Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimo "Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase" atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai

I

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos teismas kasacine tvarka nagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovas prašė įpareigoti policijos komisariatą išduodamame jam naujame Lietuvos Respublikos piliečio pase vardą ir pavardę rašyti jo gimtąja kalba.

Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (Žin., 1991, Nr. 5-132; toliau – Aukščiausiosios Tarybos nutarimas) neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.

Pareiškėjas prašyme nurodo.

Byloje nagrinėjamas ginčas yra susijęs su lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymo ypatumais. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas nustatė, kad lietuvių ir nelietuvių tautybių Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės pasuose rašomi lietuviškais rašmenimis. Pareiškėjas teigia, kad toks reglamentavimas gali prieštarauti Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.

II

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui suinteresuoto asmens atstovė D. Mikulėnienė Konstitucinio Teismo posėdžiui raštu pateikė tokius paaiškinimus.

Aukščiausiosios Tarybos nutarimas derinasi su Konstitucijos 14 straipsniu, kuriame nustatyta, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba, todėl asmenų vardai ir pavardės, kaip ir kiti įrašai, Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi Lietuvos Respublikos valstybine kalba, t. y. lietuvių kalbos rašmenimis.

Konstitucijos 18 straipsnis, nustatantis, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, yra bendro pobūdžio ir su vienai ar kitai kalbai būdingomis rašybos normomis nesietinas.

Konstitucijos 22 straipsnyje nėra teiginio, kurį būtų galima sieti su vardų ir pavardžių rašymu piliečio pase, – jis garantuoja žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumą. Ginčijamas nutarimas privataus gyvenimo nereglamentuoja, jame kalbama tik apie pasą, t. y. oficialų dokumentą, kuris liudija asmens santykį su valstybe.

Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina visų asmenų lygybę. Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neteikia niekam privilegijų dėl tautybės ar kalbos, jame įteisintas principas visų Lietuvos Respublikos piliečių vardus ir pavardes piliečio pase rašyti vienodai – valstybine kalba.

Ginčijamas nutarimas, įtvirtinantis teisę nelietuvių tautybės Lietuvos piliečiams pasuose išlaikyti savo vardų ir pavardžių morfologines formas (atitinkamai kalbai būdingas priesagas ir galūnes), nepažeidžia Konstitucijos 37 straipsnyje nustatytos tautinėms bendrijoms priklausančių piliečių teisės puoselėti savo kalbą. Nutarimas nereglamentuoja asmenvardžių vartojimo įvairiose neoficialaus bendravimo srityse, tautinių mažumų spaudoje ir pan.

III

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro G. Balčiūno, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Teisės ir tarptautinių sutarčių departamento l. e. direktoriaus pareigas R. Pikučio, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus V. Vadapalo, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės T. Birmontienės, Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus l. e. skyriaus vadovo pareigas L. Bilkio paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ neprieštarauja Konstitucijai.

IV

V

Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistas – Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus pavaduotojas S. Vidtmann. Specialisto nuomone, Aukščiausiosios Tarybos nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus, 1991 m. sausio 31 d. nutarime „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ nustatė:

2. Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašyme išdėstytus motyvus, nagrinės tik tų ginčijamo Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normų, kurios reglamentuoja nelietuvių tautybės asmenų vardų ir pavardžių rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase, t. y. nutarimo 2 punkto, atitikimą Konstitucijai.

3. Lietuvos Respublikos piliečio pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys.

4. Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba.

Konstitucinis Teismas pabrėžia, kad konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas.

5. Konstitucijos 18 straipsnyje nustatyta: „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.“ Jame įtvirtinta norma yra universalaus pobūdžio; ja remiantis garantuojamos ir ginamos žmogaus teisės bei laisvės. Šioje normoje nustatytas principas atsiskleidžia kituose Konstitucijos straipsniuose, įtvirtinančiuose konkrečias žmogaus teises ir laisves. Todėl atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos kontekstą atsakyti, ar Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui, galima tik ištyrus šio nutarimo atitikimą pareiškėjo nurodytiems Konstitucijos 22, 29 ir 37 straipsniams.

6. Konstitucijos 22 straipsnyje yra nustatyta:

7. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:

8. Konstitucijos 37 straipsnyje nustatyta: „Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.“

Šia konstitucine norma visoms Lietuvos teritorijoje gyvenančioms tautinėms bendrijoms yra garantuojamas tautinio identiteto išsaugojimas, kultūros tęstinumas, tautinė saviraiška. Pažymėtina, kad Aukščiausiosios Tarybos nutarime reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai negu Konstitucijos 37 straipsnyje, todėl šis nutarimas neprieštarauja Konstitucijos 37 straipsniui.

9. Konstatavus, jog Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 22, 29 ir 37 straipsniams, nėra pagrindo teigti, kad jis prieštarauja Konstitucijos 18 straipsniui.

Atsižvelgiant į nurodytus motyvus darytina išvada, kad 1991 m. sausio 31 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 18, 22, 29 ir 37 straipsniams.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas