Dėl pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 "Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo" (2012 m. liepos 11 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais.

Pareiškėjas teigia, kad pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį suskystintų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo projektui įgyvendinti reikalingas Vyriausybės (arba įgaliotos institucijos) sprendimas, šį projektą gali įgyvendinti tik Vyriausybės (arba jos įgaliotos institucijos) parinkta valstybės kontroliuojama įmonė, ji parenkama ne konkurso būdu, tačiau yra (gali būti) kitų bendrovių, norinčių statyti ir eksploatuoti SGD terminalą.

Iš šių pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, pagal kurią Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.

Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.

1.2. Abejodamas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktimi Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai pareiškėjas teigia, kad Vyriausybės parinkta SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė atlieka SGD terminalo infrastruktūros plėtros ir įrengimo darbus ar užtikrina jų atlikimą iki šio terminalo prijungimo prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ir jo eksploatavimo pradžios, t. y. tokiai bendrovei de facto yra suteikiamos monopolininko teisės statyti SGD terminalą ir jį eksploatuoti.

Šie pareiškėjo argumentai yra prieštaringi: pareiškėjas, viena vertus, teigia, kad Vyriausybės parinkta SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė atlieka SGD terminalo infrastruktūros plėtros ir įrengimo darbus ar užtikrina jų atlikimą iki šio terminalo prijungimo prie gamtinių dujų perdavimo sistemos ir jo eksploatavimo pradžios, kita vertus, daro išvadą, kad tokiai bendrovei yra suteikiamos monopolininko teisės eksploatuoti SGD terminalą.

Iš pareiškėjo prašymo neaišku, ar tai, kad Įstatymo nuostatos yra skirtos santykiams, susijusiems su konkretaus SGD terminalo statyba, reglamentuoti, jo nuomone, reiškia, kad apskritai draudžiama kitiems ūkio subjektams (inter alia privatiems) inter alia kitose vietose statyti kitus SGD terminalus (pareiškėjas nepateikė jokių nuorodų į konkrečias Įstatymo nuostatas, draudžiančias kitiems ūkio subjektams (ne valstybės kontroliuojamoms įmonėms) statyti kitus SGD terminalus). Taigi pareiškėjas nepagrindžia savo abejonių dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai.

1.3. Abejodamas Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui pareiškėjas teigia, kad „šios nuostatos iš esmės nustato diskriminacines sąlygas, užtikrinančias, kad tik Vyriausybės parinkta įmonė gali įgyvendinti SGDT projektą“, kad „projektą gali įgyvendinti tik ta įmonė, kurią parenka Vyriausybė (t. y. net kitos valstybei priklausančios įmonės negalėtų pareikšti sprendimo, nes Vyriausybė kontroliuoja 2/3 balsų suteikiančias akcijas)“, tačiau savo prašyme nepagrindžia, kodėl tarp visų įmonių, kuriose valstybė turi 2/3 balsų visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų, nėra jokių skirtumų ir jos visais požiūriais turėtų būti traktuojamos vienodai.

Pareiškėjas teigia, kad „nors valstybė ne vienoje įmonėje turi 2/3 akcijų, Vyriausybės nutarimo Nr. 199 1 punktu paskirta AB „Klaipėdos nafta“ be jokio konkurso ir be objektyvaus pagrindimo“, t. y. abejones dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui grindžia dėl poįstatyminio teisės akto (Vyriausybės nutarimo) įgyvendinimo (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir kitose Įstatymo nuostatose nėra nustatyta, kad Vyriausybė turi „paskirti“ ar „parinkti“ AB „Klaipėdos nafta“ kaip SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovę) susiklosčiusia faktine situacija, kuri pati savaime nepagrindžia pareiškėjo abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.

Taigi pareiškėjo minėti bendro pobūdžio teiginiai nepagrindžia jo abejonių dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui.

1.4. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 5 daliai, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

1.1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais.

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą (vadinamasis SGD terminalo priedas), reiškia, kad SGD terminalo priedo mokėtojų nuosavybė yra paimama visuomenės poreikiams. Tokiu teisiniu reguliavimu dalis SGD terminalo sąnaudų yra perkeliama visiems dujų rinkos dalyviams, t. y. perdavimo sistemos naudotojams. Dėl neskaidraus ir neaiškaus SGD terminalo priedo nustatymo šio priedo mokėtojai yra įpareigoti mokėti nepagrįstai didelį SGD terminalo priedą. Šitaip iš esmės ribojama SGD terminalo priedo mokėtojų nuosavybė.

Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta perdavimo sistemos operatoriaus pareiga surinkti SGD terminalo priedą iš gamtinių dujų vartotojų, jį administruoti ir pervesti SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovei. Tai reiškia, kad privačiam ūkio subjektui – perdavimo sistemos operatoriui iš esmės yra nustatoma valstybės funkcija – surinkti, administruoti ir pervesti surinktas lėšas įstatyme nurodytam asmeniui. Dėl to perdavimo sistemos operatorius patiria ar gali patirti papildomas sąnaudas bei susijusią riziką (pvz., bylinėjimosi su nemokančiais asmenimis ir pan.). Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatyta įtraukti į perdavimo paslaugos tarifą tik SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudas ar jų dalį. Tačiau perdavimo sistemos operatoriaus sąnaudos, susijusios su pavedimu vykdyti tokią valstybinę funkciją, Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nėra numatytos. Šitaip yra pažeidžiamas Konstitucijos 23 straipsnis.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmeniui pavedama valstybinė (viešoji) funkcija, turi būti nustatytas tokios funkcijos vykdymo finansavimo mechanizmas. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog jame įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia ir tai, kad negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti.

Iš šių pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.

1.2. Abejodamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas teigia, jog šioje dalyje yra nustatyta, kad SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka ir sąlygomis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, vadovaujantis Energetikos įstatyme, Gamtinių dujų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytais energijos kainų reguliavimo reikalavimais, tačiau, pareiškėjo teigimu, pagal Energetikos įstatyme ir Gamtinių dujų įstatyme nustatytus reikalavimus perdavimo sistemos operatorius į perdavimo paslaugos sąnaudas gali įtraukti tik su perdavimo paslaugomis susijusias išlaidas. Pareiškėjo nuomone, SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis nėra susijusios su perdavimo paslaugomis, perdavimo sistemos operatorius SGD terminalo priedo mokėtojams neteikia jokių paslaugų.

Taigi pareiškėjas įžvelgia tam tikrą ginčijamo Įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo ir Energetikos įstatyme bei Gamtinių dujų įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo nesuderinamumą, t. y. pareiškėjas kelia Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies suderinamumo su žemesnės nei Konstitucija galios teisės aktų nuostatomis klausimą.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, kaip jis ne kartą yra konstatavęs, nenagrinėja, ar vienas įstatymas atitinka kitą įstatymą, nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų.

Kartu pažymėtina, kad abejodamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktimi konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas teigia, jog iš šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo neaišku, koks subjektas turi priimti sprendimą, kad SGD terminalo priedas turi būti renkamas iš šio priedo mokėtojų per perdavimo sistemos operatorių, tačiau abejodamas to paties teisinio reguliavimo, įtvirtinto Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje, atitiktimi Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai yra suteikta teisė poįstatyminiais aktais nustatyti visus esminius SGD terminalo priedo, kaip mokesčio (privalomo mokėjimo), elementus. Taigi pareiškėjo argumentai dėl ginčijamos Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui yra nenuoseklūs, prieštaringi.

Abejodamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktimi Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas teigia, kad SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudas ar jų dalį turi padengti visi dujų rinkos dalyviai (perdavimo sistemos naudotojai), neatsižvelgiant į tai, ar jie naudosis SGD terminalo paslaugomis, ar ne, šias sąnaudas ar jų dalį padengiantį SGD terminalo priedą įstatymu paskirtas perdavimo sistemos operatorius surenka ir teisės aktų nustatyta tvarka perveda SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovei, kuri dėl tokio teisinio reguliavimo gauna išskirtinę ekonominę naudą ir iškraipo konkurenciją.

Pareiškėjas nepaaiškina, kokią išskirtinę ekonominę naudą gauna SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė. Ginčijamoje Įstatymo normoje nėra nurodytos SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovės išskirtinės teisės, kitų Įstatymo nuostatų pareiškėjas taip pat nenurodo.

Pareiškėjo teiginiai, kad „SGD priedo nustatymo ir mokėjimo schema turėjo būti iš anksto suderinta su Europos Komisija ir gautas jos leidimas“, kad Įstatymo „5 straipsnio 2 dalies priėmimas nesant tokio Europos Komisijos leidimo galimai prieštarauja ES Sutarties 107 straipsniui (EB Sutarties ex 87 straipsnis) ir tuo pačiu konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 ir 5 dalims“, nepagrindžia jo abejonių dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Abejodamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktimi Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai pareiškėjas teigia, kad SGD terminalo priedas yra šio priedo mokėtojams nustatytas turtinis įpareigojimas, kuris savo esme ir turiniu yra Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte nurodytas privalomas mokėjimas. Pareiškėjo nuomone, SGD terminalo priedas iš esmės atitinka valstybės nustatomų mokesčių ar privalomų mokėjimų kriterijus: įstatymas nustato pareigą mokėti SGD terminalo priedą, t. y. piniginę prievolę, pareiga mokėti SGD terminalo priedą yra visuotinai privaloma, SGD terminalo priedo mokėjimas nėra susijęs su tam tikrų paslaugų teikimu SGD terminalo priedo mokėtojui. Tai, kad SGD terminalo, jo infrastruktūros ir jungties įrengimo bei eksploatavimo sąnaudos ar jų dalis gali būti įtraukiamos į gamtinių dujų perdavimo paslaugos kainą, pareiškėjo nuomone, reiškia, kad už SGD terminalo statybą ir eksploataciją turės mokėti visi dujų rinkos subjektai, neatsižvelgiant į tai, ar jie naudosis SGD terminalo paslaugomis, ar ne.

Taigi pareiškėjas pripažįsta, kad SGD terminalo priedas yra nustatytas už būsimo SGD terminalo paslaugas, tačiau, jo nuomone, ne visi gamtinių dujų vartotojai šiomis paslaugomis naudosis. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas, savo prašyme ginčydamas Įstatymo 11 straipsnį, kuriame, pasak pareiškėjo, yra įtvirtinta pareiga gamtinių dujų įmonėms bent 25 procentus gamtinių dujų pirkti iš SGD terminalo, pripažįsta, jog visi gamtinių dujų vartotojai, mokantys už perdavimo paslaugą, tam tikra apimtimi naudosis SGD terminalo paslaugomis, t. y. paneigia savo teiginį, kad ne visi gamtinių dujų vartotojai naudosis SGD terminalo paslaugomis. Tokie pareiškėjo teiginiai, kuriais jis, viena vertus, teigia, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas yra mokestis ar kitas privalomas mokėjimas, nesusijęs su tam tikrų paslaugų teikimu, kita vertus, pripažįsta, kad SGD terminalo priedas yra nustatytas būtent už SGD terminalo paslaugas, kuriomis naudosis visi gamtinių dujų vartotojai, yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl nepagrindžia jo abejonių dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai.

Abejodamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitiktimi Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui, pareiškėjas teigia, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi yra suteikta teisė Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai poįstatyminiais aktais nustatyti esminius SGD terminalo priedo, kaip mokesčio (privalomo mokėjimo), elementus (inter alia apibrėžti SGD terminalo priedo mokėtojus), t. y. de facto vykdyti Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte nustatytus Seimo įgaliojimus. Taigi pareiškėjas savo abejones grindžia Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį aiškindamas, kad joje įtvirtintas vadinamasis SGD terminalo priedas yra mokestis ar kitas privalomas mokėjimas, kaip nustatyta Konstitucijos 67 straipsnio 15 punkte.

Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatavus, kad pareiškėjas nepagrindžia savo abejonių dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 3 daliai, konstatuotina ir tai, kad pareiškėjas nepagrindžia savo abejonių dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam valdžių padalijimo principui.

Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų dėl Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 127 straipsnio 2 daliai.

1.1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais.

Įstatymo 11 straipsnyje nustatyta pareiga gamtinių dujų įmonėms įsigyti bent 25 procentus per SGD terminalą importuojamų dujų, neatsižvelgiant į tokio įsigijimo sąlygas bei ekonominį pagrįstumą. Tai reiškia, kad gamtinių dujų rinkos dalyviai gali būti neribotą laiką priversti dujas įsigyti brangiau, nei jie galėtų įsigyti reikiamą jungiamaisiais bei kitais vamzdynais importuojamų gamtinių dujų kiekį. Taip gamtinių dujų rinkos dalyvių lėšos (bent skirtos sumokėti už pabrangusias gamtines dujas) yra nusavinamos, suteikiant išskirtinę naudą SGD terminalo operatoriui bei dujų per šį terminalą tiekėjams. Toks teisinis reguliavimas neatitinka iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių imperatyvų.

Iš šių pareiškėjo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitiktį ne visoms Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms, o tik 23 straipsnio 1 daliai.

Grįsdamas savo abejones dėl Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalių atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1, 4 dalims pareiškėjas teigia, kad šiose Įstatymo 11 straipsnio dalyse vieniems ūkio subjektams yra nustatytas visiškai nepagrįstas ir neproporcingas įpareigojimas pirkti nustatytą produktų kiekį (bent 25 procentus gamtinių dujų) iš kito ūkio subjekto. Pareiškėjo nuomone, nėra objektyvaus ir skaidraus tokio įpareigojimo pagrindimo.

Įstatymo 11 straipsnyje nustatytu vartotojų įpareigojimu bent 25 procentus sunaudojamų dujų pirkti iš SGD terminalo yra akivaizdžiai suvaržoma vartotojo pasirinkimo laisvė ir taip pažeidžiama Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus.

Iš šių pareiškėjo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Respubliką, per SGD terminalą įpareigojamos įsigyti ne mažiau kaip 25 procentus bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokia įmonė per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims.

Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Respubliką, per SGD terminalą įpareigojamos įsigyti ne mažiau kaip 25 procentus bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokia įmonė per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.

1.2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Konstitucijos inter alia 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau nepateikia jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, Įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys prieštarauja minėtoms Konstitucijoms nuostatoms.

1.1. Pareiškėjo prašymas ištirti, ar minėta Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata atitinkama apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, yra grindžiamas šiais argumentais.

Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas įpareigojimas netaikomas mokant tik už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, tačiau yra taikomas mokant už per SGD terminalą importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį. Ta pati gamtinių dujų tiekimo rinkoje įprasta „pirk arba mokėk“ sąlyga yra vertinama skirtingai, atsižvelgiant į dujų tiekimo infrastruktūrą. Šitaip sukuriamos skirtingos gamtinių dujų tiekimo sąlygos ir pažeidžiami lygiateisiškumo, ūkinės laisvės, sąžiningos konkurencijos užtikrinimo principai.

Iš šių pareiškėjo argumentų matyti, kad jis prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek joje nurodytas įpareigojimas negali būti taikomas mokant tik už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, tačiau yra taikomas mokant už per SGD terminalą importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4 dalims.

Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek joje nurodytas įpareigojimas negali būti taikomas mokant tik už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, tačiau yra taikomas mokant už per SGD terminalą importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4 dalims, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.

1.2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek ribojimas nustatomas tik dėl jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuoto nepaimto gamtinių dujų kiekio, neprieštarauja Konstitucijos inter alia 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau nepateikia jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, ši Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata (nurodyta apimtimi) prieštarauja minėtoms Konstitucijoms nuostatoms.

1.1. Vyriausybė 2012 m. vasario 15 d. priėmė nutarimą Nr. 199 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo“, kuris įsigaliojo 2012 m. vasario 29 d.

Vyriausybės 2012 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 864 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 „Dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo įrengimo“ pakeitimo“ Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, inter alia buvo pakeistas Vyriausybės nutarimo pavadinimas – jis buvo pavadintas „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“.

Pareiškėjas prašyme expressis verbis nenurodo, kokios redakcijos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 atitiktį Konstitucijai jis ginčija, tačiau iš pareiškėjo prašymo ir prie jo pridėtų „Valstybės žinių“ nuorašų matyti, kad yra ginčijamas Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199, išdėstytas 2012 m. liepos 11 d. redakcija.

1.2. Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) 1 punkte nustatyta: „Pritarti, kad akcinė bendrovė „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą.“

Iš pareiškėjo prašymo visumos matyti, kad Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai yra ginčijama dėl to, kad Vyriausybė įgyvendina Įstatymo nuostatas, kurios, pareiškėjo nuomone, taip pat neatitinka Konstitucijos.

Iš Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) preambulės matyti, kad šis Vyriausybės nutarimas yra skirtas įgyvendinti Įstatymo inter alia 4 straipsnio 1 daliai, kurioje, kaip minėta, yra nustatyta, kad Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos sprendimu SGD terminalo projektą įgyvendina SGD terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, kurioje valstybei priklauso ne mažiau kaip 2/3 balsų bendrovės visuotiniame akcininkų susirinkime suteikiančių akcijų. Pareiškėjo abejonės dėl Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (nurodyta apimtimi) atitikties Konstitucijai yra grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir jo abejonės dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies.

Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.

Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 tiek, kiek juo pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl šis prašymas priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.

Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams, todėl yra pagrindas šį prašymą grąžinti pareiškėjui.

Tai konstatavus, konstatuotina ir tai, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek juo pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, prieštaravimo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams, todėl yra pagrindas šį prašymą grąžinti pareiškėjui.

2.1. Pareiškėjas teigia, kad „Vyriausybės nutarimu Nr. 199 Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, tačiau nenurodo konkrečių su valstybine paskola ir valstybės kitais esminiais turtiniais įsipareigojimais susijusių, pasak pareiškėjo, Vyriausybės priimtų sprendimų. Pareiškėjas teigia, kad „kituose Vyriausybės nutarimo Nr. 199 punktuose Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, tačiau konkrečiai nenurodo ginčijamo Vyriausybės nutarimo punktų, kuriuose tai įtvirtinta.

Pareiškėjas nepateikė teisinių argumentų dėl Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 tiek, kiek juo „Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, atitikties nė vienam iš jo nurodytų Konstitucijos straipsnių: Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, taip pat konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

2.2. Minėta, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų.

2.3. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Seimo narių grupės prašyme nėra nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys jo abejonę dėl Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 199 tiek, kiek juo „Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

Jei prašymas (jo dalis) neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnyje nustatytų reikalavimų, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį jis yra grąžinamas pareiškėjui.

2.4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad yra pagrindas grąžinti pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek juo „Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

1. Priimti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai;

– Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui;

– Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys tiek, kiek gamtinių dujų įmonės, jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuojančios gamtines dujas į Lietuvos Respubliką, per suskystintų gamtinių dujų terminalą įpareigojamos įsigyti ne mažiau kaip 25 procentus bendro gamtinių dujų kiekio, kurį tokia įmonė per metus patiekia į gamtinių dujų sistemą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims;

– Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek joje nurodytas įpareigojimas negali būti taikomas mokant tik už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, tačiau yra taikomas mokant už per suskystintų gamtinių dujų terminalą importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 1, 4 dalims;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“ (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek juo pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.

2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar:

– Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams;

– Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 67 straipsnio 15 punktui, 127 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams;

– Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 straipsnio 1, 2, 3 dalys neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostata „Tokioms gamtinių dujų įmonėms po šio įstatymo įsigaliojimo sudarytų sutarčių pagrindu negali būti taikomas įpareigojimas mokėti už jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuotą nepaimtą gamtinių dujų kiekį (vadinamasis „imk arba mokėk“ įsipareigojimas)“ tiek, kiek ribojimas nustatomas tik dėl jungiamaisiais ir kitais perdavimo sistemos gamtinių dujų vamzdynais importuoto nepaimto gamtinių dujų kiekio, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 46 straipsnio 5 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 14 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“ (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek juo pritariama, kad AB „Klaipėdos nafta“, kaip suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimo bendrovė, įgyvendintų suskystintų gamtinių dujų terminalo projektą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams;

– Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimas Nr. 199 „Dėl Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo įgyvendinimo“ (2012 m. liepos 11 d. redakcija) tiek, kiek juo „Vyriausybė priima esminius su suskystintų gamtinių dujų terminalo projektu susijusius sprendimus, susijusius su valstybinės paskolos ir valstybės kitų esminių turtinių įsipareigojimų prisiėmimu“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 29 straipsniui, 46 straipsnio 1, 4, 5 dalims, 128 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, valdžių padalijimo principams.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.