2013-09-11
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
1131000NUTARG134815
2013-09-14
Nutarimas
Byla Nr. 6/2010
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1999 M. VASARIO 24 D. NUTARIMU Nr. 205 „DĖL ŽEMĖS ĮVERTINIMO TVARKOS“ (2002 M. SPALIO 21 D. REDAKCIJA) PATVIRTINTOS VALSTYBĖS IŠPERKAMOS ŽEMĖS, MIŠKO IR VANDENS TELKINIŲ VERTĖS BEI LYGIAVERTIŠKUMO NUSTATYMO METODIKOS 4 PUNKTO (2002 M. SPALIO 21 D. REDAKCIJA) NUOSTATOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO (1997 M. LIEPOS 1 D. REDAKCIJA) 16 STRAIPSNIO 2 DALIAI
2013 m. rugsėjo 11 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento direktoriui Audriui Petkevičiui ir šio departamento Žemės teisės skyriaus vedėjai Gintarei Tumalavičienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. rugpjūčio 26 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 6/2010 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4.2 punkte nustatytas žemės vertės dydis yra 6 000 Lt/ha, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai (prašymas Nr. 1B-5/2010).
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui – Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtos bylos medžiagoje nurodyta, kad A. B., kuris mirė 2007 m. gegužės 16 d. ir kurio turto paveldėtoja yra jo sutuoktinė pareiškėja L. B., 2002 m.
Byla Nr. 6/2010
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1999 M. VASARIO 24 D. NUTARIMU Nr. 205 „DĖL ŽEMĖS ĮVERTINIMO TVARKOS“ (2002 M. SPALIO 21 D. REDAKCIJA) PATVIRTINTOS VALSTYBĖS IŠPERKAMOS ŽEMĖS, MIŠKO IR VANDENS TELKINIŲ VERTĖS BEI LYGIAVERTIŠKUMO NUSTATYMO METODIKOS 4 PUNKTO (2002 M. SPALIO 21 D. REDAKCIJA) NUOSTATOS ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO (1997 M. LIEPOS 1 D. REDAKCIJA) 16 STRAIPSNIO 2 DALIAI
2013 m. rugsėjo 11 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento direktoriui Audriui Petkevičiui ir šio departamento Žemės teisės skyriaus vedėjai Gintarei Tumalavičienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2013 m. rugpjūčio 26 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 6/2010 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4.2 punkte nustatytas žemės vertės dydis yra 6 000 Lt/ha, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai (prašymas Nr. 1B-5/2010).
Konstitucinis Teismas
n u s t a t ė:
I
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui – Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtos bylos medžiagoje nurodyta, kad A. B., kuris mirė 2007 m. gegužės 16 d. ir kurio turto paveldėtoja yra jo sutuoktinė pareiškėja L. B., 2002 m. vasario 28 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo senelių Š. B. ir V. B. turtą, buvusį Kalvarijų g., Vilniuje. Žemės sklypo Kalvarijų g., Vilniuje, dalis pagal pridėtą kadastro duomenų bylos schemą priskiriama valstybės išperkamai, nes užstatyta nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Žemės sklypo, esančio Kalvarijų g., Vilniuje, dalies, į kurią atkurti nuosavybės teises pageidavo pareiškėjos sutuoktinis A. B. ir kuri yra valstybės išperkama, vertę – 6172,80 Lt už 0,1286 ha – apskaičiavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, vadovaudamasis Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. 205) patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Pareiškėjos sutuoktiniui A. B. taip pat buvo atkurtos nuosavybės teisės į toje pačioje vietoje esančio namų valdos žemės sklypo dalį grąžinant ją natūra. Pareiškėja L. B. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, ginčydama Vilniaus apskrities viršininko sprendimais nustatytą kompensacijos dydį už 0,1286 ha ploto žemės sklypą, nuosavybės teisės į kurį A. B. buvo atkurtos atlyginant vertybiniais popieriais.
Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi administracinės bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar tai, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (2002 m. spalio 21 d. redakcija) patvirtintos Metodikos 4.2 punkte nustatytas žemės vertės dydis yra 6 000 Lt/ha, atitinka Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 16 straipsnio 2 dalį.
II
Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies nuostata, kad atlyginimas už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę turi būti teisingas, reiškia, jog asmuo, kurio nuosavybė paimama visuomenės poreikiams, turi teisę reikalauti, kad nustatytasis atlyginimas būtų lygiavertis paimamai nuosavybei. Tačiau Metodikos 4.2 punkte nustatyta, kad valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės, kuri miestuose kitai paskirčiai naudotai žemei yra 6 000 Lt/ha. Pareiškėjo nuomone, tokiu valstybės išperkamos žemės sklypo vertės apskaičiavimu akivaizdžiai pažeidžiamas lygiavertiškumo principas, nes, pareiškėjo nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis, pagal Metodiką apskaičiuota valstybės išperkamos žemės vertė yra kelis šimtus kartų mažesnė, nei valstybės įmonės (VĮ) Registrų centro apskaičiuota šios žemės vidutinė rinkos vertė. Nustačius konkrečią valstybės išperkamos žemės 1 ha kainą neatsižvelgiama į kitus svarbius veiksnius, galinčius lemti valstybės išperkamos žemės sklypo vertę, kaip antai sklypo buvimo vietą, gretimybes.
Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Pagal šį principą reikalaujama, kad asmens gaunamas atlyginimas būtų pakankamas tokios pat vertės turtui įsigyti. Teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą turtą principas nuosavybės teisės atkūrimo santykių srityje aiškintinas kaip paimamo turto ir turto, kuriuo atlyginama už paimamą turtą, lygiavertiškumo principas.
III
1. Suinteresuotam asmeniui – Vyriausybei Ministro Pirmininko 2010 m. balandžio 19 d. potvarkiu Nr. 132 „Dėl atstovavimo Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme“ buvo paskirti atstovauti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento direktorius Silvestras Staliūnas ir šios tarnybos Teisės skyriaus vedėjo pavaduotoja Aušra Račkauskaitė. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti S. Staliūno ir A. Račkauskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijama Metodikos 4 punkto nuostata neprieštarauja Konstitucijai ir Įstatymo 16 straipsnio 2 daliai. Šių suinteresuoto asmens atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.
1.1. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra gana ilgas ir sudėtingas, nes būtina derinti iki žemės nacionalizacijos buvusių savininkų, asmenų, kuriems žemė buvo suteikta naudotis po jos nacionalizavimo, ir galiausiai visos visuomenės interesus. Todėl tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek jį pakeitusiame ir šiuo metu galiojančiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme buvo (ir yra) nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos ne tik grąžinant žemę natūra, bet ir kitais įstatymo nustatytais būdais, t. y. įstatymų leidėjas, derindamas buvusių savininkų ir visuomenės interesus, pasirinko ribotos restitucijos institutą. Grąžinti žemę natūra visiems buvusiems savininkams ar asmenims, pagal įstatymą turintiems teisę atkurti nuosavybės teises į savininko turėtą žemę, yra neįmanoma, nes per tokį ilgą sovietinės okupacijos laikotarpį įvyko daugybė ekonominių, socialinių, visuomeninių pokyčių: pastatyti statiniai, sukurta infrastruktūra, susiformavo nauji visuomenės poreikiai ir kt. Taigi valstybė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą teisės aktais turėjo reguliuoti taip, kad ši piliečių teisė būtų realiai įgyvendinta.
1.2. Priimant sprendimus dėl kompensavimo už natūra negrąžinamą žemę būdų ir dydžių nustatymo buvo būtina atsižvelgti į valstybės ekonomines, finansines ir materialines galimybes, taip pat į tai, kaip atitinkami sprendimai atsilieps visiems mokesčių mokėtojams. Antai pagal VĮ Registrų centro 2009 m. parengtas žemės masinio vertinimo ataskaitas kitos paskirties žemės Vilniaus mieste vertė buvo 2,182 mln. Lt/ha: gyvenamųjų teritorijų (daugiaaukštei statybai) zonoje esanti žemė vidutiniškai įvertinta 62 093 Lt/a, kitų gyvenamųjų teritorijų (namų valdų) zonoje esanti žemė – 19 690 Lt/a, komercinės paskirties statinių zonoje esanti žemė – 38 137 Lt/a, pramonės ir sandėliavimo paskirties statinių zonoje esanti žemė – 10 308 Lt/a. Vilniaus mieste tai sudaro vidutiniškai 21 817 Lt/a. 2010 m. sausio 1 d. visuose šalies miestuose (išskyrus išduotas išvadas, pagal kurias nuosavybės teisės atkuriamos perduodant nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčius turėtiesiems žemės sklypus kaimo vietovėje) buvo dar nepriimti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 14 160 ha žemės plotą. Atlikus apytikslius skaičiavimus matyti, kad šios likusios negrąžintos iki nacionalizacijos buvusios privačios žemės miestuose dabartinė rinkos vertė yra 21 mlrd. Lt. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ši suma padidėtų dar ir dėl to, kad, nusprendus atlyginti už miestuose turėtą žemę rinkos verte, tektų sumokėti už kiekvieno atskiro žemės sklypo individualų įvertinimą, kurį pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą atlieka nepriklausomi vertintojai.
Toks kompensacijų dydis neatitiktų valstybės finansinių galimybių. Esant tokiai padėčiai, pakeitus Metodiką, kiekvieną žemės sklypą vertinant atskirai pagal rinkos vertę būtų pasielgta neteisingai visos visuomenės narių atžvilgiu, nes ši įsipareigojimų našta būtų užkrauta visiems Lietuvos gyventojams, t. y. valstybė būtų priversta ieškoti lėšų, pavyzdžiui, didinti mokesčius visiems gyventojams arba skolintis lėšas, dėl to nukentėtų visa visuomenė.
1.3. Tais atvejais, kai neįmanoma grąžinti turto natūra, pats pretendentas atkurti nuosavybės teises turėjo ir turi teisę pasirinkti Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nustatytą kompensavimo būdą. Šioje dalyje numatyta galimybė už valstybės išperkamą žemę pasirinkti atlyginimą ne tik piniginiu, bet ir kitu turtiniu būdu. Valstybė už išperkamą miesto teritorijoje piliečio turėtą žemę atlygina tokiais būdais, kuriais mieste žemės sklypai perduodami nuosavybėn neatlygintinai, pirma neįvertinus jų realia rinkos verte, t. y. mieste žemės sklypas yra perduodamas ne pagal vertę, bet perduodamu žemės plotu mažinant žemės plotą, į kurį pilietis turi teisę atkurti nuosavybės teises. Pavyzdžiui, pilietis už mieste turėtą žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei, gali gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypą individualiai statybai mieste, kur buvo turėtoji žemė, arba mieste, kuriame pilietis gyvena, taip pat gali gauti nuosavybėn neatlygintinai namų valdos žemės sklypą, jeigu jis turi nuosavybės teise gyvenamąjį namą ar kitus pastatus ne savo nuosavybės teise turėtoje žemėje (Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai). Valstybė, perduodama tokius žemės sklypus nuosavybėn neatlygintinai, t. y. atkurdama nuosavybės teises neįvertinusi perduodamų žemės sklypų rinkos verte, iš dalies kompensuoja už galimus turėto turto dabartinės vertės praradimus. Dauguma piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į miestuose turėtą žemę, išvardytais būdais ir pasinaudoja. Pažymėtina ir tai, kad asmenys, pageidaujantys už mieste turėtą žemę gauti lygiavertį turėtajam žemės sklypą kaimo vietovėje, gauna vidutiniškai 5 kartus didesnį žemės ūkio paskirties žemės plotą nei iki nacionalizacijos turėtos žemės valdos plotas mieste.
1.4. Nustatant žemės kainos nustatymo būdą, kai yra atlyginama už turėtą žemę, turi būti nepažeidžiamas ne tik teisingo atlyginimo, bet ir konstitucinis asmenų lygybės principas. Prasidėjus to paties turinio teisiniams santykiams negali būti nustatomos naujos sąlygos, nes tuomet būtų pažeistas asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į miesto žemę, lygiateisiškumas. Tiek pirmoji Valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473, tiek vėlesnė Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909, ir šiuo metu galiojanti Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika iš esmės nesiskiria, t. y. visose jose įtvirtinti tie patys valstybės išperkamos žemės vertės nustatymo principai. Šitaip visiems asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, sudaromos vienodos sąlygos gauti tokios pat vertės žemės sklypus ar kitą turtą, užtikrinamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas.
1.5. Jeigu būtų įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį kiekvienas žemės sklypas atskirai būtų įvertinamas pagal rinkos vertę, jis būtų neteisingas tų piliečių, kuriems nuosavybės teisės į žemę jau atkurtos išmokant kompensaciją pinigais (nuo žemės reformos pradžios iki 2009 m. sausio 1 d. iš valstybės biudžeto išmokėta 1 298,4 mln. Lt), atžvilgiu. Tokiu atveju finansiškai nukentėtų būtent tie piliečiai, kurie įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pateikė visus reikalingus dokumentus ir jiems nuosavybės teisės jau atkurtos. Didesnes kompensacijas gautų tie piliečiai, kurie nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo pasyvesni.
1.6. Nei įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nei šiuo metu galiojančiame Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nebuvo (ir nėra) numatyta vertinti kiekvieną žemės sklypą atskirai, atsižvelgiant į konkrečią jo buvimo vietą, t. y. į rinkos vertei įtakos turinčius veiksnius (atstumą iki traukos centrų, kelių tinklą, komunikacijas, reljefą, patrauklumą ir kt.). Be to, ir Konstitucinis Teismas nė viename savo akte (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai) atlyginimo už negrąžinamą žemę dydžio nesiejo su šios žemės dabartine rinkos verte.
1.7. Prasidėjus restitucijos procesui ir priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ buvo nustatyta sąlyga, kad kompensavimo metu atlyginamų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą objektų vertė turi būti lygi realiai išlikusio nekilnojamojo turto vertei išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas, t. y. šio įstatymo 17 straipsnyje buvo įtvirtintas principas, kad kompensuojant už valstybės išperkamą turtą išeities taškas yra turto vertė jo paėmimo iš teisėtų savininkų metu. Vadovaujantis šia nuostata buvo parengta Valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473, taip pat Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika, patvirtinta Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909.
1.8. Nuosavybės teisių atkūrimo mastas, restitucijos proceso pradžioje nusistovėjusios žemės rinkos nebuvimas, ribotos materialinės finansinės valstybės galimybės, taip pat tai, kad tam tikrais atvejais neįmanoma nustatyti iki nacionalizacijos turėtos žemės valdos vertės pagal dabartinį žemės naudojimą (pvz., kai žemė buvo priskirta miestui po 1940 m.) arba turėtos žemės vertė dėl dabartinio žemės naudojimo pobūdžio gerokai pakito (pvz., kai šios žemės vietoje dabar jau yra visuomeninės paskirties pastatai ir įrenginiai, karjerai, sąvartynai, vandens telkiniai ir kt.), lėmė tai, kad valstybės išperkamos žemės vertinimas negalėjo būti individualizuotas, t. y. nebuvo galimybių kiekvieną išperkamą žemės sklypą įvertinti atskirai, nustatyti individualias jo savybes.
1.9. Buvo vadovaujamasi tarpukario Lietuvos ir užsienio šalių analogiškais žemės vertinimo skaičiavimais. Valstybės parduodamos žemės ūkio paskirties žemės vertė buvo apskaičiuota pagal ploto vienetui gaunamų pajamų arba tenkančios bendrosios augalininkystės produkcijos vertę (analogiškai Lenkijoje 1 ha vertė nustatyta atsižvelgiant į dvejų metų rugių derliaus rinkos kainą). Miškų ūkio paskirties žemės sklypų vertė taip pat buvo nustatyta įvertinus medienos produkcijos rinkos kainą. Valstybės parduodamos žemės miestuose vertė buvo nustatyta atsižvelgiant į kitus veiksnius – miesto dydį ir žemės sklypo vietos padėtį urbanistiniu, ekologiniu, komerciniu ir kitais aspektais. Valstybės išperkamos žemės vertė buvo apskaičiuota iš nustatytos valstybės parduodamos žemės vertės atimant vidutines šios žemės pagerinimo išlaidas, t. y. į valstybės išperkamos žemės vertę neįskaičiuota ta vertės dalis, kuri atsirado dėl valstybės, savivaldybės ar kitų asmenų atliktų darbų bei įdėtų lėšų (infrastruktūros sukūrimas ir pan.). Miestuose žemės vertė priklauso ne tik nuo nutiestų gatvių ir komunikacijų, bet ir nuo socialinės infrastruktūros objektų, taip pat nuo verslo galimybių ir daugelio kitų priežasčių, padidinusių gyventojų trauką į miestus, t. y. žemės vertė išaugo dėl pačios valstybės ir visos visuomenės skirtų išteklių.
Visa tai įvertinusi, Vyriausybė ir patvirtino tokį žemės vertės nustatymo principą, kad valstybės išperkamos miestų žemės kaina nustatoma pagal tai, kokią įtaką miestas jai turėjo iki 1940 m. Tai reiškia, kad miestuose esančios žemės vertės padidėjimas nustatytas toks, kad santykis tarp miestų žemės kainos ir kaimo vietovėse esančios žemės ūkio paskirties žemės kainos atitiktų iki 1940 m. Lietuvoje buvusias susiklosčiusias proporcijas, t. y. kad miestų žemės kaina ir kaimo vietovėse esančios žemės ūkio paskirties žemės kaina skirtųsi apie 15 kartų. Taigi atlyginimo už negrąžinamą miesto žemę dydžio lygiavertiškumas šios žemės vertei buvo nustatytas tuo metu, kai ji buvo neteisėtai nacionalizuota ar kitais neteisėtais būdais nusavinta.
Šiuo metu Lietuvoje kaimo vietovėse žemės ūkio paskirties žemės vidutinė rinkos kaina yra 3–5 tūkst. Lt/ha, o miestuose esančios žemės – 600–1 500 tūkst. Lt/ha, t. y. vidutiniškai 300 kartų didesnė už kaimo vietovėje esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutinę rinkos kainą. Šio santykio padidėjimo priežastis – ne buvusių šios žemės savininkų veikla, bet valstybės, savivaldybių ar kitų asmenų tam sudarytos sąlygos, todėl iki 1940 m. buvęs žemės savininkas negali reikalauti atlyginti už valstybės išperkamą žemę ta jos verte, kurią sukūrė valstybė ar kiti asmenys.
1.10. Įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad apskaičiuojant išperkamų namų vertę ir išperkamos žemės vertę taikomos skirtingos metodikos.
Žemė ir pastatai yra skirtingo pobūdžio nekilnojamasis turtas, todėl nustatant žemės ir namų vertę negali būti taikoma ta pati metodika. Žemė ar žemės sklypas pagal savo gamtines savybes yra sąlygiškai nesunaikinami, tai yra atsinaujinantis išteklius. Pastatų gyvavimo laikas yra ribotas, nes jie kasmet fiziškai nusidėvi, jų kokybė blogėja, todėl po tam tikro laiko jie tampa nebetinkami naudoti. Be to, dažnai didžiausią pastato kainos dalį rinkoje sudaro žemės sklypo, ant kurio stovi pastatas, vertė, tačiau vertinant išperkamus pastatus žemė nėra vertinama ir jos vertė neturi įtakos pastato vertės dydžiui. Taigi, atsižvelgiant į finansines išgales, valstybė gali atlyginti už išperkamus pastatus ne atskiroje metodikoje nustatytąja, o rinkos kaina, tačiau žemės vertė dėl minėtų priežasčių gerokai pakito, t. y. ne dėl iki nacionalizacijos buvusio savininko įdėtų lėšų, bet dėl kitų veiksnių, nepriklausančių nuo paties buvusio savininko.
2. Ministro Pirmininko 2013 m. gegužės 9 d. potvarkiu Nr. 163 „Dėl įgaliojimo atstovauti Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme“ suinteresuotam asmeniui – Vyriausybei šioje konstitucinės justicijos byloje atstovauti įgalioti Žemės ūkio ministerijos Žemės politikos departamento direktorius A. Petkevičius ir šio departamento Žemės teisės skyriaus vedėja G. Tumalavičienė.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti buvusio žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus Vito Lopinio, Seimo kanceliarijos Komunikacijos departamento Priėmimo skyriaus vedėjos Birutės Baltrušaitytės, l. e. Lietuvos žemės savininkų sąjungos tarybos pirmininko pareigas Antaninos Venckūnienės ir šios sąjungos tarybos pirmininko pavaduotojo Kęstučio Mozerio raštai, kuriuose pateikta informacija su šia konstitucinės justicijos byla susijusiais klausimais.
V
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovai A. Petkevičius ir G. Tumalavičienė pritarė buvusių suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovų S. Staliūno ir A. Račkauskaitės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytiems argumentams ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
Konstitucinis Teismas
k o n s t a t u o j a:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar tai, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4.2 punkte nustatytas žemės vertės dydis yra 6 000 Lt/ha, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl Metodikos 4.2 punkto atitikties Konstitucijai ir Įstatymui, teigia, kad jame nustatytu valstybės išperkamos žemės sklypo vertės apskaičiavimu pažeidžiamas lygiavertiškumo principas, nes apskaičiuota valstybės išperkamos žemės vertė neatitinka šios žemės dabartinės rinkos vertės. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad jis ginčija ne Metodikos 4.2 punkte nustatyto žemės sklypo vertės dydžio, o Metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostatos, pagal kurią apskaičiuojama valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertė, atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.
2. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas tirs Metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostatos „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6000 Lt/ha“ atitiktį Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.
II
1. Vyriausybė 1999 m. vasario 24 d. priėmė nutarimą Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, kuris įsigaliojo 1999 m. kovo 4 d. Šio nutarimo 3 punktu Vyriausybė, vadovaudamasi inter alia Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio nuostatomis, patvirtino Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką.
Metodikos (1999 m. vasario 24 d. redakcija) 1 punkte buvo nustatyta: „Ši metodika taikoma apskaičiuojant žemės, miško ir vandens telkinių, priskirtų pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą valstybės išperkamiems žemei, miškui, vandens telkiniams, vertę (išskyrus atvejus, kai atlyginant už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinį perduodami nuosavybėn lygiaverčiai žemės, miško sklypai, vandens telkiniai kitoje vietoje).“
Metodikos (1999 m. vasario 24 d. redakcija) 4 punkte buvo nustatyta:
„4. Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip:
4.1. žemės ūkio paskirčiai naudota žemė: I rūšies – 1 700 Lt/ha; II rūšies – 1 450 Lt/ha; III rūšies – 1 050 Lt/ha; IV rūšies – 650 Lt/ha;
4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha;
4.3. kaimo vietovėje kitai paskirčiai naudota žemė – 3 000 Lt/ha.“
Taigi Metodika (1999 m. vasario 24 d. redakcija) taikoma apskaičiuojant inter alia žemės, priskirtos pagal Įstatymą valstybės išperkamai žemei, vertę (jeigu nėra perduodama nuosavybėn lygiavertė žemė kitoje vietoje), kurios dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį (žemės ūkio paskirties žemės vertės dydžiai – dar ir pagal žemės rūšį). Žemės ūkio paskirčiai, miestuose kitai paskirčiai ir kaimo vietovėje kitai paskirčiai naudotai žemei Metodikoje nustatyti skirtingi žemės vertės dydžiai.
2. Vyriausybė 2002 m. spalio 21 d. priėmė nutarimą Nr. 1671 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2002 m. spalio 26 d. Šiuo nutarimu Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. 205 ir juo patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (1999 m. vasario 24 d. redakcija) buvo pakeisti ir išdėstyti nauja redakcija.
Metodikos (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 1 punkte yra nustatyta: „Ši metodika taikoma apskaičiuojant žemės, miško ir vandens telkinių, priskirtų pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą valstybės išperkamiems žemei, miškui, vandens telkiniams, vertę (išskyrus atvejus, kai atlyginant už valstybės išperkamą žemę, mišką, vandens telkinį perduodami nuosavybėn lygiaverčiai žemės, miško sklypai, vandens telkiniai kitoje vietoje).“
Metodikos 4 punkte (2002 m. spalio 21 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip:
4.1. žemės ūkio paskirčiai naudota žemė: I rūšies – 1 700 Lt/ha; II rūšies – 1 450 Lt/ha; III rūšies – 1 050 Lt/ha; IV rūšies – 650 Lt/ha;
4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha;
4.3. kaimo vietovėje kitai paskirčiai naudota žemė – 3 000 Lt/ha.“
Palyginus Metodikos (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 1 punkte, taip pat 4 punkte, kurio nuostatos atitiktis tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Metodikos (1999 m. vasario 24 d. redakcija) 1, 4 punktuose matyti, kad Metodikos nuostatos, susijusios su Metodikos paskirtimi ir valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertės apskaičiavimu, išliko nepakitusios – Metodika (2002 m. spalio 21 d. redakcija) taikoma apskaičiuojant inter alia žemės, priskirtos pagal Įstatymą valstybės išperkamai žemei, vertę (jeigu nėra perduodama nuosavybėn lygiavertė žemė kitoje vietoje), šios žemės vertės dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį (žemės ūkio paskirties žemės vertės dydžiai – dar ir pagal žemės rūšį). Žemės ūkio paskirčiai, miestuose kitai paskirčiai ir kaimo vietovėje kitai paskirčiai naudotai žemei Metodikoje nustatyti skirtingi žemės vertės dydžiai. Išliko nepakitusi ir nuostata, pagal kurią miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertės dydis yra 6 000 Lt/ha.
3. Metodika (2002 m. spalio 21 d. redakcija) buvo keičiama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1390 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 294 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“.
Minėtu Vyriausybės 2013 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 294, įsigaliojusiu 2013 m. balandžio 14 d., buvo pakeista inter alia Metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip:“ – joje išbraukti žodžiai „vertybiniais popieriais“ ir ji išdėstyta taip: „Valstybės išperkamos (pinigais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip:“. Taigi nuo 2013 m. balandžio 14 d. pagal Metodikos 4 punktą (2013 m. balandžio 10 d. redakcija) apskaičiuojama tik žemės, miško sklypo, kurį valstybė išperka pinigais, vertė.
Pažymėtina, jog padarius minėtus Metodikos pakeitimus jos 4 punkte (2013 m. balandžio 10 d. redakcija) liko nustatyta, kad „valstybės išperkamos (pinigais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“, t. y. valstybės išperkamos miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertės apskaičiavimo būdas tuo aspektu, kad valstybės išperkamos žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės, kurios dydis miestuose kitai paskirčiai naudotai žemei yra 6 000 Lt/ha, nepakito.
4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad nuostatos, susijusios su valstybės išperkamos (pinigais, iki 2013 m. balandžio 13 d. – ir vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertės apskaičiavimu, yra įtvirtintos ir kituose Metodikos punktuose.
4.1. Metodikos (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 6 punkte nustatyta, kad, atsižvelgiant į turėto žemės, miško sklypo, vandens telkinio buvimo vietą, valstybės išperkamos žemės ir miško vertei taikomi pataisos koeficientai teritorijos socialiniam-gamybiniam potencialui įvertinti. Šie pataisos koeficientai išdėstyti Metodikos inter alia 6.1, 6.2 punktuose.
Metodikos 6.1 punkte (2004 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatyta, kad kai žemės sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d. nustatytąja tvarka patvirtintose miestų teritorijų ribose, taikomi šie pataisos koeficientai teritorijos socialiniam-gamybiniam potencialui įvertinti: Vilniuje ir Kaune – 8; Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje – 6; kituose miestuose, kuriuose yra daugiau kaip 30 tūkstančių gyventojų, ir savivaldybių centruose (išskyrus Elektrėnų, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Pagėgių, Rietavo, Birštono, Druskininkų, Visagino, Palangos savivaldybių centrus) – 5; kituose miestuose, kuriuose yra nuo 10 tūkstančių iki 30 tūkstančių gyventojų, – 4; kituose miestuose, kuriuose yra iki 10 tūkstančių gyventojų, – 3; miesteliuose ir kaimuose, kuriuose yra daugiau kaip 200 gyventojų kompaktiškai užstatytose teritorijose, – 2; kitose kaimo gyvenamosiose vietovėse – 1.
Metodikos 6.2 punkte (2004 m. lapkričio 8 d. redakcija) nustatyta, kad kai žemės ar miško sklypas yra Vyriausybės sprendimais iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose už miestų, kaip gyvenamųjų vietovių, ribų, arba teritorijose, kurios Vyriausybės buvo priskirtos miestams nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. birželio 1 d., taikomi Metodikos 6.1 punkte nurodyti miestų koeficientai, padauginti iš pataisos koeficiento 0,8; kai žemės ar miško sklypas įstatymo yra priskirtas miestų teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d., taikomi Metodikos 6.1 punkte nurodyti miestų koeficientai, padauginti iš pataisos koeficiento 0,4.
Taigi pagal Metodikos 6.1, 6.2 punktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą jos 4.2 punkte (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nustatyta valstybės išperkamos (pinigais, iki 2013 m. balandžio 13 d. – ir vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertė – 6 000 Lt/ha – koreguojama (atitinkamais koeficientais) atsižvelgiant į šiuos kriterijus: į tai, kuriame iš nurodytų miestų yra žemės sklypas (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje); jeigu žemės sklypas yra kituose miestuose, atsižvelgiama į miesto gyventojų skaičių arba atitinkamais atvejais – į tai, ar žemės sklypas yra tam tikrų savivaldybių centruose, taip pat į tai, ar žemės sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d., ar po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose.
4.2. Metodikos (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 9 punkte nustatyta: „Šios metodikos 5–7 ir 10 punktuose nurodyta tvarka apskaičiuota valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertė, išreikšta litais, indeksuojama tokia pat tvarka, kaip ir valstybės parduodamos žemės vertė.“
Pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 2.1.2 punktą (2008 m. spalio 1 d. redakcija) šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinta Žemės įvertinimo metodika taikoma apskaičiuojant parduodamų be aukciono valstybinės namų valdų žemės sklypų, mėgėjiško sodo teritorijoje esančios žemės sklypų, garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų, individualių garažų žemės sklypų vertę. Žemės įvertinimo metodikos (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 6 punkte inter alia nustatyta: „Valstybinės žemės (be vertės priedo dėl inžinerinių statinių), miško žemės ir vandens telkinių vertė nuo 1995 m. vasario 1 d. indeksuojama indeksu 1,6 <...>.“
Taigi Metodikos (2002 m. spalio 21 d. redakcija) inter alia 6 punkte nurodyta tvarka apskaičiuota valstybės išperkamos žemės vertė, išreikšta litais, kaip ir Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 2.1.2 punkte (2008 m. spalio 1 d. redakcija) nurodytos valstybės parduodamos žemės vertė, indeksuojama indeksu 1,6.
4.3. Apibendrinant nurodytąsias Metodikos (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostatas, susijusias su valstybės išperkamos (pinigais, iki 2013 m. balandžio 13 d. – ir vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertės apskaičiavimu, konstatuotina, kad jose yra nustatytos tokios miestų koeficientų reikšmės ir toks žemės vertės indeksavimo dydis, kuriuos taikant pagal Metodikos 4.2 punktą apskaičiuota miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės 1 ha vertė gali būti kelis ar keliolika kartų didesnė nei 6 000 Lt.
5. Pažymėtina, kad toks valstybės išperkamos miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertės apskaičiavimo būdas, kai valstybės išperkamos miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš Vyriausybės nustatytos žemės kainos, kuri koreguojama (atitinkamais koeficientais) atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, buvo įtvirtintas ir ankstesniais Vyriausybės nutarimais patvirtintose metodikose: Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ patvirtintoje Valstybės išperkamos žemės kainos nustatymo metodikoje, Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ patvirtintoje Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikoje.
6. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje yra tiriama Metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostatos „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ atitiktis inter alia Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.
Iš Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205, kuriuo patvirtinta Metodika (1999 m. vasario 24 d. redakcija), preambulės matyti, kad šis Vyriausybės nutarimas buvo priimtas įgyvendinant Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija), inter alia jo 16 straipsnio, nuostatas.
7. Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio „Atlyginimas piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą“ 2 dalyje yra nustatyta: „Kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo.“
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto lygiavertiškumo principo turi būti laikomasi atlyginant piliečiams už visų rūšių valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, į kurį pagal įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, o šio principo konkretus turinys atsiskleidžia kitose Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatose.
8. Lygiavertiškumo principo, susijusio su atlyginimu už valstybės išperkamą miesto teritorijoje esančią žemę, turinys atsiskleidžia inter alia šiuose Įstatymo straipsniuose.
8.1. Įstatymo 5 straipsnio „Nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka“ 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) 2 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatyta: „Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: <...> 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Šių perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naudojamų žemės sklypų plotu yra atitinkamai mažinama grąžinamos natūra ar išperkamos žemės plotas;“.
Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatyta: „Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: <...> 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuojama vidutinė Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šią pinigų sumą nustato Vyriausybė.“
Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: <...> 4) perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose <...>. Vyriausybės nustatyta tvarka piliečio pageidavimu lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai gali būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn kituose, negu buvo turėtas žemės sklypas, miestuose bei kaimo vietovėse, išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus.“
Taigi pagal šį teisinį reguliavimą, jeigu piliečio turėta žemė iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams priskirtose teritorijose, už šią valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginama: 1) perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, arba kitame mieste, negu buvo turėtas žemės sklypas (išskyrus tam tikrus miestus); 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.) (išskyrus tam tikrą teritoriją).
8.2. Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalyje inter alia nustatyta: „Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose.“
Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 5 straipsnio 5 dalyje nustatyta: „Jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.“
8.3. Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina.“
Aptariamąjį Įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su nustatytuoju Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) pažymėtina, kad, piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatytąja tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, už visą valstybės išperkamą jo turėtą žemę atlyginama Vyriausybės nustatyta vidutine atlyginimo kaina.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Įstatymo 21 straipsnio 3 dalį (2002 m. spalio 15 d. redakcija) pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
8.4. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėta Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostata įstatymų leidėjas pavedė Vyriausybei nustatyti iki neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirtos žemės vidutinę atlyginimo kainą (atskirai kiekvienam miestui).
Nors šiame Įstatymo straipsnyje nėra nustatyta kriterijų, kuriais turi būti vadovaujamasi nustatant minėtos žemės vidutinę atlyginimo kainą, atitinkami reikalavimai, kurių turi būti laikomasi nustatant šią kainą, kyla iš visuminio Įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo.
8.4.1. Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime konstatuota, kad iš teisinio reguliavimo, nustatyto Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimtame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, matyti, jog buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija, jog šis įstatymas vėliau ne kartą buvo keistas ir (arba) papildytas, tačiau principas, kad restitucija yra ribota, išliko.
Šiame kontekste pažymėtina, jog Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimto įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 17 straipsnio 1 dalyje (1991 m. birželio 18 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybei išperkant išlikusį nekilnojamąjį turtą vienkartinių valstybės išmokų dydis nustatomas atsižvelgiant į realią turto vertę išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991 m. birželio 18 d. redakcija) 17 straipsnį išdėsčius nauja, 1993 m. sausio 12 d., redakcija jo 1 dalyje buvo nustatyta, kad valstybei išperkant išlikusį nekilnojamąjį turtą perduodamas natūra turtas savo realia verte išpirkimo momentu turi būti lygiavertis išperkamam turtui, o 2 dalyje – kad vienkartinių valstybės išmokų dydis bei išduodamų akcijų rūšis ir skaičius nustatomas atsižvelgiant į realią turto vertę išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 17 straipsnio 2 dalį išdėsčius nauja, 1995 m. gegužės 30 d., redakcija joje buvo nustatyta: „Vienkartinių valstybės išmokų dydis, pinigų suma, išduodamų akcijų skaičius, suteikiamo neatlygintinai žemės ar miško sklypo bei kito turto vertė nustatoma atsižvelgiant į realią išlikusio nekilnojamojo turto vertę išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas.“
Taigi nuo restitucijos proceso pradžios, t. y. 1991 m., įstatyme buvo įtvirtinta ribotą restituciją atspindinti principinė nuostata, kad atlyginimas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą nustatomas atsižvelgiant į realią išlikusio nekilnojamojo turto vertę išpirkimo metu, atskaičius jo pagerinimo išlaidas.
8.4.2. Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis ir sąvokos“ 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.
Taigi Įstatymu (1997 m. liepos 1 d. redakcija) pripažįstamas piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, kuris grindžiamas Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. priimto įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) principinėmis nuostatomis, kuriomis remiantis buvo pradėta atkurti piliečių nuosavybės teises į nacionalizuotą ar kitaip neteisėtai nusavintą nekilnojamąjį turtą.
8.4.3. Ribota restitucija atsispindi įvairiose Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nuostatose: 2 straipsnyje, kuriame išvardyti piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, 3 straipsnyje, kuriame nurodytas turtas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, 5 straipsnyje, kuriame nustatytos nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka, 16 straipsnyje, kuriame nustatytas atlyginimas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, 21 straipsnyje, kuriame inter alia nustatyti terminai, per kuriuos piliečiai galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, ir kt.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog tai, kad atkuriant nuosavybės teises į miestų žemę yra vykdoma ribota restitucija, matyti iš inter alia Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatytas maksimalus žemės, į kurią gali būti atkurtos nuosavybės teisės, plotas, 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto, pagal kurį grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, 5 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyti inter alia maksimalūs neatlygintinai nuosavybėn perduodamo miesto teritorijai priskirtoje žemėje esančio žemės sklypo ploto dydžiai, 16 straipsnio 3 dalies, kuria pavesta Vyriausybei nustatyti iki neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirtos žemės vidutinę atlyginimo kainą (atskirai kiekvienam miestui).
8.5. Apibendrinant konstatuotina, kad Vyriausybei tvirtinant Metodiką, inter alia šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamą jos 4 punkto nuostatą, buvo būtina vadovautis inter alia Įstatymo 16 straipsnio 2, 3 dalimis ir atsižvelgti į visuminį Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą.
8.6. Šiame kontekste pažymėtina, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatos „Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“ (kuri, kaip minėta, yra vienas iš Metodikos, inter alia jos 4 punkto, patvirtinimo teisinių pagrindų) atitiktis Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui buvo tiriama konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimtame Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime ji buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.
III
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama Metodikos 4 punkto nuostatos „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6000 Lt/ha“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija) atitiktis inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
2. Konstitucijos 23 straipsnyje yra nustatyta:
„Nuosavybė neliečiama.
Nuosavybės teises saugo įstatymai.
Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“
3. Nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, Konstitucijos 23 straipsnio prasme nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 23 straipsnio turinį interpretuodamas nuosavybės teisių atkūrimo kontekste, yra konstatavęs, kad konstitucine nuosavybės neliečiamumo garantija, konstituciniu privačios nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams sureguliavimu paneigiama visuotinės, neatlygintinės nacionalizacijos galimybė; tokia Konstitucijos 23 straipsnio funkcijos samprata suponuoja tai, kad ir atkuriant okupacinės valdžios neteisėtai visuotinai paneigtas piliečių nuosavybės teises turi būti laikomasi teisingo atlyginimo už valstybės išperkamą turtą principo (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas).
4. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, kad per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Tačiau įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas).
5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2013 m. gegužės 30 d. nutarimai).
Konstitucijos 23 straipsnį interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo kontekste, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).
Žemė, kuri dėl būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka; įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma pusiausvyros tarp asmens ir visuomenės teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimas).
6. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime konstatavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas.
7. Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 18 d. nutarime yra konstatavęs, kad žemės pagerinimo išlaidų atskaitymas savaime nėra nesuderinamas su teisingo atlyginimo nuostata. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybės išperkamo turto kompensavimo teisinį reguliavimą, be kitų veiksnių, lėmė ir ribotos materialinės finansinės valstybės galimybės. Kai valstybė įstatymu prisiima atitinkamus įsipareigojimus, jie turi būti paremti materialiniais ir finansiniais ištekliais, kitaip įstatymas tampa neveiksmingas. Todėl, atsižvelgiant į valstybės galimybes, gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai.
8. Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo tiriama, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytas nuosavybės teisių atkūrimas į žemę miestams priskirtose teritorijose neprieštarauja Konstitucijai, konstatavo, kad žemės buvimo vieta, taip pat tai, kada žemė buvo priskirta miesto teritorijai – iki jos neteisėto nacionalizavimo ar po jo, suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti skirtingus žemės kainos nustatymo būdus. Nustatant žemės kainos nustatymo būdą neturi būti pažeidžiami teisingo atlyginimo ir konstitucinis asmenų lygybės principas.
Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai, lemiamą reikšmę turi ne tai, kokie atlyginimo būdai yra nustatyti, bet tai, kad šiais būdais būtų užtikrintas realus ir teisingas atlyginimas už išperkamą žemę.
9. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas savo 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra konstatavęs, jog teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, – paimant nuosavybę visuomenės poreikiams pagal Konstitucijos 23 straipsnį, teisingas atlyginimas už ją yra toks, kuris lygiavertis paimamai nuosavybei.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, taip pat tokiu būdu, kai yra mokama piniginė kompensacija už turtą, kuris yra valstybės išperkamas, negali būti tapatinamas su Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytu nuosavybės paėmimu visuomenės poreikiams teisingai atlyginant – šių teisinių institutų prigimtis ir paskirtis yra skirtinga (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas).
10. Apibendrinant minėtas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, susijusias su teisingu atlyginimu už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:
– teisingas atlyginimas už turtą, kuris Lietuvą okupavusios valstybės buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri Lietuvos valstybės paimama visuomenės poreikiams;
– atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų;
– valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša; įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma asmens ir visuomenės teisėtų interesų pusiausvyros;
– atkuriant okupacinės valdžios neteisėtai visuotinai paneigtas piliečių nuosavybės teises teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą;
– atsižvelgiant į valstybės galimybes, gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai;
– sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir į šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius;
– žemės pagerinimo išlaidų atskaitymas savaime nėra nesuderinamas su teisingo atlyginimo nuostata; žemės buvimo vieta, taip pat tai, kada žemė buvo priskirta miesto teritorijai – iki jos neteisėto nacionalizavimo ar po jo, suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti skirtingus žemės kainos nustatymo būdus.
IV
1. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui.
2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtina EŽTT jurisprudencija, kurioje Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) Protokolo Nr. 1 1 straipsnio „Nuosavybė apsauga“ turinys atskleistas restitucijos – nuosavybės teisių atkūrimo – kontekste.
EŽTT 2003 m. kovo 4 d. sprendime Jantner prieš Slovakiją (peticijos Nr. 39050/97) konstatavo, kad Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnis neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. EŽTT 2010 m. spalio 12 d. sprendime Maria Atanasiu ir kt. prieš Rumuniją (peticijų Nr. 30767/05 ir 33800/06) konstatuota, kad valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.
EŽTT 2005 m. kovo 2 d. nutarime dėl priimtinumo Maltzan ir kt. prieš Vokietiją (peticijų Nr. 71916/01, 71917/01 ir 10260/02), kurioje pareiškėjai už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę siekė gauti gerokai didesnę kompensaciją, atitinkančią tikrąją šios žemės vertę, konstatuota, kad nei įstatymais, kuriais buvo nustatyti kompensacijos dydžiai, nei Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo sprendimais, kuriuose buvo tiriama žemės reformos įstatymų atitiktis Pagrindiniam Įstatymui, nebuvo pažeista pareiškėjų teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Šiame nutarime EŽTT taip pat pažymėjo, kad jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė įgyvendindama tokią politiką turi plačią veiksmų laisvę.
EŽTT 2007 m. gegužės 15 d. nutarime dėl priimtinumo Leuschner prieš Vokietiją (peticijos Nr. 58623/00) pažymėjo, kad pareiškėjas, kuris ginčijo kompensacijos už neteisėtai nusavintą negrąžintiną žemę dydį, neturėjo teisėto lūkesčio gauti didesnę kompensacijos sumą, nei nustatyta įstatyme, todėl jis negali remtis Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsniu.
Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnyje negarantuojama teisė į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą (EŽTT 2004 m. birželio 22 d. sprendimas Broniowski prieš Lenkiją (peticijos Nr. 31443/96). Nustačius maksimalų leistiną atlyginimo už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą dydį galima padėti pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp buvusių savininkų interesų ir visos visuomenės intereso (minėtas EŽTT sprendimas Maria Atanasiu ir kt. prieš Rumuniją (peticijų Nr. 30767/05 ir 33800/06). EŽTT yra konstatavęs ir tai, kad pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė (EŽTT 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimas Sivova ir Koleva prieš Bulgariją (peticijos Nr. 30383/03).
EŽTT nagrinėdamas bylą, kurioje pareiškėjos skundėsi, kad joms suteikta kompensacija už jų tėvui nuosavybės teise priklausiusią žemės ūkio paskirties žemę buvo gerokai mažesnė nei šios žemės dabartinė rinkos vertė, pažymėjo, kad žemės rinkos kainos padidėjimą lėmė jos priskyrimas kempingui, per keletą dešimtmečių atlikti žemės tvarkymo ir infrastruktūros gerinimo darbai, turizmo plėtra ir kad pareiškėjos prie to niekaip neprisidėjo; todėl valstybės valdžios institucijos pagrįstai nustatė atlyginimo apskaičiavimo būdą, pagrįstą ne per keletą dešimtmečių pertvarkytos žemės, o žemės ūkio paskirties žemės kainomis (minėtas EŽTT sprendimas Sivova ir Koleva prieš Bulgariją (peticijos Nr. 30383/03).
3. Taigi pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų; Konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą; atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.
V
Dėl Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 (2002 m. spalio 21 d. redakcija) patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostatos atitikties Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.
1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo inter alia Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
Pareiškėjas savo abejones dėl šios Metodikos nuostatos atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad, pasak jo, šioje Metodikoje nustatytas žemės vertės dydis – 6 000 Lt/ha – neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisingo atlyginimo principo, nes jis nėra pakankamas tokios pat vertės turtui įsigyti.
2. Minėta, kad:
– nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas, taip pat tokiu būdu, kai yra mokama piniginė kompensacija už turtą, kuris yra valstybės išperkamas, negali būti tapatinamas su Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje numatytu nuosavybės paėmimu visuomenės poreikiams teisingai atlyginant – šių teisinių institutų prigimtis ir paskirtis yra skirtinga;
– atsižvelgiant į valstybės galimybes, gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai, tačiau valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša; įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma asmens ir visuomenės teisėtų interesų pusiausvyros;
– atkuriant okupacinės valdžios neteisėtai visuotinai paneigtas piliečių nuosavybės teises turi būti laikomasi teisingo atlyginimo už valstybės išperkamą turtą principo; sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina inter alia ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir į šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius; žemės buvimo vieta suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją nustatyti skirtingus žemės kainos nustatymo būdus.
3. Minėta, kad pagal Metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostatą, kurios atitiktis Konstitucijai tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje, valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės – 6 000 Lt/ha.
Minėta ir tai, kad:
– pagal šią Metodikos nuostatą apskaičiuota valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertė koreguojama (atitinkamais koeficientais) atsižvelgiant į šiuos kriterijus: į tai, kuriame iš nurodytų miestų yra žemės sklypas (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje); jeigu žemės sklypas yra kituose miestuose, atsižvelgiama į miesto gyventojų skaičių arba atitinkamais atvejais – į tai, ar žemės sklypas yra tam tikrų savivaldybių centruose, taip pat į tai, ar žemės sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d., ar po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose; šitaip apskaičiuota valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertė yra indeksuojama;
– Metodikoje (2002 m. spalio 21 d. redakcija) yra nustatytos tokios miestų koeficientų reikšmės ir toks žemės vertės indeksavimo dydis, kuriuos taikant pagal Metodikos 4.2 punktą apskaičiuota miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės 1 ha vertė gali būti kelis ar keliolika kartų didesnė nei 6 000 Lt.
Taigi Metodikos (2002 m. spalio 21 d. redakcija) 4.2 punkte nustatytas valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertės dydis visai miesto teritorijai, kurį taikant apskaičiuota valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertė koreguojama (atitinkamais jo vertę kelis ar keliolika kartų didinančiais koeficientais ir indeksu) atsižvelgiant į miesto dydį, datą, kada žemės sklypas priskirtas miesto teritorijai, ir kitus veiksnius, turinčius įtakos žemės vertei.
Kartu pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 18 d. nutarime pripažino, kad Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodika neprieštarauja Konstitucijai (minėtoje metodikoje buvo reglamentuojami tie patys santykiai, kaip ir Metodikoje, kurios nuostatos atitiktis Konstitucijai ir įstatymui tiriama šioje konstitucinės justicijos byloje). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nuosavybės teisių atkūrimo mastas, restitucijos procesui prasidėjus nusistovėjusios žemės rinkos nebuvimas, ribotos materialinės finansinės valstybės galimybės lėmė tai, kad pati valstybė nustatė išperkamos žemės kainą, taip pat kad, dėl įvairių priežasčių nesant galimybės kiekvieną išperkamą žemės sklypą įvertinti individualiai, Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikoje nustatyta vidutinė valstybės išperkamos žemės kaina visai miesto teritorijai atsižvelgiant į miesto reikšmę ir dydį; tiek valstybės parduodamos, tiek valstybės išperkamos žemės kaina apskaičiuojama iš esmės vadovaujantis tais pačiais principais. Pažymėtina, kad minėtoje metodikoje ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirčiai naudotai žemei (t. y. miestuose kitai paskirčiai naudotai žemei) buvo nustatytas toks pat – 6 000 Lt/ha – žemės vertės dydis, taip pat joje iš esmės buvo nustatyti tokie patys kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant minėtas dydis buvo koreguojamas (taikant tokius pačius koeficientus), kaip ir nustatytieji Metodikoje (2002 m. spalio 21 d. redakcija).
Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimai), todėl Konstitucinio Teismo teisinė pozicija, išdėstyta 1998 m. birželio 18 d. nutarime, turi precedento reikšmę.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
5. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo inter alia Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.
Pareiškėjo abejonės grindžiamos tuo, kad pagal šią Metodikos nuostatą apskaičiuota valstybės išperkamos žemės sklypo vertė neatitinka šios žemės vidutinės rinkos vertės, dėl to, jo nuomone, yra pažeidžiamas Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas lygiavertiškumo principas. Pareiškėjo teigimu, valstybė, išpirkdama iš piliečių gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, jiems atlygina teisingai kompensuodama pagal rinkos vertę remdamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu.
6. Minėta, kad Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta: „Kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo.“ Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto lygiavertiškumo principo turi būti laikomasi atlyginant piliečiams už visų rūšių valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą, į kurį pagal įstatymą gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, o jo konkretus turinys atsiskleidžia kitose Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatose, inter alia 16 straipsnio 3 dalyje. Vyriausybei tvirtinant Metodiką, inter alia šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamą jos 4 punkto nuostatą, buvo būtina ir vadovautis inter alia Įstatymo 16 straipsnio 2, 3 dalimis, ir atsižvelgti į visuminį Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą.
Minėta ir tai, kad Įstatymo 16 straipsnio 3 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostata „Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“ (kuri, kaip minėta, yra vienas iš Metodikos, inter alia jos 4 punkto, patvirtinimo teisinių pagrindų) Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.
7. Minėta, kad Vyriausybė, įgyvendindama Įstatymo inter alia 16 straipsnio 3 dalies (1997 m. liepos 1 d. redakcija) nuostatą, pagal kurią atlyginant už iki neteisėto žemės nacionalizavimo miesto teritorijai priskirtą žemę taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina, Metodikos 4.2 punkte (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nustatė, kad miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertė yra 6 000 Lt/ha.
Pagal Metodikos 4 punkto nuostatą apskaičiuota valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertė koreguojama (atitinkamais jo vertę didinančiais koeficientais) atsižvelgiant į šiuos kriterijus: į tai, kuriame iš nurodytų miestų yra žemės sklypas (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje); jeigu žemės sklypas yra kituose miestuose, atsižvelgiama į miesto gyventojų skaičių arba atitinkamais atvejais – į tai, ar žemės sklypas yra tam tikrų savivaldybių centruose, taip pat atsižvelgiama į tai, ar žemės sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d., ar po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtose teritorijose. Minėta, kad šitaip apskaičiuota valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertė yra indeksuojama.
Minėta, kad toks valstybės išperkamos miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertės apskaičiavimo būdas, kai valstybės išperkamos miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš Vyriausybės nustatytos žemės kainos, kuri koreguojama (atitinkamais koeficientais) atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, buvo įtvirtintas ir ankstesniais Vyriausybės nutarimais patvirtintose metodikose, inter alia Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“ patvirtintoje Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikoje. Minėta, kad tirdamas šios metodikos atitiktį Konstitucijai Konstitucinis Teismas 1998 m. birželio 18 d. nutarime konstatavo, jog tiek valstybės parduodamos, tiek valstybės išperkamos žemės kaina apskaičiuojama iš esmės vadovaujantis tais pačiais principais.
Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius.
Iš šioje konstitucinės justicijos byloje esančios medžiagos matyti, kad Vyriausybė, atsižvelgdama į neteisėtos nacionalizacijos metu buvusias miesto ir kaimo vietovių žemės kainų proporcijas, Metodikoje (2002 m. spalio 21 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertė – 6 000 Lt/ha – koreguojama atitinkamais jos vertę kelis ar keliolika kartų didinančiais koeficientais ir indeksu, valstybės išperkamos miesto teritorijoje esančios žemės kainos dydį susiejo su šios žemės vidutine kaina, buvusia jos neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo metu.
Vadinasi, Vyriausybė, įstatymų leidėjo pavedimu Metodikos 4.2 punkte (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nustatydama valstybės išperkamos miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertės dydį ir atitinkamuose Metodikos punktuose – šį dydį koreguojančius koeficientus ir indeksą, nenukrypo nuo Įstatymo 16 straipsnio 2, 3 dalyse ir kituose jo straipsniuose įtvirtinto lygiavertiškumo principo esmės.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad Metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata, pagal kurią valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės – 6 000 Lt/ha, buvo pažeistas Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas lygiavertiškumo principas.
8. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
n u t a r i a:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ (2002 m. spalio 21 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 102-4574) 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 16 straipsnio 2 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
| Konstitucinio Teismo teisėjai: |
Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas |
_________________
Užsiregistruokite nemokamai per 30 sekundžių ir skaitykite visą dokumentą be apribojimų
Prisijunkite ir skaitykite visą dokumentą be apribojimų
Skaitykite visą dokumentą nemokamai
Teisininkams — 7 d. bandymas su AI asistentu
Mes naudojame slapukus, kad galėtume teikti naudingas funkcijas ir stebėti veikimą, siekdami pagerinti jūsų patirtį. Daugiau informacijos galite rasti mūsų privatumo politikoje.
Spustelėdami "Priimti visus" sutinkate naudoti visus slapukus. Spustelėdami "Priimti pasirinktus", sutinkate tik su jūsų pasirinktomis kategorijomis.
Būtinieji slapukai yra skirti mūsų teisėtam interesui užtikrinti sklandžią Platformos veiklą, jos teisinę atitiktį bei Platformos saugumą.
Funkciniai slapukai padeda išsaugoti jūsų pasirinktus nustatymus ir pagerina naršymo patirtį.
Šie slapukai padeda mums suprasti, kaip lankytojai naudojasi mūsų svetaine, ir leidžia ją tobulinti.
Rinkodaros slapukai naudojami sekti lankytojus skirtingose svetainėse ir rodyti aktualius skelbimus.