Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio, 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Byla Nr. 27/2010

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio, 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) Atitikties Lietuvos Respublikos KonstitucijAi

2013 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53¹ straipsniais, Teismo posėdyje 2013 m. gegužės 9 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 27/2010 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-32/2010) ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnis, 15 straipsnio 2 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) neprieštarauja (neprieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

Byla Nr. 27/2010

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

NUTARIMAS

2013 m. gegužės 30 d.

Vilnius

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinis Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Pagal ginčijamą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 15 straipsnio 2 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) gyvenamieji namai, jų dalys, butai buvo valstybės išperkami, jei nustatytos visos trys šiame punkte numatytos sąlygos: pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų, visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo. Pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, įtvirtintą 1991 m. birželio 18 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tam, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai būtų priskirti valstybės išperkamam turtui, reikėjo nustatyti ne visas minėtas sąlygas. Taigi, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo sudaryta galimybė didesniam ratui piliečių gyvenamuosius namus, jų dalis, butus grąžinti natūra, kartu sumažėjo asmenų, turėjusių galimybę pasilikti gyventi tame name ar bute, kuriame ilgą laiką gyveno, kuriuo rūpinosi, į kurį investavo ir pan. Todėl, pareiškėjo manymu, ginčijamas teisinis reguliavimas tų piliečių, kuriems pagal anksčiau nustatytas sąlygas gyvenamieji namai, jų dalys, butai nebuvo grąžinti natūra, taip pat tų asmenų, kurie pagal ginčijamą teisinį reguliavimą turėjo mažiau galimybių išlaikyti nuomojamą būstą, atžvilgiu buvo neteisingas, dėl to buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pagal pradinės redakcijos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas „gyvenamieji namai būdavo išperkami valstybės, jeigu tenkinamos tik dvi sąlygos: gyvenamieji namai pagerinti padidinant bendrąjį plotą daugiau kaip trečdaliu ir jeigu naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusiojo“. Taigi, pasak pareiškėjo, ginčijamu teisiniu reguliavimu „įtvirtintas 50 procentų pagrindinių konstrukcijų pakeitimo kriterijus buvo papildoma sąlyga (kriterijus), kurią (kurį) tenkinus nuosavybės teisių atkūrimo subjektas prarasdavo galimybę atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą jį susigrąžinant natūra“, todėl „savininkai, įvedus papildomą turto susigrąžinimo natūra sąlygą, atsirado blogesnėje teisinėje padėtyje, nei tie asmenys, kurie, nesant papildomos sąlygos, nuosavybės teises į gyvenamąjį namą atkūrė jį susigrąžindami natūra“, taip, pareiškėjo manymu, sudarytos prielaidos „paneigti savininkų (nuosavybės teisių atkūrimo subjektų) teisę būti traktuojamiems vienodai“.

Be to, pareiškėjo nuomone, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustačius kitokį gyvenamojo namo, jo dalies ar buto pagrindinių konstrukcijų pakeitimo kriterijų („daugiau kaip 50 procentų“ vietoj „daugiau kaip 60 procentų“), konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas pažeistas dėl to, kad sudarytos skirtingos sąlygos susigrąžinti turtą natūra. Kartu, pasak pareiškėjo, paneigtas teisėtas lūkestis susigrąžinti turtą natūra tų asmenų, kurie „galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui, kada buvo taikomas 60 procentų kriterijus, šią savo teisę <...> būtų pilnai ir visiškai įgyvendinę“, taip pat nepaisyta restitucijos santykių teisinio reguliavimo stabilumo, teisinio tikrumo reikalavimų.

2. Pareiškėjas pažymi, kad galima tokia situacija, kai teisėtas gyvenamojo namo ar buto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, valdytojas padidino jo bendrąjį plotą daugiau kaip 30 procentų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, tačiau gyvenamasis namas ar butas buvo padidintas nekeičiant pagrindinių konstrukcijų arba jas pakeičiant ne daugiau kaip 50 procentų. Tokiu atveju pagal Įstatymo 15 straipsnio 2 punktą (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), jei nenustatyta viena iš sąlygų – kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų, gyvenamasis namas ar butas nebuvo išperkamas. Taip, pasak pareiškėjo, grąžinant savininkams (nuosavybės teisių atkūrimo subjektams) didesnio ploto nekilnojamąjį turtą, negu buvę savininkai valdė, buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, jiems buvo suteiktos privilegijos ir pažeista Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, taip pat Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, iš kurio kyla savininkų ir nuomininkų interesų derinimo principas.

3. Pareiškėjas teigia, kad pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, nustatytą įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija), nuomininkams buvo kompensuojamos jų išlaidos grąžinamiems gyvenamiesiems namams ar butams pagerinti, tačiau ginčijamame Įstatymo 8 straipsnyje toks teisinis reguliavimas nebenustatytas. Taip, pareiškėjo nuomone, paneigtas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, asmenų teisėti lūkesčiai, kad bus kompensuotos nuomojamo turto pagerinimo išlaidos, jų nuosavybės teisės pažeistos tiek, kiek buvo pagerintas gyvenamasis būstas.

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui gauti suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovo tuometinio Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Edmundo Pupinio rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovo pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Tam, kad valstybė išpirktų gyvenamąjį namą, jo dalį ar butą, pagal Seimo 1997 m. liepos 1 d. priimtą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą buvo reikalinga šio įstatymo 15 straipsnio 2 punkte numatytų sąlygų visuma. Įstatymas buvo parengtas po to, kai restitucijos procesas nuo 1997 m. sausio 22 d. iki 1997 m. liepos 8 d. buvo laikinai sustabdytas atsižvelgiant į tai, kad Seimas ir kitos valstybės institucijos gaudavo daug skundų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Naujas teisinis reguliavimas, susijęs su gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų išpirkimo sąlygomis, buvo nustatytas atsižvelgus į restitucijos proceso metu išryškėjusius teisinio reguliavimo netobulumus, įvertinus socialinių, ekonominių, teisinių ir kitų sąlygų pokyčius, derinant asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, interesus ir visuomenės poreikius. Toks teisinis reguliavimas, pagal kurį reikalaujama, kad būtų juo nustatytų sąlygų visuma, galioja iki šiol.

Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, įstatymų leidėjas keitė teisinį reguliavimą atsižvelgdamas į būtinybę apsaugoti tokias konstitucines vertybes kaip teisingumas, interesų pusiausvyra, Konstitucijos viršenybė.

Įstatymų leidėjas, pasak suinteresuoto asmens atstovo, laipsniškai plėsdamas savininkų teises atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, taip pat nustatė valstybės garantijas juose gyvenantiems nuomininkams.

2. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad Įstatymo 15 straipsnio (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 punkto atitikties Konstitucijai klausimas buvo nagrinėjamas Konstituciniame Teisme. Ginčijamu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimą, iš teisinio reguliavimo pašalino Konstitucijai prieštaravusią nuostatą „pakeista daugiau kaip 60 procentų“ ir grąžino ankstesniu teisiniu reguliavimu nustatytą normatyvą, kad turi būti pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų. Įstatymų leidėjas siekė, kad nuosavybės teisės piliečiams į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus būtų atkuriamos tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios buvo nustatytos anksčiau galiojusiame restitucijos įstatyme. Kartu suinteresuoto asmens atstovas pažymi, kad įstatymų leidėjo teisinio reguliavimo pakeitimai, padaryti įgyvendinant Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, negali būti vertinami kaip teisinio reguliavimo stabilumo nepaisymas.

Normatyvas, kad turi būti pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų, kurį viršijus valstybė išperka nekilnojamąjį turtą, pasak suinteresuoto asmens atstovo, geriausiai atitiko tiek nuomininkų, tiek asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, interesus, nes tik jei yra pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų, pripažintina, kad nuomininkai sukūrė iš esmės naują nekilnojamąjį turtą.

3. Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, nėra pagrindo Įstatymo 8 straipsnyje nustatyti prievolę atlyginti nuomininkams gyvenamųjų namų, jų dalių, butų pagerinimo išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą nuomininkams neatlygintinai perduodamo turto vertė yra tolygi jų nuomojamo turto vertei, kurią nustatant įskaitoma ir nuomininkų atlikto to turto pagerinimo vertė. Taigi nuomininkams pagerinimo išlaidos yra kompensuojamos per jiems suteiktas valstybės garantijas. Suinteresuoto asmens atstovas pažymi ir tai, kad, įstatyme nustačius prievolę apmokėti nuomininkams turto pagerinimo išlaidas, toks teisinis reguliavimas galėtų būti vertinamas kaip privilegijų nuomininkams nustatymas, nes jų išlaidos nekilnojamojo turto pagerinimui būtų atlyginamos du kartus.

Konstitucinis Teismas

k o n s t a t u o j a:

1. Nors pareiškėjas prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio, 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui, prašyme nepateikta argumentų, pagrindžiančių jo abejones dėl šio įstatymo 8 straipsnio, 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 2, 3 dalims.

2. Taigi pareiškėjo prašymas traktuotinas kaip prašymas ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio, 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Kaip minėta, pareiškėjo teigimu, pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, nustatytą įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnyje (1993 m. sausio 12 d. redakcija), nuomininkams buvo kompensuojamos jų išlaidos grąžinamiems gyvenamiesiems namams ar butams pagerinti, tačiau ginčijamame Įstatymo 8 straipsnyje toks teisinis reguliavimas nebenustatytas; taip, pareiškėjo nuomone, paneigtas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas, asmenų teisėti lūkesčiai, kad bus kompensuotos nuomojamo turto pagerinimo išlaidos, jų nuosavybės teisės pažeistos tiek, kiek buvo pagerintas gyvenamasis būstas.

Taigi pareiškėjas ginčija ne Įstatymo 8 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, o tai, kad būtent jame nėra nustatyta tai, kas, jo nuomone, turėtų būti nustatyta. Vadinasi, šiuo atveju yra keliamas legislatyvinės omisijos, t. y. tokios teisinio reguliavimo spragos, kurią draudžia Konstitucija, klausimas.

3. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnyje „Nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygos ir tvarka“ (1997 m. liepos 1 d. redakcija) buvo nustatyta:

„1. Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.

2. Už valstybės išperkamus, taip pat už šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytus neišlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kurie po 1991 m. rugpjūčio 1 d. neišliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų, piliečiams valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

3. Grąžinus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus natūra, nuosavybės teisės į žemę, ant kurios pastatyti sugrąžintieji namai, atkuriamos šio įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta tvarka, nepaisant to, ar buvo paduotas atskiras prašymas grąžinti šią žemę.

4. Grąžinus šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams gyvenamuosius namus, jų dalis, butus natūra arba perdavus nuosavybėn kitas gyvenamąsias patalpas, šie piliečiai kartu su savo šeimos nariais ir subnuomininkais privalo per 2 mėnesius nuo tuščių patalpų jiems perdavimo dienos patuštinti nuomojamas valstybės ar savivaldybių butų fondo gyvenamąsias patalpas.

5. Jeigu piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra namų, kuriuose gyvena nuomininkai, arba nesutinka su 20 straipsnyje nurodytomis sąlygomis, jiems atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.“

Taigi Įstatymo 8 straipsnio nuostatose nebuvo numatyta, kad, atkūrus piliečiams nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus grąžinant juos natūra, nuomininkams turi būti kompensuojamos jų išlaidos šiam turtui pagerinti.

4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina, jog Įstatymo 21 straipsnio 7 dalyje inter alia buvo nustatyta, kad šiame įstatyme numatytų garantijų nuomininkams įgyvendinimo tvarką ir sąlygas nustato atskiras įstatymas.

Seimas 1998 m. birželio 16 d. priėmė Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą, kuris įsigaliojo 1998 m. liepos 8 d.

Šiame įstatyme (1998 m. birželio 16 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (ar) papildymais) buvo nustatyta:

– „Nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti dydis, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę“ (9 straipsnio (1998 m. birželio 16 d. redakcija) 3 dalis);

– „Nuomininkui neatlygintinai skiriamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė, kitoms gyvenamosioms patalpoms įsigyti kompensuojamos išlaidos, taip pat neatlygintinai suteikiamų kitų gyvenamųjų patalpų vertė turi atitikti šių nuomininkų nuomojamų patalpų vertę“ (9 straipsnio (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) 9 dalis).

5. Pažymėtina, kad pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėjo administracinę bylą, kurioje kilo ginčas dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises į gyvenamąjį namą grąžinant jį natūra. Šioje byloje inter alia sprendžiama, ar šis namas nebuvo pertvarkytas taip, kad pagal Įstatymą turėjo būti valstybės išperkamas, o ne dėl namo pagerinimo išlaidų priteisimo (kompensavimo).

Taigi pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia Įstatymo 8 straipsnio konstitucingumo tokiu aspektu (tokia apimtimi), kuriuo (kuria) šis straipsnis jo nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas.

6. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d. sprendimas, 2011 m. rugsėjo 2 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai).

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui nutrauktina.

III

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), kuriuo nustatyti pertvarkytų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priskyrimo valstybės išperkamam turtui kriterijai, atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Konstitucinio Teismo aktuose yra suformuota plati oficialioji konstitucinė restitucijos – nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktrina. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtinos šios oficialiosios konstitucinės restitucijos doktrinos nuostatos.

2.1. Įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimai). Naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kompetencija (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. spalio 27 d. nutarimai).

2.2. Įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 23 straipsnio, įtvirtinančio nuosavybės teisių apsaugą, 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus; įstatymų leidėjas taip pat yra saistomas kitų Konstitucijos normų bei principų (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

2.3. Nors konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja teisinio tikrumo, teisinio saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kitus reikalavimus inter alia restitucijos santykių teisiniam reguliavimui, jo negalima aiškinti kaip esą apskritai neleidžiančio pradėjus nuosavybės teisių atkūrimą vienomis sąlygomis įstatymų leidėjui vėliau pakeisti šių sąlygų, inter alia nustatyti naujų, papildomų sąlygų, kai taip siekiama apsaugoti tam tikras konstitucines vertybes, kurioms būtų daroma žala arba būtų sudarytos prielaidos tokiai žalai atsirasti, jeigu anksčiau nustatytos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygos nebūtų pakeistos (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

2.4. Piliečių teisė įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis atkurti pažeistas nuosavybės teises sugrąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus kyla iš nuosavybės teisės, kuri yra prigimtinė, konstitucinės apsaugos principo, taip pat iš Seimo priimtų nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančių įstatymų. Valstybė, priėmusi sprendimą atkurti nuosavybės teises, privalo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir sudaryti sąlygas minėtą piliečių teisę realiai įgyvendinti (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas). Nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau svarbu, kad įstatymu, reglamentuojančiu restitucijos santykius, nustatytos sąlygos, dėl kurių turtas natūra negali būti grąžintas, neprieštarautų konstitucinėms nuosavybės gynimo nuostatoms (inter alia Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).

2.5. Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės interesai, tiek buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai (inter alia Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Atstatant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus galimi įvairūs buvusio savininko ir nuomininko teisių apsaugos derinimo būdai (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

2.6. Pasirinkdamas nuosavybės teisių gynimą grąžinant namą natūra įstatymų leidėjas kartu užtikrino nuomininko teisę į gyvenamąją patalpą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš Seimo priimtų įstatymų, nustatančių valstybės garantijas nuomininkams (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Savininkai turi teisėtą lūkestį, kad jų nuosavybės teisės į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus bus atkurtos; šį jų teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

Tarp valstybės pareigos savininkams ir valstybės pareigos nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, nėra priešpriešos. (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

3. Kaip minėta, įstatymu nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos normų ir principų, inter alia Konstitucijos 29 straipsnio, garantuojančio asmenų lygiateisiškumą, konstitucinio teisinės valstybės principo, apimančio teisinį aiškumą, teisinį tikrumą, teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kitus reikalavimus.

3.1. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos; teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

3.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją santykiuose su valstybe yra saugomi ir ginami tik tie asmens lūkesčiai, kurie kyla iš pačios Konstitucijos ar įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieštaraujančių Konstitucijai. Tik tokie asmens lūkesčiai santykiuose su valstybe laikomi teisėtais (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

3.3. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad, reguliuodamas Konstitucijoje įtvirtintų asmens teisių ir laisvių įgyvendinimą, įstatymų leidėjas negali paneigti asmens teisėtų lūkesčių, nes Konstitucijoje įtvirtinti teisinio reguliavimo principai ir visų pirma konstitucinis teisinės valstybės principas draudžia nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį, paneigti įgytas teises, ignoruoti asmens teisėtus interesus; paneigiant teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą būtų pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas; nepagrįstai pabloginus asmens teisinę padėtį galėtų būti pažeistas ir Konstitucijos 29 straipsnis, įtvirtinantis asmenų lygiateisiškumą (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).

3.4. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, jog šiame straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d., 2013 m. vasario 15 d. nutarimai).

4. Pažymėtina ir tai, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas. Atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai, 2011 m. spalio 25 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai).

Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu išsiaiškinti, kaip kito teisinis reguliavimas, nustatantis kriterijus, pagal kuriuos pertvarkyti (pagerinti) gyvenamieji namai, jų dalys, butai buvo valstybės išperkami.

3. Aukščiausioji Taryba 1991 m. birželio 18 d. priėmė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šiam įstatymui įsigaliojus 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas.

3.1. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio „Išperkami gyvenamieji namai“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 2 punkte buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytųjų asmenų, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo (kompensavimo) būdus, <...> jeigu jie: <...> 2) iš esmės pagerinti mediniai gyvenamieji namai, taip pat namai, pagerinti padidinant bendrąjį plotą daugiau kaip trečdaliu pristatant, atstatant arba perstatant ir jeigu naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusio.“

Taigi įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 2 punkte buvo nustatyti kriterijai, pagal kuriuos pagerinti gyvenamieji namai buvo valstybės išperkami iš piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į juos. Pagal šiame punkte nustatytą teisinį reguliavimą valstybės išperkami buvo iš esmės pagerinti mediniai gyvenamieji namai, taip pat tie pagerinti gyvenamieji namai, kurių bendrasis plotas padidintas daugiau kaip trečdaliu ir naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusiojo.

Pažymėtina, kad nei įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnyje (1991 m. birželio 18 d. redakcija), nei kituose jo straipsniuose nebuvo nustatyta gyvenamųjų namų priskyrimą valstybės išperkamam turtui lemianti konkreti šių namų pakeistų pagrindinių konstrukcijų dydžio procentinė riba.

3.2. Įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, inter alia jo 14 straipsnis, vėliau buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas.

3.3. Seimas 1993 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą „Dėl įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 1993 m. vasario 20 d.

3.3.1. Šiuo įstatymu buvo pakeistas ir naujai išdėstytas inter alia įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnis, tačiau jo 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nepakito, t. y. pagal šiame punkte nustatytą teisinį reguliavimą valstybės išperkami buvo inter alia tie pagerinti gyvenamieji namai, kurių bendrasis plotas padidintas daugiau kaip trečdaliu ir naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusiojo.

3.3.2. Pažymėtina, kad minėtu įstatymu taip pat buvo pakeistas ir naujai išdėstytas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnis.

Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio „Nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus atstatymo sąlygos ir tvarka“ (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte buvo nustatyta: „Gyvenamųjų namų (arba jų dalių) grąžinimo tvarką ir terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi nuostata, jog gyvenamieji namai grąžinami šiais atvejais: <...> 2) kai juos pertvarkius, perstačius ar pristačius, bendrasis plotas padidėjo ne daugiau kaip trečdaliu, jei naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusiojo, arba kai jų pagrindinės konstrukcijos nėra pakeistos daugiau kaip 50 procentų.“

3.3.3. Sistemiškai aiškinant įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 2 punktą ir šio įstatymo 8 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 2 dalies 2 punktą darytina išvada, kad pagal juose nustatytą teisinį reguliavimą nebuvo grąžinami natūra (buvo valstybės išperkami) ne tik inter alia tie pagerinti gyvenamieji namai, kurių bendrasis plotas padidintas daugiau kaip trečdaliu ir naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusiojo, bet ir tie gyvenamieji namai, kurių pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų; tam, kad gyvenamieji namai nebūtų grąžinti natūra, pakako, kad jie atitiktų vieną iš kriterijų – atitinkamai padidėjusio bendrojo ploto arba atitinkamai pakeistų pagrindinių konstrukcijų.

3.4. Seimas 1994 m. sausio 11 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“, kuris įsigaliojo 1994 m. sausio 26 d.

Šiuo įstatymu buvo pakeistas inter alia įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 2 punktas.

Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio 2 punkte (1994 m. sausio 11 d. redakcija) buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo (kompensavimo) būdus, <...> jeigu jie yra: <...> 2) pertvarkyti, perstatyti ar pristatyti taip, kad jų bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip trečdaliu ir naujai sukurto bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo arba jeigu jų pagrindinės konstrukcijos yra pakeistos daugiau kaip 50 procentų.“

Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnio 2 punkte (1994 m. sausio 11 d. redakcija), su nustatytuoju šio įstatymo 14 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 2 punkte, 8 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte, matyti, kad teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingu aspektu nepakito, t. y. tam, kad gyvenamieji namai nebūtų grąžinti natūra, pakako, kad jie atitiktų vieną iš kriterijų – atitinkamai padidėjusio bendrojo ploto arba atitinkamai pakeistų pagrindinių konstrukcijų: valstybės išperkami (negrąžinami natūra) buvo tie pertvarkyti gyvenamieji namai, kurių bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip trečdaliu ir naujai sukurto bendrojo ploto neįmanoma atskirti nuo buvusiojo, taip pat tie pertvarkyti gyvenamieji namai, kurių pagrindinės konstrukcijos pakeistos daugiau kaip 50 procentų.

3.5. Seimas 1995 m. liepos 3 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ pakeitimo ir papildymo“, kuris įsigaliojo 1995 m. liepos 19 d.

3.5.1. Šiuo įstatymu įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 14 straipsnis (1994 m. sausio 11 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios.

3.5.2. Minėtu įstatymu taip pat buvo pakeistas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnis.

Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnyje „Nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus (jų dalis, butus) atstatymo sąlygos ir tvarka“ (1995 m. liepos 3 d. redakcija) inter alia buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai grąžinami natūra kiekvienu iš šių atvejų, jeigu: <...> 6) grąžintini namai yra pertvarkyti, perstatyti taip, kad jų bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip trečdaliu, bet naujai sukurtą plotą galima atskirti nuo buvusiojo, nors jų pagrindinės konstrukcijos buvo pakeistos daugiau kaip 50 procentų, tačiau 1995 m. liepos 1 d. jie yra tušti arba išnuomoti ūkinei komercinei veiklai – grąžinama namo dalis, atitinkanti buvusio gyvenamojo namo dalį“ (2 dalies 6 punktas); „Visais kitais atvejais, nenurodytais šio straipsnio antrojoje dalyje, nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atstatoma valstybei išperkant juos iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų <...>“ (4 dalis).

Taigi pagal cituotas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio (1995 m. liepos 3 d. redakcija) nuostatas natūra buvo grąžinami tie pertvarkyti gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kurių bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip trečdaliu, bet naujai sukurtą plotą buvo galima atskirti nuo buvusiojo, nepaisant to, kad jų pagrindinės konstrukcijos buvo pakeistos daugiau kaip 50 procentų, jei 1995 m. liepos 1 d. jie buvo tušti arba išnuomoti ūkinei komercinei veiklai. Vadinasi, valstybės išperkami (negrąžinami natūra) buvo tie pertvarkyti gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kurių bendrasis plotas padidėjo daugiau kaip trečdaliu ir naujai sukurto ploto nebuvo galima atskirti nuo buvusiojo, taip pat pagrindinės jų konstrukcijos buvo pakeistos daugiau kaip 50 procentų ir 1995 m. liepos 1 d. jie nebuvo tušti arba išnuomoti ūkinei komercinei veiklai.

4. Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuris įsigaliojo (išskyrus jo 21 straipsnio 7 dalį) 1997 m. liepos 9 d.

4.1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio „Valstybės išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai“ (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 punkte buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: <...> 2) iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį.“

Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 punkte, su nustatytuoju Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte, 14 straipsnio 2 punkte (1993 m. sausio 12 d., 1994 m. sausio 11 d. redakcijos), pareiškėjo ginčijamu aspektu pažymėtina, jog teisinis reguliavimas pakito inter alia taip, kad valstybės išperkami buvo tie gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kurie atitiko tiek atitinkamai pakeistų pagrindinių konstrukcijų, tiek atitinkamai padidėjusio bendrojo ploto kriterijus, t. y. valstybės išperkami buvo tie pertvarkyti gyvenamieji namai, kurių pagrindinės konstrukcijos buvo pakeistos daugiau kaip 60 procentų, visas bendras plotas 30 procentų viršijo buvusįjį ir sukurto naujo bendrojo ploto nebuvo galima atskirti nuo buvusiojo.

4.2. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 1, 4, 9 ir 11 dalių, 8 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 2 punkto ir 20 straipsnio 1, 2, 3 bei 4 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 punkto nuostata „pakeista daugiau kaip 60 procentų“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims. Šiame nutarime inter alia konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas nėra teisingas tų piliečių atžvilgiu, kuriems nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus jau atkurtos atsižvelgiant į kitą pagrindinių konstrukcijų pakeitimo normatyvą, lėmusį tai, kad gyvenamasis namas buvo ne grąžintas jiems natūra, bet valstybės išpirktas. Kartu pažymėta, kad, remiantis ginčijama įstatymo norma, savininkui natūra gali būti grąžinamas gyvenamasis namas, kurio pagrindinių konstrukcijų yra likę tik apie 40 procentų, taigi iš esmės naujas nuosavybės teisių objektas.

4.3. Seimas 1999 m. gegužės 13 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 1999 m. birželio 2 d. Šiuo įstatymu inter alia buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 punktas.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), kurio atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: <...> 2) iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį.“

Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), su nustatytuoju Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 punkte, pareiškėjo ginčijamu aspektu pažymėtina, jog teisinis reguliavimas nepakito tuo aspektu, kad valstybės išperkami buvo tie gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kurie atitiko tiek atitinkamai pakeistų pagrindinių konstrukcijų, tiek atitinkamai padidėjusio bendrojo ploto kriterijus, tačiau pakito tuo aspektu, kad buvo nustatyta mažesnė pakeistų pagrindinių konstrukcijų dydžio procentinė riba („daugiau kaip 50 procentų“ vietoj „daugiau kaip 60 procentų“).

Pažymėtina, jog iš Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2, 4, 5, 10, 12, 13, 15, 16, 18, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto aiškinamojo rašto matyti, kad jis buvo parengtas siekiant įgyvendinti Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimą; šiuo tikslu inter alia buvo siūloma Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtinti „ankstesnę normą dėl gyvenamųjų namų, jų dalių, butų pagrindinių konstrukcijų pakeitimo („pakeista daugiau kaip 50 procentų“)“.

4.4. Šiame kontekste paminėtina, kad Įstatymo 15 straipsnis, inter alia jo 2 punktas, vėliau buvo ne kartą keičiamas ir (ar) papildomas.

5. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą, nustatytą įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, šioje konstitucinėje byloje reikšmingais aspektais pažymėtina:

– pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), iš esmės pertvarkytais buvo laikomi ir valstybės išperkami buvo tie gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kurie atitiko tiek atitinkamai padidėjusio bendrojo ploto, tiek atitinkamai pakeistų pagrindinių konstrukcijų kriterijus;

– pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, nustatytą įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte, 14 straipsnio 2 punkte (1993 m. sausio 12 d., 1994 m. sausio 11 d. redakcijos), nebuvo reikalaujama, kad pagerinti (pertvarkyti) gyvenamieji namai (jų dalys, butai) tam, kad būtų priskirti valstybės išperkamam turtui, atitiktų tiek atitinkamai padidėjusio bendrojo ploto, tiek atitinkamai pakeistų pagrindinių konstrukcijų kriterijus;

– ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), palyginti su ankstesniu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu šio įstatymo 15 straipsnio (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 punkte, buvo nustatyta mažesnė pakeistų pagrindinių konstrukcijų dydžio procentinė riba („daugiau kaip 50 procentų“ vietoj „daugiau kaip 60 procentų“), kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai būtų valstybės išperkami; ši riba buvo tapati nustatytajai įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

6. Kaip minėta, šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitiktis Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Pareiškėjo abejonės dėl šios nuostatos atitikties Konstitucijai grindžiamos inter alia tuo, kad pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, įtvirtintą 1991 m. birželio 18 d. priimtame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tam, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai būtų priskirti valstybės išperkamam turtui, reikėjo nustatyti ne visas ginčijamu teisiniu reguliavimu numatytas sąlygas, todėl, pareiškėjo manymu, ginčijamas teisinis reguliavimas tų piliečių, kuriems pagal anksčiau nustatytas sąlygas gyvenamieji namai, jų dalys, butai nebuvo grąžinti natūra, taip pat tų asmenų, kurie pagal ginčijamą teisinį reguliavimą turėjo mažiau galimybių išlaikyti nuomojamą būstą, atžvilgiu buvo neteisingas, dėl to buvo pažeistas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas; pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, jei nenustatyta vienos iš sąlygų – kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų, nuosavybės teisių atkūrimo subjektams buvo grąžinamas didesnio ploto nekilnojamasis turtas, negu buvę savininkai valdė, taip, pasak pareiškėjo, buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, jiems buvo suteiktos privilegijos ir pažeista Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, taip pat Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, iš kurio kyla savininkų ir nuomininkų interesų derinimo principas.

8. Sprendžiant, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) („Gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama <...>, jeigu jie: <...> 2) iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį“) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną:

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; naujų sąlygų, kurios taikomos atstatant nuosavybės teises, nustatymas taip pat yra įstatymų leidėjo kompetencija;

– piliečių teisė įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis atkurti pažeistas nuosavybės teises sugrąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus kyla iš nuosavybės teisės, kuri yra prigimtinė, konstitucinės apsaugos principo, taip pat iš Seimo priimtų nuosavybės teisių atkūrimą reguliuojančių įstatymų;

– nuomininkų, gyvenančių savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, teisėti lūkesčiai įstatymo nustatyta tvarka įsigyti nuosavybėn kitas lygiavertes gyvenamąsias patalpas kyla iš Seimo priimtų įstatymų, nustatančių valstybės garantijas nuomininkams;

– savininkai turi teisėtą lūkestį, kad jų nuosavybės teisės į išlikusius gyvenamuosius namus, jų dalis, butus bus atkurtos; šį jų teisėtą lūkestį saugo ir gina Konstitucija;

– nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti derinami tiek buvusių savininkų ir visuomenės interesai, tiek buvusių ir esamų to paties turto savininkų, taip pat nuomininkų, gyvenančių grąžintinuose namuose, teisėti interesai.

8.1. Pažymėtina, jog, kaip minėta, pagal ankstesnį teisinį reguliavimą, nustatytą įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio (1993 m. sausio 12 d. redakcija) 2 dalies 2 punkte, 14 straipsnio 2 punkte (1993 m. sausio 12 d., 1994 m. sausio 11 d. redakcijos), nebuvo reikalaujama, kad pagerinti (pertvarkyti) gyvenamieji namai (jų dalys, butai) tam, kad būtų priskirti valstybės išperkamam turtui, atitiktų tiek atitinkamai padidėjusio bendrojo ploto, tiek atitinkamai pakeistų pagrindinių konstrukcijų kriterijus. Vadinasi, ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) („Gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama <...>, jeigu jie: <...> 2) iš esmės pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį“), pagal kurį iš esmės pertvarkytais buvo laikomi ir valstybės išperkami buvo tie gyvenamieji namai, jų dalys, butai, kurie atitiko tiek atitinkamai padidėjusio bendrojo ploto, tiek atitinkamai pakeistų pagrindinių konstrukcijų kriterijus, buvo sudarytos prielaidos didesne apimtimi įgyvendinti piliečių teises į tai, kad įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis pažeistos nuosavybės teisės jiems būtų atkurtos sugrąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.

Taigi ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo plečiamos nuosavybės teisių atkūrimo subjektų (savininkų) teisės į tai, kad pažeistos nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis jiems būtų atkurtos sugrąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, negali būti vertinamas kaip konstituciškai nepagrįstas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu sudarius prielaidas didesne apimtimi įgyvendinti piliečių teises į tai, kad pažeistos nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis jiems būtų atkurtos sugrąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kitame įstatyme – Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatyme (1998 m. birželio 16 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (ar) papildymais) – nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos pakankamos prielaidos atlyginti sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių ar butų nuomininkams inter alia galimą nuomoto turto vertės padidėjimą dėl teisėtai padarytų pagerinimų.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintus konstitucinius nuosavybės apsaugos principus.

8.2. Vien tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu pertvarkytų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priskyrimo valstybės išperkamam turtui kriterijai buvo sureguliuoti kitaip nei anksčiau galiojusiame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (ar) papildymais), negali būti traktuojama kaip savininkų ir nuomininkų teisėtų lūkesčių, valstybės pareigos savininkams ir valstybės pareigos nuomininkams, gyvenantiems savininkams grąžintinuose (grąžintuose) namuose, jų dalyse, butuose, supriešinimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjo, paisant Konstitucijos, padaryti ginčijami teisinio reguliavimo pakeitimai, kuriais pakoreguotos nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos ir tvarka, savaime negali būti vertinami kaip nevienodas nuosavybės teisių atkūrimo subjektų (savininkų), taip pat jiems grąžintinų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkų traktavimas, privilegijų nuosavybės teisių atkūrimo subjektams (savininkams) teikimas.

Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija), nebuvo paneigtas Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas.

8.3. Kaip minėta, pareiškėjas Įstatymo 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai abejoja ir tuo aspektu, kad, ginčijamu teisiniu reguliavimu nustačius kitokį gyvenamojo namo, jo dalies ar buto pagrindinių konstrukcijų pakeitimo kriterijų („daugiau kaip 50 procentų“ vietoj „daugiau kaip 60 procentų“), konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas pažeistas dėl to, kad sudarytos skirtingos sąlygos susigrąžinti turtą natūra, paneigtas teisėtas lūkestis susigrąžinti turtą natūra tų asmenų, kurie „galiojant ankstesniam teisiniam reguliavimui, kada buvo taikomas 60 procentų kriterijus, šią savo teisę <...> būtų pilnai ir visiškai įgyvendinę“, taip pat nepaisyta restitucijos santykių teisinio reguliavimo stabilumo, teisinio tikrumo reikalavimų.

Pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 1998 m. spalio 27 d. nutarime pripažino, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 2 punkto nuostata „pakeista daugiau kaip 60 procentų“ prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 46 straipsnio 2, 3 dalims; šiame nutarime inter alia konstatuota, kad toks teisinis reguliavimas nėra teisingas tų piliečių atžvilgiu, kuriems nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus jau atkurtos atsižvelgiant į kitą pagrindinių konstrukcijų pakeitimo normatyvą, lėmusį tai, kad gyvenamasis namas buvo ne grąžintas jiems natūra, bet valstybės išpirktas; be to, remiantis ginčijama įstatymo norma, savininkui natūra gali būti grąžinamas gyvenamasis namas, kurio pagrindinių konstrukcijų yra likę tik apie 40 procentų, taigi iš esmės naujas nuosavybės teisių objektas.

Taigi Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punkte (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) įtvirtintu ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo buvo nustatyta mažesnė pakeistų pagrindinių konstrukcijų dydžio procentinė riba, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai būtų valstybės išperkami, ir kuriuo nustatyta minėta riba buvo tapati nustatytajai ankstesniu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, buvo pakeista Konstitucijai prieštaraujanti nuostata, ją keičiant atsižvelgta į Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d. nutarimą. Toks teisinio reguliavimo koregavimas, kuriuo tinkamai įgyvendinamas Konstitucinio Teismo nutarimas, negali būti vertinamas kaip sudarantis prielaidas pažeisti Konstituciją, inter alia konstitucinį teisėtų lūkesčių apsaugos principą.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 53¹, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

n u t a r i a :

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 punktas (1999 m. gegužės 13 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 48-1522) neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Nutraukti bylos dalį pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) 8 straipsnio atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

Egidijus Bieliūnas

Toma Birmontienė

Pranas Kuconis

Gediminas Mesonis

Ramutė Ruškytė

Egidijus Šileikis

Algirdas Taminskas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

_________________

Norite matyti visą dokumentą?

Užsiregistruokite nemokamai per 30 sekundžių ir skaitykite visą dokumentą be apribojimų

Visas šio dokumento tekstas be apribojimų
Paieška tarp daugiau nei 472325 teisės aktų
AI teisės asistentas aktų ir dokumentų analizei
Teisininkams — 7 d. visos platformos bandymas nemokamai

Skaitykite visą dokumentą nemokamai

Teisininkams — 7 d. bandymas su AI asistentu

Pasirinkite kalbą

Kalba

Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 8 straipsnio, 15 straipsnio 2 punkto (1999 m. gegužės 13 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Statusas

Priėmimo data

Leidėjas

Identifikacinis kodas

Įsigaliojimo data

Dokumento tipas

Norite matyti visą dokumentą?

Susiję teisės aktai

Pasirinkite kalbą

Mums rūpi privatumas