Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo (2001 m. spalio 23 d. redakcija) (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 punkte (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) ir Įstatymo priedėlyje (2001 m. spalio 23 d., 2009 m. gruodžio 2 d. redakcijos) nustatyta galimybė atskirai riboti kiekvienos savivaldybės biudžetui tenkančios gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) dalies pervedimą į savivaldybės biudžetą. Kiekvienai savivaldybei nustatytos skirtingos GPM dalys (procentais) pervedamos į išlyginimo fondą, kurio lėšomis pagal Įstatyme nustatytas formules vykdomos savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo procedūros. 

Tokiu reguliavimu nukrypstama nuo savivaldybių lygiateisiškumo principo, taip pat pažeidžiamas administracinių vienetų bendruomenių lygiateisiškumas, nes, ribojant savivaldybių pajamų gavimą, kartu yra ribojamos ir šių savivaldybių galimybės per demokratiškai išrinktus atstovus tvarkyti viešuosius reikalus, gauti bendruomenės poreikius ir indėlį į savivaldybės gautinas pajamas atitinkančias viešąsias paslaugas.

Be to, savivaldybėms, kurioms pervedama ne visa jų surenkama GPM dalis, yra užkertamas kelias finansinio išlyginimo procedūrose dalyvauti lygiai su kitomis savivaldybėmis ir iškraipoma pati savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo esmė.

Pareiškėjų teigimu, savivaldybėms tenkančios GPM dalys yra nustatytos nesant realaus pagrindo.

Pareiškėjai pripažįsta, kad nors visų Įstatymo priedėlyje (2001 m. spalio 23 d., 2009 m. gruodžio 2 d. redakcijos) nurodytų savivaldybių teisinė padėtis yra vienoda, t. y. jos visos yra teritorinės socialinės bendruomenės, kurioms laiduota savivaldos teisė, praktikoje tarp jų yra tam tikrų socialinio ir ekonominio pajėgumo skirtumų, ir būtent siekdama sumažinti šiuos skirtumus valstybė turi teisę nustatyti tam tikrą savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimą, tačiau tai darydama ji negali piktnaudžiauti turima diskrecija; valstybė savo įgaliojimais turi naudotis atsakingai ir pagrįstai. Iškreipus savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo esmę, juo nebeužtikrinamas siekiamų tikslų įgyvendinimas, o atskirų savivaldybių problemos darosi dar opesnės ir taip yra pažeidžiamas konstitucinis atsakingo valdymo principas. 

2. Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu lygiateisiškumo principas pažeistas itin šiurkščiai, kadangi jai skiriama 40 procentų GPM dalis, kuri, palyginti su kitų miestų ir rajonų savivaldybėms skiriamomis GPM dalimis (procentais), yra itin maža. Vilniaus miesto savivaldybei tenkanti GPM dalis, kitaip nei Kauno, Klaipėdos ir kitų savivaldybių, nuo Įstatymo priedėlio įsigaliojimo iki prašymų Konstituciniam Teismui pateikimo nė karto nebuvo padidinta.

3. Ginčijamu Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu pažeidžiami Konstitucijos 120 straipsnis, 121 straipsnio 1 dalis, nes, ribojant kai kurių savivaldybių pajamų iš GPM dydį, yra ribojama savivaldybių galimybė savarankiškai ir atsakingai užtikrinti efektyvų ir demokratišką vietos viešųjų reikalų tvarkymą pagal Konstitucijos joms suteiktą kompetenciją ir kartu pažeidžiamas savivaldybių biudžetų savarankiškumas. Savarankiškumo sumažėjimas vertintinas ir kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantijos pažeidimas. Valstybės poreikis vykdyti tam tikrą savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimą nereiškia, kad galima nukrypti nuo savivaldybių veiklos ir biudžetų savarankiškumo principų.

Oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje ir Europos vietos savivaldos chartijos nuostatose įtvirtintas bendras reikalavimas savivaldybių funkcijoms vykdyti užtikrinti reikiamą finansavimą. Ginčijamu teisiniu reguliavimu savivaldybėms, tarp jų Vilniaus miesto savivaldybei, trukdoma pavestas funkcijas vykdyti laisvai ir savarankiškai. Vilnius yra Lietuvos sostinė, turinti reprezentuoti visą valstybę, todėl ginčijamu teisiniu reguliavimu daroma žala ne tik Vilniaus miesto savivaldybei, jos bendruomenei, bet ir visos valstybės įvaizdžiui.

Pareiškėjai pabrėžia, kad jie ginčija ne pačią valstybės teisę įgyvendinti savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimą, o tokį teisinį reguliavimą, kuriuo savivaldybių pajamų gavimas ribojamas neatsižvelgiant į savivaldybių veiklos ir biudžetų savarankiškumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, teisingumo reikalavimus, net jeigu tokiu ribojimu siekiama pozityvių tikslų – išlyginti savivaldybių pajamas.

1. Įstatymo priedėlyje pirmą kartą įtvirtintos konkrečios savivaldybių biudžetams skiriamos fizinių asmenų pajamų mokesčio dalys (procentais). Nustatant šias dalis savivaldybės vertintos pagal tuos pačius demografinius, socialinius ir kitus rodiklius, kurie ir nulėmė, kad savivaldybėms skirti skirtingi pajamų šaltiniai ir dydžiai.

Vadovaujantis Įstatymo nuostatomis savivaldybės biudžetui skiriama GPM dalis (procentais) galėtų pakisti tuo atveju, jeigu būtų pakeistas savivaldybės savarankiškųjų funkcijų ratas ar mokesčių bazė. Kasmet yra vertinama, ar savivaldybės biudžeto išlaidų finansavimas savarankiškoms ir ribotai savarankiškoms funkcijoms vykdyti ateinantiems biudžetiniams metams nemažėja.

2. Vilniaus miesto savivaldybei nustatytas kitoks į jos biudžetą skiriamas GPM dydis (procentais) savaime nepaneigia konstitucinio asmenų lygybės principo. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės padėtis, vertinant pagal tokius pačius rodiklius, kaip ir kitas savivaldybes, yra skirtinga, manytina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas objektyviai pagrįstas diferencijavimas, t. y. nustatyta savivaldybių finansų išlyginimo procedūra, numatyta Europos vietos savivaldos chartijos 9 straipsnyje.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo atstovas teisėjas E. Spruogis iš esmės pakartojo prašyme išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Seimo atstovas Seimo narys K. Glaveckas iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.

3. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į klausimus atsakė specialistas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Biudžeto departamento Savivaldybių biudžetų skyriaus vedėjo pavaduotojas A. Kriūka, taip pat liudytojas Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojas – patarėjas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais Rimantas Čapas.

Konstitucinis Teismas

1. Pareiškėjai Seimo narių grupė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama Įstatymo priedėlyje nurodyta GPM dalis (procentais), taip pat Įstatymo priedėlis (2001 m. spalio 23 d., 2009 m. gruodžio 2 d. redakcijos) tiek, kiek jame nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei skiriama 40 procentų dydžio GPM dalis, neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

2. Seimas 1997 m. liepos 2 d. priėmė Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymą, kuris įsigaliojo 1997 m. liepos 23 d. Šiuo įstatymu buvo nustatyti savivaldybių biudžetų pajamų šaltiniai ir iš valstybės biudžeto savivaldybių biudžetams skiriamų dotacijų apskaičiavimo, tvirtinimo ir pervedimo tvarka.

Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia 1999 m. spalio 19 d. priimtu Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo pakeitimo įstatymu ir 2001 m. spalio 23 d. priimtu Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriais jis išdėstytas nauja redakcija.

3. Įstatymo 3 straipsnyje „Mokestinių ir nemokestinių pajamų pervedimas į savivaldybės biudžetą“, kurio 2 punktą (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) ginčija pareiškėjai, nustatyta:

4. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų Įstatymo nuostatų (galiojusių ginčo, sprendžiamo pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje, kilimo metu, taip pat galiojančių šiuo metu) kontekste.

5. Sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

–  visų savivaldybių biudžetams skiriama GPM dalis atitinkamai koreguojama Seimui ir Vyriausybei priėmus sprendimus, kurie nulemia savivaldybių išlaidų ar pajamų pokyčius;

–  į savivaldybių biudžetus pervedama Įstatymo priedėlyje kiekvienai savivaldybei atskirai numatyta fiksuota GPM dalis (procentais), nustatoma nuo tam tikro šio mokesčio dydžio;

–  GPM dalis, likusi nuo numatytosios Įstatymo priedėlyje, yra paskirstoma savivaldybėms atsižvelgiant į konkrečios savivaldybės pajamas iš GPM, tenkančias vienam savivaldybės gyventojui, bei savivaldybei tenkančią visų savivaldybių demografinių, socialinių ir kitų rodiklių, kurie turi įtakos objektyviems savivaldybių išlaidų struktūrų pasikeitimams, dalį ir šių rodiklių svarbą;

–  savivaldybėms gali būti skiriamos valstybės biudžeto bendrosios dotacijos kompensacijos, inter alia ateinantiems biudžetiniams metams tam tikrų prognozuojamų pajamų (palyginamaisiais dydžiais ir sąlygomis) mažėjimui, palyginti su einamaisiais biudžetiniais metais apskaičiuotomis pajamomis, 100 procentų kompensuoti; pajamoms padidėjus daugiau kaip 21 procentu, šios kompensacijos pervedamos į valstybės biudžetą. 

6. Įstatymo priedėlyje (2001 m. spalio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais), kurį tam tikra apimtimi taip pat ginčija pareiškėjai, nustatytos savivaldybių biudžetams skiriamos GPM dalys (procentais) nuo dydžio, gaunamo iš atitinkamos savivaldybės teritorijoje surinktos GPM sumos atskaičius pajamas už verslo liudijimus ir valstybės biudžetui tenkančią šio mokesčio dalį (taip pat dalį, skiriamą Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui, jeigu ji nustatyta).

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama ginčijamų Įstatymo nuostatų atitiktis Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

2. Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta, kad valstybė remia savivaldybes, taip pat kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.

3. Konstitucijos 121 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės sudaro ir tvirtina savo biudžetą.

Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją savivaldybių biudžetai yra savarankiški, kad savivaldybių biudžetų savarankiškumas – svarbus savivaldybių veiklos savarankiškumo pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją konstitucinio principo aspektas, taip pat kad savivaldybių savarankiškumas biudžeto srityje nėra absoliutus.

4. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi teisę įstatymu nustatyti, kokios funkcijos (visos ar tik tam tikra apimtimi) yra perduodamos savivaldybėms (2005 m. liepos 8 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Konstitucinė nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, reiškia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės jas ir vykdo ta apimtimi, kuria šios yra joms priskirtos (2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pajėgios vykdyti (2002 m. sausio 14 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

Konstitucijoje įtvirtintas savivaldybių veiklos savarankiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją suponuoja tai, kad jeigu įstatymais savivaldybėms perduodamos valstybės funkcijos, taip pat jeigu joms įstatymais ar kitais teisės aktais sukuriamos pareigos, turi būti numatomos ir šioms funkcijoms (pareigoms) reikalingos lėšos; pagal Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, taigi ir įstatymus, kuriais savivaldybės įpareigojamos vykdyti joms perduotas valstybės funkcijas; valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos visaverčiam savivaldos funkcionavimui, savivaldybių funkcijų įgyvendinimui užtikrinti (2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad konstitucinė įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, kitus svarbius veiksnius, būtų užtikrintas savivaldybių funkcijų finansavimas, nepaneigia pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) pareigos pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją priimti sprendimus, kad būtų surinktos jų funkcijoms vykdyti reikalingos lėšos ir kad jos būtų tinkamai panaudotos; minėta įstatymų leidėjo konstitucinė pareiga nepaneigia ir pačių savivaldybių (jų institucijų, pareigūnų) atsakomybės už tinkamą joms perduotų funkcijų vykdymą (2005 m. liepos 8 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

5. Lėšos savivaldybėms (pajamos ir jų šaltiniai) numatomos valstybės biudžete; numatydamas šias lėšas valstybės biudžete, Seimas yra saistomas savo paties priimtų įstatymų, taip pat ir tų, kuriais apibrėžta, kaip yra apskaičiuojamos valstybės biudžeto lėšos savivaldybėms, kokia tvarka jos yra skiriamos, kaip savivaldybių biudžetams yra prognozuojamos mokestinės pajamos ir įstatymų nustatytų mokesčių dalys ir t. t. (2002 m. sausio 14 d. nutarimas).

6. Pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, ir Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi labai plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką (kiekvienas pagal savo kompetenciją), žinoma, jokiu būdu nepažeisdami Konstitucijos ir įstatymų, inter alia neviršydami juose nustatytų šių valstybės valdžios institucijų įgaliojimų, paisydami iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų, Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo, tikrumo, saugumo principų (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisė, reguliuodama visuomeninius santykius, taip pat ir susijusius su šalies ūkiu, apibrėžia valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinio ribas, nustato leistinas šios politikos vykdymo priemones bei metodus. Tačiau tai savaime nepaneigia politinio proceso autonomiškumo, valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, formavimo bei vykdymo specifikos, įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, kaip politinių valstybės valdžių, demokratiškai formuojamų institucijų savarankiškumo (pagal savo kompetenciją) nustatant valstybės politikos, taip pat ir ekonominės, turinį (inter alia pasirenkant jos prioritetus), vykdymo priemones bei metodus (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai).

Valstybės ekonominės politikos turinio (inter alia prioritetų), priemonių bei metodų vertinimas (kad ir kas juos vertintų), taip pat ir pagrįstumo bei tikslingumo aspektu, net jeigu laikui bėgant paaiškėja, kad buvo ir geresnių jos pasirinktos ekonominės politikos alternatyvų (taigi ir tai, kad ši anksčiau suformuota ir vykdyta ekonominė politika pagrįstumo bei tikslingumo aspektu pagrįstai vertintina neigiamai), savaime negali būti dingstis kvestionuoti tą (anksčiau suformuotą ir vykdytą) ekonominę politiką atitikusio ūkinės veiklos teisinio reguliavimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, inter alia Konstitucijai (taip pat ir Konstituciniame Teisme inicijuojant konstitucinės justicijos bylas), nebent tas teisinis reguliavimas jau jį nustatant teisės aktuose būtų akivaizdžiai priešingas tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigtų Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes (2006 m. gegužės 31 d., 2006 m. rugsėjo 26 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas, 2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti savivaldybių finansavimo prioritetus, taip pat būdus ir formas, kuriais valstybė remia savivaldybes, įskaitant tai, kaip apskaičiuojamos valstybės biudžeto lėšos savivaldybėms, kokia tvarka jos skiriamos, tačiau tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos, inter alia jos 120 straipsnyje, 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų imperatyvų užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui bei savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą ir konstitucinių atsakingo valdymo, proporcingumo principų, pagal kuriuos savivaldybių funkcijų finansavimas turi būti adekvatus jų apimčiai. Iš šių konstitucinių imperatyvų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį lėšos savivaldybių funkcijoms finansuoti būtų skiriamos, inter alia pervedant savivaldybėms tam tikrus mokesčius (jų dalį), atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, proporcingai savivaldybių vykdomų funkcijų finansavimo poreikiui.

Įstatymų leidėjui nustačius gyventojų pajamų mokestį kaip vieną iš pajamų šaltinių valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti ir nusprendus, kad jis (jo dalis) skiriamas savivaldybėms jų funkcijoms finansuoti, iš Konstitucijos 120 straipsnio, 121 straipsnio 1 dalies, konstitucinių atsakingo valdymo, proporcingumo principų jam kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį iš gyventojų pajamų mokesčio gaunamos lėšos, kaip ir visos kitos lėšos, skiriamos savivaldybių funkcijoms finansuoti, būtų paskirstomos proporcingai savivaldybių funkcijų apimčiai.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad jeigu savivaldybėms perduotų funkcijų apimtis yra keičiama, įstatymų leidėjas gali, o tam tikrais atvejais ir privalo, atitinkamai koreguoti (didinti arba mažinti) savivaldybių funkcijų finansavimą (2005 m. liepos 8 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 120 straipsnio, 121 straipsnio 1 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybių funkcijų finansavimas būtų atitinkamai koreguojamas (didinamas arba mažinamas) ne tik tais atvejais, kai yra keičiama savivaldybių funkcijų apimtis, bet ir tais, kai lėšų, būtinų savivaldybių funkcijoms finansuoti, poreikis pakinta dėl kitų objektyvių priežasčių, kaip antai demografinių ar ekonominių pokyčių.

8. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 120 straipsnį, 121 straipsnio 1 dalį, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą, įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą ir atsižvelgdamas į regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo skirtumus, gali pasirinkti savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo modelį ir nustatyti atitinkamą šio išlyginimo mechanizmą. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, pagal kurį įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, taip pat konstitucinio atsakingo valdymo principo, pagal kurį valstybės institucijos ir pareigūnai turi tinkamai įgyvendinti jiems pagal Konstituciją ir įstatymus suteiktus įgaliojimus.

Pagal Konstitucijos 120 straipsnį, 121 straipsnio 1 dalį, aiškinamus kartu su konstituciniu teisinės valstybės principu, apimančiu teisinio aiškumo ir tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimus, taip pat konstituciniu atsakingo valdymo principu, įstatymų leidėjas privalo nustatyti aiškią savivaldybėms skiriamų lėšų apskaičiavimo tvarką, kuria būtų užtikrintas visaverčiam savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingas finansavimas, kartu – savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją.

9. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog pagal šiame straipsnyje įtvirtintą konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia asmens teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, kurių padėtis skirtinga, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai); vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai (inter alia 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai).

Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris yra universalus ir kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija (inter alia 2010 m. gegužės 28 d., 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. vasario 6 d. nutarimai).

1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad savivaldybių finansavimo ir jų finansinio pajėgumo išlyginimo reguliavimo pagrindai įtvirtinti Europos Tarybos dokumentų nuostatose.

2. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos, taip pat kitose valstybėse veikia įvairūs savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo modeliai, kurie skiriasi pagal subjektus, dalyvaujančius savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo procese, išlyginimo objektą (lyginamos pajamos ar išlaidos) ir lėšų šaltinius, iš kurių šis išlyginimas yra atliekamas.

Skiriami vertikalaus ir horizontalaus finansinio pajėgumo išlyginimo modeliai: pagal vertikalaus išlyginimo modelį lėšų perskirstymas vyksta iš valstybės teritoriniams administraciniams vienetams (savivaldybėms), o pagal horizontalaus išlyginimo modelį perskirstymas vyksta tarp to paties lygmens teritorinių administracinių vienetų (regionų, savivaldybių ir pan.) (ištekliai imami iš finansiškai stipresnių savivaldybių ir atiduodami toms, kurių padėtis yra nepalankesnė).

Išlyginimo objektais gali būti savivaldybės pajamos ir išlaidos. Pajamų (dažniausiai mokesčių) išlyginimu siekiama sumažinti vienam savivaldybės gyventojui tenkančių pajamų skirtumus to paties lygmens valstybės teritoriniuose administraciniuose vienetuose. Išlaidų išlyginimu siekiama kompensuoti didesnes kai kurių teritorinių administracinių vienetų išlaidas, nulemtas jų geografinių, socialinių, ekonominių ir pan. ypatumų, arba viešųjų paslaugų teikimo kainų skirtumus.

Savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimas gali būti vykdomas per mokesčius – vietinius (kai finansiškai stipresnės savivaldybės procentinę savo surenkamų mokesčių dalį perveda finansiškai silpnesnėms savivaldybėms) arba dalijamuosius (tiesiogiai, per dalijamojo mokesčio padalijimo kriterijų, arba netiesiogiai, kai dalijamųjų mokesčių procentinė dalis pervedama į išlyginimo fondą) – arba per valstybės dotacijas.

Pažymėtina, kad galimos įvairios šių modelių variacijos: vertikalaus ir horizontalaus finansinio pajėgumo išlyginimo modeliai yra suderinami ir gali būti taikomi kartu, taip pat gali būti lyginamos ir pajamos, ir išlaidos, lyginama per mokesčius ir per dotacijas.

Kartu pažymėtina, kad nors Europos valstybėse nėra vieno savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo modelio, daugelyje valstybių, kuriose pasirinktas horizontalaus išlyginimo modelis, reikalaujama, kad finansiškai stipresnių savivaldybių įnašų į išlyginimo fondą dydis būtų apskaičiuojamas remiantis objektyviais kriterijais ir kad įvykdžius išlyginimą savivaldybių finansinio pajėgumo skirtumai sumažėtų, bet finansiškai stipresnių savivaldybių finansinis pajėgumas finansiškai silpnesnių savivaldybių atžvilgiu nepasikeistų iš esmės.

3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, kad, pavyzdžiui, pagal Lenkijos Respublikos teritorinės savivaldos vienetų pajamų įstatymą bendrosios subsidijos subalansuojančioji dalis, skirta valsčiams ir apskritims, ir regioninė dalis, skirta vaivadijoms, sudaromos iš šių savivaldos vienetų įmokų į valstybės biudžetą, kurios perskirstomos horizontaliai tuo pačiu savivaldos lygmeniu. Šiame įstatyme yra visas rinkinys kriterijų, pagal kuriuos nustatomi vienetai, įpareigoti mokėti įmokas, ir tų įmokų dydžiai: valsčiai, kurių tam tikrų mokestinių pajamų vienam konkretaus valsčiaus gyventojui rodiklis yra didesnis nei 150 procentų visų valsčių mokestinių pajamų vienam gyventojui, moka įmokas į valstybės biudžetą, kurios skiriamos kitiems valsčiams remti. Metinės įmokos suma apskaičiuojama padauginus gyventojų skaičių iš tam tikros sumos, priklausančios nuo to, kiek konkretaus valsčiaus mokestinės pajamos yra didesnės už visų valsčių mokestines pajamas vienam gyventojui. Veiksniai, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant apskričių išlyginamąsias įmokas, yra analogiški tiems, kurie taikomi valsčių išlyginamosioms įmokoms apskaičiuoti, tačiau įstatymų leidėjas nustatė kitokius procentinius rodiklius, lemiančius įmokų dydį.

4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad savivaldybių finansavimo, inter alia jų finansinio pajėgumo išlyginimo, klausimai analizuoti ir užsienio valstybių konstitucinės justicijos institucijų praktikoje.

1. Kaip minėta, pareiškėjai prašo ištirti inter alia Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama Įstatymo priedėlyje nurodyta GPM dalis (procentais), atitiktį Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

2. Pareiškėjų teigimu, ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojama savivaldybių galimybė savarankiškai ir atsakingai užtikrinti efektyvų ir demokratišką vietos viešųjų reikalų tvarkymą atsižvelgiant į Konstitucijos suteiktą kompetenciją ir kartu pažeidžiamas savivaldybių biudžetų savarankiškumas. Šiuo teisiniu reguliavimu savivaldybėms tenkančios GPM dalys nustatytos be realaus pagrindo, iškreipta savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo esmė ir taip pažeistas konstitucinis atsakingo valdymo principas; taip pat nukrypta nuo savivaldybių lygiateisiškumo principo, nes yra apribotos savivaldybių galimybės gauti bendruomenės poreikius ir indėlį į savivaldybės gautinas pajamas atitinkančias viešąsias paslaugas.

3. Minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 29, 120 straipsnius, 121 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, atsakingo valdymo principus:

–  valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos visaverčiam savivaldos funkcionavimui, savivaldybių funkcijų įgyvendinimui užtikrinti;

–  numatydamas šias lėšas valstybės biudžete, Seimas yra saistomas savo paties priimtų įstatymų, taip pat ir tų, kuriais apibrėžta, kaip yra apskaičiuojamos valstybės biudžeto lėšos savivaldybėms, kokia tvarka jos yra skiriamos, kaip savivaldybių biudžetams yra prognozuojamos mokestinės pajamos ir įstatymų nustatytų mokesčių dalys ir t. t.;

–  įstatymų leidėjas, vykdydamas valstybės ekonominę politiką, turi diskreciją pasirinkti savivaldybių finansavimo prioritetus, taip pat būdus ir formas, kuriais valstybė remia savivaldybes, tačiau tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos, iš kurios jam kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį lėšos savivaldybių funkcijoms finansuoti būtų skiriamos, inter alia pervedant savivaldybėms tam tikrus mokesčius (jų dalį), atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, proporcingai savivaldybių vykdomų funkcijų finansavimo poreikiui;

–  įstatymų leidėjui nustačius gyventojų pajamų mokestį kaip vieną iš pajamų šaltinių valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti ir nusprendus, kad jis (jo dalis) skiriamas savivaldybėms jų funkcijoms finansuoti, iš Konstitucijos jam kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį iš gyventojų pajamų mokesčio gaunamos lėšos, kaip ir visos kitos lėšos, skiriamos savivaldybių funkcijoms finansuoti, būtų paskirstomos proporcingai savivaldybių funkcijų apimčiai;

–  iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybių funkcijų finansavimas būtų atitinkamai koreguojamas (didinamas arba mažinamas) ne tik tais atvejais, kai keičiama savivaldybių funkcijų apimtis, bet ir tais, kai lėšų, būtinų savivaldybių funkcijoms finansuoti, poreikis pakinta dėl kitų objektyvių priežasčių, kaip antai demografinių ar ekonominių pokyčių;

–  pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą ir atsižvelgdamas į regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo skirtumus, gali pasirinkti savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo modelį ir nustatyti atitinkamą šio išlyginimo mechanizmą;

–  pagal Konstituciją įstatymų leidėjas privalo nustatyti aiškią savivaldybėms skiriamų lėšų apskaičiavimo tvarką, kuria būtų užtikrintas visaverčiam savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingas finansavimas, kartu – savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją;

–  konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

4. Minėta, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija), aiškinamame kartu su kitomis Įstatymo nuostatomis, įstatymų leidėjas įtvirtino tam tikrą savivaldybių pajamų iš GPM ir savivaldybių išlaidų struktūrų skirtumų išlyginimo mechanizmą, kurio esmė yra dalies GPM paskirstymas siekiant išlyginti savivaldybių pajamas iš GPM, tenkančias vienam savivaldybės gyventojui, ir išlaidų struktūrų skirtumus, kuriuos lemia objektyvūs demografiniai, socialiniai ir kitokie veiksniai.

Taip pat minėta, kad savivaldybių pajamoms iš GPM ir išlaidų struktūrų skirtumams, kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginti skiriama į Valstybės iždo sąskaitą vietos mokesčių administratoriaus pervedama atskirų savivaldybių GPM dalis (procentais), likusi nuo nurodytosios Įstatymo priedėlyje.

Minėta ir tai, kad savivaldybėms pervedamos GPM dalys (procentais) buvo nustatytos ir keičiamos nesant įstatymuose įtvirtintų kriterijų, pagal kuriuos jos turėtų būti apskaičiuojamos.

5. Vertinant pareiškėjo ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, pažymėtina, kad nenustačius tokių kriterijų, nėra aišku, ar savivaldybių, kurių surinkto GPM dalis pervedama į Valstybės iždo sąskaitą išlyginimui vykdyti, finansinė padėtis tikrai yra palankesnė nei iš šios sąskaitos remiamų savivaldybių, kiek jų padėtis yra palankesnė, taip pat neatsižvelgiama į šio išlyginimo pasekmes, t. y. į tai, ar jį įvykdžius savivaldybių, kurių surinkto GPM dalis pervedama į Valstybės iždo sąskaitą išlyginimui vykdyti, padėtis netaps blogesnė nei iš šios sąskaitos remiamų savivaldybių.

Konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, nustatęs, jog pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) vietos mokesčių administratorius perveda savivaldybėms Įstatymo priedėlyje kiekvienai savivaldybei nurodytą GPM dalį (procentais), tačiau nenustatęs aiškių šios dalies apskaičiavimo kriterijų, pagal kuriuos būtų galima įvertinti savivaldybės pajamų poreikio pasikeitimą ir galimybę prisidėti prie kitų savivaldybių GPM ir išlaidų struktūrų skirtumų, kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginimo, sudarė prielaidas iškreipti savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo mechanizmo esmę.

6. Vadinasi, Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį į savivaldybės biudžetą pervedama Įstatymo priedėlyje nurodyta GPM dalis (procentais), nesant įstatymuose nustatytų jos apskaičiavimo kriterijų, negali būti vertinamas kaip sudarantis prielaidas užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama Įstatymo priedėlyje nurodyta kiekvienai savivaldybei skiriama GPM dalis (procentais), nesant įstatymuose nustatytų kriterijų, pagal kuriuos ji turėtų būti apskaičiuojama, prieštarauja Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

8. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog jis, nustatęs, kad Konstitucijai prieštarauja įstatymo, kurio atitikties Konstitucijai pareiškėjas neginčija, nuostatos, kuriomis yra įsiterpiama į ginčijamu įstatymu reguliuojamus santykius, privalo tai konstatuoti (inter alia 2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. sausio 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. liepos 11 d. nutarimai). Tai taikytina ir pareiškėjo neginčijamoms nuostatoms, įtvirtintoms tame pačiame įstatyme, kurio kitų nuostatų atitiktį Konstitucijai pareiškėjas ginčija (2014 m. liepos 11 d. nutarimas). Konstitucinio teisingumo įgyvendinimas suponuoja tai, kad Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis) turi būti pašalintas iš teisės sistemos (2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas).

9. Kaip minėta, įstatymų leidėjas turi diskreciją pasirinkti savivaldybių finansavimo prioritetus, taip pat būdus ir formas, kuriais valstybė remia savivaldybes, įskaitant tai, kaip apskaičiuojamos valstybės biudžeto lėšos savivaldybėms, kokia tvarka jos skiriamos, tačiau tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos, iš kurios įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį lėšos savivaldybių funkcijoms finansuoti būtų skiriamos, inter alia pervedant savivaldybėms tam tikrus mokesčius (jų dalį), atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, proporcingai savivaldybių vykdomų funkcijų finansavimo poreikiui.

Minėta, kad įstatymų leidėjui nustačius gyventojų pajamų mokestį kaip vieną iš pajamų šaltinių valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti ir nusprendus, kad jis (jo dalis) skiriamas savivaldybėms jų funkcijoms finansuoti, iš Konstitucijos jam kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį iš gyventojų pajamų mokesčio gaunamos lėšos, kaip ir visos kitos lėšos, skiriamos savivaldybių funkcijoms finansuoti, būtų paskirstomos proporcingai savivaldybių funkcijų apimčiai.

Taip pat minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 120 straipsnio, 121 straipsnio 1 dalies, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį savivaldybių funkcijų finansavimas būtų atitinkamai koreguojamas (didinamas arba mažinamas) ne tik tais atvejais, kai yra keičiama savivaldybių funkcijų apimtis, bet ir tais, kai lėšų, būtinų savivaldybių funkcijoms finansuoti, poreikis pakinta dėl kitų objektyvių priežasčių, kaip antai demografinių ar ekonominių pokyčių.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti visaverčiam savivaldos funkcionavimui ir savivaldybių funkcijų įgyvendinimui reikalingą finansavimą ir atsižvelgdamas į regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo skirtumus, gali pasirinkti savivaldybių finansinio pajėgumo išlyginimo modelį ir nustatyti atitinkamą šio išlyginimo mechanizmą; tai darydamas įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, pagal kurį įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, taip pat konstitucinio atsakingo valdymo principo, pagal kurį valstybės institucijos ir pareigūnai turi tinkamai įgyvendinti jiems pagal Konstituciją ir įstatymus suteiktus įgaliojimus.

10. Minėta, kad savivaldybių pajamoms iš GPM ir išlaidų struktūrų skirtumams, kuriuos lemia nuo savivaldybių veiklos nepriklausantys objektyvūs veiksniai, išlyginti skiriama į Valstybės iždo sąskaitą vietos mokesčių administratoriaus pervedama atskirų savivaldybių GPM dalis (procentais), likusi nuo nurodytosios Įstatymo priedėlyje (Įstatymo 6 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija)).

Taip pat minėta, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą į savivaldybių, kurioms pagal Įstatymo priedėlį skiriama mažesnė nei 100 procentų GPM dalis, demografinius, socialinius ir kitus rodiklius, turinčius įtakos objektyviems savivaldybių išlaidų struktūrų skirtumų pasikeitimams, neatsižvelgiama ir lėšos išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti šioms savivaldybėms nėra skiriamos.

11. Šiame nutarime konstatuota, kad įstatymuose nenustatyti pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) Įstatymo priedėlyje įtvirtintų savivaldybėms pervedamų GPM dalių apskaičiavimo, taigi ir savivaldybių, kurioms pagal Įstatymo priedėlį skiriama ne visa GPM dalis ir nėra lyginami išlaidų struktūrų skirtumai, nustatymo kriterijai. Tokiu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos minėtoms savivaldybėms nepagrįstai atsidurti mažiau palankioje padėtyje nei savivaldybės, kurių atžvilgiu toks išlyginimas yra vykdomas; vadinasi, savivaldybės traktuojamos nevienodai.

Be to, pagal Įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nėra užtikrinama, kad, pasikeitus savivaldybių, kurių surinkto GPM dalis yra skiriama GPM ir išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti, demografiniams, socialiniams ar kitokiems rodikliams, turintiems įtakos objektyviems savivaldybių išlaidų struktūrų pasikeitimams, atsižvelgiant į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, šioms savivaldybėms jų funkcijoms vykdyti bus skirtas adekvatus finansavimas.

12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Įstatymo 8 straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad, apskaičiuojant savivaldybių išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti skiriamas lėšas, savivaldybių demografinių, socialinių ir kitų rodiklių, kurie turi įtakos objektyviems savivaldybių išlaidų struktūrų skirtumų pasikeitimams, reikšmė imama tik tų savivaldybių, kurių GPM dalis, patvirtinta Įstatymo priedėlyje, yra 100 procentų, prieštarauja Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

1. Kaip minėta, pareiškėjai taip pat prašo ištirti, ar Įstatymo (2001 m. spalio 23 d. redakcija) priedėlis (2001 m. spalio 23 d., 2009 m. gruodžio 2 d. redakcijos) tiek, kiek jame nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei skiriama 40 procentų dydžio GPM dalis, neprieštaravo Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Pareiškėjų teigimu, Vilniaus miesto savivaldybės atžvilgiu lygiateisiškumo principas pažeistas itin šiurkščiai, kadangi jai skiriama 40 procentų GPM dalis, kuri, palyginti su kitų miestų ir rajonų savivaldybėms skiriamomis GPM dalimis (procentais), yra itin maža.

2. Minėta, kad Įstatymo priedėlyje buvo nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybei skiriama 40 procentų, Kauno miesto savivaldybei – 74 procentai, Klaipėdos miesto savivaldybei – 64 procentai, Palangos miesto savivaldybei – 70 procentų, Panevėžio miesto savivaldybei – 84 procentai, Šiaulių miesto savivaldybei – 96 procentai, Ignalinos rajono savivaldybei – 78 procentai, Mažeikių rajono savivaldybei – 55 procentai, kitoms savivaldybėms – 100 procentų GPM.

Taip pat minėta, kad Įstatymo priedėlyje (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) buvo nustatyta, jog Vilniaus miesto savivaldybei skiriama 40 procentų, Kauno miesto savivaldybei – 94 procentai, Klaipėdos miesto savivaldybei – 86 procentai, Mažeikių rajono savivaldybei – 95 procentai, kitoms savivaldybėms – 100 procentų GPM.

Minėta ir tai, kad savivaldybėms skiriamos GPM dalys buvo nustatytos ir keičiamos nesant įstatymuose įtvirtintų kriterijų, pagal kuriuos jos turėtų būti apskaičiuojamos.

3. Šiame nutarime konstatuota, jog Įstatymo 3 straipsnio 2 punktas (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama Įstatymo priedėlyje nurodyta kiekvienai savivaldybei skiriama GPM dalis (procentais), nesant įstatymuose nustatytų kriterijų, pagal kuriuos ji turėtų būti apskaičiuojama, prieštarauja Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

4. Tai konstatavus, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams prieštaravo Įstatymo priedėlis (2001 m. spalio 23 d., 2009 m. gruodžio 2 d. redakcijos).

5. Kaip minėta, Įstatymo priedėlyje (2013 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybei skiriama 48 procentai, Kauno miesto savivaldybei – 94 procentai, Klaipėdos miesto savivaldybei – 86 procentai, kitoms savivaldybėms – 100 procentų GPM.

Palyginus Įstatymo priedėlyje (2013 m. gruodžio 12 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Įstatymo priedėlyje (2001 m. spalio 23 d., 2009 m. gruodžio 2 d. redakcijos) matyti, kad pareiškėjų ginčijamu aspektu jis iš esmės nepakito.

6. Konstatavus, kad Įstatymo priedėlis (2001 m. spalio 23 d., 2009 m. gruodžio 2 d. redakcijos) prieštaravo Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina, kad ir Įstatymo priedėlis (2013 m. gruodžio 12 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

7. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Įstatymo priedėlis (2001 m. spalio 23 d., 2009 m. gruodžio 2 d., 2013 m. gruodžio 12 d. redakcijos) prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 29, 120 straipsniams, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

1. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu kai kurios Įstatymo nuostatos, susijusios su savivaldybių finansavimu, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti toms lacunae legis, kurių atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurių galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų (inter alia 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

3. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Įstatymo nuostatos, kurios šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos.

Todėl jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų savivaldybių finansavimo teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, dėl kurio galėtų būti iš esmės sutrikdytas lėšų skyrimas savivaldybėms.

4. Atsižvelgiant į tai, šis Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre oficialiai skelbtinas 2016 m. sausio 2 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas