Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso kai kurių nuostatų, susijusių su baudžiamąja atsakomybe už genocidą, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

2.1. Jus cogens normų sąvoka įtvirtinta 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės (toliau – Vienos konvencija), kurią Lietuvos Respublika įsipareigojo gerbti ir vykdyti Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu „Dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse“ (ši konvencija Lietuvai įsigaliojo 1992 m. sausio 15 d.). Vienos konvencijos 53 straipsnyje „Sutartys, prieštaraujančios privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms (jus cogens)“ nustatyta: „Sutartis yra niekinė, jei jos sudarymo metu ji prieštarauja privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normoms. Šioje Konvencijoje privalomo pobūdžio bendrosios tarptautinės teisės normomis yra laikomos normos, kurias tarptautinė valstybių bendrija yra visa apimtimi priėmusi ir pripažinusi kaip normas, nuo kurių draudžiama nukrypti ir kurios gali būti keičiamos tik priimant kitą tokio pat pobūdžio bendrąją tarptautinės teisės normą.“

Pažymėtina, kad nors nei 1969 m. Vienos konvencijoje, nei kituose tarptautinės teisės aktuose nepateiktas jus cogens normų sąrašas, tačiau Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija 1966 m. parengtame Vienos konvencijos projekto 53 straipsnio komentare nurodė, jog svarstant galimybę į šio straipsnio tekstą įtraukti pavyzdinį akivaizdžių jus cogens normų sąrašą buvo siūloma nustatyti, kad niekinėmis laikytinos inter alia sutartys, kuriose numatytas neteisėtas jėgos panaudojimas pažeidžiant Jungtinių Tautų Chartijos principus, bet kokio kito akto, pripažįstamo nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, vykdymas, taip pat sutartys, pagal kurias susitariama leisti arba vykdyti genocidą. Agresiją, genocidą kaip valstybės įsipareigojimo pagal imperatyviąją bendrosios tarptautinės teisės normą sunkaus pažeidimo pavyzdžius Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija nurodė 2001 m. parengtame Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekto komentare.

2.2. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos aktuose taip pat pažymimas genocidą ir kitus tarptautinius nusikaltimus draudžiančių tarptautinės teisės normų universalumas ir imperatyvumas.

2.3. Genocidą ir kitus tarptautinius nusikaltimus draudžiančių normų universalumas ir imperatyvumas pripažįstami ir Jungtinių Tautų Tarptautinio Teisingumo Teismo praktikoje. Tarptautinis Teisingumo Teismas 1951 m. konsultacinėje išvadoje dėl išlygų, taikomų Konvencijai prieš genocidą (Reservations to the Convention on Genocide, Advisory Opinion, I.C.J. Reports 1951, p. 15), konstatavo, kad principai, kuriais grindžiama Konvencija prieš genocidą, civilizuotų tautų yra pripažinti įpareigojančiais valstybes net ir nesant jokių konvencinių įsipareigojimų. Tarptautinis Teisingumo Teismas 2006 m. vasario 3 d. sprendime byloje dėl ginkluotų veiksmų Kongo teritorijoje (Kongo Demokratinė Respublika prieš Ruandą) (Armed Activities on the Territory of the Congo (New Application: 2002) (Democratic Republic of the Congo v. Rwanda), Jurisdiction and Admissibility, Judgment, I.C.J. Reports 2006, p. 6) konstatavo, kad genocidą draudžianti norma neabejotinai yra imperatyvi (jus cogens). Tai buvo pakartota 2007 m. vasario 26 d. sprendime byloje dėl Konvencijos prieš genocidą taikymo (Bosnija ir Hercegovina prieš Serbiją ir Juodkalniją) (Application of the Convention on the Prevention and Punishment of the Crime of Genocide (Bosnia and Herzegovina v. Serbia and Montenegro), Judgment, I.C.J. Reports 2007, p. 43).

Iš Tarptautinio Teisingumo Teismo 2012 m. vasario 3 d. sprendimo byloje dėl valstybės jurisdikcinių imunitetų (Vokietija prieš Italiją) (Jurisdictional Immunities of the State (Germany v. Italy: Greece intervening), Judgment, I.C.J. Reports 2012, p. 99) aišku, kad jus cogens pobūdžio normomis laikomos tarptautinės teisės normos, draudžiančios nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus.

2.4. Pažymėtina, kad ir Tarptautinis baudžiamasis tribunolas Ruandai (toliau – Ruandos tribunolas) konstatavo, jog genocido draudimas yra tarptautinės paprotinės teisės dalis, jus cogens norma (Prokuroras prieš Kayishema ir Ruzindana, byla Nr. ICTR-95-1-T, 1999 m. gegužės 21 d. sprendimas).

3.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tribunolo statute genocido nusikaltimas nebuvo apibrėžtas; kaip minėta, šiame statute pirmą kartą buvo nustatyta tarptautinė baudžiamoji atsakomybė už nusikaltimus taikai, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui. Nusikaltimai taikai Niurnbergo tribunolo statute apibrėžti kaip agresyvaus karo arba karo pažeidžiant tarptautinius susitarimus planavimas, rengimasis karui, karo pradėjimas ar vedimas, taip pat dalyvavimas vykdant bendrą planą ar sąmokslą siekiant padaryti minėtas veikas; karo nusikaltimai apibrėžti kaip karo įstatymų ir papročių pažeidimai, tokie kaip žudymas, žiaurus elgesys ar deportacija vergiškiems darbams ar bet kokiam kitam tikslui civilių gyventojų okupuotoje teritorijoje ar už jos ribų, žudymas ar žiaurus elgesys su karo belaisviais ar asmenimis, esančiais jūroje, įkaitų žudymas, privačios ar viešos nuosavybės grobstymas, beprasmiškas miestų, miestelių ar kaimų griovimas ar niokojimas, nepateisinamas karine būtinybe; nusikaltimai žmoniškumui apibrėžti kaip civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, deportacija ir kitoks nežmoniškas elgesys karo metu ar iki jo arba persekiojimas politiniu, rasiniu ar religiniu pagrindu darant bet kokį nusikaltimą, priklausantį Niurnbergo tribunolo jurisdikcijai, nesvarbu, ar pažeidžiant valstybės, kurioje jis buvo įvykdytas, nacionalinę teisę.

Minėta, kad Niurnbergo tribunolui pateiktame kaltinamajame akte pirmą kartą buvo paminėtas genocido terminas: inter alia buvo pažymėta, kad „kaltinamieji vykdė sąmoningą ir sistemingą genocidą, tai yra rasinių ir nacionalinių grupių naikinimą, nukreiptą prieš okupuotų teritorijų civilius gyventojus siekiant sunaikinti konkrečias žmonių rases ir klases bei nacionalines, rasines ar religines grupes, ypač žydus, lenkus, romus ir kitus“.

3.2. Minėta ir tai, kad Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliucijoje Nr. 96 (I) dėl genocido nusikaltimo pažymėta, jog genocidas yra ištisų žmonių grupių teisės į egzistavimą paneigimas, nusikaltimas pagal tarptautinę teisę. Šioje rezoliucijoje taip pat pažymėta, kad padaryta daug tokių genocido nusikaltimų, kai visiškai ar iš dalies buvo sunaikintos rasinės, religinės, politinės ar kitos grupės; už genocido nusikaltimą turi būti baudžiami vykdytojai ir jų pagalbininkai, nesvarbu, ar tai būtų privatūs asmenys, ar valstybės pareigūnai arba valstybės vadovai, ir nesvarbu, ar jis būtų įvykdytas dėl religinių, rasinių, politinių arba kitokių priežasčių.

Taigi pagal Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1946 m. gruodžio 11 d. rezoliuciją Nr. 96 (I) genocidas buvo suprantamas kaip visiškas ar dalinis rasinių, religinių, politinių ar kitokių grupių naikinimas; saugomų grupių sąrašas nebuvo išsamus, jame eksplicitiškai buvo paminėtos politinės grupės. Pažymėtina, kad ši rezoliucija atspindėjo tarptautinės teisės raidos tendenciją, bet neturėjo privalomos tarptautinės teisinės galios.

3.3. Teisiškai privalomas ir visuotinai pripažintas genocido apibrėžimas įtvirtintas 1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos vienbalsiai priimtoje Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Šios konvencijos šalys yra 144 valstybės, įskaitant Lietuvos Respubliką (konvencija Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1996 m. gegužės 1 d.). Kaip minėta, principai, kuriais grindžiama Konvencija prieš genocidą, civilizuotų tautų yra pripažinti įpareigojančiais valstybes net ir nesant jokių konvencinių įsipareigojimų. Taigi šie principai yra bendrosios tarptautinės teisės dalis; Konvencija prieš genocidą yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas įtvirtinanti universali tarptautinė sutartis.

3.4. Genocidas ir kiti tarptautiniai nusikaltimai apibrėžti Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiajai Jugoslavijai statute (toliau – Buvusiosios Jugoslavijos tribunolo statutas), patvirtintame 1993 m. gegužės 25 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 827 (su vėlesniais pakeitimais).

3.5. Genocidas ir kiti tarptautiniai nusikaltimai taip pat apibrėžti Ruandos tribunolo statute, patvirtintame 1994 m. lapkričio 8 d. Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija Nr. 955 (su vėlesniais pakeitimais).

3.6. Genocidas ir kiti tarptautiniai nusikaltimai apibrėžiami ir Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statute, kuris buvo priimtas 1998 m. liepos 17 d. ir įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d. Šio statuto dalyvės yra 122 valstybės, įskaitant Lietuvos Respubliką (Seimas Romos statutą ratifikavo 2003 m. balandžio 1 d., šis statutas Lietuvos Respublikai įsigaliojo 2003 m. rugpjūčio 1 d.).

3.7. Apibendrinant šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingą genocido nusikaltimo apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, pažymėtina, kad:

– genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę; taigi saugomų grupių sąrašas yra išsamus ir į jį nėra įtrauktos socialinės ir politinės grupės;

– specifinis genocido nusikaltimo požymis, skiriantis jį inter alia nuo nusikaltimų žmoniškumui, yra specialus tikslas (dolus specialis) visiškai ar iš dalies sunaikinti saugomą grupę;

– kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu gali būti pripažįstami ir tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.

Pažymėtina ir tai, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas valstybės privalo priimti nacionalinius įstatymus, nustatančius atsakomybę už genocidą. Valstybių praktikoje tai gali būti suprantama kaip tam tikra diskrecija, atsižvelgiant į konkretų istorinį, politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, nacionalinėje teisėje nustatyti ir platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, inter alia galimybė pagal nacionalinę teisę įtraukti į genocido apibrėžimą socialines ir politines grupes.

4.1. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1968 m. lapkričio 26 d. priėmė Konvenciją dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui. Šios konvencijos dalyvės yra 54 valstybės, įskaitant Lietuvos Respubliką (konvencija Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1996 m. gegužės 1 d.).

Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui preambulėje inter alia nustatyta: „pagal tarptautinę teisę karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui priskiriami patiems sunkiausiems nusikaltimams“; „veiksminga bausmė už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui yra svarbus veiksnys užkertant kelią tokiems nusikaltimams, ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, stiprinant pasitikėjimą, skatinant tautų bendradarbiavimą ir užtikrinant taiką bei tarptautinį saugumą“; „vidaus teisės normos, nustatančios senaties terminą už paprastus nusikaltimus, taikomos karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui, kelia rimtą pasaulio visuomenės susirūpinimą, nes tuo trukdoma vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir bausti asmenis, atsakingus už tuos nusikaltimus“; „atėjo laikas ir yra būtina šia Konvencija tarptautinėje teisėje įtvirtinti principą, kad karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties termino nėra ir kad būtina užtikrinti visuotinį šio principo taikymą“.

Šios konvencijos 1 straipsnyje nustatyta:

4.2. Toks pat principas įtvirtintas Romos statute, kurio dalyvė, kaip minėta, yra ir Lietuvos Respublika. Šio statuto 29 straipsnyje nustatyta, kad „Teismo jurisdikcijai priklausantiems nusikaltimams netaikomas joks senaties terminas“. Minėta, kad Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai priklauso šie nusikaltimai: genocido nusikaltimas, nusikaltimai žmoniškumui, karo nusikaltimai, agresijos nusikaltimas.

4.3. Taigi pažymėtina, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas jokie senaties, inter alia apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, terminai negali būti taikomi genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal Konvenciją prieš genocidą ir kitus tarptautinės teisės aktus (t. y. tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes nukreiptam genocido nusikaltimui). Kita vertus, pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas neužkertamas kelias nacionalinėje teisėje nustatyti kitus nusikaltimus, kuriems nebūtų taikomi jokie senaties, inter alia apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, terminai.

5.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, 1946 m. gruodžio 11 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 95 (I) dėl Niurnbergo tribunolo statute pripažintų tarptautinės teisės principų patvirtinimo, kurioje patvirtino tarptautinės teisės principus, pripažintus Niurnbergo tribunolo statute ir nuosprendyje. Šie principai išdėstyti 1950 m. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos patvirtintuose Tarptautinės teisės principuose, pripažintuose Niurnbergo tribunolo statute ir nuosprendyje. Šių principų II principas suformuluotas taip: „faktas, kad nacionalinė teisė nenustato bausmės už veiką, kuri laikoma nusikaltimu pagal tarptautinę teisę, neatleidžia šią veiką atlikusio asmens nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę“. IV principas suformuluotas taip: „faktas, kad asmuo veikė vykdydamas jo vyriausybės ar karinio viršininko įsakymą, neatleidžia jo nuo atsakomybės pagal tarptautinę teisę, jeigu jis iš tikrųjų turėjo moralinio pasirinkimo galimybę“.

Taigi šie principai suponuoja galimybę valstybių nacionalinėje teisėje numatyti principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtį nustatant, kad baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią.

5.2. Pažymėtina ir tai, kad Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 1948 m. gruodžio 10 d. priėmė rezoliuciją 217 A (III), kuria patvirtinta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Lietuvos Respublika laikytis Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos įsipareigojo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos 22 punktu, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 12 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“.

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad „niekas negali būti nuteistas už jokį veiksmą ar neveikimą, kuris pagal tuo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomas baudžiamuoju nusikaltimu“. Taigi ši nuostata suponuoja galimybę valstybių nacionalinėje teisėje numatyti principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtį – nustatyti, kad baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią.

5.3. Taip pat pažymėtina, kad tokia principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis yra eksplicitiškai nustatyta Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto šalys yra 167 valstybės, įskaitant Lietuvos Respubliką (Lietuvos Respublika prie šio pakto prisijungė minėtu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 12 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“, Lietuvos Respublikai jis įsigaliojo 1991 m. lapkričio 20 d.). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos šalys yra visos 47 Europos Tarybos valstybės, įskaitant Lietuvos Respubliką (Seimas šią konvenciją ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“, Lietuvos Respublikai ji įsigaliojo 1995 m. birželio 20 d.).

5.4. Apibendrinant pažymėtina, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas yra nustatyta principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią; tai netaikoma kitiems nusikaltimams, apibrėžiamiems pagal nacionalinę teisę.

Pažymėtina ir tai, kad tokia principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina inter alia genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (t. y. tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines, bet ne socialines ar politines grupes nukreiptam genocido nusikaltimui). Minėta, kad genocidas yra ištisų žmonių grupių teisės į egzistavimą paneigimas; toks teisės į egzistavimą paneigimas sukrečia žmonijos sąmonę; jis prieštarauja moralinei teisei, Jungtinių Tautų dvasiai ir tikslams; genocidas yra nusikaltimas pagal tarptautinę teisę, kurį smerkia visas civilizuotas pasaulis; genocidą draudžianti norma neabejotinai yra imperatyvi (jus cogens).

5.5. Kita vertus, taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama ne tik visiškai, bet ir iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę; kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei. Šiame kontekste minėta ir tai, kad genocidu gali būti pripažįstami ir tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Taigi pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis taikytina ir genocidu laikomiems tyčiniams veiksmams, kuriais siekiama sunaikinti reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, turinčią įtakos visos atitinkamos saugomos grupės, kurią sudaro inter alia tam tikros socialinės ar politinės grupės, išlikimui.

5.6. Pažymėtina ir tai, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią, taikytina ir nusikaltimams žmoniškumui bei karo nusikaltimams, kurie gali būti nukreipti inter alia prieš tam tikras socialines ar politines žmonių grupes (t. y. grupes, kurios pagal genocido apibrėžimą, nustatytą visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, nepatenka į saugomų grupių sąrašą). Minėta, kad jus cogens pobūdžio normomis laikomos ir tarptautinės teisės normos, draudžiančios nusikaltimus žmoniškumui bei karo nusikaltimus.

„Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, prisijungdama prie 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį bei 1968 m. lapkričio 26 d. Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai, pripažindama 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo įstatus, atsižvelgdama į tai, kad minėtosios tarptautinės sutartys įpareigoja priimti nacionalinius įstatymus, numatančius atsakomybę už genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, taikai ir karinius nusikaltimus, konstatuodama, kad genocido, nusikaltimų žmoniškumui politika Lietuvos gyventojų atžvilgiu buvo vykdoma nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos laikais, vadovaudamasi tarptautinės bendrijos visuotinai pripažinta nuostata, kad žmonių naikinimas bet kuriuo tikslu suvokiamas kaip nusikaltimas, priima šį įstatymą“ (preambulė).

Šio įstatymo 1 straipsnyje genocidas buvo apibrėžtas kaip „veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, pasireiškusieji šių grupių narių žudymu, žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į kitas ar panaudojimu priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą“; 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad „Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius“; 3 straipsnyje pažymėta, kad šis įstatymas turi grįžtamąją galią, o asmenims, šiame įstatyme numatytus veiksmus padariusiems iki jo įsigaliojimo, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma.

5.1. Minėto 1998 m. balandžio 21 d. priimto ir 1998 m. gegužės 6 d. įsigaliojusio Baudžiamojo kodekso papildymo 62¹, 71 straipsniais ir 8¹, 24, 25, 26, 35, 49, 54¹, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 9 straipsniu Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 71 straipsniu „Genocidas“, t. y. pirmą kartą Baudžiamajame kodekse nustatyta atsakomybė už genocidą. Šiame straipsnyje inter alia buvo nustatytas toks genocido nusikaltimo apibrėžimas: „veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, pasireiškę šių grupių narių žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į kitas ar priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą, panaudojimu“; kaip kvalifikuojantis požymis buvo nurodytas išvardytoms saugomoms grupėms priklausančių žmonių žudymas, veiksmų prieš šias grupes organizavimas arba vadovavimas jiems.

Palyginus BK 71 straipsnyje (1998 m. balandžio 21 d. redakcija) ir įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ 1 straipsnyje (1992 m. balandžio 9 d. redakcija) nustatytą genocido nusikaltimo apibrėžimą matyti, kad:

– pagal BK 71 straipsnį (1998 m. balandžio 21 d. redakcija) genocidas suprantamas ne tik kaip Lietuvos gyventojų genocidas;

– BK 71 straipsnyje (1998 m. balandžio 21 d. redakcija) nustatyta daugiau saugomų grupių: be nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme apibrėžiant genocido nusikaltimą pirmą kartą nurodytos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, apibrėžiančiose genocido nusikaltimą.

5.2. Šiame kontekste paminėtina, kad Seimas 1998 m. gruodžio 21 d. priėmė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22, 24, 42, 43, 49, 50, 54¹, 71, 75, 105, 227¹, 227³ straipsnių pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 1998 m. gruodžio 31 d.), kurio 8 straipsniu buvo pakeista BK 71 straipsnio (1998 m. balandžio 21 d. redakcija) 2 dalyje numatyta sankcija už genocido nusikaltimą. BK 71 straipsnyje nustatytas genocido nusikaltimo apibrėžimas, inter alia saugomų grupių sąrašas nepakito.

5.3. Minėto Baudžiamojo kodekso papildymo 62¹, 71 straipsniais ir 8¹, 24, 25, 26, 35, 49, 54¹, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 straipsniu Baudžiamojo kodekso 49 straipsnis buvo papildytas 5 dalimi, kurioje inter alia buvo nustatyta, kad „nėra senaties genocido nusikaltimui“.

BK 49 straipsnio 5 dalis (1998 m. balandžio 21 d. redakcija) buvo keičiama Seimo 1998 m. birželio 9 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso papildymo aštuonioliktuoju skirsniu „Karo nusikaltimai“ (333–344 straipsniai), 8¹, 24, 25, 26, 35, 49, 295 straipsnių papildymo ir pakeitimo, 219 ir 261 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu (įsigaliojusiu 1998 m. birželio 24 d.): be to, kad senatis netaikoma genocido nusikaltimui, dar nustatyta, kad ji netaikoma ir kai kuriems karo nusikaltimams.

5.4. Minėto Baudžiamojo kodekso papildymo 62¹, 71 straipsniais ir 8¹, 24, 25, 26, 35, 49, 54¹, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta: „Šio įstatymo 9 straipsnis turi grįžtamąją galią.“ Minėta, kad šio įstatymo 9 straipsniu Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 71 straipsniu „Genocidas“.

Taigi pagal Baudžiamojo kodekso papildymo 62¹, 71 straipsniais ir 8¹, 24, 25, 26, 35, 49, 54¹, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą BK 71 straipsnis (1998 m. balandžio 21 d., 1998 m. gruodžio 21 d. redakcijos), kuriame buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą, turėjo grįžtamąją galią, t. y. buvo taikomas ir asmenims, BK 71 straipsnyje (1998 m. balandžio 21 d., 1998 m. gruodžio 21 d. redakcijos) numatytus veiksmus (inter alia prieš socialines ir politines grupes) padariusiems iki šio straipsnio įsigaliojimo (t. y. iki 1998 m. gegužės 6 d.).

7.1. BK 99 straipsnyje „Genocidas“, kurio atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjai, nustatyta:

„Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms,

baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“

Palyginus genocido nusikaltimo apibrėžimą pagal BK 99 straipsnį ir pagal BK 71 straipsnį (1998 m. balandžio 21 d., 1998 m. gruodžio 21 d. redakcijos) matyti, kad:

– kaip ir pagal BK 71 straipsnį (1998 m. balandžio 21 d., 1998 m. gruodžio 21 d. redakcijos), pagal BK 99 straipsnį genocidas suprantamas ne tik kaip Lietuvos gyventojų genocidas;

– BK 99 straipsnyje nustatytos tokios pačios saugomos grupės, kaip ir BK 71 straipsnyje (1998 m. balandžio 21 d., 1998 m. gruodžio 21 d. redakcijos), t. y., be nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, yra nurodytos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas;

– BK 99 straipsnyje eksplicitiškai nurodytas saugomoms grupėms priklausančių žmonių deportavimas kaip viena iš priemonių sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kurios lemtų visų ar dalies atitinkamai grupei priklausančių žmonių žūtį. Pažymėtina, kad toks deportavimas kvalifikuotinas kaip genocidas tik tokiu atveju, kai jis vykdomas siekiant fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai iš nurodytų saugomų grupių.

7.2. Pažymėtina ir tai, kad BK 99 straipsnis yra šio BK XV skyriuje „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“. Šiame skyriuje taip pat nustatyta baudžiamoji atsakomybė už tokius tarptautinius nusikaltimus kaip tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas (101 straipsnis), civilių trėmimas ar perkėlimas (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimas, kankinimas ar kitoks nežmoniškas elgesys su jais ar jų turto apsaugos pažeidimas (103 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės normų dėl civilių ir jų turto apsaugos karo metu pažeidimas (104 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinis panaudojimas priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis), saugomų objektų naikinimas, nacionalinių vertybių grobstymas, naikinimas ar gadinimas (106 straipsnis), vilkinimas repatrijuoti karo belaisvius (107 straipsnis), vilkinimas paleisti internuotus civilius ar trukdymas repatrijuoti kitiems civiliams (108 straipsnis), neteisėtas Raudonojo Kryžiaus, Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Kristalo, Jungtinių Tautų Organizacijos emblemos ar kitos tarptautinės humanitarinės teisės saugomos emblemos (ženklo), ar pavadinimo panaudojimas (109 straipsnis), agresija (110 straipsnis), draudžiama karo ataka (111 straipsnis), uždraustų karo priemonių naudojimas (112 straipsnis), marodieriavimas (113 straipsnis), aplaidus vado pareigų vykdymas (113¹ straipsnis).

7.3. BK 3 straipsnio „Baudžiamojo įstatymo galiojimo laikas“ 3 dalyje, kurios atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjai, buvo nustatyta:

7.4. BK 95 straipsnio „Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis“ (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalyje, kurios 1 punkto atitiktį Konstitucijai ginčija pareiškėjas – Lietuvos apeliacinis teismas (prašymas Nr. 1B-16/2012), buvo nustatyta:

„5. Nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse:

6.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2006 m. sausio 25 d. priėmė rezoliuciją Nr. 1481 (2006) dėl totalitarinių komunistinių režimų tarptautinio pasmerkimo, kurioje ne tik smerkiami šie nusikaltimai, bet ir pateikiamas bendras jų apibūdinimas.

Rezoliucijoje pažymėta, kad totalitariniams komunistiniams režimams „<...> be išimčių buvo būdingi masiniai žmogaus teisių pažeidimai. Pažeidimai skyrėsi priklausomai nuo kultūros, valstybės ir istorinio laikotarpio ir apėmė individualius bei kolektyvinius nužudymus ir egzekucijas, mirtis koncentracijos stovyklose, badą, deportacijas, kankinimą, vergišką darbą ir kitas masinio fizinio teroro formas, persekiojimą etniniais ar religiniais pagrindais, minties, sąžinės ir saviraiškos laisvės, spaudos laisvės pažeidimus, taip pat politinio pliuralizmo stoką“.

Rezoliucijoje taip pat pažymėta, kad totalitarinių komunistinių režimų nusikaltimai „<...> buvo teisinami pasitelkiant klasių kovos teoriją ir proletariato diktatūros principą. Aiškinant abu šiuos principus buvo pateisinamas „eliminavimas“ žmonių, kurie buvo laikomi žalingais naujos visuomenės kūrimui ir todėl pripažįstami totalitarinių komunistinių režimų priešais“.

2005 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Politinių reikalų komiteto pranešime dėl šios rezoliucijos projekto pažymėta, kad „svarbus komunistinių nusikaltimų bruožas buvo represijos, nukreiptos prieš ištisas nekaltų asmenų kategorijas, kurių vienintelis „nusikaltimas“ buvo priklausymas šioms kategorijoms. Taigi dėl ideologijos režimai nužudė dešimtis milijonų turtingų valstiečių (buožių), aukštuomenės, buržuazijos, kazokų, ukrainiečių ir kitų grupių narių“.

2005 m. gruodžio 16 d. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Politinių reikalų komiteto pranešime taip pat nurodyti tokie komunistinių režimų aukų skaičiai: buvusiojoje Sovietų Sąjungoje – 20 mln. žmonių, Kinijoje – 65 mln., Vietname – 1 mln., Šiaurės Korėjoje – 2 mln., Kambodžoje – 2 mln., Rytų Europoje (be buvusiosios Sovietų Sąjungos kartu su jos okupuotomis teritorijomis) – 1 mln.

Atsižvelgdama į minėtą 2006 m. sausio 25 d. rezoliuciją Nr. 1481 (2006) dėl totalitarinių komunistinių režimų tarptautinio pasmerkimo, Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja 2010 m. balandžio 23 d. priėmė rezoliuciją Nr. 1723 (2010) dėl Didžiojo Bado (Holodomoro) buvusiojoje SSRS aukų paminėjimo, kurioje inter alia konstatavo, kad „totalitarinis stalininis režimas buvusiojoje Sovietų Sąjungoje lėmė pasibaisėtinus žmogaus teisių pažeidimus, paneigusius milijonų žmonių teisę į gyvybę“; „Baltarusijoje, Kazachstane, Moldovoje, Rusijoje ir Ukrainoje, buvusiose Sovietų Sąjungos dalyse, milijonai nekaltų žmonių prarado gyvybes dėl masinio bado, kurį sukėlė žiaurūs ir tyčiniai sovietinio režimo veiksmai ir šio režimo vykdyta politika“; „nors skirtinguose regionuose šie įvykiai galėjo turėti tam tikrų ypatumų, rezultatai visur buvo vienodi: milijonai žmonių gyvybių buvo negailestingai paaukota įgyvendinant stalininio režimo politiką ir planus“; „[Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja] griežtai smerkia milijonų nekaltų žmonių mirtį lėmusią žiaurią stalininio režimo vykdytą politiką kaip nusikaltimą žmoniškumui ir ryžtingai atmeta bet kokius bandymus pateisinti šiuos veiksmus kokiais nors tikslais <...>“.

Taigi totalitariniams komunistiniams režimams, inter alia Sovietų Sąjungos, neabejotinai priskirtini nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, o tam tikrų nacionalinių ar etninių grupių atžvilgiu tam tikru laikotarpiu daryti nusikaltimai galėtų būti laikomi genocidu, apibrėžiamu pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Šiame kontekste paminėtina, kad SSRS totalitarinio komunistinio režimo nusikaltimų tam tikrų tautų ar etninių grupių atžvilgiu faktas yra pripažįstamas pagal Rusijos Federacijos įstatymus. Pavyzdžiui, 1991 m. balandžio 26 d. įstatymo „Dėl represuotų tautų reabilitacijos“ preambulėje, be kita ko, konstatuota, jog „sovietinės visuomenės atsinaujinimas <...> sukūrė palankias galimybes reabilituoti sovietų valdžios metais represuotas tautas, patyrusias genocidą ir šmeižto išpuolius“; šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad represuotomis pripažįstamos tautos (nacijos, tautybės ar etninės grupės, kitos istoriškai susiformavusios kultūrinės ir etninės žmonių bendrijos, pavyzdžiui, kazokai), kurių atžvilgiu dėl tautinės ar kitokios priklausomybės valstybiniu lygiu buvo vykdoma šmeižto ir genocido politika, pasireiškusi prievartiniu jų perkėlimu, nacionalinių valstybinių darinių panaikinimu, nacionalinių teritorinių sienų perbraižymu, teroro ir prievartos specialiose apgyvendinimo vietose režimo nustatymu.

6.2. Įvairiais duomenimis, dėl abiejų SSRS įvykdytų okupacijų Lietuvos Respublika neteko beveik penktadalio gyventojų, įskaitant pabėgėlius. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, iš viso sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 ir 1944–1990 m.) žuvo arba buvo nužudyta apie 85 tūkst. Lietuvos Respublikos gyventojų, į Sovietų Sąjungą deportuota apie 132 tūkst. (1945–1952 m. trėmimų metu 32 tūkst. jų buvo vaikai). Iš žuvusiųjų ir nužudytųjų daugiau kaip 20 tūkst. buvo ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyviai (partizanai) ir jų rėmėjai (1944–1952 m. duomenys), apie 1 100 – sušaudyti ar nukankinti 1941 m. birželio mėn. iš Lietuvos traukiantis sovietų ginkluotosioms pajėgoms, specialiuose lageriuose ir kalėjimuose žuvo apie 35–37 tūkst. politinių kalinių, tremtyje – apie 28 tūkst. tremtinių; 1941 m. birželio 14 d. pradėtas vykdyti pirmasis masinis Lietuvos Respublikos piliečių trėmimas į Sibirą (tada iš viso ištremta iki 12,5 tūkst. žmonių); vienos didžiausių represijų prieš civilius gyventojus vykdytos 1944–1946 m.: sulaikyta ir suimta iki 130 tūkst. Lietuvos gyventojų, 32 tūkst. represuota ir išvežta į specialius lagerius ir kalėjimus, į SSRS kariuomenę 1944–1945 m. prievarta paimta 108,4 tūkst.; per 1944–1953 m. partizaninį karą prieš okupaciją iš viso suimta ir įkalinta apie 186 tūkst. žmonių.

Iš šių skaičių matyti, kad sovietinis okupacinis režimas Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdė tarptautinius nusikaltimus, kurie gali būti kvalifikuojami kaip pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (inter alia Niurnbergo tribunolo statutą) apibrėžiami nusikaltimai žmoniškumui (civilių žudymas ir naikinimas, gyventojų deportavimas, įkalinimas, persekiojimas politiniais ir nacionaliniais motyvais ir kt.) ir karo nusikaltimai (tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas, deportavimas, okupuotos teritorijos gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas ir kt.).

Pabrėžtina, kad, kaip rodo istorikų tyrimai, nusikaltimai Lietuvos Respublikos gyventojų atžvilgiu buvo tikslingos sisteminės totalitarinės SSRS politikos dalis: represijos prieš Lietuvos gyventojus nebuvo atsitiktinės ir chaotiškos, jomis siekta sunaikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą, inter alia buvusią Lietuvos valstybės socialinę ir politinę struktūrą. Šios represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausias politines ir socialines Lietuvos Respublikos gyventojų grupes: pasipriešinimo okupacijai dalyvius ir jų rėmėjus, Lietuvos valstybės tarnautojus ir pareigūnus, visuomenės veikėjus, inteligentus ir akademinę bendruomenę, ūkininkus, dvasininkus, šių grupių narių šeimas. Pažymėtina, kad okupacinio režimo represijomis siekta šiuos žmones sunaikinti, žaloti ir palaužti: jie buvo neteisminių egzekucijų aukos, buvo įkalinami ir siunčiami į specialius lagerius prievartiniams darbams, tremiami į atšiauraus klimato ir menkai gyvenamas tolimas Sovietų Sąjungos vietoves specialiai sudarant nepakenčiamas, nuolatinę grėsmę gyvybei ir sveikatai keliančias gyvenimo sąlygas.

Pažymėtina, jog iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad lietuviai kartu su latviais ir estais, taip pat kai kurių Sovietų Sąjungoje gyvenusių tautybių asmenimis (pvz., vokiečiais, ukrainiečiais, Krymo totoriais, čečėnais, ingušais) traktuoti kaip asmenys, priklausantys „nepatikimoms“ tautoms; „nepatikimoms“ tautoms priklausantys asmenys būtent dėl jų tautybės buvo pasmerkti būti naikinami inter alia nepakeliamomis gyvenimo sąlygomis tremtyje. Pavyzdžiui, pagal 1953 m. SSRS saugumo ir vidaus reikalų ministerijų dokumentus būtent lietuvių, latvių ir estų bei kitoms prie „nepatikimų“ tautų priskirtų asmenų vaikams buvo užkertamas kelias išvengti tremties, inter alia nustačius, kad vaikai, kurių tėvai yra iki gyvos galvos ištremti specialieji tremtiniai, kad ir kokią tautybę pasirinktų, sulaukę 16 metų turi būti įrašyti į tremtinių įskaitą; „nacionalistams“, prie kurių buvo priskiriami ištremti lietuviai, latviai ir estai, nebuvo taikomos jokios nuostatos dėl galimybės būti paleistiems iš tremties.

6.3. Taigi, atsižvelgiant į tokį tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, inter alia minėtą SSRS totalitarinio komunistinio režimo ideologiją, kuria grįstas ištisų žmonių grupių naikinimas, SSRS represijų prieš Lietuvos Respublikos gyventojus mastą, kuris buvo tikslingos politikos naikinti Lietuvos pilietinės tautos pagrindą ir traktuoti lietuvius kaip „nepatikimą“ tautą dalis, darytina išvada, kad tam tikru laikotarpiu (1941 m. pradedant masinius lietuvių trėmimus į Sovietų Sąjungą ir vykdant sulaikytų asmenų neteismines egzekucijas, 1944–1953 m. vykdant masines represijas vykstant partizaniniam karui prieš Lietuvos Respublikos okupaciją) sovietinio okupacinio režimo nusikaltimai, įrodžius specialaus tikslo visiškai ar iš dalies sunaikinti bet kurią nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę buvimą, galėtų būti vertinami kaip genocidas, apibrėžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (inter alia Konvenciją prieš genocidą). Kaip minėta, pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama ne tik visiškai, bet ir iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę; kai siekiama sunaikinti dalį saugomos grupės, ši dalis turi būti pakankamai reikšminga, kad jos sunaikinimas turėtų įtakos visai grupei; genocidu gali būti pripažįstami ir tokie tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti tam tikras socialines ar politines grupes kaip tokią reikšmingą nacionalinės, etninės, rasinės ar religinės grupės dalį, kurios sunaikinimas turėtų įtakos visai atitinkamai nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei. Minėta ir tai, kad fizinis grupės sunaikinimas yra tikėtina priverstinio gyventojų perkėlimo pasekmė, kai šis perkėlimas vykdomas taip, kad grupė nebegali atsikurti, ypač kai tai apima jos narių atskyrimą; tokiais atvejais priverstinis asmenų perkėlimas gali lemti grupės sunaikinimą, nes grupė nustoja egzistuoti apskritai arba bent jau nebėra tokia, kokia buvo.

Kitaip tariant, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. Pažymėtina, kad jei toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz., jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą dėl politinių, nacionalinių ar religinių motyvų) nėra baustinas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus ir visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose nėra tam tikrų nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties.

6.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, 1992 m. balandžio 9 d. įstatymo „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ preambulėje inter alia buvo konstatuota, jog genocido, nusikaltimų žmoniškumui politika Lietuvos gyventojų atžvilgiu buvo vykdoma nacistinės Vokietijos ir SSRS okupacijos ir aneksijos laikais; šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad „Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius“.

6.5. Apibendrinant pažymėtina, kad socialinių ir politinių grupių įtraukimą į pareiškėjų ginčijamame BK 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė konkretus tarptautinis teisinis ir istorinis kontekstas – okupacinių totalitarinių režimų Lietuvos Respublikoje padaryti tarptautiniai nusikaltimai.

7.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ inter alia nustatyta, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė; Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas; Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija.

Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime pabrėžė, jog iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų „yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suvereninių galių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“ matyti, jog Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas buvo grindžiamas Lietuvos valstybės tęstinumu, kuris reiškia, kad 1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvos Respubliką pradėta SSRS agresija (inter alia Lietuvos Respublikos teritorijos okupacija ir aneksija) nepanaikino Lietuvos valstybės, kaip tarptautinės teisės subjekto, ir jos suverenių galių; dėl Lietuvos Respublikos teritorijos okupacijos ir valstybės institucijų sunaikinimo buvo sustabdytas Lietuvos valstybės suverenių galių, inter alia jos tarptautinių teisių ir įsipareigojimų, vykdymas; 1940 m. rugpjūčio 3 d. SSRS įvykdyta Lietuvos Respublikos teritorijos aneksija, kaip agresijos tęsinys, buvo niekinis aktas, todėl Lietuvos Respublikos teritorija tarptautinės teisės požiūriu buvo okupuota kitos valstybės ir niekada nebuvo teisėta SSRS dalis. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatų „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas“ matyti, kad konstatuojamas ne tik Lietuvos valstybės tęstinumas, bet ir jos tapatumas: atkūrusi nepriklausomybę, Lietuvos Respublika tarptautinės ir konstitucinės teisės požiūriu yra Lietuvos valstybei, prieš kurią 1940 m. birželio 15 d. buvo pradėta SSRS agresija, tapatus teisės subjektas; iš 1990 m. kovo 11 d. Akto nuostatos, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija, matyti, kad bet kurios kitos valstybės (inter alia SSRS) konstitucijos galiojimo įvedimas, inter alia tokios konstitucijos nustatytų pareigų primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams, buvo neteisėtas.

2013 m. vasario 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad iš Lietuvos valstybės tęstinumo kyla Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumas, kuris inter alia suponuoja tai, kad tarptautinės ir Lietuvos konstitucinės teisės požiūriu SSRS pilietybės primetimas Lietuvos Respublikos piliečiams 1940 m., kaip SSRS agresijos pasekmė, buvo niekinis aktas; taigi šis aktas nebuvo teisinis pagrindas prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę; vadinasi, sovietinės okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečių (1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusių asmenų ir jų palikuonių) nesaistė ir neteisėtai jiems primestos su SSRS pilietybe susijusios prievolės. Be to, Konstitucinis Teismas priminė, kad okupuojančios valstybės pilietybės primetimas okupuotos teritorijos gyventojams ir šių gyventojų prievartinis ėmimas į okupuojančios valstybės karo tarnybą yra draudžiamas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, inter alia 1907 m. spalio 18 d. IV Hagos konvencijos dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių priedo (Karo sausumoje įstatymų ir papročių nuostatų) 45 straipsnį ir 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu 51 straipsnio 1 dalį.

Taigi šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas Lietuvos Respublikos piliečiai turėjo neatimamą teisę priešintis kitos valstybės agresijai, inter alia sovietinei okupacijai; 1944–1953 m. organizuota ginkluota Lietuvos Respublikos piliečių kova su sovietine okupacija vertintina kaip Lietuvos valstybės savigyna.

7.2. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad prieš Lietuvos Respubliką vykdyta SSRS agresija, taip pat į Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumą, organizuotos ginkluotos partizanų pajėgos laikytinos okupacijai besipriešinusios Lietuvos Respublikos ginkluotosiomis pajėgomis, t. y. tarptautinio ginkluoto konflikto šaliai priskirtinomis savanorių pajėgomis, kurių nariai turi kombatanto statusą. Pažymėtina, kad, kaip rodo rezistencijos sovietinei okupacijai istoriniai tyrimai, su šia okupacija kovojusių Lietuvos partizanų pajėgos paprastai laikėsi iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų (inter alia 1907 m. spalio 18 d. IV Hagos konvencijos dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių priedo 1 straipsnio) kylančių reikalavimų tarptautinio ginkluoto konflikto šalies savanorių būriams (turėti atsakingą už savo pavaldinius vadą, sutartinį skiriamąjį, gerai matomą iš toli ženklą, atvirai nešioti ginklus, vykdyti operacijas laikantis karo įstatymų ir papročių).

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 22 d. nutarime konstatavo, jog tarnyba Lietuvos valstybei buvo įmanoma tik okupuotoje Lietuvos Respublikos teritorijoje tam tikrą laiką veikusiose organizuotos ginkluotos kovos su okupacija, inter alia Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio, struktūrose.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (inter alia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ preambulę, Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį) organizuotas ginkluotas pasipriešinimas sovietinei okupacijai laikomas Lietuvos valstybės savigyna, ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviai skelbiami Lietuvos kariais savanoriais ir pripažįstami jų kariniai laipsniai ir apdovanojimai; įstatymo „Dėl Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos“ 2 straipsnio 2 dalyje konstatuota, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia politinė ir karinė struktūra, vienintelė teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje (inter alia remiantis Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos 1 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad „LLKS Taryba <...> okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“).

7.3. Taigi, atsižvelgiant į tarptautinį teisinį ir istorinį kontekstą, pažymėtina, kad kvalifikuojant veiksmus, atliktus prieš pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvius kaip politinę grupę, turi būti atsižvelgiama į šios grupės reikšmingumą visai atitinkamai nacionalinei grupei (lietuvių tautai), kuri patenka į genocido apibrėžimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Minėta, kad, atsižvelgiant į visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, genocidu galėtų būti laikomi tokie tam tikru laikotarpiu įvykdyti veiksmai prieš tam tikras Lietuvos Respublikos gyventojų politines ir socialines grupes, kuriais – jeigu būtų įrodyta – siekta sunaikinti šias grupes kaip tokią reikšmingą lietuvių tautos dalį, kurios sunaikinimas turėjo įtakos visos lietuvių tautos išlikimui. Minėta ir tai, kad jei toks siekis nebūtų įrodytas, tai savaime neturėtų reikšti, kad asmuo už atliktus veiksmus prieš Lietuvos gyventojus (pvz., jų žudymą, kankinimą, trėmimą, prievartinį ėmimą į okupuojančios valstybės ginkluotąsias pajėgas, persekiojimą dėl politinių, nacionalinių ar religinių motyvų) nėra baustinas pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas ir Lietuvos Respublikos įstatymus; atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, turi būti vertinama, ar šiuose veiksmuose taip pat nėra tam tikrų nusikaltimų žmoniškumui ar karo nusikaltimų sudėties. Kiek tai susiję su Lietuvos Respublikos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyviais (partizanais), taip pat turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad Sovietų Sąjunga, nepaisydama visuotinai pripažintų tarptautinės teisės normų, nepripažino jiems kombatanto ir karo belaisvio statuso, nesuteikė atitinkamų pagal tokį statusą priklausančių tarptautinių teisinių garantijų; iš represinių SSRS vidaus reikalų ir saugumo struktūrų dokumentus tyrusių istorikų išvadų matyti, kad šios struktūros vykdė tikslingą „banditų“, „teroristų“, „buržuazinių nacionalistų“, kuriems priskyrė ir Lietuvos partizanus, naikinimo politiką, inter alia buvo įsteigti ir veikė specialūs „naikintojų“ būriai kovai su Lietuvos partizanais ir jų rėmėjais.

„Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms,

baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“

Minėta ir tai, kad BK 99 straipsnyje apibrėžiant genocido nusikaltimą, be saugomų nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, taip pat nustatytos saugomos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

5.1. Minėta, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis; šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. principas pacta sunt servanda, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus; konstitucinis principas pacta sunt servanda reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti ir tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės (bendrosios tarptautinės teisės) normų, inter alia jus cogens normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai. Pažymėtina, kad pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis (Konstitucinio Teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą Lietuvos Respublika privalo sąžiningai vykdyti tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės (bendrosios tarptautinės teisės) normų, inter alia jus cogens normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai ir kurios yra įtvirtintos inter alia Seimo ratifikuotose Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, kurios pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Kaip minėta, Konvencija prieš genocidą ir Romos statutas, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, pagal kurias apibrėžiami tarptautiniai nusikaltimai, įtvirtinančios universalios tarptautinės sutartys.

5.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, pagal kurią Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę, piliečių gerovę ir pagrindines teises bei laisves, prisideda prie teise ir teisingumu pagrįstos tvarkos kūrimo, ir 138 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, konstatavo, kad Lietuvos valstybė, pripažindama tarptautinės teisės principus ir normas, šalies gyventojams negali taikyti iš esmės kitokių standartų; save laikydama lygiateise tarptautinės bendrijos nare, ji savo valia priima ir pripažįsta šiuos principus bei normas, jos papročius, dėsningai integruojasi į pasaulio kultūrą ir tampa natūralia jos dalimi.

Minėta, kad pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis. Kaip ne kartą yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šis konstitucinis principas įkūnija ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintus atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekius (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagarba tarptautinei teisei taip pat yra susijusi su konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekiu, kuris suponuoja inter alia atvirumą universalioms demokratinėms vertybėms, integraciją į šiomis vertybėmis grindžiamą tarptautinę bendriją.

Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį sąžiningai vykdant tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės (bendrosios tarptautinės teisės) normų, inter alia jus cogens normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai, Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, susiję su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, inter alia genocidą, negali nustatyti žemesnių standartų, negu nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Tokio reikalavimo nepaisymas būtų nesuderinamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais, kuriuos išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas.

5.3. Minėta, kad pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šiame kontekste pažymėtina, kad ši nuostata aiškintina atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą. Kaip Konstitucinis Teismas pabrėžė 2004 m. gegužės 25 d., 2014 m. sausio 24 d. nutarimuose, Konstitucija yra aukščiausioji teisė.

Kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią. Pažymėtina ir tai, kad doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Konstitucijoje taip pat yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai). Taigi tais atvejais, kai Seimo ratifikuotoje įsigaliojusioje tarptautinėje sutartyje įtvirtintas teisinis reguliavimas konkuruoja su nustatytuoju Konstitucijoje, tokios tarptautinės sutarties nuostatos taikymo atžvilgiu neturi pirmumo (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimas).

Kaip 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, vidaus teisėje įgyvendinant tarptautinius Lietuvos Respublikos įsipareigojimus būtina atsižvelgti į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą; Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, kad Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat ir Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, nes Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“; ši konstitucinė nuostata pati savaime negali padaryti negaliojančiu įstatymo ar tarptautinės sutarties, bet pagal ją reikalaujama, kad jų nuostatos neprieštarautų Konstitucijos nuostatoms; priešingu atveju Lietuvos Respublika negalėtų užtikrinti tarptautinių sutarčių šalių teisių, kylančių iš sutarčių, teisinės gynybos, o tai savo ruožtu trukdytų įgyvendinti įsipareigojimus pagal sudarytas tarptautines sutartis.

Kita vertus, kaip minėta, pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis; šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis principas pacta sunt servanda reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, esant Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties ir Konstitucijos nuostatų nesuderinamumui, iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies Lietuvos Respublikai kyla pareiga tokį nesuderinamumą pašalinti inter alia atsisakant atitinkamų tarptautinėje sutartyje nustatytų tarptautinių įsipareigojimų vadovaujantis tarptautinės teisės normomis arba darant atitinkamas Konstitucijos pataisas.

5.4. Kaip minėta, Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies nuostata aiškintina atsižvelgiant į Konstitucijos viršenybės principą; doktrininė nuostata, jog Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys įgyja įstatymo galią, negali būti aiškinama kaip reiškianti, esą Lietuvos Respublika gali nesilaikyti savo tarptautinių sutarčių, jeigu jos įstatymuose ar konstituciniuose įstatymuose yra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas negu nustatytasis tarptautinėmis sutartimis; Konstitucijoje įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinės teisės aktas (aišku, išskyrus pačią Konstituciją) nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis.

6.1. Minėta, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas:

– genocidu laikomi tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę; taigi saugomų grupių sąrašas yra išsamus ir į jį nėra įtrauktos politinės ir socialinės grupės;

– valstybės privalo priimti nacionalinius įstatymus, nustatančius atsakomybę už genocidą; valstybių praktikoje tai gali būti suprantama kaip tam tikra diskrecija, atsižvelgiant į konkretų istorinį, politinį, socialinį ir kultūrinį kontekstą, nacionalinėje teisėje nustatyti ir platesnės apimties genocido nusikaltimo apibrėžimą nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, inter alia galimybė pagal nacionalinę teisę įtraukti į genocido apibrėžimą politines ir socialines grupes.

Pažymėtina, kad tokios galimybės nedraudžia Konvencija prieš genocidą ir Romos statutas, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika ir kurios yra visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, pagal kurias apibrėžiami tarptautiniai nusikaltimai, įtvirtinančios universalios tarptautinės sutartys.

6.2. Kaip minėta, BK 99 straipsnyje apibrėžiant genocido nusikaltimą, be saugomų nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, taip pat nustatytos saugomos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Minėta ir tai, kad socialinių ir politinių grupių įtraukimą į BK 99 straipsnyje suformuluotą genocido apibrėžimą lėmė konkretus tarptautinis teisinis, istorinis ir politinis kontekstas – Lietuvos Respublikoje okupacinių totalitarinių režimų padaryti tarptautiniai nusikaltimai.

6.3. Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog BK 99 straipsnyje nustatytu teisiniu reguliavimu tiek, kiek genocido nusikaltimo apibrėžimas yra platesnis nei nustatytasis pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas, nesilaikyta minėto iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies kylančio ir su konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais susijusio reikalavimo Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, nenustatyti žemesnių standartų nei nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

8.1. Kaip minėta, pareiškėjai abejoja BK 99 straipsnio atitiktimi Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui tiek, kiek platesnei genocido nusikaltimo sudėčiai netaikoma senatis ir nustatyta tokios normos grįžtamoji galia.

8.2. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.“

Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“

8.3. Vertinant, ar BK 99 straipsnis tiek, kiek nurodė pareiškėjai, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, atsižvelgtina į tai, kad BK 99 straipsnyje yra nustatytas genocido nusikaltimo apibrėžimas ir numatyta baudžiamoji atsakomybė už šio nusikaltimo padarymą, t. y. ginčijama nuostata yra reguliuojami ne senaties taikymo genocido nusikaltimui ar baudžiamosios atsakomybės už genocidą atgalinio taikymo klausimai. Kaip minėta, tai, kad BK 99 straipsnis, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą, turi grįžtamąją galią, nustatyta BK 3 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos); tai, kad genocidui netaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, nustatyta BK 95 straipsnio (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 5 dalies 1 punkte, 95 straipsnio 8 dalies (2010 m. birželio 15 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) 1 punkte.

8.4. Taigi konstatuotina, kad BK 99 straipsnis pareiškėjo nurodytu aspektu savaime negali prieštarauti Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

„Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymą (101 straipsnis), okupuotos valstybės civilių trėmimą (102 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimą, kankinimą ar kitokį nežmonišką elgesį su jais (103 straipsnis), civilių ar karo belaisvių prievartinį panaudojimą priešo ginkluotosiose pajėgose (105 straipsnis), draudžiamą karo ataką (111 straipsnis).“

Taip pat minėta, kad Seimas 2011 m. kovo 22 d. priėmė Baudžiamojo kodekso 3, 7, 95, 100, 101, 102, 103, 105, 106, 109, 111 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 104 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir kodekso papildymo 113¹ straipsniu įstatymą; šio įstatymo 1 straipsniu pakeista BK 3 straipsnio 3 dalis, tačiau šioje dalyje nustatytas teisinis reguliavimas tuo aspektu, kad BK 99 straipsnis, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą, turi grįžtamąją galią visa apimtimi, išliko nepakitęs.

Minėta ir tai, kad BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta bendros taisyklės, pagal kurią griežtesnis baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios, išimtis; šią išimtį sudaro normos, nustatančios baudžiamąją atsakomybę už kai kuriuos tarptautinius nusikaltimus, inter alia už genocidą (BK 99 straipsnis); pagal BK 3 straipsnio 3 dalį BK 99 straipsnis, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą, turi grįžtamąją galią visa apimtimi, taigi taikomas ir asmenims, iki BK 99 straipsnio įsigaliojimo padariusiems šiame straipsnyje numatytus veiksmus prieš asmenis, priklausančius socialinėms ar politinėms grupėms, t. y. grupėms, nenumatytoms apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

Taip pat minėta, kad BK 99 straipsnyje nustatytos tokios pačios saugomos grupės, kaip iki tol galiojusio BK 71 straipsnyje (1998 m. balandžio 21 d., 1998 m. gruodžio 21 d. redakcijos), t. y., be nacionalinių, etninių, rasinių ir religinių grupių, taip pat nurodytos socialinės ir politinės grupės – tokios dvi grupės, kurios nenumatytos apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; pagal nustatytą teisinį reguliavimą BK 71 straipsnis (1998 m. balandžio 21 d., 1998 m. gruodžio 21 d. redakcijos), kuriame buvo nustatyta baudžiamoji atsakomybė už genocidą, turėjo grįžtamąją galią, t. y. buvo taikomas ir asmenims, BK 71 straipsnyje (1998 m. balandžio 21 d., 1998 m. gruodžio 21 d. redakcijos) numatytus veiksmus (inter alia prieš socialines ir politines grupes) padariusiems iki šio straipsnio įsigaliojimo; 71 straipsnyje (1998 m. balandžio 21 d. redakcija) pirmą kartą Baudžiamajame kodekse nustatyta atsakomybė už genocidą, pirmą kartą Lietuvos Respublikos baudžiamajame įstatyme apibrėžiant genocido nusikaltimą nurodytos socialinės ir politinės grupės, t. y. tokios dvi grupės, kurios nenumatytos visuotinai pripažintose tarptautinės teisės normose, apibrėžiančiose genocido nusikaltimą.

Vadinasi, pagal BK 3 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą asmuo gali būti teisiamas pagal BK 99 straipsnį ir už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą (iki 1961 m. BK 71 straipsnio 1998 m. balandžio 21 d. redakcijos įsigaliojimo).

5.1. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.“ Taigi šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas principas nulla poena sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama.

Pažymėtina, kad šis principas kyla ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo. Kaip Konstitucinis Teismas pažymėjo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose, taikant teisę inter alia būtina laikytis tokių iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų: atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege); veika nėra nusikalstama, jeigu tai nėra numatyta įstatyme (nullum crimen sine lege).

Taigi pažymėtina ir tai, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja du šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingus tarpusavyje susijusius principus: nulla poena sine lege ir nullum crimen sine lege.

5.2. Šiame kontekste pažymėtina, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja ir kitus šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingus principus. Kaip minėta, pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis.

Minėta, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis; šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. principas pacta sunt servanda, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus; konstitucinis principas pacta sunt servanda reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti ir tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės (bendrosios tarptautinės teisės) normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai.

Minėta ir tai, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį sąžiningai vykdant tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės (bendrosios tarptautinės teisės) normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai, Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, susiję su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, inter alia genocidą, negali nustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; tokio reikalavimo nepaisymas būtų nesuderinamas su Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais, kuriuos išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas.

Taip pat minėta, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas yra nustatyta principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią; tai netaikoma kitiems nusikaltimams, apibrėžiamiems pagal nacionalinę teisę; tokia principo nullum crimen, nulla poena sine lege išimtis, pagal kurią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus nustatantys nacionaliniai įstatymai gali turėti grįžtamąją galią, taikytina inter alia genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (t. y. genocido nusikaltimui, nukreiptam tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines, bet ne socialines ar politines grupes).

5.3. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, atsižvelgiant į Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį, konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamus atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekius, Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis principas nullum crimen, nulla poena sine lege nėra absoliutus. Pagal Konstituciją baudžiamuosiuose įstatymuose gali būti nustatyta šio principo išimtis, taikytina nusikaltimams pagal tarptautinę teisę ar bendruosius teisės principus, inter alia genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas (t. y. nukreiptam tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes); tik taip būtų paisoma iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies kylančio ir su konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais susijusio reikalavimo Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, nenustatyti žemesnių standartų nei nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Šio reikalavimo, taigi ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio principo nullum crimen, nulla poena sine lege, nebūtų paisoma, jeigu baudžiamuosiuose įstatymuose būtų nustatyta grįžtamoji jų galia nusikaltimams, apibrėžiamiems tik pagal nacionalinę teisę.

„Nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse:

6.1. Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas.“ Taigi šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtinta asmens teisė į teisingą, nešališką ir nepriklausomą teismą.

Minėta, kad Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu“; šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintas principas nulla poena sine lege, kuris reiškia, kad asmuo negali būti baudžiamas už veiką, už kurią jos atlikimo metu pagal įstatymą nebuvo baudžiama.

6.2. Aiškinant Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalį kartu su šio straipsnio 4 dalimi, pagal kurią bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu, pažymėtina, kad pagal Konstituciją nepriklausomas ir nešališkas teismas, nagrinėdamas bylą ir tirdamas visas bylos aplinkybes, negali bausmės paskirti nesiremdamas įstatymu; konstitucinė teisė į teisingą teismą reiškia inter alia ne tik tai, kad teismo proceso metu turi būti laikomasi baudžiamojo proceso teisės principų ir normų, bet ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta ir teismo paskirta bausmė turi būti teisinga; baudžiamajame įstatyme turi būti numatytos visos galimybės teismui, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, paskirti teisingą bausmę (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

6.3. Minėta, kad principas nulla poena sine lege kyla ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo: taikant teisę inter alia būtina laikytis reikalavimo, kad atsakomybė (sankcija, bausmė) už teisės pažeidimus turi būti nustatyta iš anksto (nulla poena sine lege).

6.4. Pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamas veikas nustatymu, turi plačią diskreciją, jis inter alia gali, atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas turinčias reikšmės aplinkybes, įtvirtinti diferencijuotą teisinį reguliavimą ir nustatyti skirtingą baudžiamąją atsakomybę už atitinkamas nusikalstamas veikas; tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti: įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas iš Konstitucijos kylančią priedermę užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, turi pareigą įstatymais apibrėžti nusikalstamas veikas ir nustatyti baudžiamąją atsakomybę už jas. Tai darydamas įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti ir terminus, per kuriuos asmenims, padariusiems nusikalstamas veikas, baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma. Nustatydamas tokius terminus, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti inter alia į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą (sunkumą). Šie kriterijai gali lemti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį jokie baudžiamosios atsakomybės už pačius sunkiausius nusikaltimus terminai netaikomi.

6.5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad tam tikro apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino nustatymas baudžiamuosiuose įstatymuose, taip pat baudžiamųjų įstatymų nuostatos, kuriose numatomas senaties netaikymas už tam tikro sunkumo nusikaltimus, savaime nepažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės į teisingą, nešališką ir nepriklausomą teismą, šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinto principo nulla poena sine lege, konstitucinio teisinės valstybės principo.

6.6. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo ginčijami BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 95 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 95 straipsnio 8 dalies (2010 m. birželio 15 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) 1 punktas prieštarauja (-avo) Konstitucijos 31 straipsnio 2, 4 dalims.

8.1. Kaip minėta, konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingus principus; pagarba tarptautinei teisei yra neatskiriama konstitucinio teisinės valstybės principo, kurio esmė – teisės viešpatavimas, dalis.

8.2. Taip pat minėta, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublika privalo vadovautis visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis; šioje nuostatoje įtvirtintas konstitucinis pagarbos tarptautinei teisei principas, t. y. principas pacta sunt servanda, reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti pagal tarptautinę teisę, inter alia tarptautines sutartis, prisiimtus Lietuvos Respublikos įsipareigojimus; konstitucinis principas pacta sunt servanda reiškia imperatyvą sąžiningai vykdyti ir tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės (bendrosios tarptautinės teisės) normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai.

Minėta ir tai, kad pagal Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalį sąžiningai vykdant tarptautinius įsipareigojimus, kylančius iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės (bendrosios tarptautinės teisės) normų, pagal kurias draudžiami tarptautiniai nusikaltimai, Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, susiję su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, inter alia genocidą, negali nustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; tokio reikalavimo nepaisymas būtų nesuderinamas ir su Konstitucijos preambulėje įtvirtintais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais, kuriuos išreiškia konstitucinis teisinės valstybės principas.

8.3. Minėta, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas jokie senaties, inter alia apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, terminai negali būti taikomi genocido nusikaltimui, apibrėžiamam pagal Konvenciją prieš genocidą ir kitus tarptautinės teisės aktus (t. y. tik prieš nacionalines, etnines, rasines ar religines grupes nukreiptam genocido nusikaltimui); kita vertus, pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas neužkertamas kelias nacionalinėje teisėje nustatyti kitus nusikaltimus, kuriems nebūtų taikomi jokie senaties, inter alia apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, terminai.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas neužkertamas kelias nacionalinėje teisėje nustatyti, kad netaikomi jokie senaties, inter alia apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, terminai pagal nacionalinę teisę apibrėžiamam genocido nusikaltimui, nukreiptam prieš socialines ar politines grupes, t. y. prieš grupes, kurios nenumatytos apibrėžiant genocidą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas. Pabrėžtina, kad genocido nusikaltimas yra ypatingo sunkumo nusikalstami veiksmai prieš tam tikras žmonių grupes (atitinkamų grupių narių žudymas, rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų darymas šių grupių nariams, tyčinis sudarymas toms grupėms tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį, ir kt.).

8.4. Minėta, kad pagal BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 95 straipsnio 5 dalies 1 punktą, 95 straipsnio 8 dalies (2010 m. birželio 15 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) 1 punktą apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis netaikoma genocido nusikaltimui, kaip jis apibrėžtas BK 99 straipsnyje, visa apimtimi, taigi ir BK 99 straipsnyje numatytiems veiksmams prieš asmenis, priklausančius socialinėms ar politinėms grupėms, t. y. grupėms, nenumatytoms apibrėžiant genocido nusikaltimą pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas.

8.5. Taigi konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog BK (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) 95 straipsnio 5 dalies 1 punkte, 95 straipsnio 8 dalies (2010 m. birželio 15 d., 2011 m. kovo 22 d. redakcijos) 1 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, inter alia tiek, kiek apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis netaikoma BK 99 straipsnyje numatytiems veiksmams prieš socialinėms ar politinėms grupėms priklausančius asmenis, nesilaikyta minėto iš Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalies kylančio ir su konstitucinio teisinės valstybės principo išreiškiamais atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, teisinės valstybės siekiais susijusio reikalavimo Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, susijusiais su atsakomybe už tarptautinius nusikaltimus, nenustatyti žemesnių standartų negu nustatytieji pagal visuotinai pripažintas tarptautinės teisės normas; taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu sudarytos prielaidos pažeisti konstitucinį teisinės valstybės principą.