Dėl Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

„1. Priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. <...>

6. Išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės.“

Taigi ginčijamoje Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatoje („Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“) nustatyta transporto priemonės, priverstinai nuvežtos į transporto priemonių stovėjimo aikštelę, paėmimo iš šios aikštelės sąlyga: iki paėmimo turi būti atlygintos išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir saugojimu, t. y. jokiais atvejais nenumatyta galimybė susigrąžinti transporto priemonę tų išlaidų dar neatlyginus (tai padarant vėliau).

6.1. CK 6.69 straipsnyje „Sulaikymo teisė“ nustatyta, kad kreditorius turi teisę pasinaudoti daikto sulaikymo teise tol, kol skolininkas įvykdo prievolę (1 dalis); sulaikymo teisės realizavimo tvarką nustato šio kodekso ketvirtosios knygos normos (2 dalis).

CK 4 knygos „Daiktinė teisė“ XIII skyriuje „Daikto sulaikymas“ inter alia nustatyta:

– „Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis reikalavimo teisę į daikto savininką, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus patenkintas reikalavimas“ (4.229 straipsnio 1 dalis);

– „Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas“ (4.229 straipsnio  2 dalis);

– „Daikto sulaikymo teisė nedaloma, todėl valdytojas gali sulaikyti visą valdomą daiktą, kol bus visiškai patenkintas jo reikalavimas“ (4.230 straipsnis);

– „Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam“ (4.235 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinant pažymėtina, kad cituotose CK nuostatose yra įtvirtintas vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų?– daikto sulaikymo teisė. Pagal šiose nuostatose įtvirtintą teisinį reguliavimą:

– kreditorius?– teisėtas kitam asmeniui priklausančio daikto valdytojas, suėjus reikalavimo įvykdymo terminui, turi teisę sulaikyti valdomą daiktą, kol skolininkas įvykdys prievolę;

– kreditorius turi teisę sulaikyti visą valdomą daiktą, kol bus visiškai patenkintas jo reikalavimas; taigi kreditorius gali sulaikyti visą valdomą daiktą nepriklausomai nuo jo turimo reikalavimo dydžio;

– daikto sulaikymo teisė baigiasi inter alia tuo atveju, kai skolininkas pateikia kreditoriui adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą; šiuo atveju skolininkas turi galimybę susigrąžinti sulaikytą daiktą anksčiau, nei jo prievolė bus įvykdyta.

6.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad CK 6.840 straipsnyje „Atlyginimas už pasaugą“ inter alia nustatyta: „Jeigu pasaugos sutartis yra atlygintinė, davėjas privalo sumokėti saugotojui atlyginimą pasibaigus saugojimui. <...>“ (1 dalis); „Saugotojas turi teisę sulaikyti perduotą jam saugoti daiktą tol, kol davėjas su juo neatsiskaitys“ (5 dalis).

Taigi CK yra numatyti ir atskiri atvejai, kai kreditorius gali pasinaudoti daikto sulaikymo teise, kaip antai pagal CK 6.840 straipsnį saugotojas, siekdamas užtikrinti iš pasaugos teisinių santykių kylančios prievolės pasibaigus saugojimui sumokėti saugotojui atlyginimą įvykdymą, turi teisę sulaikyti saugomą daiktą.

6.3. Vadinasi, CK nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtinta galimybė tam tikrais atvejais susigrąžinti sulaikytą saugomą daiktą dar neatsiskaičius už jo saugojimą (užtikrinus, kad tai bus atlikta vėliau).

12.1. Pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 67 straipsnio 2 punktą, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su eismo saugumo užtikrinimu, turi diskreciją nustatyti ir tokią eismo saugumo užtikrinimo priemonę kaip priverstinis transporto priemonės nuvežimas, o ją nustatęs privalo įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrinta, kad transporto priemonės savininko teisės nebus pažeistos jos nesaugant inter alia nuo neteisėto sunaikinimo, sugadinimo ar praradimo.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad priverstinai nuvežtą transporto priemonę atlygintinai saugojusio asmens interesas gauti atlyginimą už pasaugą turi būti ginamas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau įstatymų leidėjas, reguliuodamas inter alia šio intereso gynimo būdus, privalo paisyti Konstitucijos, inter alia konstitucinio proporcingumo principo.

12.2. Minėta, kad ginčijamoje Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatoje („Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“) nustatytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos negrąžinti priverstinai į transporto priemonių stovėjimo aikštelę nuvežtos ir ten saugomos transporto priemonės jos savininkui ir (ar) valdytojui tol, kol nėra įvykdyta transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolė atlyginti atitinkama ūkine komercine veikla besiverčiančiam ūkio subjektui jo patirtas priverstinio tos transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas; numatant transporto priemonę grąžinti tik atlyginus jos priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, siekta užtikrinti transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti šias išlaidas įvykdymą.

Vadinasi, ginčijamas teisinis reguliavimas nesuteikia priverstinai nuvežtos ir transporto priemonių stovėjimo aikštelėje saugomos transporto priemonės savininkui arba teisėtam jos valdytojui galimybės tam tikrais atvejais (tam tikromis sąlygomis) naudoti šią transporto priemonę anksčiau, nei bus įvykdyta jo prievolė atlyginti transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

12.3. Minėta ir tai, kad CK yra įtvirtintas vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų?– daikto sulaikymo teisė; be to, kaip minėta, CK yra numatyti ir atskiri atvejai, kai kreditorius gali pasinaudoti daikto sulaikymo teise, kaip antai pagal CK 6.840 straipsnį saugotojas, siekdamas užtikrinti iš pasaugos teisinių santykių kylančios prievolės pasibaigus saugojimui sumokėti saugotojui atlyginimą įvykdymą, turi teisę sulaikyti saugomą daiktą.

Pagal CK nustatytą teisinį reguliavimą, kaip minėta, daikto sulaikymo teisė baigiasi inter alia tuo atveju, kai skolininkas pateikia kreditoriui adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą; šiuo atveju skolininkas turi galimybę susigrąžinti sulaikytą daiktą anksčiau, nei jo prievolė bus įvykdyta.

Tokiu CK nustatytu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos skolininkui atgauti jam priklausantį daiktą, o kreditoriui, gavusiam adekvatų prievolės esmei savo reikalavimo įvykdymo užtikrinimą, išnyksta pareiga užtikrinti sulaikyto daikto saugumą, taip išlaikoma prievolės šalių interesų pusiausvyra, leidžiama išvengti piktnaudžiavimo sulaikymo teise.

12.4. Pažymėtina, kad priverstinai nuvežtos transporto priemonės pasaugos santykiai, inter alia susiję su įstatyme nustatytos transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti atitinkamo ūkio subjekto patirtas transporto priemonės pasaugos (taip pat jos priverstinio nuvežimo) išlaidas vykdymu, vertintini kaip nepasižymintys tokia specifika, kuri lemtų būtinybę priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar teisėto valdytojo teisę laisvai savo nuožiūra naudotis transporto priemone apriboti labiau nei kitų skolininkų, kuriems daiktas negrąžinamas kreditoriui pasinaudojus sulaikymo teise.

12.5. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas vienintelis, visais atvejais (saugant priverstinai nuvežtas transporto priemones jų stovėjimo aikštelėje) taikomas transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas būdas?– transporto priemonės negrąžinimas (sulaikymas), kol ta prievolė bus įvykdyta.

Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu nėra sudarytos prielaidos skolininkui (transporto priemonės savininkui, valdytojui), adekvačiai užtikrinusiam prievolės įvykdymą, atgauti nuosavybės teise priklausančią ar teisėtai valdomą transporto priemonę nepažeidžiant kreditoriaus (priverstiniu transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu besiverčiančio ūkio subjekto) teisėtų interesų.

Pažymėtina ir tai, kad išlaidos, susijusios su priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimu, turi būti atlygintos už visą jos saugojimo laikotarpį. Vadinasi, ginčijamu teisiniu reguliavimu nesudarant prielaidų skolininkui (transporto priemonės savininkui, valdytojui) adekvačiai užtikrinti savo prievolės atlyginti šias išlaidas įvykdymą ir atgauti transporto priemonę, kartu nėra sudaroma prielaidų išvengti šios prievolės didėjimo.

12.6. Konstatuotina, kad ginčijamoje Įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. redakcija) 33 straipsnio 6 dalies nuostatoje („Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės“) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį transporto priemonės savininko ir valdytojo prievolės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas įvykdymas užtikrinamas vieninteliu būdu?– transporto priemonės negrąžinimu (sulaikymu), taip nesudarant prielaidų ją susigrąžinti adekvačiai užtikrinus minėtos prievolės įvykdymą, transporto priemonės savininko (jos teisėto valdytojo) teisė laisvai savo nuožiūra naudotis jam priklausančiu (teisėtai valdomu) turtu apribota labiau, nei būtina priverstiniu transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu besiverčiančio ūkio subjekto teisėtiems interesams apsaugoti. Todėl ginčijamas teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių kylančių nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos imperatyvų, nesiderina su proporcingumo, taigi ir su konstituciniu teisinės valstybės principu.