Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimas Nr. 519) patvirtinto Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano (toliau – ir Atliekų tvarkymo planas) 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) buvo įtvirtinta imperatyvi alyvos atliekų tvarkymo užduotis ir svarbi alyvos gamintojų ir importuotojų ūkinės veiklos sąlyga.

Alyvos gamintojai ir importuotojai ne visada yra panaudotos alyvos atliekų turėtojai, todėl, siekdami įvykdyti ginčijamoje Atliekų tvarkymo plano nuostatoje nustatytą užduotį – surinkti (užtikrinti, kad būtų surinkta) ne mažiau kaip 30 procentų panaudotos alyvos, skaičiuojant nuo patiekto per atitinkamus metus rinkai alyvos kiekio, jie turi veikti aktyviai. Net ir ėmęsi aktyvių veiksmų, alyvos gamintojai ir importuotojai dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių gali nesurinkti minėto panaudotos alyvos kiekio. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą aplinkybė, kad atliekų turėtojas neperduoda alyvos atliekų jų tvarkytojui, neturi įtakos alyvos gamintojams ir importuotojams tenkančios pareigos regeneruoti ar perdirbti į kurą alyvos atliekas apimčiai. Be to, tokių atliekų surinkimas iš atliekų turėtojų ir (arba) perdirbimas gali būti visiškai ekonomiškai nepagrįstas ir neadekvatus (pvz., pareiškėjas turėtų siūlyti atliekų turėtojams ypač didelę pinigų sumą, kad jie pristatytų alyvos atliekas jam arba jo įgaliotiems asmenims); tai iš esmės gali priversti atsisakyti alyvos gamybos ar importo veiklos.

Alyvos gamintojams ir importuotojams nustatyta pareiga priklauso nuo patiekto rinkai alyvos kiekio, tačiau dalis tokios alyvos atitinkamais (ataskaitiniais) metais gali būti ir nepanaudota (pvz., laikoma kaip atsarga, eksportuojama ar pan.), t. y. gali nesusidaryti alyvos atliekų, kurias gamintojai ir importuotojai įpareigoti regeneruoti ar perdirbti į kurą.

2. Pareiškėjas remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl ūkinės veiklos, suformuluotomis Konstitucinio Teismo 1996 m. birželio 18 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimuose, bei nuostatomis dėl konstitucinio teisinės valstybės principo, suformuluotomis Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 17 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimuose, ir teigia, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) įtvirtinta tokia alyvos gamintojų ir importuotojų prievolė (ūkinės veiklos sąlyga), kuri gali būti vertinama kaip nepateisinamas, neproporcingas siekiamiems tikslams ūkinės veiklos suvaržymas, nes gali būti objektyviai neįmanoma įvykdyti tokios prievolės (alyvos atliekų surinkimas priklauso ne vien nuo alyvos gamintojų ir importuotojų) arba ekonominės jos vykdymo sąnaudos alyvos gamintojams ir importuotojams gali būti neproporcingos.

1. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnį Valstybinį strateginį atliekų tvarkymo planą rengia Aplinkos ministerija ir tvirtina Vyriausybė; vienas pagrindinių šio plano tikslų – nustatyti atliekų tvarkymo užduotis. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnį gamintojai ir importuotojai privalo įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis. Taigi įstatyme gamintojams ir importuotojams yra įtvirtinta pareiga įvykdyti gaminių atliekų tvarkymo užduotis, kurias pavesta nustatyti Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai. Tokia užduotis nustatyta pareiškėjo ginčijamame Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas įtvirtintas poįstatyminiame teisės akte – Vyriausybės nutarime, priimtame remiantis Atliekų tvarkymo įstatymu, nėra pagrindo teigti, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju minėtame įstatyme, kad ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja įstatymo nuostatoms. Taigi toks teisinis reguliavimas atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą, suponuojantį teisės aktų hierarchiją.

2. Suinteresuoto asmens atstovės remiasi Konstitucinio Teismo suformuluotomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis dėl Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto reikalavimo valstybei ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, dėl to paties straipsnio 1 dalyje įtvirtintos asmens ūkinės veiklos laisvės, pagal kurias asmens ūkinė laisvė nėra absoliuti – įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į reguliuojamų ūkio santykių svarbą ir pobūdį, gali nustatyti tam tikras ūkinės veiklos sąlygas. Pasak jų, viena iš tokių sąlygų yra Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnyje gamintojams ir importuotojams nustatyta pareiga įvykdyti Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas gaminių ir (ar) pakuotės atliekų tvarkymo užduotis.

Alyvos atliekų tvarkymo sistema Lietuvoje kuriama vadovaujantis gamintojo atsakomybės principu. Remiantis šiuo principu, gamintojams ir importuotojams teisės aktuose yra įtvirtintos pareigos ir užduotys, kurias keldama valstybė siekia užtikrinti, kad per visą būvio ciklą – nuo pat alyvos gamybos iki atliekų, susidariusių panaudojus rinkai tiektą alyvą, sutvarkymo – būtų išvengta galimo neigiamo šių atliekų poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai. Valstybė, būdama atsakinga už kuriamos atliekų tvarkymo sistemos tinkamą veikimą ir gindama vartotojų interesus, turi užtikrinti, kad atliekų tvarkymo veikla tarnautų bendrai tautos gerovei – kad visos atliekos, ypač pavojingosios (kurioms priskiriamos ir alyvos atliekos), pirma, būtų surenkamos ir tvarkomos tik tokiais būdais, kurie nekenktų aplinkai ir žmonių sveikatai, antra, surinktos alyvos atliekos būtų perdirbamos, regeneruojamos ir panaudojamos dar kartą, taip išsaugant gamtos išteklius ateities kartoms. Norint tai pasiekti, kiekvienas sistemos dalyvis, inter alia alyvos gamintojas ir importuotojas, privalo turėti jam nustatytas pareigas ir teises, kurias tinkamai įgyvendindamas neabejotinai prisideda prie visuomenei naudingos ūkinės veikos.

Norėdami įvykdyti Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte nustatytą alyvos atliekų tvarkymo užduotį, gamintojai ir importuotojai turi organizuoti alyvos atliekų tvarkymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 34¹ straipsnio 1 dalyje gamintojams ir importuotojams nustatytos kelios alternatyvos: jie gali atliekas tvarkyti patys, gali atliekų tvarkymą organizuoti pasirašydami sutartį dėl atliekų tvarkymo su alyvos atliekų tvarkytoju arba steigti licencijuotą gamintojų ir importuotojų organizaciją ar tapti tokios organizacijos nariais ir jai pavesti organizuoti atliekų tvarkymą ir vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas.

Paminėtina, kad atsakomybė už viso alyvos atliekų kiekio sutvarkymą padalijama tarp alyvos gamintojų, importuotojų ir alyvos atliekų turėtojų. Pagal Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktą alyvos gamintojai ir importuotojai įpareigojami užtikrinti 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo jų patiekto rinkai alyvos kiekio, sutvarkymą (regeneravimą, perdirbimą ar kitokį panaudojimą), o likusios dalies alyvos atliekų sutvarkymą turi užtikrinti alyvos atliekų turėtojai. Siekiant įgyvendinti Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnyje nustatytus Atliekų tvarkymo plano tikslus, toks pareigos tvarkyti atliekas paskirstymas tarp minėtų subjektų yra proporcingas ir racionalus. Į Lietuvos rinkai tiektą alyvos kiekį, nuo kurio skaičiuojama minėta alyvos atliekų tvarkymo užduotis, neįskaičiuojamas į kitas šalis išvežtas alyvos kiekis ir nerealizuotos alyvos kiekis. Taigi tai, kad dalis alyvos yra išvežama, nerealizuojama, priešingai negu teigia pareiškėjas, nedaro įtakos alyvos tvarkymo užduoties įvykdymo rezultatams.

3. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnį įmonės, kurių ūkinėje komercinėje veikloje susidaro atliekų ir kurios naudoja, šalina ar kitaip tvarko atliekas, turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pateisinamų priemonių jų kiekiui ir kenksmingam poveikiui žmonių sveikatai ir aplinkai mažinti. Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad tautos gerovė neturi būti suvokiama vien materialine (ar finansine) prasme, be to, kažin ar būtų teisinga ir dora siekti materialinės gerovės tokiu būdu, kuriuo kenkiama žmonių sveikatai, arba, suinteresuoto asmens atstovių nuomone, tokiu būdu, kuriuo keliamas pavojus švariai aplinkai. Tai, kad atitinkamas ūkio subjektas turi didesnį ar mažesnį pelną, negali būti priešpriešinama valstybės siekiui užtikrinti visos visuomenės teisę į saugią ir švarią aplinką, todėl pareiškėjo argumentas, kad alyvos atliekų surinkimas iš atliekų turėtojų ir (arba) perdirbimas gali būti ekonomiškai nepagrįstas ir neadekvatus, nes gali brangiai kainuoti, yra nepagrįstas. Suinteresuoto asmens atstovės pateikė statistinius duomenis, kurie, pasak jų, rodo, kad dauguma alyvos gamintojų ir importuotojų įvykdė Vyriausybės nustatytą alyvos atliekų tvarkymo užduotį, o tai paneigia pareiškėjo teiginį, kad galbūt neįmanoma įvykdyti nustatytos užduoties ar kad ekonominės jos vykdymo sąnaudos ūkio subjektams yra neproporcingos.

4. Konstitucijos 53, 54 straipsniuose įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių, taip pat apibrėžtos pagrindinės Lietuvos valstybės aplinkos apsaugos politikos kryptys: aplinkos saugojimas nuo kenksmingų poveikių, rūpinimasis natūralios gamtinės aplinkos apsauga, saikingas gamtos išteklių naudojimas, šių išteklių atkūrimas ir gausinimas. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje yra suformuluotas vienas iš valstybės tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Pažymėtina, kad perdirbant panaudotą alyvą yra saugoma žmonių sveikata ir aplinka, apsisaugoma nuo dirvožemio, vandens, paplūdimių, augalijos ir gyvūnijos užteršimo. Alyvos atliekos pavojingos, nes yra degios, kenksmingos, toksiškos ir oksiduojasi. Panaudota alyva yra labai užteršta įvairiais sunkiaisiais metalais. Šie metalai gali labai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Patekusi į vandenį panaudota alyva padengia paviršių plėvele, nepralaidžia orui, dėl to vandenyje mažėja deguonies, žūva gyvūnai. Didelį pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai kelia ir alyvos atliekų deginimas bei šalinimas, kai nesilaikoma nustatytų reikalavimų.

Perdirbant panaudotą alyvą tausojama vertinga energija, nes pakartotiniam panaudotos alyvos rafinavimui reikia tik trečdalio energijos, kuri būtų sunaudojama žaliavinę naftą paverčiant alyva.

Valstybės siekis teisiniu reguliavimu (nustatant alyvos atliekų tvarkymo užduotis) užtikrinti racionalų atliekų medžiaginių ir energetinių išteklių panaudojimą, sukurti racionalią bendrą atliekų tvarkymo sistemą, tenkinančią visuomenės poreikius ir užtikrinančią gerą aplinkos kokybę, reiškia, kad yra vykdoma Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtinta konstitucinė priedermė. Alyvos atliekų tvarkymo užduoties gamintojams ir importuotojams nustatymas yra viena iš valstybės pasitelkiamų ūkinės veiklos reguliavimo priemonių, kuria siekiama užtikrinti, kad atliekų tvarkymo veikla tarnautų bendrai tautos gerovei – kad visos atliekos, ypač pavojingosios (kurioms priskiriama ir alyvos atliekos), būtų surenkamos ir tvarkomos tik tokiais būdais, kuriais nebūtų kenkiama aplinkai ir žmonių sveikatai, o surinktos alyvos atliekos būtų perdirbamos, regeneruojamos ir panaudojamos dar kartą, taip išsaugant gamtos išteklius ateities kartoms ir užtikrinant Konstitucijos 54 straipsnyje įtvirtintą viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas

2.1. Vyriausybė 2007 m. spalio 31 d. priėmė nutarimą Nr. 1224 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimą Nr. 519 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymu) ir išdėstė jį nauja redakcija, nustatydama:

Pagal Atliekų tvarkymo plano (2007 m. spalio 31 d. redakcija) 1 punktą šio plano tikslas – atsižvelgiant į esamą atliekų tvarkymo būklę ir vadovaujantis Europos Sąjungos atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, Valstybės ilgalaikės raidos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. IX-1187 (Žin., 2002, Nr. 113-5029), Nacionaline darnaus vystymosi strategija, patvirtinta Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1160 (Žin., 2003, Nr. 89-4029), Europos Bendrijų Komisijos komunikatu „Tausesnis išteklių naudojimas: teminė atliekų prevencijos ir perdirbimo strategija“, pateikti esamos atliekų tvarkymo būklės ir SSGG (stiprybių, silpnybių, galimybių, grėsmių) analizę, nustatyti atliekų tvarkymo prioritetus ir principus, strateginius tikslus, tikslus ir uždavinius, šio plano įgyvendinimo priemones (1 priedas), aprašyti atliekų tvarkymo sistemą, nustatyti atliekų tvarkymo užduotis, numatyti šio plano įgyvendinimo ir atskaitomybės mechanizmą; atliekų tvarkymo planas vykdomas 2007–2013 metais. Pagal Atliekų tvarkymo plano (2007 m. spalio 31 d. redakcija) 4 punktą Atliekų tvarkymo plane numatyti veiksmai ir priemonės, taip pat nustatytos užduotys, kuriuos turi įgyvendinti valstybės institucijos, savivaldybės, gamintojai ir importuotojai, atliekų tvarkytojai.

Atliekų tvarkymo plano (2007 m. spalio 31 d. redakcija) 166 punkte buvo nustatyta:

2.2. Vyriausybė 2010 m. gruodžio 1 d. priėmė nutarimą Nr. 1746 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimo Nr. 519 „Dėl Valstybinio strateginio atliekų tvarkymo plano patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 130 punktu pakeitė Atliekų tvarkymo plano 166 punktą (2007 m. spalio 31 d. redakcija) ir jį išdėstė taip:

4.1. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio (2002 m. liepos 1 d. redakcija) 1 dalį šiame įstatyme nurodytiems atliekų tvarkymo prioritetams įgyvendinti turėjo būti parengtas valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas; pagal 26 straipsnio (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) 1 dalį šiame įstatyme nurodytiems reikalavimams įgyvendinti parengiamas Valstybinis atliekų tvarkymo planas, pagal 2 dalį Valstybiniame atliekų tvarkymo plane nustatomos atliekų tvarkymo užduotys, strateginiai atliekų tvarkymo tikslai ir uždaviniai jiems įgyvendinti, o pagal 3 dalį Valstybinį atliekų tvarkymo planą ir jo įgyvendinimo priemones rengia Aplinkos ministerija ir tvirtina Vyriausybė.

Taigi Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymu), kuriuo patvirtintas Atliekų tvarkymo planas, buvo ir yra įgyvendinamos minėtos Atliekų tvarkymo įstatymo 26 straipsnio (2002 m. liepos 1 d., 2011 m. balandžio 19 d. redakcijos) nuostatos, remiantis jomis šiame plane nustatytos atliekų tvarkymo užduotys.

4.2. Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek jo atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas, aiškintinas kartu su kitomis Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, nustatančiomis alyvos gamintojų ir importuotojų teises ir pareigas alyvos atliekų tvarkymo srityje.

4.3. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

Taigi Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintas bendrasis principas „teršėjas moka“, pagal kurį atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti produktų, inter alia alyvos, dėl kurios naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

4.4. Atliekų tvarkymo įstatymo 12¹ straipsnio (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į alyvos atliekų apdorojimo technines galimybes ir ekonominį pagrįstumą ir vadovaujantis šio įstatymo 14, 15 ir 17 straipsniais, būtina alyvos atliekas apdoroti pagal šio įstatymo 3 ir 4¹ straipsnių reikalavimus.

Atliekų tvarkymo įstatymo 14 straipsnis (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) skirtas pavojingųjų atliekų maišymui, 15 straipsnis (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) – pavojingųjų atliekų pakavimui ir ženklinimui, 17 straipsnis (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) – pavojingųjų atliekų vežimo tvarkai. Taigi alyvos atliekos turi būti apdorojamos pagal pavojingosioms atliekoms nustatytus reikalavimus.

Atliekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnyje „Atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumas“ (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) nustatyta:

„1. Atliekų prevencijos ir tvarkymo srityje taikomas toks prioritetų eiliškumas:

1) prevencija;

2) paruošimas naudoti pakartotinai prieš tai atskyrus produktus ar jų sudedamąsias dalis, netinkamus pakartotiniam naudojimui;

3) perdirbimas prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti;

4) kitoks naudojimas, pavyzdžiui, naudojimas energijai gauti prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti;

5) šalinimas prieš tai atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas.

2. Atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumas taikomas atsižvelgiant į bendruosius aplinkos apsaugos principus – atsargumą ir tvarumą, technines galimybes ir ekonominį pagrįstumą, išteklių apsaugą, taip pat į bendrą poveikį aplinkai, visuomenės sveikatai, ekonomikai ir socialinei aplinkai.

3. Atliekų tvarkytojai ir atliekų darytojai turi imtis visų galimų ir ekonomiškai pateisinamų priemonių atliekų kiekiui bei neigiamam poveikiui visuomenės sveikatai ir aplinkai mažinti, kurti ir diegti mažaatliekes technologijas, taupyti gamtos išteklius. Tokios įmonės privalo laikytis šio straipsnio 1 dalyje nurodyto atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumo. Produktų gamintojai turi gaminti ir rinkai tiekti produktus, kuriuos būtų galima ilgai ar pakartotinai naudoti, o pasibaigus jų naudojimo laikui ir virtus atliekomis jas perdirbti arba kitaip sunaudoti ir taip sumažinti atliekų kiekį bei pavojų visuomenės sveikatai ir aplinkai.

4. Atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujantys subjektai yra atsakingi, kad su atliekų tvarkymu susijusi jų veikla ir visa apie šią veiklą visuomenei jų pateikiama informacija atitiktų atliekų prevencijos ir tvarkymo prioritetų eiliškumą.“

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4¹ straipsnį „Visuomenės sveikatos ir aplinkos apsauga“ (2011 m. balandžio 19 d. redakcija) atliekas būtina tvarkyti neviršijant teisės aktuose nustatytų aplinkos apsaugos normatyvų vandens, oro ar dirvožemio taršai, nekeliant reikšmingo neigiamo poveikio visuomenės sveikatai, gyvūnijai ar augalijai (1 punktas).

4.5. Apibendrinant Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad atliekų tvarkymo veikloje dalyvaujantys subjektai, inter alia alyvos gamintojai ir importuotojai, yra atsakingi už tai, kad su alyvos atliekų tvarkymu susijusi jų veikla atitiktų atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumą, kurį taikant pirmiausia atliekamas paruošimas naudoti pakartotinai prieš tai atskyrus produktus ar jų sudedamąsias dalis, netinkamus pakartotiniam naudojimui (atitinka Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto nuostatoje nurodytą alyvos atliekų regeneravimą), paskui – perdirbimas prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti, po to – kitoks naudojimas, pavyzdžiui, naudojimas energijai gauti prieš tai atskyrus atliekas, netinkamas perdirbti ar kitaip panaudoti, ir galiausiai – šalinimas prieš tai atskyrus perdirbti ar kitaip panaudoti tinkamas atliekas. Atliekų tvarkymo prioritetų eiliškumas taikomas atsižvelgiant į aplinkos apsaugos principus, išteklių apsaugą, taip pat į bendrą poveikį aplinkai, visuomenės sveikatai.

Šiame Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste aiškinant pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto nuostatą, pagal kurią, kaip minėta, alyvos gamintojai ir importuotojai privalo vykdyti šias alyvos atliekų tvarkymo užduotis: nuo 2008 metų – regeneruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) ne mažiau kaip 30 procentų, o nuo 2012 metų – ne mažiau kaip 50 procentų alyvos atliekų (skaičiuojama nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio), pažymėtina, kad alyvos gamintojai ir importuotojai, vykdydami šią alyvos atliekų tvarkymo užduotį, privalo pirmiausia regeneruoti, paskui perdirbti ir galiausiai, jei nėra galimybės taikyti pirmųjų dviejų atliekų tvarkymo būdų, kitaip panaudoti alyvos atliekas.

5.1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtinti principai sudaro vieną visumą – šalies ūkio konstitucinį pagrindą, todėl visų šio straipsnio dalių nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo; tarp jose įtvirtintų principų yra pusiausvyra, kiekvienas jų aiškintinas nepaneigiant kitų, o pažeidus kurioje nors vienoje straipsnio dalyje esančią teisės normą, yra pažeidžiamos ar sudaromos prielaidos pažeisti ir kitose šio straipsnio dalyse išdėstytas teisės normas.

Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati, ji grindžiama prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę. Ši sąvoka apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus. Ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, asmuo ja naudojasi laikydamasis tam tikrų privalomų reikalavimų, apribojimų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2011 m. sausio 6 d. nutarimai). Kita vertus, pagal Konstituciją valstybė negali neribotai kištis į asmens ūkinę veiklą, todėl nustatomais apribojimais neleistina paneigti esmines ūkinės veiklos laisvės nuostatas, tokias kaip ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumas, sąžininga konkurencija ir kt.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas (inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą, kurį lemia ūkinės veiklos specifika; atsižvelgdama į ūkinės veiklos specifiką, valstybė gali naudoti įvairias teisinio reguliavimo priemones (Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai). Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens (ūkinės veiklos subjekto), ir visuomenės interesus (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. spalio 8 d., 2010 m. vasario 26 d., 2011 m. sausio 6 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai); kai asmuo dalyvauja ūkinėje veikloje, jam gali būti taikomi specialūs įstatymų nustatyti apribojimai (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).

5.2. Konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas šalies ūkis, yra glaudžiai susijusios su kitomis konstitucinėmis vertybėmis (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas), inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2013 m. gegužės 24 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas yra itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais (taigi ir Vyriausybės nutarimais) nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymu, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d., 2013 m. gegužės 9 d. nutarimai). Konstitucija draudžia žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2009 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. balandžio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Konstitucinėje jurisprudencijoje yra pažymėta, kad Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo. Be kita ko, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs ir tai, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra pažymėjęs, jog pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau, negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti (inter alia Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d., 2013 m. liepos 5 d. nutarimai).

5.3. Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti: kaip minėta, Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei; šioje nuostatoje yra įtvirtintas konstitucinis principas, nubrėžiantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus, kryptis, būdus, ribas; ūkinės veiklos reguliavimas paprastai yra susijęs su ūkinės veiklos sąlygų nustatymu, tam tikrų procedūrų reglamentavimu, ūkinės veiklos kontrole, taip pat su tam tikrais šios veiklos apribojimais ar draudimais.

5.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, inter alia saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą. Vykdant šį reikalavimą turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų. Be kita ko, tai reiškia, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti.

Pažymėtina, kad įstatymu nustatant ūkinės veiklos subjektų pareigas, susijusias su žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingų poveikių, racionaliu gamtos išteklių naudojimu, gamtinei aplinkai padarytos žalą atlyginimu, taip pat gali būti Vyriausybei pavesta priimti poįstatyminius aktus, būtinus tokiam įstatymui įgyvendinti ir inter alia reguliuoti juo nustatytų ūkinės veiklos subjektų pareigų vykdymą.

8.1. Minėta, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 46 straipsnio 3 dalies, 53 straipsnio 1, 3 dalių, 54 straipsnio, kyla reikalavimas įstatymų leidėjui reguliuojant ūkinę veiklą nustatyti tokius jos ribojimus, kuriais būtų siekiama užtikrinti bendrą tautos gerovę, inter alia saugoti nuo kenksmingų poveikių žmonių sveikatą ir aplinką, racionaliai naudoti gamtos išteklius, atlyginti gamtinei aplinkai padarytą žalą; vykdant šį reikalavimą turi būti paisoma iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių reikalavimų; be kita ko, tai reiškia, kad teisiniu reguliavimu gali būti nustatytos tokios ūkinės veiklos subjektų pareigos, kurios jų veiklos laisvės nevaržytų labiau, negu būtina konstituciškai reikšmingiems žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslams pasiekti; įstatymu nustatant ūkinės veiklos subjektų pareigas, susijusias su žmonių sveikatos ir aplinkos apsauga nuo kenksmingų poveikių, racionaliu gamtos išteklių naudojimu, taip pat gali būti Vyriausybei pavesta priimti poįstatyminius aktus, būtinus tokiam įstatymui įgyvendinti ir inter alia reguliuoti juo nustatytų ūkinės veiklos subjektų pareigų vykdymą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, reguliuodamas atliekų tvarkymo organizavimą kaip vieną iš ūkinės veiklos rūšių, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į tai, kad netinkamai tvarkomos atliekos sukelia grėsmę aplinkai, žmonių ir visuomenės sveikatai, taip pat turi paisyti racionalaus gamtos išteklių naudojimo imperatyvo. Todėl, vykdant Atliekų tvarkymo įstatymą, gali būti nustatyta ūkinės veiklos subjektų pareiga, esant techninėms galimybėms, atliekas pirmiausia perdirbti taip, kad iš jų būtų galima pagaminti tos pačios ar kitos paskirties produktus, o nesant galimybės jų perdirbti – kitaip jas panaudoti nekeliant reikšmingo neigiamo poveikio žmonių, visuomenės sveikatai, aplinkai; Vyriausybė teisės aktais gali detalizuoti šios pareigos vykdymo tvarką.

8.2. Minėta ir tai, kad, Atliekų tvarkymo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste aiškinant pareiškėjo ginčijamą Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkto nuostatą, alyvos gamintojai ir importuotojai privalo pirmiausia regeneruoti, paskui – perdirbti ir galiausiai, nesant galimybės taikyti pirmųjų dviejų atliekų tvarkymo būdų, kitaip panaudoti alyvos atliekas.

8.3. Taigi Vyriausybė, Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) nustatydama alyvos gamintojams ir importuotojams privalomą alyvos atliekų tvarkymo užduotį nuo 2008 iki 2012 metų regeneruoti, perdirbti ar kitaip naudoti (pvz., energijai, kurui, atitinkančiam skystojo kuro kokybės reikalavimus, gauti) 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo jų patiekto per metus Lietuvos rinkai alyvos kiekio, siekė konstituciškai reikšmingų žmonių sveikatos ir aplinkos apsaugos tikslų; nustatydama tokią užduotį Vyriausybė paisė iš Konstitucijos kylančių reikalavimų. Pažymėtina, jog tai, kad alyvos gamintojams ir importuotojams yra nustatyta pareiga minėtais būdais sutvarkyti nurodytą alyvos kiekį, neleidžia teigti, kad Atliekų tvarkymo plano 166.4 punkte (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) įtvirtintas reguliavimas yra neproporcingas minėtiems siekiamiems konstituciškai reikšmingiems tikslams ar yra objektyviai neįgyvendinamas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Vyriausybės 2002 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 519 patvirtinto Atliekų tvarkymo plano 166.4 punktas (2007 m. spalio 31 d., 2010 m. gruodžio 1 d. redakcijos) tiek, kiek alyvos gamintojams ir importuotojams buvo (yra) nustatyta privaloma užduotis nuo 2008 metų regeneruoti arba perdirbti (ar kitaip naudoti) ne mažiau kaip 30 procentų alyvos atliekų, skaičiuojant nuo patiekto per metus rinkai alyvos kiekio, neprieštarauja (neprieštaravo) Konstitucijos 46 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas