Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio „Atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą terminai“ (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nustatytas piniginių kompensacijų už atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), kai sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti įstatyme nustatytais laikotarpiais po šio straipsnio 2 dalyje nustatytų terminų pabaigos, mokėjimo teisinis reguliavimas. Joje inter alia įtvirtinta: „Tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., Vyriausybės nustatyta tvarka mokama iš Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui numatytų lėšų.“

1.2. Pažymėtina, kad nors pareiškėjo prašyme Konstituciniam Teismui nėra nurodyta, kurių Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nuostatų atitiktimi Konstitucijai jis abejoja, iš jame pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja šiuo teisiniu reguliavimu tik tiek, kiek juo reguliuojami piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo santykiai.

1.3. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) atitikties Konstitucijai, teigia, kad iš šio teisinio reguliavimo nėra aišku, kada piliečiams būtų išmokamos piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą miestų žemę, miestų teritorijoms priskirtą iki 1995 m. birželio 1 d., jeigu sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtų priimti po 2012 m. sausio 31 d., nors teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatomi paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, kurios turi būti mokamos periodiškai, dydžiai ir mokėjimo terminai (periodiškumas), turi būti toks, kad būtų aišku, kokia piniginės kompensacijos dalis ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti išmokėta asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas.

Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis ginčija Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtintą piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo teisinį reguliavimą tik tuo aspektu, kad juo, pasak pareiškėjo, nenustatyti šių piniginių kompensacijų mokėjimo terminai.

1.4. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai traktuotinas kaip prašymas ištirti šio įstatymo 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyti piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo terminai, atitiktį Konstitucijai.

2.1. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymas (2003 m. spalio 14 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir papildomas, inter alia Seimui 2011 m. lapkričio 10 d. priėmus Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 7 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 1 d. (su tam tikra išimtimi). Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 4 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2010 m. sausio 19 d. redakcija).

Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio „Atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą terminai“ (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek tiriama šioje byloje, buvo inter alia nustatyta:

„Tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2009 m. sausio 1 d. ir iki 2010 m. gruodžio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius išmokama 2011 metais, kai po 2011 m. sausio 1 d. – kitais kalendoriniais metais po tokio sprendimo priėmimo (išskyrus piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d.). Tuo atveju, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., piliečiams piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatyta tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., Vyriausybės nustatyta tvarka mokama iš Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme šiam tikslui numatytų lėšų. <...>“

Taigi Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) inter alia įtvirtintas bendrasis piniginių kompensacijų už išperkamą žemę, mišką, vandens telkinius, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2011 m. sausio 1 d., mokėjimo teisinis reguliavimas, pagal kurį piniginė kompensacija išmokama kitais kalendoriniais metais po tokio sprendimo priėmimo.

Nustatyta ir šio bendrojo piniginių kompensacijų mokėjimo teisinio reguliavimo, taikomo inter alia mokant piniginę kompensaciją už valstybės išperkamą žemę, kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2011 m. sausio 1 d., išimtis – jis netaikomas piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d.; piniginė kompensacija už šį nekilnojamąjį turtą mokama Vyriausybės nustatyta tvarka.

2.2. Pažymėtina, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) neįtvirtintas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas.

3.1. Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse inter alia nustatyta:

3.2. Aiškinant šioje konstitucinės justicijos byloje aktualias Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalies (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nuostatas šio straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, pažymėtina, kad įstatyme nustatytas skirtingas piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, inter alia žemę, teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į tai, kada priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises: pagal šio įstatymo 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 1, 2 dalyse įtvirtintą teisinį reguliavimą piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą turėjo būti išmokėtos iki įstatyme nustatytų galutinių piniginių kompensacijų išmokėjimo terminų (inter alia piniginė kompensacija už valstybės išperkamą žemę turėjo būti išmokėta iki 2009 m. sausio 1 d.); Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo sudaryta galimybė pinigines kompensacijas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti ir pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje nustatytiems terminams; šiuo teisiniu reguliavimu nebuvo nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas.

1.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus; jo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose; šio principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų; juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

1.2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas. Teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimai).

1.3. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

2.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų ir principų (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).

2.2. Paminėtinos ir šios oficialiosios restitucijos – nuosavybės teisių atkūrimo – konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su nuosavybės teisių apsauga:

– kai įstatymo pagrindu yra atkuriamos nuosavybės teisės, jų gynybai visa apimtimi yra taikomos Konstitucijos 23 straipsnio normos; valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurias saugo ir gina Konstitucijos 23 straipsnis;

– Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos yra susijusios su įvairiomis kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia su Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostata, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas, taip pat su konstituciniais valdžių padalijimo ir teisinės valstybės principais (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).

2.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime inter alia konstatavo, jog iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1, 2 dalių, aiškinamų kartu su konstituciniu valdžių padalijimo principu bei konstituciniu teisinės valstybės principu, apimančiu inter alia teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimus, išplaukia, kad svarbiausi piniginių kompensacijų skyrimo ir mokėjimo santykių elementai turi būti nustatomi įstatymu.

Konstitucinis Teismas, 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime plėtodamas šią doktrininę nuostatą, konstatavo ir tai, kad:

– terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), gali būti nustatomi tik įstatymu; iš įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo turi būti aišku, kokie yra galutiniai piniginių kompensacijų išmokėjimo terminai;

– įstatymu nustatydamas piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius bei paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą), įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją: jis gali pats įstatymu nustatyti piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius bei paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą); tačiau įstatymų leidėjas gali pasirinkti ir kitą būdą – įstatyme įtvirtinti aiškius kriterijus, pagal kuriuos piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dydžius ir (arba) paskirtų piniginių kompensacijų už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis) dalių, jeigu piniginės kompensacijos turi būti mokamos dalimis periodiškai, dydžius ir mokėjimo terminus (periodiškumą) galėtų nustatyti Vyriausybė.

Pažymėta, kad būtinumas aiškiai nustatyti, kokia paskirtos piniginės kompensacijos dalis ir kada (kokiu periodiškumu) turi būti išmokėta asmenims, turintiems teisę gauti piniginę kompensaciją, yra teisinė garantija, kad valstybė savo prisiimtus įsipareigojimus įvykdys įstatyme nustatytais terminais, kad nebus pažeistos asmens konstitucinės nuosavybės teisės.

2.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog Konstitucinis Teismas 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime, be kita ko, yra konstatavęs ir tai, kad:

– valstybė nutarė, kad paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, reiškia, jog valstybė prisiėmė įsipareigojimą įstatyme nustatytais būdais, sąlygomis ir tvarka, taip pat įstatyme nustatytais terminais atkurti nuosavybės teises; kartu valstybei (jos institucijoms) atsirado pareiga skirti nuosavybės teisių atkūrimui (inter alia piniginėms kompensacijoms už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėti) būtinas lėšas, kitus finansinius ir materialinius išteklius;

– Konstitucija apskritai neužkerta kelio įstatymų leidėjui prireikus pailginti terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir keisti anksčiau nustatytą piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumą, inter alia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris būtų mažiau palankus asmenims, turintiems teisę gauti pinigines kompensacijas; bet nustatyti tokį – asmenims, turintiems teisę gauti pinigines kompensacijas, mažiau palankų – teisinį reguliavimą galima tik išimtiniais atvejais, kai tai yra konstituciškai pateisinama;

– konstituciškai pateisinamas yra inter alia toks atvejis, kai dėl ypatingų aplinkybių valstybėje susidaro ypač sunki ekonominė ir finansinė padėtis ir nepailginus anksčiau įstatymais nustatytų terminų, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, ir (arba) anksčiau nustatyto piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumo nepakeitus į mažiau palankų asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas, Konstitucijos saugomoms vertybėms būtų padaryta didesnė žala negu ta, kuri galėtų atsirasti dėl to, kad terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, nebūtų pailginti ir (arba) anksčiau nustatytas piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumas nebūtų pakeistas į mažiau palankų asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas;

– dėl objektyvių priežasčių pailgindamas anksčiau nustatytus terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, keisdamas anksčiau nustatytą piniginių kompensacijų mokėjimo periodiškumą įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinių teisinio aiškumo, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimų, kurie suponuoja įstatymų leidėjo pareigą ir tokiais atvejais įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų aišku, iki kada bus baigta mokėti pinigines kompensacijas, taip pat kokia piniginių kompensacijų dalis ir kada bus mokama asmenims, turintiems teisę gauti šias kompensacijas;

– konstituciniai teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos reikalavimai suponuoja ir tai, kad terminai, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas, negali būti nepagrįstai ilgi, jie negali būti ir pailginami nepagrįstai ilgam laikui, nes nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą, pažeisti asmens konstitucines nuosavybės teises, taip pat kitas teises, pakirsti žmonių pasitikėjimą valstybe ir teise.

4.1. Minėta, kad nei Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija), nei kitose šio įstatymo nuostatose nebuvo nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas.

4.2. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo santykius, įtvirtino tokį teisinį reguliavimą, kuriuo nenustatė vieno svarbiausių su šiomis piniginėmis kompensacijomis susijusių elementų – galutinio jų išmokėjimo termino.

Taip įstatymų leidėjas nesilaikė iš Konstitucijos, inter alia jos 23 straipsnio 1 ir 2 dalių, 128 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančio reikalavimo galutinį šių piniginių kompensacijų išmokėjimo terminą, kaip vieną svarbiausių su šiomis piniginėmis kompensacijomis susijusių elementų, nustatyti įstatyme.

Vadinasi, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtintas piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo teisinis reguliavimas tiek, kiek juo nebuvo nustatytas galutinis šių piniginių kompensacijų išmokėjimo terminas, buvo nesuderinamas su Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 128 straipsnio 2 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu.

4.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Įstatymų leidėjui, kuris pagal Konstituciją privalo įstatyme nustatyti inter alia vieną svarbiausių su piniginėmis kompensacijomis susijusių elementų – terminus, iki kurių turi būti baigta mokėti pinigines kompensacijas už įstatyme nurodytus atskirus nekilnojamojo turto objektus (jų rūšis), nenustačius galutinio piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo termino, buvo pažeisti esminiai iš Konstitucijos kylantys reikalavimai, todėl ginčijamo teisinio reguliavimo suderinamumas su konstituciniais reikalavimais kitais nei minėtasis aspektais negali būti vertinamas.

Taigi nustatęs, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) įtvirtintas piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., mokėjimo teisinis reguliavimas tiek, kiek nurodyta, prieštaravo Konstitucijai, Konstitucinis Teismas toliau netirs šio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai kitais aspektais.

5.1. Minėta, kad nors šio įstatymo 5 straipsniu buvo pakeista Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija), joje nustatytas kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą mokėjimo teisinis reguliavimas buvo pakeistas tik tiek, kiek jis susijęs su kompensacijomis už išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus; tuo aspektu, kuriuo Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, kompensacijų už nekilnojamąjį turtą mokėjimo teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas.

5.2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2011 m. lapkričio 10 d. redakcija) tiek, kiek joje nebuvo nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalyje (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) tiek, kiek joje nėra nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas, nėra paisoma iš Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalių, 128 straipsnio 2 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

5.3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą įstatymo (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 7 straipsnio (2005 m. gruodžio 23 d. redakcija) 4 dalis (2012 m. lapkričio 13 d. redakcija) tiek, kiek joje nėra nustatytas galutinis piniginių kompensacijų už valstybės išperkamą žemę, kuri nustatytąja tvarka buvo priskirta miestų teritorijoms iki 1995 m. birželio 1 d., kai sprendimas atkurti nuosavybės teises priimtas po 2012 m. sausio 31 d., išmokėjimo terminas, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 128 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas