Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų, kuriais reguliuojami viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimas ir lėšų administravimas, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymui, Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymui

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracines bylas, kuriose ginčijamos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nutarimų, kuriais nustatytos viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšos ir kainos atitinkamai 2013 ir 2014 metams, nuostatos. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą, ginčydami Komisijos nutarimus, kreipėsi elektros energijos gamintojai, turintys leidimus gaminti elektros energiją termofikacinėje elektrinėje, pagamintą elektros energiją vartojantys savo ūkiniams poreikiams tenkinti ir tiekiantys jų teritorijoje esantiems juridiniams asmenims jų poreikiams tenkinti; pareiškėjai administracinėse bylose yra ir laisvieji vartotojai (vartotojai, įstatymų nustatyta tvarka turintys teisę laisvai pasirinkti elektros energijos tiekėją), kurie perka reikalingą elektros energiją iš nepriklausomų elektros energijos tiekėjų. Pareiškėjų administracinėse bylose nuomone, jie yra termofikacinėse elektrinėse gaminamos energijos gamintojai, o ne vartotojai, todėl ginčijamais Komisijos nutarimais yra neteisėtai įpareigoti mokėti mokestį už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas ir už savo pačių pagamintą bei savo ūkiniams poreikiams suvartotą elektros energiją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, konstatavęs, kad yra pakankamas pagrindas abejoti jo nagrinėjamoms administracinėms byloms aktualaus viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teisinio reguliavimo, nustatyto Vyriausybės 2012 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos apraše (toliau – ir VIAP teikimo tvarkos aprašas) ir Vyriausybės 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintame Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos apraše (toliau – ir VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašas), atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams, sustabdė administracinių bylų nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymais ištirti jo atitiktį Konstitucijai ir įstatymams.

2. Pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymuose pateikiami šie pagrindiniai argumentai dėl VIAP teikimo tvarkos aprašo nuostatų atitikties Konstitucijai ir įstatymams.

VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1, 7.8, 7.9 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu, pažeidžiant Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) nuostatas, papildytas šiame įstatyme nustatytas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašas: pagal minėto įstatymo 74 straipsnio 2 dalį Vyriausybė viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašą privalo nustatyti vadovaudamasi išimtinai šio straipsnio 1 dalimi, kurioje ginčijamuose VIAP teikimo tvarkos aprašo punktuose nurodytos paslaugos nėra priskirtos viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms. Pareiškėjo vertinimu, iš esmės nėra pagrindo Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto teisinio reguliavimo aiškinti taip, kad jame nurodyta viešuosius interesus atitinkanti paslauga (elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius) apimtų ir ginčijamose VIAP teikimo tvarkos aprašo nuostatose nurodytas paslaugas (naudojant atsinaujinančius energijos išteklius gaminamos elektros energijos balansavimą (7.1 punktas), atsinaujinančių energijos išteklių elektrinių prijungimą prie elektros tinklų (7.8 punktas), elektros tinklų operatoriaus atliekamą elektros tinklų optimizavimą, plėtrą ir (ar) rekonstravimą, užtikrinančius gamybos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius plėtrą (7.9 punktas)). Pasak pareiškėjo, VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkte, palyginti su Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatytas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašas, nustatyta papildoma viešuosius interesus atitinkanti paslauga – elektros energijos, gaminamos iš atsinaujinančių energijos išteklių, balansavimas – nebuvo įtvirtinta ir iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje, kurioje viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms buvo priskirta tik elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių.

Pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą savo kompetenciją formuodama ir vykdydama valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuodama ūkinę veiklą, inter alia leisdama nutarimus, Vyriausybė negali veikti ultra vires; ji privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų.

Taigi VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1, 7.8, 7.9 punktuose nustatytu teisiniu reguliavimu viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms priskyrus, pasak pareiškėjo, papildomas, Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1 dalyje ir, kiek nurodyta, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nenumatytas, paslaugas buvo pažeistos jo nurodytos Konstitucijos ir įstatymų nuostatos.

3. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašyme Nr. 1B-39/2014 pateikia argumentus ir dėl VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.3, 16.4, 17 punktų atitikties Konstitucijai ir įstatymams.

Atsižvelgdamas į Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) nuostatas, pagal kurias už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas moka elektros energijos vartotojai (46 straipsnio 5, 6 dalys, 69 straipsnio 7 dalis), suprantami kaip subjektai, kurie perka elektros energiją (2 straipsnio 48 dalis), pareiškėjas abejoja, ar Vyriausybė, patvirtindama VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašą, pareigą mokėti už šias paslaugas pagrįstai nustatė ir elektros energijos gamintojams, kurie patys teikia to paties įstatymo 74 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose numatytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas. Taigi abejonių kelia tas VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.3, 16.4, 17 punktuose nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak pareiškėjo, dalis elektros energijos gamintojų įpareigojami mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas vartodami savo pačių pasigamintą elektros energiją, kurios jie neperka.

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos Teisės skyriaus vyriausiosios specialistės Žanos Mekšraitės ir Energijos gamybos skyriaus vedėjo Egidijaus Purlio paaiškinimai (bylos dalyje pagal prašymą Nr. 1B-18/2013), taip pat suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovų Energetikos ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotojos Ramunės Mikalauskienės, Elektros ūkio skyriaus vedėjo Egidijaus Purlio ir šio skyriaus vyriausiojo specialisto Mindaugo Mikalonio paaiškinimai dėl VIAP teikimo tvarkos aprašo nuostatų atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Paaiškinimuose teigiama, kad VIAP teikimo tvarkos apraše nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijai ir pareiškėjo nurodytoms įstatymų nuostatoms.

2. Suinteresuoto asmens Vyriausybės atstovai Energetikos ministerijos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotoja R. Mikalauskienė, Elektros ūkio skyriaus vedėjas E. Purlys ir šio skyriaus vyriausiasis specialistas M. Mikalonis taip pat pateikė paaiškinimus (bylos dalyje pagal prašymą Nr. 1B-39/2014) dėl VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo nuostatų atitikties Konstitucijai ir įstatymams. Paaiškinimuose teigiama, kad VIAP lėšų administravimo tvarkos apraše nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai ir pareiškėjo nurodytoms įstatymų nuostatoms. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais pagrindiniais argumentais.

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašyme Nr. 1B-18/2013 prašo ištirti, be kita ko, VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkto tiek, kiek jame nustatyta, kad viešuosius interesus atitinkančios paslaugos apima elektros energijos balansavimą, 7.8, 7.9 punktų atitiktį inter alia Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 daliai.

2. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas prašyme Nr. 1B-39/2014 prašo ištirti inter alia VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.3, 16.4, 17 punktų atitiktį jo nurodytoms Konstitucijos ir įstatymų nuostatoms.

3. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas, be kita ko, prašo (prašymas Nr. 1B-39/2014) ištirti jo nurodytų VIAP teikimo tvarkos aprašo ir VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo punktų atitiktį konstituciniam valdžių padalijimo principui.

Kaip matyti iš pareiškėjo prašymuose pateiktų argumentų, jis šį savo prašymą grindžia iš esmės tuo, kad Vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, pasak jo, nevykdė įstatymų.

Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valdžios galias riboja Konstitucija.“

Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra pažymėjęs, kad inter alia joje atsispindi ir konstitucinis valdžių padalijimo principas. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeista ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Taigi pareiškėjo prašymas ištirti jo nurodytų VIAP teikimo tvarkos aprašo ir VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo punktų atitiktį konstituciniam valdžių padalijimo principui traktuotinas kaip prašymas ištirti atitinkamo ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

4. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat prašo ištirti jo nurodytų VIAP teikimo tvarkos aprašo ir VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo nuostatų atitiktį Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui (tik prašymas Nr. 1B-39/2014), 7 punktui.

Konstitucijos 94 straipsnyje inter alia nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus (2 punktas) bei vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai (7 punktas).

Pareiškėjas savo abejones ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams iš esmės grindžia išimtinai tuo, kad Vyriausybė jai suteiktą kompetenciją nustatyti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų sąrašą ir tai, kokie asmenys turi mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, įgyvendino nesilaikydama įstatymų nuostatų. Tad pareiškėjas iš esmės teigia, kad Vyriausybė nevykdė įstatymų arba juos vykdė netinkamai, t. y. pažeidė iš Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, o ne iš šio straipsnio 7 punkto kylančius reikalavimus.

Taigi pareiškėjo prašymas ištirti jo nurodytų VIAP teikimo tvarkos aprašo ir VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo punktų atitiktį Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams traktuotinas kaip prašymas ištirti jų atitiktį būtent šio straipsnio 2 punktui.

5. Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus tirs, ar:

– VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad elektros energijos, gaminamos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, balansavimas yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga, 7.8, 7.9 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat šio aprašo 7.1 punktas tiek, kiek nurodyta, neprieštaravo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatai „[e]lektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga“;

– VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punktas tiek, kiek pagal jį lėšas už nurodytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas turi mokėti tie asmenys, kurie savo ūkiniams poreikiams tenkinti naudoja termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pasigamintą elektros energiją ir kartu yra elektros energijos vartotojai, neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 2 straipsnio 48 daliai, 46 straipsnio 5, 6 dalims.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje inter alia tiriama tiek, kiek nurodyta, VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1, 7.8, 7.9 punktų, kuriais tam tikros paslaugos priskirtos viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms elektros energetikos sektoriuje, atitiktis Konstitucijai ir įstatymams.

2. Šiame kontekste pirmiausia atskleistinas šioje konstitucinės justicijos byloje aktualus Elektros energetikos įstatyme (2012 m. sausio 17 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su įgaliojimais nustatyti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašą.

3. Vyriausybė 2012 m. liepos 18 d. priėmė nutarimą Nr. 916 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 916), kuriuo patvirtino VIAP teikimo tvarkos aprašą, inter alia kurio nuostatos ginčijamos šioje konstitucinės justicijos byloje.

Kaip matyti iš Nutarimo Nr. 916 preambulės (2015 m. rugsėjo 16 d. redakcija), jis priimtas vadovaujantis inter alia Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 74 straipsnio 2 dalimi; nutarimu patvirtintame apraše yra nustatyta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašas, paslaugų teikimo tvarka, įpareigojimai teikti paslaugas, paslaugų teikimo kompensavimo tvarka (VIAP teikimo tvarkos aprašo 1 punktas).

VIAP teikimo tvarkos aprašo 7 punkte, kurio atitiktis Konstitucijai ir įstatymams, be kita ko, tiek, kiek nurodyta, tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

„7. Viešuosius interesus atitinkančios paslaugos apima:

7.1. elektros energijos gamybą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimą;

7.2. elektros energijos gamybą termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, kai šios elektrinės tiekia šilumą į aprūpinimo šiluma sistemas ir sutaupomas toks kiekis pirminės energijos, kad bendrą šilumos ir elektros energijos gamybą galima laikyti efektyvia;

7.3. elektros energijos gamybą nustatytose elektrinėse, kuriose elektros energiją gaminti būtina elektros energijos tiekimo saugumui užtikrinti;

7.4. elektros energetikos sistemos rezervų užtikrinimą nustatytose elektrinėse, kurių veikla būtina valstybės energetiniam saugumui užtikrinti;

7.5. elektros energijos gamybos pajėgumų, strategiškai svarbių elektros energetikos sistemos darbo saugumui ir patikimumui ar valstybės energetinei nepriklausomybei užtikrinti, plėtrą;

7.6. strateginių elektros energetikos sektoriaus projektų, susijusių su energetinio saugumo didinimu įrengiant jungiamąsias linijas su kitų valstybių elektros energetikos sistemomis ir (ar) sujungiant Lietuvos Respublikos elektros energetikos sistemas su kitų valstybių narių elektros energetikos sistemomis, įgyvendinimą;

7.7. energetikos objektų darbo saugumo užtikrinimo, radioaktyviųjų atliekų tvarkymo veiklą;

7.8. atsinaujinančių energijos išteklių elektrinių prijungimą prie elektros tinklų;

7.9. elektros tinklų operatoriaus atliekamą elektros tinklų optimizavimą, plėtrą ir (ar) rekonstravimą, užtikrinančius gamybos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius plėtrą.“

Taigi nurodytu teisiniu reguliavimu nustatytas viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašas.

4. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkto nuostatų atitiktis, be kita ko, Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatai „[e]lektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga“.

5. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama ir VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punkto atitiktis Konstitucijai ir įstatymams.

6. Šiame kontekste pirmiausia paminėtinos Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 6 straipsnio „Vyriausybės ar jo s įgaliotos institucijos funkcijos elektros energetikos sektoriuje“ 1 dalies 7 punkto nuostatos, pagal kurias Vyriausybė tvirtina Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarkos aprašą.

Taigi šiuo teisiniu reguliavimu Vyriausybei suteikti įgaliojimai tvirtinti Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarkos aprašą.

7. Vyriausybė, įgyvendindama inter alia nurodytas Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) nuostatas, 2012 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1157 „Dėl Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje lėšų administravimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašą, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 30 d.

8. Šiame kontekste išskirtinos Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) nuostatos, kurių atžvilgiu, be kita ko, tiriama VIAP lėšų administravimo tvarkos apraše nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis, būtent šios:

– vartotojas – asmuo, kurio įrenginiai yra prijungti prie perdavimo arba skirstomųjų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris perka elektros energiją vartojimo tikslams (2 straipsnio 48 dalis);

– vartotojai, kurių įrenginiai prijungti prie skirstomųjų tinklų, pirkdami elektros energiją iš nepriklausomo tiekėjo, privalo skirstomųjų tinklų operatoriui apmokėti už elektros energijos persiuntimą perdavimo ir skirstomaisiais tinklais, taip pat už sistemines paslaugas ir viešuosius interesus atitinkančias paslaugas; vartotojas, gavęs skirstomųjų tinklų operatoriaus ir nepriklausomo tiekėjo sutikimą bei likdamas atsakingas skirstomųjų tinklų operatoriui, šioje dalyje nurodytas vartotojo pinigines prievoles gali pavesti vykdyti nepriklausomam tiekėjui (46 straipsnio 5 dalis);

– vartotojai, kurių įrenginiai prijungti prie perdavimo tinklų, pirkdami elektros energiją iš nepriklausomo tiekėjo, privalo perdavimo sistemos operatoriui apmokėti už elektros energijos persiuntimą perdavimo tinklais, taip pat už sistemines paslaugas ir viešuosius interesus atitinkančias paslaugas; vartotojas, gavęs perdavimo sistemos operatoriaus ir nepriklausomo tiekėjo sutikimą bei likdamas atsakingas perdavimo sistemos operatoriui, šioje dalyje nurodytas vartotojo pinigines prievoles gali pavesti vykdyti nepriklausomam tiekėjui (46 straipsnio 6 dalis).

Taigi, apibendrinant nurodytą Elektros energetikos įstatyme (2012 m. sausio 17 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:

– pareiga mokėti lėšas už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas skirstomųjų ir (arba) perdavimo tinklų operatoriui nustatyta tik vartotojams, kurių įrenginiai atitinkamai prijungti prie skirstomųjų ir (arba) perdavimo tinklų;

– tam, kad asmuo būtų laikomas vartotoju, t. y. inter alia turėtų galimybę vartojimo tikslais pirkti elektros energiją, jo įrenginiai turi būti prijungti prie atitinkamų tinklų ar tiesioginės linijos;

– už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas mokėtina pinigų suma yra tik vienas iš vartotojų už elektros energiją mokamos kainos elementų.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimo 2014 m. gruodžio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo Nr. VIII-1881 2, 9 ir 67 straipsnių pakeitimo įstatymu buvo, be kita ko, pakeista Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 2 straipsnio 9–54 dalių numeracija; nuo 2015 m. kovo 2 d. vartotojo sąvoka yra apibrėžta Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 2 straipsnio 49 dalyje (2014 m. gruodžio 23 d. redakcija).

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir aktualios kai kurių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriais nustatytos inter alia elektros energijos vidaus rinkos taisyklės ir kurie skirti atsinaujinančių išteklių energijos naudojimui skatinti, nuostatos.

10. Šiame kontekste paminėtinos ir šioje konstitucinės justicijos byloje aktualios kai kurių Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatos, papildomai atskleidžiančios, inter alia Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje kontekste, su viešųjų paslaugų elektros energetikos sektoriuje nustatymu susijusias nacionalines aplinkybes.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiek, kiek nurodyta, tiriama viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teisinio reguliavimo atitiktis inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (inter alia 2001 m. gruodžio 18 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai).

Aiškindamas 94 straipsnio 2 punkto nuostatas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir vykdydama vienus įstatymus negali pažeisti kitų. Vyriausybės teisės aktuose negali būti teisės normų, nustatančių kitokį teisinį reguliavimą negu nustatytasis įstatymuose ir konkuruojančių su įstatymų normomis (inter alia 2001 m. gruodžio 18 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. spalio 24 d., 2013 m. gegužės 9 d. nutarimai).

3. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto nuostata, kad Vyriausybė vykdo įstatymus, aiškintina inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste. Šiuo principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (inter alia 2000 m. gruodžio 6 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų.

Paminėtini kai kurie šioje konstitucinės justicijos byloje aktualūs inter alia iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys imperatyvai:

– Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia 2008 m. gruodžio 4 d., 2013 m. vasario 20 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai);

– konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (inter alia 2006 m. sausio 16 d., 2010 m. kovo 22 d., 2010 m. lapkričio 9 d., 2013 m. balandžio 2 d., 2015 m. birželio 16 d. nutarimai).

4. Konstitucinis teisinės valstybės principas atsispindi ir konstitucinius valdžių padalijimo ir Konstitucijos viršenybės principus įtvirtinančioje Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (inter alia 2004 m. gegužės 13 d. nutarimas).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos, pakankamai savarankiškos, bet kartu tarp jų turi būti pusiausvyra, kad kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kad institucijos kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo tos valdžios vietos bendroje valdžių sistemoje ir jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų ir jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais.

Jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (inter alia 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai).

5. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra glaudžiai susijęs ir su konstitucinėmis vertybėmis, kuriomis grindžiamas šalies ūkis (2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio, kylančius reikalavimus įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą, be kita ko, ir elektros energetikos sektoriuje:

– ūkinės veiklos reguliavimo pagrindinis kriterijus – bendra tautos gerovė; ūkinės veiklos teisinis reguliavimas nėra savitikslis dalykas, jis yra socialinės inžinerijos priemonė, būdas per teisę siekti tautos gerovės (inter alia 1995 m. gegužės 13 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimai); valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus, siekti ne atskirų asmenų gerovės, bet būtent bendros tautos gerovės, kuri neturi būti priešpriešinama paties ūkio subjekto, kurio veikla yra reguliuojama, taip pat asmenų, įsteigusių, valdančių tą ūkio subjektą arba kitaip su juo susijusių, gerovei, jų teisėms ir teisėtiems interesams (2009 m. balandžio 29 d. nutarimas); Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga, atsižvelgiant į valstybės išteklius, jos materialines ir finansines galimybes bei kitus svarbius veiksnius, reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant minėtą veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes (2009 m. kovo 2 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai), inter alia asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą (2015 m. balandžio 3 d. nutarimas);

– Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta valstybės pareiga ginti vartotojų interesus; ši konstitucinė nuostata suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, kad valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai laikosi nustatytų reikalavimų, ir kt. (2000 m. spalio 18 d. nutarimas); tam tikros ūkinės veiklos sritys turi joms būdingą santykių specifiką, kuri inter alia gali suponuoti vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo santykių reguliavimo ypatumus tam tikrose ūkinės veiklos srityse; būtent ūkinės veiklos turinys, jos specifika, ypatumai tam tikrose ūkio srityse gali lemti specialaus vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo teisinių santykių reguliavimo būtinumą, poreikį tam tikroje ūkinės veiklos srityje; taigi vartotojų teisių, interesų apsaugos ir gynimo priemonės tam tikrose ūkinės veiklos srityse gali skirtis priklausomai nuo konkrečios ūkinės veiklos santykių specifikos (2009 m. kovo 2 d. nutarimas); įstatymų leidėjas, reguliuodamas tam tikros ūkio srities, kurioje įtvirtinama kurių nors ūkio subjektų specifinė teisinė padėtis, santykius ir nustatydamas kitais įstatymais nustatyto šių santykių reguliavimo išimtis, privalo nustatyti ir papildomas teisines priemones, kurios užtikrintų vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugą (2003 m. kovo 17 d. nutarimas);

– energetikos srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia visų vartotojų aprūpinimas energijos ištekliais, yra specifinė ūkinė veikla; jai būdinga, be kita ko, tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka visam šalies ūkiui (2015 m. balandžio 3 d. nutarimas); įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai (2009 m. kovo 2 d. nutarimas); energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kuriuo pateisinamas tam tikras diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas šioje srityje; pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, inter alia galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis (2015 m. balandžio 3 d. nutarimas); iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantis veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai (2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2015 m. balandžio 3 d. nutarimai);

– valstybė ūkinę veiklą turi reguliuoti taip, kad inter alia būtų užtikrintas ir Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintas viešasis interesas – natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad energetikos srityje vykdomos ūkinės veiklos, inter alia visų vartotojų aprūpinimo energetikos ištekliais, specifika ir būtinybė (kylanti inter alia iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimų) užtikrinti energetinės sistemos saugumą ir patikimumą, taip pat siekis užtikrinti aplinkos apsaugą įvairiais būdais skatinant atsinaujinančių energetikos išteklių vartojimą lemia siekiant šių tikslų teikiamų viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teisinio reguliavimo ypatumus. Paisant Konstitucijos, inter alia laikantis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinant galimybę gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių gali būti nustatytas ir toks viešųjų paslaugų elektros energetikos srityje teisinis reguliavimas, kuriuo pareiga atlyginti už šias paslaugas būtų nustatyta visiems elektros energiją vartojantiems asmenims, kuriems užtikrinama galimybė gauti jų poreikiams patenkinti būtiną elektros energiją.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama, ar VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad elektros energijos, gaminamos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, balansavimas yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga, 7.8, 7.9 punktai neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalims, taip pat šio aprašo 7.1 punktas tiek, kiek nurodyta, neprieštaravo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatai „[e]lektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga“.

2. Kaip minėta, VIAP teikimo tvarkos aprašo 7 punkte, be kita ko, nustatyta:

3. Minėta ir tai, kad pareiškėjas tiek, kiek nurodė, abejoja VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1, 7.8, 7.9 punktų atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams dėl to, kad, jo nuomone, Vyriausybė ginčijamu teisiniu reguliavimu, nesilaikydama įstatyme nustatytų reikalavimų ir viršydama jai suteiktą kompetenciją, viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms priskyrė papildomas, Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1 dalyje nenumatytas, paslaugas.

4. Sprendžiant dėl VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1 punkto tiek, kiek nurodyta, 7.8, 7.9 punktų atitikties Konstitucijai ir pareiškėjo nurodytoms įstatymų nuostatoms, pirmiausia pažymėtina, kad pagal Konstituciją Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo.

5. Vertinant, ar Vyriausybė tinkamai, neviršydama jai suteiktų įgaliojimų, įgyvendino jai įstatymų leidėjo suformuluotą pavedimą nustatyti inter alia viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje sąrašą, pažymėtina, kad:

– energetikos srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia visų vartotojų aprūpinimas energijos ištekliais, yra specifinė ūkinė veikla; jai būdinga, be kita ko, tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka visam šalies ūkiui; įstatymų leidėjo galimybes nustatyti priemones užtikrinant bendrą tautos gerovę elektros energetikos srityje lemia elektros energetikos ypatumai, inter alia riboti elektros energetikos ištekliai, materialiniai, finansiniai ir kiti svarbūs veiksniai; energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kuriuo pateisinamas tam tikras diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas šioje srityje; pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, inter alia galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis; iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantis veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai;

– pagal Konstituciją, inter alia jos 94 straipsnio 2 punktą, Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, negali pažeisti kitų;

– Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais; teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų;

– jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad:

– VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.1 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad elektros energijos, gaminamos naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, balansavimas yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga, neprieštarauja Konstitucijai, Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalims, neprieštaravo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies nuostatai „[e]lektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga“;

– VIAP teikimo tvarkos aprašo 7.8, 7.9 punktai neprieštarauja Konstitucijai, Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 74 straipsnio 1, 2 dalims.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo prašymą tiriama, ar VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punktas tiek, kiek pagal jį lėšas už nurodytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas turi mokėti tie asmenys, kurie savo ūkiniams poreikiams tenkinti naudoja termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pasigamintą elektros energiją ir kartu yra elektros energijos vartotojai, neprieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 2 straipsnio 48 daliai, 46 straipsnio 5, 6 dalims.

2. Kaip minėta, VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punkte buvo nustatyta: „Asmenys, savo ūkiniams poreikiams tenkinti naudojantys termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pasigamintą elektros energiją, lėšas už Paslaugų teikimo tvarkos aprašo 7.1 ir 7.4–7.9 punktuose nurodytas paslaugas už jų termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pasigamintą ir savo bei asmenų, iš jo gaunančių elektros energiją tiesioginėmis linijomis, ūkiniams poreikiams tenkinti faktiškai suvartotą elektros energiją sumoka elektros tinklų operatoriui, prie kurio valdomų elektros tinklų yra prijungti asmens elektros energijos gamybos įrenginiai.“

3. Minėta ir tai, kad pareiškėjas abejoja VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punkto atitiktimi Konstitucijai ir įstatymams dėl to, kad Vyriausybė šiuo teisiniu reguliavimu pareigą mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, pasak pareiškėjo, nustatė elektros energijos gamintojams, kurie patys teikia atitinkamas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, nors pagal Elektros energetikos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą ši pareiga kyla tik elektros energijos vartotojams – tiems subjektams, kurie perka elektros energiją. Taigi, pareiškėjo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu dalis elektros energijos gamintojų įpareigoti mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas vartodami savo pačių pasigamintą elektros energiją, kurios jie neperka.

4. Sprendžiant dėl VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punkto tiek, kiek nurodyta, atitikties Konstitucijai ir pareiškėjo nurodytoms įstatymo nuostatoms, pirmiausia pažymėtina, kad pagal Konstituciją Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo.

5. Vertinant, ar Vyriausybė tinkamai, neviršydama jai suteiktų įgaliojimų, įgyvendino jai įstatymų leidėjo suformuluotą pavedimą tvirtinti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarkos aprašą, be kita ko, ir jame nustatyti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų mokėjimo tvarką, pažymėtina, kad:

– pagal Konstituciją, inter alia jos 94 straipsnio 2 punktą, Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, negali pažeisti kitų;

– Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais; teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų;

– jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

6. Minėta, kad VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punkte įtvirtinta lėšų už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas mokėjimo tvarka taikoma tiems asmenims, savo ūkiniams poreikiams tenkinti naudojantiems termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pasigamintą elektros energiją, kurių elektros energijos gamybos įrenginiai yra prijungti prie atitinkamų elektros tinklų; pagal šią tvarką lėšos už atitinkamas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas sumokamos elektros tinklų operatoriui, prie kurio valdomų elektros tinklų yra prijungti asmens elektros energijos gamybos įrenginiai.

Taigi pagal šį teisinį reguliavimą pareiga mokėti už juo nurodytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas tenka visiems asmenims, jų ūkiniams poreikiams tenkinti naudojantiems termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pasigamintą elektros energiją, kurių elektros energijos gamybos įrenginiai yra prijungti prie atitinkamų elektros tinklų. Pažymėtina, kad šie asmenys už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas privalo mokėti neatsižvelgiant į tai, kokią jų vartojamos jiems būtinos elektros energijos dalį sudaro jų perkama elektros energija.

7. Minėta ir tai, kad Elektros energetikos įstatyme (2012 m. sausio 17 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu (2 straipsnio 48 dalis, 46 straipsnio 5, 6 dalys) pareiga mokėti lėšas už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas skirstomųjų ir (arba) perdavimo tinklų operatoriui nustatyta tik vartotojams, kurių įrenginiai prijungti atitinkamai prie skirstomųjų ir (arba) perdavimo tinklų; tam, kad asmuo būtų laikomas vartotoju, t. y. inter alia turėtų galimybę vartojimo tikslais pirkti elektros energiją, jo įrenginiai turi būti prijungti prie atitinkamų tinklų ar tiesioginės linijos.

Taigi Elektros energetikos įstatyme (2012 m. sausio 17 d. redakcija) pareiga mokėti lėšas už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas yra nustatyta visiems asmenims, kurių įrenginiai yra prijungti prie atitinkamų tinklų ar tiesioginės linijos ir kurie dėl to turi galimybę pirkti elektros energiją, t. y. visiems vartotojams.

8. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją energetikos srityje vykdomos ūkinės veiklos, inter alia visų vartotojų aprūpinimo energetikos ištekliais, specifika ir būtinybė (kylanti inter alia iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimų) užtikrinti energetinės sistemos saugumą ir patikimumą, taip pat siekis užtikrinti aplinkos apsaugą įvairiais būdais skatinant atsinaujinančių energetikos išteklių vartojimą lemia siekiant šių tikslų teikiamų viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teisinio reguliavimo ypatumus. Paisant Konstitucijos, inter alia laikantis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinant galimybę gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių gali būti nustatytas ir toks viešųjų paslaugų elektros energetikos srityje teisinis reguliavimas, kuriuo pareiga atlyginti už šias paslaugas būtų nustatyta visiems elektros energiją vartojantiems asmenims, kuriems užtikrinama galimybė gauti jų poreikiams patenkinti būtiną elektros energiją.

9. Kaip minėta, pagrindiniai Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) tikslai yra, be kita ko, užtikrinti saugų ir patikimą elektros energetikos sistemos veikimą, elektros energijos gamybą, perdavimą, skirstymą ir tiekimą, nustatyti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teisinius pagrindus ir objektyviai pagrįstus, aiškius ir skaidrius reikalavimus bei įpareigojimus elektros energetikos sektoriuje; pagal Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) nuostatas viešieji interesai elektros energetikos sektoriuje – veikla ar neveikimas elektros energetikos sektoriuje, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję inter alia su valstybės energetiniu ir (ar) visuomenės saugumu, elektros energetikos sistemos darbo saugumu ir patikimumu, elektros energetikos sektoriaus neigiamo poveikio aplinkai mažinimu, energijos išteklių diversifikavimu.

10. Vadinasi, Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 2 straipsnio 48 dalyje, 46 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo pareiga mokėti lėšas už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas yra nustatyta visiems vartotojams, vertintinas kaip reiškiantis, kad pagal jį pareiga atlyginti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas kiekvienam elektros energijos vartotojui – asmeniui, kurio įrenginiai yra prijungti prie atitinkamų tinklų ar tiesioginės linijos ir kuris dėl to turi galimybę nupirkti jo poreikiams patenkinti būtiną elektros energijos kiekį, – tenka atsižvelgus į jo suvartojamą elektros energijos kiekį, nepaisant to, kuri dalis jo suvartojamos elektros energijos yra perkama, o kuri pasigaminama.

Tokiu Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 2 straipsnio 48 dalyje, 46 straipsnio 5, 6 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos užtikrinti ir iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantį imperatyvą užtikrinti veiksmingą vartotojų teisių, interesų apsaugą, pagal kurį, be kita ko, turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai.

11. Taigi Vyriausybė, VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punkte nustatydama pareigą lėšas už nurodytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas mokėti, neatsižvelgiant į tai, kokia dalis vartojamos elektros energijos yra perkama, t. y. atsižvelgiant į suvartojamą elektros energijos kiekį, ir tiems vartotojams, kurių įrenginiai yra prijungti prie atitinkamų tinklų ir kurie perka tik dalį savo ūkiniams poreikiams patenkinti būtinos elektros energijos, o dalį būtinos energijos pasigamina termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse, neteisėtai neišplėtė įstatyme nustatyto subjektų, turinčių mokėti už viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, rato.

Vadinasi, VIAP lėšų administravimo tvarkos apraše įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatant minėtą viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų mokėjimo tvarką nebuvo pažeistos Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 2 straipsnio 48 dalies, 46 straipsnio 5, 6 dalių nuostatos.

Konstatuotina, kad VIAP lėšų administravimo tvarkos apraše nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu Vyriausybė jai įstatymų leidėjo suformuluotą pavedimą tvirtinti viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų administravimo tvarkos aprašą, be kita ko, jame nustatyti ir viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų mokėjimo tvarką, įgyvendino tinkamai, neviršydama jai suteiktų įgaliojimų – nenukrypdama ir nuo iš Konstitucijos, inter alia iš jos 5 straipsnio 2 dalies, 94 straipsnio 2 punkto, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų, taikytinų Vyriausybei priimant poįstatyminius teisės aktus.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad VIAP lėšų administravimo tvarkos aprašo 16.4 punktas tiek, kiek pagal jį lėšas už nurodytas viešuosius interesus atitinkančias paslaugas turi mokėti tie asmenys, kurie savo ūkiniams poreikiams tenkinti naudoja termofikaciniu režimu kombinuotojo elektros energijos ir šilumos gamybos ciklo elektrinėse pasigamintą elektros energiją ir kartu yra elektros energijos vartotojai, neprieštaravo Konstitucijai, Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. redakcija) 2 straipsnio 48 daliai, 46 straipsnio 5, 6 dalims.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas