Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmosios pastraipos nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymui

1. Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų, parduodami be aukciono šių privačių žemės sklypų savininkams. Ginčijamu teisiniu reguliavimu Vyriausybė nustatė, kad gali būti parduodami be aukciono laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę ne tik tarp privačių žemės sklypų, bet ir tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių). Taigi ginčijamoje Vyriausybės nutarimo nuostatoje įtvirtintas kitoks teisinis reguliavimas nei Žemės įstatyme, kuriam įgyvendinti šis poįstatyminis teisės aktas yra priimtas.

2. Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono kitais įstatymų nustatytais atvejais. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad tik įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, kokie valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono. Vyriausybei tokia teisė nėra suteikta. Žemės įstatymu Vyriausybei pavesta nustatyti valstybinės žemės sklypų pardavimo aukcione ir be aukciono tvarkas, t. y. tik valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn procedūras.

3. Vyriausybė, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustačiusi laisvos valstybinės žemės plotų, įsiterpusių tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), pardavimo be aukciono atvejį, sukūrė naujas bendro pobūdžio normas, kurios konkuruoja su įstatymo normomis. Tai neatitinka Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, pagal kurį Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat konstitucinio teisinės valstybės principo, iš kurio kyla reikalavimas priimant poįstatyminius teisės aktus nepažeisti teisės aktų hierarchijos, nepakeisti imperatyvaus įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo.

1. Suinteresuotam asmeniui – Vyriausybei Ministro Pirmininko 2012 m. spalio 8 d. potvarkiu Nr. 266 „Dėl atstovavimo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme“ buvo paskirti atstovauti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės politikos departamento (dabar – Žemės ir išteklių politikos departamentas) direktorius Audrius Petkevičius, šio departamento Žemės teisės skyriaus vedėja Gintarė Tumalavičienė, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės ir kontrolės departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausioji specialistė Eglė Izokaitytė.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens atstovų A. Petkevičiaus ir G. Tumalavičienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692) 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmosios pastraipos nuostata neprieštarauja Konstitucijai ir Žemės įstatymui. Suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

3. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui taip pat buvo gauti suinteresuoto asmens atstovės E. Izokaitytės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmosios pastraipos nuostata neprieštarauja Konstitucijai ir Žemės įstatymui. Ji nurodė, kad sutinka su Vyriausybės atstovų A. Petkevičiaus ir G. Tumalavičienės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytais argumentais, taip pat pateikė šiuos papildomus argumentus.

Minėtas Vyriausybės nutarimas priimtas įgyvendinant ne tik Žemės įstatymą, bet ir kitus įstatymus, kuriais reguliuojami valstybinės žemės perleidimo ypatumai. Žemės santykius reglamentuojantys Žemės įstatymas ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas sudaro vieną teisės normų sistemą. Žemės reformos įstatyme yra nustatyti valstybinės žemės įsigijimo privačion nuosavybėn būdai, taip pat nurodyta, kokia žemė negali būti privatizuojama. Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte, kuriame įtvirtinta, kad valstybinės žemės sklypai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršijantys Vyriausybės nustatyto dydžio, parduodami be aukciono šių privačių žemės sklypų savininkams, yra numatyta atitinkamų žemės sklypų pardavimo tvarka. Šia tvarka tokie valstybinės žemės sklypai gali būti parduodami, jei jie nepatenka į Žemės reformos įstatyme nustatytą draudžiamos privatizuoti žemės sąrašą. Šio įstatymo 13 straipsnyje, be kita ko, yra įtvirtinta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji užimta valstybės ir savivaldybės kelių. Suinteresuoto asmens atstovė pažymi ir tai, kad įsiterpę laisvos valstybinės žemės plotai turi būti suformuojami nustatant, be kita ko, galimybes Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka juos sujungti su besiribojančiu pirkėjo žemės sklypu. Teritorija, kurią nuo laisvos valstybinės žemės skiria neprivatizuojama žemė, neturi bendrų koordinačių su šia valstybine žeme. Taigi Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkte (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija), įgyvendinant tiek Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą, tiek Žemės reformos įstatyme įtvirtintus draudimus, pagrįstai buvo nustatytas ginčijamas teisinis reguliavimas, todėl negalima teigti, kad jis neturi įstatyme įtvirtinto pagrindo ar su juo konkuruoja.

Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė, nustatydama ginčijamą teisinį reguliavimą, rėmėsi įstatymais, nėra pagrindo teigti, kad ginčijama nuostata prieštarauja Konstitucijai.

4. Ministro Pirmininko 2014 m. rugsėjo 22 d. potvarkiu Nr. 179 „Dėl atstovavimo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme“ suinteresuotam asmeniui – Vyriausybei atstovauti vietoj E. Izokaitytės paskirta Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės taikymo skyriaus vedėja Reda Skirkevičiūtė.

Konstitucinis Teismas

1. Kaip minėta, pareiškėjas – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmosios pastraipos nuostata „tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), kurie neviršija 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių taryboms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina, arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams“ tiek, kiek joje įtvirtintas laisvos valstybinės žemės plotų, įsiterpusių tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), pardavimas ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, neprieštaravo Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4, 5 punktams.

2. Pažymėtina, kad pareiškėjo – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje kreiptasi į Konstitucinį Teismą, ginčas kilo dėl valstybinės žemės ploto, įsiterpusio tarp uždarajai akcinei bendrovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ir kelio, pardavimo ne aukciono būdu šiai bendrovei.

Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje nustatyto teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijai ir Žemės įstatymui abejojama tiek, kiek juo buvo nustatytas atitinkamų laisvos valstybinės žemės plotų, įsiterpusių tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), pardavimas ne aukciono būdu besiribojančių privačių žemės sklypų savininkams.

3. Taigi pagal pareiškėjo – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo prašymą Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad atitinkami laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių privačių žemės sklypų savininkams, neprieštaravo Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4, 5 punktams.

1. Vyriausybė 1999 m. birželio 2 d. priėmė nutarimą Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“. Šis nutarimas vėliau buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, taip pat ir Vyriausybės 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimu Nr. 1500 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ pakeitimo“, kuriuo inter alia buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punktas ir pakeista šio Vyriausybės nutarimo antraštė.

2. Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje, kurios nuostatos atitiktis Konstitucijai, Žemės įstatymui tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), kurie neviršija 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių taryboms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina, arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams. Kai prašymus įsigyti ar išsinuomoti įsiterpusį valstybinės žemės plotą pateikia keli besiribojančių žemės sklypų savininkai ar valstybinės žemės nuomininkai, parduodamo ar išnuomojamo žemės ploto dydis kiekvienam prašymą pateikusiam asmeniui nustatomas pagal jų rašytinį susitarimą, o jeigu jo nėra – lygiomis dalimis. <...>“

Taigi Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo reglamentuojamos kelios situacijos, kai atitinkami laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp žemės sklypų arba tarp žemės sklypų ir kitų objektų, parduodami ne aukciono būdu besiribojančių privačių žemės sklypų savininkams; viena iš tokių situacijų – šie žemės plotai yra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių).

3. Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje taip pat buvo nustatyta: „Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ar nuomos sutartyje turi būti nurodyta, kad parduodamas ar išnuomojamas įsiterpęs žemės sklypas per 6 mėnesius nuo sutarties sudarymo turi būti sujungtas su pagrindiniu žemės sklypu į vieną žemės sklypą pirkėjo ar nuomininko lėšomis. Įsiterpusio parduodamo ar išnuomojamo žemės sklypo sujungimas su pagrindiniu žemės sklypu turi būti numatytas detaliajame plane, pagal kurį šis įsiterpęs žemės sklypas formuojamas. Nustatytuoju laiku nesujungus žemės sklypų, valstybės institucija, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliota parduoti ar išnuomoti žemės sklypus, privalo reikalauti įvykdyti sutarties sąlygą arba inicijuoti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo ar nuomos sutarties nutraukimą įstatymų nustatyta tvarka.“

Taigi Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje nustatytu teisiniu reguliavimu buvo siekiama inter alia užtikrinti, kad įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių) atitinkami laisvos valstybinės žemės plotai, kurie parduoti besiribojančių privačių žemės sklypų savininkams, būtų sujungti su šiais privačiais žemės sklypais.

4. Pažymėtina, kad Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punktas (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) vėliau buvo keičiamas, tačiau teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu, t. y. tiek, kiek juo buvo nustatyta, kad atitinkami laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių privačių žemės sklypų savininkams, išliko nepakitęs.

Pažymėtina ir tai, kad minėtame Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 punkte nustatyto vėlesnio teisinio reguliavimo pareiškėjo prašyme nenurodytais aspektais atitiktis Konstitucijai, įstatymams nėra šios konstitucinės justicijos bylos tyrimo dalykas.

5. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama nurodytos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmosios pastraipos nuostatos atitiktis inter alia Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4, 5 punktams.

6. Seimas 1994 m. balandžio 26 d. priėmė Žemės įstatymą, kuris Seimo 2004 m. sausio 27 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymu buvo išdėstytas nauja redakcija.

Žemės įstatymu (2004 m. sausio 27 d. redakcija) reguliuojami žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykiai bei žemės tvarkymas ir administravimas Lietuvos Respublikoje (šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalis); šiuo įstatymu, įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad inter alia būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę (1 straipsnio 2 dalis).

7. Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio „Valstybinės žemės perleidimas“ 5 dalies 4 punkte buvo nustatyta:

8. Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 5 punkte buvo nustatyta:

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste aktualios ir kitos Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) nuostatos.

10. Pažymėtina, kad nors Žemės įstatymas (2004 m. sausio 27 d. redakcija), taip pat ir jo 10 straipsnis, vėliau buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, išdėstytas teisinis reguliavimas liko nepakitęs.

11. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtinos kai kurios reikšmingos Kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. redakcija) nuostatos:

– „Kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelią sudaro žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdynai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo bei kiti įrenginiai su šių objektų užimama žeme“ (2 straipsnio 3 dalis);

– „Gatvė – kelias ar jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamosios vietovės teritorijoje, paprastai turintis pavadinimą“ (2 straipsnio 2 dalis);

– „Kelio juosta – žemės juosta, kurioje nutiestas arba tiesiamas kelias“ (2 straipsnio 6 dalis).

Apibendrinant cituotas Kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. redakcija) nuostatas pažymėtina, kad kelius (tarp jų – gatves) sudaro įvairūs objektai (statiniai, įrenginiai ir kt.), taigi ir jų užimta žemė – kelio juosta.

12. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybinės žemės perleidimas privačion nuosavybėn taip pat reguliuojamas Žemės reformos įstatymu (1997 m. liepos 2 d. redakcija).

Šio įstatymo 8 straipsnio „Valstybinės žemės pardavimas“ 2 dalyje (2004 m. liepos 15 d. redakcija) buvo nustatyta, kad ne žemės ūkio paskirčiai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka.

13. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat paminėtini Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“, vadovaujantis inter alia Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, patvirtinti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatai (2005 m. birželio 23 d. redakcija), kuriuose inter alia detalizuota įstatymuose nustatyta žemės sklypų formavimo tvarka.

Šiuose nuostatuose nustatyta: „Žemės sklypo ribos tarp ribų posūkio taškų, įskaitant tas, kurios ribojasi su natūraliais kontūrais, turi sudaryti vieną uždarą kontūrą <...>“ (21 punktas); „Žemės plotai, kuriuos skiria magistraliniai, krašto, rajoniniai, viešieji ir vidaus keliai, gatvės <...>, formuojami kaip atskiri žemės sklypai“ (22 punktas).

Taigi Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (2005 m. birželio 23 d. redakcija) 21, 22 punktuose įtvirtinta principinė nuostata, kad žemės plotai, kuriuos skiria keliai (gatvės), formuojami kaip atskiri žemės sklypai.

14. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar ginčijama Vyriausybės nutarimo nuostata neprieštaravo Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, minėtoms Žemės įstatymo nuostatoms.

15. Pareiškėjo abejonės grindžiamos tuo, kad ginčijamoje Vyriausybės nutarimo nuostatoje įtvirtintas kitoks teisinis reguliavimas nei Žemės įstatyme; tik įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti, kokie valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, o Vyriausybei pavesta nustatyti tik valstybinės žemės įsigijimo nuosavybėn procedūras; Vyriausybė ginčijamu teisiniu reguliavimu sukūrė naujas bendro pobūdžio normas, kurios konkuruoja su įstatymo normomis; tai neatitinka Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, pagal kurį Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat teisinės valstybės principo, iš kurio kyla reikalavimas nepažeisti teisės aktų hierarchijos.

16. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. gruodžio 11 d. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Jeigu Vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. balandžio 2 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo aktuose taip pat konstatuota, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai). Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (inter alia Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2012 m. spalio 24 d. nutarimai).

17. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas aiškintinas kartu su jos 128 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas.

Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata „valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą visi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn santykiai turi būti reguliuojami tik įstatymu – Vyriausybė, kiti teisėkūros subjektai pagal savo kompetenciją šiuos santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 23 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

18. Vertinant ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai atsižvelgtina į Konstitucinio Teismo 1996 m. spalio 22 d. nutarimą, kuriame buvo tiriama analogiškus santykius iki šioje byloje ginčijamo Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo reguliavusio jos 1995 m. liepos 17 d. nutarimo Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ ir šiuo nutarimu patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos nuostatų atitiktis Konstitucijai, įstatymams.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime Konstitucijai prieštaraujančiais buvo pripažinti minėtos tvarkos 7.1.9, 8.1.19 punktai, kuriuose buvo nustatyta, kad Vyriausybė atskiru savo sprendimu ne aukciono tvarka gali parduoti ar išnuomoti valstybinę žemę. Konstitucinio Teismo vertinimu, Vyriausybė, be jokių įstatymo nustatytų pagrindų suteikdama sau tokią teisę, pažeidė Konstitucijos 128 straipsnį; be to, šiuose punktuose numatyta Vyriausybės teisė be jokių išankstinių sąlygų parduoti ar išnuomoti ne aukciono tvarka ne žemės ūkio paskirties žemę gali sudaryti teisines prielaidas atskiriems subjektams suteikti išskirtines teises įsigyti žemės sklypus.

Kita vertus, Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarkos 7.1.1–7.1.8, 8.1.1–8.1.18 punktai, kuriuose buvo nustatyti valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka atvejai, Konstitucinio Teismo vertinimu, Konstitucijai, įstatymams neprieštaravo. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 1996 m. spalio 22 d. nutarime, įstatymų leidėjas konkrečiai neapibrėžė, kokiais atvejais valstybinė žemė yra parduodama ar išnuomojama ne aukciono tvarka, tačiau valstybinės žemės pardavimo ir nuomos aukciono ir ne aukciono tvarka principinės nuostatos yra suformuluotos Žemės reformos įstatyme, Žemės įstatyme, Žemės nuomos įstatyme; Vyriausybė minėtuose punktuose tik sukonkretino ne aukciono tvarka parduodamų ir nuomojamų valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pagrindus; nurodytuose punktuose nustatyti atvejai iš esmės yra pagrįsti atskirų žemės santykius reguliuojančių įstatymų normomis ir objektyviomis aplinkybėmis, kurios suponuoja būtent tokią (ne aukciono tvarka) valstybinės žemės nuomos ar pardavimo tvarką; parduodant ar išnuomojant aukciono tvarka minėtus žemės sklypus būtų iš esmės pažeistos žemės naudotojų ir valdytojų teisės.

Vadinasi, Konstitucinis Teismas 1996 m. spalio 22 d. nutarime laikėsi pozicijos, kad Vyriausybė turi įgaliojimus savo nutarimuose sukonkretinti įstatymuose nustatytas valstybinės žemės pardavimo ir nuomos aukciono ir ne aukciono tvarka principines nuostatas, tačiau jos nustatytas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas įstatymais ir objektyviomis aplinkybėmis.

19. Sprendžiant, ar Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad atitinkami laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių privačios žemės sklypų savininkams, neprieštaravo Konstitucijai, Žemės įstatymui, pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos; Vyriausybė pagal savo kompetenciją valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn santykius gali reguliuoti ir poįstatyminiais teisės aktais, kurie yra grindžiami įstatymu ir nekonkuruoja su juo.

20. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama ginčijamos Vyriausybės nutarimo nuostatos atitiktis inter alia Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4 punktui.

21. Pažymėtina, kad Vyriausybė, 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį besiribojančių privačių žemės sklypų savininkams galėjo būti parduodami ne aukciono būdu atitinkami laisvos valstybinės žemės plotai (ar jų dalys), įsiterpę tarp šių privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), įgyvendindama jai įstatymu suteiktus įgaliojimus žemės santykių teisinio reguliavimo srityje, detalizavo Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą.

Pabrėžtina, kad Vyriausybė, nustatydama Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą detalizuojantį teisinį reguliavimą, buvo saistoma šioje ir kitose įstatymo nuostatose įtvirtintų bendro pobūdžio taisyklių, jų tikslų.

Pažymėtina ir tai, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, jog Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo apribotos įstatyme nurodytų asmenų (besiribojančių privačių žemės sklypų savininkų) galimybės įsigyti ne aukciono būdu atitinkamus valstybinės žemės plotus, taip pat nėra pagrindo teigti, kad tokie valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes, turėtų būti parduodami aukciono būdu.

Taigi nėra teisinių argumentų teigti, kad Vyriausybės nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo paneigta Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtinta principinė taisyklė, pagal kurią tarp privačių žemės sklypų įsiterpę valstybinės žemės plotai parduodami be aukciono ir šia tvarka juos gali įsigyti tik besiribojančių privačių žemės sklypų savininkai.

Konstatuotina, kad Vyriausybės nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4 punktas nebuvo pažeistas.

22. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Vyriausybės nustatyto ginčijamo teisinio reguliavimo taikymo klausimai, kaip antai: ar konkretus objektas yra kelias (gatvė), kurie privatūs žemės sklypai (taip pat ir tais atvejais, kai juose yra ne valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančių vidaus kelių) laikytini besiribojančiais su įsiterpusiais valstybinės žemės sklypais, kokios yra šių sklypų sujungimo galimybės ir pan., priklauso teismų, sprendžiančių konkretų ginčą, ir kitų teisę taikančių institucijų kompetencijai.

23. Minėta, kad pagal Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 5 punktą, atitikties kuriam požiūriu taip pat ginčijama Vyriausybės nutarimo nuostata, įstatymuose galėjo būti nustatyti ir kiti valstybinės žemės sklypų pardavimo be aukciono atvejai.

Konstatavus, kad Vyriausybė 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu, pagal kurį besiribojančių privačių žemės sklypų savininkams galėjo būti parduodami ne aukciono būdu atitinkami laisvos valstybinės žemės plotai (ar jų dalys), įsiterpę tarp šių privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), detalizavo Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą, nėra pagrindo teigti, kad šiuo teisiniu reguliavimu poįstatyminiame teisės akte buvo nustatytas savarankiškas valstybinės žemės pardavimo be aukciono atvejis.

Taigi Vyriausybės nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 5 punktas nebuvo pažeistas.

24. Šiame nutarime konstatavus, kad Vyriausybė 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmojoje pastraipoje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu detalizavo Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą ir kad nėra pagrindo teigti, jog šiuo teisiniu reguliavimu buvo paneigta minėtoje įstatymo nuostatoje įtvirtinta principinė taisyklė, konstatuotina ir tai, kad ginčijamas teisinis reguliavimas buvo grindžiamas įstatymu, su juo nekonkuravo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis inter alia teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus.

25. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punkto (2004 m. lapkričio 29 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje buvo nustatyta, kad atitinkami laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelių (gatvių), gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių privačių žemės sklypų savininkams, neprieštaravo Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4, 5 punktams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas