Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatų išaiškinimo

1. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 40/03 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. balandžio 11 d. dekreto Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“ ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka suteikiama Jurij Borisov, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 daliai“ (Žin., 2003, Nr. 124-5643; toliau – Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

2. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 45/03-36/04 priėmė nutarimą „Dėl teisės aktų, reguliuojančių Lietuvos Respublikos pilietybės santykius, nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2006, Nr. 123-4650; toliau – Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

3. Pareiškėja – Respublikos Prezidentė prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto ir Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto, II skyriaus 10 punkto „nuostatos: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ gali būti suprantamos taip, kad įstatymų leidėjas gali vadovautis nuostata, jog dvigubos pilietybės atvejų nereikia riboti, kad galima plėsti įstatymines galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ir įstatyme, nedarant Konstitucijos pataisų joje nurodyta tvarka, nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, nepaisant to, kad toks teisinis reguliavimas sudarytų prielaidas didžiulei daliai Lietuvos Respublikos piliečių tuo pačiu metu būti ir kitų valstybių piliečiais“.

4. Pareiškėja – Respublikos Prezidentė taip pat prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 68.2.1 punkto „nuostatos: „suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių, kad net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“, taip pat <...> 34.3 punkto nuostatos „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tik šitaip aiškinant Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ gali būti suprantamos taip, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka atvejus ir sąlygas, turi diskreciją nustatyti ne tik tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikta užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės, kai toks asmuo turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, bet turi diskreciją įstatymu, nedarant Konstitucijos pataisų joje nurodyta tvarka, plėsti atvejų ir sąlygų, kada Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės gali būti suteikta išimties tvarka, sąrašą bei nustatyti ir kitus atvejus ir sąlygas, kada Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka“.

1. Konstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus; dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras dokumentas (61 straipsnis).

2. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad nors Konstitucinio Teismo įgaliojimai aiškinti savo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus Konstitucijoje expressis verbis nėra įtvirtinti, jie neabejotinai kyla iš Konstitucijos – konstitucinio teisinio reguliavimo visumos (inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo); tokius Konstitucinio Teismo įgaliojimus suponuoja pati Konstitucinio Teismo konstitucinė paskirtis vykdyti konstitucinį teisingumą, garantuoti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimai).

3. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. vasario 23 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimai). Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimas galėtų būti reikšmingas siekiant užtikrinti ne tik tai, kad būtų tinkamai įgyvendintas to akto rezoliucinėje dalyje įtvirtintas sprendimas, bet ir tai, kad teisėkūros procese būtų deramai atsižvelgiama į Konstitucinio Teismo formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną (Konstitucinio Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimas).

Konstitucinis Teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime pabrėžė, kad nutarimo, kito baigiamojo akto aiškinimo paskirtis – nuodugniau paaiškinti tas Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatas, formuluotes, dėl kurių prasmės yra kilę neaiškumų, o ne tai, kaip konkrečiai jis turėtų būti įgyvendinamas, inter alia teisės taikymo srityje.

4. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad aiškindamas savo nutarimą jis yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio. Ne kartą konstatuota ir tai, kad ši Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Taigi aiškindamas savo baigiamuosius aktus Konstitucinis Teismas jų neperžiūri, taip pat jis negali remtis kitokiais motyvais nei išdėstytieji aiškinamo baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje ir išaiškinti baigiamojo akto kitaip, nei nuspręsta jo rezoliucinėje dalyje.

5. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę; Konstitucinis Teismas – konstitucinės justicijos institucija; Konstitucinis Teismas – savarankiškas ir nepriklausomas teismas – vykdo konstitucinį teisingumą, garantuoja Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas). Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas privalo užtikrinti konstitucinės jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą remdamasis savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 21 d. sprendimas, 2007 m. spalio 22 d., 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarimai).

Taigi Konstitucinis Teismas yra teisinė, o ne politinė institucija. Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją jo kompetencijai priskirtus teisinius klausimus sprendžia remdamasis tik teisiniais argumentais, inter alia savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas); Konstitucinis Teismas savo baigiamųjų aktų negali aiškinti remdamasis inter alia politinio tikslingumo argumentais, politinių partijų ar kitokių visuomenės organizacijų dokumentais, politikų nuomonėmis ar vertinimais, politologiniais ar sociologiniais tyrimais, visuomenės apklausų rezultatais. Priešingu atveju atsirastų prielaidų abejoti Konstitucinio Teismo nešališkumu, kiltų grėsmė jo nepriklausomumui, pačios Konstitucijos, inter alia oficialiosios konstitucinės doktrinos, stabilumui.

6. Pažymėtina ir tai, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (inter alia Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimai).

7. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad oficialiai aiškinant (byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymu, taip pat paties Konstitucinio Teismo iniciatyva) Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama; oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas (kuris, be abejo, visada turi būti konstituciškai pagrindžiamas ir eksplicitiškai motyvuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte) sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų oficialiu aiškinimu (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimai).

1. Pareiškėja – Respublikos Prezidentė inter alia prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto, 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto ir II skyriaus 10 punkto nuostatos:

– „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais“;

– „Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“;

– „Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ –

„gali būti suprantamos taip, kad įstatymų leidėjas gali vadovautis nuostata, jog dvigubos pilietybės atvejų nereikia riboti, kad galima plėsti įstatymines galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę, ir įstatyme, nedarant Konstitucijos pataisų joje nurodyta tvarka, nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais, nepaisant to, kad toks teisinis reguliavimas sudarytų prielaidas didžiulei daliai Lietuvos Respublikos piliečių tuo pačiu metu būti ir kitų valstybių piliečiais“.

2. Iš pareiškėjos – Respublikos Prezidentės atstovės paaiškinimų matyti, kad iš esmės prašoma nurodytas Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatas išaiškinti vienu aspektu: ar, nepakeitus Konstitucijos, įstatymu galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

3. Kaip minėta, Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio; prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos; oficialiai aiškinant Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama. Taip pat minėta, kad aiškindamas savo baigiamuosius aktus Konstitucinis Teismas jų neperžiūri, taip pat jis negali remtis kitokiais motyvais nei išdėstytieji aiškinamo baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje ir išaiškinti baigiamojo akto kitaip, nei nuspręsta jo rezoliucinėje dalyje.

Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra teisinė, o ne politinė institucija; Konstitucinis Teismas pagal Konstituciją jo kompetencijai priskirtus teisinius klausimus sprendžia remdamasis tik teisiniais argumentais, inter alia savo jau suformuota oficialiąja konstitucine doktrina ir precedentais; Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų aiškinimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo sudėties pasikeitimas); Konstitucinis Teismas savo baigiamųjų aktų negali aiškinti remdamasis inter alia politinio tikslingumo argumentais, politinių partijų ar kitokių visuomenės organizacijų dokumentais, politikų nuomonėmis ar vertinimais, politologiniais ar sociologiniais tyrimais, visuomenės apklausų rezultatais.

4. Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“

5. Minėta, kad pareiškėja – Respublikos Prezidentė prašyme nurodytas Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimų nuostatas prašo išaiškinti vienu aspektu: ar, nepakeitus Konstitucijos, įstatymu galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Pažymėtina, kad pareiškėja kartu nurodo, jog toks teisinis reguliavimas sudarytų prielaidas didžiulei daliai Lietuvos Respublikos piliečių tuo pačiu metu būti ir kitų valstybių piliečiais. Taigi iš pareiškėjos prašymo matyti, kad ji prašo išaiškinti, ar pagal Konstituciją galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dviguba (daugybinė) pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Minėta, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys; pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys.

Taigi pareiškėja prašo išaiškinti, ar pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytas kitoks, nei leistina pagal Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalį, teisinis reguliavimas.

6. Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai pripažino inter alia Pilietybės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2006 m. balandžio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, įgiję kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d., nepraranda Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jie yra asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, taip pat lietuvių kilmės asmenys. Konstitucinis Teismas, vertindamas šį teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad „taip sudaromos prielaidos dvigubai pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu“.

Taigi Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijai buvo pripažintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę galėjo turėti dviejų kategorijų asmenys, įgiję kitos valstybės pilietybę po 2003 m. sausio 1 d.: iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos pilietybę asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, taip pat lietuvių kilmės asmenys. Tam tikrais aspektais jis apėmė siauresnį asmenų ratą, negu nurodoma pareiškėjos prašyme: Konstitucijai prieštaraujančiu buvo pripažintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybes galėjo turėti Lietuvos Respublikos piliečiai, įgiję užsienio valstybės pilietybę ne po 1990 m. kovo 11 d., o po 2003 m. sausio 1 d., taip pat ne visi Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, o tik tie, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai, arba tie, kurie yra lietuvių kilmės. Pažymėtina, jog tai, kad pareiškėjos prašyme klausiama dėl Lietuvos Respublikos piliečių, išvykusių iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgijusių tų valstybių pilietybę, galimybės turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę, iš esmės nekeičia vertinimo, kad klausiama dėl platesnio rato asmenų, negu buvo nustatyta Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimu prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintu teisiniu reguliavimu, nes kitos valstybės pilietybės įgijimas šiame kontekste paprastai reiškia pilietybės įgijimą natūralizacijos tvarka, kuris paprastai siejamas su gyvenimu tam tikroje valstybėje.

Vadinasi, kaip pripažįsta ir pati pareiškėja, tokiu teisiniu reguliavimu, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai, taip pat būtų sudarytos prielaidos dvigubai (daugybinei) pilietybei būti ne ypač reta išimtimi, o plačiai paplitusiu reiškiniu, taigi jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi.

7. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad Konstitucinis Teismas, 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime vertindamas konstitucinės justicijos bylos nagrinėjimo metu galiojusio Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytą teisinį reguliavimą, pažymėjo, jog įstatymų leidėjas, nepaisydamas Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, tolydžio įstatymu plėtė galimybes Lietuvos Respublikos piliečiams turėti dar ir kitos valstybės pilietybę; galiausiai buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį didžiulė dalis Lietuvos Respublikos piliečių tuo pat metu gali būti ir kitų valstybių piliečiai; Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytu teisiniu reguliavimu tam ne tik nebuvo užkirstas kelias, bet net ir skatinta tokia tendencija; pagal Konstituciją tai nepateisinama. Kaip minėta, pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali vadovautis nuostata, kad dvigubos (daugybinės) pilietybės atvejų nereikia riboti.

8. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime pabrėžė, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, jog dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų, inter alia 12 straipsnio, peržiūros ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri nustatyta pačios Konstitucijos. Šiame kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 12 straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindus, yra Konstitucijos – vientiso akto – I skirsnyje „Lietuvos valstybė“, kurio nuostatoms nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga: pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį Konstitucijos I skirsnio nuostatos gali būti keičiamos tik referendumu.

Vadinasi, nepadarius Konstitucijos pataisų, inter alia referendumu nepakeitus Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies, įstatymu negali būti nustatytas pareiškėjos nurodytas teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

9. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalis yra susijusi su kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia Konstitucijos 56 straipsnio 1 dalies nuostata, jog „Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“, kuri inter alia reiškia, kad Seimo nariu negali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris kartu yra kitos valstybės pilietis. Kaip aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą 1998 m. lapkričio 11 d. nutarime pažymėjo Konstitucinis Teismas, bet kokie politinio pobūdžio įsipareigojimai užsienio valstybei – tiek kylantys iš formaliai duotos priesaikos ar pasižadėjimo, tiek atsirandantys kaip politinė pareiga ar politinio lojalumo reikalavimas, susijęs su kitos valstybės pilietybės turėjimu, turėtų būti traktuojami kaip pasižadėjimas užsienio valstybei; svarbiausias būdas įvykdyti konstitucinę sąlygą – būti „nesusijusiam priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei“ – yra užsienio valstybės pilietybės atsisakymas.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 4 punkto, Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto ir II skyriaus 10 punkto nuostatos: „Nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo pagrindus ir reguliuodamas pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi diskreciją. Tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas negali paneigti pilietybės instituto prigimties ir prasmės, jis turi paisyti konstitucinio reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo nustatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti – išimtiniai, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys. Pagal Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“ – inter alia reiškia, kad, nepadarius Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymu negalima nustatyti, jog Lietuvos Respublikos piliečiai, po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš Lietuvos Respublikos gyventi į kitas valstybes ir įgiję tų valstybių pilietybę, gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

1. Pareiškėja – Respublikos Prezidentė inter alia prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus:

– 68.2.1 punkto nuostatos „suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių“, „net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“;

– 34.3 punkto nuostatos „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tik šitaip aiškinant Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ –

„gali būti suprantamos taip, kad įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka atvejus ir sąlygas, turi diskreciją nustatyti ne tik tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka gali būti suteikta užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės, kai toks asmuo turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, bet turi diskreciją įstatymu, nedarant Konstitucijos pataisų joje nurodyta tvarka, plėsti atvejų ir sąlygų, kada Lietuvos Respublikos pilietybė užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės gali būti suteikta išimties tvarka, sąrašą bei nustatyti ir kitus atvejus ir sąlygas, kada Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka“.

2. Taigi iš esmės pareiškėja – Respublikos Prezidentė prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatas, pagal kurias užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka, kai toks asmuo turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, taip pat nuostatą, kad tik šitaip aiškinamas Pilietybės įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Šias nuostatas prašoma išaiškinti vienu aspektu: ar jos reiškia, kad, nepadarius Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti ir kitus pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindus ir sąlygas, o ne tik tai, kad pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, jeigu jis yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

3. Kaip minėta, Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio; prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos; oficialiai aiškinant Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama; aiškindamas savo baigiamuosius aktus Konstitucinis Teismas jų neperžiūri, taip pat jis negali remtis kitokiais motyvais nei išdėstytieji aiškinamo baigiamojo akto motyvuojamojoje dalyje ir išaiškinti baigiamojo akto kitaip, nei nuspręsta jo rezoliucinėje dalyje.

Minėta ir tai, kad Konstitucinis Teismas savo baigiamųjų aktų negali aiškinti remdamasis inter alia politinio tikslingumo argumentais, politinių partijų ar kitokių visuomenės organizacijų dokumentais, politikų nuomonėmis ar vertinimais, politologiniais ar sociologiniais tyrimais, visuomenės apklausų rezultatais.

Taip pat minėta, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata; jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant prasmines ir sistemines jos sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis).

4. Pareiškėja – Respublikos Prezidentė prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatas, susijusias su Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimu užsienio valstybės piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei.

5. Minėta, kad pareiškėja – Respublikos Prezidentė prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostatas, pagal kurias užsienio valstybės piliečiui, asmeniui be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta išimties tvarka, kai toks asmuo turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, taip pat nuostatą, kad tik šitaip aiškinamas Pilietybės įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, jog, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Šias nuostatas prašoma išaiškinti vienu aspektu: ar jos reiškia, kad, nepadarius Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti ir kitus pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindus ir sąlygas, o ne tik tai, kad pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, jeigu jis yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

Akivaizdu, jog pareiškėjos prašyme nurodyta Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo nuostata „tik šitaip aiškinant <...> nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“, kuri Konstitucinio Teismo nutarimo tekste eina po kitų pareiškėjos nurodytų nuostatų, – „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas)“, – reiškia, kad jei būtų nustatytas priešingas teisinis reguliavimas, pagal kurį užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka galėtų būti suteikiama kitu pagrindu, o ne už nuopelnus Lietuvos valstybei, arba nereikalaujant, kad prašantis suteikti pilietybę išimties tvarka asmuo būtų integravęsis į Lietuvos visuomenę, jis būtų nesuderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalimi.

Minėta, kad Konstituciją atitiktų toks pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka teisinis reguliavimas, pagal kurį Lietuvos Respublikos pilietybė šia tvarka galėtų būti suteikiama tik tokiu išskirtiniu pagrindu, kuris konstituciškai pateisintų bendro draudimo turėti ir Lietuvos Respublikos, ir kitos valstybės pilietybę išimtį; toks išskirtinis pagrindas suteikti pilietybę užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės išimties tvarka yra tik ypatingi ir neabejotini nuopelnai pačiai Lietuvos valstybei; reguliuodamas pilietybės suteikimą išimties tvarka už nuopelnus Lietuvos valstybei įstatymų leidėjas turi paisyti konstitucinio imperatyvo, kad asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė yra suteikiama už nuopelnus Lietuvos valstybei, turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais ir integravęsis į Lietuvos visuomenę.

6. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime prieštaraujančia Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai inter alia pripažino Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalies (2006 m. liepos 18 d. redakcija) nuostatą „Lietuvos Respublikos pilietybė išimties tvarka netaikant <...> numatytų pilietybės suteikimo sąlygų taip pat gali būti suteikta, kai tai sietina su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai“. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog ši nuostata reiškia, kad kitos valstybės pilietybę turinčiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti suteikta nepaisant to, ar šis asmuo jau turi, ar neturi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei, ar jis jau yra, ar nėra susijęs su Lietuvos valstybe faktiniais ryšiais, ar jis jau yra, ar nėra integravęsis į Lietuvos visuomenę. Tokį teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas įvertino kaip nesuderinamą su konstitucine Lietuvos Respublikos pilietybės samprata, nes juo nepagrįstai išplečiamos galimybės asmenims, turintiems kitos valstybės pilietybę, įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Taigi 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime Konstitucinis Teismas prieštaraujančiu Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai pripažino teisinį reguliavimą, pagal kurį buvo nustatyti kiti, ne už nuopelnus Lietuvos valstybei, Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka pagrindai (t. y. pilietybės suteikimas išimties tvarka buvo siejamas su viešuoju interesu ar Lietuvos Respublikos vardo garsinimu atstovaujant Lietuvai).

7. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 68.2.1 punkto nuostatos: „suteikiant Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka asmens nuopelnai Lietuvos valstybei turi būti tokie ir taip pagrįsti, kad dėl jų buvimo nekiltų abejonių“, „net tais atvejais, kai užsienio valstybės pilietis turi nuopelnų Lietuvos Respublikai ir yra susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę, sprendžiant, ar tokiam asmeniui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka, turi būti įvertinamos visos tokį asmenį apibūdinančios aplinkybės, turi būti vadovaujamasi Tautos ir Lietuvos valstybės interesais“, taip pat šio nutarimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 34.3 punkto nuostatos: „Konstitucinis Teismas, aiškindamas Pilietybės įstatymo 16 straipsnio (1995 m. spalio 3 d. redakcija) 1 dalį (1993 m. liepos 16 d. redakcija), yra konstatavęs, kad „Pilietybės įstatymo prasme nuopelnais Lietuvos Respublikai laikytina tik tokia asmens veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo, kai akivaizdu, jog asmuo jau yra integravęsis į Lietuvos visuomenę“; kad „tik tokiais atvejais gali atsirasti prielaidos svarstyti ir spręsti, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės yra nusipelnęs Lietuvos Respublikai, kaip to reikalauja Pilietybės įstatymas“; kad „sprendžiant, ar užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi nuopelnų Lietuvos Respublikai, pagal Pilietybės įstatymo 16 straipsnio 1 dalį turi būti vertinama tik ta jo pačiai Lietuvos valstybei ypač reikšminga veikla, kurią jis padarė būdamas užsienio valstybės piliečiu ar asmeniu be pilietybės“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Tik šitaip aiškinant Pilietybės įstatymo 16 straipsnyje (1993 m. liepos 16 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą jis yra suderinamas su Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ – negali būti aiškinamos kaip reiškiančios, kad, nepadarius Konstitucijos pataisų jos nustatyta tvarka, įstatymų leidėjas gali įstatymu nustatyti kitus pilietybės suteikimo išimties tvarka pagrindus, nei tą pagrindą, kad pilietybė išimties tvarka gali būti suteikiama ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, ir kitas sąlygas, kurios paneigtų reikalavimą, kad ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turintis užsienio valstybės pilietis ar asmuo be pilietybės turi būti susijęs su Lietuvos valstybe nuolatiniais faktiniais ryšiais, integravęsis į Lietuvos visuomenę.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

n u s p r e n d ž i a: