Dėl Lietuvos Respublikos profesionaliojo scenos meno įstatymo Nr. IX-2257 11 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Pareiškėjui kilo abejonių, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiami asmenų, iki Įstatymo įsigaliojimo laimėjusių konkursą į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, teisėti lūkesčiai įsidarbinti ir dirbti pagal darbo sutartį einant pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo. Konkurso galiojimas pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas siejamas su faktu, ar asmuo pradėjo eiti pareigas, nors, pareiškėjo nuomone, jau konkurso laimėjimas sukuria subjektines teises ir sudaro teisinę prielaidą darbo santykiams atsirasti. Konkursą pripažįstant negaliojančiu po konkurso rezultatų nustatymo ir darbo sutarties sudarymo su konkurso nugalėtoju, suvaržomos konkurso nugalėtojo įgytos teisės. Todėl tokia Įstatymo nuostata galimai pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

2.2. Pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžė jau pasibaigusių konkurso teisinių santykių teisines pasekmes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, nes asmenys, pagal įstatymą įgiję tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendintos. Principas lex retro non agit civiliniuose santykiuose nėra absoliutus, tačiau tokio principo išimties pritaikymas turi būti proporcingas ir pagrįstas reikšmingu visuomeniniu interesu. Todėl, pareiškėjo manymu, įstatymų leidėjas, Įstatymu kitaip sureguliuodamas jau susiklosčiusius civilinius santykius, atsiradusius iš viešo konkurso, galėjo pažeisti konstitucinį teisinės valstybės principą ir šiuo aspektu.

3.1. Ginčijama Įstatymo nuostata, pagal kurią iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykęs konkursas į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, kurio nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau dar nepradėjo eiti pareigų, laikomas negaliojančiu ir turi būti rengiamas iš naujo, nepažeidžia konkursą laimėjusio asmens teisių, nes svarstant ginčijamo Įstatymo projektą atsižvelgta į tai, kad, konkurso laimėtojui nepradėjus eiti pareigų, faktiškai nesusiklostė darbo santykiai. Pagal Darbo kodekso (kaip ir Įstatymas, kurio nuostata ginčijama, įsigaliojusio 2017 m. liepos 1 d.) 42 straipsnio 3 dalį darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti, todėl jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją. Be to, šioje byloje ginčijamu teisiniu reguliavimu nedraudžiama tokiems asmenims įstatymų nustatyta tvarka siekti, kad konkursą organizavę subjektai atlygintų nuostolius.

3.2. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, ginčijama Įstatymo nuostata nenumatyta grįžtamoji įstatymo galia. Darbo teisinių santykių pradžia laikomas darbo sutarties įsigaliojimas, o pradėdamas eiti pareigas asmuo turi atitikti kvalifikacinius reikalavimus, galiojančius darbo sutarties įsigaliojimo dieną. Įstatymu nustatytas iš esmės naujas teisinis reguliavimas, t. y. nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems užimti šias pareigas, nustatytas nepriekaištingos reputacijos reikalavimas, kurio nebuvo pagal ankstesnį teisinį reguliavimą. Todėl įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti, kad įsigaliojus šiam įstatymui nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas pradėtų eiti tik tie asmenys, kurie atitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijus, nustatė tokį reguliavimą, pagal kurį konkursai nurodytoms pareigoms, surengti iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu jų nugalėtojai dar nebuvo nustatyti ir (ar) nepradėjo eiti pareigų, laikomi negaliojančiais ir turi būti rengiami iš naujo. Jeigu konkursas pasibaigė iki ginčijamo teisinio reguliavimo įsigaliojimo, jį laimėjusį pretendentą į pareigas priimantis asmuo neturi kompetencijos įvertinti, ar nugalėtojas atitinka naujus Įstatyme nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus. Todėl pretendentai turi būti įvertinti iš naujo, o tai gali būti atlikta tik surengus naują konkursą.

3.3. Nacionaliniai, valstybiniai ir savivaldybių teatrai ir koncertinės įstaigos yra viešieji juridiniai asmenys, kurių steigėja arba savininkė yra valstybė arba savivaldybė. Tokių įstaigų vadovams, siekiant užtikrinti viešąjį interesą ir šių įstaigų valdymo kokybę, gali būti nustatyti aukštesni reikalavimai. Ginčijamu teisiniu reguliavimu siekiama, kad, galiojant naujiems reikalavimams, asmenys, kurių atitiktis šiems reikalavimams nėra patikrinta laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų, nepradėtų eiti nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigų.

3.4. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 5 dalį pirma nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo kadencija pradedama skaičiuoti jam laimėjus konkursą, įvykusį po ginčijamo Įstatymo įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.), todėl ginčijama Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata siekta išvengti ydingos situacijos, kai asmuo, laimėjęs konkursą iki šio įstatymo įsigaliojimo, o pareigas pradėjęs eiti jam jau įsigaliojus, faktiškai galėtų eiti tas pačias pareigas tris kadencijas iš eilės. Konkursą pripažinus negaliojančiu, jame dalyvavusiems asmenims ginčijamu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta jokių kliūčių gauti kompensaciją iš konkursą organizavusio asmens ir dalyvauti iš naujo rengiamame konkurse.

4.1. Lietuvos teisės instituto direktorės dr. J. Paužaitės-Kulvinskienės rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka Konstitucinio Teismo suformuotos oficialiosios konstitucinės teisėtų lūkesčių apsaugos ir lex retro non agit principų, t. y. dviejų konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, doktrinos. Įstatymas atgaline data negali paneigti jau įvykusio juridinio fakto, t. y. surengto konkurso nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms nugalėtojo nustatymo. Taigi tuo atveju, jei įvykusio konkurso nugalėtojas tenkina įstatymo reikalavimus nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms užimti, jam turėtų būti sudaryta galimybė eiti šias pareigas nustatytomis sąlygomis. Tuo tarpu ginčijamu teisiniu reguliavimu konkurso galiojimas susietas su faktu, ar asmuo pradėjo eiti atitinkamas pareigas, nors sukurti subjektines teises ir sudaryti prielaidas darbo santykiams turėtų paties konkurso laimėjimas. Taigi įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu konkursą pripažindamas negaliojančiu po konkurso rezultatų nustatymo, galimai pažeidė asmenų, iki šio įstatymo įsigaliojimo laimėjusių konkursą, teisėtus lūkesčius eiti konkurso būdu laimėtas pareigas.

Nuomonės autorė pažymi, kad pagal Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia leidžiama tik tais atvejais, kai teisės aktu sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis, tačiau to nebuvo siekiama ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo įsiterpta į jau pasibaigusius santykius (konkurso į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovus nugalėtojas jau buvo nustatytas), ir taip galimai pažeistas principas lex retro non agit.

Dr. J. Paužaitės-Kulvinskienės nuomone, nagrinėjamu atveju nebuvo pasinaudota nė viena iš priemonių, galinčių padėti asmenims, kurių teisinei padėčiai aptariamieji pakeitimai turėjo įtakos, prisitaikyti prie teisinės situacijos, t. y. nebuvo nustatytas nei pereinamasis teisinis reguliavimas, nei vėlesnė įstatymo įsigaliojimo data, priešingai – ginčijamu teisiniu reguliavimu įsiterpta į jau pasibaigusius santykius.

4.2. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekano prof. dr. T. Davulio rašytinėje nuomonėje pažymėta, kad, pasirašius darbo sutartį, tarp civilinės bylos ieškovo ir atsakovo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos susiklostė darbo teisės normomis reguliuojami santykiai, kuriuose atsakovui, kaip darbdaviui, kilo pareiga nuo darbo sutartyje nustatytos datos priimti darbuotoją į darbą, o darbuotojui kilo atitinkamos pareigos ir teisės, inter alia teisė pradėti eiti pareigas laimėto teisėtai įvykusio konkurso pagrindu. Taigi asmuo, laimėjęs konkursą nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms užimti, pagrįstai turėjo teisėtą lūkestį nuo darbo sutartyje numatytos datos pradėti eiti atitinkamos įstaigos vadovo pareigas. Toks lūkestis galėtų būti paneigtas tik tuo atveju, jei tarp šalių susiklostytų ypatingos aplinkybės (žinių apie save neatskleidimas, naujos paaiškėjusios ypatingos aplinkybės ir pan.); jas nustatyti yra darbo ginčą nagrinėjančios institucijos kompetencija.

Pasak nuomonės autoriaus, atsižvelgiant į aktualią oficialiąją konstitucinę teisinės valstybės principo ir darbo santykių reglamentavimo doktriną, darytina išvada, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostata prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes ja yra paneigiami teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai. Toks įstatymo pakeitimas taip pat prieštarauja principui lex retro non agit, nes teisinio reguliavimo pataisomis buvo paneigtas asmens, laimėjusio konkursą ir įgijusio teisę užimti nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, pagrįstas lūkestis, kad jo teisėtai įgyta teisė bus įgyvendinta. Tačiau tai nereiškia, kad sutartis su darbuotoju negali būti nutraukta įstatymo numatytais atvejais ir tvarka.

Konstitucinis Teismas

6.1. Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja profesionaliojo scenos meno valstybinį valdymą, profesionaliojo scenos meno įstaigų sistemą ir veiklą, šių įstaigų finansavimą, darbuotojų darbo santykių, socialinių garantijų bei turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ypatumus.

6.2. Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesionaliojo scenos meno įstaigų sistemą sudaro inter alia nacionaliniai teatrai (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras) ir nacionalinė koncertinė įstaiga Lietuvos nacionalinė filharmonija, valstybiniai teatrai ir valstybinės koncertinės įstaigos, savivaldybių teatrai ir savivaldybių koncertinės įstaigos; nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos teisinė forma yra biudžetinė įstaiga (savininkė yra atitinkamai valstybė arba savivaldybė) arba viešoji įstaiga (steigėja ir savininkė yra atitinkamai valstybė arba savivaldybė); šių įstaigų paskirtis – įgyvendinti (arba padėti įgyvendinti) valstybės politiką profesionaliojo scenos meno srityje.

6.3. Pažymėtina, kad pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymą (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) nacionaliniai, valstybiniai ir savivaldybių teatrai ir koncertinės įstaigos finansuojami atitinkamai iš valstybės arba savivaldybės biudžeto lėšų, taip pat kitų viešųjų lėšų (16 straipsnis).

6.4. Taigi, kaip matyti iš Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 1 straipsnio, 6 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio nuostatų, šis įstatymas skirtas, be kita ko, nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų, kurių teisinė forma yra biudžetinė įstaiga arba viešoji įstaiga, finansuojamų iš valstybės (savivaldybės) biudžeto ir kitų viešųjų lėšų ir įgyvendinančių (arba padedančių įgyvendinti) valstybės politiką profesionaliojo scenos meno srityje, veiklai reguliuoti.

1) yra pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

2) yra pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 3 metai;

3) yra pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

4) yra uždraustos organizacijos narys;

5) yra atleistas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, darbo pareigų pažeidimų ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo 3 metai;

6) piktnaudžiauja alkoholiu, psichotropinėmis, narkotinėmis ar kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis;

7) yra pripažintas šiurkščiai pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus ir nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nepraėjo 3 metai;

8) yra pripažintas šiurkščiai pažeidęs kultūros ministro patvirtintas Kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir etikos taisykles ir nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos nepraėjo 3 metai.“

7.1.3. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad buvusios Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2–10 dalys laikytinos atitinkamai 3–11 dalimis.

7.1.4. Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 3, 4 dalyse (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatyta:

7.1.5. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi pakeista Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 5 dalis. Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 5 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) išdėstyta taip:

7.1.6. Įstatymo 1 straipsnio 4 dalimi pakeista Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalis. Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) inter alia nustatyta:

7.1.7. Taigi pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio (su 2017 m. gegužės 11 d. pakeitimais) 1–6 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą:

– asmenys, pretenduojantys į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas, priimami konkurso būdu Vyriausybės nustatyta tvarka (1 dalis);

– nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai, taip pat asmenys, pretenduojantys į šias pareigas, turi atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, inter alia neturėti teistumo už tyčinį nusikaltimą ar nusikaltimą, kuriuo padaryta turtinė žala valstybei, nebūti per pastaruosius 3 metus pripažinti kaltais dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo, nebūti per pastaruosius 3 metus šiurkščiai pažeidę Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus, nebūti per pastaruosius 3 metus šiurkščiai pažeidę kultūros ministro patvirtintų Kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir etikos taisyklių (2 dalis);

– nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovai ir asmenys, pretenduojantys į šias pareigas, taip pat turi atitikti kultūros ministro nustatytus kvalifikacinius reikalavimus (3 dalis);

– su konkursą į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas laimėjusiu asmeniu sudaroma terminuota darbo sutartis (5 metams) (4 dalis);

– to paties nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar tos pačios koncertinės įstaigos vadovu tas pats asmuo gali būti skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijoms iš eilės (5 dalis);

– nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovas, neatitinkantis nepriekaištingos reputacijos kriterijų, atleidžiamas iš pareigų nutraukiant su juo sudarytą darbo sutartį (6 dalis).

7.2. Palyginus Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnyje (su 2017 m. gegužės 11 d. pakeitimais) įtvirtintą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Profesionaliojo scenos meno įstatymo (2016 m. rugsėjo 20 d. redakcija) 11 straipsnyje pažymėtina, kad juo:

– nustatytas naujas reikalavimas nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, taip pat asmenims, pretenduojantiems eiti šias pareigas, – jie turi atitikti nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus (2 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija)); atsižvelgiant į šį reikalavimą, nustatytas specialus nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo atleidimo pagrindas – paaiškėjus, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijų (6 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija));

– nustatytas maksimalus nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų kadencijų skaičius (5 dalis (2017 m. gegužės 11 d. redakcija)).

8.1. Šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu pažymėtina, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą:

– nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, pradėjusiems eiti šias pareigas iki 2017 m. birželio 30 d., leidžiama toliau jas eiti iki termino, kuriam jie buvo priimti į pareigas, pabaigos;

– konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų, nebegalėjo pradėti jų eiti, nes konkursai, kuriuos jie laimėjo, pripažinti negaliojančiais, t. y. šių konkursų rezultatai įstatymu yra panaikinti.

8.2. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį aiškinant kartu su Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) pažymėtina, kad nors pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovams, pradėjusiems eiti šias pareigas iki 2017 m. birželio 30 d., leidžiama toliau jas eiti iki termino, kuriam jie buvo priimti į pareigas, pabaigos, pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalį (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) jie turi būti atleisti iš šių pareigų, jeigu neatitinka šio straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

8.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu pripažinus negaliojančiais iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai dar nepradėjo eiti šių pareigų, t. y. įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus, jų nugalėtojai nebegalėjo pradėti eiti pareigų, neatsižvelgiant į tai, ar jie atitiko Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytus nepriekaištingos reputacijos kriterijus.

8.4. Kaip minėta, Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatyta, kad su konkursą laimėjusiu įstaigos vadovu sudaroma darbo sutartis. Todėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant ir į šioje konstitucinės justicijos byloje aktualias Darbo kodekso nuostatas.

11.1. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai).

Vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų ir kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai; tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

11.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit) (inter alia 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d., 2018 m. birželio 19 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas (2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai); negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (2007 m. lapkričio 29 d., 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).

11.3. Konstitucinio teisinės valstybės principo elementas yra ir proporcingumo principas, reiškiantis, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (inter alia 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. vasario 14 d. nutarimai). Reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones (2011 m. liepos 7 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai).

12.1. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra aiškinama kaip bendro pobūdžio norma, reiškianti galimybę savo nuožiūra pasirinkti užsiėmimo rūšį; asmuo, siekiantis įgyvendinti savo konstitucinę teisę į darbą, turi teisę laisvai apsispręsti, ar rinktis darbą privačioje srityje arba privatų verslą, ar siekti būti priimtam į valstybės tarnybą (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2018 m. gruodžio 19 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ yra susijusi su 48 straipsnio 1 dalies nuostata „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis su lex generalis (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai); piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą yra kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. liepos 7 d., 2015 m. lapkričio 4 d. nutarimai).

12.2. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę; sudarydamas jas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos (inter alia 2002 m. lapkričio 25 d., 2011 m. liepos 7 d., 2016 m. kovo 15 d. nutarimai).

12.3. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog konstitucinė valstybės tarnybos paskirtis, ypatingi uždaviniai, keliami valstybės tarnybai, lemia tai, kad piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju (be kita ko, gali būti nustatyti bendrieji reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu); teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems eiti tam tikras pareigas valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės įstaigoje, kaip antai profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir panašūs reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt. (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai); kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims (inter alia 2008 m. sausio 22 d., 2011 m. liepos 7 d., 2019 m. birželio 18 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl iš Konstitucijos kylančių reikalavimų asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, mutatis mutandis taikytinos ir kitiems asmenims, gaunantiems atlyginimą iš valstybės (savivaldybės) biudžeto lėšų.

18.1. Atskleidžiant konstitucinio teisinės valstybės principo turinį šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad:

– pagal Konstituciją neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; vienas iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendintos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise;

– konstitucinis teisinės valstybės principas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams suponuoja tokį reikalavimą, kad teisės aktų galia turi būti nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų grįžtamoji galia neleidžiama (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo prielaida, esminis teisės viešpatavimo, teisinės valstybės elementas; negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius, kitaip būtų sudarytos prielaidos paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą;

– vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – proporcingumo principas reiškia, kad teisės aktuose numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos šiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti; reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

18.2. Pareiškėjo prašymo kontekste aktualiu aspektu pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų, nebegalėjo pradėti jų eiti, nes konkursai, kuriuos jie laimėjo, pripažinti negaliojančiais, t. y. šių konkursų rezultatai įstatymu yra panaikinti.

Minėta ir tai, kad pagal Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą:

– konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojai, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėję eiti šių pareigų, nebegalėjo, remdamiesi Darbo kodekso 41 straipsnio 3 dalimi (2017 m. birželio 6 d. redakcija), reikalauti, kad su jais būtų sudaryta darbo sutartis;

– konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjusių eiti šių pareigų, sudarytos darbo sutartys nebegalėjo įsigalioti ne dėl jų kaltės ir pagal Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalį jie įgijo teisę į nustatyto dydžio kompensaciją.

18.3. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu pripažinus negaliojančiais iki šio įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai dar nepradėjo jų eiti, t. y. įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus, įsiterpta į jau pasibaigusius su šių konkursų organizavimu ir vykdymu susijusius teisinius santykius. Pažymėtina, kad tokiu teisiniu reguliavimu buvo pabloginta visų tokių konkursų nugalėtojų teisinė padėtis, nes įstatymu panaikinus šių konkursų rezultatus jie nebegalėjo pradėti eiti pareigų, neatsižvelgiant į tai, ar jie atitiko Įstatymu nustatytus naujus nepriekaištingos reputacijos kriterijus, įtvirtintus Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija), t. y. šie asmenys nebegalėjo realiai įgyvendinti pagal galiojusius įstatymus ir kitus teisės aktus įgytos teisės pradėti eiti nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas.

Kartu pažymėtina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudaryta teisinių prielaidų įvertinti iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, reputaciją ir užkirstas kelias pradėti eiti pareigas ne tik tiems konkursų nugalėtojams, kurie būtų neatitikę Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų, bet ir tiems, kurie būtų juos atitikę, jeigu jų reputacija būtų buvusi įvertinta. Pažymėtina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta prielaidų kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

18.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 6 dalį (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovai turi būti atleisti iš šių pareigų, jeigu neatitinka šio straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų. Taigi šiuo teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos įvertinti kiekvieno nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo, taip pat iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusio konkurso į nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigas nugalėtojo, nepradėjusio eiti pareigų, individualią situaciją, siekiant užkirsti kelią eiti (pradėti eiti) tokias pareigas asmenims, kurie neatitinka Profesionaliojo scenos meno įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje (2017 m. gegužės 11 d. redakcija) nustatytų nepriekaištingos reputacijos kriterijų.

Kartu pažymėtina, kad Darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo, kuri, kaip minėta, turi būti išmokama inter alia iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusių konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas nugalėtojams, nepradėjusiems eiti pareigų ne dėl jų kaltės, o dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, pati savaime negali būti laikoma proporcinga ir pakankama priemone asmenų, laimėjusių iki Įstatymo įsigaliojimo įvykusius konkursus į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, bet nepradėjusių jų eiti, praradimams, patirtiems panaikinus konkursų rezultatus, kompensuoti.

18.5. Vadinasi, ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, turėjo grįžtamąją galią ir juo pabloginta konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, įvykusių iki Įstatymo įsigaliojimo, nugalėtojų, nepradėjusių eiti pareigų, teisinė padėtis, taip pat pažeisti šių asmenų teisėti lūkesčiai pradėti eiti pareigas, konkursą į kurias jie laimėjo, jeigu jie būtų atitikę Įstatymu nustatytą reikalavimą būti nepriekaištingos reputacijos; be to, šis teisinis reguliavimas, kuriuo visų konkursų į nacionalinių, valstybinių ar savivaldybių teatrų ar koncertinių įstaigų vadovų pareigas, kurių nugalėtojai iki 2017 m. birželio 30 d. nepradėjo eiti šių pareigų, rezultatai yra panaikinti, nebuvo būtinas Įstatymo tikslams pasiekti ir suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą minėtų asmenų teisę laisvai pasirinkti darbą labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Taigi Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio reikalavimo, kad įstatymai ir kiti teisės aktai neturėtų grįžtamosios galios (lex retro non agit), taip pat asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, proporcingumo principų, kurie, kaip minėta, yra konstitucinio teisinės valstybės principo elementai, pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą.

18.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo surengtas konkursas nacionalinio, valstybinio ar savivaldybės teatro ar koncertinės įstaigos vadovo pareigoms laikomas negaliojančiu, jeigu konkurso nugalėtojas buvo nustatytas, tačiau nepradėjo eiti pareigų, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.