai pavesta parengtą KNNP tvarkymo planą pateikti tvirtinti Vyriausybei.

Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimas buvo papildytas ir keletą kartų keičiamas, inter alia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1069 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 389 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano rengimo“ pakeitimo“, kuriame nustatyta, kad, teritorijų planavimo sąlygas išdavusioms institucijoms iki 2019 m. spalio 31 d. nesuderinus KNNP tvarkymo plano sprendinių, šio plano teritorijų planavimo procesas nutraukiamas.

11.2. Pažymėtina ir tai, kad iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. spalio 28 d. rašto Nr. (12)-D8-3377 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 702 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“ projekto“, kuriuo Vyriausybei pateiktas svarstyti minėtas Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo projektas, matyti, kad koreguojant KNNP tvarkymo planą buvo įvertinti inter alia valstybės interesai, taip pat kad KNNP tvarkymo planą siūlyta koreguoti, kad būtų sudarytos prielaidos sudaryti taikos sutartis ir taip užbaigti teisminius ginčus ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas.

11.3. Taigi, kaip matyti iš Vyriausybės 2015 m. balandžio 15 d. nutarimo, kuriuo inter alia pritarta patikslinto KNNP tvarkymo plano rengimui, nuostatų, taip pat iš Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimo projekto teikimo dokumentų, Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinto KNNP tvarkymo plano nuostatos Vyriausybės 2019 m. spalio 30 d. nutarimu buvo koreguojamos siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas.

12.1. KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7 punkte nustatyta: „sklype Lotmiškio g. 1 (Nida) sukuriamas tradicinis žvejo sodybos (sodybinio) užstatymo tipas ir architektūrinė išraiška – pagrindinis pastatas ir priklausinys. Išardomos jungtys tarp statinių ir stiklinis priestatas (veranda);“.

12.2. KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.3.2 punkte nustatyta: „sklype Naglių g. 20 (Nida) rekonstruojant esamus poilsio namus ar jų vietoje statant naujus, pastatų architektūrinė išraiška keičiama taikant senųjų vilų ar žvejų sodybų pastatams būdingą mastelį, proporcijas, aukštį, medžiagas, puošybos elementus;“.

12.3. Apibendrinant KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad jis, palyginti su įtvirtintuoju KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose, pakito iš esmės inter alia tuo, kad jame nebėra nuostatos „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“, kuria remdamasi pareiškėja teigė, kad Vyriausybė perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti neteisėtų statybų faktą ir sureguliuoti neteisėtų statybų padarinių šalinimą.

Konstatuotina ir tai, kad, be kita ko, siekiant derinti valstybės ir privačių asmenų interesus dėl teritorijos naudojimo ir veiklos plėtojimo Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat sudaryti prielaidas baigti teisinius ginčus taikos sutartimis ir sumažinti valstybės biudžeto išlaidas, KNNP tvarkymo plano (2019 m. spalio 30 d. redakcija) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatyti kitokie nurodytų teritorijų (atitinkamai sklypų Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) planavimo uždavinių sprendimo rezultatai (sprendiniai): nebėra numatyta, kad kai kurie nurodytuose sklypuose esantys statiniai turi būti pašalinti ar pertvarkyti, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, t. y. nebėra reikalavimų sklype Lotmiškio g. 1, Nida, pašalinti restorano medinės verandos antrą aukštą, atstatyti dvišlaitį stogelį, o medinės verandos pirmą aukštą perstatyti perpus sumažinant verandos tūrį, taip pat reikalavimo sklype Naglių g. 20, Nida, pašalinti pavėsinę šiaudiniu stogu.

13.1. Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos 5 straipsnyje, siekiant inter alia užtikrinti efektyvias ir veiklias priemones valstybių šios konvencijos dalyvių teritorijoje esančiam kultūros ir gamtos paveldui išsaugoti (konservuoti), nustatyta, kad kiekviena valstybė privalo stengtis, be kita ko, imtis tinkamų įstatymo nustatytų priemonių, būtinų šio paveldo identifikavimui, globai, išsaugojimui (konservavimui), prezentavimui ir reabilitavimui (d punktas).

13.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, įrašius kultūros ar gamtos vertybę į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, valstybė toliau vykdo savo įsipareigojimus ją saugoti ir perduoti ateities kartoms su tomis vertybėmis, dėl kurių ji buvo įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą; valstybė privalo laikytis Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos ir šios konvencijos įgyvendinimo gairių (2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

13.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas dėl nuosavybės teisių į pastatus, esančius Kuršių nerijos nacionaliniame parke, apribojimo, yra pažymėjęs, jog tai, kad Kuršių nerija 2000 m. įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, reiškia, jog valstybės veiksmų laisvė priklauso nuo jos tarptautinių įsipareigojimų UNESCO, ir nekyla abejonių, kad priemonės, skirtos į UNESCO sąrašą įrašytai teritorijai apsaugoti, galėjo būti griežtos (2018 m. vasario 6 d. sprendimo byloje UAB Kristiana prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36184/13, 109 punktas).

15.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija) formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai, 2014 m. spalio 7 d. sprendimas), o ne kaip nustatanti, kad kiekvienu atveju, kai ginčijamas teisės aktas (jo dalis) yra panaikintas, pradėta teisena turi būti nutraukta (inter alia 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).

15.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kaip jis pats ne kartą yra konstatavęs, vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; pagal savo kompetenciją spręsdamas dėl žemesnės galios teisės aktų (jų dalių) atitikties aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, ir vykdydamas kitus savo konstitucinius įgaliojimus, Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę  teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą.

Atsižvelgiant į tai, šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, vykdydamas konstitucinius įgaliojimus, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalį (1996 m. liepos 11 d. redakcija) tuo atveju, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai nei teismai ir Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalyje (2019 m. kovo 21 d. redakcija) nurodyti asmenys, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios, panaikintas arba pakeistas, atsižvelgdamas į nagrinėjamos bylos aplinkybes konstatavęs, kad nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos neišsprendus iš esmės galėtų būti sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes, inter alia Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, negali nutraukti pradėtos teisenos (bylos).

Taigi CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko nuosavybės teisių apsaugos garantijos, taip pat nuosavybės teisės ribojimo pagrindai, inter alia tai, kad nuosavybė gali būti paimta ar kitaip apribota tik teismo sprendimu arba tik įstatymo numatytais atvejais.

19.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškindamas nuosavybės teisių apsaugos institutą reglamentuojančias CK 4.93 straipsnio nuostatas, be kita ko, yra pažymėjęs: „Nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę <...> nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. <...> savininkui yra pripažįstamos ne tik galimybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga <...> susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai“ (2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010).

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog pagrindas riboti savininko nuosavybės teisę į statinį egzistuoja, be kita ko, tais atvejais, jeigu statinys yra pastatytas savavališkai arba pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą; be to, savininkas savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atvejais gali būti įpareigotas prieš savo valią imtis disponavimo turtu veiksmų, pvz., nugriauti statinį, išardyti ar perstatyti statinio dalis (2018 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018 29 punktas).

19.2. Vadinasi, pagal CK 4.93 straipsnį savininkas turi ne tik teisę disponuoti savo nuosavybe, bet ir pareigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių kitų asmenų teises ar viešuosius interesus; nuosavybės teisė gali būti apribota teismo sprendimu ar įstatymo numatytais atvejais, inter alia statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą atveju.

Taigi Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo, nagrinėjančio bylą dėl statybos, vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių, teisė priimti atitinkamą sprendimą dėl tokios statybos padarinių šalinimo.

20.1. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą, aiškinamą kartu su šios dalies 1, 2 punktais, teismas, priimdamas sprendimą dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo, vadovaujasi inter alia specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais, taip pat teisės aktais, įtvirtinančiais imperatyvius aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimus, o tais atvejais, kai statinio (jo dalies) perstatymas ar pertvarkymas nėra galimas inter alia pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus arba tokia statyba prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti tokį statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, arba atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį arba statinį (jo dalį), kurį (kurią) nugriovus (išardžius) buvo pažeistas viešasis interesas.

Vadinasi, pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 1–3 punktus tam tikrais atvejais teismas, vadovaudamasis inter alia specialiojo planavimo dokumentų sprendiniais, negali priimti kitokio sprendimo, kaip tik įpareigoti statinį nugriauti ar išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) statinį (jo dalį).

20.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuojantis bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškindamas Statybos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimą, be kita ko, yra pažymėjęs, kad savininko nuosavybės teises ribojančios priemonės taikomos tik tais atvejais, jeigu nėra pagrindo kitais būdais pašalinti savavališkos statybos ar statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinius; statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo priemonių taikymas įstatymo nustatytomis sąlygomis laikomas teisėtu nuosavybės teisės ribojimo pagrindu (2018 m. gegužės 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018 58–59 punktai; 2018 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-916/2018 31 punktas; 2019 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-969/2019 46–47 punktai).

21.1. Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

21.2. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, aiškinamas kartu su šio straipsnio 2 dalimi, statinių savininkai gali būti įpareigojami tam tikrą statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, atstatyti (atkurti) statinį (jo dalį), taip, be kita ko, apribojant jų nuosavybės teises, tik teismo sprendimu, priimtu pagal atitinkamų viešojo administravimo subjektų ar kitų asmenų kreipimąsi dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybų dokumentus, padarinių šalinimo, o ne tuomet, kai inter alia specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatomas atitinkamas teisinis reguliavimas.

23.1. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės teisė – viena pamatinių žmogaus teisių. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, kad savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustuosius įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (inter alia 2013 m. gruodžio 20 d., 2016 m. birželio 7 d., 2018 m. gegužės 4 d. nutarimai).

23.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad nuosavybė įpareigoja (inter alia 2002 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai). Teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas; toks teisių ir pareigų derinimas pasireiškia įstatymais ne tik įtvirtinant savininko teises, bet ir nustatant atitinkamus draudimus tiek kitiems asmenims, tiek jam pačiam; nuosavybės teises reguliuojantys įstatymai dažnai yra pažeidžiami ne tik kėsinantis į savininko teises, bet ir pačiam savininkui nesilaikant įstatymų apibrėžtų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo ribų (1997 m. balandžio 8 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad savininko pareigas lemia inter alia nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (2013 m. balandžio 12 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai, 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT25-N12/2016). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

23.3. Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama inter alia dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2016 m. birželio 7 d. nutarimai).

24.1. Teisingumo vykdymas – teismų funkcija, lemianti šios valdžios vietą valstybės valdžios institucijų sistemoje; jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali vykdyti šios funkcijos (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Vykdyti teisingumą – teisminės valdžios paskirtis ir konstitucinė kompetencija (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas).

24.2. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves; iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

24.3. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

24.4. Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies kyla tai, kad įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (2013 m. liepos 5 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama teismui, atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaujantis teise, nenusižengiant iš Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priimti teisingą sprendimą byloje ir šitaip įvykdyti teisingumą (inter alia 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai); antraip būtų apriboti ar net paneigti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypta nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, taip pat nuo konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų (inter alia 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. gruodžio 6 d., 2018 m. gruodžio 14 d. nutarimai). Kita vertus, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės normos imperatyvumas savaime negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržymas (2014 m. rugsėjo 2 d. sprendimas).

24.5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas (inter alia  2008 m. gruodžio 24 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai); Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai yra universalūs, šiais konstituciniais principais yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema; jais turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas); konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

24.6. Pažymėtina ir tai, kad įsiteisėję teismo sprendimai privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims (1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 1998 m. rugsėjo 24 d. nutarimas). Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra įgyvendinamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas, stiprinamas teisės subjektų pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais (1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai yra res judicata, turi prejudicinę reikšmę, jie iš naujo neįrodinėjami (2010 m. gegužės 13 d. nutarimas). Vadinasi, pagal Konstituciją, inter alia jos 109 straipsnį, pagal kurį teisingumą vykdo tik teismai, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, įsiteisėjusių teismo sprendimų nevykdymas, nesant konstituciškai pateisinamo pagrindo, negali būti toleruojamas.

27.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 54 straipsnį, natūrali gamtinė aplinka, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą ir gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai, 2008 m. liepos 4 d. sprendimas).

27.2. Kaip minėta, pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį valstybė rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.

28.1. Pažymėtina, kad, įgyvendindama Konstitucijos 94 straipsnyje nustatytus įgaliojimus, inter alia tvarkyti krašto reikalus, vykdyti įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, vykdyti kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai, Vyriausybė privalo nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones. Kitaip nebūtų sudaryta prielaidų veiksmingai vykdyti iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą išsaugoti Kuršių nerijos, kaip ypač vertingos vietovės ir visuotinę reikšmę turinčio gamtos ir kultūros paveldo objekto, tapatumą ir integralumą, taigi užtikrinti ir Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą.

28.2. Vykdant iš Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą nustatytas specialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas, suponuojantis inter alia ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos apribojimus ir draudimus, turi būti taikomas valstybei, savivaldybėms, kitiems atitinkamų objektų, esančių Kuršių nerijoje, savininkams ir naudotojams. Atsižvelgiant į tai, kad specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, įgyvendinimas, inter alia reikalavimas atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, laikytinas konstituciškai pateisinamu tikslu, dėl kurio apribojamos Kuršių nerijoje esančių objektų savininkų ir naudotojų nuosavybės teisės, specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemonės savaime negali būti vertinamos kaip nuosavybės teisių, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pažeidimas.

28.3. Atsižvelgiant į iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantį reikalavimą paisyti bendrojo teisės principo ex injuria jus non oritur (neteisės pagrindu teisė neatsiranda), pagal kurį niekas negali turėti naudos iš savo padaryto teisės pažeidimo, taip pat į konstitucinį teisingumo principą, pažymėtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta valstybės pareiga išsaugoti Kuršių nerijos tapatumą ir integralumą ir užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą reiškia, kad pagal Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jo suponuojamų apribojimų bei draudimų nepaisymo padariniai negali būti įteisinti jokiais valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų sprendimais arba susitarimais; tokiais sprendimais ar susitarimais, be kita ko, negali būti sudaryta prielaidų nesilaikyti iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų, kylančio imperatyvo vykdyti įsiteisėjusius teismų sprendimus, kurie, kaip minėta, yra privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ir kuriais inter alia atitinkamų Kuršių nerijoje esančių objektų savininkai ir naudotojai gali būti įpareigojami atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista.

34.1. Taigi Vyriausybė, 2012 m. birželio 6 d. nutarimu patvirtinusi saugomos teritorijos Kuršių nerijos nacionalinio parko specialųjį planavimo dokumentą KNNP tvarkymo planą, inter alia ginčijamuose 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustačiusi detalius atitinkamai kraštovaizdžio tvarkymo zonai priskirtų konkrečių teritorijų (sklypų Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida) planavimo uždavinių sprendimo rezultatus (sprendinius), kuriais vadovaujantis nurodytos teritorijos turėjo būti tvarkomos taip, kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, numatė konkrečias pagal Konstituciją, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį, nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones, skirtas, be kita ko, tam tikriems Kuršių nerijos nacionalinio parko objektams apsaugoti, t. y. nurodė, kurie ginčijamuose punktuose reglamentuojamose teritorijose esantys statiniai (jų dalys) turi būti išardyti ir (arba) pertvarkyti dėl to, kad, kaip konstatuota atitinkamuose teismų sprendimuose, buvo pastatyti ar pakeisti nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo ir jį įgyvendinančių priemonių, inter alia iki KNNP tvarkymo plano įsigaliojimo galiojusios KNNP planavimo schemos sprendinių.

34.2. Kaip minėta, pagal Konstituciją teisės normos imperatyvumas savaime negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržymas. Be to, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui, atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas (2011 m. sausio 31 d. nutarimas).

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pagal Konstituciją Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijai turi būti taikomas specialus apsaugos ir naudojimo režimas, kuris suponuoja inter alia statybų apribojimus ir draudimus, o Vyriausybė privalo nustatyti šio režimo įgyvendinimo priemones, kurios, kaip minėta, ir buvo nustatytos KNNP tvarkymo plane, konstatuotina, kad ginčijamuose KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu, kuriuo, siekiant išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, įtvirtinti detalūs ir  konkretūs nurodytų teritorijų tvarkymo sprendiniai, nelaikytinas savaime varžančiu teismo įgaliojimus vykdyti teisingumą.

34.3. Be to, kaip minėta, dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriuo nustatytas teisinis reguliavimas šioje byloje ginčijamas tuo aspektu, kad, pasak pareiškėjos, juo buvo konstatuotas neteisėtų statybų faktas ir sureguliuoti tokių statybų šalinimo padariniai, buvo priimti atitinkami teismų sprendimai, kuriuose nurodyta, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose minimuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus.

Vadinasi, priešingai nei teigia pareiškėja, dar iki priimant Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimą būtent teismai, o ne Vyriausybė konstatavo, kad statybos pareiškėjos ginčijamuose KNNP tvarkymo plano punktuose nurodytuose sklypuose buvo vykdomos pagal tuo metu galiojusiems KNNP tvarkymą reguliavusiems teisės aktams prieštaravusius dokumentus. Minėta ir tai, kad šie teismų sprendimai aukštesnės instancijos teismų sprendimais liko nepakeisti; įsiteisėjusiais teismų sprendimais nurodytų sklypų savininkai įpareigoti atitinkamai pertvarkyti jiems nuosavybės teise priklausančius statinius.

Taigi Vyriausybės KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose vartojama formuluotė „statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai, kurie menkina vietovės vertingąsias savybes ir daro neigiamą poveikį vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, turi būti pašalinti“ vertintina kaip reiškianti ne Vyriausybės sprendimą, kad ginčijamuose punktuose nurodytuose sklypuose statybos vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, o tai, kad Vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, rėmėsi iki Vyriausybės 2012 m. birželio 6 d. nutarimo priėmimo priimtuose teismų sprendimuose nustatytais faktais. Tokio vertinimo nekeičia tai, kad dėl sklypo Lotmiškio g. 1, Nida, priimtas teismo sprendimas buvo dar neįsiteisėjęs, nes, kaip minėta, aukštesnės instancijos teismų sprendimais statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, faktų konstatavimas liko nepakeistas.

Pažymėtina, kad Vyriausybės KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu siekta sureguliuoti, kaip turi būti tvarkomos konkrečios teritorijos, kad jose esantys objektai atitiktų tai teritorijai keliamus reikalavimus ir kad statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padariniai nemenkintų vietovės vertingųjų savybių ir nedarytų neigiamo poveikio vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai.

34.4. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog nustatydama ginčijamą KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą Vyriausybė perėmė teismo įgaliojimus konstatuoti, kad statybos buvo vykdytos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, ir spręsti dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo ir taip pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies, konstitucinio valdžių padalijimo principo reikalavimus.

Konstatuotina ir tai, kad Vyriausybės nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo, kaip minėta, siekiant konstituciškai pateisinamo tikslo atkurti tai, kas nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, nustatytos minėto režimo įgyvendinimo priemonės, kuriomis inter alia buvo numatyta ginčijamuose punktuose nurodytose teritorijose esančius statinius (jų dalis) išardyti ir (arba) pertvarkyti, savaime negali būti vertinamos kaip nuosavybės teisių, ginamų pagal Konstitucijos 23 straipsnį, pažeidimas. Taigi nėra pagrindo teigti, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose įtvirtintu teisiniu reguliavimu, kuriuo nustatyta, kaip turi būti tvarkomi nurodytuose sklypuose esantys statiniai, kad atitiktų konkrečios teritorijos tvarkymui keliamus reikalavimus, pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis.

34.5. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

35.1. Minėta, kad Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo, nagrinėjančio bylą dėl statybos, vykdytos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, padarinių, teisė priimti atitinkamą sprendimą dėl tokios statybos padarinių šalinimo; pagal šios dalies 3 punktą, aiškinamą kartu su šios dalies 1, 2 punktais, teismas, priimdamas sprendimą dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybos dokumentus, padarinių šalinimo, vadovaujasi inter alia specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais, taip pat teisės aktais, įtvirtinančiais imperatyvius aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimus, o tais atvejais, kai statinio (jo dalies) perstatymas ar pertvarkymas nėra galimas inter alia pagal specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar tokia statyba prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti tokį statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, ar atstatyti (atkurti) kultūros paveldo statinį.

35.2. Vadinasi, teismas, spręsdamas dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus, padarinių šalinimo Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 3 punktą privalo vadovautis Kuršių nerijos specialiuoju planavimo dokumentu, t. y. KNNP tvarkymo planu, ir remtis šiame plane įtvirtintais teritorijų tvarkymo sprendiniais, kuriais nustatyta, kaip turi būti tvarkoma konkreti teritorija, kad nebūtų menkinamos vietovės vertingosios savybės ir daromas neigiamas poveikis vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai. Tais atvejais, kai statinio (jo dalies) perstatymas ar pertvarkymas nėra galimas pagal KNNP tvarkymo plane įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas būtent pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalies nuostatas privalo priimti sprendimą įpareigoti tokį statinį nugriauti, arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ar atstatyti (atkurti) statinį.

35.3. Kaip minėta, pagal Konstituciją teisės normos imperatyvumas savaime negali būti traktuojamas kaip ją taikyti turinčio teismo galimybės vykdyti teisingumą suvaržymas; Konstitucinis Teismas, aiškindamas teisinį reguliavimą, susijusį su statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimu, yra konstatavęs, jog teisinis reguliavimas, pagal kurį teismas privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui, atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas.

35.4. Vadinasi, tai, kad ginčijamomis KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktų nuostatomis juose nurodytų teritorijų tvarkymo sprendiniai, siekiant užtikrinti kultūros ir gamtos paveldo vietovės apsaugos reikalavimus, Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo patirties tęstinumą ir nepažeisti vietovės vertingųjų savybių, taip pat siekiant išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, buvo suformuluoti detaliai ir konkrečiai, inter alia nurodant, kaip turi atrodyti konkretūs pastatai, kad nebūtų menkinamos vietovės vertingosios savybės ir daromas neigiamas poveikis vietovės tūrinei erdvinei kompozicijai, savaime nėra pagrindas jas traktuoti kaip užkertančias kelią teismui priimti teisingą sprendimą pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 dalį, kurios 3 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu teismas įpareigotas vadovautis inter alia specialiojo planavimo dokumentuose įtvirtintais sprendiniais.

35.5. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštaravo Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 2 daliai.

36.1. Kaip minėta, CK 4.93 straipsnyje nustatytos savininko nuosavybės teisių apsaugos garantijos, taip pat nuosavybės teisės ribojimo pagrindai, inter alia tai, kad nuosavybė gali būti paimta ar kitaip apribota tik teismo sprendimu arba tik įstatymo numatytais atvejais. Minėta ir tai, kad pagal CK 4.93 straipsnį savininkas turi ne tik teisę disponuoti savo nuosavybe, bet ir pareigą susilaikyti nuo veiksmų, pažeidžiančių inter alia viešuosius interesus.

36.2. Minėta ir tai, kad vykdant iš  Konstitucijos, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 1 dalies, kylančią valstybės pareigą užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, turi būti nustatytas specialus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimas, kuris inter alia suponuoja šioje vietovėje esančių gamtos ir kultūros objektų apsaugos būdus, ūkinės, statybų, taip pat bet kokios kitos veiklos apribojimus ir draudimus ir kuris turi būti taikomas valstybei, savivaldybėms, kitiems atitinkamų objektų, esančių Kuršių nerijoje, savininkams ir naudotojams; įgyvendindama Konstitucijos 94 straipsnyje nustatytus įgaliojimus, Vyriausybė privalo nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones; pagal Konstituciją, inter alia jos 42 straipsnio 2 dalį, 54 straipsnio 1 dalį, nustatyto specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, kuris būtinas siekiant užtikrinti Kuršių nerijos ypatingą apsaugą kaip Konstitucijos ginamą viešąjį interesą, įgyvendinimas, inter alia reikalavimas atkurti tai, kas, nesilaikant specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo, buvo pakeista, sunaikinta ar kitaip pažeista, laikytinas konstituciškai pateisinamu tikslu, dėl kurio apribojamos Kuršių nerijoje esančių objektų savininkų ir naudotojų nuosavybės teisės.

36.3. Taip pat minėta, kad pagal Statybos įstatymo (2016 m. birželio 30 d. redakcija) 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, aiškinamas kartu su šio straipsnio 2 dalimi, statinių savininkai gali būti įpareigojami atitinkamą statinį nugriauti arba išardyti perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis, atstatyti (atkurti) statinį (jo dalį), taip, be kita ko, apribojant jų nuosavybės teises, tik teismo sprendimu, priimtu pagal atitinkamų viešojo administravimo subjektų ar kitų asmenų kreipimąsi dėl statybų, vykdytų pagal neteisėtai išduotus statybų dokumentus, padarinių šalinimo, o ne tuomet, kai inter alia specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatomas atitinkamas teisinis reguliavimas.

36.4. Vadinasi, vien tuo, kad Vyriausybė, siekdama išsaugoti senosioms Kuršių nerijos žvejų gyvenvietėms būdingus bruožus ir kitas šios vietovės vertingąsias savybes, KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nustatė detalius konkrečių teritorijų tvarkymo sprendinius, pagal kuriuos atitinkami statiniai (jų dalys) privalo būti išardyti ir (arba) pertvarkyti, nebuvo pažeistos tuose sklypuose esančių statinių savininkų nuosavybės teisės.

36.5. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog KNNP tvarkymo plano 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktai prieštaravo CK 4.93 straipsniui, kuriame įtvirtintos savininko teisių apsaugos garantijos.

45.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, teisės spragų pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas; teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę, taigi taip pat ir aiškinant teisę, inter alia teisingumą vykdantiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti; teisės spragas teismai gali užpildyti ad hoc, t. y. jie jas gali pašalinti individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje; galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus; galimybė užpildyti teisės spragas ad hoc nereiškia, kad įstatymų leidėjas neturi pareigos per protingą laiką, paisydamas Konstitucijos, įstatymu nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą (inter alia 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. birželio 7 d. nutarimas). Konstitucinė pareiga per protingą laiką, paisant Konstitucijos, teisės aktais nustatyti deramą atitinkamų santykių teisinį reguliavimą mutatis mutandis taikytina ir kitiems teisėkūros subjektams.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Vyriausybė, pagal Konstituciją turinti pareigą nustatyti specialaus Kuršių nerijos apsaugos ir naudojimo režimo įgyvendinimo priemones, privalo per protingą laiką nustatyti deramą, Konstitucijai neprieštaraujantį, inter alia nesudarantį prielaidų nevykdyti įsiteisėjusių teismų sprendimų, KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d., 2019 m. spalio 30 d. redakcijos) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytų sklypų ir juose esančių statinių tvarkymo teisinį reguliavimą.

45.2. Kaip minėta, KNNP tvarkymo plano (2012 m. birželio 6 d., 2019 m. spalio 30 d. redakcijos) 9.2.1.7, 9.2.3.2 punktuose nurodytuose sklypuose esančių statinių savininkų atžvilgiu yra priimti įsiteisėję teismų sprendimai (atitinkamai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartis ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartis), kuriuose inter alia nuspręsta, kaip, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, turi būti pertvarkomi ir (arba) išardomi tuose sklypuose esantys statiniai.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pagal Konstituciją tol, kol Vyriausybė nustatys Konstitucijai neprieštaraujantį Kuršių nerijos nacionalinio parko atitinkamų teritorijų ir jose esančių statinių tvarkymą reglamentuojantį teisinį reguliavimą, sklypai Lotmiškio g. 1, Nida, ir Naglių g. 20, Nida, bei juose esantys statiniai turėtų būti tvarkomi (inter alia išardomi, pertvarkomi ir (arba) atkuriami) taip, kaip nustatyta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, būtent atitinkamai minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 20 d. nutartyje ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 2 d. nutartyje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas