Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Ginčijamu Įstatymu Lietuvos Respublikos Seimas vieniems metams, t. y. iki 2015 m. gegužės 1 d., atidėjo Vyriausybei nustatytą terminą, iki kada ji turi parengti ir Seimui pateikti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą.

Remdamiesi Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu, kuriame išaiškintos kai kurios minėto Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos, pareiškėjai teigia, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmą. Iš su Įstatymo svarstymu ir priėmimu susijusių dokumentų nematyti, kad šio Įstatymo priėmimas buvo pagrįstas ypatinga valstybės ekonomine, finansine padėtimi, kuri galėjo lemti būtinybę atidėti kompensavimo mechanizmo nustatymą. Be to, priimant Įstatymą argumentai, kodėl yra atidedamas kompensavimo mechanizmo nustatymas, visuomenei nebuvo atskleisti.

Neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas galėjo būti atidėtas tik konkrečiai apibrėžtam terminui (Įstatyme nustatytas terminas atitinkamo įstatymo projektui pateikti, bet ne pačiam įstatymui priimti), t. y. nurodant datą, iki kada bus patvirtintas konkretus atlyginimų kompensavimo mechanizmas. Tik toks įstatymas būtų leidęs asmenims aiškiai suvokti savo teisinę padėtį, teises ir pareigas ir atitinkamai pasirinkti tam tikrą elgesio modelį.

Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymi, jog atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymas nereiškia, kad valstybė nedelsiant turėtų patirti didelio masto išlaidas, nes kompensavimo mechanizmo įgyvendinimas gali būti protingai išdėstytas, taip pat tam tikram laikui atidėtas. Taip pat jis atkreipia dėmesį į tai, kad Vyriausybė tik 2014 m. balandžio 28 d. kreipėsi į Seimą dėl kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo termino atidėjimo ir kad Seimas iki 2014 m. gegužės 1 d. nepriėmė sprendimo jį atidėti, todėl yra pagrindas teigti, kad nei Vyriausybė, nei įstatymų leidėjas nemanė, kad buvo priežasčių, dėl kurių šis įstatymo projektas neturėjo būti pateiktas Seimui laiku. Laikantis atsakingo valdymo ir teisinės valstybės principų, Vyriausybei Seimo nustatyti terminai turėtų būti pratęsiami, jei yra toks poreikis, ne jiems pasibaigus, bet dar iki pasibaigiant.

Be to, pareiškėjas Vilniaus apygardos administracinis teismas teigia, kad Įstatymu iš esmės buvo pripažintas teisėtu Vyriausybės, kuri per nustatytą laikotarpį neparengė kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto, neveikimas. Tokia situacija, kai nepaisoma įstatymais nustatytų terminų ir per nustatytus terminus neatliekami įstatymuose nustatyti veiksmai, sukelia teisinį neapibrėžtumą ir neaiškumą, nes teisinių santykių subjektai nežino, ar apskritai bus atliekami įstatymuose nustatyti veiksmai, taip pat sudaro prielaidas pažeisti asmenų įgytas teises ar teisėtus lūkesčius, pakerta pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis.

Dėl šių priežasčių pareiškėjai abejoja, ar Įstatymu nebuvo paneigti dėl neproporcingai sumažintų atlyginimų praradimus patyrusių asmenų teisėti lūkesčiai, atsakingo valdymo principas, imperatyvas vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus ir ar dėl to nebuvo pažeistos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalys, konstitucinis teisinės valstybės principas.

2.2. Pareiškėjų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, atsižvelgiant į tai, kad atlyginimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektas nebuvo pateiktas Seimui iki 2014 m. gegužės 1 d., galima konstatuoti, kad nuo šios dienos iki Įstatymo įsigaliojimo 2014 m. rugsėjo 20 d. valstybė nepagrįstai delsė nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir dėl to buvo pagrindas ginti praradimus patyrusių asmenų teises teismine tvarka. Tačiau priėmus Įstatymą minėtų asmenų padėtis jų teisės į teisminę gynybą realumo požiūriu tapo neaiški ir iš esmės pakito, nes įstatymų leidėjas nukėlė atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymą neapibrėžtam laikui ir formaliai bei faktiškai retrospektyviai pašalino nepagrįsto delsimo, kaip pagrindo ginti praradimus patyrusių asmenų teises teismine tvarka, situaciją.

Atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymą atidėjus iš esmės neapibrėžtam laikotarpiui, praradimus patyrusiems asmenims yra trukdoma praktiškai įvertinti, ar įstatymų leidėjas nepagrįstai nedelsia nustatyti atlyginimų kompensavimo mechanizmo, ir kliudoma veiksmingai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, dėl to pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis. Remdamasis tais pačiais argumentais, pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas abejoja, ar Įstatymas neprieštarauja ir Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai.

2.3. Ginčijamas Įstatymas buvo priimtas įstatymo projekto, dėl kurio buvo gauta Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvada, pagrindu. Pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vertinimu, Seimo kanceliarijos Teisės departamentas šioje išvadoje išdėstė poziciją, kad šis įstatymo projektas neatitinka Konstitucijos – nedera su konstituciniais teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės, lygiateisiškumo principais. Šią išvadą netiesiogiai patvirtina ta aplinkybė, kad įstatymo projektą svarstant Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete Seimo kanceliarijos Teisės departamento išvadai buvo nepritarta, t. y. manyta, kad ji yra neigiama. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) (toliau – Seimo statutas) 138 straipsnio 2 dalimi (2000 m. spalio 10 d. redakcija), toks įstatymo projektas, dėl kurio atitikties Konstitucijai Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikė neigiamą išvadą, turėjo būti preliminariai svarstomas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete, tačiau nėra duomenų, kad toks svarstymas būtų įvykęs. Dėl šių priežasčių kyla abejonių, ar Įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai.

Taigi pareiškėjų ginčijamu Įstatymu Vyriausybei buvo nustatytas naujas terminas – 2015 m. gegužės 1 d. – dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektui parengti ir Seimui pateikti.

5.1. Seimas 2007 m. lapkričio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymą, kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti fiskalinės drausmės taisykles, užtikrinančias ilgalaikį valdžios sektoriaus finansų tvarumą ir stabilią ūkio plėtrą; Lietuvos fiskalinės drausmės taisyklės skirtos Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų šio įstatymo priede, taikymui užtikrinti.

Minėto įstatymo priede nurodyta, kad juo siekiama įgyvendinti šiuos Europos Sąjungos teisės aktus:

–  1997 m. liepos 7 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1466/97 dėl biudžeto būklės priežiūros stiprinimo ir ekonominės politikos priežiūros bei koordinavimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1055/2005;

–  1997 m. liepos 7 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1467/97 dėl perviršinio deficito procedūros įgyvendinimo paspartinimo ir paaiškinimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2005 m. birželio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1056/2005.

Pažymėtina, kad šie Tarybos reglamentai yra nacionalinių fiskalinės politikos nuostatų koordinavimo mechanizmo, kuriuo siekiama užtikrinti tvarų viešųjų finansų valdymą ekonominės ir pinigų sąjungos narėse, sudedamoji dalis.

5.2. Taigi Fiskalinės drausmės įstatymas kartu su jame nustatytomis fiskalinės drausmės taisyklėmis yra skirtas Europos Sąjungos teisės aktams, kuriais siekiama užtikrinti tvarų viešųjų finansų valdymą ekonominės ir pinigų sąjungos narėse, įgyvendinti.

2.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

2.2. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas siejasi su visų valstybės institucijų pareiga laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Pagal šį principą teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d. nutarimai).

3.1. Konstitucijos 5 straipsnyje inter alia nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija (2 dalis), valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (3 dalis).

Aiškindamas Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai.

Konstitucija yra valstybės valdžią ribojanti aukščiausioji teisė, joje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (2004 m. liepos 1 d. nutarimas, 2004 m. lapkričio 5 d., 2010 m. spalio 27 d. išvados). Demokratinėje teisinėje valstybėje visos valstybės institucijos ir visi pareigūnai privalo vadovautis Konstitucija ir teise. Valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo; ji konstituciškai įtvirtinama nustačius, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, valdžios galias riboja Konstitucija (2004 m. kovo 31 d. išvada, 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2010 m. spalio 27 d. išvada).

Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, jie turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (2012 m. spalio 26 d., 2012 m. lapkričio 10 d. išvados, 2014 m. gegužės 27 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai).

3.2. Pabrėžtina, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų. Tai – esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas (inter alia 2003 m. sausio 24 d., 2009 m. rugsėjo 24 d., 2013 m. liepos 1 d. nutarimai).

4.1. Asmens teisių ir laisvių teisminio gynimo garantija – tai procesinio pobūdžio garantija, esminis asmens teisių ir laisvių konstitucinio instituto elementas, būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga, neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (inter alia 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

4.2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, jog teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, įtvirtina asmens konstitucinę teisę turėti nešališką ginčo arbitrą (1997 m. spalio 1 d., 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

4.3. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas įstatymu gali nustatyti pažeistų teisių gynimo būdus, tačiau negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta galimybė ginti pažeistas asmens teises bei laisves teisme, paneigiami teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą (2013 m. liepos 5 d. nutarimas, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

4.4. Jeigu būtų neužtikrinta konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, ji jos netoleruoja (inter alia 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2010 m. gegužės 13 d. nutarimai, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

4.5. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai.

Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis yra neatskiriamai susijusi su 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar laisvių gynimo, su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, asmens prigimtine teise į teisingumą (2002 m. liepos 2 d., 2012 m. gruodžio 10 d., 2013 m. sausio 25 d. nutarimai).

5.1. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad, įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, pripažinus prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) patirtuosius praradimus teisingai – tiek, kiek jie buvo neproporcingi, – kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią minėtu Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.

5.2. Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Taip pat šiame sprendime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad:

–  įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu;

–  praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

6.1. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 4 punktą valstybės biudžeto projektą rengia Vyriausybė. Konstitucijos 130 straipsnyje inter alia nustatyta, kad Vyriausybė sudaro valstybės biudžeto projektą ir pateikia jį Seimui.

Konstitucijos nuostata, kad įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą turi Vyriausybė, reiškia, jog Vyriausybė – ir tik ji – turi įgaliojimus valstybės biudžeto projekte numatyti, kiek lėšų ir iš kokių pajamų šaltinių turėtų būti gauta, kiek lėšų ir kokiems tikslams turėtų būti skirta, ir kt. Valstybės biudžeto projekte numatydama valstybės išlaidas, Vyriausybė yra saistoma atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvo, konstitucinio valdžių padalijimo principo, kitų Konstitucijos normų ir principų (2002 m. liepos 11 d. nutarimas).

6.2. Konstitucijos 67 straipsnio 14 punkto, 131 straipsnio 1 dalies nuostatomis įtvirtinti Seimo įgaliojimai tvirtinti valstybės biudžeto projektą.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad Seimas yra saistomas ne tik Konstitucijos, bet ir savo paties priimtų įstatymų. Taigi, svarstydamas ir tvirtindamas valstybės biudžeto projektą, Seimas privalo vadovautis tais įstatymais, kurie suponuoja tam tikrą numatomų valstybės pajamų ir išlaidų dydį, t. y. mokesčių ir kitais įstatymais, sudarančiais prielaidas planuoti ir surinkti valstybės biudžeto pajamas, taip pat įvairiais įstatymais, lemiančiais valstybės finansinius įsipareigojimus ir atitinkamas planuojamas valstybės biudžeto išlaidas (2013 m. vasario 15 d. nutarimas, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti jam įgyvendinti būtinas lėšas; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kad būtų išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų neskiriama arba jų skiriama nepakankamai (2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2010 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

6.3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad konstitucinis atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas, būtinumas užtikrinti konstitucines asmens teises ir laisves bei apsaugoti kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes suponuoja Vyriausybės pareigą rengiant valstybės biudžeto projektą ir Seimo pareigą svarstant ir tvirtinant valstybės biudžetą atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus (inter alia tarptautinius), kitus svarbius veiksnius (2002 m. liepos 11 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

6.4. Iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas).

7.1. Su Konstitucijos 1 straipsnyje įtvirtintomis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis – valstybės nepriklausomybe, demokratija ir respublika – glaudžiai susijusi Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija, suponuojanti Lietuvos Respublikos pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją (2014 m. sausio 24 d. nutarimas). Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje bei NATO ir būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimai).

7.2. Konstitucinis Teismas 2014 m. sausio 24 d. nutarime konstatavo, kad Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje. Kaip matyti iš šio konstitucinio akto preambulės, jis priimtas inter alia siekiant „užtikrinti visateisį Lietuvos Respublikos dalyvavimą Europos integracijoje bei Lietuvos Respublikos saugumą ir jos piliečių gerovę“.

Visateisis Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, dalyvavimas joje yra Tautos suverenios valios pareiškimu grindžiamas konstitucinis imperatyvas, Lietuvos Respublikos visateisė narystė Europos Sąjungoje yra konstitucinė vertybė (2014 m. sausio 24 d. nutarimas).

7.3. Minėtas konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas ir visateisė narystė Europos Sąjungoje, kaip konstitucinė vertybė, suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą kaip visateisei narei dalyvauti inter alia ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių integracijoje, inter alia įsivedant bendrą šios sąjungos valiutą eurą, patikint išimtinę kompetenciją pinigų politikos srityje Europos Sąjungai. Pažymėtina, kad toks konstitucinis Lietuvos valstybės įsipareigojimas kartu yra jos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimas, kurį būtina vykdyti laikantis ir Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos bei konstitucinio principo pacta sunt servanda (2014 m. sausio 24 d. nutarimas).

8.1. Seimas, nustatydamas įstatymų priėmimo tvarką, turi paisyti Konstitucijos normų ir principų (2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo inter alia kyla reikalavimas, kad įstatymai, kiti teisės aktai būtų priimami laikantis iš anksto nustatytos Konstituciją atitinkančios tvarkos ir ji nebūtų keičiama jau prasidėjus jų priėmimo procesui (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

8.2. Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalis yra susijusi su 76 straipsniu, kuriame nustatyta, kad Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

Seimo darbo tvarkos nustatymas apima ir įstatymų leidybos procedūros reglamentavimą (2000 m. spalio 18 d., 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai). Aiškindamas Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostatą kartu su Konstitucijos 76 straipsnio nuostata, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad abi šios nuostatos reiškia, jog įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat įstatymais (2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Leidžiant įstatymus, kitus teisės aktus Seimą ir kiekvieną Seimo narį saisto Konstitucija, konstituciniai įstatymai, įstatymai bei įstatymo galią turintis Seimo statutas (2008 m. vasario 22 d. nutarimas). Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių – jo konstitucinė pareiga (inter alia 1993 m. lapkričio 8 d., 2002 m. sausio 14 d., 2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

8.3. Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai, nuosekliai prasideda kita stadija; minėta nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70–72 straipsniuose (1993 m. lapkričio 8 d., 1997 m. gegužės 29 d., 2008 m. vasario 22 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Juose atskirai nenurodyta įstatymų projektų svarstymo stadija, kuri yra demokratijos principų taikymą įstatymų leidybos procese laiduojanti stadija (1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą; ši teisė įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti (1993 m. lapkričio 8 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Po to prasideda antroji įstatymų leidybos proceso stadija, kurią paprastai apibrėžia parlamentų reglamentai (statutai). Šioje stadijoje parlamentarų dėl projekto pateiktos pastabos, pasiūlymai, pataisos ir papildymai yra svarbūs jo svarstymo stadijos elementai (1993 m. lapkričio 8 d. nutarimas).

8.4. Negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės (2010 m. rugsėjo 29 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai); būtinybė įstatymus priimti nuosekliai laikantis įstatymų leidybos proceso stadijų ir taisyklių kyla iš Konstitucijos (2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

8.5. Seimo priimti įstatymai turi atitikti Konstituciją. Įstatymų, kitų Seimo priimtų teisės aktų atitiktį Konstitucijai užtikrina ne tik Konstitucinio Teismo vykdoma konstitucinė jų kontrolė sprendžiant, ar Seimo priimti konstituciniai įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, ar įstatymai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams, ar Seimo priimti poįstatyminiai teisės aktai (jų dalys) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui, bet ir Seimo įgyvendinama vidinė prevencinė kontrolė Seimo statute nustatytais būdais užkertant kelią leisti įstatymus, kitus teisės aktus, kurie gali prieštarauti Konstitucijai arba kitiems aukštesnės galios teisės aktams (2005 m. sausio 19 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

Jeigu Seimo statute nustatyta, kad tam tikroje įstatymų leidybos proceso stadijoje turi būti vykdoma Seimo vidinė prevencinė įstatymų atitikties Konstitucijai kontrolė, ji turi būti įgyvendinama ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (2013 m. vasario 15 d. nutarimas).

8.6. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje laikomasi teisinės pozicijos, jog esminiai įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, kad yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros (2001 m. birželio 28 d., 2005 m. sausio 19 d., 2008 m. vasario 22 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

2.1. Sprendžiant, ar Įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pareiškėjų ginčijamu Įstatymu Vyriausybė buvo įpareigota iki 2015 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį būtų kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kt.) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą.

Taip pat minėta, kad Įstatymu pakeistas anksčiau Vyriausybei buvęs nustatytas terminas, iki kada (t. y. iki 2014 m. gegužės 1 d.) ji turi Seimui pateikti minėtą kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą.

2.2. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis Konstitucijai, iš jos 23 straipsnio kilo reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) patirtuosius praradimus teisingai – tiek, kiek jie buvo neproporcingi, –kompensuos.

2.3. Minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 5 straipsnio 2, 3 dalis, konstitucinį teisinės valstybės principą:

–  Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių ir plačios diskrecijos neriboja Konstitucija, inter alia konstituciniai teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kiti principai;

–  konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

2.4. Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.

2.5. Minėta ir tai, kad:

–  Konstitucijos nuostata, kad įgaliojimus rengti valstybės biudžeto projektą turi Vyriausybė, reiškia, jog Vyriausybė – ir tik ji – turi įgaliojimus valstybės biudžeto projekte numatyti, kiek lėšų ir iš kokių pajamų šaltinių turėtų būti gauta, kiek lėšų ir kokiems tikslams turėtų būti skirta, ir kt.;

–  Konstitucija suponuoja Vyriausybės pareigą rengiant valstybės biudžeto projektą ir Seimo pareigą svarstant ir tvirtinant valstybės biudžetą atsižvelgti į Konstitucijoje įtvirtintas valstybės funkcijas, į esamą ekonominę ir socialinę padėtį, į visuomenės ir valstybės poreikius bei galimybes, į turimus ir numatomus gauti finansinius išteklius bei valstybės įsipareigojimus (inter alia tarptautinius), kitus svarbius veiksnius; įstatymų leidėjas, išleisdamas įstatymą ar kitą teisės aktą, kuriam įgyvendinti reikalingos lėšos, turi numatyti jam įgyvendinti būtinas lėšas;

–  iš konstitucinio biudžetinių metų instituto įstatymų leidėjui kyla pareiga svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar ji vis dar yra itin sunki, inter alia ar pajamų į valstybės biudžetą surinkimas vis dar yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų;

–  konstitucinis visateisio Lietuvos Respublikos dalyvavimo Europos Sąjungoje imperatyvas ir visateisė narystė Europos Sąjungoje, kaip konstitucinė vertybė, suponuoja ir konstitucinį Lietuvos Respublikos įsipareigojimą kaip visateisei narei dalyvauti inter alia ekonominės ir pinigų sąjungos valstybių integracijoje, inter alia įsivedant bendrą šios sąjungos valiutą eurą, patikint išimtinę kompetenciją pinigų politikos srityje Europos Sąjungai; toks konstitucinis Lietuvos valstybės įsipareigojimas kartu yra jos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimas, kurį būtina vykdyti laikantis ir Konstitucijoje įtvirtintos Lietuvos valstybės geopolitinės orientacijos bei konstitucinio principo pacta sunt servanda.

2.6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, – ir tik ji, – turėdama įgaliojimus valstybės biudžeto projekte numatyti, kiek lėšų ir iš kokių pajamų šaltinių turėtų būti gauta, kiek lėšų ir kokiems tikslams turėtų būti skirta, ir kt., galėjo realiai įvertinti valstybės ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgti į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales bei parengti dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą.

2.7. Konstatuotina, jog minėtos aplinkybės, susijusios su susiklosčiusia ekonomine, finansine, geopolitine padėtimi, imperatyvu vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus, traktuotinos kaip itin reikšmingos ir leidžiančios teigti, kad iki 2014 m. gegužės 1 d. Vyriausybė turėjo ribotas galimybes realiai ir atsakingai įvertinti valstybės galimybes įvykdyti įsipareigojimą teisingai (kompensacijų mokėjimo terminų ir jų dydžių požiūriu) kompensuoti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtus praradimus. Kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto parengimas, kai siekiama vien laikytis pirminio įstatyme nustatyto termino tam projektui parengti, t. y. iki 2014 m. gegužės 1 d. įvykdyti Seimo Vyriausybei nustatytą įpareigojimą, atsakingai nepagrindžiant siūlomo nustatyti kompensavimo mechanizmo įgyvendinimo realiomis dėl minėtų ekonominių, finansinių, geopolitinių aplinkybių kintančiomis valstybės išgalėmis, būtų buvęs savitikslis ir sudaręs prielaidas pažeisti praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius gauti teisingą patirtų praradimų kompensavimą per protingą laikotarpį.

Be to, atsižvelgiant į iš konstitucinio biudžetinių metų instituto kylančią pareigą svarstant ir tvirtinant kitų metų valstybės biudžetą iš naujo įvertinti realią valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį ir spręsti, ar valstybė vis dar negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, nėra argumentų teigti, kad Įstatymu nustatytas vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu.

2.8. Minėta, kad 2014 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2014 m. rugsėjo 11 d. priėmė ginčijamą Įstatymą.

Minėta, kad įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat minėta, kad Vyriausybė – ir tik ji – galėjo realiai įvertinti valstybės ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgti į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales bei parengti dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą.

Vadinasi, Seimas tik po to, kai Vyriausybė iki jai nustatyto 2014 m. gegužės 1 d. termino, įvertinusi ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgusi į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, jam pateikė ginčijamo Įstatymo projektą, laikydamasis įstatymų leidybos proceso taisyklių galėjo priimti Įstatymą.

2.9. Taigi konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, Įstatymu nustatydamas naują dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, nepagrįstai delsė ir pažeidė tokius praradimus patyrusių asmenų teisėtus lūkesčius, atsakingo valdymo principą ir imperatyvą vykdyti įstatymais prisiimtus įsipareigojimus.

2.10. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad Įstatymu pažeistos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalys, konstitucinis teisinės valstybės principas.

2.11. Pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti, todėl Įstatymu Vyriausybei nustatytas 2015 m. gegužės 1 d. terminas kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektui pateikti laikytinas konkrečiu terminu Konstitucijoje, Seimo statute reglamentuojamam įstatymų leidybos procesui pradėti siekiant priimti neproporcingai sumažintų atlyginimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojantį įstatymą.

3.1. Pareiškėjų nuomone, nuo 2014 m. gegužės 1 d. iki Įstatymo įsigaliojimo 2014 m. rugsėjo 20 d. iš esmės buvo galima konstatuoti nepagrįstą valstybės delsimą nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą ir atitinkamai buvo pagrindas ginti asmenų, patyrusių praradimus, teises teismine tvarka. Priėmus Įstatymą, šių asmenų padėtis jų teisės į teisminę gynybą realumo požiūriu tapo neaiški ir iš esmės pakito, nes atidėjus atlyginimų kompensavimo mechanizmo nustatymą jie negali įvertinti, ar įstatymų leidėjas nepagrįstai delsia nustatyti atlyginimų kompensavimo mechanizmą. Dėl šių priežasčių kliudoma asmenims, patyrusiems praradimus, veiksmingai naudotis teise į teisminę gynybą ir pažeidžiama Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnio 1 dalis.

3.2. Sprendžiant, ar Įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, pažymėtina, kad, kaip minėta:

–  teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės pažeistos;

–  konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, jog teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų;

–  jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė; tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, ji jos netoleruoja.

Taip pat minėta, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Minėta ir tai, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

3.3. Šiame nutarime konstatuota, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, nepagrįstai delsė.

3.4. Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad, Įstatymu nustačius naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą, buvo pažeistos praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisės, kylančios iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies, 109 straipsnio 1 dalies.

4.1. Iš pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo argumentų matyti, kad jam kilo abejonių, ar Įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijos 69 straipsnio 1 daliai tuo aspektu, kad, pasak jo, ginčijamo Įstatymo projektas nebuvo preliminariai svarstomas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete.

4.2. Sprendžiant dėl Įstatymo atitikties Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, esminę reikšmę turi aplinkybės, susijusios su jo procesu.

4.3. Pagal pareiškėjo prašymą tiriant, ar Įstatymas pagal priėmimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai, būtina atskleisti, koks buvo nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį turėjo būti atliekamas ginčijamo Įstatymo projekto atitikties Konstitucijai preliminarus vertinimas šį projektą pateikus Seimui ir jį svarstant Seime.

4.4. Minėta, kad Seimo pareiga laikytis Seimo statute apibrėžtų įstatymų priėmimo taisyklių yra jo konstitucinė pareiga; negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, įstatymuose ar Seimo statute įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų leidybos taisyklės; būtinybė įstatymus priimti nuosekliai laikantis įstatymų leidybos proceso stadijų ir taisyklių kyla iš Konstitucijos; Seimo priimti įstatymai turi atitikti Konstituciją; įstatymų, kitų Seimo teisės aktų atitiktį Konstitucijai užtikrina inter alia Seimo įgyvendinama vidinė prevencinė kontrolė, kuri turi būti įgyvendinama ne formaliai, o realiai ir veiksmingai; esminiai Seimo statute nustatytos įstatymų leidybos procedūros pažeidimai reiškia, jog yra pažeidžiama ir Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies nuostata, kad įstatymai Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros.

4.5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Seimo statuto 136 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija), 138 straipsnio 2 dalyje (2000 m. spalio 10 d. redakcija) įtvirtinta tokia Seimui pateikto įstatymo projekto atitikties Konstitucijai preliminaraus vertinimo tvarka, pagal kurią užregistruoto įstatymo projekto atitiktį Konstitucijai privalo įvertinti Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikdamas išvadą, kurioje turi būti aiškiai (vienareikšmiškai) konstatuota, ar įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai; jam pateikus išvadą, kad įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai, įstatymo projektą privalo apsvarstyti ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas; pagal minėtas Seimo statuto nuostatas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas įstatymo projektą atitikties Konstitucijai požiūriu privalo apsvarstyti tik tuo atveju, kai Seimo kanceliarijos Teisės departamentas pateikia išvadą, kad tas įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai.

4.6. Minėta, kad Seimo kanceliarijos Teisės departamentas, atlikęs ginčijamo Įstatymo projekto atitikties Konstitucijai vertinimą, vienareikšmiškai nekonstatavo, kad jis prieštarauja Konstitucijai.

4.7. Vadinasi, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, laikydamasis Seimo statuto 136 straipsnio 2 dalies (2013 m. gruodžio 19 d. redakcija), neprivalėjo apsvarstyti ginčijamo Įstatymo projekto.

Taigi konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad priimant ginčijamą Įstatymą buvo pažeistas iš Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalies kylantis reikalavimas laikytis įstatymuose, Seimo statute nustatytos įstatymų priėmimo tvarkos.