Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (2012 m. birželio 12 d. redakcija) kai kurių nuostatų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“ (2012 m. liepos 11 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pagal Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo (toliau – SGD terminalo įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį suskystintų gamtinių dujų terminalo (toliau – SGD terminalas) projektą įgyvendina Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu paskirta valstybės kontroliuojama įmonė (t. y. įmonė, kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų), ji parenkama be konkurso, nors yra (gali būti) kitų bendrovių, norinčių statyti SGD terminalą. Dėl to pažeidžiamos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

1.2. SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus vadinamąjį SGD terminalo priedą, kurį sudaro į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą įtraukiamos SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis), SGD terminalo sąnaudų dalis perkeliama visiems gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojams, neatsižvelgiant į tai, ar jie naudosis SGD terminalo paslaugomis. Tai reiškia, kad SGD terminalo priedo mokėtojų nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams. Mokėdami SGD terminalo priedą, kurį gali sudaryti didelės sumos, gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojai negali laisvai disponuoti savo nuosavybe, taip iš esmės ribojama jų nuosavybė. Pripažinus, kad SGD terminalo projektas yra valstybinis projektas, skirtas valstybės funkcijoms užtikrinti (nacionalinio saugumo sumetimais), jis turi būti finansuojamas ne privačių gamtinių dujų rinkos dalyvių ir vartotojų, o valstybės lėšomis. 

SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta perdavimo sistemos operatoriaus pareiga surinkti SGD terminalo priedą iš gamtinių dujų vartotojų, jį administruoti ir pervesti SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovei. Tai reiškia, kad privačiam ūkio subjektui – perdavimo sistemos operatoriui iš esmės yra nustatoma valstybės funkcija – surinkti, administruoti ir pervesti surinktas lėšas įstatyme nurodytam asmeniui. Dėl to perdavimo sistemos operatoriui atsiranda ar gali atsirasti papildomų sąnaudų (pvz., bylinėjimosi su SGD terminalo priedo nemokančiais asmenimis išlaidų). SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta įtraukti į perdavimo paslaugos tarifą tik SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudas ar jų dalį, tačiau perdavimo sistemos operatoriaus sąnaudos, susijusios su pavedimu vykdyti tokią valstybės funkciją, nėra numatytos. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmeniui pavedama valstybinė (viešoji) funkcija, turi būti nustatytas tokios funkcijos vykdymo finansavimo mechanizmas, ir kad negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti.

1.3. SGD terminalo įstatymo 11 straipsnyje nustačius pareigą gamtinių dujų įmonėms įsigyti bent 25 procentus per SGD terminalą importuojamų gamtinių dujų, kad ir kokios būtų šio įsigijimo sąlygos ir ekonominis pagrįstumas, gamtinių dujų rinkos dalyviai gali būti neribotą laiką priversti gamtines dujas įsigyti brangiau nei įsigydami reikiamą jungiamaisiais ir kitais vamzdynais importuojamų gamtinių dujų kiekį. Taip gamtinių dujų rinkos dalyvių lėšos (bent skirtos sumokėti už pabrangusias gamtines dujas) yra nusavinamos suteikiant išskirtinę naudą SGD terminalo operatoriui ir gamtinių dujų per šį terminalą tiekėjams. SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalyse vieniems ūkio subjektams yra nustatytas visiškai nepagrįstas ir neproporcingas įpareigojimas pirkti nustatytą gamtinių dujų kiekį iš kito ūkio subjekto. Dėl SGD terminalo įstatymo 11 straipsnyje nustatyto įpareigojimo bent 25 procentus sunaudojamų gamtinių dujų pirkti iš SGD terminalo yra akivaizdžiai suvaržoma vartotojo pasirinkimo laisvė.

1.4. Pagal SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas). Toks ribojimas yra taikomas tik tuomet, jeigu dujos importuojamos jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais, tačiau netaikomas, jeigu gamtinės dujos importuojamos per SGD terminalą. Ta pati gamtinių dujų tiekimo rinkoje įprasta „imk arba mokėk“ sąlyga yra vertinama skirtingai, atsižvelgiant į dujų tiekimo infrastruktūrą. Šitaip sukuriamos skirtingos gamtinių dujų tiekimo sąlygos ir pažeidžiami lygiateisiškumo, ūkinės veiklos laisvės, sąžiningos konkurencijos užtikrinimo principai.

1.5. Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“ (2012 m. liepos 11 d. redakcija) (toliau – ir Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199) pritarta, kad akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“ (toliau – AB „Klaipėdos nafta“), kaip SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų SGD terminalo projektą. Tai reiškia, kad AB „Klaipėdos nafta“ Vyriausybės sprendimu be konkurso parinkta SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrove, nors yra (gali būti) kitų bendrovių, norinčių statyti SGD terminalą. Dėl to pažeidžiamos Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

2.1. SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas – gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalis, kurią sudaro SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis), – laikytinas mokesčiu ar kitu privalomu mokėjimu, nes jis atitinka visus mokesčio ar kito privalomo mokėjimo požymius: SGD terminalo priedą privalo mokėti visi gamtinių dujų sistemos naudotojai, kuriems teikiama gamtinių dujų perdavimo paslauga (privalomumo požymis); SGD terminalo priedo mokėtojai negauna jokių paslaugų nei iš šio priedo administratoriaus, nei iš SGD terminalo projektą įgyvendinančios bendrovės (neatlygintinumo požymis); SGD terminalo priedą nustato valstybės institucijos, neatsižvelgdamos į šio priedo mokėtojų valią (vienašališkumo požymis); apmokestinama gamtinių dujų perdavimo paslauga (nuolatinio apmokestinamo objekto požymis); SGD terminalo priedas apskaičiuojamas kaip atitinkama pinigų suma už parduotas gamtines dujas ir juo finansuojamos valstybės funkcijos (piniginės prievolės valstybei požymis).

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad tokie esminiai mokesčio elementai kaip mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio dydžiai (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys ir lengvatos, baudos ir delspinigiai turi būti nustatomi įstatymu. Kadangi SGD terminalo priedas atitinka visus minėtus mokesčio požymius, pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį esminiai jo elementai (dydis (tarifai), mokėjimo terminai, išimtys, lengvatos, baudos, delspinigiai ir kt.) turi būti nustatyti įstatymu. Tačiau nei SGD terminalo įstatyme, nei kituose įstatymuose SGD terminalo priedo esminiai elementai nėra nustatyti.

2.2. Seimas neturi teisės pavesti Vyriausybei ar kuriai nors kitai institucijai įgyvendinti jo konstitucinę kompetenciją. Įstatymų leidėjas, SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatydamas, kad į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą SGD terminalo įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (ar jų dalis) gali būti įtraukiamos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka ir sąlygomis, pavedė šiai institucijai nustatyti SGD terminalo priedo, kaip mokesčio, esminius elementus, t. y. įgyvendinti savo konstitucinę kompetenciją, ir taip pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalį, konstitucinį valdžių padalijimo principą.  

1.1. SGD terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu reguliavimu nedraudžiama statyti kitų SGD terminalų. Priešingai, įgyvendinus SGD terminalo projektą bus išplėsta gamtinių dujų rinkos dalyvių ūkinės veiklos laisvė – bus sudaryta galimybė atsirasti rinkoje naujiems gamtinių dujų importuotojams ir tiekėjams, importuotojai galės įsigyti gamtinių dujų pasaulinėje suskystintų gamtinių dujų rinkoje, naudotis konkurencingos rinkos teikiamais privalumais ir pan. Net jei būtų nuspręsta, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu ribojama ūkinės veiklos laisvė, toks ribojimas neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, nes ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama.

Energetika yra nacionaliniam saugumui strategiškai svarbus sektorius, o valstybė turi kontroliuoti strategiškai svarbius objektus. Įprasta, kad plėtoti ir valdyti tam tikrą energetikos infrastruktūrą pavedama strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčioms bendrovėms, pvz., „Lietuvos energija“, UAB, yra strateginių elektrinių savininkė, LITGRID, AB, – elektros perdavimo sistemos operatorė, AB LESTO – elektros skirstomųjų tinklų operatorė. Visi šie subjektai yra ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymu (toliau – Strateginių įmonių įstatymas), privalo būti kontroliuojami valstybės. SGD terminalo strateginė reikšmė pripažįstama SGD terminalo įstatyme, Strateginių įmonių įstatyme, Lietuvos Respublikos energetikos įstatyme, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatyme, Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje, Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133 patvirtintoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje. Valstybė privalo kontroliuoti SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovę, kad užtikrintų šio projekto įgyvendinimą. 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių, kuriuo panaikinama Tarybos direktyva 2004/67/EB (toliau – Reglamentas (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių), 6 straipsnio 1 dalimi valstybės narės yra įpareigotos ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 3 d. užtikrinti gamtinių dujų infrastruktūros standartą (N-1). Pagal šį standartą reikalaujama turėti infrastruktūrą, leidžiančią esamo tiekimo sutrikimo atveju patenkinti Lietuvos gamtinių dujų poreikį. Daugeliui gamtinių dujų rinkoje veikiančių įmonių tiesioginę ar netiesioginę įtaką daro OAO „Gazprom“ (Rusija), todėl šios įmonės nėra suinteresuotos užtikrinti alternatyvių gamtinių dujų tiekimo šaltinių. Taigi, valstybei pakankamai nekontroliuojant SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės (neturint 2/3 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų), tokia bendrovė galėtų būtų tiesiogiai ar netiesiogiai priversta delsti įgyvendinti SGD terminalo projektą arba visiškai tai sustabdyti. Dėl to valstybė, siekdama laiku ir tinkamai įgyvendinti N-1 standartą, privalo kontroliuoti SGD terminalo projektą įgyvendinančią bendrovę. Kadangi pagal šį standartą SGD terminalas turi būti pastatytas ne vėliau kaip iki 2014 m. gruodžio 3 d., SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės finansinė padėtis, turimi žmogiškieji ištekliai ir kiti pajėgumai turi būti tokie, kad per trumpą laiką būtų galima įgyvendinti valstybei itin svarbų projektą. Todėl buvo būtina, kad Vyriausybė pritartų tam, kuri konkreti bendrovė, kurios 2/3 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų dauguma priklauso valstybei, įgyvendins SGD terminalo projektą. SGD terminalo įstatyme nustačius, kad SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė turi būti kontroliuojama valstybės ir turėti Vyriausybės pritarimą, siekta užtikrinti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus: įgyvendinti visuomenei svarbų SGD terminalo projektą, užtikrinti nacionalinį saugumą, vartotojų interesus, skatinti konkurenciją gamtinių dujų sektoriuje.

Teisės aktuose nėra reikalavimo rengti konkursą SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovei parinkti. Konkurso tikslas būtų išrinkti tinkamiausią bendrovę SGD terminalo projektui įgyvendinti. Pagal SGD terminalo įstatymą kandidatais tokiame konkurse galėtų būti tik valstybės kontroliuojami (nacionalinio saugumo interesus atitinkantys) subjektai. Nors teoriškai buvo galima nustatyti reikalavimą organizuoti konkursą, kuriame galėtų dalyvauti tik valstybės valdomos įmonės, tačiau toks reikalavimas būtų buvęs neracionalus, būtų sugaišta daugiau laiko ir dėl to galėtų būti vėluojama įgyvendinti SGD terminalo projektą ir pagal N-1 standartą užtikrinti dujų tiekimo saugumą. Be to, valstybė ir be konkurso turi visą jai reikiamą informaciją apie savo valdomas įmones, todėl konkursas būtų tik nereikalingas formalumas, dėl kurio būtų netikslinga naudoti valstybės lėšas. SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė (AB „Klaipėdos nafta“), nors ir paskirta be konkurso, yra perkančioji organizacija, todėl vykdo su SGD terminalo projektu susijusius viešuosius pirkimus (išskyrus įstatymų leidžiamas išimtis). Taip garantuojama, kad SGD terminalo projektas būtų vykdomas skaidriai ir mažiausiomis sąnaudomis.

1.2. SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas yra atlyginimas už paslaugas, o tai nėra nei turto nusavinimas, nei nuosavybės teisių apribojimas. Šis priedas nustatytas tik gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojams, o ne apskritai visiems Lietuvos gyventojams. SGD terminalo priedas yra atlyginimas už paslaugas, susijusias su gamtinių dujų perdavimu į gamtinių dujų sistemą. Kiekviena paslauga turi būti atlyginama, jei nesusitarta priešingai. Kitaip nei turto nusavinimo atveju, šis mokėjimas turi būti vykdomas ne valstybei, o perdavimo sistemos operatoriui, ir tik tol, kol yra naudojamasi perdavimo sistema. Įpareigojus mokėti SGD terminalo priedą nuosavybė nėra ribojama, nes mokėti šį priedą yra piniginė prievolė, valstybės nustatyta gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojams už naudojimąsi gamtinių dujų perdavimo sistema. SGD terminalu gamtinės dujos bus perduodamos į perdavimo sistemą. Gamtinių dujų sistemos naudotojų prievolė atsiskaityti už teikiamas paslaugas yra numatyta teisės aktuose. Atsiskaitymas už paslaugas neturėtų būti laikomas nuosavybės teisės apribojimu, juo labiau nusavinimu.

Net jei ginčijamu reguliavimu nuosavybė ir yra ribojama, toks ribojimas leidžiamas. Užtikrinti nacionalinį energetinį saugumą neabejotinai yra valstybės pripažintas ir teisės ginamas visuomenės interesas, tai yra bendras visų Lietuvos Respublikos piliečių interesas. SGD terminalo įrengimas ir jo sujungimas su gamtinių dujų perdavimo sistema laikytinas neatsiejama bendros gamtinių dujų sistemos plėtros dalimi. Gamtinių dujų sistemos vartotojas turi mokėti ne tik už tiesiogiai naudojamą infrastruktūrą, bet ir už visą gamtinių dujų sistemos perdavimo infrastruktūrą. SGD terminalą finansuoti vartotojų lėšomis yra būtina siekiant užtikrinti nacionalinį energetinį saugumą. Be SGD terminalo priedo, kurį mokės visi gamtinių dujų vartotojai, nebūtų įmanoma efektyviai ir laiku įgyvendinti projekto. SGD terminalo priedo įtraukimas į perdavimo paslaugos kainą yra vienas optimaliausių finansavimo mechanizmų, nes taip fiksuotos sąnaudos yra paskirstomos visiems dujų vartotojams proporcingai pagal jiems patiektą gamtinių dujų kiekį. Be to, SGD terminalo priedo mokėjimą kontroliuoja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri užtikrina, kad į perdavimo paslaugos kainą būtų įtrauktos tik pagrįstos sumos ir kad ši kaina nepagrįstai neišaugtų. 

1.3. Perdavimo sistemos operatoriaus, kuriam nustatyta pareiga administruoti SGD terminalo priedo lėšas, nuosavybės teisės nepažeidžiamos. Privataus subjekto pareigą vykdyti valstybės funkcijas suponuoja nuosavybės socialinė funkcija. Perdavimo sistemos operatoriaus sąnaudos, susijusios su pavedimu administruoti SGD terminalo priedo lėšas, SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nėra tiesiogiai numatytos, nes joje nustatyta, kad SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, vadovaujantis Energetikos įstatyme, Gamtinių dujų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytais energijos kainų reguliavimo reikalavimais. Būtent Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimtuose teisės aktuose nustatyta, kad SGD terminalo priedo lėšų administravimo sąnaudos yra įtraukiamos į SGD terminalo priedą, taip pat patvirtinta konkreti suma šioms administravimo sąnaudoms padengti. Taigi privataus subjekto patiriamos SGD terminalo priedo lėšų administravimo sąnaudos yra tinkamai atlyginamos.

1.4. Į Lietuvą gamtinės dujos buvo tiekiamos vienintelio išorės tiekėjo. Jeigu SGD terminalo įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinta 25 procentų taisyklė nebūtų nustatyta, SGD terminalas negarantuotų ilgalaikės konkurencingos rinkos sukūrimo. Esant laisvai ir konkurencingai rinkai gamtinių dujų importuotojai ir vartotojai galėtų laisvai pasirinkti infrastruktūrą, per kurią jiems būtų tiekiamos gamtinės dujos. 25 procentų taisykle siekiama užtikrinti SGD terminalo projekto įgyvendinimą ir tolesnę jo veiklą, ši taisyklė yra būtina technologiniam ir ekonominiam SGD terminalo veiklos minimumui užtikrinti. SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga įsigyti 25 procentus dujų ne tik per SGD terminalą, bet ir jungiamaisiais gamtinių dujų vamzdynais. Taip užtikrinama, kad jungiamaisiais vamzdynais ir per SGD terminalą dujas tiekiantys asmenys turėtų lygias konkurencines galimybes, t. y. turėtų po 25 procentus rinkos dalies. Likusi 50 procentų rinkos dalis būtų nereguliuojama ir priklausytų nuo rinkos dalyvių gebėjimo veikti sąžiningos konkurencijos sąlygomis. Ginčijamu reguliavimu sukuriama importuotojų galimybė pasirinkti gamtinių dujų tiekimo infrastruktūrą ir tiekėją, todėl ūkinės veiklos laisvė yra ne ribojama, o išplečiama.

Net jei ūkinės veiklos laisvė ribojama, ginčijamos SGD terminalo įstatymo nuostatos atitinka visas sąlygas, taikomas konstituciškai teisėtam ribojimui: 25 procentų taisyklė yra būtina siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą ir taip užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus (bendrą tautos gerovę, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą ir energetinį saugumą); 25 procentų taisyklė taikoma tiek esamai gamtinių dujų tiekimo infrastruktūrai, tiek naujai infrastruktūrai – SGD terminalui, ji nėra absoliuti, leidžiama pasirinkti per SGD terminalą tiekiamų dujų tiekėją, sudaryti mainų sandorius ir kt.; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

SGD terminalas sudarys prielaidas vartotojams įsigyti gamtinių dujų konkurencingomis pasaulinėje suskystintų gamtinių dujų rinkoje nustatytomis kainomis, taip pat tikėtina, kad dėl konkurencijos sumažės ir iš Rusijos tiekiamų gamtinių dujų kaina. Kadangi Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija vykdys SGD terminalo operatoriaus teikiamų paslaugų kainos ir kitos su prekyba gamtinėmis dujomis per SGD terminalą susijusios kainos reguliavimą, bus užtikrinami vartotojų interesai, jie nebus įpareigoti įsigyti gamtinių dujų nepagrįstai didele kaina.

1.5. SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį „imk arba mokėk“ sąlygą draudžiama taikyti tik tiekėjams, tiekiantiems gamtines dujas į Lietuvos Respubliką jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais, tačiau nedraudžiama jos taikyti per SGD terminalą dujas tiekiantiems tiekėjams, grindžiamas tuo, kad gamtinių dujų vamzdynais importuojamas gamtines dujas tiekia vienintelis tiekėjas, kuris Lietuvos rinkoje užima monopolinę padėtį. Šis tiekėjas turi rinkos galią, todėl pirkėjams gali vienašališkai primesti „imk arba mokėk“ sąlygą. SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatoje skirtingas teisinis reguliavimas nustatytas dviem skirtingoms asmenų (ūkio subjektų) grupėms, kurių padėtis jų ekonominės įtakos ir galios, patirties rinkoje ir konkurencinės aplinkos požiūriu yra skirtinga. „Imk arba mokėk“ įsipareigojimas yra teisinė priemonė, sudaranti galimybę dominuojančią ar monopolinę padėtį užimančiam tiekėjui užsitikrinti stabilią rinkos dalį gana ilgam laikotarpiui ir taip riboti konkurentų galimybes plėtoti veiklą. Neapribojus šios galimybės nebūtų galima pasiekti SGD terminalo įstatyme nustatytų tikslų sukurti dujų sektoriuje konkurencingą rinką, kuri yra vartotojų gerovės pagrindas. Ginčijamas teisinis reguliavimas skirtas monopolijai reguliuoti, „imk arba mokėk“ įsipareigojimo sąlygos nebus taikomos subjektams, kurie Lietuvos rinkai dujas tieks per SGD terminalą. Per SGD terminalą veikiantys tiekėjai taps naujais Lietuvos gamtinių dujų tiekimo rinkos dalyviais, kurie dėl pirkėjų (importuotojų) konkuruos tarpusavyje ir su dabartine monopolininke. Šie subjektai, būdami nauji rinkos dalyviai, rinkoje neturės derybinės galios, taip pat neturės reikšmingos rinkos dalies, galimybių vienašališkai primesti sutarčių sąlygų, nusistovėjusių verslo santykių ir veiks konkurencingos rinkos sąlygomis. Įstatyme pagrįstai nustatytas draudimas tiekėjams, tiekiantiems gamtines dujas gamtinių dujų vamzdynais, taikyti „imk arba mokėk“ sąlygą, nes nenustačius šio draudimo būtų sudarytos sąlygos toliau išlaikyti monopolinę vieno gamtinių dujų tiekėjo padėtį. Gamtinių dujų tiekėjai, kurie tieks dujas per SGD terminalą, kitaip nei gamtinių dujų vamzdynu dujas tiekiantis tiekėjas, veiks konkurencingoje aplinkoje – skirtingai nuo dujų vamzdyno infrastruktūros, per SGD terminalą dujas galės tiekti keli konkuruojantys tiekėjai, o dujų importuotojai turės galimybę per SGD terminalą įsigyti bet kurio pasaulyje veikiančio dujų tiekėjo siūlomų gamtinių dujų. Nustatytu ribojimu ne suvaržomos asmenų teisės plėtoti gamtinių dujų tiekimo verslą, o tik nustatomi būtini reikalavimai sutarčių turiniui siekiant apriboti gamtinių dujų tiekimo rinkoje veikiančių asmenų galimybes reikalauti iš pirkėjų prisiimti ilgalaikius pirkimo įsipareigojimus, ribojančius pirkėjų teises ir užkertančius kelią galimai konkurencijai.

2.1. SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas SGD terminalo priedas neturi mokesčiams būdingų požymių, kaip tai suprantama pagal mokesčių teisę. SGD terminalo priedas yra ne piniginė prievolė valstybei, bet valstybės nustatytas privalomas mokėjimas SGD terminalo operatoriui – AB „Klaipėdos nafta“, kurį gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojai moka Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka ir sąlygomis atsiskaitydami už gamtinių dujų perdavimo paslaugą. Taigi SGD terminalo priedą moka ne visi fiziniai ir juridiniai asmenys, o tik tie, kurie naudojasi gamtinių dujų perdavimo paslauga, jis mokamas ne į valstybės biudžetą ir yra naudojamas įstatyme nurodytoms SGD terminalo sąnaudoms padengti.

Mokesčių santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai mokesčių mokėtojų ir valstybės vykdomosios valdžios institucijų santykiai, už mokesčių įstatymų pažeidimus taikoma finansinė, administracinė, baudžiamoji atsakomybė. Tuo tarpu SGD terminalo priedą gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojai SGD terminalo operatoriui moka per gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorių, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija SGD terminalo priedo dydį nustato vadovaudamasi energijos kainų reguliavimo principais, iš gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojų, nesumokėjusių SGD terminalo priedo, nesumokėta suma gali būti išieškoma teismine tvarka, jiems netaikoma administracinė ar baudžiamoji atsakomybė. 

2.2. Investicijos į infrastruktūrą yra labai svarbios užtikrinant gamtinių dujų tiekimo saugumą. SGD terminalo sąnaudos, kurios dengiamos iš vartotojų surenkamomis SGD terminalo priedo lėšomis, yra privataus ūkio subjekto (SGD terminalo operatoriaus) patirtos sąnaudos, kurios suvisuomeninamos panašiai kaip ir jungiamųjų dujotiekių atveju. SGD terminalo sąnaudų suvisuomeninimas grindžiamas viešuoju interesu. Pagrindinis SGD terminalo tikslas – užtikrinti gamtinių dujų tiekimo saugumą. Tačiau tam, kad SGD terminalas galėtų padėti valstybei pasiekti šį tikslą, būtina sudaryti sąlygas SGD terminalo projektą įgyvendinančiai bendrovei efektyviai įgyvendinti teises ir vykdyti pareigas. Kaip yra konstatavusi Europos Komisija, be SGD terminalo priedo ir pirkimo įpareigojimo SGD terminalas nebūtų konkurencingas ir perspektyvus, jam trūktų finansavimo ir jis negalėtų vykdyti investicijų, be pagalbos nebūtų galima praktiškai įgyvendinti terminalo projekto ir taip padėti užtikrinti gamtinių dujų tiekimo saugumo.

2.3. SGD terminalo sąnaudų suvisuomeninimą lemia keli objektyvūs veiksniai. Tai, kad gamtinių dujų tiekimo šaltiniai nediversifikuojami, iš esmės yra pagrindinė didelės gamtinių dujų kainos priežastis. Didelę gamtinių dujų kainą lemia ir tai, kad konkurencija didmeninėje ir mažmeninėje tiekimo rinkoje iš esmės negalima, nes visos gamtinės dujos tiekiamos iš to paties šaltinio, t. y. gamtinių dujų tiekimo iš išorės rinkoje yra monopolinė padėtis, dėl kurios Lietuvos gamtinių dujų vartotojai priversti gamtines dujas įsigyti nepalankiomis kainomis. Didelė gamtinių dujų kaina daro neigiamą poveikį ne tik individualiems vartotojams, bet ir visam Lietuvos ūkiui, nes didelės energetinių išteklių kainos turi tiesioginės įtakos didesnei Lietuvoje gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų savikainai, daro neigiamą poveikį namų ūkių perkamajai galiai. Tokiomis aplinkybėmis SGD terminalo sąnaudų suvisuomeninimas įtraukiant jas į gamtinių dujų perdavimo kainą atitinka valstybės ir visuomenės interesus, taip pat šią gamtinių dujų perdavimo kainos dedamąją tiesiogiai ar netiesiogiai mokančių asmenų (pvz., šilumos, pagamintos deginant dujas, vartotojų) interesus.

SGD terminalas, kartu ir SGD terminalo priedas, duos trejopą naudą. Pirma, SGD terminalas užtikrins gamtinių dujų tiekimo saugumą ir patikimumą, nes tai yra alternatyvus gamtinių dujų tiekimo šaltinis, kuriuo, esant būtinybei, galės naudotis net ir tie gamtinių dujų naudotojai, kurie šiuo metu dujas gauna tik vamzdynais iš OAO „Gazprom“. Antra, SGD terminalas leis užtikrinti gamtinių dujų tiekimo šaltinių diversifikavimą ir panaikinti priklausomybę nuo vienintelio išorės gamtinių dujų tiekėjo. Trečia, SGD terminalas skatins konkurenciją gamtinių dujų sektoriuje, nes bus sudarytos prielaidos formuotis gamtinių dujų rinkai, kurioje atsiras naujų gamtinių dujų importuotojų, o esamiems rinkos dalyviams bus sudaryta galimybė pasirinkti gamtinių dujų tiekėją. Gamtinių dujų rinkoje atsiradus konkurencijai, gamtinių dujų kaina mažės ir tai duos naudos tiesiogiai ir netiesiogiai gamtines dujas vartojantiems asmenims, kartu valstybei ir visai visuomenei.  

2.4. Iš kaip SGD terminalo priedas surinktų lėšų turėtų būti dengiamos ne tik investicinės, bet ir veiklos sąnaudos. Šių sąnaudų kompensavimas SGD terminalo operatoriui grindžiamas tuo, kad valstybė paveda SGD terminalo operatoriui vykdyti viešuosius interesus atitinkančią paslaugą – eksploatuoti SGD terminalą. Europos Komisija taip pat pripažino, kad pavedimas įrengti SGD terminalą ir jį eksploatuoti yra bendros ekonominės svarbos paslaugas atitinkanti užduotis. 

2.5. Taigi SGD terminalo priedas negali būti laikomas mokesčiu ar kitu privalomu mokėjimu mokesčių teisės požiūriu, nes jis neturi mokesčiams būdingų požymių. SGD terminalo priedas yra viena iš priemonių, sudarančių sąlygas užtikrinti, kad visos pagrįstos ypatingos valstybinės svarbos ekonominį projektą įgyvendinančio ūkio subjekto patirtos SGD terminalo įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos bus padengtos. Tai padeda pasiekti pagrindinį tikslą – užtikrinti gamtinių dujų tiekimo saugumą. Šis tikslas yra valstybės politikos dalis, ši politika nebūtinai turi būti finansuojama iš valstybės surenkamų mokesčių, ji gali būti vykdoma skatinant ūkio subjektus įgyvendinti valstybei svarbius projektus. SGD terminalo įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos, kurias padengia gamtinių dujų vartotojai atsiskaitydami už gamtinių dujų perdavimą, nėra ir negali būti laikomos valstybės mokesčio objektu.

3.1. Ginčijamu Vyriausybės nutarimu, kuriuo pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“ įgyvendintų SGD terminalo projektą, nenustatyta jokių atitinkamos ūkinės veiklos ribojimų ar draudimų statyti panašius SGD terminalus. Vyriausybė SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovę pasirinko laikydamasi SGD terminalo įstatyme tokiai bendrovei nustatytų reikalavimų ir atsižvelgdama į tokios bendrovės galimybes vykdyti SGD terminalo projektą, teisės aktuose nebuvo nustatyta reikalavimo rengti konkursą SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovei parinkti.

3.2. AB „Klaipėdos nafta“ buvo vienintelė ir tinkamiausia bendrovė SGD terminalo projektui įgyvendinti. SGD terminalo įstatymo ir ginčijamo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu AB „Klaipėdos nafta“ jau buvo strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinti bendrovė, kurios daugiau kaip 2/3 akcijų valdė valstybė, t. y. ji atitiko SGD terminalo įstatyme ir Strateginių įmonių įstatyme nustatytus reikalavimus. AB „Klaipėdos nafta“ taip pat jau buvo atlikusi parengiamuosius darbus SGD terminalo projektui įgyvendinti, todėl pavesti jai tęsti projektą buvo efektyviausia. Be to, AB „Klaipėdos nafta“ veikia Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, kuris buvo laikomas realiausia SGD terminalo statybos vieta, jos veikla yra analogiška SGD terminalo veiklai – AB „Klaipėdos nafta“ valdo naftos produktų perpylimo terminalą (SGD terminalas vykdys gamtinių dujų „perpylimo“ (išdujinimo) veiklą). Taigi AB „Klaipėdos nafta“ turėjo patirties ir tinkamiausią personalą SGD terminalo projektui įgyvendinti. Be to, AB „Klaipėdos nafta“ buvo finansiškai pajėgi įgyvendinti šį projektą. Pritariant tam, kad AB „Klaipėdos nafta“ įgyvendintų SGD terminalo projektą, nebuvo jokių kitų subjektų, kurie būtų aiškiai pageidavę tapti SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrove.   

1.1. Seimas 2012 m. birželio 12 d. priėmė Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymą. Šio įstatymo 11 straipsnio „Prekyba gamtinėmis dujomis“ 1, 2, 3 dalyse, kurių atitiktį Konstitucijai prašo ištirti pareiškėja – Seimo narių grupė, buvo nustatyta:

1.2. Seimas 2013 m. birželio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2013 m. liepos 16 d. (su tam tikra išimtimi), kuriuo pakeitė SGD terminalo įstatymo 11 straipsnį (2012 m. birželio 12 d. redakcija) ir jį išdėstė nauja redakcija. 

SGD terminalo įstatymo 11 straipsnyje „Prekyba gamtinėmis dujomis“ (2013 m. birželio 27 d. redakcija) yra nustatyta:

„1. Siekiant užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, tai yra SGD terminalo technologinį pajėgumą, reikalingą nuolat ir efektyviai patenkinti gamtinių dujų poreikį Lietuvos Respublikoje, taip pat siekiant garantuoti SGD terminalo veiklos technologinį ir ekonominį pagrįstumą bei skatinti efektyvų diversifikuotų gamtinių dujų tiekimo šaltinių konkurencingumą, valstybės reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka privalo būti tiekiamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos. Vyriausybė patvirtina SGD terminalo būtinajai veiklai užtikrinti reikalingą minimalų metinį dujinamų gamtinių dujų kiekį, kuriuo pripažįstamas SGD terminalo operatoriaus ar bendrovės deklaruotas suskystintų gamtinių dujų kiekis, kuris yra pagrįstai reikalingas stabiliam SGD terminalo dujinimo technologijos procesui minimaliu nepertraukiamu režimu palaikyti (toliau – SGD terminalo būtinasis kiekis).

2. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo vykdymą užtikrina paskirtasis tiekėjas, vadovaudamasis šiame įstatyme ir Vyriausybės nustatytais reikalavimais. Paskirtąjį tiekėją Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis konkurso būdu paskiria Energetikos ministerija. Paskirtuoju tiekėju gali būti skiriama įmonė, kurioje valstybei tiesiogiai ar netiesiogiai priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų. Paskirtasis tiekėjas negali vykdyti veiklos, susijusios su energijos perdavimu ir (ar) skirstymu, taip pat kita paskirtojo tiekėjo veikla, jo valdymas ir organizacinė struktūra neturi prieštarauti veiklos gamtinių dujų sektoriuje atskyrimo ir nepriklausomumo reikalavimams. Paskirtasis tiekėjas pripažįstamas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčia įmone.

3. Elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamintojai, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis paskirstomos remtinos elektros energijos gamybos apimtys ir (ar) kurių gaminamos energijos kaina yra valstybės reguliuojama (toliau – energijos gamintojai), nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamų gamtinių dujų tiekimą privalo užsitikrinti tokia tvarka:

1) pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kurių pagrindu energijos gamintojai paveda paskirtajam tiekėjui pagal galiojančius teisės aktus pirkti suskystintas gamtines dujas ir (ar) SGD terminale dujinamas gamtines dujas energijos gamintojų gamtinių dujų poreikiui užtikrinti, pirmumo tvarka tiekiamas per SGD terminalą įvežtų gamtinių dujų kiekis, atitinkantis SGD terminalo būtinąjį kiekį, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, kuris paskirstomas energijos gamintojams Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, atsižvelgiant į energijos gamintojų gamtinių dujų poreikį kiekvienais metais. Sutartys su paskirtuoju tiekėju sudaromos 5 metams ar, šalių tarpusavio susitarimu, ilgesniam laikotarpiui;

2) įgyvendinus šios dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą, likusiam energijos gamintojo gamtinių dujų poreikiui užtikrinti gamtinės dujos, vadovaujantis ekonominio naudingumo principu, tiekiamos dvišalių sutarčių su gamtinių dujų tiekėjais pagrindu ar įsigyjamos biržoje. Gamtinių dujų pirkimus energijos gamintojai vykdo teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis;

3) energijos gamintojų, taip pat kitų elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybos veiklą vykdančių asmenų pageidavimu viso elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamo gamtinių dujų kiekio tiekimas užtikrinamas pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kurių pagrindu energijos gamintojai suteikia įgaliojimus paskirtajam tiekėjui pagal galiojančius teisės aktus pirkti suskystintas gamtines dujas ir (ar) gamtines dujas energijos gamintojų gamtinių dujų poreikiui užtikrinti, įvertinus šios dalies 1 punkte nustatytą reikalavimą.

4. Energijos gamintojai, planuodami gamtinių dujų poreikį ir derindami gamtinių dujų tiekimo grafiką pagal sutartis su kitais gamtinių dujų tiekėjais, užtikrina šio straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytų sutarčių su paskirtuoju tiekėju tinkamą vykdymą ir nesudaro naujų sutarčių, kuriomis būtų pažeidžiamas privalomas reikalavimas dėl per SGD terminalą įvežamų gamtinių dujų tiekimo pirmumo tvarka.

5. Jeigu viso elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamo gamtinių dujų kiekio tiekimas užtikrinamas pagal sutartis su paskirtuoju tiekėju, kaip nurodyta šio straipsnio 3 dalies 3 punkte, energijos gamintojo gamtinių dujų vartojimo balansavimą vykdo paskirtasis tiekėjas. Jeigu likęs energijos gamintojo gamtinių dujų poreikis užtikrinamas šio straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytu būdu, energijos gamintojo gamtinių dujų vartojimo balansavimą užsitikrina pats energijos gamintojas.

6. Komisija tvirtina gamtinių dujų, kurias energijos gamintojams parduoda paskirtasis tiekėjas, kainos skaičiavimo metodiką. Komisija derina paskirtojo tiekėjo apskaičiuotą bei taikomą šių gamtinių dujų kainą, atsižvelgdama į kainos skaičiavimo metodikoje nustatytas kainos dedamąsias ir jų taikymą. Paskirtojo tiekėjo parduodamų gamtinių dujų kaina, suderinta su Komisija, pripažįstama pagrįstomis energijos gamintojų kuro įsigijimo sąnaudomis ir įtraukiama į jiems taikomas valstybės reguliuojamas energijos kainas.

7. Šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą ir kontrolę vykdo Komisija, vadovaudamasi jos patvirtintomis Prekybos gamtinėmis dujomis priežiūros taisyklėmis. Komisija jai pavestoms funkcijoms atlikti turi teisę gauti iš valstybės institucijų, įstaigų ir organizacijų bei energetikos įmonių informaciją apie gamtinių dujų įvežimą į Lietuvos Respubliką ir įsigyjamus gamtinių dujų kiekius iš skirtingų šaltinių, taip pat kitą susijusią informaciją, reikalingą faktiniam gamtinių dujų tiekimo diversifikavimui Lietuvos Respublikos gamtinių dujų rinkoje įvertinti.

8. Šiame straipsnyje nustatyti reikalavimai laikomi privaloma energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos sąlyga, už kurios nevykdymą ar netinkamą vykdymą, taip pat už kitus susijusius energetikos sektoriaus reguliuojamos veiklos pažeidimus energetikos įmonėms gali būti skiriamos baudos Energetikos įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo tinkamą vykdymą Vyriausybė papildomai įvertina teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis, tvirtindama viešuosius interesus atitinkančias paslaugas elektros energetikos sektoriuje teikiančius asmenis ir energijos gamintojams paskirstydama remtinos elektros energijos gamybos apimtis.

9. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyto įpareigojimo taikymo laikotarpį, kuris negali būti ilgesnis kaip pradinis SGD terminalo eksploatavimo laikotarpis, tai yra 10 metų nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios, nustato Vyriausybė. Šio įpareigojimo vykdymas Vyriausybės sprendimu gali būti sustabdytas ar nutrauktas nepasibaigus nustatytam laikotarpiui, kai Komisija, suderinusi su Energetikos ministerija, pateikia Vyriausybei išvadą, kad Lietuvos Respublikos gamtinių dujų rinka yra pakankamai išvystyta ir integruota, kad efektyvios konkurencijos rinkoje sąlygomis būtų užtikrintas diversifikuotas gamtinių dujų tiekimas ir vartojimas, energijos tiekimo saugumas ir patikimumas bei vartotojų interesų apsauga. Komisija šias aplinkybes įvertina rengdama kiekvienų metų gamtinių dujų rinkos stebėsenos ataskaitą.

10. SGD terminalo operatoriaus teikiamų paslaugų kainos reguliuojamos Gamtinių dujų įstatyme nustatyta tvarka. Skystinimo paslaugų kainos gali būti diferencijuojamos SGD terminalo naudotojų grupėms taikant mutatis mutandis Gamtinių dujų įstatymo 9 straipsnio 14 dalies nuostatas. Kainų reguliavimą gamtinių dujų sektoriuje vykdo Komisija.“

Taigi SGD terminalo įstatymo 11 straipsnyje (2013 m. birželio 27 d. redakcija) nustatytas privalomo gamtinių dujų pirkimo iš SGD terminalo teisinis reguliavimas, pagal kurį, siekiant užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, ne ilgiau kaip 10 metų nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios valstybės reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai užtikrinti pirmumo tvarka privalo būti tiekiamos per SGD terminalą įvežtos gamtinės dujos, kurių minimalų metinį kiekį patvirtina Vyriausybė. Šį minimalų metinį dujinamų gamtinių dujų kiekį, užsitikrindami elektros energijai ir (ar) šilumos energijai gaminti sunaudojamų gamtinių dujų tiekimą, privalo įsigyti elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamintojai, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis paskirstoma remtinos elektros energijos gamybos apimtis ir (ar) kurių gaminamos energijos kaina yra valstybės reguliuojama.

1.3. Palyginus SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą su šiuo metu galiojančiu teisiniu reguliavimu, nustatytu šio įstatymo 11 straipsnyje (2013 m. birželio 27 d. redakcija), matyti, kad jis buvo pakeistas, inter alia pareiškėjos – Seimo narių grupės ginčijamu aspektu:

– nustatyta, kad, siekiant užtikrinti SGD terminalo būtinąją veiklą, per SGD terminalą įvežtas gamtines dujas, kurių minimalų metinį kiekį patvirtina Vyriausybė, ne ilgiau kaip 10 metų nuo SGD terminalo eksploatavimo pradžios privalo įsigyti elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamintojai ir tik valstybės reguliuojamai elektros energijos ir (ar) šilumos energijos gamybai užtikrinti;

– neliko nuostatos, kad per SGD terminalą importuojamų ir Lietuvos Respublikos gamtinių dujų vidaus rinkoje suvartojamų gamtinių dujų kiekis turi sudaryti ne mažiau kaip 25 procentus viso Lietuvos Respublikoje suvartojamo gamtinių dujų kiekio per metus;

– neliko nuostatų, kad gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Respubliką, įpareigojamos per SGD terminalą įsigyti ne mažiau kaip 25 procentus bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokios įmonės per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą, ir kad tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas).

Pažymėtina, kad, pakeitus SGD terminalo įstatymo 11 straipsnį (2012 m. birželio 12 d. redakcija), šio straipsnio 1, 2, 3 dalyse buvęs nustatytas teisinis reguliavimas nebuvo perkeltas į kitas šio straipsnio (2013 m. birželio 27 d. redakcija) dalis ar kitus šio įstatymo straipsnius.  

1.4. Taigi, įsigaliojus Seimo 2013 m. birželio 27 d. priimtam Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymui, SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalyse nustatyto teisinio reguliavimo, kurio atitiktį Konstitucijai tiek, kiek nurodyta, ginčija pareiškėja – Seimo narių grupė, turinys pakito.

Pažymėtina, kad šioje konstitucinės justicijos byloje nėra ginčijama SGD terminalo įstatymo 11 straipsnyje (2013 m. birželio 27 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai.

1.5. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalyje (1996 m. liepos 11 d. redakcija) nustatyta, kad ginčijamo teisės akto panaikinimas yra pagrindas priimti sprendimą pradėtą teiseną nutraukti.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 4 dalies formuluotė „yra pagrindas <...> pradėtai teisenai nutraukti“ aiškintina kaip nustatanti Konstitucinio Teismo teisę tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai, o ginčijamas teisės aktas (jo dalis) nebegalioja – jis yra pripažintas netekusiu galios (panaikintas arba pakeistas) arba jo galiojimas yra pasibaigęs, atsižvelgus į nagrinėjamos bylos aplinkybes, nutraukti pradėtą teiseną (inter alia 2006 m. kovo 28 d., 2011 m. gruodžio 22 d., 2012 m. gegužės 2 d. nutarimai).

1.6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nutrauktina šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjos – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar:

– SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 1, 2, 3 dalys tiek, kiek gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Respubliką, įpareigojamos per suskystintų gamtinių dujų terminalą įsigyti ne mažiau kaip 25 procentus bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokia įmonė per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims;

– SGD terminalo įstatymo 11 straipsnio (2012 m. birželio 12 d. redakcija) 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek joje nurodytas įpareigojimas negali būti taikomas mokant tik už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, tačiau yra taikomas mokant už per suskystintų gamtinių dujų terminalą importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4 dalims. 

1.1. Seimo 2007 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. X-1046 „Dėl Nacionalinės energetikos strategijos patvirtinimo“ patvirtintoje Nacionalinėje energetikos strategijoje inter alia nurodyta, kad Lietuvos energetikos sektoriaus silpnybė yra nuo monopolinio tiekėjo priklausančios ir ženkliai didėjančios gamtinių dujų kainos, realios konkurencijos dujų rinkoje nebuvimas, kad naujas SGD terminalas Baltijos regione ženkliai sumažintų priklausomybę nuo vienintelio gamtinių dujų šaltinio iš Rusijos (9 punktas), kad SGD terminalo statyba yra vienas svarbiausių uždavinių siekiant įgyvendinti Lietuvos energetikos strateginius tikslus (13 punktas). Pažymėtina, kad šis uždavinys yra nustatytas ir Seimo 2012 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. XI-2133 „Dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos patvirtinimo“ patvirtintoje Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje, kurios 79 punkte SGD terminalas įvardytas kaip prioritetinis dujų sektoriaus projektas gamtinių dujų kainoms sumažinti ir gamtinių dujų rinkai sukurti. 

Iš SGD terminalo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad, nesant SGD terminalo, vienintelis Lietuvos Respublikos vidaus rinkoje vartojamų gamtinių dujų šaltinis buvo jungiamaisiais gamtinių dujų vamzdynais per Baltarusijos Respubliką importuojamos OAO „Gazprom“ gamtinės dujos, kad monopolinė šio vienintelio išorės gamtinių dujų tiekėjo padėtis lėmė ne tik Lietuvos Respublikos gamtinių dujų sistemos nepasirengimą užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktuose nustatytą gamtinių dujų infrastruktūros standartą N-1 (t. y. tokį gamtinių dujų infrastruktūros techninį pajėgumą, kuris patenkintų bendrą gamtinių dujų poreikį valstybės teritorijoje, kai išskirtinai didelio gamtinių dujų poreikio dieną sutrinka vienos didžiausios gamtinių dujų infrastruktūros veikimas), visišką valstybės energetinę priklausomybę nuo vienintelio tiekėjo, bet ir vienašališką gamtinių dujų kainodarą, kuri tiesiogiai lėmė Lietuvos Respublikoje vartojamų gamtinių dujų, elektros energijos, šilumos energijos kainų, kartu ir bendrą kainų augimą.

1.2. SGD terminalo įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad SGD terminalo įstatymas priimtas įgyvendinant valstybės energetikos politikos strateginius tikslus ir uždavinius, vadovaujantis valstybės nacionalinio saugumo prioritetu ir atsižvelgiant į viešuosius interesus gamtinių dujų sektoriuje ir jų apsaugos poreikius bei siekiant sudaryti sąlygas gamtinių dujų tiekimo technologinėms ir prekybinėms alternatyvoms, didinančioms gamtinių dujų tiekimo saugumą ir patikimumą, ir skatinti konkurencingos ir integruotos gamtinių dujų rinkos plėtrą.

Kaip matyti iš SGD terminalo įstatymo projekto aiškinamojo rašto, SGD terminalo įstatymu siekiama, be kita ko, padidinti Lietuvos Respublikos energetinę nepriklausomybę nuo vienintelio išorės gamtinių dujų tiekėjo, skatinti konkurenciją gamtinių dujų rinkoje, pašalinti prielaidas vienašališkai nustatyti gamtinių dujų importo kainą.

1.3. Taigi apibendrinant konstatuotina, kad gamtinės dujos į Lietuvos Respubliką, nesant SGD terminalo, buvo tiekiamos iš vienintelio išorės tiekėjo ir jo monopolinė padėtis gamtinių dujų tiekimo rinkoje darė lemiamą įtaką gamtinių dujų kainoms; įstatymų leidėjas, priimdamas SGD terminalo įstatymą, siekė įgyvendinti valstybės energetikos politikos strateginius tikslus, atsižvelgti į viešuosius interesus gamtinių dujų sektoriuje ir jų apsaugos poreikius, sumažinti priklausomybę nuo šio vienintelio išorės gamtinių dujų tiekėjo, skatinti konkurenciją gamtinių dujų rinkoje, sudaryti prielaidas sumažinti gamtinių dujų kainas ir sąlygas gamtinių dujų tiekimo technologinėms ir prekybinėms alternatyvoms, didinti vartotojų aprūpinimo gamtinėmis dujomis saugumą ir patikimumą.

3.1. SGD terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų šio įstatymo nuostatų kontekste.

3.2. SGD terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurios atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, aiškintina ir kitų įstatymų nuostatų kontekste.

Taigi SGD terminalo įstatymo 5 straipsnyje nustatyti šie SGD terminalo projekto finansavimo šaltiniai: SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės nuosavos lėšos; SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės skolintos lėšos; gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalis, kurią sudaro SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis (vadinamasis SGD terminalo priedas); Europos Sąjungos paramos lėšos; kitos teisėtai gautos pajamos.

Vadinasi, SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas SGD terminalo priedas yra vienas iš SGD terminalo projekto finansavimo šaltinių.

4.1. SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, aiškintinas kitų SGD terminalo įstatymo nuostatų kontekste.

4.2. Kaip minėta, SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis) Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, vadovaujantis inter alia Energetikos įstatyme, Gamtinių dujų įstatyme nustatytais energijos kainų reguliavimo reikalavimais. Todėl aiškinant SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį būtina atsižvelgti į Energetikos įstatymo, Gamtinių dujų įstatymo nuostatas, kuriose įtvirtinti inter alia energijos kainų reguliavimo reikalavimai.

4.3. Seimas 2013 m. birželio 27 d. priėmė Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5, 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2013 m. liepos 16 d. (su tam tikra išimtimi), kuriuo pakeitė SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 12 d. redakcija) ir ją išdėstė taip: „SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudos, kurių nėra galimybės finansuoti iš kitų bendrovei prieinamų šaltinių, taip pat SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties visos pastoviosios eksploatavimo sąnaudos, reikalingos SGD terminalo veiklai užtikrinti, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nustatyta tvarka įtraukiamos į gamtinių dujų tiekimo saugumo papildomą dedamąją prie gamtinių dujų perdavimo kainos (toliau – papildoma dedamoji). Papildomą dedamąją Komisijos nustatyta tvarka surenka, administruoja ir SGD terminalo operatoriui ar bendrovei išmoka gamtinių dujų perdavimo sistemos operatorius (toliau – perdavimo sistemos operatorius).“

Šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingais aspektais palyginus SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2013 m. birželio 27 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) pažymėtina, kad joje nustatyto teisinio reguliavimo tiek, kiek yra įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas, kaip vienas iš SGD terminalo projekto finansavimo šaltinių, turinys, nepaisant iš dalies pakeistos terminijos, išliko nepakitęs. Pažymėtina ir tai, kad tiek pagal SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2012 m. birželio 12 d. redakcija), tiek pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį (2013 m. birželio 27 d. redakcija) vadinamasis SGD terminalo priedas buvo (ir yra) sudedamoji valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalis. Paminėtina, kad padarius minėtus pakeitimus šio priedo paskirtis išliko ta pati.

5.1. Vyriausybė 2012 m. vasario 15 d. priėmė nutarimą Nr. 199 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo“, įsigaliojusį 2012 m. vasario 29 d., kurio 1 punkte buvo nustatyta: „Pritarti, kad akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, veikdama kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, Lietuvos Respublikos teritorijoje įrengtų suskystintų gamtinių dujų terminalą suskystintoms gamtinėms dujoms importuoti, priimti ir dujinti ir (ar) papildomoms paslaugoms teikti, įskaitant laikinąjį saugojimą, būtiną dujinimo ir vėlesnio tiekimo į gamtinių dujų perdavimo sistemą procesui vykdyti.“

Iš Vyriausybės posėdžio, kuriame buvo priimtas Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199, rengimo medžiagos matyti, jog pritarti, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įrengtų SGD terminalo projektą, buvo siūloma įvertinus šios įmonės efektyvų valdymą, finansinį stabilumą, jos aukštos kvalifikacijos specialistus, įdiegtas pažangiausias technologijas, atliktus parengiamuosius SGD terminalo projekto darbus. Šiame kontekste pažymėtina, jog Vyriausybė 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1097 „Dėl gamtinių dujų terminalo projekto plėtros“ pritarė, kad AB „Klaipėdos nafta“ pradėtų rengti SGD terminalo projektą (1 punktas). 

Pažymėtina, jog iš Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 preambulės matyti, kad šis Vyriausybės nutarimas priimtas vadovaujantis inter alia Strateginių įmonių įstatymo (2009 m. liepos 21 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalies 7 punktu, pagal kurį AB „Klaipėdos nafta“ yra strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinti įmonė. Taigi Vyriausybei pritariant, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įrengtų SGD terminalą, AB „Klaipėdos nafta“ turėjo (ir turi) ypatingą teisinį statusą – ji įstatymu pripažinta strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčia įmone. 

5.2. Vyriausybė 2012 m. liepos 11 d. priėmė nutarimą Nr. 864 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimą Nr. 199 ir jį išdėstė nauja redakcija, jo 1 punkte nustatydama: „Pritarti, kad akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą.“ Iš Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) preambulės matyti, kad šis Vyriausybės nutarimas yra skirtas įgyvendinti SGD terminalo įstatymo inter alia 4 straipsnio 1 daliai, pagal kurią Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu SGD terminalo projektą įgyvendina SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų.

Palyginus Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 1 punkte (2012 m. vasario 15 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) 1 punkte matyti, kad teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingu aspektu nepakito, t. y. Vyriausybė pritaria, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų SGD terminalo projektą. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija), kurio 1 punkto atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra skirtas SGD terminalo įstatymui įgyvendinti.

5.3. Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas, tačiau jo 1 punktas, kurio atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, nebuvo pakeistas.

2.1. Minėtame Reglamente (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių inter alia nustatyta:

– „Kai kurios nors valstybės narės dujų tiekimo saugumui iškyla grėsmė, atsiranda akivaizdus pavojus, kad tos valstybės narės vienašališkai parengtos priemonės gali sutrikdyti tinkamą dujų vidaus rinkos veikimą ir dujų tiekimą vartotojams. Neseniai įgyta patirtis patvirtina, kad tokia rizika yra reali“ (5 konstatuojamoji dalis);

– „Sąjungai skirtų dujų transportavimo maršrutų ir tiekimo šaltinių įvairinimas labai svarbus siekiant pagerinti visai Sąjungai ir kiekvienai valstybei narei skirtų dujų tiekimo saugumą. Tiekimo saugumas ateityje priklausys nuo naudojamo kuro rūšių, dujų gavybos pokyčių Sąjungoje <...> bei tiekimo šaltinių įvairinimo Sąjungoje ir už jos ribų, įskaitant suskystintų gamtinių dujų (toliau – SGD) įrenginius“ (7 konstatuojamoji dalis);

– „Siekiant sumažinti krizių, kurios galėtų kilti sutrikus dujų tiekimui, poveikį, valstybės narės turėtų palengvinti energijos šaltinių, dujų tiekimo maršrutų ir tiekimo šaltinių įvairinimą“ (8 konstatuojamoji dalis);

– „Didelis dujų tiekimo Sąjungai sutrikimas <...> gali padaryti didelę žalą Sąjungos ekonomikai. Be to, dujų tiekimo sutrikimas gali padaryti didelę žalą visuomenei, visų pirma pažeidžiamoms vartotojų grupėms“ (9 konstatuojamoji dalis);

– „<...> didėjanti priklausomybė nuo importuojamos energijos – tai dar vienas svarbus pavojus Sąjungos energijos tiekimo saugumui ir <...> energetinis saugumas – tai vienas iš naujų saugumo politikos iššūkių. Dujų vidaus rinka yra svarbiausia priemonė, galinti padidinti energijos tiekimo Sąjungai saugumą ir sumažinti žalingą dujų tiekimo sutrikimo poveikį kiekvienai valstybei narei“ (11 konstatuojamoji dalis);

– „Vienos didžiausios dujų infrastruktūros veikimo sutrikimas (vadinamasis N-1 principas) yra tikroviškas scenarijus. Tokios infrastruktūros veikimo sutrikimu galima naudotis kaip lyginamuoju standartu, rodančiu, kokio dujų kiekio tiekimą valstybės narės turėtų sugebėti užtikrinti, ir tai yra tinkamas atskaitos taškas kiekvienos valstybės narės dujų tiekimo saugumo analizei atlikti“ (13 konstatuojamoji dalis);

– „Tinkama ir įvairi dujų infrastruktūra valstybėje narėje ir visoje Sąjungoje, ypač nauja dujų infrastruktūra, sujungianti dabartines izoliuotas sistemas, kurios sudaro vadinamąsias dujų salas, su kaimyninėmis valstybės narėmis, yra labai svarbi dujų tiekimo sutrikimo problemai spręsti“ (14 konstatuojamoji dalis);

– „Reikėtų kuo labiau skatinti investicijas į naują dujų infrastruktūrą <...>. Tokia nauja infrastruktūra turėtų padidinti dujų tiekimo saugumą ir užtikrinti tinkamą dujų vidaus rinkos veikimą“ (15 konstatuojamoji dalis);

– „Direktyva 2008/114/EB kartu su šiuo reglamentu padeda kurti visuotinę Sąjungos energetinio saugumo užtikrinimo koncepciją“ (40 konstatuojamoji dalis);

– „Valstybės narės arba, jei valstybė narė taip nusprendžia, kompetentinga institucija užtikrina, kad būtų imamasi reikiamų priemonių, kad ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 3 d., sutrikus vienos didžiausios dujų infrastruktūros veikimui, likusios infrastruktūros pajėgumų, kaip nustatyta pagal I priedo 2 punkte nurodytą (N-1) formulę, <...> užtektų patenkinti visą nustatytos formulės taikymo teritorijos dujų poreikį išskirtinai didelio dujų poreikio dieną, kuri pagal statistinę tikimybę pasitaiko kartą per 20 metų. <...>“ (6 straipsnio 1 dalis);

– „Nacionalinės reguliavimo institucijos atsižvelgia į veiksmingai patirtas 1 dalyje nustatytos pareigos įvykdymo išlaidas <...> skaidriu ir išsamiu būdu nustatydamos arba tvirtindamos tarifus arba metodiką pagal Direktyvos 2009/73/EB 41 straipsnio 8 dalį ir Reglamento (EB) Nr. 715/2009 13 straipsnį“ (6 straipsnio 8 dalis).

Taigi pagal šio reglamento nuostatas gamtinių dujų tiekimo sutrikimas yra laikomas grėsme gamtinių dujų tiekimo saugumui ir juo gali būti padaroma didelė žala ekonomikai, visuomenei, visų pirma pažeidžiamoms vartotojų grupėms. Todėl valstybės narės įpareigojamos imtis reikiamų priemonių, kad ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 3 d., sutrikus gamtinių dujų tiekimui, turėtų atitinkamą dujų infrastruktūrą, kurios pajėgumų užtektų tam tikram dujų poreikiui patenkinti. Į šios valstybių narių pareigos įvykdymo išlaidas gali būti atsižvelgiama nacionalinėms reguliavimo institucijoms tvirtinant perdavimo sistemos operatorių taikomus tarifus arba metodiką. Tiekimo šaltinių įvairinimas, investicijos į naują dujų infrastruktūrą, įskaitant SGD įrenginius, turėtų padidinti dujų tiekimo saugumą ir užtikrinti tinkamą dujų vidaus rinkos veikimą.

2.2. Minėtos Direktyvos 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių 22 konstatuojamojoje dalyje inter alia nustatyta: „Energijos tiekimo saugumas – esminė sudedamoji visuomenės saugumo dalis, todėl jis glaudžiai susijęs su veiksmingu dujų vidaus rinkos veikimu ir valstybių narių izoliuotų dujų rinkų integravimu. Dujas Sąjungos piliečiams galima tiekti tik tinklais. Veikiančios atviros dujų rinkos, ypač tinklai ir kita su dujų tiekimu susijusi įranga, yra labai svarbūs visuomenės saugumui, ekonomikos konkurencingumui ir Sąjungos piliečių gerovei. <...> todėl reikia papildomų apsaugos priemonių, susijusių su energijos tiekimo Bendrijai saugumo išsaugojimu, kad nekiltų grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui Bendrijoje bei Sąjungos piliečių gerovei. <...>“

Taigi pagal šią direktyvą energijos tiekimo saugumas yra esminė sudedamoji visuomenės saugumo dalis, o dujų tinklai ir su dujų tiekimu susijusi įranga yra labai svarbūs visuomenės saugumui, ekonomikos konkurencingumui ir piliečių gerovei, todėl būtina imtis priemonių energijos tiekimo saugumui išsaugoti.

2.3. 2013 m. balandžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 347/2013 dėl transeuropinės energetikos infrastruktūros gairių, kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 1364/2006/EB ir kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 713/2009, (EB) Nr. 714 ir (EB) Nr. 715/2009, inter alia nustatyta:

– „2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Taryba pabrėžė būtinybę modernizuoti ir plėsti Europos energetikos infrastruktūrą ir sujungti valstybių tinklus siekiant užtikrinti tikrą valstybių narių solidarumą, numatyti alternatyvius tiekimo ar tranzito maršrutus ir energijos išteklius <...>. Ji nurodė, kad po 2015 m. nė viena valstybė narė neturėtų likti atskirta nuo Europos dujų ir elektros energijos tinklų arba patirti grėsmę savo energijos tiekimo saugumui dėl to, kad trūksta tinkamų jungčių“ (4 konstatuojamoji dalis);

– „<...> naujos energetikos infrastruktūros plėtros spartinimas yra itin svarbus siekiant Sąjungos energetikos <...> politikos tikslų, t. y. užbaigti energijos vidaus rinkos kūrimą, užtikrinti tiekimo saugumą, ypač dujų ir naftos sektoriuose <...>“ (7 konstatuojamoji dalis);

– „<...> suskystintųjų gamtinių dujų <...> priėmimo, saugojimo, pakartotinio dujinimo <...> įrenginių reikšmė Europos energetikos infrastruktūrai vis didėja. Tokių energetikos infrastruktūros įrenginių plėtra yra svarbi gerai veikiančio tinklo infrastruktūros dalis“ (12 konstatuojamoji dalis);

– „šis reglamentas taikomas tik su bendro intereso projektais, kaip jie apibrėžti pagal šį reglamentą, susijusiam leidimų išdavimui, visuomenės dalyvavimui ir reguliavimo veiksmams. Vis dėlto valstybės narės, remdamosi savo nacionalinės teisės aktais, gali taikyti tokias pat arba panašias taisykles kitiems projektams, kurie neturi bendro intereso projekto statuso pagal šį reglamentą. <...>“ (39 konstatuojamoji dalis);

– „Šis reglamentas taikomas šiems transeuropinės energetikos infrastruktūros koridoriams <...> 8) Baltijos šalių energijos rinkos dujų sektoriaus jungčių planas (angl. BEMIP Gas): dujų infrastruktūra, kuria siekiama išspręsti trijų Baltijos valstybių ir Suomijos atskyrimo ir jų priklausomumo nuo vieno tiekėjo klausimą, atitinkamai labiau įvairinti tiekimo šaltinius ir padidinti dujų tiekimo saugumą Baltijos jūros regione“ (I priedas);

– „Siekiant įgyvendinti I priede išvardytus energetikos infrastruktūros prioritetus plėtotina šių kategorijų energetikos infrastruktūra: <...> 2) dujų sektoriuje: <...> c) suskystintųjų gamtinių dujų <...> priėmimo, saugojimo, pakartotinio dujinimo <...> įrenginiai“ (II priedas).

Taigi pagal šio reglamento nuostatas spartinti naujos energetikos infrastruktūros plėtrą yra itin svarbu siekiant Sąjungos energetikos politikos tikslų, inter alia užtikrinti tiekimo saugumą dujų sektoriuje; vienas iš tokios energetikos infrastruktūros prioritetų – dujų infrastruktūra, įskaitant SGD įrenginius, kuria siekiama išspręsti trijų Baltijos valstybių energetinės izoliacijos ir jų priklausomumo nuo vieno tiekėjo klausimą, atitinkamai įvairinti tiekimo šaltinius ir padidinti dujų tiekimo saugumą Baltijos jūros regione.

2.4. 2008 m. gruodžio 8 d. Tarybos direktyvos 2008/114/EB dėl Europos ypatingos svarbos infrastruktūros objektų nustatymo ir priskyrimo jiems bei būtinybės gerinti jų apsaugą vertinimo inter alia nustatyta:

– ypatingos svarbos infrastruktūros objektas – turtas, sistema ar jų dalis, esantys valstybėse narėse, kurie yra ypač svarbūs esminėms visuomeninėms funkcijoms, žmonių sveikatai, saugai, saugumui, ekonominei ar socialinei gerovei palaikyti ir kurių veikimo sutrikdymas ar sunaikinimas dėl šių funkcijų nepalaikymo turėtų didelį poveikį valstybei narei (2 straipsnio a punktas);

– Europos ypatingos svarbos infrastruktūros objektas – ypatingos svarbos infrastruktūros objektas, esantis valstybėse narėse, kurio veikimo sutrikdymas ar sunaikinimas turėtų didelį poveikį bent dviem valstybėms narėms (2 straipsnio b punktas).

Pažymėtina, kad į šios direktyvos 1 priede pateiktą Europos ypatingos svarbos infrastruktūros objektų sektorių sąrašą yra įtraukti inter alia SGD terminalai.

Taigi pagal šią direktyvą SGD terminalai laikytini ypatingos svarbos infrastruktūros objektais, kurie yra ypač svarbūs inter alia visuomenės saugumui, ekonominei gerovei palaikyti ir kurių veikimo sutrikdymas ar sunaikinimas turėtų didelį poveikį valstybei narei.  

2.5. 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų, panaikinančiame Reglamentą (EB) Nr. 1775/2005 (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 715/2009 dėl teisės naudotis gamtinių dujų perdavimo tinklais sąlygų), inter alia nustatyta:

– „Apskaičiuojant teisės naudotis tinklais tarifus svarbu atsižvelgti į <...> būtinybę numatyti tinkamą grąžą iš investicijų bei paskatas naujai infrastruktūrai kurti <...>“ (8 konstatuojamoji dalis);

– „Perdavimo sistemos operatorių taikomi ir pagal Direktyvos 2009/73/EB 41 straipsnio 6 dalį reguliavimo institucijų patvirtinti tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos bei pagal tos direktyvos 32 straipsnio 1 dalį paskelbti tarifai yra skaidrūs, juose atsižvelgiama į sistemos vientisumo būtinybę ir jos gerinimą bei atspindimos faktinės sąnaudos tiek, kiek tokios sąnaudos atitinka rentabilaus ir struktūriškai palyginamo tinklo operatoriaus sąnaudas ir yra skaidrios, įskaitant atitinkamą investicijų grąžą ir prireikus atsižvelgiant į reguliavimo institucijų atliekamą lyginamąją tarifų analizę. Tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos taikomi nediskriminuojant“ (13 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa);

– „Tarifai arba jiems apskaičiuoti naudojamos metodikos palengvina veiksmingą prekybą dujomis ir konkurenciją, tuo pat metu išvengiant tinklo naudotojų kryžminio subsidijavimo ir numatant paskatas investicijoms bei išlaikant arba sukuriant perdavimo tinklų sąveiką“ (13 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa);

– „Siekdami užtikrinti skaidrius, objektyvius ir nediskriminacinius tarifus bei palengvinti veiksmingą dujų tinklo panaudojimą, perdavimo sistemos operatoriai arba atitinkamos nacionalinės institucijos skelbia pagrįstai ir pakankamai išsamią informaciją apie tarifų apskaičiavimą, metodiką ir struktūrą“ (18 straipsnio 2 dalis);

– „Siekdami užtikrinti skaidrius, objektyvius ir nediskriminuojančius tarifus bei palengvinti veiksmingą infrastruktūrų naudojimą, SGD <...> įrenginių operatoriai arba atitinkamos reguliavimo institucijos skelbia pakankamai išsamią informaciją apie tarifų apskaičiavimą, metodiką ir trečiųjų šalių naudojamos, taikant reguliavimą, infrastruktūros tarifų struktūrą“ (19 straipsnio 5 dalis).

Taigi pagal šio reglamento nuostatas inter alia perdavimo sistemos operatorių taikomi ir reguliavimo institucijų patvirtinti tarifai, kuriuos apskaičiuojant atsižvelgiama, be kita ko, į paskatas kurti naują infrastruktūrą, turi būti skaidrūs, objektyvūs, nediskriminaciniai, apie juos turi būti skelbiama pakankamai išsami informacija.

3.1. Direktyvoje 2009/73/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių inter alia nustatyta:

– „Viešųjų paslaugų reikalavimų laikymasis yra pagrindinis šios direktyvos reikalavimas, todėl šioje direktyvoje svarbu pateikti bendrus minimalius standartus, kurių laikosi visos valstybės narės, atsižvelgiant į <...> tiekimo saugumo <...> užtikrinimo visose valstybėse narėse tikslus. Svarbu, kad viešųjų paslaugų reikalavimus būtų galima aiškinti nacionaliniu pagrindu, atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes ir laikantis Bendrijos teisės“ (44 konstatuojamoji dalis);

– „Sąjungos piliečiams ir – kai valstybės narės mano, kad to reikia, – mažosioms įmonėms taip pat turėtų būti sudaryta galimybė naudotis viešųjų paslaugų įpareigojimais, visų pirma susijusiais su tiekimo saugumu ir pagrįstais tarifais“ (47 konstatuojamoji dalis);

– „Visiškai atsižvelgdamos į atitinkamas Sutarties nuostatas, visų pirma į jos 86 straipsnį, valstybės narės gamtinių dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms gali dėl bendros ekonominės svarbos nustatyti įpareigojimus teikti viešąsias paslaugas, kurie gali būti susiję su saugumu, įskaitant tiekimo saugumą, reguliarumą, kokybę ir kainą, bei su aplinkos apsauga, įskaitant energijos vartojimo efektyvumą, energiją iš atsinaujinančių išteklių ir klimato apsaugą. Tokie įpareigojimai turi būti aiškiai apibrėžti, skaidrūs, nediskriminaciniai, patikrinami ir turi užtikrinti Bendrijos gamtinių dujų įmonėms vienodas galimybes teikti paslaugas nacionaliniams vartotojams. <...>“ (3 straipsnio 2 dalis);

– „<...> gamtinių dujų įmonės atskirai tvarko perdavimo, skirstymo, SGD ir laikymo veiklos apskaitą, kaip turėtų šią apskaitą tvarkyti, jei išvardytosiomis veiklos rūšimis verstųsi atskiros įmonės; taip siekiama išvengti diskriminavimo, kryžminio subsidijavimo ir konkurencijos iškraipymo. <...>“ (31 straipsnio 3 dalis).

Taigi pagal šios direktyvos nuostatas gamtinių dujų sektoriuje veikiančioms įmonėms gali būti nustatyti įpareigojimai teikti viešąsias paslaugas, susiję inter alia su tiekimo saugumu, o Sąjungos piliečiams ir mažosioms įmonėms turėtų būti sudaryta galimybė naudotis viešųjų paslaugų įpareigojimais, visų pirma susijusiais su tiekimo saugumu ir pagrįstais tarifais; siekiant išvengti diskriminavimo, kryžminio subsidijavimo ir konkurencijos iškraipymo, gamtinių dujų įmonės turi atskirai tvarkyti perdavimo ir kitų veiklos rūšių apskaitą.

3.2. 2006 m. lapkričio 16 d. Komisijos direktyvoje 2006/111/EB dėl finansinių santykių tarp valstybių narių ir valstybės įmonių skaidrumo ir dėl finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse inter alia nustatyta:

– „Valstybės narės pagal šią Direktyvą užtikrina finansinių santykių tarp valdžios institucijų ir valstybės įmonių skaidrumą <...>“ (1 straipsnio 1 dalis);

– „<...> valstybės narės užtikrina, kad bet kurios įmonės, privalančios tvarkyti atskiras sąskaitas, finansinė ir organizacinė struktūra būtų teisingai atspindėta atskiromis sąskaitomis, kad būtų gerai žinoma <...>: a) įvairių veiklos rūšių išlaidos ir įplaukos; b) išlaidų ir įplaukų priskyrimo įvairioms veiklos rūšims metodai“ (1 straipsnio 2 dalis);

– „valstybės įmonė – tai bet kuri įmonė, kuriai valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką dėl to, kad yra jos savininkės, dėl finansinio dalyvavimo įmonėje arba dėl to, kad tai numato įmonių veiklą reglamentuojančios taisyklės“ (2 straipsnio b punktas);

– „įmonė, privalanti tvarkyti atskiras sąskaitas, – tai <...> įmonė, kuriai patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą pagal Sutarties 86 straipsnio 2 dalį, kuri dėl to gauna bet kokios formos kompensaciją už viešąją paslaugą ir kuri taip pat vykdo ir kitą veiklą“ (2 straipsnio d punktas);

– „įvairios veiklos rūšys – tai, viena vertus, <...> visos įmonei patikėtos bendros ekonominės svarbos paslaugos ir, kita vertus, kiekvienas kitas atskiras produktas arba paslauga, su kuriuo yra susijusi įmonės veikla“ (2 straipsnio e punktas);

– „Siekdamos užtikrinti 1 straipsnio 2 dalyje minimą skaidrumą, valstybės narės imasi visų būtinų priemonių užtikrinti, kad kiekviena įmonė, privalanti tvarkyti atskiras sąskaitas: a) atskirtų vidaus sąskaitas pagal įvairias veiklos rūšis; b) teisingai paskirstytų visas išlaidas ir įplaukas pagal nuosekliai taikomus ir objektyviai pagrįstus savikainos apskaitos principus; c) būtų aiškiai nustačiusi savikainos apskaitos principus, pagal kuriuos tvarkomos atskiros sąskaitos“ (4 straipsnio 1 dalis).

Taigi pagal šioje direktyvoje nustatytus finansinio skaidrumo tam tikrose įmonėse reikalavimus įmonė, kuriai patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugą, kuri dėl to gauna bet kokios formos kompensaciją už viešąją paslaugą ir kuri taip pat vykdo kitą veiklą, privalo atskirti vidaus sąskaitas pagal įmonei patikėtas bendros ekonominės svarbos paslaugas ir kitas paslaugas, su kuriomis yra susijusi įmonės veikla. 

4.1. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su energijos išteklių tiekimo saugumu, konstatuota, kad naftos produktai, atsižvelgiant į jų, kaip energijos šaltinio, ypatingą reikšmę ekonomikai, yra svarbūs valstybės egzistavimui, kad nuo jų priklauso ne tik valstybės ekonomikos, bet ir, svarbiausia, jos institucijų, viešųjų tarnybų funkcionavimas, net gyventojų išgyvenimas; todėl nutrūkus aprūpinimui naftos produktais ir dėl to kilus pavojui valstybės egzistavimui gali būti labai pakenkta jos visuomenės saugumui (1984 m. liepos 10 d. sprendimo byloje 72/83 Campus Oil ir kt. 34 punktas). Tuo atveju, kai valstybė visiškai arba beveik visiškai yra priklausoma nuo naftos produktų importo iš kitų valstybių, atitinkamos priemonės, kurių pirmoji valstybė imasi siekdama užtikrinti būtiną apsirūpinimą naftos produktais, gali būti pateisinamos visuomenės saugumo pagrindais, jeigu tokios priemonės neviršijo to, kas reikalinga šiam tikslui pasiekti (minėto sprendimo Campus Oil ir kt. 51 punktas). Siekiant užtikrinti pakankamą investavimą į elektros energijos ir dujų paskirstymo sistemas, be kita ko, siekiama užtikrinti aprūpinimo energija saugumą – tai Teisingumo Teismas taip pat pripažino privalomuoju bendrojo intereso pagrindu (2013 m. spalio 22 d. sprendimo byloje C‑105/12–C‑107/12 Essent ir kt. 59 punktas).

4.2. Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad bendros ekonominės svarbos paslaugos yra paslaugos, kurioms būdingi ypatumai, kurių neturi kita ekonominė veikla (1991 m. gruodžio 10 d. sprendimo byloje C‑179/90 Merci convenzionali Porto di Genova 27 punktas; 1998 m. birželio 18 d. sprendimo byloje C‑266/96 Corsica Ferries France 45 punktas). SESV 106 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią įmonėms gali būti patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, siekiama suderinti valstybių narių interesą, t. y. panaudoti tam tikras įmones kaip ekonominės arba socialinės politikos instrumentą, su Sąjungos interesu, t. y. pasiekti, kad būtų laikomasi konkurencijos taisyklių ir išsaugota bendroji rinka (1999 m. rugsėjo 21 d. sprendimo byloje C‑67/96 Albany 103 punktas; 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo byloje C-265/08 Federutility ir kt. 28 punktas). Šiuo atžvilgiu valstybės narės turi teisę, laikydamosi Sąjungos teisės, nustatyti savo bendros ekonominės svarbos paslaugų apimtį ir jų teikimo organizavimą, jos konkrečiai gali atsižvelgti į savo nacionalinės politikos tikslus (minėto sprendimo Federutility ir kt. 29 punktas). Valstybių narių nacionalinėms, regioninėms ar vietos valdžios institucijoms pagal nacionalinėje teisėje nustatytą valdžios institucijų įgaliojimų paskirstymą suteikiama didelė veiksmų laisvė apibūdinant paslaugas, kurias jos laiko bendros ekonominės svarbos paslaugomis (Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) 2005 m. birželio 15 d. sprendimo byloje T-17/02 Fred Olsen, SA prieš Europos Bendrijų Komisiją 215 punktas; 2008 m. spalio 22 d. sprendimo byloje T‑309/04, T‑317/04, T‑329/04 ir T‑336/04 TV 2 / Danmark ir kt. prieš Komisiją 101 punktas). Su viešąja paslauga susijusius reikalavimus turi būti galima aiškinti atsižvelgiant į nacionalines aplinkybes ir taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisę (minėto sprendimo Federutility ir kt. 30 punktas). Su Sutartimi nėra nesuderinama tai, kad viena iš paslaugos kainos sudedamųjų dalių yra universaliosios paslaugos sąnaudoms padengti skirta kainos dalis, jeigu ją sudaro papildomos sąnaudos, atsirandančios dėl konkrečių šios paslaugos ypatumų (minėto sprendimo Corsica Ferries France 46 punktas). Viešosios paslaugos įpareigojimams vykdyti įmonė gali būti parinkta ir netaikant viešųjų pirkimų procedūros (Teisingumo Teismo 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje C-280/00 Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg 93 punktas).

7.1. 2014 m. gegužės 28 d. Komisijos komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai „Europos energetinio saugumo strategija“ (COM(2014) 330 final) Lietuvos SGD terminalas nurodytas kaip ypač svarbus Europos Sąjungos energetiniam saugumui trumpuoju laikotarpiu, nes manoma, kad dėl jo turėtų atsirasti daugiau ir įvairesnių tiekimo galimybių.

7.2. 2014 m. spalio 16 d. Komisijos komunikate Europos Parlamentui ir Tarybai „Europos dujų sistemos atsparumas trumpuoju laikotarpiu. Pasirengimas galimam tiekimo iš Rytų sutrikimui 2014–2015 m. rudenį ir žiemą“ (COM(2014) 654 final) Komisija palankiai vertina Klaipėdos SGD terminalo atidavimą eksploatacijai Lietuvoje. Šiame Europos Komisijos dokumente taip pat pažymima:

– tokia infrastruktūra, kuri sudaro sąlygas įvairinti tiekimo šaltinius, yra būtina tiek siekiant įvairinti tiekimą, tiek užtikrinant lankstesnį dujų tinklo veikimą; užtikrinti tiekimo saugumą – tai gerai pasirengti galimam sutrikimui, o atsakomybe už tai dalijasi valdžios institucijos ir pramonė; Reglamente (ES) Nr. 994/2010 dėl dujų tiekimo saugumo užtikrinimo priemonių nurodytas tiekimo standartas N-1 turi būti įgyvendintas ir taikomas praktikoje;

– galimybė papildomai tiekti į Europos Sąjungą dujas dujotiekiais yra ribota, ir kai kurios valstybės narės turi ribotą prieigą prie dujų, gabenamų kitais nei Rusijos dujotiekiais, todėl siekiant padidinti tiekimą rimtų trūkumų atveju suskystintos gamtinės dujos yra pagrindinė alternatyva;

– Europos Komisija rekomenduoja Lietuvai tęsti Klaipėdos–Kuršėnų dujotiekio atnaujinimo darbus siekiant sudaryti sąlygas intensyviau naudotis Klaipėdos SGD terminalu, o Estijai – iki 2014 m. gruodžio mėn. baigti tartis su Lietuva dėl dujų tiekimo iš Klaipėdos SGD terminalo saugomiems vartotojams ekstremaliosios situacijos atveju.

7.3. Prie minėto 2014 m. spalio 16 d. Europos Komisijos komunikato pridėtame darbiniame dokumente „Ataskaita apie Baltijos valstybių ir Suomijos tikslinę grupę“ (SWD/2014/322 final) nurodoma: dideli dujų tiekimo iš Rusijos sutrikimai gali turėti rimtų neigiamų padarinių Baltijos regionui; net ir tuo atveju, jei vienam mėnesiui nutrūktų visas dujų tiekimas iš Rusijos, dujų labai trūktų Estijos ir Lietuvos vartotojams; tačiau pradėjus eksploatuoti Klaipėdos SGD terminalą tiekimas saugomiems vartotojams būtų užtikrintas visose Baltijos valstybėse esant bet kokiam scenarijui. 

3.1. Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga, atsižvelgiant į valstybės išteklius, jos materialines ir finansines galimybes bei kitus svarbius veiksnius, reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant minėtą veiklą, derinti įvairias konstitucines vertybes (2009 m. kovo 2 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai), inter alia asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (inter alia 1999 m. spalio 6 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (inter alia 1999 m. spalio 6 d., 2008 m. gruodžio 4 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2015 m. kovo 5 d. nutarimai).

3.2. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; valstybė, atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (inter alia 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad tam tikro bendrojo teisinio reguliavimo išimčių nustatymas gali būti konstituciškai pateisinamas, jeigu yra siekiama užtikrinti konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą, ir tik tiek, kiek to siekiama; minėtos išimtys turi būti proporcingos siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui ir neriboti subjektų teisių daugiau, nei būtina užtikrinant konstituciškai pagrįstą visuotinai reikšmingą interesą (2005 m. gruodžio 12 d., 2009 m. kovo 2 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

3.3. Be to, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė gina vartotojo interesus, suponuoja tai, kad teisės normomis turi būti nustatytos įvairios vartotojų interesų gynimo priemonės, valstybės institucijos turi kontroliuoti, kaip ūkio subjektai tokių priemonių laikosi (inter alia 2000 m. spalio 18 d., 2003 m. kovo 17 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai).

Iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 5 dalies, kylantis veiksmingos vartotojų teisių, interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvas suponuoja ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam vartotojui gauti elektros energiją nediskriminacinėmis sąlygomis, visiems vartotojams elektros energija būtų tiekiama saugiai ir patikimai (2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Kainų ribų nustatymas yra vienas iš būdų ginti vartotojų interesus; įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu apibrėžti elektros energijos kainų ribų nustatymo kriterijus; šie kriterijai ir jų nustatymo metodika, tvarka turi būti aiški, skaidri, pagrįsta, kad nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti nustatant elektros energijos kainas ir taip pažeisti elektros energijos vartotojų teises, jų interesus (2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir gamtinių dujų vartotojų teisių ir interesų apsaugos srityje.

3.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad energetikos srityje vykdoma ūkinė veikla, inter alia visų vartotojų aprūpinimas energijos ištekliais (inter alia gamtinėmis dujomis), yra specifinė ūkinė veikla; jai būdinga, be kita ko, tai, kad ją vykdant tiesiogiai daroma įtaka visam šalies ūkiui. Energetikos sistemos saugumas ir patikimumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kuriuo pateisinamas tam tikras diferencijuotas ūkinės veiklos teisinis reguliavimas šioje srityje. Taigi pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintas energetikos sistemos saugumas ir patikimumas, inter alia galimybė gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis. Siekiant šio tikslo, įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įgyvendinami ypatingos valstybinės svarbos projektai, skirti valstybės ūkio priklausomybei nuo monopolinio tam tikrų energijos išteklių (inter alia gamtinių dujų) tiekėjo panaikinti. Šių projektų ypatinga valstybinė svarba suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, nustatęs tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį šiuos projektus pavedama įgyvendinti valstybės kontroliuojamiems ūkio subjektams, privalo nustatyti ir veiksmingą tokių projektų įgyvendinimo kontrolės mechanizmą.

3.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, ir turėdamas užtikrinti veiksmingą ypatingos valstybinės svarbos projektų įgyvendinimą, inter alia gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį minėti projektai būtų finansuojami iš įvairių šaltinių, inter alia energijos išteklių vartotojų lėšomis. Šios lėšos gali būti surenkamos pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą, nustatomą atsižvelgiant inter alia į įstatyme nustatytus įpareigojimus ūkio subjektams, įgyvendinantiems minėtus ypatingos valstybinės svarbos projektus, teikti viešąsias paslaugas energetikos srityje – įrengti ir eksploatuoti energetikos infrastruktūrą, kuria siekiama užtikrinti, kad energijos ištekliai būtų tiekiami saugiai ir patikimai.

3.6. Pasirinkęs tokį ypatingos valstybinės svarbos energetikos projektų finansavimą, kuris grindžiamas inter alia energijos išteklių vartotojų lėšomis, įstatymų leidėjas, laikydamasis iš Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies kylančio vartotojų teisių, jų interesų apsaugos užtikrinimo imperatyvo, privalo nustatyti veiksmingą šių projektų įgyvendinimo sąnaudų pagrįstumo kontrolės mechanizmą, kad įtraukiant šias sąnaudas į energijos ištekliaus kainą nebūtų sudaryta prielaidų piktnaudžiauti ir taip pažeisti vartotojų interesus. 

4.1. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste, atsižvelgiant inter alia į Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatas (2009 m. kovo 2 d. nutarimas).

Aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, jog valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją valstybė yra nuosavybės teisės subjektas (1997 m. birželio 17 d., 2003 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. spalio 30 d. nutarimai); valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas turi būti tvarkomas taip, kad tarnautų bendrai tautos gerovei, visos visuomenės interesui (2003 m. rugsėjo 30 d., 2008 m. spalio 30 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai).

Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į konstitucinę valstybės sampratą. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė, vykdydama savo funkcijas, turi veikti visos visuomenės interesais (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. spalio 30 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai); valstybės paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai); viešasis interesas, kaip bendras valstybės, visos visuomenės ar visuomenės dalies interesas, turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės; šioje srityje būtina užtikrinti teisingą pusiausvyrą (2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos neatsiejamos nuo kitų Konstitucijos nuostatų, įtvirtinančių tokias konstitucines vertybes kaip valstybės nepriklausomybė ir jos teritorijos vientisumas, valstybės saugumas, tautos gerovė, viešoji tvarka ir teisingumas. Viena iš pamatinių konstitucinių vertybių – valstybės nepriklausomybė, įtvirtinta Konstitucijos 1 straipsnyje, yra glaudžiai susijusi su Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės geopolitine orientacija, suponuojančia inter alia Lietuvos Respublikos narystę Europos Sąjungoje ir būtinumą vykdyti su šia naryste susijusius įsipareigojimus (2011 m. liepos 7 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimai). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje kylantys įsipareigojimai energetikos srityje, kuriais siekiama užtikrinti energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, yra neatsiejami nuo Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos valstybės pareigos užtikrinti bendrą tautos gerovę. 

4.2. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas atsižvelgiant ir į jos 94 straipsnio nuostatas, kuriose yra įtvirtinti Vyriausybės, kaip valstybės valdžios institucijos, įgaliojimai (2010 m. vasario 26 d. nutarimas). Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 1 punktą Vyriausybė tvarko krašto reikalus, garantuoja valstybės saugumą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 94 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad, Vyriausybei vykdant Konstitucijos jai priskirtas funkcijas, jos įgaliojimai gali priklausyti nuo šalies ekonominės ir socialinės būklės, sprendžiamų problemų ir daugelio kitų aplinkybių, kurioms pasikeitus gali keistis ir Vyriausybės įgaliojimų turinys bei apimtis; Konstitucijoje yra įtvirtinti tik svarbiausi Vyriausybės įgaliojimai (1999 m. lapkričio 23 d. nutarimas). Visa tai, ką Vyriausybė daro įgyvendindama Konstitucijoje ir įstatymuose jai nustatytą kompetenciją, yra valstybės valdymo reikalų sprendimas (2001 m. lapkričio 29 d. nutarimas). Pagal Konstituciją Vyriausybė, kaip vykdomosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką ir atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą (2007 m. gegužės 23 d. nutarimas).

4.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalį, aiškinamą kartu su jos 94 straipsnio 1 punktu, kuriame nustatyta Vyriausybės kompetencija tvarkyti krašto reikalus ir garantuoti valstybės saugumą, ir 128 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinti konstituciniai valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo pagrindai, įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą energetikos srityje taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali tiek bendrosiomis, tiek specialiosiomis teisinio reguliavimo nuostatomis įtvirtinti Vyriausybės įgaliojimus panaudoti valstybės kontroliuojamus ūkio subjektus kaip ekonominės politikos instrumentą viešiesiems interesams energetikos srityje tenkinti. Vyriausybė, įgyvendindama šiuos įgaliojimus ir pasirinkdama konkretų valstybės kontroliuojamą ūkio subjektą tam tikram ypatingos valstybinės svarbos projektui įgyvendinti, privalo paisyti inter alia konstitucinio atsakingo valdymo principo.

5.1. Konstitucinis Teismas, atskleisdamas mokesčiams, kitiems privalomiems mokėjimams būdingus požymius, yra konstatavęs, kad mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą (2006 m. sausio 24 d. nutarimas); mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį (1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai); valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei (2002 m. birželio 3 d. nutarimas); pagal Konstituciją valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus gali nustatyti tik Seimas ir tik įstatymu, tai yra svarbi asmens teisių apsaugos garantija (2002 m. birželio 3 d. nutarimas); valstybiniams mokesčiams pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą būdingi privalomumas, neatlygintinumas, vienašališkumas (2010 m. vasario 12 d. nutarimas); mokesčiams būdinga tai, kad jie reguliariai mokami nustatytais laiko tarpais ir tiesiogiai nėra atlygintinio pobūdžio, t. y. juos sumokėjus, valstybės įstaigai, priėmusiai šį mokestį, neatsiranda prievolės atlikti kokius nors veiksmus ar suteikti konkrečią paslaugą mokesčio mokėtojui (1996 m. kovo 15 d. nutarimas).

5.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalis (atsižvelgiant į Konstitucijos 67 straipsnio 2 ir 15 punktus) inter alia reiškia, kad nustatyti mokesčius yra Seimo kompetencija (2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas). Seimas savo konstitucinių įgaliojimų nustatyti valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus negali perduoti jokiai kitai institucijai, taip pat ir Vyriausybei; Vyriausybė ar kita institucija negali tokių įgaliojimų prisiimti (2002 m. birželio 3 d. nutarimas). Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį valdžių padalijimo principą (kuris įtvirtintas Konstitucijos 5 straipsnyje, taip pat kituose Konstitucijos straipsniuose, nustatančiuose valstybės valdžią vykdančių valstybės institucijų įgaliojimus), savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, jog šis konstitucinis principas inter alia reiškia, kad, Konstitucijoje tiesiogiai nustačius tam tikros valstybės valdžios institucijos įgaliojimus, viena valstybės valdžios institucija negali iš kitos perimti tokių įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti; tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu (inter alia 2002 m. liepos 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

3.1. Sprendžiant, ar SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija), kurioje, pareiškėjos nuomone, įtvirtinus vadinamąjį SGD terminalo priedą, gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojų nuosavybė, viena vertus, iš esmės apribojama, kita vertus, jų nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, pažymėtina, kad pagal Konstituciją:

– siekiant užtikrinti energetikos sistemos saugumą ir patikimumą, inter alia galimybę gauti energijos išteklius iš įvairių šaltinių (tiekėjų) nediskriminacinėmis sąlygomis ir nepiktnaudžiaujant kainomis, įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įgyvendinami ypatingos valstybinės svarbos projektai, kurie skirti valstybės ūkio priklausomybei nuo monopolinio tam tikrų energijos išteklių (inter alia gamtinių dujų) tiekėjo panaikinti;

– turėdamas užtikrinti veiksmingą minėtų ypatingos valstybinės svarbos projektų įgyvendinimą, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį minėti projektai būtų finansuojami iš įvairių šaltinių, inter alia energijos išteklių vartotojų lėšomis; šios lėšos gali būti surenkamos pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą, nustatomą atsižvelgiant inter alia į įstatyme nustatytus įpareigojimus ūkio subjektams, įgyvendinantiems minėtus ypatingos valstybinės svarbos projektus, teikti viešąsias paslaugas energetikos srityje – įrengti ir eksploatuoti energetikos infrastruktūrą, kuria siekiama užtikrinti, kad visiems vartotojams energijos ištekliai būtų tiekiami saugiai ir patikimai; įstatymų leidėjas taip pat privalo nustatyti veiksmingą šių projektų įgyvendinimo sąnaudų pagrįstumo kontrolės mechanizmą.

3.2. Minėta, kad pagal SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, inter alia aiškinamą kitų šio įstatymo, Energetikos įstatymo, Gamtinių dujų įstatymo nuostatų kontekste:

– SGD terminalo priedas – gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalis, kurią sudaro SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis), – yra vienas iš SGD terminalo projekto, kuris pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu ir kurį įgyvendinant įrengiamas strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis įrenginys, finansavimo šaltinių;

– į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą įtraukiamos SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės sąnaudos (jų dalis), susijusios su SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimu, taip pat SGD terminalo operatoriaus sąnaudos (jų dalis), susijusios su SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties eksploatavimu užtikrinant saugų ir patikimą šio terminalo veikimą, atskiriant šias sąnaudas nuo pačios gamtinių dujų perdavimo veiklos sąnaudų;

– gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalis, kurią sudaro SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo ir eksploatavimo sąnaudos (jų dalis) (vadinamasis SGD terminalo priedas), yra sudedamoji valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalis; ji nustatoma visiems gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjams (gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojams ir gamtinių dujų vartotojams), siekiant padengti SGD terminalo, per kurį gamtinės dujos tiekiamos į gamtinių dujų perdavimo sistemą, įrengimo ir eksploatavimo sąnaudas (jų dalį); šią kainos dalį sudarančios sąnaudos turi būti pagrįstos, jų pagrįstumą prižiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija;

– SGD terminalo projektas vykdomas siekiant įgyvendinti valstybės energetikos politikos strateginius tikslus, apsaugoti visos visuomenės, inter alia gamtinių dujų vartotojų, interesus, todėl šio terminalo įrengimas ir eksploatavimas traktuotinas kaip viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimas, į kurį atsižvelgiama nustatant valstybės reguliuojamas gamtinių dujų kainas.

3.3. Taigi SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis SGD terminalas įrengiamas ir eksploatuojamas kaip vieną iš SGD terminalo projekto finansavimo šaltinių naudojant visų gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjų (gamtinių dujų perdavimo sistemos naudotojų ir gamtinių dujų vartotojų) lėšas, surenkamas pagal valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos tarifą už SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės ir SGD terminalo operatoriaus teikiamas viešąsias paslaugas – gamtinių dujų infrastruktūros, kuria siekiama užtikrinti, kad visiems vartotojams gamtinės dujos būtų tiekiamos saugiai ir patikimai, įrengimą ir eksploatavimą. Įgyvendinant SGD terminalo projektą siekiama užtikrinti gamtinių dujų sistemos, kuria naudojasi visi minėti gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjai, saugumą ir patikimumą.

Pažymėtina, kad pagal SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) įtvirtintą teisinį reguliavimą visiems vartotojams, kurie naudojasi gamtinių dujų perdavimo sistema, nustatyta pareiga už minėtų viešųjų paslaugų energetikos srityje teikimą atlyginti pagal valstybės reguliuojamos kainos tarifą pati savaime negali būti traktuojama kaip nuosavybės teisių ribojimas, juo labiau nuosavybės paėmimas visuomenės poreikiams, taigi ir Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimas.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo pažeistos gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjų teisės, kylančios iš Konstitucijos 23 straipsnio.

3.4. Minėta, kad pareiškėja – Seimo narių grupė SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 23 straipsniui abejoja, be kita ko, dėl to, kad gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriui nustatyta SGD terminalo priedo lėšų administravimo funkcija, tačiau nenumatytas šių lėšų administravimo sąnaudų kompensavimas, dėl to, pareiškėjos nuomone, pažeidžiamos gamtinių dujų perdavimo sistemos operatoriaus nuosavybės teisės.

4.1. Minėta, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį, yra konstatavęs, kad mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai – tai įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų atitinkamo dydžio mokėjimai nustatytu laiku į valstybės (savivaldybės) biudžetą; valstybiniai mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai yra teisės subjektams nustatyta piniginė prievolė valstybei; jie tiesiogiai nėra atlygintinio pobūdžio, t. y. juos sumokėjus valstybės įstaigai, priėmusiai šį mokestį, neatsiranda prievolės suteikti konkrečią paslaugą mokesčio mokėtojui.

4.2. Minėta, kad pagal SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kitų šio įstatymo, Energetikos įstatymo, Gamtinių dujų įstatymo nuostatų kontekste:

– SGD terminalas, per kurį gamtinės dujos tiekiamos į perdavimo sistemą ir kuris yra viena iš sudedamųjų gamtinių dujų sistemos dalių, yra ypatingos valstybinės svarbos ekonominis projektas, vykdomas siekiant įgyvendinti valstybės energetikos politikos strateginius tikslus;

– šio strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčio terminalo įrengimas ir eksploatavimas traktuotinas kaip viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimas, į kurį atsižvelgiama nustatant valstybės reguliuojamas gamtinių dujų kainas;

– vienas iš SGD terminalo projekto finansavimo šaltinių yra vadinamasis SGD terminalo priedas – sudedamoji valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalis, mokama visų gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjų siekiant padengti SGD terminalo, per kurį gamtinės dujos tiekiamos į gamtinių dujų perdavimo sistemą, įrengimo ir eksploatavimo sąnaudas (jų dalį);

– SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė yra pajamų, gautų iš gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalies, kurią sudaro SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo sąnaudos (jų dalis), gavėja, o SGD terminalo operatorius yra pajamų, gautų iš gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainos dalies, kurią sudaro SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties eksploatavimo sąnaudos (jų dalis), gavėjas.

4.3. Taigi SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytas vadinamasis SGD terminalo priedas yra visų gamtinių dujų perdavimo paslaugos gavėjų mokama valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalis. Ši valstybės reguliuojamos kainos dalis mokama savarankiškiems ūkio subjektams – SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovei ir SGD terminalo operatoriui už jų teikiamas įstatyme nustatytas viešąsias paslaugas – gamtinių dujų infrastruktūros, kuria siekiama užtikrinti, kad visiems vartotojams gamtinės dujos būtų tiekiamos saugiai ir patikimai, įrengimą ir eksploatavimą. Minėta valstybės reguliuojamos kainos dalis mokama ne į valstybės (savivaldybės) biudžetą, o minėtiems savarankiškiems viešąsias paslaugas teikiantiems ūkio subjektams.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad vadinamasis SGD terminalo priedas yra sudedamoji gamtinių dujų kainos dalis, nustatoma pagal įstatymuose įtvirtintą valstybės kainų reguliavimo mechanizmą, įgalinantį nustatyti gamtinių dujų kainas atsižvelgiant inter alia į viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Todėl SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtintas SGD terminalo priedas, kaip sudedamoji valstybės reguliuojamos gamtinių dujų kainos dalis, mokama už tam tikrų ūkio subjektų teikiamas įstatyme nustatytas viešąsias paslaugas – gamtinių dujų infrastruktūros, kuria siekiama užtikrinti, kad visiems vartotojams gamtinės dujos būtų tiekiamos saugiai ir patikimai, įrengimą ir eksploatavimą, negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad buvo reguliuojami mokesčių santykiai. Taigi minėtu SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai nei Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte, 127 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgiant į tai, vadinamasis SGD terminalo priedas nelaikytinas valstybiniu mokesčiu ar kitu privalomu mokėjimu, kaip tai suprantama pagal Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktą, 127 straipsnio 3 dalį.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 12 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo pažeisti Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktas, 127 straipsnio 3 dalis.

4.4. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjų – Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo prašymus tiriama, ar SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštaravo inter alia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

Pareiškėjų abejonės dėl SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui iš esmės susijusios su jų abejonėmis dėl minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, t. y. su tuo, kad vadinamasis SGD terminalo priedas Konstitucijos požiūriu yra mokestis ar kitas privalomas mokėjimas.

Todėl konstatavus, kad SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2012 m. birželio 12 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, nėra pagrindo teigti, kad SGD terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo pažeista Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, konstitucinis valdžių padalijimo principas.