Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Seimas 1998 m. birželio 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymą (Žin., 1998, Nr. 55-1518; toliau – ir ginčijamas įstatymas). Šio įstatymo 1 straipsniu buvo panaikintas Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 40 straipsnis, kuriame buvo nustatyta: „Jeigu padarytas mažareikšmis administracinis teisės pažeidimas, organas (pareigūnas), įgaliotas spręsti bylą, gali atleisti pažeidėją nuo administracinės atsakomybės ir apsiriboti žodine pastaba.“ Įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas ir naujai išdėstytas ATPK 251 straipsnis, pašalinus iš jo nuostatą, pagal kurią administracinio teisės pažeidimo bylos teisena galėjo būti nutraukta ir tuo atveju, kai teisės pažeidimas nereikšmingas ir pareikšta pastaba raštu.

2. Seimas 1998 m. liepos 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2, 17, 26, 26¹, 27, 29, 30, 31, 32, 33, 37, 38, 39, 39¹, 49, 50, 52, 54, 55, 56, 57, 58 straipsnių papildymo ir pakeitimo bei papildymo 27¹, 27², 29¹, 52¹, 56¹ straipsniais ir 47, 48 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą (Žin., 1998, Nr. 68-1978), kurio 21 straipsniu buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis.

3. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai, taip pat ar Mokesčių administravimo įstatymo 2, 17, 26, 26¹, 27, 29, 30, 31, 32, 33, 37, 38, 39, 39¹, 49, 50, 52, 54, 55, 56, 57, 58 straipsnių papildymo ir pakeitimo bei papildymo 27¹, 27², 29¹, 52¹, 56¹ straipsniais ir 47, 48 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 21 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1 straipsniui, 23 straipsnio 1 ir 3 dalims, 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 67 straipsniui.

4. Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.

Panaikinus ATPK 40 straipsnį pažeidėjas negali būti atleidžiamas nuo administracinės atsakomybės tuo atveju, kai pažeidimas yra mažareikšmis, padarytas pirmą kartą ir nepavojingas visuomenei. Kai kuriais atvejais administracinė sankcija už tokį pažeidimą yra neproporcingai griežta. Kaip pavyzdį Seimo narių grupė nurodo ATPK 163² straipsnio 1 dalį, pagal kurią prekybos vietoje radus vienintelį cigarečių pakelį be banderolės ar su seno pavyzdžio banderole skiriama minimali 5000 litų bauda. Seimo narių grupės nuomone, taip pažeidžiamas Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisingos ir teisinės valstybės principas, reiškiantis, kad kiekviena valstybės taikoma poveikio priemonė negali būti per daug griežta ir varžyti teisės subjektus labiau negu reikia teisėtiems tikslams pasiekti. Pareiškėjo nuomone, dėl tų pačių motyvų Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnyje numatytos sankcijos yra per griežtos ir pažeidžia proporcingumo principą, asmenų nuosavybės teises, nepagrįstai riboja ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą.

5. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gautas suinteresuoto asmens atstovo P. Petkevičiaus rašytinis paaiškinimas.

P. Petkevičiaus nuomone, veiksmai (neveikimas), kurie vadinami mažareikšmiu teisės pažeidimu, turi būti vertinami principingai – laikomi arba nelaikomi administraciniu teisės pažeidimu. Iškilus klausimui, ar yra pagrindo veikimą (neveikimą) laikyti arba nelaikyti administraciniu teisės pažeidimu, buvo galima vadovautis ATPK 250 straipsnio 1 punktu, įpareigojančiu nepradėti, o pradėjus – nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kai nėra pažeidimo sudėties. 1999 m. lapkričio 11 d. priimtu Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo 30¹ straipsniu ir 298 straipsnio papildymo įstatymu ATPK buvo papildytas 30¹ straipsniu, kuriame nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinio teisės pažeidimo bylą, atsižvelgdamas į įvairias aplinkybes (taip pat ir į 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes) ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, gali paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatytoji sankcijoje arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Atsižvelgdamas į tai suinteresuoto asmens atstovas mano, kad diskutuoti dėl anksčiau galiojusio ATPK 40 straipsnio panaikinimo nėra prasmės. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nustatyti sankcijas (administracines baudas, ekonomines sankcijas ir pan.) yra įstatymų leidėjo teisė, todėl sankcijos, numatytos Mokesčių administravimo įstatymo 2, 17, 26, 26¹, 27, 29, 30, 31, 32, 33, 37, 38, 39, 39¹, 49, 50, 52, 54, 55, 56, 57, 58 straipsnių papildymo ir pakeitimo bei papildymo 27¹, 27², 29¹, 52¹, 56¹ straipsniais ir 47, 48 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 21 straipsnyje, neprieštarauja Konstitucijai.

1. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje buvo prašoma panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą. Teismas 2000 m. vasario 29 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalis (Žin., 1998, Nr. 68-1978) ta apimtimi, kuria reguliuojami individualių įmonių atsakomybės klausimai, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui bei Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

2. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Individuali įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas nėra atskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu (Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 7 straipsnis). Vadinasi, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje išvardytos atsakomybės rūšys individualios įmonės atžvilgiu taikomos tam pačiam privačios nuosavybės subjektui – individualios įmonės savininkui, o juridinio asmens teises turinčių įmonių (akcinių bendrovių) atžvilgiu – skirtingiems privačios teisės subjektams, t. y. įmonei ir konkrečiam jos darbuotojui.

3. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas suinteresuoto asmens atstovo V. Stankevičiaus paaiškinimas.

Suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nurodytų ūkio subjektų – įmonių, įstaigų ir organizacijų, t. y. juridinių asmenų arba asmenų, neturinčių juridinio asmens teisių, ir ūkio subjektų darbuotojų ar savininkų lygybę įstatymui reikėtų vertinti atskirai, nes Mokesčių administravimo įstatyme jie įvardijami kaip skirtingų teisinių santykių subjektai, atsakantys už skirtinguose įstatymuose nurodytus teisės pažeidimus. Visiems ūkio subjektams – juridiniams asmenims arba asmenims, neturintiems juridinio asmens teisių, už Mokesčių administravimo įstatymo 49 straipsnyje išvardytus mokesčių įstatymų pažeidimus taikoma vienoda teisinė atsakomybė. Visiems ūkio subjekto darbuotojams ar savininkams taip pat nustatyta vienoda atsakomybė už teisės pažeidimus, nurodytus ATPK arba Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK).

V. Stankevičiaus nuomone, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria reguliuojamas individualių įmonių atsakomybės klausimas, neprieštarauja Konstitucijai.

1. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje buvo prašoma panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą. Teismas 2000 m. sausio 17 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies (Žin., 1999, Nr. 62-2034) nuostata „teisės aktai, kuriais panaikinami delspinigiai už mokesčio administratoriui laiku nepraneštas žinias apie išmokėtas sumas, taikomi ir už teisės pažeidimus, padarytus prieš šių teisės aktų įsigaliojimą, tačiau tik tuo atveju, jei šie delspinigiai nebuvo išieškoti arba sumokėti“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui taip pat buvo gauti pareiškėjo – Aukštesniojo administracinio teismo atstovo kolegijos pirmininko S. Šedbaro paaiškinimai dėl prašyme pareikštos abejonės.

2. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais motyvais.

Mokesčių įstatymai priskiriami viešajai teisei, nes Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1 straipsnyje nurodoma, kad mokesčių ir biudžeto santykiams šio kodekso taisyklės netaikomos.

Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatyta, jog mokestis – tai mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Ši prievolė atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Už ne laiku sumokėtus ar ne laiku pervestus mokesčius į biudžetą skaičiuojami delspinigiai, skiriamos baudos.

Delspinigiai ir baudos yra mokesčių valstybei užtikrinimo būdas, kuris visiems taikomas vienodai. Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad taikant mokesčių įstatymus visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs. Tačiau minėto įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas kelia abejonių, ar tokiu būdu nėra išskiriami tie mokesčių mokėtojai, kurie nevykdo jiems priklausančių prievolių sumokėti paskirtas baudas, ar jiems nesudaromos geresnės sąlygos negu dorai ir sąžiningai prievoles vykdantiems mokesčių mokėtojams.

3. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautas suinteresuoto asmens atstovės S. Kaplerienės paaiškinimas.

Suinteresuoto asmens atstovė pažymėjo, kad mokesčių įstatymų normose dominuoja subordinacijos, liepimo elementai. Imperatyvus, įpareigojantis reguliavimo metodas užtikrina bendrųjų visuomenės, valstybės interesų prioritetą mokestiniuose santykiuose. Taikant administracinį teisinį mokestinių santykių reguliavimo metodą atsiranda valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp mokesčio mokėtojų ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų.

S. Kaplerienės nuomone, įstatymų leidyboje atgal galiojančių įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Įstatymas galioja atgal, kai tai yra nurodyta pačiame įstatyme arba priimami įstatymai panaikina veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę, arba švelnina bausmę ar administracinę nuobaudą. Kadangi mokestiniai santykiai reguliuojami administraciniu teisiniu metodu, tai ir jų reguliavimo srityje švelninantys atsakomybę įstatymai galioja atgal. Valstybė gali bet kada įstatymu panaikinti tam tikrų veikų baudžiamumą arba sumažinti, sušvelninti sankcijas už teisės pažeidimus. BK ir ATPK yra įtvirtinta, kad įstatymas, švelninantis ar panaikinantis atsakomybę, galioja atgal. Tačiau asmenims, kurie buvo patraukti atsakomybėn, šie įstatymai taikomi tik nuo priėmimo momento, o atgal galioja tik asmenų, kuriems ši atsakomybė nebuvo pritaikyta, atžvilgiu.

Suinteresuoto asmens atstovė teigia, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalyje nėra išskiriama tik tam tikra asmenų, kuriems taikoma minėta nuostata, grupė, todėl nėra pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygybės įstatymui principą.

1. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje buvo prašoma panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimą. Teismas 1999 m. rugsėjo 14 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies (Žin., 1998, Nr. 68-1978) nuostata, kuria finansų ministrui pavedama nustatyti apskaitos dokumentų papildymo trūkstamais rekvizitais tvarką, neprieštarauja Konstitucijos 5 ir 127 straipsniams.

2. Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog tais atvejais, kai patikrinimo metu nustatoma, kad mokesčio mokėtojo pateiktas apskaitos dokumentas neturi juridinės galios, nes jame trūksta vieno ar kelių privalomų norminiuose aktuose nustatytų rekvizitų, mokesčio administratoriaus pareigūnas finansų ministro nustatyta tvarka leidžia dokumentą papildyti. Per nustatytą terminą trūkstamais rekvizitais papildytas dokumentas laikomas turinčiu juridinę galią ir ekonominės sankcijos netaikomos. Pareiškėjo nuomone, šioje Mokesčių administravimo įstatymo nuostatoje įstatymų leidėjas nenurodė, kokie apskaitos dokumentai ir kokiais privalomais norminiuose aktuose nustatytais rekvizitais gali būti papildyti, jis tai atlikti pavedė finansų ministrui. Pareiškėjo manymu, pagal Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį Lietuvos Respublikos įstatymuose turi būti nustatomi ne tik mokesčiai, bet ir sankcijos už mokesčių įstatymų pažeidimus, taip pat numatomi atvejai, kada ir už kokius pažeidimus tos sankcijos taikomos, kada jos netaikomos. Tuo tarpu tai, ar dokumentas bus laikomas turinčiu juridinę galią, priklauso nuo to, ar finansų ministro 1999 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 6 „Dėl apskaitos dokumentų papildymo tvarkos“ nustatytoje tvarkoje yra leidžiama vieną ar kitą apskaitos dokumentą papildyti trūkstamais rekvizitais ir kokiais rekvizitais leidžiama dokumentą papildyti.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens atstovų S. Kaplerienės ir V. Vasiliausko rašytiniai paaiškinimai.

S. Kaplerienė nurodė, jog Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, kad mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje numatytas ne mokesčio, rinkliavos nustatymas, o apskaitos dokumentų, kuriuose trūksta privalomų norminiuose aktuose nustatytų rekvizitų, papildymas, kurio tvarką nustato finansų ministras.

V. Vasiliauskas pažymėjo, kad Konstitucijos 127 straipsnyje yra įtvirtinta išimtinė valstybės įstatymų leidžiamosios valdžios teisė nustatyti mokesčius ir rinkliavas tik įstatymu, o Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje reguliuojami apskaitos tvarkymo ypatumai.

V. Vasiliauskas taip pat pabrėžė, kad ginčijama Mokesčių administravimo įstatymo nuostata yra taikytina tais atvejais, kai pagal apskaitos dokumentuose esančius rekvizitus galima atsekti įvykusią ūkinę operaciją, tik dėl tam tikrų priežasčių tame dokumente nėra vieno ar kelių privalomų rekvizitų. Minėtą Mokesčių administravimo įstatymo nuostatą aiškinant taip, kad mokesčio mokėtojui yra suteikiama teisė be apribojimų papildyti apskaitos dokumentus, būtų prieštaraujama bendriems apskaitos tvarkymo principams ir sudaryta galimybė nesąžiningiems mokesčių mokėtojams piktnaudžiauti jiems suteiktomis teisėmis, nuslepiant tikrąsias ūkines operacijas.

Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijai.

1. Administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo panaikintas iki tol galiojęs ATPK 40 straipsnis, kuriame buvo nustatyta, kad „jeigu padarytas mažareikšmis administracinis teisės pažeidimas, organas (pareigūnas), įgaliotas spręsti bylą, gali atleisti pažeidėją nuo administracinės atsakomybės ir apsiriboti žodine pastaba“. Nurodyto įstatymo 2 straipsniu buvo pakeistas ir naujai išdėstytas ATPK 251 straipsnis – iš jo buvo pašalinta teisės norma, pagal kurią administracinio teisės pažeidimo bylos teisena galėjo būti nutraukta ir tuo atveju, kai „teisės pažeidimas nereikšmingas ir pareikšta pastaba raštu“.

Pareiškėjo – Seimo narių grupės nuomone, ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsniai prieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1 straipsniui, 23 straipsnio 1 ir 3 dalims, 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, taip pat 67 straipsniui.

2. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsniui, tačiau prašyme pateikiami motyvai dėl ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsnių prieštaravimo ne visam Konstitucijos 67 straipsniui, o tik 67 straipsnio 2 punktui, kuriame nustatyta, jog Seimas leidžia įstatymus.

Pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims. Pareiškėjas nepateikė teisinių motyvų, kuriais grindžiama abejonė dėl ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsnio atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims, todėl Konstitucinis Teismas netirs, ar nurodyti įstatymo straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 3 dalims.

Pagal Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar Administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 1, 2 bei 3 dalims, taip pat 67 straipsnio 2 punktui.

3. Sprendžiant, ar ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, taip pat Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, atsižvelgtina į tai, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą Seimas leidžia įstatymus.

Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus, turi teisę įstatymais nustatyti ne tik administracinę atsakomybę, bet ir atleidimo nuo jos pagrindus, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nutraukimo atvejus. Konstitucijoje nėra teisės normų, įpareigojančių įstatymų leidėją nustatyti vienus ar kitus atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindus, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos nutraukimo atvejus. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas šioje srityje turi diskreciją, tačiau net ir turėdamas šią diskreciją įstatymų leidėjas visais atvejais turi paisyti Konstitucijos reikalavimų, taip pat ir Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo ir teisinės valstybės principų.

Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai yra universalūs, jais turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant. Šiais konstituciniais principais yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi ir vadovaudamosi teise, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, paisoma prigimtinio teisingumo. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

Teisingumo ir teisinės valstybės principų turinys yra išreikštas įvairiose Konstitucijos nuostatose: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės (18 straipsnis); įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys lygūs (29 straipsnio 1 dalis); žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (29 straipsnio 2 dalis); niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (31 straipsnio 5 dalis); teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai (109 straipsnio 1 dalis) ir kt.

Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

4. Kaip minėta, ginčijamo įstatymo 1 straipsniu buvo panaikinta teisės norma, pagal kurią organas (pareigūnas), įgaliotas spręsti bylą, galėjo atleisti pažeidėją nuo administracinės atsakomybės, jeigu pažeidimas yra mažareikšmis. Šio įstatymo 2 straipsniu buvo panaikinta teisės norma, pagal kurią administracinio teisės pažeidimo bylos teisena galėjo būti nutraukta, kai pažeidimas yra nereikšmingas.

Seimas, turėdamas konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus, turi įgaliojimus įstatymais nustatyti ir atleidimo nuo administracinės atsakomybės pagrindus bei administracinės bylos teisenos nutraukimo atvejus, turi įgaliojimus pakeisti bei papildyti nurodytus pagrindus ir atvejus, taip pat turi įgaliojimus apskritai nenustatyti atleidimo nuo administracinės atsakomybės. Šių klausimų sprendimas yra Seimo diskrecija.

Pažymėtina, kad ATPK 40 straipsnio panaikinimas ir 251 straipsnio pakeitimas savaime nereiškia, jog yra pažeidžiami teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai.

Esminę reikšmę turi tai, ar Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytas administracinės atsakomybės visuminis teisinis reguliavimas yra toks, kuris sudaro teisines prielaidas ne tik nubausti asmenį, bet nubausti jį teisingai: ar ATPK numatytos administracinės nuobaudos yra proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimų pobūdžiui ir siekiamiems tikslams, ar nuobaudos yra diferencijuotos taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, ar teismams yra nustatyta teisė, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali ir kt.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė neprašo tirti, ar ATPK atitinkami straipsniai, nustatantys administracines nuobaudas, taip pat ir baudų dydžius, neprieštarauja Konstitucijai, todėl Konstitucinis Teismas šioje byloje netiria ATPK nustatyto administracinės atsakomybės visuminio teisinio reguliavimo aukščiau nurodytais aspektais.

5. Pažymėtina, kad 1999 m. lapkričio 11 d., t. y. po to, kai Konstituciniame Teisme buvo gautas šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas, Seimas priėmė Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso papildymo 30¹ straipsniu ir 298 straipsnio papildymo įstatymą, kurio 30¹ straipsnyje nustatė, jog organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į įstatyme nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.

7. Pareiškėjo nuomone, ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsniai prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui, kuriame nustatyta, jog Seimas leidžia įstatymus.

Pažymėtina, kad įstatymų leidyba yra viena svarbiausių Seimo funkcijų. Išleisdamas ginčijamą įstatymą Seimas įgyvendino jam Konstitucijoje nustatytą kompetenciją leisti įstatymus. Tai, kad Seimo priimtas įstatymas gali neatitikti Konstitucijos, savaime nereiškia, jog išleidžiant tokį įstatymą yra pažeidžiamas Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktas, įtvirtinantis Seimo kompetenciją leisti įstatymus. Todėl darytina išvada, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui.

8. Pareiškėjo nuomone, ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsniai prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui.

Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta, jog „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. Konstitucinis Teismas 2000 m. vasario 23 d. nutarime yra pažymėjęs, kad minėtame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai: Lietuvos valstybė yra savarankiška, nepriklausoma valstybė; Lietuvos valstybės valdymo forma yra respublika; valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas.

Šioje byloje jau buvo konstatuota, kad Seimas turi konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus, juos pakeisti bei papildyti, taip pat pripažinti įstatymus netekusiais galios. Ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsniuose, kuriais buvo panaikintos teisės normos, nustačiusios galimybę atleisti asmenį nuo administracinės atsakomybės, taip pat leidžiančios nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, reguliuojami kitokie teisiniai santykiai negu Konstitucijos 1 straipsnyje. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui.

9. Pareiškėjas – Seimo narių grupė teigia, kad ginčijamo įstatymo 1 ir 2 straipsniai prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.

Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse yra nustatyta:

„Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.“

Nurodytose Konstitucijos 46 straipsnio dalyse, taip pat kitose šio straipsnio dalyse yra įtvirtinti principai, kurie sudaro šalies ūkio konstitucinį pagrindą.

Kaip minėta, ginčijamu įstatymu buvo pripažintas netekusiu galios įstatymas, reguliavęs santykius, susijusius su atleidimu nuo administracinės atsakomybės, t. y. kitokius santykius, negu Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar 1998 m. liepos 2 d. priimtas Mokesčių administravimo įstatymo 2, 17, 26, 26¹, 27, 29, 30, 31, 32, 33, 37, 38, 39, 39¹, 49, 50, 52, 54, 55, 56, 57, 58 straipsnių papildymo ir pakeitimo bei papildymo 27¹, 27², 29¹, 52¹, 56¹ straipsniais ir 47, 48 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 21 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.

Pažymėtina, kad nurodyto įstatymo 21 straipsniu buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis. Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas šioje byloje tirs, ar Konstitucijai neprieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis.

Pareiškėjo prašyme abejonės dėl Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio konstitucingumo yra grindžiamos tuo, kad šiame straipsnyje yra nustatytos per didelės minimalios baudos. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja minėto įstatymo 50 straipsnis, tačiau prašyme pateikiami motyvai ne dėl viso 50 straipsnio, o tik dėl šio straipsnio nuostatų, kuriose nustatyti baudų minimalūs dydžiai. Pažymėtina, kad baudų minimalūs dydžiai yra nustatyti Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatoje „ši bauda turi būti ne mažesnė kaip 20 000 litų“ ir 2 punkto nuostatoje „bet ne mažesnė kaip 50 000 litų“.

Pareiškėjo nuomone, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis, nustatantis dideles minimalias baudas, prieštarauja ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 3 dalims. Pareiškėjo prašyme nėra pateikta teisinių motyvų dėl nurodyto straipsnio prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims, todėl Konstitucinis Teismas netirs, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 3 dalims.

Pareiškėjas prašo ištirti, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis neprieštarauja visam Konstitucijos 67 straipsniui, tačiau prašyme yra pateikiami motyvai dėl 50 straipsnio prieštaravimo ne visam Konstitucijos 67 straipsniui, bet tik jo 2 punktui, kuriame nustatyta, kad Seimas leidžia įstatymus.

2. Pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata „ši bauda turi būti ne mažesnė kaip 20 000 litų“ ir 2 punkto nuostata „bet ne mažesnė kaip 50 000 litų“ neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 1 straipsniui, 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims, 67 straipsnio 2 punktui.

3. Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta:

4. Kaip minėta, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose yra nustatyta, kad baudos skiriamos ūkio subjektams – įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms už 49 straipsnio 2, 5, 6, 7 ir 13 punktuose nurodytus mokesčių įstatymų pažeidimus.

Mokesčių administravimo įstatymo 49 straipsnio 2, 5, 6, 7 ir 13 punktuose yra nustatyti tokie mokesčių įstatymų pažeidimai:

„2) asmuo apgaulingai tvarko įmonės, įstaigos, organizacijos buhalterinę apskaitą arba paslepia ar sunaikina apskaitos dokumentus ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės, įstaigos, organizacijos komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatų ar įvertinti turto;“

„5) asmuo naudoja neregistruotą kasos aparatą, kuris dubliuoja registruotąjį kasos aparatą, pakeistos konstrukcijos ar programos kasos aparatą arba klastoja ar sunaikina jo duomenis;“

„6) asmuo laiko, parduoda ar įsigyja prekes be norminiuose aktuose nustatytų privalomų dokumentų, banderolių, kitų specialių ženklų;“

„7) asmuo buhalterinės apskaitos dokumentuose neapskaito darbuotojams išmokamų su darbo santykiais susijusių išmokų;“

„13) asmuo gabena prekes be norminiuose aktuose nustatytų privalomų įsigijimo arba gabenimo dokumentų;“.

Nurodyti teisės pažeidimai pagal Mokesčių administravimo įstatymo 49 straipsnį yra laikomi piktybiniais mokesčių įstatymų pažeidimais.

5. Kaip minėta, pagal Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punktą yra skiriama tokia bauda: 10 procentų dydžio bauda, skaičiuojama nuo paskutinių 12 mėnesių pajamų (įplaukų), arba dešimteriopa dėl apgaulingos apskaitos nuslėptų pajamų, prekių vertės, neapskaitytų išmokų darbuotojams dydžio bauda. Ši bauda turi būti ne mažesnė kaip 20 000 litų.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punktą yra skiriama tokia bauda: 10 procentų dydžio bauda, skaičiuojama nuo paskutinių 12 mėnesių pajamų (įplaukų), arba dešimteriopa dėl apgaulingos apskaitos nuslėptų pajamų, prekių vertės, neapskaitytų išmokų darbuotojams dydžio bauda. Ši bauda turi būti ne mažesnė kaip 50 000 litų.

Sprendžiant, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai, nustatantys nurodytus baudų dydžius, neprieštarauja Konstitucijai, atsižvelgtina į tai, kad pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą Seimas „nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus“. Nurodyta Konstitucijos norma suponuoja ir mokesčių mokėtojo konstitucinę pareigą laiku sumokėti nustatyto dydžio mokesčius. Mokesčiai yra būtina valstybės funkcionavimo sąlyga, todėl konstitucinė pareiga mokėti įstatymais nustatytus mokesčius įstatymuose yra įtvirtinta kaip valstybės reikalavimas, skirtas visiems mokesčių mokėtojams. Mokesčių mokėtojas privalo dalį savo nuosavybės, kuri yra išreiškiama tam tikra pinigų suma, pervesti į valstybės (savivaldybės) biudžetą, nes kitaip būtų pažeistas viešasis interesas bei kitų asmenų teisės ir įstatymų saugomi interesai.

Pažymėtina, kad siekdama užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymą valstybė gali nustatyti teisinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus, tokios atsakomybės rūšis, atitinkamas nuobaudas, taip pat ir baudas, kurios gali būti skiriamos fiziniams ir juridiniams asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus.

6. Nors pagal Konstituciją Seimas turi kompetenciją įstatymais nustatyti valstybinius mokesčius, taip pat teisinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas gali už mokesčių įstatymų pažeidimus nustatyti bet kokios rūšies teisinę atsakomybę ar bet kokios rūšies nuobaudas, taip pat ir bet kokio dydžio baudas. Nustatydamas baudų už mokesčių įstatymų pažeidimus dydžius, įstatymų leidėjas yra varžomas teisingumo ir teisinės valstybės konstitucinių principų, kitų konstitucinių reikalavimų.

Kaip minėta, teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, taip pat ir tokio dydžio baudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Taigi vadovaujantis teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniais principais įstatymuose nustatomos baudos už mokesčių įstatymų pažeidimus turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti konstitucinės pareigos mokėti mokesčius vykdymą.

7. Sprendžiant, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos, įtvirtinančios baudų minimalius dydžius, neprieštarauja teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniams principams, esminę reikšmę turi tai, kad pagal jas baudos dydis tuo pat metu yra nustatytas ir kaip tam tikra dalis (ji yra išreikšta procentais – 10 procentų arba dešimteriopo dydžio bauda), ir kaip tam tikra griežtai fiksuota suma, t. y. nepriklausomai nuo to, kokią sumą sudaro minėti 10 procentų ar minėta dešimteriopo dydžio bauda, visais atvejais bauda negali būti mažesnė kaip 20 000 ar 50 000 litų.

Pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti minėti du baudų dydžių nustatymo principai – tuo pat metu ir kaip santykinis dydis, ir kaip griežtai apibrėžta suma – yra nesuderinti tarpusavyje, jie paneigia vienas kitą.

Įtvirtinus nurodytus baudų dydžius susidaro tokia teisinė situacija, kai už tuos pačius įstatymų pažeidimus vieniems ūkio subjektams paskirta bauda, nors ir bus didesnė kaip 20 000 ar 50 000 litų, sudarys ne daugiau kaip 10 procentų nuo per paskutinius 12 mėnesių gautų pajamų (įplaukų), o kitiems ūkio subjektams paskirta 20 000 ar 50 000 litų bauda sudarys daug daugiau kaip 10 procentų nuo per paskutinius 12 mėnesių gautų pajamų (įplaukų). Tokia bauda gali būti daug didesnė net už visas per paskutinius 12 mėnesių gautas pajamas (įplaukas).

Panaši teisinė situacija susidaro ir tuomet, kai pagal Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus turi būti skiriama dešimteriopa dėl apgaulingos apskaitos nuslėptų pajamų, prekių vertės, neapskaitytų išmokų darbuotojams dydžio bauda: už tuos pačius pažeidimus vieniems ūkio subjektams paskirta bauda, nors ir bus didesnė negu 20 000 ar 50 000 litų, sudarys ne daugiau kaip minėtą dešimteriopą sumą, o kitiems ūkio subjektams paskirta 20 000 ar 50 000 litų bauda viršys nurodytą dešimteriopą sumą. Tokia bauda nurodytą dešimteriopą sumą gali viršyti daug kartų.

Toks teisinis reguliavimas nesiderina su Konstitucijoje įtvirtintais teisingumo ir teisinės valstybės principais.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad ši bauda turi būti „ne mažesnė kaip 20 000 litų“, ir 2 punkto nuostata, kad bauda turi būti „ne mažesnė kaip 50 000 litų“, prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams.

8. Pareiškėjo prašyme teigiama, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui.

Konstitucijos 1 straipsnyje yra nustatyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Kaip minėta, šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai. Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose reguliuojami kitokie santykiai – atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus santykiai. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata „ši bauda turi būti ne mažesnė kaip 20 000 litų“ ir 2 punkto nuostata „bet ne mažesnė kaip 50 000 litų“ neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui.

9. Pareiškėjo nuomone, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 67 straipsniui.

Kaip minėta, Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos, kuriose įtvirtinti baudų minimalūs dydžiai, neprieštarauja ne visam Konstitucijos 67 straipsniui, o tik 67 straipsnio 2 punktui, kuriame nustatyta, kad Seimas leidžia įstatymus.

Įstatymų leidyba yra viena svarbiausių Seimo funkcijų. Seimas, išleisdamas įstatymą, kuriuo pakeitė ir naujai išdėstė Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnį, įgyvendino jam Konstitucijoje nustatytą kompetenciją leisti įstatymus. Tai, kad Seimo priimtas įstatymas gali neatitikti Konstitucijos, savaime nereiškia, jog išleisdamas tokį įstatymą Seimas pažeidė Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą, įtvirtinantį Seimo kompetenciją leisti įstatymus.

10. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme teigiama, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.

Kaip minėta, pareiškėjo nurodytose Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse yra įtvirtinti šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarantys principai. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve“, 2 dalyje įtvirtinta, kad „valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą“, 3 dalyje nurodoma, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei“.

Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų ginčijamomis nuostatomis reguliuojami kitokie santykiai – teisinės atsakomybės už įstatymų pažeidimus santykiai. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad ši bauda turi būti „ne mažesnė kaip 20 000 litų“, ir 2 punkto nuostata, kad ši bauda turi būti „ne mažesnė kaip 50 000 litų“, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1, 2 ir 3 dalims.

1. Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Tais atvejais, kai 49 straipsnyje nurodytus mokesčių įstatymų pažeidimus padarė ūkio subjektas – juridinis asmuo arba asmuo, neturintis juridinio asmens teisių, – administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn traukiami to ūkio subjekto darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus. Ūkio subjektams – įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms už 49 straipsnio 2, 5, 6, 7 ir 13 punktuose nurodytus pažeidimus skiriamos baudos: <...>;“.

2. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas abejoja, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta atsakomybė individualioms įmonėms (t. y. ūkio subjektams, kurie neturi juridinio asmens teisių) bei jų darbuotojams ar savininkams, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmenų lygybės įstatymui principui. Pareiškėjas savo abejonę grindžia tuo, kad kai minėtus mokesčių įstatymų pažeidimus padaro individuali įmonė, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytos atsakomybės rūšys taikomos tam pačiam nuosavybės teisės subjektui – individualios įmonės savininkui (nes individualios įmonės turtas nėra atskirtas nuo savininko turto), tuo tarpu kai šiuos pažeidimus padaro juridinio asmens teises turinti įmonė, šios atsakomybės rūšys taikomos skirtingiems privačios nuosavybės teisės subjektams – įmonei ir jos darbuotojui (nes juridinio asmens teises turinčios įmonės yra ribotos atsakomybės).

3. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus kai kurie ūkio subjektai gali neturėti juridinio asmens teisių. Individualios (personalinės) įmonės nėra vieninteliai ūkio subjektai, neturintys juridinio asmens teisių. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčijamoje nuostatoje individualios įmonės jokiu būdu nėra išskiriamos iš visų ūkio subjektų (įmonių, įstaigų, organizacijų), neturinčių juridinio asmens teisių. Įstatyme pavartota formuluotė „ūkio subjektas – <...>; asmuo, neturintis juridinio asmens teisių“ apima ir individualias įmones, ir kitus ūkio subjektus, neturinčius juridinio asmens teisių.

Ginčijama Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostata yra susijusi su kitomis tos pačios dalies normomis bei su teisės normomis, nustatytomis kituose šio įstatymo straipsniuose ir taip pat reguliuojančiomis atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus santykius (nustatančiomis baudų dydžius, jų skyrimo ir išieškojimo tvarką, atsakomybėn traukiamo ūkio subjekto teisinės gynybos priemones ir kt.). Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas kitų Mokesčių administravimo įstatymo normų, reguliuojančių atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus santykius, atitikties Konstitucijai neginčija, todėl Konstitucinis Teismas šioje byloje netiria Mokesčių administravimo įstatyme nustatyto ūkio subjektų, neturinčių juridinio asmens teisių, atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus visuminio teisinio reguliavimo.

Pagal pareiškėjo – Aukštesniojo administracinio teismo prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostata, jog ūkio subjekto darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, traukiami administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn, o ūkio subjektams – įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms už šio įstatymo 49 straipsnio 2, 5, 6, 7 ir 13 punktuose nurodytus pažeidimus skiriamos baudos ir tais atvejais, kai jo 49 straipsnyje nurodytus mokesčių įstatymų pažeidimus padaro ūkio subjektas – asmuo, neturintis juridinio asmens teisių, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniam teisingumo principui.

4. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

5. Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje reguliuojami skirtingi santykiai tarp skirtingų subjektų.

Viena vertus, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad už šio įstatymo 49 straipsnio 2, 5, 6, 7 ir 13 punktuose nurodytus pažeidimus yra skiriamos baudos mokesčių įstatymų pažeidimus padariusiems ūkio subjektams – juridiniams asmenims arba asmenims, neturintiems juridinio asmens teisių; šių baudų dydžiai nustatyti minėto įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose. Dėl tokių pažeidimų nėra sumokami įstatymuose nustatyti mokesčiai į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus. Taip yra padaroma žala finansiniams ar kitiems visuomenės ir valstybės interesams arba kyla grėsmė, kad ši žala bus padaryta. Nustačius ūkio subjektams atsakomybę už nurodytus mokesčių įstatymų pažeidimus yra saugomi teisiniai santykiai tarp ūkio subjektų ir valstybės (savivaldybės) bei jos institucijų.

Kita vertus, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta ir tai, kad administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn traukiami ūkio subjekto darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus. Administracinės ar baudžiamosios sankcijos nurodytiems ūkio subjektų darbuotojams ar savininkams yra nustatytos ne šiame, o kituose – administraciniuose bei baudžiamuosiuose – įstatymuose. Nustatant administracinę arba baudžiamąją atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus ūkio subjektų darbuotojams ar savininkams, atsakingiems už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, yra saugomi teisiniai santykiai tarp minėtų ūkio subjektų darbuotojų ar savininkų ir valstybės (savivaldybės) bei jos institucijų, bet ne tarp ūkio subjektų ir valstybės (savivaldybės) bei jos institucijų.

Ūkio subjektai ir jų darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, dalyvauja skirtinguose teisiniuose santykiuose su valstybe. Skirtingi yra ir minėtų teisės pažeidimų (kartu ir atsakomybės) subjektai. Taigi Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos skirtingos atsakomybės už skirtingus teisės pažeidimus rūšys.

6. Ūkio subjektą traukiant atsakomybėn už Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nurodytus mokesčių įstatymų pažeidimus, neigiamos teisinės pasekmės realiai atsiranda jo savininkui (savininkams). Tais atvejais, kai ūkio subjektas neturi juridinio asmens teisių, jo turtas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus nėra atskirtas nuo savininko (savininkų) turto. Pareiškėjo požiūriu, būtent ši aplinkybė lemia, kad jei ūkio subjektas neturi juridinio asmens teisių, Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytos atsakomybės rūšys yra taikomos tam pačiam privačios nuosavybės teisės subjektui – individualios įmonės savininkui.

7. Kaip minėta, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus individualios (personalinės) įmonės nėra vieninteliai ūkio subjektai, neturintys juridinio asmens teisių, o ginčijamoje Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostatoje individualios įmonės jokiu būdu nėra išskiriamos iš visų ūkio subjektų (įmonių, įstaigų, organizacijų), neturinčių juridinio asmens teisių.

Tiriant, ar ginčijama nuostata neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam lygybės principui, reikšmės turi ta aplinkybė, kad tam tikrais atvejais ūkio subjekto savininkas tuo pat metu gali būti ir asmuo, kuris atitinkamoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje yra atsakingas už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus. Tačiau tai, ar už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus yra atsakingas pats ūkio subjekto savininkas, ar kitas šios įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojas, nėra sietina su tuo, ar konkretus ūkio subjektas yra juridinis asmuo, ar jis neturi juridinio asmens teisių. Antai ir ūkio subjekto, kuris yra juridinis asmuo, savininkas (arba vienas iš savininkų) gali ir būti, ir nebūti jo darbuotojas, atsakingas už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus. Taip pat ir ūkio subjekto, neturinčio juridinio asmens teisių, savininkas gali būti pats atsakingas už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą, bet už tai šioje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje gali būti atsakingas ir kitas darbuotojas, kuris, kaip nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje, ir bus traukiamas administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn.

Taip pat pažymėtina, kad ūkio subjektai (ir turintys juridinio asmens teises, ir jų neturintys) ir jų savininkai (darbuotojai), kaip mokestinių santykių dalyviai, nėra tapatūs. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad administracinės arba baudžiamosios atsakomybės, kurion už mokesčių įstatymų pažeidimus traukiami fiziniai asmenys – įmonių, įstaigų, organizacijų darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, subjektas, kaip teisinio santykio dalyvis, sutampa su atsakomybės, nustatytos šioms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, subjektu. Tai pasakytina ir apie tuos atvejus, kai ūkio subjektas neturi juridinio asmens teisių.

8. Kaip minėta, teisiniu reguliavimu, pagal kurį atsakomybėn yra traukiami ir mokesčių įstatymų pažeidimus padarę ūkio subjektai, ir jų darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, yra reguliuojami skirtingi santykiai tarp skirtingų subjektų. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas principas, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, taip pat tai, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu, savaime nesuponuoja to, kad teisės normose, kuriose nustatoma atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus, turi būti nustatyta skirtinga atsakomybė ūkio subjektams, kurie yra juridiniai asmenys, ir ūkio subjektams, neturintiems juridinio asmens teisių. Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta vienoda visų ūkio subjektų (ir juridinių asmenų, ir asmenų, neturinčių juridinio asmens teisių) atsakomybė už pažeidimus, nurodytus šios dalies 1 ir 2 punktuose. Taip pat yra nustatyta vienoda visų ūkio subjektų darbuotojų ar savininkų, atsakingų už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, kurion jie traukiami, jeigu padaro veikas, kurios atitinka administracinius teisės pažeidimus, arba nusikaltimus, nurodytus atitinkamuose ATPK arba BK straipsniuose. Taigi nustatytu teisiniu reguliavimu Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas nėra pažeidžiamas.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostata, jog tais atvejais, kai šio įstatymo 49 straipsnyje nurodytus mokesčių įstatymų pažeidimus padarė ūkio subjektas – asmuo, neturintis juridinio asmens teisių, administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn traukiami to ūkio subjekto darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, o ūkio subjektams – įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms už šio įstatymo 49 straipsnio 2, 5, 6, 7 ir 13 punktuose nurodytus pažeidimus skiriamos baudos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.

10. Kaip minėta, pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas abejoja, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalis ta apimtimi, kuria individualioms įmonėms (t. y. ūkio subjektams – asmenims, neturintiems juridinio asmens teisių) bei jų darbuotojams ar savininkams nustatyta atsakomybė, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui.

11. Pabrėžtina, kad konstitucinis teisingumo principas savaime nereiškia, jog asmenys, padarę teisės pažeidimus, neturi būti traukiami teisinėn atsakomybėn ar juo labiau kad teisės pažeidėjai gali būti nuo tokios atsakomybės atleidžiami kaip nors kitaip, negu numatyta įstatymuose.

Šiame nutarime jau konstatuota, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje yra nustatytos skirtingos atsakomybės už skirtingus teisės pažeidimus rūšys, taip pat tai, kad ginčijama nuostata nepažeidžia konstitucinio asmenų lygybės principo.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies nuostata, jog ūkio subjekto darbuotojai ar savininkai, atsakingi už teisingą mokesčio apskaičiavimą ir sumokėjimą į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus, traukiami administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn, o ūkio subjektams – įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms už šio įstatymo 49 straipsnio 2, 5, 6, 7 ir 13 punktuose nurodytus pažeidimus skiriamos baudos ir tais atvejais, kai 49 straipsnyje nurodytus mokesčių įstatymų pažeidimus padarė ūkio subjektas – asmuo, neturintis juridinio asmens teisių, neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisingumo principui.

1. 1999 m. liepos 1 d. priimto Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 39, 50 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymo 3 straipsniu Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnis buvo papildytas 9 dalimi, kurioje nustatyta:

2. Pareiškėjui – Aukštesniajam administraciniam teismui kilo abejonė, ar Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies nuostata „teisės aktai, kuriais panaikinami delspinigiai už mokesčio administratoriui laiku nepraneštas žinias apie išmokėtas sumas, taikomi ir už teisės pažeidimus, padarytus prieš šių teisės aktų įsigaliojimą, tačiau tik tuo atveju, jei šie delspinigiai nebuvo išieškoti arba sumokėti“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Mokesčių mokėtojų, neįvykdžiusių pareigos sumokėti delspinigius, padėtis pagal šią nuostatą yra geresnė nei ją įvykdžiusių mokesčių mokėtojų. Pareiškėjo manymu, taip pažeidžiama mokesčių mokėtojų lygybė.

3. Seimas, realizuodamas savo konstitucinę kompetenciją leisti įstatymus, turi teisę nustatyti, kokios veikos yra teisės pažeidimai ir kokios sankcijos taikytinos juridiniams ir fiziniams asmenims, pažeidusiems teisės normas, taip pat numatyti atvejus, kada asmenys, pažeidę teisės normas, nėra traukiami atsakomybėn. Jis taip pat turi teisę panaikinti atsakomybę už tam tikrus teisės pažeidimus ar sušvelninti sankcijas už juos.

Ginčijama nuostata reguliuojami dviejų rūšių santykiai. Jei delspinigiai už mokesčio administratoriui laiku nepraneštas žinias apie išmokėtas sumas yra išieškoti arba sumokėti, atsakomybės už minėtos pareigos nevykdymą teisiniai santykiai yra pasibaigę. Jei delspinigiai nėra išieškoti arba sumokėti, atsakomybės teisiniai santykiai tęsiasi. Dėl to skiriasi ir minėtų skirtingų rūšių teisinių santykių subjektų teisinė padėtis.

Kaip minėta, Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Šis konstitucinis principas nėra pažeidžiamas, jei teisinę atsakomybę panaikinančios ar švelnesnes sankcijas nustatančios teisės normos yra skirtos dar nepasibaigusiems, bet ne jau pasibaigusiems teisiniams santykiams.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 9 dalies nuostata „teisės aktai, kuriais panaikinami delspinigiai už mokesčio administratoriui laiku nepraneštas žinias apie išmokėtas sumas, taikomi ir už teisės pažeidimus, padarytus prieš šių teisės aktų įsigaliojimą, tačiau tik tuo atveju, jei šie delspinigiai nebuvo išieškoti arba sumokėti“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.

1. Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Jei patikrinimo metu nustatoma, kad mokesčio mokėtojo pateiktas apskaitos dokumentas neturi juridinės galios, nes jame trūksta vieno ar kelių privalomų norminiuose aktuose nustatytų rekvizitų, mokesčio administratoriaus pareigūnas finansų ministro nustatyta tvarka leidžia dokumentą papildyti. Per nustatytą terminą trūkstamais rekvizitais papildytas dokumentas laikomas turinčiu juridinę galią ir ekonominės sankcijos netaikomos.“

2. Pagal pareiškėjo – Aukštesniojo administracinio teismo prašymą Konstitucinis Teismas tirs, ar Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai ir 5 straipsniui neprieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies nuostata, kad apskaitos dokumentų papildymo trūkstamais rekvizitais tvarką nustato finansų ministras.

3. Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai“. Šioje Konstitucijos normoje yra įtvirtinta, kokios rūšies teisės aktu gali būti nustatomi mokesčiai – tai gali būti daroma tik įstatymu. Ši Konstitucijos norma (atsižvelgiant į Konstitucijos 67 straipsnio 2 ir 15 punktus) taip pat reiškia, kad nustatyti mokesčius yra Seimo kompetencija. Kad mokesčiai būtų tinkamai mokami ir surenkami, nepakanka mokestį, kaip prievolę, vien nustatyti. Būtina taip pat sureguliuoti santykius, susijusius su mokesčių administravimo organizaciniais klausimais, ir kt. Taigi teisinis mokesčių reguliavimas – ne tik jų nustatymas įstatymais, bet ir šių įstatymų įgyvendinimo tvarkos nustatymas; ši tvarka gali būti nustatoma ir poįstatyminiais aktais (Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d. nutarimas).

Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje yra reguliuojami kitokie santykiai negu Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalyje. Šio įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje yra reguliuojami santykiai, susiję su apskaitos dokumentų, neturinčių juridinės galios dėl to, kad juose trūksta vieno ar kelių privalomų norminiuose aktuose nustatytų rekvizitų, papildymu.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies nuostata, kad apskaitos dokumentų papildymo trūkstamais rekvizitais tvarką nustato finansų ministras, neprieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai.

4. Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinta: