Dėl Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 2, 4 dalių nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 2, 4 dalyse įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį 2 dalyje nustatytas draudimas naudoti žemės gelmių ertmes radioaktyviosioms ir toksiškoms medžiagoms laidoti, taip pat draudimas tokias medžiagas palikti žemės gelmių ertmėse, atliekant žemės gelmių tyrimus ir (arba) naudojant žemės gelmių išteklius, netaikomas 4 dalyje numatytais atvejais, t. y. kai atliekamas hidraulinis uolienų ardymas, reiškia, kad šiuo būdu tiriant ir (arba) išgaunant išsklaidytuosius angliavandenilius (skalūnų naftą ir skalūnų dujas) susidariusias kasybos pramonės atliekas – netgi jei jos yra radioaktyvios, toksiškos ar dėl kitų savybių pavojingos aplinkai ir žmonių sveikatai bei gerovei, taip pat neatsižvelgiant į jų kiekį, – yra leidžiama palikti, t. y. laidoti, hidraulinio uolienų ardymo metu susidariusiose dirbtinėse žemės gelmių ertmėse (nesvarbu, kad tai bus daroma Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka).

1.2. Išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimui ir gavybai plačiu mastu taikant hidraulinio ardymo horizontaliuose gręžiniuose technologiją, kai į uolienų storymę dideliu slėgiu yra įspaudžiamas vandens, smėlio ar keraminių dalelių (propanto) ir cheminių (tarp jų – toksiškų) medžiagų mišinys, kurio didžioji dalis lieka žemės gelmėse, uolienų storymė yra negrįžtamai suardoma ir užteršiama cheminėmis medžiagomis (suniokojama). Kadangi hidraulinio ardymo būdu tiriant ir išgaunant išsklaidytuosius angliavandenilius kiekviename gręžinyje paprastai naudojamas labai didelis kiekis – nuo 15 tūkst. m³ iki 30 tūkst. m³ – minėto technologinio skysčio, pareiškėjos teigimu, gali būti suniokotas kelių šimtų metrų storio uolienų sluoksnis, palaidojant jame milijonus kubinių metrų šio skysčio.

Pareiškėjos nuomone, dėl žemės gelmėse likusių hidrauliniam ardymui panaudotų medžiagų judėjimo gali būti užterštas aukščiau slūgsančiuose sluoksniuose esantis mineralinis ar geriamasis gėlas vanduo. Be to, pavojus aplinkai kyla ir dėl hidraulinio ardymo metu iš žemės gelmių į paviršių pakeliamų gamtinės kilmės radioaktyviųjų medžiagų.

1.3. Laidojant kasybos pramonės atliekas žemės gelmėse, neužtikrinama jokia šių atliekų galimo neigiamo poveikio žemės gelmėms, požeminiam vandeniui, kitiems žemės gelmių ištekliams, apskritai visai aplinkai ir žmonių sveikatai prevencija ir kontrolė, taigi nepaliekama jokių galimybių išvengti galimos grėsmės aplinkai ir žmonėms, taip pat neužkertamas kelias žalai atsirasti. Todėl minėtos Žemės gelmių įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijos 53 straipsnio 3 daliai, 54 straipsnio 2 daliai.

1.1. Žemės gelmių įstatyme, inter alia 12, 14, 18–22 straipsniuose, taip pat poįstatyminiuose teisės aktuose, tarp jų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymais Nr. D1-688 ir D1-689 patvirtintuose atitinkamai Kasybos pramonės ir kitų atliekų, susidariusių hidraulinio ardymo metu, laidojimo žemės gelmių ertmėse, susidariusiose išgaunant žemės gelmių išteklius, tvarkymo kontrolės apraše ir Radioaktyviųjų, toksiškų ar pavojingų žmonių sveikatai ar aplinkai medžiagų, naudojamų žemės gelmių tyrimui ir išteklių gavybai, naudojimo kontrolės tvarkos apraše, nustačius leidimų žemės gelmių išteklių tyrimo ir (arba) naudojimo veiklai išdavimo tvarką, tokios veiklos kontrolės mechanizmą, angliavandenilių išteklių paieškos, žvalgybos ir naudojimo (gavybos) gręžinių projektų rengimo bei tvirtinimo tvarką, kasybos pramonės atliekų, įskaitant radioaktyviąsias ir toksiškas, susidarančių hidraulinio ardymo metu, laidojimo bei tvarkymo kontrolę, požeminių ir paviršinių vandens telkinių apsaugos nuo galimo žalingo poveikio bei žemės gelmių apsaugos saugomose teritorijose ir vandenviečių sanitarinėse apsaugos zonose užtikrinimo priemones, poveikio priemones (leidimų galiojimo sustabdymą, panaikinimą) už aplinkosauginių reikalavimų pažeidimus vykdant šią veiklą, privalomą teritorijų planavimą ir žemės gelmių monitoringą, yra sukurtos prielaidos išvengti radioaktyviųjų, toksiškų medžiagų patekimo į aplinką ir apsaugoti aplinką, žmonių sveikatą nuo galimo kenksmingo šių medžiagų poveikio, taip pat saugoti dirvožemį, gilesnius žemės gelmių sluoksnius ir požeminį vandenį nuo galimos taršos.

1.2. Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nustatyta, kad gauti leidimą vykdyti išsklaidytųjų angliavandenilių tiesioginį tyrimą ir (arba) gavybą, kai taikomas hidraulinis ardymas, galima tik atlikus privalomąjį tokios veiklos poveikio aplinkai vertinimą (1 priedo 2.5 punktas) ir esant teigiamam atsakingos institucijos sprendimui dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (3 straipsnio 4 dalis, 10 straipsnio 9 dalis). Pagal šį įstatymą poveikio aplinkai vertinimu, be kita ko, siekiama nustatyti, įvertinti ir sumažinti galimą tiesioginį ir netiesioginį planuojamos ūkinės veiklos poveikį visuomenės sveikatai ir aplinkai, šio poveikio išvengti, taip pat nustatyti, ar planuojama ūkinė veikla, įvertinus jos pobūdį ir poveikį aplinkai, leistina pasirinktoje vietoje (4 straipsnis); poveikio aplinkai vertinimo procese dalyvauja ne tik valstybės ir savivaldybių institucijos, bet ir visuomenė, kuri turi teisę gauti informaciją apie galimą planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai, teikti pasiūlymus ir dalyvauti juos svarstant, kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo poveikio aplinkai vertinimo srityje (13 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 3 dalis).

3.1. Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnyje „Žemės gelmių išteklių ir ertmių naudojimo tvarka“ (2013 m. gegužės 30 d. redakcija), kurio 2, 4 dalių nuostatų atitiktis Konstitucijai ginčijama šioje byloje, nustatyta:

3.2. Taigi Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 2 dalyje yra įtvirtintas draudimas naudoti žemės gelmių ertmes radioaktyviosioms ir toksiškoms medžiagoms laidoti, taip pat draudimas tokias medžiagas palikti žemės gelmių ertmėse atliekant žemės gelmių tyrimus ir (arba) naudojant jų išteklius, t. y. šis draudimas taikytinas ir atliekant žemės gelmių tyrimus, ir naudojant jų išteklius; kartu yra įtvirtinta ginčijama minėto draudimo išimtį numatanti nuostata, kuria nukreipiama į to paties straipsnio 4 dalį, taip pat ginčijamą šioje byloje.

Paminėtina, kad pagal šio įstatymo 3 straipsnį (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) laidojimas žemės gelmių ertmėse yra žemės gelmių išteklių tyrimo ir naudojimo ir kitos pramoninės veiklos metu susidariusių atliekų talpinimas arba palikimas žemės gelmių ertmėse, nesudarant galimybės kontroliuoti jų būklę ir iškelti visą jų kiekį į žemės paviršių jas panaudoti ar perdirbti (5 dalis); kasybos pramonės atliekomis vadinamos žemės gelmių tyrimo ir naudojimo metu susidariusios atliekos, įskaitant medžiagas, kurios buvo naudojamos žemės gelmių tyrimo ir naudojimo metu (3 dalis).

Vadinasi, pagal Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 2 dalį draudžiama žemės gelmių ertmėse laidoti, t. y. talpinti arba palikti, ne visas kasybos pramonės ar kitos pramoninės veiklos atliekas, o tik tokias, kurių sudėtyje yra radioaktyviųjų ar toksiškų medžiagų; kitokių medžiagų (taip pat ir pavojingų žmonių sveikatai ar aplinkai) laidoti žemės gelmių ertmėse, inter alia jas ten palikti atliekant žemės gelmių tyrimus ir (arba) naudojant jų išteklius, nedraudžiama.

Kaip minėta, draudimo palikti radioaktyviąsias ir toksiškas medžiagas žemės gelmių ertmėse, atliekant žemės gelmių tyrimus ir (arba) naudojant jų išteklius, išimtį numatančia nuostata nukreipiama į šio straipsnio 4 dalį.

3.3. Pagal ginčijamą Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 4 dalį kasybos pramonės atliekas, susidariusias hidraulinio ardymo metu, yra leidžiama Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka palikti žemės gelmių išteklių naudojimo (gavybos) metu susidariusiose dirbtinėse žemės gelmių ertmėse. Taigi hidraulinio ardymo metu susidariusiose dirbtinėse žemės gelmių ertmėse leidžiama palikti visas kasybos pramonės atliekas, tarp jų ir tokias, kurių sudėtyje yra toksiškų ar radioaktyviųjų medžiagų.

3.4. Taigi, aiškinant Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 2, 4 dalyse nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą, pagal kurį hidraulinio ardymo būdu atliekant žemės gelmių tyrimus ir (arba) naudojant žemės gelmių išteklius susidariusios kasybos pramonės atliekos gali būti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka paliekamos dirbtinėse žemės gelmių ertmėse, konstatuotina, kad pagal jį žemės gelmėms tirti ir jų ištekliams naudoti leidžiama, laikantis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytos tvarkos, taikyti hidraulinį ardymą, kuriam būdinga tai, kad tam tikra susidariusių kasybos pramonės atliekų, t. y. šiam ardymui panaudotų medžiagų (tarp kurių gali būti toksiškų medžiagų) ir žemės gelmėse susidariusių medžiagų (tarp kurių gali būti radioaktyviųjų medžiagų), dalis lieka dirbtinėse žemės gelmių ertmėse.

7.1. Žemės gelmių įstatymo 19 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad, siekiant užtikrinti racionalų žemės gelmių ir jų išteklių naudojimą, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka žemės gelmių apsaugos priemonės yra įgyvendinamos: 1) atliekant teritorijų planavimą; 2) atliekant ūkinės veiklos poveikio aplinkai ir ekstremaliųjų įvykių padarinių žemės gelmių būklei vertinimą; 3) sistemiškai tiriant ir stebint žemės gelmių būklę; 4) steigiant saugomas teritorijas.

7.2. Pažymėtina, jog Žemės gelmių įstatymo 22 straipsnio (2015 m. birželio 11 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad saugomose teritorijose turi būti užtikrinta žemės gelmių ir jų vertingųjų savybių apsauga, šių teritorijų nuostatuose ir kituose teisės aktuose nustatomi žemės gelmių naudojimo apribojimai. Pagal šio straipsnio 2 dalį saugomose teritorijose, požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonose ir įrenginių, skirtų geriamajam vandeniui ruošti, teritorijose draudžiama atlikti išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimą ir (arba) naudojimą taikant hidraulinį ardymą.

7.3. Asmenys (jų grupės), ketinantys tirti žemės gelmes, inter alia atlikti išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimą, pagal šį įstatymą privalo:

– gauti kompetentingos institucijos (Vyriausybės arba Lietuvos geologijos tarnybos) leidimą atlikti konkrečius žemės gelmių tyrimus, kuris išduodamas tik turint atitinkamą kvalifikaciją ir Lietuvos geologijos tarnybos suteiktą teisę užsiimti atskirų rūšių tyrimais, arba sudaryti sutartį šiems tyrimams atlikti su tokį leidimą turinčiais asmenimis (6, 6¹ straipsniai (2013 m. gegužės 30 d. redakcija));

– suderinti žemės gelmių tyrimų vietą arba plotą su žemės savininkais ir naudotojais; prieš pradėdami tiesioginį žemės gelmių tyrimą – apie tai pranešti vietos savivaldybės vykdomajai institucijai, kurios teritorijoje numatomi tyrimai (7 straipsnio 2 dalis);

– parengti darbų projektą (arba techninę užduotį); jeigu žemės gelmių tyrimo metu ketinama naudoti žemės gelmių išteklius, darbų projekte turi būti numatyta, kokiais atvejais, kiekiais ir būdais tai bus daroma (8 straipsnio 1 dalis (2004 m. lapkričio 2 d. redakcija));

– jeigu žemės gelmių tyrimui numatoma naudoti radioaktyviąsias, toksiškas ar pavojingas žmonių sveikatai ar aplinkai medžiagas, – kompetentingai institucijai pateikti išsamų šių medžiagų sąrašą, jų kiekį procentais ir numatomus naudojimo būdus (8 straipsnio 5 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija));

– jeigu ketinama atlikti išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimus, – teisės aktų nustatyta tvarka parengti angliavandenilių išteklių paieškos, žvalgybos ir naudojimo (gavybos) gręžinių projektą (19 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 3 dalis).

7.4. Asmenys (jų grupės), ketinantys naudoti žemės gelmių išteklius, tarp jų – išsklaidytuosius angliavandenilius, ir ertmes, pagal šį įstatymą privalo:

– gauti leidimą nustatytą laikotarpį naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes; leidimą naudoti išsklaidytuosius angliavandenilius konkurso būdu išduoda Vyriausybė (12 straipsnio 2 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija), 4 dalis (2004 m. lapkričio 2 d. redakcija), 6 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija), 13 straipsnio 1 dalies (2015 m. birželio 18 d. redakcija) 1 punktas);

– su Vyriausybės įgaliota institucija sudaryti išteklių ar ertmių naudojimo sutartį, kurioje nurodomas jų naudojimo plotas arba kasybos sklypas, nustatomos naudojimo sąlygos, numatomi žemės gelmių išteklių išgavimo kiekiai (12 straipsnio 2 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija), 4 dalis (2004 m. lapkričio 2 d. redakcija), 15 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 2 d. redakcija));

– turėti parengtą, suderintą ir Lietuvos geologijos tarnybos patvirtintą žemės gelmių naudojimo planą – specialųjį teritorijų planavimo dokumentą, kuriame, be kita ko, turi būti numatyta: žemės gelmių išteklių ir ertmių naudojimo būdas ir priemonės, išteklių naudojimo plote esančių požeminio vandens telkinių apsaugos nuo galimų neigiamų naudojimo padarinių priemonės, išteklių naudojimo metu susidarančių kasybos pramonės atliekų ir kitų atliekų, taip pat gamtinės kilmės radioaktyviųjų atliekų tvarkymo būdai ir priemonės (14 straipsnio 1, 2 dalys (2015 m. birželio 11 d. redakcija), 3, 4 dalys (2013 m. birželio 27 d. redakcija));

– jeigu žemės gelmių išteklių naudojimui numatoma naudoti radioaktyviąsias, toksiškas ar pavojingas žmonių sveikatai ar aplinkai medžiagas, – kompetentingai institucijai pateikti išsamų šių medžiagų sąrašą, jų sudėtį procentais, kiekį ir numatomus naudojimo būdus (15 straipsnio 6 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija));

– jeigu ketinama naudoti išsklaidytuosius angliavandenilius, – teisės aktų nustatyta tvarka parengti angliavandenilių išteklių paieškos, žvalgybos ir naudojimo (gavybos) gręžinių projektą (19 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 3 dalis).

7.5. Žemės gelmių įstatyme taip pat yra nustatytos asmenų (jų grupių), pagal turimus leidimus vykdančių žemės gelmių tyrimo ir (arba) jų išteklių, inter alia išsklaidytųjų angliavandenilių, naudojimo veiklą, pareigos:

– žemės gelmių tyrimą atlikti pagal darbų projektą (arba techninę užduotį), laikantis darbų kokybės, aplinkos apsaugos, darbų saugos ir kitų reikalavimų; žemės gelmių tyrimo metu žemės gelmių išteklius naudoti tik darbų projekte numatytais atvejais, kiekiais ir būdais (8 straipsnio 1 dalis (2004 m. lapkričio 2 d. redakcija));

– žemės gelmių išteklius ir ertmes naudoti tik nustatytąja tvarka juos ištyrus, aprobavus ir įvertinus jų gavybos poveikį aplinkai (15 straipsnio 1 dalis);

– žemės gelmių išteklius ir ertmes (išskyrus požeminį geriamąjį gėlą ir gamybinį vandenį, šiluminę energiją) naudoti tik pagal žemės gelmių naudojimo planą, neviršijant išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nustatytų žemės gelmių išteklių išgavimo kiekių (14 straipsnio 1 dalis (2015 m. birželio 11 d. redakcija), 15 straipsnio 3 dalis (2004 m. lapkričio 2 d. redakcija));

– išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimą ir (arba) naudojimą vykdyti pagal angliavandenilių išteklių paieškos, žvalgybos ir naudojimo (gavybos) gręžinių projektą (19 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 3 dalis); vykdant su išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimu ir naudojimu susijusią veiklą, nepažeisti požeminio ir paviršinio vandens telkinių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, užtikrinti, kad medžiagos, naudojamos išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimui ir (arba) naudojimui, nepatektų į požeminio ir (arba) paviršinio vandens telkinius, aplinką ir jų neužterštų (19 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 2, 4 dalys);

– turint leidimą tirti išsklaidytuosius angliavandenilius, Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis informuoti kompetentingas institucijas apie kiekvieną radioaktyviųjų, toksiškų ar pavojingų žmonių sveikatai ar aplinkai medžiagų, skirtų išsklaidytiesiems angliavandeniliams tirti, panaudojimo atvejį, jų tikslią sudėtį procentais ir kiekį (8 straipsnio 6 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija));

– turint leidimą naudoti išsklaidytuosius angliavandenilius, Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis informuoti kompetentingas institucijas apie kiekvieną hidraulinio ardymo atvejį, tikslią jo metu panaudotų medžiagų sudėtį procentais ir jų kiekį (15 straipsnio 8 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija));

– žemės gelmių išteklius naudoti racionaliai ir kompleksiškai, apsaugant nenaudojamus žemės gelmių išteklius, esančius tame pačiame telkinyje arba jo įtakos zonoje (15 straipsnio 2 dalis);

– naudojant žemės gelmių išteklius, stebėti jų būklę, prognozuoti kiekio ir kokybės kaitą, tvarkyti išgaunamų ir liekančių telkinyje išteklių apskaitą, vykdyti žemės gelmių monitoringą (kai tiriami ir (arba) naudojami išsklaidytieji angliavandeniliai arba jeigu tai yra numatyta išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje) ir teikti duomenis Žemės gelmių registrui (15 straipsnio 4 dalis (2015 m. birželio 18 d. redakcija));

– žemės gelmių ir jų išteklių, inter alia išsklaidytųjų angliavandenilių, tyrimo ir (arba) naudojimo metu susidariusias kasybos pramonės atliekas ir kitas atliekas, taip pat gamtinės kilmės radioaktyviąsias atliekas, sukauptas žemės paviršiuje, sutvarkyti laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų (12 straipsnio 9 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija), 19 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 4 dalis);

– pagal turimą leidimą laidojant kasybos pramonės atliekas ir kitas atliekas žemės gelmėse, Vyriausybės įgaliotoms institucijoms pateikti išsamų kasybos pramonės atliekų ir kitų atliekų sąrašą ir jų kiekį (15 straipsnio 7 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija));

– sudaryti sąlygas kompetentingoms institucijoms kontroliuoti radioaktyviųjų, toksiškų ar pavojingų žmonių sveikatai ar aplinkai medžiagų naudojimą (8 straipsnio 5 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija), 15 straipsnio 6 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija)), taip pat vykdomą žemės gelmių monitoringą (21 straipsnio 4 dalis (2015 m. birželio 18 d. redakcija));

– atlyginti tiriant ir naudojant žemės gelmes valstybei, aplinkai, gyventojų sveikatai ar turtui padarytą žalą (27 straipsnis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija)).

Paminėtina ir tai, kad už Žemės gelmių įstatymo nuostatų pažeidimus asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka (Žemės gelmių įstatymo 26 straipsnis (2004 m. lapkričio 2 d. redakcija)).

7.6. Žemės gelmių įstatyme yra įtvirtintos kompetentingų valstybės institucijų ir įstaigų pareigos, susijusios su aplinkos būklės stebėjimu ir žemės gelmių tyrimo ir jų išteklių, inter alia išsklaidytųjų angliavandenilių, naudojimo priežiūra:

– atlikti valstybinius žemės gelmių tyrimus, geologinį kartografavimą, valstybinį žemės gelmių monitoringą, nustatyti žemės gelmių išteklių tyrimo, naudojimo limitus ir sąlygas, kontroliuoti žemės gelmių tyrimus ir naudojimą (4 straipsnis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija), 10 straipsnis);

– kontroliuoti ūkio subjektų vykdomą žemės gelmių monitoringą (21 straipsnio 4 dalis (2015 m. birželio 18 d. redakcija));

– užtikrinti žemės gelmių ir jų vertingųjų savybių apsaugą saugomose teritorijose, neleisti atlikti išsklaidytųjų angliavandenilių tyrimo ir (arba) naudojimo taikant hidraulinį ardymą saugomose teritorijose, požeminio vandens vandenviečių apsaugos zonose ir įrenginių, skirtų geriamajam vandeniui ruošti, teritorijose (22 straipsnis (2015 m. birželio 11 d. redakcija));

– kontroliuoti radioaktyviųjų, toksiškų ar pavojingų žmonių sveikatai ar aplinkai medžiagų naudojimą tiriant žemės gelmes ir naudojant jų išteklius (8 straipsnio 5 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija), 15 straipsnio 6 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija));

– kontroliuoti kasybos pramonės atliekų ir kitų atliekų tvarkymą (15 straipsnio 7 dalis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija));

– sustabdyti leidimų tirti žemės gelmes ar naudoti jų išteklius ar ertmes galiojimą arba panaikinti šiuos leidimus, jeigu inter alia: nesilaikoma darbų projekto (techninės užduoties), išteklių ar ertmių naudojimo sutarties sąlygų ar žemės gelmių naudojimo plano reikalavimų; pažeidžiami aplinkos apsaugos, darbų saugos ar visuomenės sveikatos saugos reikalavimai, kiti šio įstatymo ar kitų teisės aktų nustatyti reikalavimai; kasybos pramonės atliekos ir kitos atliekos, taip pat gamtinės kilmės radioaktyviosios atliekos nėra sutvarkomos teisės aktuose nustatyta tvarka (9 straipsnis (2013 m. gegužės 30 d. redakcija), 18 straipsnio 1, 2 dalys (2013 m. birželio 27 d. redakcija));

– išieškoti tiriant ir naudojant žemės gelmes valstybei, aplinkai ar gyventojų sveikatai padarytą žalą (27 straipsnio (2013 m. gegužės 30 d. redakcija) 1, 2 dalys).

11.1. Vyriausybė 2013 m. liepos 24 d. priėmė nutarimą Nr. 677 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymą“, įsigaliojusį 2013 m. liepos 31 d. (Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1278, įsigaliojusiu 2014 m. lapkričio 21 d., jis išdėstytas nauja redakcija), kuriuo įgaliojo Aplinkos ministeriją patvirtinti inter alia:

– Radioaktyviųjų, toksiškų ar pavojingų žmonių sveikatai ar aplinkai medžiagų, naudojamų žemės gelmių tyrimui ir išteklių naudojimui, naudojimo kontrolės tvarkos aprašą;

– Kasybos pramonės atliekų, susidariusių hidraulinio ardymo metu, palikimo žemės gelmių ertmėse, susidariusiose išgaunant žemės gelmių išteklius, tvarkos aprašą;

– Kasybos pramonės ir kitų atliekų, laidojamų žemės gelmėse, tvarkymo kontrolės tvarkos aprašą.

Vykdydamas šį pavedimą, aplinkos ministras 2013 m. rugsėjo 16 d. įsakymais Nr. D1-688 ir D1-689, įsigaliojusiais 2013 m. rugsėjo 21 d., patvirtino atitinkamai Kasybos pramonės ir kitų atliekų, susidariusių hidraulinio ardymo metu, laidojimo žemės gelmių ertmėse, susidariusiose išgaunant žemės gelmių išteklius, tvarkymo kontrolės aprašą ir Radioaktyviųjų, toksiškų ar pavojingų žmonių sveikatai ar aplinkai medžiagų, naudojamų žemės gelmių tyrimui ir išteklių gavybai, naudojimo kontrolės tvarkos aprašą.

Šiuose aprašuose, be kita ko, nustatyta, kad išteklių tyrimo projekte arba žemės gelmių išteklių naudojimo plane turi būti numatyti hidraulinio ardymo metu planuojamas naudoti vandens, smėlio ar dirbtinių kietų dalelių ir cheminių medžiagų mišinių kiekis, jų sudėtis, išsamus susidariusių atliekų apibūdinimas, nurodant jų fizinę ir cheminę sudėtį, galimas pavojingų medžiagų priemaišas ir jų faktinę koncentraciją (atitinkamai 7–8 ir 8–9 punktai).

Kasybos pramonės ir kitų atliekų, susidariusių hidraulinio ardymo metu, laidojimo žemės gelmių ertmėse, susidariusiose išgaunant žemės gelmių išteklius, tvarkymo kontrolės apraše nustatyta ir tai, kad hidraulinio ardymo metu turi būti kontroliuojamas įspaudžiamo mišinio kiekis, jo savybės ir pavojingumas aplinkai; nustačius pažeidimų, galinčių kelti grėsmę aplinkai, nedelsiant sustabdoma minėta veikla, kol pažeidimai bus pašalinti (11, 16 punktai).

11.2. Žemės gelmių tyrimo ir (arba) jų išteklių, inter alia išsklaidytųjų angliavandenilių, naudojimo hidraulinio ardymo būdu tvarka detaliau yra reglamentuojama ir kitais poįstatyminiais teisės aktais, iš kurių paminėtini Vyriausybės 2015 m. sausio 14 d. nutarimas Nr. 34 „Dėl kompetentingų institucijų informavimo apie radioaktyviųjų, toksiškų ar pavojingų žmonių sveikatai ar aplinkai medžiagų, skirtų išsklaidytiesiems angliavandeniliams tirti, panaudojimą, hidraulinį uolienų ardymą, jo metu panaudotų medžiagų sudėtį ir kiekį tvarkos ir sąlygų“, aplinkos ministro 2005 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. D1-578 (2015 m. rugpjūčio 25 d. redakcija) patvirtintos Angliavandenilių išteklių paieškos, žvalgybos ir naudojimo (gavybos) Lietuvos Respublikoje taisyklės.

2.1. Rekomendacija siekta užtikrinti, kad išsklaidytiesiems angliavandeniliams išgauti naudojant hidraulinio ardymo dideliu skysčio kiekiu technologiją būtų taikomos tinkamos aplinkos ir klimato apsaugos priemonės. Rekomendacijoje suformuluoti principai, kuriais remdamosi valstybės narės galėtų žvalgyti ir išgauti gamtines dujas iš skalūnų telkinių ir kurie kartu užtikrintų aplinkos ir klimato apsaugą, efektyvų išteklių naudojimą ir visuomenės informavimą (preambulės 5 konstatuojamoji dalis, 1.1 punktas). Rekomendacijos preambulėje pabrėžta, kad valstybės narės turi teisę nustatyti savo energijos išteklių naudojimo sąlygas, tačiau jos turi būti suderinamos su poreikiu išsaugoti, apsaugoti ir gerinti aplinkos kokybę (1 konstatuojamoji dalis).

2.2. Rekomendacijoje išskiriamos kelios priemonės, kurių valstybės narės turėtų imtis siekdamos užtikrinti tinkamą angliavandenilių žvalgybos ir gavybos ūkinės veiklos vykdymą: prieš išduodant angliavandenilių žvalgybos ir (arba) gavybos, kurių metu gali būti naudojamas hidraulinis ardymas dideliu skysčio kiekiu, licencijas privalo būti atliekamas strateginis aplinkosauginis ir poveikio aplinkai vertinimas, kad būtų išvengta poveikio ir rizikos žmonių sveikatai ir aplinkai arba tas poveikis būtų valdomas ir mažinamas (3 punktas); turėtų būti nustatyta ir koordinuojama žvalgybos ir gavybos leidimų išdavimo sąlygos ir tvarka (4 punktas); turi būti atsakingai parenkama žvalgybos ir gavybos vieta: valstybės narės turi imtis priemonių užtikrinti, kad angliavandeniliams žvalgyti ir išgauti hidraulinio ardymo dideliu skysčio kiekiu metodu pasirinktos vietos geologiniai dariniai būtų tam tinkami, kad veiklos vykdytojai atliktų galimos žvalgybos ir gavybos vietos ir jos apylinkių (tiek žemės paviršiuje, tiek po žeme) apibūdinimą ir įvertintų gręžimo skysčių, hidraulinio ardymo skysčių, gamtinių medžiagų, angliavandenilių ir dujų nuotėkio arba migracijos iš gręžinio arba eksploatuojamo darinio riziką bei seisminių įvykių sukėlimo riziką (5 punktas); prieš pradedant hidraulinio ardymo dideliu skysčio kiekiu operacijas turi būti kruopščiai ištirta esama padėtis: patikrinta vietos vandens, oro ir grunto kokybė prieš pradedant veiklą, kad būtų galima stebėti pokyčius ir šalinti kylančius pavojus (6 punktas); turi būti užtikrinta tinkama gavybos vietos infrastruktūra (8 punktas); turi būti užtikrinta, kad veiklos vykdytojai laikysis veiklai nustatytų tam tikrų reikalavimų, inter alia parengs vandens tvarkymo planus, kad vanduo būtų naudojamas efektyviai, transportavimo valdymo planus, kad į orą būtų išmetama kuo mažiau teršalų, surinks dujas vėlesniam naudojimui, hidraulinį ardymą dideliu skysčio kiekiu vykdys kontroliuojamai ir tinkamai valdys slėgį, užtikrins gręžinio vientisumą, parengs rizikos valdymo planus ir priemones ir kt. (9 punktas); turi būti užtikrinta, kad hidrauliniam ardymui dideliu skysčio kiekiu būtų naudojama kuo mažiau cheminių medžiagų (10 punktas); turi būti užtikrinta, kad veiklos vykdytojas vykdys reguliarią įrenginio ir jo apylinkių (tiek žemės paviršiuje, tiek po žeme) stebėseną (skysčio sudėties, naudojamo vandens kiekio, slėgio, į paviršių iškylančio skysčio sudėties, į orą išmetamų teršalų), ypač prieš hidraulinį ardymą dideliu skysčio kiekiu, jo metu ir po jo, ir rezultatus praneš kompetentingoms institucijoms (11 punktas); turi būti pateikta finansinė garantija dėl galimos žalos aplinkai padarymo (12 punktas); visuomenė turi būti nuolat informuojama apie operacijos eigą ir galimus aplinkos pokyčius (15 punktas).

2.3. Rekomendacijos nuostatos nėra privalomojo pobūdžio, bet valstybės narės, nusprendusios žvalgyti ir išgauti išsklaidytuosius angliavandenilius taikant hidraulinio ardymo dideliu skysčio kiekiu technologiją, įpareigotos pranešti Europos Komisijai apie priemones, kurių jos imasi laikydamosi pateiktų rekomendacijų, o Europos Komisija – stebėti, kaip jų laikomasi (16 punktas).

2.1. Aiškindamas šias Konstitucijos nuostatas, kuriose įtvirtinti konstituciniai aplinkos apsaugos pagrindai, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad:

– šiomis nuostatomis yra išreikštas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką; aplinkos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga, viešieji ir privatieji interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti (1998 m. birželio 1 d., 2011 m. sausio 31 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai); iš šių nuostatų visiems asmenims kyla pareiga tausoti gamtą, o padarius gamtinei aplinkai žalą (nuostolius) – ją atlyginti (2003 m. spalio 29 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai);

– pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai);

– visi Lietuvos Respublikos teritorijoje esantys asmenys privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai; įstatymų leidėjas turi uždrausti veiksmus, darančius žalą natūraliai gamtinei aplinkai, jos objektams, ir nustatyti teisinę atsakomybę už tokius veiksmus; tokie draudimai bei teisinė atsakomybė už jų nepaisymą turi būti nustatyti tik įstatymu, o šių draudimų įgyvendinimo tvarka gali būti reglamentuojama ir poįstatyminiuose teisės aktuose (2005 m. gegužės 13 d. nutarimas);

– valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų; tai darydama valstybė yra saistoma konstitucinio socialinės darnos imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintų teisingumo, protingumo, proporcingumo principų (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai).

2.2. Konstitucijos 53 straipsnio 3 dalies ir 54 straipsnio nuostatas siejant su jos 46 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, taip pat 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad:

– siekdama užtikrinti natūralios gamtinės aplinkos, atskirų gamtos objektų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą, atkūrimą ir gausinimą, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, gali nustatyti specifines ūkinės veiklos sąlygas, procedūras, kontrolės priemones, taip pat tam tikrus ūkinės veiklos, susijusios su atitinkamų gamtos išteklių naudojimu, ribojimus ir draudimus (2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai);

– iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, inter alia saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą (2014 m. gegužės 9 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga, atsižvelgiant į valstybės išteklius, jos materialines ir finansines galimybes bei kitus svarbius veiksnius, reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant šią veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 46, 53, 54 straipsnius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (2015 m. kovo 5 d., 2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai).

Paminėtina, kad, aiškindamas konstitucinę valstybės priedermę siekti bendros tautos gerovės, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog bendra tautos gerovė yra gana bendras ir platus kriterijus, kurį taikant gali būti remiamasi tiek bendros gerovės samprata, tiek tikslingumo argumentais (1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai); sąvokos „bendra tautos gerovė“ turinys kiekvienu konkrečiu atveju atskleidžiamas atsižvelgiant į ekonominius, socialinius bei kitus svarbius veiksnius (inter alia 1999 m. spalio 6 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai); tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme, be to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės žmonių sveikatai kenkiančiu būdu (1997 m. vasario 13 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą (2008 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 6 d., 2013 m. balandžio 2 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai); dėl ūkinės veiklos specifikos, įvairumo ir dinamiškumo ūkinės veiklos teisinis reguliavimas negali būti visą laiką vienodas, draudimų ir leidimų santykis gali kisti, inter alia siekiant užtikrinti viešąjį interesą (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pabrėžta ir tai, kad įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, kaip politinių valstybės valdžių, institucijos yra savarankiškos (pagal savo kompetenciją) nustatydamos valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinį (inter alia prioritetus), priemones ir metodus; pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją) ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą, žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2015 m. birželio 11 d. nutarimai).

3.1. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 1 dalį žemės gelmės išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Žemės gelmės yra ypatingas natūralios gamtinės aplinkos objektas, priklausantis išimtinai valstybei ir jokiu būdu negalintis patekti kitų asmenų nuosavybėn. Žemės gelmių priskyrimas išimtinei valstybės nuosavybei yra konstitucinis pagrindas valstybei nustatyti specialų, ypatingą, palyginti su kitais gamtos objektais, žemės gelmių apsaugos ir naudojimo teisinį režimą.

Taigi konstitucinė valstybės priedermė užtikrinti deramą žemės gelmių, kaip visuotinę reikšmę turinčios ir išimtine nuosavybės teise valstybei priklausančios nacionalinės vertybės, apsaugą ir racionalų naudojimą suponuoja ypatingą žemės gelmių apsaugos ir naudojimo santykių teisinį reguliavimą, inter alia specialias su žemės gelmių naudojimu susijusios ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, ribojimus ir draudimus.

3.2. Kaip minėta, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant šią veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 46, 53, 54 straipsnius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad reguliuojant su žemės gelmių naudojimu susijusią ūkinę veiklą turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į ekonominius valstybės interesus, inter alia būtinumą užtikrinti energetikos sistemos saugumą ir patikimumą kaip konstituciškai svarbų tikslą, viešąjį interesą. Pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, inter alia galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (2015 m. balandžio 3 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai). Taigi, siekiant, be kita ko, užtikrinti energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, inter alia galimybę gauti energijos išteklių iš įvairių šaltinių, pagal Konstituciją turi būti nustatytas toks su žemės gelmių naudojimu susijusios ūkinės veiklos teisinis reguliavimas, kuriuo būtų sudarytos sąlygos tinkamai ištirti žemės gelmes ir racionaliai naudoti jų išteklius.

3.3. Kartu pabrėžtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio nuostatas, valstybė, reguliuodama su žemės gelmių naudojimu susijusią ūkinę ir kitokią veiklą, privalo užtikrinti žemės gelmių ir kitų natūralios gamtinės aplinkos objektų (žemės, vandens, oro, augalijos, gyvūnijos) ir žmonių sveikatos apsaugą nuo kenksmingų poveikių, užkirsti kelią aplinkos niokojimui, teršimui, radiacinio poveikio jai darymui, augalijos ir gyvūnijos skurdinimui, užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą.

3.4. Kadangi su žemės gelmių naudojimu susijusi ūkinė ir kitokia veikla gali kelti grėsmę aplinkai ir žmonių sveikatai, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją formuoti valstybės ekonominę, inter alia žemės gelmių naudojimo, politiką, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio nuostatas šią veiklą privalo reguliuoti taip, kad būtų suderintos skirtingos konstitucinės vertybės ir, siekiant užtikrinti ekonominius valstybės interesus, inter alia energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, kartu būtų sudarytos reikiamos teisinės prielaidos apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą nuo galimo kenksmingo šios veiklos poveikio, užkirsti kelią galimai žalai aplinkai ir žmonių sveikatai atsirasti, ir, be kita ko, jis turi įgaliojimus apskritai uždrausti vykdyti tam tikrą su žemės gelmėmis susijusią veiklą, kaip antai naudoti tam tikrus žemės gelmių išteklius ar taikyti tam tikrą jų tyrimo ir (arba) gavybos būdą (technologiją).

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio nuostatas, galimas ir toks bendrai tautos gerovei užtikrinti skirtas įstatymų leidėjo nustatytas su žemės gelmių naudojimu susijusios ūkinės veiklos teisinis reguliavimas, kuriuo leidžiama taikyti žemės gelmių tyrimo ir (arba) jų išteklių gavybos būdus (technologijas), galinčius kelti pavojų aplinkai ar žmonių sveikatai. Kartu pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas galimybę taikyti tokius žemės gelmių tyrimo ir (arba) jų išteklių gavybos būdus (technologijas), privalo nustatyti ir veiksmingas priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos tinkamai apsaugoti aplinką ir žmonių sveikatą, neleisti vykdyti tokios ūkinės veiklos, kuria neišvengiamai būtų padaryta žala aplinkai ir žmonių sveikatai. Šiomis priemonėmis turi būti užtikrinta, kad, be kita ko, būtų įvertintas galimas su žemės gelmių naudojimu susijusios ūkinės veiklos poveikis aplinkai, nustatytos aplinkai ir žmonių sveikatai apsaugoti skirtos šios veiklos sąlygos ir vykdoma veiksminga tokios veiklos (inter alia technologinių reikalavimų laikymosi) priežiūra.