Dėl Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje vertinamas Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimo Nr. 2S-27 „Dėl savivaldybių sprendimų dėl funkcijų perdavimo regioniniams atliekų tvarkymo centrams atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ teisėtumas. Šiuo nutarimu Konkurencijos taryba pripažino, kad tam tikrų Klaipėdos, Šiaulių ir Telšių apskričių savivaldybių priimtų sprendimų ir (ar) jų pagrindu sudarytų sutarčių nuostatos, kiek jos susijusios su pavedimu komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo funkcijas vykdyti tam tikriems regioniniams atliekų tvarkymo centrams, nesudarant vienodų konkurencijos sąlygų kitiems ūkio subjektams teikti šias paslaugas, prieštaravo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Pareiškėjas kreipėsi į Konstitucinį Teismą abejodamas Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatos „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“, kuria grindžiami Konkurencijos tarybos vertinti savivaldybių sprendimai, atitiktimi Konstitucijai.

2. Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gautos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko Šarūno Keserausko, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktoriaus pavaduotojo Rimanto Čepo, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos generalinio direktoriaus Deivido Kriaučiūno, Lietuvos Respublikos aplinkos viceministro Almanto Petkaus rašytinės nuomonės.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui paaiškinimus pateikė specialistai – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktorė Vilma Karosienė, šio departamento Atliekų valdymo skyriaus vedėja Laura Zukė, Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės taikymo skyriaus vedėja Reda Skirkevičiūtė.

Konstitucinis Teismas

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

2. Minėta, kad pareiškėjas nagrinėjo administracinę bylą, kurioje vertinamas Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumas; šiuo nutarimu Konkurencijos taryba pripažino, kad tam tikrų savivaldybių priimtų sprendimų ir (ar) jų pagrindu sudarytų sutarčių nuostatos, kiek jos yra susijusios su komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo funkcijų pavedimu tam tikriems regioniniams atliekų tvarkymo centrams, prieštaravo Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.

Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalis, kurios nuostatą ginčija pareiškėjas, buvo išdėstyta taip:

„Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai. Savivaldybės gali organizuoti ir komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatorių (atliekų tvarkytojų) atrankos konkursą arba, nutarusios įvesti vietinę rinkliavą iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, turi organizuoti komunalinių atliekų tvarkymo (komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo) paslaugų viešojo pirkimo konkursą.“

Iš Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies matyti, kad komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimas apėmė inter alia šių atliekų tvarkymą, kuriam pagal Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 10 dalį priskirta atliekų surinkimo, vežimo, naudojimo ir šalinimo veikla, taip pat atliekų tvarkymo veiklos priežiūra bei atliekų šalinimo vietų priežiūra po jų uždarymo. Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalyje sąvokos „komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtojimo paslaugų operatoriai“ ir „atliekų tvarkytojai“ vartotos sinonimiškai.

3. Taigi, nors pareiškėjas prašo ištirti visos Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatos „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ atitiktį Konstitucijai, iš pareiškėjo prašymo ir administracinės bylos medžiagos matyti, kad šios nuostatos atitiktimi Konstitucijai pareiškėjas abejoja tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

1. Seimas 1998 m. birželio 16 d. priėmė Atliekų tvarkymo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 1998 m. liepos 1 d. Šiuo įstatymu nustatyti bendrieji atliekų prevencijos, apskaitos, surinkimo, rūšiavimo, saugojimo, vežimo, naudojimo, šalinimo reikalavimai, kad būtų išvengta jų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, valstybės valdymo institucijų ir kitų juridinių bei fizinių asmenų funkcijos tvarkant atliekas (1 straipsnio 1 dalis).

Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnyje „Atliekų tvarkymo organizavimas“ buvo nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymą, įskaitant jų surinkimą iš gyventojų, organizuoja savivaldybės (3 dalis), o atliekas surenkančios, rūšiuojančios, gabenančios, saugančios, naudojančios bei šalinančios įmonės turi registruotis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka (5 dalis).

Pažymėtina, kad šiame įstatyme nebuvo nuostatų, reguliuojančių komunalinių atliekų tvarkytojų atrankos tvarką.

2. Seimas 2002 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2003 m. sausio 1 d., kuriuo Atliekų tvarkymo įstatymą išdėstė nauja redakcija.

3. Pareiškėjo ginčijama Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ aiškintina ir kitų šiai konstitucinės justicijos bylai aktualių Lietuvos Respublikos įstatymų kontekste.

4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu apibendrinant pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinamą kartu su kitomis Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d., 2008 m. rugsėjo 15 d. redakcijos), Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d., 2012 m. kovo 22 d. redakcijos) nuostatomis, pažymėtina, kad:

– pareiškėjo ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje buvo nustatytas vienas iš savivaldybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, teikiančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; kitas šių paslaugų teikėjų atrankos būdas – konkursas;

– savivaldybės, pasirinkdamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikėjų atrankos būdą, turėjo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais, inter alia privalėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą;

– pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nediskriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas.

5. Seimas 2012 m. balandžio 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2, 4, 25, 27, 28, 30, 31, 35 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 30¹, 30² straipsniais įstatymą, kuris įsigaliojo (išskyrus jo 11 straipsnyje nustatytas išimtis) 2012 m. gruodžio 31 d.

Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnis, kurio 4 dalies nuostatą ginčija pareiškėjas, o teisinis reguliavimas, kuriuo nustatoma komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančių atliekų tvarkytojų atrankos tvarka, įtvirtintas Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio „Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų organizavimas ir jų funkcionavimo užtikrinimas“ (2012 m. balandžio 19 d. redakcija) 11 dalyje: „savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“.

Palyginus Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio (2012 m. balandžio 19 d. redakcija) 11 dalyje, pareiškėjo ginčijamu aspektu pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio (2012 m. balandžio 19 d. redakcija) 11 dalyje nebėra expressis verbis nustatyta būdų, kaip savivaldybė gali atrinkti šią paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus, o yra įtvirtinta blanketinė norma, pagal kurią savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus.

Pažymėtina ir tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio (2012 m. balandžio 19 d. redakcija) 11 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

1. Pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Šiai konstitucinės justicijos bylai aktualios Europos Sąjungos teisės nuostatos, įtvirtinančios konkurencijos taisykles.

2. Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „Sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir technikos pažangą.“ Pagal prie ES sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) pridėtą Protokolą Nr. 27 dėl vidaus rinkos ir konkurencijos vidaus rinka apima sistemą, užtikrinančią, kad nebūtų iškreipta konkurencija. Taigi konkurencijos apsauga yra neatsiejama nuo Europos Sąjungos tikslų.

3. Pagrindinės Europos Sąjungos konkurencijos taisyklės yra įtvirtintos SESV, inter alia jos 101–109 straipsniuose (pavyzdžiui, taisyklės, susijusios su įmonių draudžiamais susitarimais, jų piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi ir valstybės pagalba).

4. Šiai konstitucinės justicijos bylai aktuali ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, susijusi su konkurencijos taisyklių taikymu bendrų ekonominių interesų paslaugų sričiai.

5. Apibendrinant Europos Sąjungos teisinį reguliavimą šiai konstitucinės justicijos bylai aktualiu aspektu, pažymėtina, kad:

– konkurencijos taisyklės taikomos ir įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, jei šių taisyklių taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių;

– atliekų tvarkymo paslaugos gali būti priskirtos prie bendros ekonominės svarbos paslaugų;

– tais atvejais, kai atliekų tvarkymo paslaugą valstybės narės priskiria prie bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų, valstybių narių institucijos turi plačią diskreciją organizuoti šių paslaugų teikimą, kad būtų užtikrintas inter alia aukštas šių paslaugų kokybės, saugos ir prieinamumo lygis;

– suteikti išimtines teises bendros ekonominės svarbos paslaugas teikiančioms įmonėms galima tik tuo atveju, kai suteikus tokias teises apriboti konkurenciją ar net visiškai ją pašalinti yra būtina dėl to, kad būtų įmanoma šias paslaugas teikti ekonomiškai priimtinomis sąlygomis;

– konkurencijos principų, įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvės išimtys, inter alia taikomos bendrus ekonominius interesus tenkinančių paslaugų teikimo srityje ir sudarant sutartis tarp valstybės institucijų ir jų kontroliuojamų subjektų, turi būti aiškinamos siaurai.

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Europos Sąjungos teisę nedraudžiama valstybėms narėms nustatyti konkurencijos teisės požiūriu griežtesnių taisyklių, užtikrinančių didesnę apsaugą nuo priešingų konkurencijai veikų.

6. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kuri, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendime byloje Di Sarno ir kiti prieš Italiją (peticijos Nr. 30765/08) yra konstatavęs, kad atliekų surinkimas, apdorojimas ir šalinimas yra pavojinga ūkinė veikla; todėl šioje srityje valstybė turi pozityvią pareigą imtis pagrįstų ir tinkamų priemonių, kad būtų apsaugota Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir būsto neliečiamybę ir apskritai teisė gyventi saugioje ir sveikoje aplinkoje. Šiame sprendime EŽTT taip pat pažymėjo, jog tai, kad Italijos valdžios institucijos tam tikrą atliekų tvarkymo veiklą perdavė vykdyti privačioms įmonėms, nereiškia, jog jos yra atleidžiamos nuo pareigos vykdyti įsipareigojimus pagal Konvencijos 8 straipsnį. Iš šio EŽTT sprendimo taip pat matyti, kad valstybė, nors ir turi plačią vertinimo laisvę reguliuodama atliekų tvarkymą, pagal Konvencijos 8 straipsnį privalo vykdyti pozityvią pareigą tinkamai reguliuoti ir organizuoti šią veiklą, siekdama apsaugoti žmonių sveikatą ir gerovę.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatos „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ atitiktis Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

2. Konstitucijos 46 straipsnyje nustatyta:

3. Konstitucijos 46 straipsnio nuostatų turinys aiškintinas sistemiškai, viso konstitucinio reguliavimo kontekste; konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostata, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, aiškintina inter alia kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, 53 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Šiame kontekste pažymėtinas ir Konstitucijos 54 straipsnis, kuriame nustatyta: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai“ (1 dalis); „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“ (2 dalis).

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad aplinkos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga, viešieji ir privatieji interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti (2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. birželio 22 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai).

Taigi pagal Konstituciją, inter alia valstybės rūpinimosi žmonių sveikata principą, natūralios gamtinės aplinkos apsaugos, aplinkos apsaugos nuo kenksmingų poveikių imperatyvus, atliekų tvarkymo užtikrinimas laikytinas viešuoju interesu, valstybės ir savivaldybių priederme. Pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis (2005 m. liepos 8 d., 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai), dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą (2008 m. birželio 30 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai).

4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą atliekų tvarkymo srityje, kai kurias šios veiklos organizavimo funkcijas gali, o kai kuriais atvejais ir turi, perduoti savivaldybėms.

Pagal Konstituciją savivaldybių funkcijos gali būti nustatytos tik įstatymu; nė viena iš savivaldybėms priskirtų funkcijų nereiškia absoliutaus savivaldybių savarankiškumo atitinkamoje srityje (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d., 2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai); vykdydamos priskirtas funkcijas, savivaldybės turi paisyti Konstitucijos ir įstatymų (2008 m. kovo 5 d., 2015 m. sausio 15 d. nutarimai).

Šiame kontekste pažymėtina ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Taigi pagal Konstituciją savivaldybės, laisvai ir savarankiškai veikdamos pagal ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymą) reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų ir kitų konstitucinių imperatyvų.

5. Minėta, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą; konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymo srityje), derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 29, 46, 53, 54 straipsnius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas su atliekų tvarkymu susijusius santykius ir perdavęs tam tikras atliekų tvarkymo organizavimo funkcijas savivaldybėms, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį privalo šią veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, – inter alia turi paisyti iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia jame įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, taip pat 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvų. Paisydamas šių konstitucinių imperatyvų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (inter alia kad būtų užtikrintas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, atitiktis Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

Kaip minėta, pareiškėjo abejonės dėl ginčijamos nuostatos konstitucingumo grindžiamos tuo, kad ja buvo įtvirtinta galimybė suteikti išskirtines (išimtines) teises tam tikrą ūkinę veiklą atitinkamoje atliekų tvarkymo rinkoje vykdyti vienam ūkio subjektui, savivaldybėms buvo suteikta galimybė iš esmės pašalinti bet kokią konkurenciją atliekų tvarkymo sistemoje, nepagrįstai suteikti privilegijų vienam ūkio subjektui ir diskriminuoti kitus galimus komunalinių atliekų tvarkymo rinkos dalyvius; pasak pareiškėjo, toks ūkinės veiklos teisinis reguliavimas paneigė ūkio subjektų lygiateisiškumą ir sąžiningą konkurenciją, ribojo ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, suponavo nepateisinamą monopolijos kūrimąsi, taigi negalėjo tarnauti bendrai tautos gerovei, kaip konstitucinei vertybei.

2. Minėta, kad:

– Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą; konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis;

– Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui, reguliuojant ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymo srityje), derinti įvairias konstitucines vertybes, inter alia saugomas pagal Konstitucijos 29, 46, 53, 54 straipsnius: asmens ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą, sąžiningos konkurencijos laisvę, vartotojų interesų apsaugą, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą;

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas su atliekų tvarkymu susijusius santykius ir perdavęs tam tikras atliekų tvarkymo organizavimo funkcijas savivaldybėms, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį privalo šią veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, – inter alia turi paisyti iš Konstitucijos 46 straipsnio kylančių imperatyvų, inter alia jame įtvirtintų asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos laidavimo, sąžiningos konkurencijos ir vartotojų teisių apsaugos reikalavimų, taip pat 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo imperatyvo, 53 ir 54 straipsniuose įtvirtintų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos imperatyvų; paisydamas šių konstitucinių imperatyvų, įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokį atliekų tvarkymo organizavimo teisinį reguliavimą, kad savivaldybės šioje srityje užtikrintų sąžiningos konkurencijos laisvę (inter alia kad atliekų tvarkymo rinka nebūtų monopolizuota, nebūtų paneigtas šios rinkos dalyvių lygiateisiškumas), taip pat vartotojų teisių, žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugą (inter alia kad būtų užtikrintas atliekų tvarkymo paslaugų prieinamumas, teikimo nepertraukiamumas ir gera kokybė).

3. Aiškinant pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatą „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ kartu su kitomis Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija), Vietos savivaldos įstatymo (2000 m. spalio 12 d., 2008 m. rugsėjo 15 d. redakcijos), Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d., 2012 m. kovo 22 d. redakcijos) nuostatomis, minėta, kad:

– pareiškėjo ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje buvo nustatytas vienas iš savivaldybių vykdomos komunalinių atliekų tvarkytojų, teikiančių šių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugas, atrankos būdų – pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti šią veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai; kitas šių paslaugų teikėjų atrankos būdas – konkursas;

– savivaldybės, pasirinkdamos komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo paslaugų teikėjų atrankos būdą, turėjo vadovautis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais, inter alia privalėjo užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumą, gerą kokybę ir prieinamumą;

– pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik tokiu atveju, kai tokiu pavedimu šiai bendrovei, įstaigai, įmonei ar organizacijai neteikta privilegijų, nediskriminuoti kiti šioje rinkoje veikiantys ūkio subjektai, užtikrintas atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumas, gera kokybė ir prieinamumas.

4. Taigi pagal taip suprantamą pareiškėjo ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą pavedimas (kaip privalomą užduotį) vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai buvo galimas tik išskirtiniu atveju – kai kitu (šių paslaugų teikėjų konkurso) būdu būtų neįmanoma užtikrinti atliekų naudojimo ir šalinimo viešųjų paslaugų teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.

Vadinasi, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo ginčijamoje Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostatoje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos pažeisti sąžiningos konkurencijos laisvę, iškreipti komunalinių atliekų tvarkymo rinką ar ją monopolizuoti, diskriminuoti šios rinkos dalyvius; šis teisinis reguliavimas vertintinas kaip suderinantis tokias konstitucines vertybes kaip asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžiningos konkurencijos laisvė, vartotojų interesų apsauga, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga, t. y. konstitucines vertybes, saugomas pagal Konstitucijos 29, 46, 53, 54 straipsnius.

5. Minėta, kad pagal Konstituciją savivaldybės, laisvai ir savarankiškai veikdamos pagal ūkinę veiklą (inter alia atliekų tvarkymą) reguliuojančių įstatymų apibrėžtą kompetenciją, yra saistomos šalies ūkio konstitucinį pagrindą sudarančių principų ir kitų konstitucinių imperatyvų. Tai reiškia, kad atliekų tvarkymo srityje savivaldybės turi paisyti konstitucinio sąžiningos konkurencijos imperatyvo suponuojamo reikalavimo atliekų tvarkytojus atrinkti konkurso būdu pagal jų galimybes teikti nepertraukiamas, geros kokybės ir prieinamas paslaugas. Šis reikalavimas gali būti nevykdomas tik objektyviai pateisinamu pagrindu; tokiu pagrindu nelaikytina vien tai, kad savivaldybė yra įsteigusi ūkio subjektą, veikiantį atliekų tvarkymo srityje.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Atliekų tvarkymo įstatymo (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 30 straipsnio 4 dalies nuostata „Eksploatuoti komunalinių atliekų tvarkymo sistemą savivaldybės gali pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai“ tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą savivaldybės galėjo pavesti (kaip privalomą užduotį) savivaldybės įsteigtai bendrovei arba kelių savivaldybių įsteigtai atliekų tvarkymo įstaigai, įmonei ar organizacijai vykdyti komunalinių atliekų naudojimo ir šalinimo veiklą, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 3, 4 dalims.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas