Dėl pareiškėjo – Kauno apygardos administracinio teismo prašymo (Nr. 1B-18/2012) ištirti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 "Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo" pakeitimo" 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Seimas 2010 m. liepos 2 d. priėmė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuris pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalį įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 2011 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas ginčija Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies atitiktį Konstitucijai tiek, kiek šioje dalyje nustatyta, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) nuo 2011 m. liepos 1 d. taikoma naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms. Pareiškėjo teigimu, pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalį (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa po to, kai vaikui sueina vieni metai, paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai ir kurie turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas, t. y. mažesnė motinystės (tėvystės) pašalpa, o tiems asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa po to, kai vaikui sueina vieni metai, skiriama po 2011 m. liepos 1 d., esant toms pačioms sąlygoms, skiriama visa priklausanti skirti motinystės (tėvystės) pašalpa, nepaisant to, ar asmuo turi draudžiamųjų pajamų.

Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms.“ Naujai skiriamų socialinio draudimo pašalpų reguliavimas buvo įtvirtintas Įstatymo 7 straipsniu, kuriuo buvo pakeistos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio inter alia 1, 4 dalys. Šio įstatymo 21 straipsnio (2010 m. liepos 2 d. redakcija) 1, 4 dalyse inter alia nustatyta:

„1. <...>. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. <...>

4. Jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.“

Seimo 2010 m. gruodžio 22 d. priimtu Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 16, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymo 1, 2 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo 3 straipsniu buvo pakeista dar neįsigaliojusi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2010 m. liepos 2 d. redakcija), tačiau šios dalies nuostata „Jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka“ liko nepakeista.

Taigi pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) nustatytą teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa, kurią apdraustasis pasirenka gauti, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais yra 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, tik pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais yra mokama atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama neatsižvelgiant į šias pajamas.

Iki Įstatymo įsigaliojimo 2011 m. liepos 1 d. paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms taikomoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), kurios nuostatos taikomos nuo 2010 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms motinystės (tėvystės) pašalpoms, buvo inter alia nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis <...> kol vaikui sueis dveji metai, – 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio“, o iki Įstatymo įsigaliojimo 2011 m. liepos 1 d. paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms taikomoje Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) buvo inter alia nustatyta, kad „jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka. <...>“

Taigi pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) nustatytą teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri buvo mokama, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais buvo 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, buvo mokama visą motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpį atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas.

Priėmus Įstatymą, kurio 8 straipsnio 2 dalį pareiškėjas ginčija, cituotos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, kurios taikomos iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai paskirtoms motinystės (tėvystės) pašalpoms, pakito ne tik tuo aspektu, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamos motinystės (tėvystės) pašalpos antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais mokamos neatsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas, bet ir tuo aspektu, kad buvo nustatytas mažesnis motinystės (tėvystės) pašalpos dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais – vietoj 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio buvo nustatytas 40 procentų dydis.

1.2. Vyriausybė 2011 m. birželio 29 d. priėmė nutarimą Nr. 765 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2011 m. liepos 1 d. Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkte nustatyta: „Nustatyti, kad jeigu ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d., jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusius teisės aktus.“

Pareiškėjas ginčija Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkto atitiktį Konstitucijai tiek, kiek šiame punkte nustatyta, kad jeigu motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, jų mokėjimas yra baigiamas pagal iki 2011 m. birželio 30 d. galiojusią Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. 86) patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 48¹ punkto pirmojoje pastraipoje nustatytą tvarką.

Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 1.8, 1.9 punktais, kurių nuostatos pagal šį Vyriausybės nutarimą taikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms, pakeistos Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų inter alia 48 punkto pirmoji pastraipa, 48¹ punkto pirmoji pastraipa, kuriose inter alia yra nustatyta:

„48. <...>. Jeigu apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. <...>

48¹. Kai apdraustasis asmuo, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieni metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurios yra mažesnės už motinystės (tėvystės) pašalpą (kai mokamos dvi pašalpos, – už bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas apskaičiuotos pašalpos (šių pašalpų bendros sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas. <...>“

Taigi šis Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose nustatytas teisinis reguliavimas yra analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) tuo aspektu, kad motinystės (tėvystės) pašalpa, kurią apdraustasis pasirenka gauti, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais yra 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, tik pirmaisiais vaiko priežiūros atostogų metais yra mokama atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa mokama neatsižvelgiant į šias pajamas.

Iki Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 įsigaliojimo 2011 m. liepos 1 d. motinystės (tėvystės) pašalpos buvo skiriamos pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatus, kurių 48 punkto pirmojoje pastraipoje (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad „motinystės (tėvystės) pašalpos dydis <...> kol vaikui sukaks dveji metai, – 85 procentai (nuo 2010 m. liepos 1 d. – 75 procentai) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio“, taip pat kurių 48¹ punkto pirmojoje pastraipoje (2011 m. balandžio 13 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta, kad „kai apdraustasis asmuo, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, turi pajamų, kurios yra mažesnės už motinystės (tėvystės) pašalpą (kai mokamos dvi pašalpos, – už bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas apskaičiuotos pašalpos (šių pašalpų bendros sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas“.

Taigi šis Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatuose nustatytas teisinis reguliavimas buvo analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje (2009 m. rugsėjo 22 d. redakcija), 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) tuo aspektu, kad motinystės (tėvystės) pašalpa, kuri buvo mokama tol, kol vaikui sueis dveji metai, ir kurios dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais buvo 75 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, buvo mokama visą motinystės (tėvystės) pašalpos gavimo laikotarpį atsižvelgiant į apdraustojo turėtas draudžiamąsias pajamas.

2.1. Pareiškėjas, grįsdamas savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 23 straipsniui, remiasi Konstitucinio Teismo doktrinos fragmentu, kad „asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas išmokai gauti ir kuriam ši išmoka paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę“. Pažymėtina, kad ši pareiškėjo nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinos nuostata yra platesnės oficialiosios konstitucinės doktrinos dalis. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmuo, kuris atitinka įstatymo nustatytas sąlygas senatvės pensijai gauti ir kuriam ši pensija yra paskirta ir mokama, turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką, t. y. teisę į nuosavybę (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Pareiškėjas nutyli, kad ši jo nurodyta Konstitucinio Teismo doktrinos nuostata buvo suformuluota aiškinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatą, jog valstybė laiduoja piliečių teisę gauti šiame Konstitucijos straipsnyje nurodytą senatvės pensiją, ir kad pagal oficialiąją konstitucinę doktriną būtent toks asmuo turi teisę į atitinkamo dydžio piniginę išmoką (pensiją), kuri prieš tai jam buvo paskirta ir mokama.

Ginčijamas teisinis reguliavimas yra susijęs ne su Konstitucijos 52 straipsnyje valstybės laiduojama teise gauti senatvės pensiją, o su vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teiktina finansine parama, kuri yra viena iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formų, todėl nurodytas oficialiosios konstitucinės doktrinos fragmentas niekaip nepagrindžia ginčijamo teisinio reguliavimo prieštaravimo Konstitucijos 23 straipsniui. Vadinasi, ši pareiškėjo prašymo dalis yra grindžiama ne teisiniais, o kitais motyvais, taigi šiuo požiūriu šis pareiškėjo prašymas laikytinas fiktyviu.

2.2. Pasak pareiškėjo, abejonių dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui jam kyla dėl to, kad yra nustatytos skirtingos sąlygos asmenims, auginantiems vaikus nuo vienų iki dvejų metų, dalyvauti darbo rinkoje, – jos priklauso nuo to, ar jiems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, ar nuo 2011 m. liepos 1 d. Asmenys, kuriems pašalpa paskirta nuo 2011 m. liepos 1 d., turi garantijas gauti visą darbo užmokestį be jokių apribojimų, t. y. neatsižvelgiama nei į darbo pobūdį (ar tai suderinama su vaiko priežiūra, ar ne), nei į gaunamą uždarbį (galima gauti bet kokio dydžio pajamas kartu su gaunama pašalpa). Tuo tarpu asmenys, kuriems pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, praranda visą ar dalį darbo užmokesčio, kurį gauna (jei jį gauna) pašalpos mokėjimo laikotarpiu. Taigi pareiškėjas mano, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu asmenys, esantys tokioje pačioje padėtyje, yra traktuojami skirtingai.

Minėta, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnyje ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 48 punkto pirmojoje pastraipoje, 48¹ punkto pirmojoje pastraipoje nustatytas teisinis reguliavimas, galiojęs iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai ir nuo 2011 m. liepos 1 d., yra skirtingas inter alia tuo aspektu, kad nuo 2011 m. liepos 1 d. antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas ir vietoj 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio yra nustatytas 40 procentų dydis, pagal kurį apskaičiuojamas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis.

Šiame sprendime minėta, kad Įstatymas, kurio 8 straipsnio 2 dalį pareiškėjas ginčija, įsigaliojo (su tam tikra išimtimi) 2011 m. liepos 1 d. Iš Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, aiškinamos kartu su Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsniu (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.), matyti, jog nuostata, pagal kurią antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas, taikoma nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms.

Vadinasi, pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalį Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. liepos 1 d.) nuostata, pagal kurią antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas, yra taikoma tiems asmenims, kurie nebuvo įgiję teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, kai galiojo ankstesnis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuris, pasak pareiškėjo, ribojo darbo užmokesčio gavimą antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais. Pareiškėjas neanalizuoja ir nevertina šių nevienodoje padėtyje esančių asmenų grupių skirtumų. Pareiškėjas taip pat neatsižvelgia į šios prašymo dalies kontekste svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, pvz., į tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą (diferencijuotą) reguliavimą tam tikrų asmenų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu.

Pareiškėjas teigia ir tai, kad pagal Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkte nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą tiems draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais mokama mažesnė motinystės (tėvystės) pašalpa, o tiems draudžiamųjų pajamų turintiems asmenims, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta po 2011 m. liepos 1 d., antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais mokama visa paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa. Taigi pareiškėjas ginčija minėto teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui iš esmės dėl to, kad asmenys, kurie teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, pasak pareiškėjo, yra blogesnėje padėtyje nei tie, kurie teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo po 2011 m. liepos 1 d.

Pareiškėjas, minėtu aspektu abejodamas Įstatymo 8 straipsnio 2 dalies, pagal kurią šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2011 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms, ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punkto, pagal kurį, jeigu motinystės (tėvystės) pašalpos buvo paskirtos ar skiriamos už laikotarpį iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai, jų mokėjimas yra baigiamas pagal galiojusius teisės aktus, atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, nutyli, kad, kaip minėta, Įstatymo 7 straipsniu buvo pakeista ne tik Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis – joje nustatyta, kad antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (bendra šių pašalpų suma) mokama neatsižvelgiant į turėtas draudžiamąsias pajamas, bet ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, kurioje vietoj 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio yra nustatytas 40 procentų dydis, pagal kurį apskaičiuojamas motinystės (tėvystės) pašalpos dydis.

Taigi pagal Įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą asmenys, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta iki 2011 m. birželio 30 d. įskaitytinai ir kurie, pasak pareiškėjo, yra blogesnėje padėtyje nei tie asmenys, kuriems motinystės (tėvystės) pašalpa paskirta po 2011 m. liepos 1 d., iš tikrųjų yra geresnėje padėtyje tuo aspektu, kad jiems nustatytas didesnis (75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio) motinystės (tėvystės) pašalpos dydis antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais. Vadinasi, pareiškėjas teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti, ar Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis ir Vyriausybės 2011 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. 765 2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, yra grindžiamas ne teisiniais, o kitais motyvais.

2.3. Pareiškėjas, nurodęs, kad motinystės apsauga yra iš Konstitucijos kylanti valstybės pareiga, kad motinystės apsauga ir su ja susijusių garantijų apimtis negali būti paneigiama tam tikrais valstybės veiksmais, daro bendrą išvadą, kad „tam tikrų apribojimų taikymas motinoms, priklausomai nuo to, kada jos išėjo vaiko priežiūros atostogų, yra nepagrįstas ir prieštarauja Konstitucijos 38 str. 2 d., 39 str. 1 d. ir 2 d. įtvirtintai šeimos ir motinystės apsaugos koncepcijai“.

Šiame kontekste paminėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašyme ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies) straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos nuostatoms pareiškėjas abejoja (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. (byla Nr. 14/03), 2006 m. kovo 29 d. sprendimai, 2007 m. gruodžio 20 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai).

2.4. Savo abejones dėl ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju, pareiškėjas grindžia tuo, kad dirbdamas asmuo į Valstybinio socialinio draudimo fondą moka įmokas nuo visų gaunamų draudžiamųjų pajamų visose darbovietėse, šitaip prisidėdamas prie visų visuomenės narių, taip pat ir savo paties, socialinės apsaugos, kuri turi būti teikiama esant tam tikroms aplinkybėms, negalint tam tikrą laiką dirbti toje darbovietėje, kurioje dirbdamas jis mokėjo įmokas. Pareiškėjo teigimu, „asmuo, kuris pradeda dirbti motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiu, praktiškai dirba nemokamai (negauna motinystės (tėvystės) pašalpos ar jos dalies)“.

Ginčijamas teisinis reguliavimas nėra susijęs su teise į socialinę apsaugą nedarbo atveju, kuri įtvirtinta Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje (minėta, kad ginčijamas teisinis reguliavimas yra susijęs su vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teiktina finansine parama, kuri yra viena iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formų). Kaip minėta, toks Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime pripažintas kaip nepaneigiantis Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantijos.

Konstatuotina, kad šioje prašymo dalyje pareiškėjo nurodyti atskiri (pavieniai) argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

2.5. Pareiškėjas, ginčydamas teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 52 straipsniui, remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtinta valstybės priedermė rūpintis piliečiais, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Pareiškėjas teigia, kad „Konstitucijos 52 straipsnis įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokį teisinį socialinės paramos reguliavimą, kuris užtikrintų, šiuo atveju ligos pašalpos išmokėjimo būdą, kuris atitiktų socialinės paramos gavėjo teisėtus lūkesčius ir jo galimybes realiai gauti paramą, nesukurtų paramos gavėjui papildomų pareigų, taip pat neiškreiptų valstybės pareigos teikti piliečiams atitinkamą socialinę paramą ne tik paramos teikėjui, bet ir gavėjui tinkamu būdu“. Šis pareiškėjo teiginys yra susijęs su valstybės laiduojama socialine parama ligos atveju ir nėra susijęs su ginčijamu teisiniu reguliavimu – vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teiktina finansine parama, kuri yra viena iš Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje garantuojamos valstybės globos ir paramos formų. Minėti pareiškėjo teiginiai teisiškai nepagrindžia, kodėl ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui. Taigi ši pareiškėjo prašymo dalis yra grindžiama ne teisiniais, o kitais motyvais.

2.6. Pareiškėjo manymu, toks teisinis reguliavimas, kuriuo valstybė, nustatydama papildomus apribojimus (pašalpų mažinimą), nenumato galimybės asmeniui užsidirbti trūkstamų pajamų kitais būdais, pažeidžia inter alia konstitucinius teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės principus.

Pareiškėjas nenurodo, kaip, kada ir pagal kokią įstatymo, kito teisės akto normą pareiškėjo minimi asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kuris, pareiškėjo nuomone, buvo pažeistas.

Iš tokio pareiškėjo argumentavimo galima suprasti, kad jis apskritai abejoja tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį motinystės (tėvystės) pašalpa skiriama atsižvelgiant į kitas šią pašalpą gaunančio apdraustojo draudžiamąsias pajamas, konstitucingumu. Kaip minėta, būtent toks teisinis reguliavimas yra įtvirtintas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2010 m. gruodžio 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) ir jis, kaip minėta, yra analogiškas nustatytajam Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija). Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, įvertinęs Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad tokiu Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu, pagal kurį vaiko priežiūros atostogų išleistam apdraustajam, atitinkamą mėnesį turinčiam draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą, mokamas šios pašalpos ir tokių pajamų skirtumas, o jeigu apdraustojo tokių pajamų dydis didesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą arba jai lygus, jam ši pašalpa nemokama, paneigiama Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės globos ir paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, garantija. Taigi minėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime įvertintas (ištirtas) teisinis reguliavimas tuo aspektu, kad finansinė parama vaikams auginti ir auklėti namuose skirtų atostogų metu teikiama atsižvelgiant į kitas šiomis atostogomis besinaudojančių asmenų pajamas, gaunamas už jų metu atliktą darbą, nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Konstatuotina, kad šioje prašymo dalyje pareiškėjo nurodyti atskiri (pavieniai) argumentai teisiškai nepagrindžia, kodėl, jo nuomone, ginčijamas teisinis reguliavimas prieštarauja jo nurodytiems konstituciniams principams.