Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo, Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo kai kurių nuostatų, kuriomis reguliuojami su rinkimų užstato sumokėjimu, kandidatų deklaracijų pateikimu, rinkimų slenksčio pasiekimu, sutarties su politinės kampanijos iždininku sudarymu ir valstybės biudžeto lėšų politinėms partijoms paskirstymu susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

Taigi ginčijamoje Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalyje inter alia buvo nustatytos sąlygos, kad rinkimų užstatas grąžinamas, jei vienmandatėje rinkimų apygardoje kandidatas išrinktas Seimo nariu, o daugiamandatėje rinkimų apygardoje kandidatų sąrašas (jungtinis sąrašas) įgijo teisę dalyvauti paskirstant mandatus, t. y. rinkimų užstato grąžinimas buvo siejamas su rinkimų rezultatais.

Palyginus Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 4 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 4, 5 dalyse matyti, kad teisinis reguliavimas pareiškėjų ginčijamu aspektu iš esmės pakito: rinkimų užstato grąžinimas nebesiejamas su rinkimų rezultatais (kandidato išrinkimu vienmandatėje rinkimų apygardoje ar kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) įgyta teise dalyvauti paskirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje).

Palyginus Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 40 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3, 4 dalyse matyti, kad teisinis reguliavimas pareiškėjų ginčijamu aspektu iš esmės pakito: rinkimų užstato grąžinimas nebesiejamas su rinkimų rezultatais (kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) įgyta teise dalyvauti paskirstant mandatus).

Palyginus Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 4 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 38 straipsnio 4, 5 dalyse matyti, kad teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu iš esmės pakito: rinkimų užstato grąžinimas nebesiejamas su rinkimų rezultatais (kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) įgyta teise dalyvauti paskirstant mandatus).

2.1. Seimas 1992 m. gruodžio 22 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymą. Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2008 m. birželio 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2008 m. birželio 21 d.), kuriuo jis buvo išdėstytas nauja redakcija.

2.2. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio „Pareiškimas apie asmens dalyvavimą rinkimuose kandidatu į Respublikos Prezidentus“ 2 dalyje, kurią nurodyta apimtimi ginčija pareiškėjai šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

2.3. Taigi ginčijamoje Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta:

– reikalavimas, kad jei asmuo pretenduoja būti kandidatu į Respublikos Prezidentus, t. y. teikia pareiškimą dalyvauti rinkimuose kandidatu į Respublikos Prezidentus, turi būti sumokėtas nustatyto dydžio rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas;

– sąlyga, kad rinkimų užstatas grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu rinkimų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, t. y. rinkimų užstato grąžinimas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų yra susietas su rinkimų metu kandidato į Respublikos Prezidentus gautų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų skaičiumi.

2.4. Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 36, 38, 42, 43, 45 ir 46 straipsnių pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2010 m. rugsėjo 15 d.), kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnis, tačiau šio straipsnio 2 dalis, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, keičiama ar papildoma nebuvo.

2.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) nuostatos: „Pretendentais būti kandidatais į Respublikos Prezidentus gali išsikelti pavieniai asmenys“ (35 straipsnio 1 dalis); „Pretendentus būti kandidatais į Respublikos Prezidentus gali kelti <...> partijos“ (35 straipsnio 2 dalis); „Pretendentai būti kandidatais į Respublikos Prezidentus kandidato į Respublikos Prezidentus statusą įgyja, kai Vyriausioji rinkimų komisija juos įregistruoja kandidatais į Respublikos Prezidentus <...>“ (38 straipsnio 5 dalis).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymas (2008 m. birželio 12 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia keičiamas jo 38 straipsnis, tačiau šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingas teisinis reguliavimas nepakito.

2.6. Taigi ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalyje, aiškinant kartu su nustatytuoju Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 35 straipsnio 1, 2 dalyse, 38 straipsnio 5 dalyje pažymėtina, kad:

– visais atvejais, kai, iškėlus pretendentą arba išsikėlus pretendentu būti kandidatu į Respublikos Prezidentus, teikiamas pareiškimas dalyvauti rinkimuose kandidatu į Respublikos Prezidentus, būtina įvykdyti inter alia reikalavimą, kad turi būti sumokėtas paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU 5 dydžių rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas;

– rinkimų užstato dydis (5 VMDU) yra vienodas, neatsižvelgiant į tai, ar asmuo pats išsikėlė pretendentu būti kandidatu į Respublikos Prezidentus, ar yra juo iškeltas.

3.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1992 m. liepos 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymą. Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2000 m. liepos 18 d. priimtu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2000 m. liepos 19 d.), kuriuo jis buvo išdėstytas nauja redakcija.

3.2. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnyje „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ inter alia nustatyta:

3.3. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte, įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant iškeltų kandidatų į Seimo narius (jų sąrašo) pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

Savo ruožtu ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant išsikėlusio kandidato į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

Vadinasi, reikalavimas, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas (pateiktas) jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, yra vienas iš kandidatų į Seimo narius pareiškinių dokumentų teikimo reikalavimų.

3.4. Seimo rinkimų įstatymas (2000 m. liepos 18 d. redakcija), inter alia jo 38 straipsnis, vėliau ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. gegužės 18 d. priimtu Seimo rinkimų įstatymo 38, 39, 41, 45, 46, 48, 49, 50, 51, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2010 m. rugsėjo 15 d.), tačiau šio įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktas ir 2 dalies 3 punktas, kurie nurodyta apimtimi ginčijami šioje konstitucinės justicijos byloje, keičiami ar papildomi nebuvo.

3.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

– „Rinkimų užstatas vienam kandidatui į Seimo narius įregistruoti vienmandatėje rinkimų apygardoje yra lygus paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 1 dydžiui <...>“ (41 straipsnio (2001 m. vasario 20 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos) 1 dalis);

– „Rinkimų užstatas vienam kandidatų į Seimo narius sąrašui įregistruoti daugiamandatėje rinkimų apygardoje yra VMDU 20 dydžių“ (41 straipsnio (2001 m. vasario 20 d. redakcija) 2 dalis); „Rinkimų užstatas vienam kandidatų į Seimo narius sąrašui įregistruoti daugiamandatėje rinkimų apygardoje yra 10 VMDU dydžių <...>“ (41 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 2 dalis);

– „Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi du kartus didesni tai partijai, kuri paskutiniuose Seimo arba savivaldybių tarybų rinkimuose buvo iškėlusi kandidatus arba kandidatų sąrašą (sąrašus) ir nepateikė <...> ataskaitos kopijos“ (41 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos) 3 dalis).

3.6. Taigi teisinį reguliavimą, nustatytą Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte, aiškinant kartu su nustatytuoju Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 41 straipsnio 1, 2, 3 dalių nuostatose pažymėtina, kad:

– visiems subjektams (asmenims), kuriems suteikta teisė kelti kandidatus ar išsikelti kandidatu į Seimo narius, nustatytas reikalavimas, kad teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas (pateiktas) rinkimų užstato sumokėjimą patvirtinantis dokumentas;

– rinkimų užstato kandidatams į Seimo narius vienmandatėse rinkimų apygardose ir kandidatų sąrašams daugiamandatėje rinkimų apygardoje įregistruoti dydis, taip pat kandidatų sąrašams tų politinių partijų, kurios laikėsi reikalavimo pateikti tam tikros ataskaitos (susijusios su politinių kampanijų finansavimu) kopiją, ir tų politinių partijų, kurios to reikalavimo nesilaikė, įregistruoti dydis nustatytas skirtingas, tačiau jis vienodas, kai vienmandatėse rinkimų apygardose registruojami visų politinių partijų iškelti kandidatai ir visi išsikėlę kandidatai į Seimo narius, taip pat vienodas, kai daugiamandatėje rinkimų apygardoje registruojami kandidatų sąrašai visų tų politinių partijų, kurios laikėsi reikalavimo pateikti tam tikros ataskaitos kopiją, ir vienodas, kai daugiamandatėje rinkimų apygardoje registruojami kandidatų sąrašai visų tų politinių partijų, kurios to reikalavimo nesilaikė.

4.1. Seimas 2003 m. lapkričio 20 d. priėmė Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 10 d.

4.2. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 6 punkte nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 6) dokumentą, patvirtinantį, kad sumokėtas rinkimų užstatas.“

4.3. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte, įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į Europos Parlamentą iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

Vadinasi, reikalavimas, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, yra vienas iš reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinius dokumentus.

4.4. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymas, inter alia jo 37 straipsnis, vėliau ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. gegužės 18 d. priimtu Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2010 m. rugsėjo 15 d.), tačiau šio įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punktas keičiamas ar papildomas nebuvo.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime pripažino, kad inter alia Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2009 m. vasario 12 d. redakcija; Žin., 2009, Nr. 19-743) tiek, kiek nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime inter alia konstatavo, kad „Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme įtvirtinta tokia (proporcinė) rinkimų sistema, kai dėl Europos Parlamento narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima. Tačiau politinių partijų teisė kelti kandidatus rinkimuose į Europos Parlamentą negali būti įtvirtinta kaip išimtinė.“

4.5. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) nuostatos, susijusios su rinkimų užstato sumokėjimo reguliavimu:

– „Rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 20 dydžių“ (40 straipsnio (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija) 1 dalis); „Rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti yra paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 10 dydžių“ (40 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 1 dalis);

– „Partijai, kuri per paskutinius trejus Seimo, Europos Parlamento arba savivaldybių tarybų rinkimus nepateikė <...> finansavimo kontrolės įstatyme nustatytu laiku <...> ataskaitų, <...> rinkimų užstatas vienam kandidatų sąrašui įregistruoti nustatomas tris kartus didesnis“ (40 straipsnio (2003 m. lapkričio 20 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos) 2 dalis).

4.6. Taigi teisinį reguliavimą, nustatytą Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte, aiškinant kartu su nustatytuoju Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 40 straipsnio 1, 2 dalių nuostatose pažymėtina, kad:

– visiems subjektams, kuriems suteikta teisė kelti kandidatus į Europos Parlamento narius, nustatytas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas;

– rinkimuose į Europos Parlamentą rinkimų užstato kandidatams (jų sąrašams) įregistruoti, kai juos iškėlę subjektai laikėsi atitinkamų finansavimo kontrolės reikalavimų ir kai jų nesilaikė, dydis nustatytas skirtingas, tačiau jis vienodas, kai visi kandidatai (jų sąrašai) registruojami juos iškėlusiems subjektams laikiusis minėtų finansavimo kontrolės reikalavimų, ir vienodas, kai visi kandidatai (jų sąrašai) registruojami juos iškėlusiems subjektams tų reikalavimų nesilaikius.

5.1. Seimas 1994 m. liepos 7 d. priėmė Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, kuris įsigaliojo 1994 m. liepos 13 d.

Šis įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2006 m. gruodžio 21 d. priimtu Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2006 m. gruodžio 30 d.), kuriuo jis buvo išdėstytas nauja redakcija.

5.2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnyje „Kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškiniai dokumentai“, kurio 1 dalies 5 punktas ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Partija turi įteikti Vyriausiajai rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 5) dokumentą, patvirtinantį, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas.“

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. vasario 9 d. nutarime pripažino, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek, įstatymų leidėjui pasirinkus vien proporcinę savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nėra nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniai gyventojai gali būti renkami į atitinkamų savivaldybių tarybas ir būdami įrašyti į ne politinių partijų sudaromus kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašus, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 2 daliai.

5.3. Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

Vadinasi, reikalavimas, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, yra vienas iš reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į savivaldybės tarybos narius iškėlimo pareiškinius dokumentus.

5.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostatos:

– „Rinkimų užstatas vienam kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašui įregistruoti rinkimų apygardoje yra paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) dydžio“ (38 straipsnio 1 dalis);

– „Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi du kartus didesni tai partijai, kuri paskutiniuose Seimo arba savivaldybių tarybų rinkimuose buvo iškėlusi kandidatus arba kandidatų sąrašą (sąrašus) ir nepateikė spaudoje paskelbtos lėšų šaltinių ir jų panaudojimo rinkimų agitacijai ataskaitos kopijos“ (38 straipsnio 3 dalis).

5.5. Taigi ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, aiškinant kartu su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 38 straipsnio 1, 3 dalyse pažymėtina, kad:

– visiems subjektams, kuriems suteikta teisė kelti kandidatus (jų sąrašus) į savivaldybių tarybų narius, buvo nustatytas reikalavimas, kad teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas;

– savivaldybių tarybų rinkimuose rinkimų užstato kandidatams (jų sąrašams) įregistruoti, kai juos iškėlę subjektai laikėsi nurodytų rinkimų kampanijos finansavimo kontrolės reikalavimų ir kai jų nesilaikė, dydis buvo nustatytas skirtingas, tačiau jis buvo vienodas, kai visi kandidatai (jų sąrašai) buvo registruojami juos iškėlusiems subjektams laikiusis minėtų finansavimo kontrolės reikalavimų, ir vienodas, kai visi kandidatai (jų sąrašai) buvo registruojami juos iškėlusiems subjektams tų reikalavimų nesilaikius.

7.1. Seimas 2004 m. rugpjūčio 23 d. priėmė Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, kuris įsigaliojo 2004 m. rugsėjo 10 d. (su tam tikromis išimtimis). Šis įstatymas taikomas politinėms kampanijoms, susijusioms inter alia su Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, rinkimais į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų rinkimais (2 straipsnio 8 dalis).

7.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

– „Politinės kampanijos dalyviai pagal teisę gauti aukas ir prisiimti politinės kampanijos išlaidas gali būti savarankiški ir atstovaujamieji“ (3 straipsnio 1 dalis);

– „Politinės kampanijos dalyvis – savarankiškas ar atstovaujamasis politinės kampanijos dalyvis, kuris siekia būti išrinktas <...>“ (2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 11 dalis);

– „Tik savarankiškais politinės kampanijos dalyviais registruoti <...> gali priimti aukas, įgyti turtines prievoles dėl išlaidų politinei kampanijai“ (3 straipsnio 6 dalis);

– „Tik savarankišku politinės kampanijos dalyviu turi teisę būti registruojama: <...> 2) pretendentas <...>“ (3 straipsnio 2 dalis);

– „Aukos – piniginės aukos <...>, skirtos <...> savarankiško politinės kampanijos dalyvio politinei kampanijai finansuoti“ (2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 2 dalis);

– „Pretendentas – fizinis asmuo, atitinkantis įstatymų reikalavimus būti kandidatu ir galintis būti savarankišku politinės kampanijos dalyviu laikotarpiu nuo politinės kampanijos pradžios iki pareiškinių dokumentų pateikimo pabaigos, pareiškęs, kad kelsis kandidatu, <...> ir Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka gavęs leidimą dalyvauti politinėje kampanijoje kaip savarankiškas politinės kampanijos dalyvis“ (2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalis).

Taigi pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), asmuo, galintis būti savarankišku politinės kampanijos dalyviu, dar iki pareiškinių dokumentų padavimo pabaigos pareiškęs, kad kelsis kandidatu, savo politinę kampaniją, susijusią su inter alia Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, galėjo inter alia finansuoti atitinkamų asmenų paaukotomis piniginėmis lėšomis (politinės kampanijos metu nustatyta tvarka neatlygintinai perduodamomis aukomis).

7.3. Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2010 m. gegužės 18 d. priimtu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu (su tam tikra išimtimi) 2010 m. rugsėjo 15 d.), kuriuo Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.

Pažymėtina, kad, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėsčius nauja 2010 m. gegužės 18 d. redakcija, cituotose nuostatose įtvirtintas šioje konstitucinės justicijos byloje reikšmingas teisinis reguliavimas nepakito.

7.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16 straipsnio (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) 8 dalies 2 punkte buvo nustatyta: „Maksimalus išlaidų politinei kampanijai dydis nemažinamas: <...> 2) išlaidomis, skirtomis rinkimų užstatui sumokėti.“

Taigi pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais) 16 straipsnio (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) 8 dalies 2 punkte, politinės kampanijos išlaidos galėjo būti skirtos rinkimų užstatui sumokėti.

7.5. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) nustatyta: „Politinės kampanijos išlaidomis nelaikoma: <...> 2) išlaidos, skirtos rinkimų užstatui sumokėti“ (17 straipsnio 7 dalis).

Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 17 straipsnio 7 dalyje, su nustatytuoju Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16 straipsnio (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) 8 dalies 2 punkte matyti, kad politinės kampanijos išlaidos nebegali būti skirtos rinkimų užstatui sumokėti.

Vadinasi, pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2010 m. gegužės 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir (arba) papildymais), fizinių asmenų, kurie, kaip savarankiški politinės kampanijos dalyviai, nuo politinės kampanijos pradžios iki pareiškinių dokumentų pateikimo pabaigos pareiškia, kad kelsis kandidatais, politinė kampanija, susijusi su inter alia Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, gali būti inter alia finansuojama atitinkamų asmenų paaukotomis piniginėmis lėšomis (politinės kampanijos metu nustatyta tvarka neatlygintinai perduodamomis aukomis), tačiau šios lėšos, gautos iš politinės kampanijos finansavimo šaltinių, inter alia aukų, nebegali būti siejamos su išlaidomis rinkimų užstatui sumokėti.

7.6. Vadinasi, pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, susijusį su rinkimų užstato sumokėjimu ir jį patvirtinančio dokumento pateikimu, aiškinant kartu su cituotomis Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostatomis pažymėtina, kad:

– ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu nurodytose minėtų rinkimų įstatymų nuostatose, nėra reguliuojami santykiai, susiję su finansinių lėšų, reikalingų rinkimų užstatui sumokėti, šaltiniu;

– iki 2010 m. gegužės 18 d. įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su politinių kampanijų finansavimu ir jo kontrole, nebuvo nustatęs teisinio reguliavimo, pagal kurį politinės kampanijos išlaidomis nebūtų (negalėtų būti) laikomos inter alia išlaidos, skirtos rinkimų užstatui sumokėti;

– nuo 2010 m. gegužės 18 d. įstatymų leidėjas politinės kampanijos išlaidomis nelaiko inter alia išlaidų, skirtų rinkimų užstatui sumokėti.

7.7. Pažymėtina, kad nurodytos Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostatos nėra tyrimo dalykas šioje konstitucinės justicijos byloje.

8.1. Seimo 1992 m. gruodžio 22 d. priimto Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 32 straipsnio „Pareiškimas apie asmens dalyvavimą rinkimuose kandidatu į Respublikos Prezidentus“ 2 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Taip pat <...> sumokamas penkių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio užstatas. Surinkus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 79 straipsnyje nurodytus 20 tūkstančių rinkėjų parašų, visas užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui.“

Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (1992 m. gruodžio 22 d. redakcija) 32 straipsnis vėliau ne kartą buvo keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia 2004 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo 9, 13, 15, 31, 32, 33, 34, 42, 44 straipsnių papildymo ir pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2004 m. balandžio 16 d.), kurio 5 straipsniu buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (1992 m. gruodžio 22 d. redakcija) 32 straipsnis.

8.2. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (1992 m. gruodžio 22 d. redakcija) 32 straipsnio (2004 m. balandžio 15 d. redakcija) 2 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus privalo <...> pateikti <...> dokumentą apie sumokėtą paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 5 dydžių užstatą. Užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų, jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus balsavime dalyvavusių rinkėjų balsų.“

8.3. Apibendrinant nurodytą teisinio reguliavimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme (1992 m. gruodžio 22 d., 2008 m. birželio 12 d. redakcijos), raidą, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

– nuo 1992 m. gruodžio 22 d. iki 2004 m. balandžio 15 d. įstatymų leidėjas sumokėto rinkimų užstato grąžinimą jį sumokėjusiam asmeniui siejo su Konstitucijos 79 straipsnyje nurodytų 20 tūkstančių rinkėjų parašų surinkimu;

– nuo 2004 m. balandžio 15 d. iki dabar įstatymų leidėjas sumokėto rinkimų užstato grąžinimą jį sumokėjusiam asmeniui po Respublikos Prezidento rinkimų sieja su rinkimų metu kandidato į Respublikos Prezidentus gautų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų skaičiumi (daugiau kaip 7 procentais);

– nuo 1992 m. gruodžio 22 d. iki dabar įstatymų leidėjas, reguliuodamas su Respublikos Prezidento rinkimais susijusius santykius, nepakeitė įstatyme įtvirtinto reikalavimo, kad teikiant pareiškimą apie asmens dalyvavimą rinkimuose kandidatu į Respublikos Prezidentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

8.4. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme (1992 m. gruodžio 22 d., 2008 m. birželio 12 d. redakcijos) įtvirtindamas rinkimų užstato institutą, laikėsi (laikosi) pozicijos, kad tam tikro dydžio rinkimų užstato sumokėjimas yra dalis tų reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant pareiškimą apie asmens dalyvavimą rinkimuose kandidatu į Respublikos Prezidentus.

9.1. Seimo rinkimų įstatymo (1992 m. liepos 9 d. redakcija) 31 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 6, 7 punktuose buvo nustatyta: „<...> keliantys kandidatus, turi pateikti <...> 6) dokumentus, patvirtinančius, kad yra sumokėtas sąrašo rinkiminis užstatas lygus 1 vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui (VMDU), padaugintam iš kandidatų skaičiaus sąraše; 7) dokumentus, patvirtinančius, kad yra sumokėti organizacijos iškeltų kandidatų vienmandatėse apygardose rinkiminiai užstatai – po 1 vidutinį mėnesinį darbo užmokestį (VMDU) už kiekvieną“; šio straipsnio 2 dalies 3 punkte buvo įtvirtinta, jog „pavieniai asmenys, iškėlę save kandidatais į deputatus, <...> turi pateikti: <...> 3) dokumentą, patvirtinantį, kad yra įmokėtas rinkiminis užstatas, lygus 1 vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui (VMDU).“

Taigi pagal cituotą Seimo rinkimų įstatymo (1992 m. liepos 9 d. redakcija) 31 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą rinkimų užstato už kandidatų sąrašą dydis buvo siejamas ne tik su VMDU dydžiu, bet ir su kandidatų skaičiumi sąraše, t. y. rinkimų užstato dydis buvo lygus VMDU dydžio ir kandidatų skaičiaus sąraše sandaugai.

9.2. Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte buvo įtvirtinta, jog turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas, o 41 straipsnyje „Rinkimų užstatas“ inter alia buvo nustatyta: „Vienam kandidatui į Seimo narius įregistruoti vienmandatėje rinkimų apygardoje rinkimų užstatas yra vienas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (VMDU)“ (1 dalis); „Vienam kandidatų į Seimo narius sąrašui įregistruoti daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkimų užstatas yra dvidešimt VMDU“ (2 dalis); „Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi du kartus didesni tai partijai, <...> kuri <...> nepateikė kopijos <...>“ (3 dalis).

9.3. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte taip pat inter alia buvo nustatyta, jog turi būti pateiktas dokumentas, patvirtinantis, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas, o 41 straipsnyje „Rinkimų užstatas“ inter alia buvo įtvirtinta: „Rinkimų užstatas vienam kandidatui į Seimo narius įregistruoti vienmandatėje rinkimų apygardoje yra vienas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (VMDU)“ (1 dalis); „Rinkimų užstatas vienam kandidatų į Seimo narius sąrašui įregistruoti daugiamandatėje rinkimų apygardoje yra dvidešimt VMDU“ (2 dalis); „Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi du kartus didesni tai partijai, kuri <...> nepateikė <...> kopijos“ (3 dalis).

9.4. Minėta, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 41 straipsnyje (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Rinkimų užstatas vienam kandidatui į Seimo narius įregistruoti <...> yra lygus paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VMDU) 1 dydžiui“ (1 dalis); „Rinkimų užstatas vienam kandidatų į Seimo narius sąrašui įregistruoti <...> yra 10 VMDU dydžių“ (2 dalis); „Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi du kartus didesni tai partijai, kuri <...> nepateikė <...> kopijos“ (3 dalis).

9.5. Apibendrinant nurodytą teisinio reguliavimo, įtvirtinto Seimo rinkimų įstatyme (1992 m. liepos 9 d., 1996 m. birželio 27 d., 2000 m. liepos 18 d. redakcijos), raidą pažymėtina, kad:

– nuo 1992 m. liepos 9 d. iki 1996 m. birželio 27 d. įstatymų leidėjas rinkimų užstato dydį visiems iškeltų kandidatų sąrašams įregistruoti siejo su 1 VMDU padauginimu iš kandidatų skaičiaus sąraše;

– nuo 1996 m. birželio 27 d. iki 2010 m. gegužės 18 d. įstatymų leidėjas rinkimų užstato dydį tiems iškeltų kandidatų sąrašams, kuriuos teikiantys subjektai laikėsi reikalavimo pateikti tam tikrų (politinių kampanijų finansavimo) dokumentų kopiją, įregistruoti siejo su 20 VMDU, o nuo 2010 m. gegužės 18 d. (iki dabar) – su 10 VMDU dydžiu;

– nuo 1996 m. birželio 27 d. iki dabar įstatymų leidėjas nustato principą, kad du kartus didinamas rinkimų užstato dydis tiems keliamų kandidatų sąrašams, kuriuos teikiantys subjektai nesilaiko reikalavimo pateikti minėtų dokumentų kopiją.

9.6. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Seimo rinkimų įstatyme (1992 m. liepos 9 d., 1996 m. birželio 27 d., 2000 m. liepos 18 d. redakcijos) įtvirtindamas rinkimų užstato institutą, laikėsi pozicijos, kad tam tikro dydžio rinkimų užstato sumokėjimas ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimas yra dalis tų reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į Seimo narius pareiškinius dokumentus.

10.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1994 m. liepos 7 d. redakcija) 31 straipsnio „Kandidatų į savivaldybės tarybos narius pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 4 punkte inter alia buvo nustatyta: „<…> turi pateikti <…> šiuos pareiškinius dokumentus: <…> 4) dokumentus, patvirtinančius, kad yra sumokėtas rinkimų sąrašo užstatas, lygus vienam vidutiniam mėnesiniam darbo užmokesčiui (VMDU), padaugintam iš apygardų, kuriose bus keliami kandidatai, skaičiaus.“

Taigi pagal cituotą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1994 m. liepos 7 d. redakcija) 31 straipsnio 1 dalies 4 punktą teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus buvo būtina pateikti rinkimų užstato sumokėjimą patvirtinantį dokumentą, o rinkimų užstato už kandidatų sąrašą dydis buvo siejamas ne tik su VMDU dydžiu, bet ir su apygardų, kuriose bus keliami kandidatai, skaičiumi, t. y. rinkimų užstato dydis buvo lygus VMDU dydžio ir apygardų, kuriose bus keliami kandidatai, skaičiaus sandaugai.

10.2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1996 m. gruodžio 23 d. redakcija) 36 straipsnio „Kandidatų į tarybos narius iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 5 punkte inter alia buvo nustatyta, jog partija turi įteikti dokumentą, patvirtinantį, kad yra sumokėtas rinkimų užstatas, o 39 straipsnyje „Rinkimų užstatas“ inter alia buvo įtvirtinta: „Rinkimų užstatas vienam kandidatų į tarybos narius sąrašui įregistruoti rinkimų apygardoje – vienas vidutinis mėnesinis darbo užmokestis (VMDU)“ (1 dalis); „Rinkimų užstatai įregistruoti kandidatų sąrašą nustatomi 2 kartus didesni tai partijai, <…> kuri <…> nepateikė <…> kopijos“ (3 dalis).

10.3. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1999 m. spalio 19 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 38 straipsnio 1, 3 dalyse atitinkamai nustatytas rinkimų užstato dydžio ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimo teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1996 m. gruodžio 23 d. redakcija) 36 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 39 straipsnio 1, 3 dalyse, išliko nepakitęs.

10.4. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 38 straipsnio 1, 3 dalyse atitinkamai nustatytas rinkimų užstato dydžio ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimo teisinis reguliavimas, palyginti su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (1999 m. spalio 19 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, 38 straipsnio 1, 3 dalyse, iš esmės išliko nepakitęs.

10.5. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu iš esmės nepakito, nes išliko nustatytas reikalavimas sumokėti rinkimų užstatą.

10.6. Apibendrinant nurodytą teisinio reguliavimo, įtvirtinto Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (1994 m. liepos 7 d., 1996 m. gruodžio 23 d., 1999 m. spalio 19 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos), raidą, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

– nuo 1994 m. liepos 7 d. iki 1996 m. gruodžio 23 d. įstatymų leidėjas rinkimų užstato dydį iškeltų kandidatų sąrašus teikiantiems subjektams siejo su VMDU dydžio ir apygardų, kuriose bus keliami kandidatai, skaičiaus sandauga;

– nuo 1996 m. gruodžio 23 d. iki dabar įstatymų leidėjas nustato 1 VMDU dydžio rinkimų užstatą tiems iškeltų kandidatų sąrašams įregistruoti, kuriuos teikiantys subjektai laikosi reikalavimo pateikti tam tikrų (politinių kampanijų finansavimo) dokumentų kopiją, ir įtvirtina principą, kad du kartus didinamas rinkimų užstato dydis tiems iškeltų kandidatų sąrašams įregistruoti, kuriuos teikiantys subjektai to reikalavimo nesilaikė.

10.7. Vadinasi, įstatymų leidėjas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (1994 m. liepos 7 d., 1996 m. gruodžio 23 d., 1999 m. spalio 19 d., 2006 m. gruodžio 21 d., 2010 m. birželio 30 d. redakcijos) įtvirtindamas rinkimų užstato institutą, laikėsi pozicijos, kad tam tikro dydžio rinkimų užstato sumokėjimas ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimas yra dalis tų reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į savivaldybių tarybų narius pareiškinius dokumentus.

20.1. Konstitucijos 1 straipsnyje nustatyta: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.“

Konstitucijos 1 straipsnio nuostatos, kaip ir Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, lemia pagrindinius Lietuvos valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principus (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 25 d. nutarimai). Konstitucijos 1 straipsnyje yra įtvirtinti pamatiniai Lietuvos valstybės principai inter alia tai, kad valstybės valdžia turi būti organizuota demokratiškai, šalyje turi būti demokratinis politinis režimas (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. sausio 25 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai, 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimas).

20.2. Pamatinis demokratinės teisinės valstybės reikalavimas – Konstitucijos viršenybės principas, įtvirtintas Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai; šis principas įvairiais aspektais taip pat yra įtvirtintas kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Konstitucijos viršenybės principas reiškia, kad Konstitucija teisės aktų hierarchijoje užima išskirtinę – aukščiausią – vietą; joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; niekam neleidžiama pažeisti Konstitucijos; konstitucinė tvarka turi būti ginama (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. kovo 5 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai, 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas neturi teisės nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų apribota ar paneigta galimybė tiesiogiai taikyti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

20.3. Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus. Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, yra pažymėjęs, kad vienas esminių demokratinės valstybės požymių yra demokratiški atstovaujamųjų valstybinės valdžios institucijų rinkimai. Būtent per rinkimus kiekvienas pilietis įgyvendina savo teisę kartu su kitais dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 23 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis yra susijusi su įvairiomis kitomis Konstitucijos nuostatomis, inter alia Konstitucijos 34 straipsniu.

20.4. Konstitucijos 34 straipsnyje įtvirtinti aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės konstituciniai pagrindai.

Konstitucijos 34 straipsnio nuostatoje, kad piliečiai, kuriems rinkimų dieną yra sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę (1 dalis), yra įtvirtinta vadinamoji aktyvioji rinkimų teisė, t. y. asmenų galimybė dalyvauti atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimuose laisvai pasirenkant, už kurį iš iškeltų kandidatų ar kuriuos kandidatus balsuoti. Šio straipsnio 2 dalies nuostatoje, kad teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai, yra įtvirtinta vadinamoji pasyvioji rinkimų teisė, t. y. galimybė asmeniui Konstitucijos ir rinkimų įstatymų nustatyta tvarka kandidatuoti į atitinkamos renkamos viešosios valdžios institucijos narius, taigi siekti būti išrinktam (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d., 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimai).

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį „Teisę būti išrinktam nustato Lietuvos Respublikos Konstitucija ir rinkimų įstatymai“, yra inter alia konstatavęs, kad „pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta lygi visų rinkėjų aktyvioji rinkimų teisė (teisė balsuoti, t. y. teisė rinkti), taip pat lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė (teisė būti rinkimuose registruojamu kandidatu, t. y. teisė būti renkamam)“ (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Taip pat pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, nuo Konstitucijos 34 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės konstitucinius pagrindus, yra neatsiejami Konstitucijos straipsniai, reguliuojantys atitinkamų viešosios valdžios institucijų rinkimų santykius, t. y. Konstitucijos 55, 56, 57 straipsniai, įtvirtinantys Seimo narių rinkimų, Konstitucijos 78, 79, 80 straipsniai, įtvirtinantys Respublikos Prezidento rinkimų, Konstitucijos 119 straipsnis, įtvirtinantis savivaldybių tarybų narių rinkimų teisinius imperatyvus (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

21.1. Pažymėtina, kad reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, yra nustatyti Konstitucijoje, inter alia jos 78 straipsnio 1 dalyje („Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip trejus pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip keturiasdešimt metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu“), 79 straipsnio 1 dalyje („Kandidatu į Respublikos Prezidentus įregistruojamas Lietuvos Respublikos pilietis, <…> surinkęs ne mažiau kaip 20 tūkstančių rinkėjų parašų“).

21.2. Vadinasi, kaip Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs 2004 m. gegužės 25 d. nutarime, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „Teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ inter alia reiškia, kad:

– įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti;

– rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, turi būti reglamentuojama Respublikos Prezidento rinkimų tvarka, reguliuojamos asmens teisės būti išrinktam Respublikos Prezidentu įgyvendinimo procedūros ir pan.;

– Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme negali būti nustatomi tokie reikalavimai (sąlygos), kuriais būtų iškreipti ar paneigti Konstitucijoje įtvirtinti reikalavimai (sąlygos) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu.

22.1. Pažymėtina, kad reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Seimo nariu, taip pat yra nustatyti Konstitucijoje, inter alia jos 56 straipsnio 1 dalyje („Seimo nariu gali būti renkamas Lietuvos Respublikos pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu užsienio valstybei ir rinkimų dieną yra ne jaunesnis kaip 25 metų bei nuolat gyvena Lietuvoje“).

22.2. Vadinasi, įstatymų leidėjui įgyvendinant Konstitucijos 56 straipsnio 3 dalį („Seimo narių rinkimų tvarką nustato įstatymas“) mutatis mutandis taikytina oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

22.3. Pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, iš Konstitucijos, inter alia jos 34, 55, 56 straipsnių, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą; įstatymų leidėjas, nustatydamas reikalavimus, kuriuos turi atitikti kandidatas į Seimo narius, privalo paisyti Konstitucijos; jis negali nei pats paneigti, iškreipti ar apriboti visuotinės, lygios, tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo, nei sudaryti teisinių prielaidų tai padaryti kitiems subjektams (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

23.1. Pažymėtina, kad reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas savivaldybių tarybų nariu, taip pat įstatymų leidėjo įgaliojimai nustatyti kitus reikalavimus tokiam asmeniui yra įtvirtinti inter alia Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje („Savivaldybių tarybų nariais Lietuvos Respublikos piliečius ir kitus nuolatinius administracinio vieneto gyventojus pagal įstatymą ketveriems metams renka Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolatiniai administracinio vieneto gyventojai, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu“), 3 dalyje („Savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas“).

23.2. Vadinasi, įstatymų leidėjui įgyvendinant Konstitucijos 119 straipsnio 2, 3 dalis ir nustatant savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką mutatis mutandis taikytina oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, jog Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „Teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose, taigi ir Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme, nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas Respublikos Prezidentu, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

23.3. Šiame kontekste pažymėtinos ir kitos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, atskleidžiančios konstitucinę savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarkos pagrindų sampratą:

– įstatymų leidėjas turi konstitucinę kompetenciją įstatymu reglamentuoti savivaldybių tarybų narių rinkimų tvarką (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas);

– įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu įtvirtinti savivaldybių tarybų rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, inter alia kandidatų į savivaldybių tarybas kėlimą (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas);

– įstatymų leidėjas, įstatymu reguliuodamas savivaldybių tarybų rinkimų santykius, privalo paisyti Konstitucijos nuostatų – normų ir principų, konstitucinės vietos savivaldos sampratos; įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas taip pat neturi sudaryti prielaidų pažeisti visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės, slapto balsavimo imperatyvo (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai);

– kad ir kokią rinkimų sistemą įstatymų leidėjas pasirinktų, jis privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų demokratišką atstovavimą Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų nuolatiniams gyventojams savivaldos institucijose, deramą savivaldos teisės įgyvendinimą ir savivaldybių institucijų funkcionavimą ir nesudarytų prielaidų savivaldybių tarybų veiklos neprognozuojamumui, nestabilumui, neefektyvumui (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas);

– rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai).

30.1. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su Respublikos Prezidento rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis, atsižvelgiant į Respublikos Prezidento rinkimų ir Konstitucijoje nustatytų sąlygų, kurias turi atitikti kandidatas į Respublikos Prezidentus, specifiką, siekiama proporcingai užtikrinti, kad Respublikos Prezidento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas ir kad šiame procese dalyvautų tik rimtus ketinimus turintys kandidatai (asmenys, siekiantys jais būti).

Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, inter alia su Respublikos Prezidento rinkimų procedūromis susijusius santykius, pagal Konstituciją gali įtvirtinti rinkimų užstatą kaip teisinį institutą ir turi Konstitucijos normų ir principų saistomą diskreciją nustatyti, kuriame Respublikos Prezidento rinkimų procedūrų etape rinkimų užstatas turi būti sumokėtas, kas gali sumokėti rinkimų užstatą, kuriame Respublikos Prezidento rinkimų procedūrų etape ar šioms procedūroms pasibaigus rinkimų užstatas yra grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui, kokios tokio grąžinimo sąlygos.

30.2. Pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal teisinį reguliavimą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalyje:

– reikalavimas, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas, siejamas su pretendento būti kandidatu į Respublikos Prezidentus pareiškinių dokumentų teikimu; rinkimų užstato dydis siejamas su paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU 5 dydžiais; galimybė grąžinti sumokėtą rinkimų užstatą jį sumokėjusiam asmeniui po rinkimų siejama su kandidato į Respublikos Prezidentus rinkimuose gautais rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsais (daugiau kaip 7 procentais);

– visi asmenys, iškelti ar išsikėlę pretendentu į Respublikos Prezidentus ir teikiantys pretendento į Respublikos Prezidentus pareiškinius dokumentus, yra saistomi įstatyme įtvirtinto reikalavimo, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas; kiekvienam kandidatui į Respublikos Prezidentus rinkimų metu gavus daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, kiekvienas rinkimų užstatas, sumokėtas prieš pateikiant šio asmens, t. y. pretendento būti kandidatu į Respublikos Prezidentus, pareiškinius dokumentus, turi būti grąžintas kiekvienam jį sumokėjusiam asmeniui.

30.3. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostatoje įtvirtinta rinkimų užstato dydžio sąsaja su paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU 5 dydžiais (kaip minėta, taikant šią nuostatą paskiausiuose Respublikos Prezidento rinkimuose, įvykusiuose 2009 m., rinkimų užstato dydis, nulemtas minėtos jo sąsajos su paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU 5 dydžiais, buvo 11 600 litų) nesudaro prielaidų dirbtinai pasunkinti ginčijamame įstatyme įtvirtinto reikalavimo (kad teikiant pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas) įvykdymo ar iškreipti rinkimų užstato paskirties Respublikos Prezidento rinkimuose.

30.4. Pažymėtina ir tai, kad ginčijama rinkimų užstato grąžinimo jį sumokėjusiam asmeniui po Respublikos Prezidento rinkimų sąlyga „jeigu jų metu kandidatas į Respublikos Prezidentus gavo daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų“, įtvirtinta nurodytoje Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostatoje, taip pat nesudaro prielaidų iškreipti rinkimų užstato paskirties Respublikos Prezidento rinkimuose, t. y. ši sąlyga yra proporcinga siekiui užtikrinti, kad kandidatas į Respublikos Prezidentus turėtų rimtus ketinimus ir Respublikos Prezidento rinkimai būtų atsakingas politinis procesas.

30.5. Pažymėtina, jog rinkimų užstato sumokėjimas implikuoja tam tikrą riziką ir nesukuria Konstitucijos ginamo lūkesčio, kad tam tikras pretendentas būti kandidatu į Respublikos Prezidentus, pateikęs pareiškinius dokumentus, surinks Konstitucijos 79 straipsnyje nurodytus 20 tūkstančių rinkėjų parašų, taigi bus įregistruotas kandidatu į Respublikos Prezidentus, kad kandidatas į Respublikos Prezidentus neatšauks pareiškinių dokumentų, juo labiau kad gaus daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.

Taigi laisvai iškeliamo ar laisvai išsikeliančio pretendento būti kandidatu į Respublikos Prezidentus pareiškinių dokumentų pateikimą saistantis reikalavimas, kad prieš tai jau turi būti sumokėtas rinkimų užstatas, nepaneigia savininko teisės į nuosavybę ir šios teisės neproporcingai neriboja.

30.6. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamoje (nurodyta apimtimi) Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalyje nėra nustatyta išimčių, kad tam tikrais atvejais teikiant pareiškinius dokumentus galėtų būti nesumokėtas rinkimų užstatas arba jis negrąžintas po rinkimų, kai juose tam tikri kandidatai gauna daugiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Vadinasi, pagal šioje nuostatoje įtvirtintą ginčijamą teisinį reguliavimą visų kandidatų į Respublikos Prezidentus (pretendentų būti kandidatais į Respublikos Prezidentus) teisinė padėtis yra vienoda. Todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas nurodytoje Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio 2 dalies nuostatoje, kaip teigia pareiškėjas – Seimo narių grupė (prašymas Nr. 1B-38/2010), diskriminuoja mažesnes politines partijas ar atskirus asmenis, kurių galimybės sumokėti užstatą yra mažesnės ir kuriems didesnį poveikį daro tai, kad jis gali būti negrąžintas.

30.7. Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas nuo pat Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo priėmimo 1992 m. gruodžio 22 d. buvo ir yra pasirinkęs rinkimų užstatą viena iš priemonių Respublikos Prezidento rinkimų santykiams reguliuoti, t. y. rinkimų užstatas istoriniu teisiniu požiūriu vertintinas kaip Respublikos Prezidento rinkimų, įvykusių 1993, 1998, 2003, 2004, 2009 m., teisinio reguliavimo tradicija. Tai laikytina pakankamai reikšminga aplinkybe ginčijamo (nurodyta apimtimi) rinkimų santykių teisinio reguliavimo kontekste.

30.8. Pabrėžtina, kad Konstitucijos 79 straipsnyje nurodytų 20 tūkstančių rinkėjų parašų rinkimas taip pat turi būti atsakinga rinkimų procedūra (rinkimų proceso dalis), o joje dalyvauti siekiantys asmenys turi turėti rimtus ketinimus.

37.1. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius su Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis, atsižvelgiant į Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimų specifiką, siekiama proporcingai užtikrinti šių rinkimų proceso, vykstančio netapačiu (nacionaliniu valstybiniu, Europos ir regioniniu) lygmeniu, atsakingumą, šiame procese dalyvaujančių kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius ketinimų rimtumą.

Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius su Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų rinkimais (inter alia šių rinkimų parengimo procedūromis), pagal Konstituciją apskritai gali pasirinkti rinkimų užstatą kaip rinkimų santykių reguliavimo priemonę ir turi Konstitucijos normų ir principų saistomą diskreciją inter alia nustatyti, kad rinkimų užstato dydis Seimo, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų rinkimuose yra skirtingas ir kinta pagal tai, ar kandidatus iškeliantys subjektai laikėsi (nesilaikė) tam tikrų politinės kampanijos finansavimo kontrolės reikalavimų, taip pat kad rinkimų užstatas turi būti sumokėtas tame pačiame Seimo, Europos Parlamento ir savivaldybių tarybų rinkimų parengiamosios procedūros etape, t. y. prieš teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus.

37.2. Pažymėtina ir tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą (nurodyta apimtimi) Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 7 punkte, 2 dalies 3 punkte, Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 6 punkte, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte:

– rinkimų užstato sumokėjimas ir jo sumokėjimą patvirtinančio dokumento pateikimas yra vienas iš reikalavimų, kurių būtina laikytis teikiant kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius pareiškinius dokumentus;

– visiems subjektams (asmenims), turintiems teisę iškelti kandidatus (ar išsikelti kandidatu) į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius, privalu laikytis reikalavimo, kad teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir pateiktas rinkimų užstato sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

37.3. Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, rinkimų užstato dydis nė viename iš minėtų rinkimų įstatymų nėra įtvirtintas taip, kad atitinkamuose rinkimuose tam tikriems asmenims, kurie gali išsikelti kandidatais (pretendentais), ir tam tikriems iškeltų kandidatų sąrašus pateikti galintiems subjektams, kurie laikėsi minėtų politinės kampanijos finansavimo kontrolės reikalavimų, būtų skirtingas. Taigi įstatymų leidėjas visuose rinkimų įstatymuose dėl vienodoje situacijoje esančių subjektų pareiškinių dokumentų pateikimo nustatė vienodus rinkimų užstato dydžius.

Pažymėtina ir tai, kad minėtuose rinkimų įstatymuose įtvirtintos rinkimų užstato dydžių sąsajos su atitinkamais paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU dydžiais (kaip minėta, paskiausiuose Seimo rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, taip pat savivaldybių tarybų rinkimuose taikyto rinkimų užstato dydžiai, nulemti jų minėtos sąsajos su paskutinio paskelbto šalies ūkio VMDU dydžiais, buvo tokie: 2011 m. savivaldybių tarybų rinkimuose – 2 056 litai (1 VMDU) išsikėlusiam kandidatui ir keliamų kandidatų sąrašui; 2009 m. rinkimuose į Europos Parlamentą – 46 400 litų (20 VMDU); 2008 m. Seimo rinkimuose – 2 151 litas (1 VMDU) kandidatui vienmandatėje rinkimų apygardoje įregistruoti, 43 020 litų (20 VMDU) kandidatų sąrašui daugiamandatėje rinkimų apygardoje įregistruoti) nesudaro prielaidų neproporcingai suvaržyti galimybę įvykdyti ginčijamuose įstatymuose įtvirtintą reikalavimą, susijusį su rinkimų užstato sumokėjimu.

37.4. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas rinkimų santykius, inter alia Seimo rinkimų, savivaldybių tarybų rinkimų, taip pat rinkimų į Europos Parlamentą parengimo procedūras, susijusias su kandidatų kėlimu (išsikėlimu) ir registravimu, turi Konstitucijos saistomą diskreciją atsižvelgti į šių rinkimų (juose renkamų institucijų) specifiką ir nustatyti atitinkamus (nebūtinai vienodus) procedūrinius reikalavimus, inter alia susijusius su rinkimų užstato dydžiais ar jų atitinkamam padidėjimui įtakos galinčiu turėti rinkimų kampanijų finansavimo kontrolės reikalavimų laikymusi.

37.5. Pažymėtina, jog rinkimų užstato sumokėjimas implikuoja tam tikrą riziką ir nesukuria Konstitucijos ginamo lūkesčio, kad tam tikras asmuo bus įregistruotas kandidatu į Seimo, Europos Parlamento, savivaldybių tarybų narius kaip atitinkantis visus nustatytus reikalavimus, kad kandidatas neatšauks pareiškinių dokumentų ir pan.

Taigi laisvai iškeliamo ar laisvai išsikeliančio kandidato į Seimo narius, taip pat laisvai iškeliamo kandidato į Europos Parlamento narius ir savivaldybių tarybų narius pareiškinių dokumentų pateikimą saistantis reikalavimas, kad prieš tai jau turi būti sumokėtas rinkimų užstatas, nepaneigia savininko teisės į nuosavybę ir neproporcingai šios teisės neriboja.

37.6. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas nuo pat pirminių Seimo rinkimų įstatymo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo redakcijų priėmimo, taip pat priimdamas bei vėliau keisdamas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymą buvo ir yra pasirinkęs rinkimų užstatą viena iš priemonių reguliuoti rinkimų santykiams, t. y. rinkimų užstatas istoriniu teisiniu požiūriu vertintinas kaip Seimo rinkimų, įvykusių 1992, 1996, 2000, 2004, 2008 m., taip pat savivaldybių tarybų rinkimų, įvykusių 1995, 1997, 2000, 2003, 2007, 2011 m., ir rinkimų į Europos Parlamentą, įvykusių 2004 ir 2009 m., teisinio reguliavimo tradicija. Tai laikytina pakankamai reikšminga aplinkybe ginčijamo (nurodyta apimtimi) rinkimų santykių teisinio reguliavimo kontekste.

37.7. Pabrėžtina, kad kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius, savivaldybių tarybų narius pareiškinių dokumentų teikimas siekiant, kad šie kandidatai būtų įregistruoti, taip pat turi būti atsakinga rinkimų procedūra (rinkimų proceso dalis), o joje dalyvauti siekiantys asmenys turi turėti rimtus ketinimus.

Palyginus teisinį reguliavimą, nustatytą Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 5 dalies 3 punkte su nustatytuoju Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, kuris (nurodyta apimtimi) ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, matyti, kad teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas reikalavimas, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas:

– yra papildytas tuo aspektu, kad rinkimų užstatas turi būti sumokėtas ir jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas teikiant ne tik iškeltų kandidatų (jų sąrašų), bet ir išsikėlusių kandidatų pareiškinius dokumentus;

– iš esmės nepakito tuo aspektu, jog visų iškeltų kandidatų į savivaldybių tarybų narius pareiškinių dokumentų teikimo (kandidatų sąrašų registracijos) procedūra siejama su reikalavimu, kad turi būti sumokėtas rinkimų užstatas ir įteiktas jo sumokėjimą patvirtinantis dokumentas.

2.1. Minėta, kad Seimas 2000 m. liepos 18 d. priėmė Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2000 m. liepos 19 d., kuriuo Seimo rinkimų įstatymas (1992 m. liepos 9 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo išdėstytas nauja redakcija.

Seimo rinkimų įstatymas (2000 m. liepos 18 d. redakcija) buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2008 m. balandžio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 2, 5¹, 6, 7, 15, 16, 18, 21, 22, 23, 25, 31, 34, 37, 38, 39, 41, 51, 61, 65, 67, 67¹, 72, 74, 78, 82, 90, 91 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu (įsigaliojusiu 2008 m. balandžio 30 d.), kurio 15 straipsniu inter alia buvo pakeisti ir naujai išdėstyti Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalies 2 punktas.

2.2. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), kuris nurodyta apimtimi ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

2.3. Taigi Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) išvardyta dalis pareiškinių dokumentų, kuriuos turi pateikti partija, kelianti kandidatus į Seimo narius, inter alia nustatytas reikalavimas, kad teikiant keliamų kandidatų į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti įteikti kiekvieno keliamo kandidato gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, patvirtinti valstybinės mokesčių inspekcijos, taip pat kiekvieno keliamo kandidato privačių interesų deklaracija.

2.4. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), kuris nurodyta apimtimi taip pat ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

2.5. Taigi Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) išvardyta dalis pareiškinių dokumentų, kuriuos turi pateikti pavieniai asmenys, nusprendę išsikelti kandidatais į Seimo narius, inter alia nustatytas reikalavimas, kad teikiant išsikėlusio kandidato į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti pateikti gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, patvirtinti valstybinės mokesčių inspekcijos, taip pat kandidato privačių interesų deklaracija.

2.6. Aiškinant pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), pažymėtina, kad:

– gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija yra pareiškinių dokumentų, kurie turi būti pateikti keliant kandidatus ar išsikeliant kandidatu į Seimo narius, dalis;

– visų kandidatų į Seimo narius pareiškinių dokumentų teikimas siejamas su reikalavimu pateikti gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus ir privačių interesų deklaraciją.

2.7. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Seimo rinkimų įstatymo 38, 39, 41, 45, 46, 48, 49, 50, 51, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymą, (įsigaliojusį 2010 m. rugsėjo 15 d.), kuriuo buvo pakeistas inter alia Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), tačiau ginčijami Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punktas (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) keičiami nebuvo.

3.1. Minėta, kad Seimas 2003 m. lapkričio 20 d. priėmė Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gruodžio 10 d.

Šis įstatymas buvo ne kartą keičiamas ir (arba) papildomas, inter alia Seimo 2008 m. gegužės 8 d. priimtu Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 3, 6, 8, 15, 17, 21, 22, 24, 25, 26, 29, 30, 32, 33, 36, 37, 38, 46, 47, 48, 49, 50, 54, 57, 59, 65, 66, 67, 68, 69, 70, 71, 72, 76, 77, 80, 86, 88, 94 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 4¹, 65¹ straipsniais įstatymu (įsigaliojusiu 2008 m. gegužės 24 d.), kurio 17 straipsniu inter alia buvo pakeistas ir naujai išdėstytas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas.

3.2. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), kuris nurodyta apimtimi ginčijamas šioje konstitucinės justicijos byloje, nustatyta:

3.3. Taigi Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) išvardyta dalis pareiškinių dokumentų, kuriuos turi įteikti partija, kelianti kandidatus į Europos Parlamento narius, inter alia nustatytas reikalavimas, kad teikiant keliamų kandidatų pareiškinius dokumentus turi būti įteikti kiekvieno keliamo kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, patvirtinti valstybinės mokesčių inspekcijos, taip pat kiekvieno keliamo kandidato privačių interesų deklaracija.

3.4. Aiškinant pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), pažymėtina, kad:

– pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai, taip pat privačių interesų deklaracija yra pareiškinių dokumentų, kurie turi būti įteikti keliant kandidatus į Europos Parlamento narius, dalis;

– visų kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų teikimas siejamas su reikalavimu įteikti pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, taip pat privačių interesų deklaraciją.

3.5. Šiame kontekste pažymėtina, kad Seimas 2010 m. gegužės 18 d. priėmė Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymą (įsigaliojusį 2010 m. rugsėjo 15 d.), kuriuo buvo pakeistas inter alia Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), tačiau ginčijamas šio įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) keičiamas nebuvo.

3.6. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime pripažino, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 36 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) tiek, kiek nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai ir nuolat gyvenantys Lietuvoje kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai į Europos Parlamentą gali būti renkami būdami įrašyti tik į politinių partijų sudaromus kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašus, prieštaravo Konstitucijos 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2010 m. lapkričio 9 d. nutarime inter alia konstatavo: „Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme įtvirtinta tokia (proporcinė) rinkimų sistema, kai dėl Europos Parlamento narių mandatų varžosi į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai, pagal Konstituciją yra galima. Tačiau politinių partijų teisė kelti kandidatus rinkimuose į Europos Parlamentą negali būti įtvirtinta kaip išimtinė.“

18.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1992 m. liepos 9 d. priimtame Seimo rinkimų įstatyme asmenų kandidatavimas į Seimo narius ir atitinkamų pareiškinių dokumentų teikimas dar nebuvo susietas su kandidatų turto ir interesų deklaracijų ar jų išrašų pateikimu.

18.2. Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 5 punkte („Partija, politinė organizacija turi pateikti <...> šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 5) kiekvieno keliamo kandidato <...> pajamų bei turto deklaracijos <...> pagrindinių duomenų išrašą <...>“), 2 dalies 2 punkte („Asmuo, nusprendęs išsikelti kandidatu į Seimo narius, <...> turi pateikti: <...> 2) <...> pajamų bei turto deklaracijos <...> pagrindinių duomenų išrašą <...>“) buvo pirmą kartą nustatytas reikalavimas, kad teikiant kandidatų į Seimo narius pareiškinius dokumentus turi būti pateikiamas kandidato į Seimo narius pajamų bei turto deklaracijos pagrindinių duomenų išrašas, t. y. šis išrašas turi būti kandidatų kėlimo (išsikėlimo) pareiškinių dokumentų sudedamoji dalis.

18.3. Iki Seimui 2000 m. liepos 18 d. priimtu Seimo rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymu nauja redakcija išdėstant Seimo rinkimų įstatymą (1996 m. birželio 27 d. redakcija), jo 38 straipsnis keičiamas ar papildomas nebuvo.

18.4. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 5 punkte, 2 dalies 2 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nepakito tuo aspektu, kad išliko reikalavimas kaip vieną iš pareiškinių dokumentų pateikti kiekvieno keliamo (išsikėlusio) kandidato į Seimo narius pajamų bei turto deklaracijos pagrindinių duomenų išrašą.

18.5. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 1 dalies 5 punkte („<...> turi įteikti <...> kiekvieno keliamo kandidato <...> gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų <...> pagrindinių duomenų išrašus <...>“), 2 dalies 2 punkte („<...> turi pateikti <...> gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų <...> pagrindinių duomenų išrašus <...>“) buvo įtvirtintas toks visų kandidatų į Seimo narius pajamų ir turto atskleidimo reguliavimas, kuris suponavo dviejų – pajamų bei turto – deklaracijų pagrindinių duomenų išrašų teikimą.

18.6. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d.) 1 dalies 5 punkte („<...> turi įteikti <...> kiekvieno keliamo kandidato <...> gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų <...> pagrindinių duomenų išrašus, <...>, taip pat privačių interesų deklaraciją <...>“), 2 dalies 2 punkte („<...> turi pateikti <...> gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų <...> pagrindinių duomenų išrašus, <...>, taip pat privačių interesų deklaraciją <...>“) įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo išplėstas, t. y. pirmą kartą susietas su visų kandidatų į Seimo narius privačių interesų deklaravimu.

18.7. Apibendrinant visas nurodytas Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d., 2000 m. liepos 18 d. redakcijos) nuostatas, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

– nuo 1996 m. birželio 27 d. iki 2003 m. gruodžio 18 d. buvo nustatytas reikalavimas kaip vieną iš pareiškinių dokumentų pateikti kiekvieno iškelto (išsikėlusio) kandidato į Seimo narius pajamų bei turto deklaracijos pagrindinių duomenų išrašą;

– nuo 2003 m. gruodžio 18 d. iki 2008 m. balandžio 15 d. buvo nustatyti reikalavimai kaip vienus iš pareiškinių dokumentų pateikti kiekvieno iškelto (išsikėlusio) kandidato į Seimo narius gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus;

– nuo 2008 m. balandžio 15 d. teisinis reguliavimas papildytas (išplėstas) tuo aspektu, kad nustatyti reikalavimai kaip vienus iš pareiškinių dokumentų pateikti ne tik kiekvieno iškelto (išsikėlusio) kandidato į Seimo narius gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, bet ir jo privačių interesų deklaraciją.

18.8. Taigi nuo 1996 m. birželio 27 d. iki dabar įstatymų leidėjas, nustatydamas Seimo rinkimų tvarką, laikosi pozicijos, kad visų asmenų kandidatavimas į Seimo narius, t. y. kandidatų pareiškinių dokumentų teikimas (ir tų kandidatų registravimas), turi būti atitinkamai siejamas su tam tikrų deklaracijų (pagrindinių duomenų išrašų) pateikimu.

Vadinasi, Seimo rinkimų tvarka jau ilgą laiką grindžiama inter alia principu, kad turto, pajamų ir su tuo galinčių būti susijusių interesų atskleidimas (tam tikras deklaracijų, jų pagrindinių duomenų išrašų teikimas) turi būti visų keliamų ir visų išsikeliančių kandidatų į Seimo narius pareiškinių dokumentų pateikimo (ir tų kandidatų registravimo) sudedamoji dalis.

19.1. Seimo 2003 m. lapkričio 20 d. priimto Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio „Kandidatų iškėlimo pareiškiniai dokumentai“ 1 dalies 4 punkte („<...> turi įteikti <...> šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 4) kiekvieno keliamo kandidato <...> pajamų bei turto deklaracijų, pateiktų valstybinei mokesčių inspekcijai, pagrindinių duomenų išrašus, patvirtintus tos mokesčių inspekcijos, kuriai deklaracijos buvo pateiktos“) inter alia buvo įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant keliamų kandidatų (jų sąrašų) pareiškinius dokumentus turi būti pateikti kiekvieno keliamo kandidato pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai.

19.2. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) 1 dalies 4 punkte („<...> turi įteikti <...> šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 4) kiekvieno keliamo kandidato <...> pajamų bei turto deklaracijų <...> pagrindinių duomenų išrašus, <...> taip pat privačių interesų deklaraciją <...>“) ankstesnis teisinis reguliavimas papildytas tuo aspektu, kad nustatyti reikalavimai kaip vienus iš pareiškinių dokumentų pateikti ne tik kiekvieno keliamo kandidato į Europos Parlamento narius pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, bet ir jo privačių interesų deklaraciją.

19.3. Pažymėtina, kad Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnis (2008 m. gegužės 8 d. redakcija) vėliau buvo pakeistas Seimo 2010 m. gegužės 18 d. priimtu Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37, 38, 40, 44, 45, 47, 48, 49, 50 ir 51 straipsnių pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2010 m. rugsėjo 15 d.), tačiau šio straipsnio 1 dalies 4 punktas keičiamas ar papildomas nebuvo.

19.4. Apibendrinant nurodytas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio (2003 m. lapkričio 20 d., 2008 m. gegužės 8 d., 2010 m. gegužės 18 d. redakcijos) nuostatas, šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad:

– nuo 2003 m. lapkričio 20 d. iki 2008 m. gegužės 8 d. buvo nustatytas reikalavimas kaip vienus iš pareiškinių dokumentų pateikti kiekvieno keliamo kandidato į Europos Parlamento narius pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus;

– nuo 2008 m. gegužės 8 d. teisinis reguliavimas papildytas tuo aspektu, kad nustatyti reikalavimai kaip vienus iš pareiškinių dokumentų pateikti ne tik kiekvieno keliamo kandidato į Europos Parlamento narius pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus, bet ir jo privačių interesų deklaraciją.

19.5. Taigi nuo 2003 m. lapkričio 20 d. iki dabar įstatymų leidėjas Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme laikosi pozicijos, kad kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų teikimas turi būti siejamas su atitinkamų deklaracijų (pagrindinių duomenų išrašų) teikimu.

Vadinasi, asmenų kandidatavimas į Europos Parlamento narius, reguliuojamas Seimo 2003 m. lapkričio 20 d. priimtame Rinkimų į Europos Parlamentą įstatyme (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), jau ilgą laiką grindžiamas inter alia principu, kad pajamų, turto ir su tuo galinčių būti susijusių interesų atskleidimas (deklaracijų teikimas) turi būti visų keliamų kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų pateikimo sudedamoji dalis.

25.1. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis (taikomais procedūriniais reikalavimais) siekiama užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus viešumą.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad rinkėjui reikšminga informacija apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus pagal Konstituciją gali būti laikomi inter alia kandidatų į politinių atstovaujamųjų institucijų narius įstatymo nustatyta tvarka pateikti atitinkami duomenys apie turtą, pajamas ir privačius interesus. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas visuomenės interesą būti informuotai, taip pat rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą gali siekti užtikrinti nustatydamas inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad kandidatai į politinių atstovaujamųjų institucijų narius deklaruotų turtą, pajamas ir privačius interesus.

25.2. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų užtikrintas Seimo rinkimų sąžiningumas ir skaidrumas – būtinos Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidos (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d. išvados).

Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina įstatymų leidėjui reguliuojant ir kitų rinkimų, inter alia rinkimų į Europos Parlamentą, santykius. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Europos Parlamentas nėra Tautos atstovybė, tačiau jis laikytinas politine atstovaujamąja Europos Sąjungos institucija, kurios rinkimų tvarką konkrečioje Europos Sąjungos valstybėje narėje nustato atitinkamos valstybės narės įstatymų leidėjas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutarimas).

25.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus (Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimas).

Ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina reguliuojant ir visus kitus rinkimų, inter alia Seimo rinkimų, taip pat rinkimų į Europos Parlamentą, santykius.

25.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), nėra nustatyta, ką konkrečiai (kokius konkrečius duomenis) turi apimti kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų dalimi esantys „gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindiniai duomenys“, „pajamų bei turto deklaracijų pagrindiniai duomenys“ ir „privačių interesų deklaracija“, t. y. ginčijamas reikalavimas apskritai kyla ne iš šioje konstitucinės justicijos byloje tiriamo teisinio reguliavimo, bet iš teisinio reguliavimo, nustatyto minėtose Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (2000 m. vasario 17 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), Valstybės politikų elgesio kodekso, Gyventojų turto deklaravimo įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (2002 m. liepos 2 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatose.

25.5. Pažymėtina, kad, kaip minėta, kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų dalimi esančių nurodytų deklaracijų duomenų tvarkymas, inter alia paskelbimas, reguliuojamas inter alia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu (2003 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 1 d. redakcijos), taigi jis nėra šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamo teisinio reguliavimo, įtvirtinto Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 38 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), 2 dalies 2 punkte (2008 m. balandžio 15 d. redakcija), Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 37 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2008 m. gegužės 8 d. redakcija), dalykas.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu įtvirtintas reikalavimas, kad teikiant kandidatų pareiškinius dokumentus būtų pateikti pajamų bei turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašai ir privačių interesų deklaracija, savaime nesuponuoja to, kad visi pateikti deklaracijų duomenys turi būti skelbiami, t. y. nesudaro prielaidų paskelbti visus pateiktus deklaracijų duomenis, inter alia tuos, kuriuos skelbti draudžiama pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą (2003 m. sausio 21 d., 2008 m. vasario 8 d. redakcijos).

25.6. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu visų kandidatų į Seimo narius, taip pat visų kandidatų į Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų teikimas siejamas su reikalavimu pateikti gyventojų pajamų mokesčio bei gyventojo turto deklaracijų pagrindinių duomenų išrašus ir privačių interesų deklaraciją.

25.7. Taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas jau ilgą laiką yra pasirinkęs tokį kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius pareiškinių dokumentų teikimo procedūrų teisinį reguliavimą, kuris apima inter alia atitinkamų deklaracijų (jų pagrindinių duomenų) pateikimą, t. y. teisės normos, nustatančios tam tikros rinkėjui reikšmingos informacijos apie kandidatų į Seimo narius, Europos Parlamento narius turtą, pajamas ir su tuo susijusius galimus interesus atskleidimą, istoriniu teisiniu požiūriu vertintinos kaip rinkimų teisinio reguliavimo tradicija. Tai laikytina pakankamai reikšminga aplinkybe ginčijamo (nurodyta apimtimi) rinkimų santykių teisinio reguliavimo kontekste.

25.8. Kaip minėta, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su rinkimų procedūromis, pagal Konstituciją gali nustatyti inter alia tokias konstituciškai pateisinamas pasyviosios rinkimų teisės įgyvendinimo procedūras, kuriomis (taikomais procedūriniais reikalavimais) siekiama užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus viešumą.

Minėta ir tai, kad rinkėjui reikšminga informacija apie pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančius subjektus pagal Konstituciją gali būti laikomi inter alia kandidatų į politinių atstovaujamųjų institucijų narius įstatymo nustatyta tvarka pateikti atitinkami duomenys apie turtą, pajamas ir privačius interesus.

Pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas visuomenės interesą būti informuotai, taip pat rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą gali siekti užtikrinti nustatydamas inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad kandidatai į politinių atstovaujamųjų institucijų narius deklaruotų turtą, pajamas ir privačius interesus.

2.1. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalyje, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Pretendentas – fizinis asmuo, atitinkantis įstatymų reikalavimus būti kandidatu ir galintis būti savarankišku politinės kampanijos dalyviu laikotarpiu nuo politinės kampanijos pradžios iki pareiškinių dokumentų pateikimo pabaigos, pareiškęs, kad kelsis kandidatu, sudaręs sutartį su politinės kampanijos iždininku ir Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka gavęs leidimą dalyvauti politinėje kampanijoje kaip savarankiškas politinės kampanijos dalyvis.“

2.2. Taigi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalyje, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, apibrėžiant pretendento – savarankiško politinės kampanijos dalyvio sąvoką buvo nustatyti reikalavimai asmeniui, kuris siekia juo būti, inter alia reikalavimas būti sudariusiam sutartį su politinės kampanijos iždininku.

2.3. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 5 straipsnyje „Fizinio asmens ar politinės partijos įregistravimas savarankišku politinės kampanijos dalyviu“, kurio 2 dalis, 3 dalies 2, 4 punktai, 4 dalies 3 punktas nurodyta apimtimi ginčijami šioje konstitucinės justicijos byloje, inter alia buvo nustatyta:

2.4. Taigi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo įtvirtintas inter alia reikalavimas subjektams, norintiems užsiregistruoti savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, būti sudariusiems sutartį su politinės kampanijos iždininku.

Savo ruožtu ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 5 straipsnio 3 dalies 2, 4 punktuose, buvo įtvirtinti inter alia reikalavimai politinei partijai registruojantis (persiregistruojant) savarankišku politinės kampanijos dalyviu ar tokiu dalyviu prašant įregistruoti kitą įstatyme numatytą subjektą pateikti sutarties su politinės kampanijos iždininku nuorašą (3 dalies 2 punktas), taip pat sutarties su minėto subjekto politinės kampanijos iždininku nuorašą (3 dalies 4 punktas), o ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, buvo įtvirtintas inter alia reikalavimas fiziniam asmeniui registruojantis savarankišku politinės kampanijos dalyviu pateikti sutarties su politinės kampanijos iždininku nuorašą.

Vadinasi, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje, 3 dalies 2, 4 punktuose, 4 dalies 3 punkte, savarankiškais politinės kampanijos dalyviais buvo registruojami tik tie subjektai, kurie buvo sudarę sutartį su politinės kampanijos iždininku.

2.5. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalyje, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, buvo nustatyta: „Politinės kampanijos finansinę apskaitą tvarko politinės kampanijos iždininkas, su kuriuo savarankiškas politinės kampanijos dalyvis turi pasirašyti politinės kampanijos finansavimo sutartį, atitinkančią Civilinio kodekso 6 knygos L skyriaus reikalavimus, taikomus turto patikėjimo sutarčiai.“

2.6. Taigi Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtintas inter alia reikalavimas savarankiškam politinės kampanijos dalyviui sudaryti sutartį su politinės kampanijos iždininku.

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta ir tai, kad politinės kampanijos iždininkas tvarko politinės kampanijos finansinę apskaitą.

2.7. Apibendrinant ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalyje, 5 straipsnio 2 dalyje, 3 dalies 2, 4 punktuose, 4 dalies 3 punkte, 20 straipsnio 2 dalyje, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad savarankiškam politinės kampanijos dalyviui (jo įregistravimui ir veiklai) buvo nustatytas reikalavimas būti sudariusiam sutartį su politinės kampanijos iždininku.

2.8. Ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalyje, 5 straipsnio 2 dalyje, 3 dalies 2, 4 punktuose, 4 dalies 3 punkte, 20 straipsnio 2 dalyje, aiškintinas kitų šio įstatymo nuostatų, įtvirtinančių politinės kampanijos iždininko teises ir pareigas, kontekste.

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) inter alia buvo nustatyta:

– „Politinės kampanijos iždininkas – fizinis asmuo, veikiantis savarankiško politinės kampanijos dalyvio vardu ir interesais turto patikėjimo sutarties pagrindu ir turintis šio įstatymo nustatytas teises ir pareigas“ (2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 14 dalis);

– „Auka laikoma priimta, kai politinės kampanijos iždininkas, patikrinęs, ar gauta auka atitinka šio įstatymo reikalavimus, užregistruoja auką ir aukos davėjui įteikia (išsiunčia) aukų lapą. Politinės kampanijos iždininkas gali kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją ir turi teisę gauti informaciją, kuri reikalinga priimti sprendimą, ar auka atitinka šio įstatymo reikalavimus“ (10 straipsnio 5 dalis);

– „Politinės kampanijos iždininkas:

2.9. Apibendrinant cituotas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas ir aiškinant jas kartu su Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 20 straipsnio 2 dalies nuostata, kad politinės kampanijos finansinę apskaitą tvarko politinės kampanijos iždininkas, pažymėtina, jog jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo nustatyta, kad politinės kampanijos iždininkas turto patikėjimo sutarties pagrindu tvarko savarankiško politinės kampanijos dalyvio politinės kampanijos finansinę apskaitą, inter alia kontroliuoja gaunamų aukų teisėtumą, įformina aukas ir skelbia duomenis apie jas, pasirašo politinės kampanijos finansinės apskaitos dokumentus, prižiūri, kad nebūtų viršytas maksimalus pagal įstatymą leistinas politinės kampanijos išlaidų dydis.

Vadinasi, pagal teisinį reguliavimą, įtvirtintą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), politinės kampanijos iždininkui buvo pavestos funkcijos, kuriomis siekta užtikrinti inter alia rinkimų politinės kampanijos finansavimo kontrolę.

2.10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos ir šios Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatos:

– „Politinės kampanijos finansavimo išlaidomis pripažįstamos politinės kampanijos laikotarpio įsipareigojimai ir išlaidos, skirtos: <...> 2) politinės kampanijos iždininko atlyginimui ir funkcijoms atlikti“ (16 straipsnio (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) 5 dalis);

– „Būti politinės kampanijos iždininku turi teisę tik Lietuvos Respublikos pilietis arba nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas“ (20 straipsnio 3 dalis);

– „Politinės kampanijos iždininku negali būti:

2.11. Šiame kontekste taip pat paminėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.959 straipsnio „Esminės turto patikėjimo sutarties sąlygos“ 1 dalyje nustatyta: „Turto patikėjimo sutartyje privalo būti nurodyta: <...> 3) patikėtinio atlyginimas ir jo mokėjimo tvarka, jeigu atlyginimą nustato sutartis.“

Vadinasi, pagal teisinį reguliavimą, įtvirtintą Civilinio kodekso 6.959 straipsnio 1 dalies 3 punkte, turto patikėjimo sutartis, kurios pagrindu veikia politinės kampanijos iždininkas, gali būti ir neatlygintinė.

2.12. Apibendrinant teisinį reguliavimą, nustatytą nurodytose Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16 straipsnio (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) 5 dalies, 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose, Civilinio kodekso 6.959 straipsnio 1 dalies 3 punkte, matyti, kad:

– asmeniui, galinčiam tapti politinės kampanijos iždininku, nebuvo nustatyta specialių tam tikro išsilavinimo ar profesinio pasirengimo reikalavimų;

– turto patikėjimo sutartis su politinės kampanijos iždininku galėjo būti neatlygintinė arba atlygintinė, o jei ji buvo atlygintinė, tai politinės kampanijos iždininko atlyginimui sumokėti galėjo būti panaudojamos lėšos, gautos iš Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme nurodytų politinių kampanijų finansavimo šaltinių, kadangi šis atlyginimas buvo pripažįstamas politinės kampanijos finansavimo išlaidomis.

2.13. Ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalyje, 5 straipsnio 2 dalyje, 3 dalies 2, 4 punktuose, 4 dalies 3 punkte, 20 straipsnio 2 dalyje, aiškintinas kitų šio įstatymo nuostatų, įtvirtinančių politinės kampanijos dalyvių veiklos pagrindus, kontekste.

Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) inter alia buvo nustatyta:

– „Politinė kampanija – šiame įstatyme nustatytu laikotarpiu politinės kampanijos dalyvių, rinkėjų ir kitų fizinių bei juridinių asmenų veikla, susijusi su Seimo, Respublikos Prezidento rinkimais, rinkimais į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų rinkimais ar referendumu, skirta rinkimų (referendumo) agitacijai, politinei reklamai ir jos finansavimui“ (2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 8 dalis);

– „Tik savarankiškais politinės kampanijos dalyviais registruoti <...> politinės partijos, pretendentai, kandidatas ar kandidatų sąrašas bei save iškėlę kandidatai <...> gali priimti aukas, įgyti turtines prievoles dėl išlaidų politinei kampanijai“ (3 straipsnio 6 dalis).

2.14. Apibendrinant cituotas Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nuostatas, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jose įtvirtintu teisiniu reguliavimu inter alia buvo nustatyta, jog kandidatai (jų sąrašai), asmenys, pareiškę, kad kelsis kandidatais, taip pat subjektai, keliantys kandidatus, rinkimų kampanijos laikotarpiu aukas gali priimti ir turtines prievoles dėl išlaidų politinei kampanijai įgyti tik tuomet, kai jie įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įregistruoti savarankiškais politinės kampanijos dalyviais.

2.15. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad politinės kampanijos, inter alia rinkimų kampanijos, laikotarpiu savarankiškais politinės kampanijos dalyviais galėjo būti įregistruoti ir atitinkamai aukas galėjo priimti bei turtines prievoles dėl išlaidų politinei kampanijai įgyti tik tie įstatyme nustatyti subjektai, kurie buvo sudarę sutartį su politinės kampanijos iždininku.

3.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau yra atskleista oficialioji konstitucinė demokratinės teisinės valstybės ir piliečių teisės dalyvauti valdant savo šalį samprata.

3.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinėje demokratijoje politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai. Šios institucijos negali būti formuojamos tokiu būdu, kad kiltų abejonių dėl jų legitimumo, teisėtumo, inter alia dėl to, ar renkant asmenis į politines atstovaujamąsias institucijas nebuvo pažeisti demokratinės teisinės valstybės principai. Priešingu atveju būtų pakirstas žmonių pasitikėjimas atstovaujamąja demokratija, valstybės institucijomis, pačia valstybe. Demokratiški rinkimai yra svarbi piliečių dalyvavimo valdant valstybę forma, kartu ir būtinas valstybės politinių atstovaujamųjų institucijų formavimo elementas. Rinkimai negali būti laikomi demokratiškais, o jų rezultatai – legitimiais ir teisėtais, jeigu rinkimai vyksta paminant Konstitucijoje įtvirtintus demokratinių rinkimų principus, pažeidžiant demokratines rinkimų procedūras (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada, 2008 m. spalio 1 d. nutarimas, 2008 m. lapkričio 7 d. išvada); įstatymų leidėjas įstatymu įtvirtindamas rinkimų teisės nuostatas yra įpareigotas laikytis šių Konstitucijoje įtvirtintų teisinio reguliavimo imperatyvų (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

Taip pat pažymėtina, jog ypač neleistina, kad rinkimų finansavimas būtų neskaidrus ar nekontroliuojamas, kad rinkimų kampanijoje būtų naudojamos tokios rinkimų technologijos, kurios prieštarauja moralei, teisingumui, visuomenės darnai (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d. išvada).

3.3. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjui iš Konstitucijos kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų Seimo rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą – būtinas Tautos pasitikėjimo savo atstovybe prielaidas (Konstitucinio Teismo 2004 m. lapkričio 5 d., 2008 m. lapkričio 7 d. išvados); ši oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata mutatis mutandis taikytina ir Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą teisiniam reguliavimui.

Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas rinkimų santykius, susijusius inter alia su rinkimų kampanijų, esančių rinkimų proceso dalimi, finansavimu ir jo kontrole, pagal Konstituciją turi diskreciją pasirinkti (įtvirtinti) tokias priemones, kurios užtikrintų rinkimų kampanijų sąžiningumą ir finansavimo skaidrumą.

6.1. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad rinkimų proceso sąžiningumą ir skaidrumą įstatymų leidėjas gali siekti užtikrinti nustatydamas inter alia tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų reikalaujama, kad lėšas, skirtas politinei kampanijai finansuoti, tvarkytų, jų rinkimo ir panaudojimo teisėtumą kontroliuotų ne rinkimų kampanijos dalyvis, o kitas atsakingas asmuo įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas yra saistomas iš Konstitucijos, inter alia proporcingumo principo, kylančių reikalavimų, t. y. jis negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, inter alia tokių reikalavimų minėtam atsakingam asmeniui, kurie dirbtinai pasunkintų pretendento būti kandidatu atitinkamuose rinkimuose galimybes dalyvauti rinkimų kampanijoje įgyvendinant Konstitucijoje garantuotą pasyviąją rinkimų teisę.

6.2. Pažymėtina, kad, kaip minėta, teisiniu reguliavimu, įtvirtintu nurodyta apimtimi ginčijamuose Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 2 straipsnio (2008 m. birželio 10 d. redakcija) 18 dalyje, 5 straipsnio 2 dalyje, 3 dalies 2, 4 punktuose, 4 dalies 3 punkte, 20 straipsnio 2 dalyje, savarankiškam politinės kampanijos dalyviui (jo įregistravimui ir veiklai) buvo nustatytas reikalavimas būti sudariusiam sutartį su politinės kampanijos iždininku.

Minėta ir tai, kad Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtintu teisiniu reguliavimu inter alia buvo nustatyta, jog kandidatai (jų sąrašai), asmenys, pareiškę, kad kelsis kandidatais, taip pat subjektai, keliantys kandidatus, rinkimų kampanijos laikotarpiu aukas gali priimti ir turtines prievoles dėl išlaidų politinei kampanijai įgyti tik tuomet, kai jie įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įregistruoti savarankiškais politinės kampanijos dalyviais.

Pažymėtina, kad, kaip minėta, Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) įtvirtintu teisiniu reguliavimu politinės kampanijos iždininkui buvo pavestos funkcijos, kuriomis siekta užtikrinti inter alia rinkimų politinės kampanijos finansavimo kontrolę.

Minėta ir tai, kad pagal teisinį reguliavimą, įtvirtintą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 16 straipsnio (2007 m. gegužės 10 d. redakcija) 5 dalies, 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose ir Civilinio kodekso 6.959 straipsnio 1 dalies 3 punkte:

– asmeniui, galinčiam tapti politinės kampanijos iždininku, nebuvo nustatyta specialių tam tikro išsilavinimo ar profesinio pasirengimo reikalavimų;

– turto patikėjimo sutartis su politinės kampanijos iždininku galėjo būti neatlygintinė arba atlygintinė, o jei ji buvo atlygintinė, tai politinės kampanijos iždininko atlyginimui sumokėti galėjo būti panaudojamos lėšos, gautos iš Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme nurodytų politinių kampanijų finansavimo šaltinių, kadangi šis atlyginimas buvo pripažįstamas politinės kampanijos finansavimo išlaidomis.

6.3. Taigi nėra pagrindo teigti, kad pagal visuminį teisinį reguliavimą, įtvirtintą Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), reikalavimo sudaryti sutartį su politinės kampanijos iždininku įgyvendinimas buvo susietas su tokiomis aplinkybėmis (sąlygomis), kurios galėtų iš esmės pasunkinti šio reikalavimo įvykdymą.

11.1. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatyme (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) inter alia nustatyta:

– „Pretendentas – fizinis asmuo, atitinkantis įstatymų reikalavimus būti kandidatu, laikotarpiu nuo politinės kampanijos pradžios iki pareiškinių dokumentų pateikimo pabaigos pareiškęs, kad kelsis kandidatu, sudaręs sutartį su politinės kampanijos iždininku ir Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatyta tvarka įregistruotas savarankišku politinės kampanijos dalyviu“ (2 straipsnio 17 dalis);

– „2. Asmenys, norintys užsiregistruoti savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, turi būti sudarę sutartį su politinės kampanijos iždininku <...>.

2) privalo šio įstatymo nustatyta tvarka pateikti politinės partijos įgalioto asmens pasirašytą turto patikėjimo sutarties su politinės kampanijos iždininku nuorašą <...>;

4) jeigu yra pateiktas teikimas (prašymas) registruoti kandidatą ar kandidatų sąrašą savarankišku politinės kampanijos dalyviu, turi būti pateikti atitinkamos sutarties su jo politinės kampanijos iždininku nuorašas <...>.

3) šio įstatymo nustatyta tvarka pasirašytą turto patikėjimo sutarties su politinės kampanijos iždininku nuorašą <...>“ (5 straipsnis);

– „Politinės kampanijos apskaitą tvarko politinės kampanijos iždininkas, su kuriuo asmuo, norintis registruotis savarankišku politinės kampanijos dalyviu, turi sudaryti turto patikėjimo sutartį <...>“ (21 straipsnio 2 dalis).

13.1. Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimų įstatymo (2008 m. birželio 12 d. redakcija) 36 straipsnio „Pareiškimas apie asmens dalyvavimą rinkimuose kandidatu į Respublikos Prezidentus“ (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 6 dalyje inter alia nustatyta: „Vyriausioji rinkimų komisija ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo pareiškimo gavimo patikrina, <...> ar jis yra įregistruotas savarankišku politinės kampanijos dalyviu <...>.“

13.2. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 39 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 4 dalyje nustatyta: „Patikrinusi ir nustačiusi, kad pateikti visi šiame įstatyme numatyti pareiškiniai dokumentai ir jie atitinka šio įstatymo reikalavimus, o kandidatą iškėlusi partija arba asmuo, išsikėlęs kandidatu, arba partijos iškeltas kandidatas vienmandatėje rinkimų apygardoje yra įregistruoti savarankiškais politinės kampanijos dalyviais, Vyriausioji rinkimų komisija sprendimą dėl kandidato registravimo ar atsisakymo registruoti turi priimti per 10 dienų po pareiškinių dokumentų pateikimo, bet ne vėliau kaip likus 31 dienai iki rinkimų.“

13.3. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo 38 straipsnio (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 4 dalyje inter alia nustatyta: „Patikrinusi pateiktus pareiškinius dokumentus ir nustačiusi, kad jie atitinka šio Įstatymo reikalavimus, o kandidatų į Europos Parlamento narius sąrašą iškėlusi partija yra įregistruota savarankiška politinės kampanijos dalyve, Vyriausioji rinkimų komisija sprendimą dėl kandidato registravimo turi priimti per 10 dienų nuo pareiškinių dokumentų pateikimo, bet ne vėliau kaip likus 31 dienai iki rinkimų.“

13.4. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 4 dalyje inter alia nustatyta: „4. Partija turi įteikti savivaldybės rinkimų komisijai šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 3) Vyriausiosios rinkimų komisijos išduotą <...> pažymą apie šios partijos įregistravimą savarankiška politinės kampanijos dalyve; 4) Vyriausiosios rinkimų komisijos išduotą pažymą apie kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašo įregistravimą savarankišku politinės kampanijos dalyviu arba pažymą apie tai, kad teikimas (prašymas) registruoti šį sąrašą savarankišku politinės kampanijos dalyviu nebuvo pateiktas.“

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 5 dalyje inter alia nustatyta: „Asmuo, nusprendęs išsikelti kandidatu į savivaldybės tarybos narius (toliau – pretendentas į kandidatus), <...> turi įteikti šiuos pareiškinius dokumentus: <...> 4) Vyriausiosios rinkimų komisijos išduotą pažymą apie kandidato į savivaldybės tarybos narius įregistravimą savarankišku politinės kampanijos dalyviu.“

13.5. Apibendrinant cituotas nuostatas, nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal jose nustatytą teisinį reguliavimą kandidatų registravimas Respublikos Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų rinkimuose, taip pat rinkimuose į Europos Parlamentą tiesiogiai susietas su kandidatų (jų sąrašų) ir (arba) kandidatus keliančių subjektų privalomu registravimu savarankiškais politinės kampanijos dalyviais Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka.

4.1. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 2 dalyje inter alia nustatyta: „Daugiamandatėje rinkimų apygardoje partija kandidatus į Seimo narius kelia pateikdama kandidatų sąrašą, kuriame kandidatai surašyti iš jos nustatytos eilės.“

4.2. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 43 straipsnyje nustatyta:

4.3. Taigi aiškinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą (nurodyta apimtimi) Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalyje, kartu su nustatytuoju Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 2 dalyje, 43 straipsnyje matyti, kad didesnis rinkimų slenkstis, t. y. aukštesnė minimalios gautinų rinkėjų balsų procentinės dalies riba (ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų), siejama su tokiu kandidatų sąrašu, kurį sudaro ir pateikia kelios partijos, o mažesnis rinkimų slenkstis, t. y. žemesnė minimalios gautinų rinkėjų balsų procentinės dalies riba (ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų), – su vienos partijos pateiktu kandidatų sąrašu.

Vadinasi, dviejų skirtingų dydžių rinkimų slenksčių įtvirtinimas ginčijamu teisiniu reguliavimu yra susietas su dviejų netapačių kandidatų sąrašų – tik vienos partijos kandidatų sąrašo ir kelių partijų jungtinio kandidatų sąrašo – galimybe dalyvauti skirstant Seimo narių mandatus daugiamandatėje Seimo rinkimų apygardoje.

4.4. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 1 straipsnyje inter alia nustatyta, kad Seimo nariai renkami vienmandatėse ir daugiamandatėje rinkimų apygardose pagal mišrią rinkimų sistemą, o 9 straipsnyje (2002 m. birželio 20 d. redakcija) – kad rinkimams organizuoti ir vykdyti Lietuvos Respublikos teritorija dalijama į 71 vienmandatę rinkimų apygardą, taip pat sudaroma viena daugiamandatė rinkimų apygarda, kurioje balsuoja visi rinkimų teisę turintys Lietuvos Respublikos piliečiai.

4.5. Taigi aiškinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalyje, kartu su nustatytuoju Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 1 straipsnyje, 9 straipsnyje (2002 m. birželio 20 d. redakcija) matyti, kad daugiamandatė rinkimų apygarda yra susijusi su tokia įstatymų leidėjo nustatyta mišria Seimo narių rinkimų sistema, pagal kurią 70 Seimo narių renkama pagal proporcinę rinkimų sistemą daugiamandatėje rinkimų apygardoje tik iš į politinių partijų sąrašus įrašytų kandidatų, o 71 Seimo narys renkamas pagal mažoritarinę rinkimų sistemą vienmandatėse rinkimų apygardose.

Vadinasi, ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalyje, apima tik dalies (mažiau nei pusės) Seimo narių mandatų paskirstymo kandidatų sąrašams būdą, t. y. neapima pagal mažoritarinę rinkimų sistemą vienmandatėse rinkimų apygardose vykstančių kitų (daugiau kaip pusės) Seimo narių rinkimų rezultatų (šiuos mandatus gavusių kandidatų) nustatymo procedūros.

5.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1992 m. liepos 9 d. priimto Seimo rinkimų įstatymo 76 straipsnyje inter alia buvo nustatyta: „Politinė partija ar visuomeninis politinis judėjimas (koalicija) gali gauti deputatų mandatus tik tuomet, jei už jo pateiktą kandidatų sąrašą balsavo ne mažiau kaip 4% rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.“

Taigi įstatymų leidėjas dar 1992 m. liepos mėn. nustatė tokį su Seimo narių rinkimais susijusių rinkimų santykių teisinį reguliavimą, kuris apėmė inter alia rinkimų slenkstį, t. y. minimalią gautinų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų procentinę ribą, kurią turi pasiekti kandidatų sąrašas. Slenksčio dydis buvo „ne mažiau kaip 4% <...>“.

5.2. Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 88 straipsnyje inter alia buvo nustatyta: „Partijos, politinės organizacijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jungtinis kandidatų sąrašas <...> gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.“

Taigi įstatymų leidėjas 1996 m. birželio 27 d., viena vertus, išplėtė rinkimų slenksčio kandidatų sąrašams taikymo apimtį (kartu išplėtė kandidatų sąrašų pateikimo ir registravimo galimybes), t. y. susiejo šį slenkstį ne tik su vienos partijos kandidatų sąrašu, bet ir su kelių partijų pateiktu jungtiniu kandidatų sąrašu, kita vertus, 1 procentu (iki 5 procentų) padidino rinkimų slenksčio dydį partijos kandidatų sąrašui ir nustatė ne mažesnį kaip 7 procentų rinkimų slenksčio dydį jungtiniam kandidatų sąrašui.

5.3. Kaip minėta, ginčijamoje (nurodyta apimtimi) Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta: „Partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jungtinis kandidatų sąrašas <...> gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.“

Palyginus cituotą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Seimo rinkimų įstatymo (1996 m. birželio 27 d. redakcija) 88 straipsnyje matyti, kad jis ginčijamu aspektu nepakito.

5.4. Paminėtina, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnis keičiamas ar papildomas nebuvo.

5.5. Apibendrinant nurodytą teisinio reguliavimo, įtvirtinto Seimo rinkimų įstatyme (1992 m. liepos 9 d., 1996 m. birželio 27 d., 2000 m. liepos 18 d. redakcijos), raidą pažymėtina, kad:

– nuo 1992 m. liepos 9 d. iki dabar įstatymų leidėjas nustato rinkimų slenkstį kandidatų į Seimo narius sąrašams;

– šio slenksčio dydis partijos kandidatų sąrašui pagal teisinį reguliavimą, nustatytą nuo 1992 m. liepos 9 d. iki 1996 m. birželio 27 d., buvo ne mažiau kaip 4 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, o nuo 1996 m. birželio 27 d. šis ribinis dydis padidintas 1 procentu; atitinkamas dydis jungtiniam kandidatų sąrašui nuo 1996 m. birželio 27 d. buvo ir šiuo metu yra nustatytas dviem procentais didesnis už minėtąjį vienos partijos kandidatų sąrašui nustatytą dydį.

Taigi įstatymų leidėjas nuo pat Seimo rinkimų įstatymo priėmimo 1992 m. liepos 9 d. buvo ir yra pasirinkęs rinkimų slenkstį kaip vieną iš priemonių (būdų) Seimo rinkimų rezultatų nustatymo procedūroms reguliuoti.

Vadinasi, toks rinkimų teisės institutas istoriniu teisiniu požiūriu vertintinas kaip rinkimų santykių, susijusių su Seimo narių rinkimais daugiamandatėje rinkimų apygardoje, teisinio reguliavimo Lietuvos Respublikoje tradicija.

10.1. Konstitucijos 4 straipsnyje įtvirtinta, kad aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus.

Pagal Konstitucijos 55 straipsnio 1 dalį Tautos atstovai – Seimo nariai renkami ketveriems metams remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu.

10.2. Pažymėtina, kad konstituciniai Tautos atstovybės – Seimo rinkimų santykių teisinio reguliavimo imperatyvai yra įtvirtinti ir kituose Konstitucijos straipsniuose, inter alia 56, 57, 58 straipsniuose.

10.3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra atskleista Seimo narių rinkimų konstitucinių pagrindų specifika, inter alia reikalavimai asmeniui, kuris gali būti renkamas Seimo nariu, taip pat atskleista oficialioji konstitucinė demokratiškų rinkimų, piliečių teisės dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus doktrina.

10.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog:

– vienas iš sprendimų priėmimo demokratinių principų yra daugumos principas (Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d., 2006 m. balandžio 4 d. nutarimai);

– nė viena rinkimų sistema neužtikrina, kad nustatyti rinkimų rezultatai atspindės kiekvieno rinkimuose dalyvavusio rinkėjo balsą ir kad kiekvienas kandidatas, už kurį balsavo bent kiek rinkėjų, dalyvaus skirstant mandatus, bet svarbu, kad ji nebūtų palanki tik kai kuriems pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems subjektams ir kad nebūtų sudaroma prielaidų neatspindėti daugumos rinkėjų valios (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 37 straipsnio 1 dalies (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ inter alia konstatavo, jog:

– Konstitucija nenustato konkrečios Seimo narių rinkimų sistemos; pagal Konstitucijos 55 straipsnio 3 dalies nuostatą tai palikta spręsti įstatymų leidėjui, kuris turi plačią diskreciją;

– iš Konstitucijos, inter alia jos 34, 55 ir 56 straipsnių, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu įtvirtinti Seimo narių rinkimų sistemą, nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, apimančią inter alia kandidatų į Seimo narius kėlimą, rinkimų agitaciją, balsavimo tvarką, rinkimų rezultatų nustatymą, rinkimų ginčų nagrinėjimo procedūras, reguliuoti kitus Seimo narių rinkimų santykius;

– įstatymu gali būti nustatyta vien proporcinė, vien mažoritarinė arba kitokia Seimo narių rinkimų sistema, inter alia mišri rinkimų sistema, kurioje yra derinamos proporcinė ir mažoritarinė rinkimų sistemos;

– visuotinai pripažįstama, kad pagal proporcinę parlamento rinkimų sistemą vienoje daugiamandatėje apygardoje paprastai (tradiciškai) dalyvauja į politinių partijų sąrašus įrašyti kandidatai.

Vadinasi, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti ir tokią Seimo rinkimų tvarką, pagal kurią sudaroma Seimo rinkimų daugiamandatė rinkimų apygarda ir joje varžosi kandidatų sąrašai, o rinkimų rezultatai šioje daugiamandatėje rinkimų apygardoje nustatomi atsižvelgiant į kandidatų sąrašų gautų rinkėjų balsų proporcijas.

10.5. Pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. gegužės 11 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 34 straipsnio, 83 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalių, Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ bei 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalies, 90 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ inter alia konstatavo, jog:

– įstatymų leidėjas, reguliuodamas savivaldybių tarybų narių rinkimų santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti renkamos atstovaujamosios institucijos rinkimų rezultatų nustatymo ir mandatų skirstymo būdus, įtvirtinti vadinamuosius rinkimų slenksčius;

– rinkimų slenkstis paprastai yra nustatomas siekiant išvengti didelio renkamos atstovaujamosios institucijos susiskaldymo į smulkias frakcijas (grupes), užtikrinti jos stabilumą;

– įstatymų leidėjo nustatytas rinkimų slenkstis renkant atstovaujamąją instituciją neturi būti toks didelis, kad sudarytų prielaidas neatspindėti įvairių rinkėjų interesų, pažeisti jų teisę dalyvauti sprendžiant savivaldos klausimus per demokratiškai išrinktus atstovus.

Pažymėtina, kad cituotos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos mutatis mutandis taikytinos įstatymų leidėjui pagal Konstitucijos 56 straipsnio 3 dalį nustatant Seimo narių rinkimų tvarką.

10.6. Pažymėtina ir tai, kad Seimo nesusiskaldymas į smulkias frakcijas (grupes) ir stabilumas yra konstitucinė vertybė, sudaranti prielaidas užtikrinti inter alia Vyriausybės, kurios veikla pagal Konstituciją, inter alia jos 67 straipsnio 7 punktą, 92 straipsnio 5 dalį, grindžiama Seimo, pritarusio jos programai, pasitikėjimu ir kuri, kaip nustatyta Konstitucijos 96 straipsnio 1 dalyje, solidariai atsako Seimui už bendrą savo veiklą, stabilumą.

10.7. Vadinasi, įstatymų leidėjas, nustatydamas Seimo narių rinkimų tvarką, inter alia Seimo rinkimų rezultatų nustatymo ir Seimo narių mandatų paskirstymo daugiamandatėje rinkimų apygardoje būdus, turi diskreciją nustatyti vadinamuosius rinkimų slenksčius, kuriais siekiama išvengti didelio Seimo susiskaldymo į smulkias frakcijas (grupes) ir užtikrinti jo darbo stabilumą, efektyvumą, t. y. nustatyti, kad paskirstant Seimo narių mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje dalyvauja tik tam tikrą rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų procentinę dalį gavę kandidatų sąrašai.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti rinkimų slenksčius kaip Seimo rinkimų rezultatų nustatymo ir Seimo narių mandatų paskirstymo daugiamandatėje rinkimų apygardoje būdą, yra saistomas Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisinės valstybės principo ir vienu iš jo elementų esančio proporcingumo principo.

13.1. Taigi įstatymų leidėjas, reguliuodamas su Seimo narių rinkimų rezultatų nustatymo procedūromis susijusius santykius, pagal Konstituciją gali pasirinkti rinkimų slenkstį kaip teisinį institutą ir turi diskreciją nustatyti konkrečią minimalią gautinų balsų procentinės dalies ribą.

13.2. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamoje Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalyje nustatyti skirtingi vadinamieji rinkimų slenksčiai skirtingiems kandidatų sąrašams, t. y. minimalios gautinų rinkėjų balsų procentinės dalies ribos, kurias pasiekę kandidatų sąrašai dalyvauja skirstant Seimo narių mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje; partijos kandidatų sąrašas turi gauti ne mažiau kaip 5 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, jungtinis kandidatų sąrašas – ne mažiau kaip 7 procentus rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų.

13.3. Taip pat pažymėtina, kad, kaip minėta, aiškinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą (nurodyta apimtimi) Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalyje, kartu su nustatytuoju Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 37 straipsnio (2008 m. balandžio 15 d. redakcija) 2 dalyje, 43 straipsnyje matyti, kad didesnis rinkimų slenkstis, t. y. aukštesnė minimalios gautinų rinkėjų balsų procentinės dalies riba (ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų), siejama su tokiu kandidatų sąrašu, kurį sudaro ir pateikia kelios partijos, o mažesnis rinkimų slenkstis, t. y. žemesnė minimalios gautinų rinkėjų balsų procentinės dalies riba (ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų), – su vienos partijos pateiktu kandidatų sąrašu. Vadinasi, dviejų skirtingų dydžių rinkimų slenksčių įtvirtinimas pagal ginčijamą teisinį reguliavimą yra susietas su dviem netapačiais kandidatų sąrašais – tik vienos partijos kandidatų sąrašu ir kelių partijų jungtiniu kandidatų sąrašu.

13.4. Pažymėtina, kad, kaip minėta, įstatymų leidėjas nuo pat Seimo rinkimų įstatymo priėmimo 1992 m. liepos 9 d. buvo ir yra pasirinkęs rinkimų slenkstį kaip vieną iš priemonių (būdų) Seimo rinkimų rezultatų nustatymo procedūroms reguliuoti, t. y. toks rinkimų teisės institutas istoriniu teisiniu požiūriu vertintinas kaip rinkimų santykių teisinio reguliavimo tradicija. Tai laikytina pakankamai reikšminga aplinkybe ginčijamo (nurodyta apimtimi) rinkimų santykių teisinio reguliavimo kontekste.

13.5. Pažymėtina ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyti rinkimų slenksčių dydžiai (5 ir 7 procentai) nėra tokie, kad sudarytų prielaidas neatspindėti įvairių rinkėjų interesų, pažeisti jų teisę dalyvauti valdant šalį per demokratiškai išrinktus atstovus. Šiame kontekste pažymėtina, kad 5 ir 7 procentų rinkimų slenksčių taikymas paskiausiuose Seimo rinkimuose 2008 m. lėmė, kad paskirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje iš viso dalyvavo septyni kandidatų sąrašai (Vyriausiosios rinkimų komisijos 2008 m. lapkričio 2 d. sprendimas Nr. 191 „Dėl 2008 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų galutinių rinkimų rezultatų“).

Pabrėžtina, kad Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalyje, kuri nurodyta apimtimi ginčijama šioje konstitucinės justicijos byloje, yra nustatyta ne tik minėti (vienam iš pareiškėjų abejonių keliantys) vadinamieji rinkimų slenksčiai (minimalios gautinų rinkėjų balsų procentinės dalies ribos), bet ir tai, kaip užtikrinama, kad už tuos kandidatų sąrašus, kurie dalyvauja skirstant mandatus daugiamandatėje rinkimų apygardoje, būtų balsavę ne mažiau kaip 60 procentų visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, t. y., kaip minėta, nustatyta, kad jeigu už kandidatų sąrašus, surinkusius ne mažiau kaip atitinkamai 5 arba 7 procentus rinkėjų balsų, yra balsavę mažiau kaip 60 procentų visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, kandidatų sąrašų, dalyvaujančių skirstant mandatus, skaičius didinamas į mandatų skirstymą įtraukiant lig tol skirstant mandatus nedalyvavusius kandidatų sąrašus, už kuriuos balsavo daugiausia rinkėjų, kol pasiekiama 60 procentų visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų riba.

13.6. Pažymėtina, kad ginčijamas teisinis reguliavimas nėra susietas su vienmandatėse rinkimų apygardose vykstančių 71 Seimo nario rinkimų sistema (mandatus laimėjusių kandidatų nustatymo procedūra), kuri suteikia alternatyvią galimybę įgyvendinti tiek pasyviąją, tiek aktyviąją rinkimų teisę.

Taigi ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalyje, buvo nustatyta viena iš sąlygų, kuriomis politinės partijos gali gauti tam tikro dydžio valstybės biudžeto dotaciją, – partija turi būti surinkusi ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija.

Vadinasi, sąlygos, kuriomis politinės partijos gali gauti valstybės biudžeto dotaciją, buvo siejamos inter alia su jų kandidatų atitinkamuose rinkimuose gautų rinkėjų balsų skaičiumi (procentine dalimi). Ši kandidatų gautų balsų dalis (ne mažiau kaip 3 procentai visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus atitinkamuose rinkimuose) laikoma juos iškėlusių partijų gautų balsų dalimi.

4.1. Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio „Rinkimų rezultatų nustatymas daugiamandatėje rinkimų apygardoje“ 2 dalyje inter alia nustatyta: „Partijos kandidatų sąrašas gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų. Jungtinis kandidatų sąrašas, sudarytas pagal šio įstatymo 43 straipsnį, gali gauti Seimo narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuomet, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.“

Taigi Seimo rinkimų įstatymo (2000 m. liepos 18 d. redakcija) 89 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyti vadinamieji rinkimų slenksčiai partijų ir jų jungtiniams kandidatų sąrašams, t. y. nustatyta, kad skirstant Seimo narių, renkamų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, mandatus dalyvauja tų partijų kandidatų sąrašai, už kuriuos balsavo ne mažiau kaip 5 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, taip pat tų politinių partijų jungtiniai kandidatų sąrašai, už kuriuos balsavo ne mažiau kaip 7 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

4.2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 83 straipsnio 2 dalyje inter alia buvo nustatyta: „Partijos kandidatų į savivaldybės tarybos narius sąrašas gali gauti savivaldybės tarybos narių mandatų (dalyvauja skirstant mandatus) tik tuo atveju, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 4 procentai, o už koalicijos kandidatų sąrašą – ne mažiau kaip 6 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.“

Taigi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 83 straipsnio 2 dalyje inter alia buvo nustatyti vadinamieji rinkimų slenksčiai partijų ir jų jungtiniams kandidatų sąrašams, t. y. buvo nustatyta, kad skirstant savivaldybių tarybų narių mandatus dalyvauja tų partijų kandidatų sąrašai, už kuriuos balsavo ne mažiau kaip 4 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų, taip pat tų politinių partijų koalicijų jungtiniai kandidatų sąrašai, už kuriuos balsavo ne mažiau kaip 6 procentai rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

4.3. Apibendrinant pažymėtina, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta minimali rinkėjų balsų skaičiaus riba, kurią pasiekusi politinė partija galėjo gauti tam tikro dydžio valstybės biudžeto dotaciją, buvo mažesnė negu nustatytos minimalios rinkėjų balsų skaičiaus ribos, kurias pasiekę politinių partijų kandidatų sąrašai (jungtiniai kandidatų sąrašai) dalyvauja skirstant Seimo ar savivaldybių tarybų narių mandatus.

Vadinasi, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos gauti tam tikro dydžio valstybės biudžeto dotaciją ir toms politinėms partijoms, kurių kandidatų sąrašai skirstant Seimo ar savivaldybių tarybų narių mandatus nedalyvavo.

5.1. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo 1990 m. rugsėjo 25 d. priimto Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo 12 straipsnyje buvo nustatyta: „Politinės partijos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti dotacijų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.“

Taigi įstatymų leidėjas dar 1990 m. pasirinko tokį santykių, susijusių su politinių partijų finansavimu, teisinio reguliavimo modelį, kuris siejamas inter alia su tam tikrų politinių partijų, kurioms atstovaujama valstybės parlamente, teise gauti dotacijų iš valstybės biudžeto.

5.2. Paminėtina, kad Politinių partijų įstatymo (1990 m. rugsėjo 25 d. redakcija) 12 straipsnis buvo keičiamas Seimo 1994 m. birželio 15 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo pakeitimo“ ir jame nustatyta: „Politinės partijos <...>, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seime, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti dotacijų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto.“ Taigi teisinis reguliavimas, įtvirtintas minėto įstatymo 12 straipsnyje (1994 m. birželio 15 d. redakcija), iš esmės liko nepakitęs: buvo įtvirtinta politinių partijų, kurioms atstovaujama Seime, teisė įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės biudžeto dotacijų.

5.3. Seimo 1999 m. sausio 12 d. priimtame Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo įstatyme buvo nustatyta:

– „Valstybės biudžeto dotacijos – politinėms partijoms <...> skirta bendra lėšų suma, nustatoma atitinkamų metų valstybės biudžeto savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme“ (11 straipsnis);

– „Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma toms politinėms partijoms <...>, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų ir politinių organizacijų keltus kandidatus ar jų sąrašus tuose Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus skirstoma valstybės biudžeto dotacija. <...>“ (13 straipsnio 2 dalis).

Taigi įstatymų leidėjas 1999 m. sausio 12 d. nustatė sąlygas, kuriomis politinės partijos gali gauti tam tikro dydžio valstybės biudžeto dotaciją, inter alia sąlygą, kad partija turi būti surinkusi „ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų <...> keltus kandidatus ar jų sąrašus tuose Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus skirstoma valstybės biudžeto dotacija“.

5.4. Seimo 1999 m. gruodžio 23 d. priimto Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme buvo numatyta valstybės biudžeto asignavimų (išlaidų) eilutė (skiltis) „Dotacija politinėms partijoms <...>“, jos tikslinė paskirtis („Politinių partijų <...> rėmimas“) ir lėšų suma (980 tūkst. Lt).

Taigi Seimas 1999 m. gruodžio 23 d. tvirtindamas valstybės biudžetą numatė inter alia valstybės biudžeto lėšų sumą, kuri, kaip tikslinė dotacija, skiriama politinių partijų veiklai paremti.

5.5. Minėta, kad ginčijamoje Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta: „Valstybės biudžeto dotacija paskirstoma toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo rinkimuose, savivaldybių tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija ir kurioms įstatymų nustatyta tvarka nėra sustabdyta teisė gauti valstybės biudžeto dotaciją.“

Palyginus Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Politinių partijų ir politinių organizacijų finansavimo įstatymo (1999 m. sausio 12 d. redakcija) 13 straipsnio 2 dalyje matyti, kad teisinis reguliavimas, nustatantis sąlygas, kuriomis politinės partijos gali gauti valstybės biudžeto dotaciją, šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu nepakito.

5.6. Paminėtina, kad Seimo 2000–2011 m. gruodžio (lapkričio) mėn. priimtuose įstatymuose, kuriais patvirtintas atitinkamų metų valstybės biudžetas, buvo (yra) nustatyta atitinkamo dydžio dotacija (asignavimai) politinėms partijoms: 2001 m. valstybės biudžete – 524 tūkst. Lt, 2002 ir 2003 m. – 483 tūkst. Lt, 2004 m. – 1 000 tūkst. Lt, 2005 m. – 3 000 tūkst. Lt, 2006 m. – 10 000 tūkst. Lt, 2007 m. – 15 000 tūkst. Lt, 2008 m. – 20 000 tūkst. Lt, 2009 m. – 17 000 tūkst. Lt, 2010 ir 2011 m. – 5 498 tūkst. Lt.

5.7. Apibendrinant nurodytą teisinį reguliavimą (jo raidą) pažymėtina, kad teisės normos, kuriomis nustatytas valstybės biudžeto dotacijos skyrimas politinėms partijoms ir jos paskirstymas toms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus atitinkamuose rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija, yra įstatymų leidėjo pasirinkto politinių partijų finansavimo šaltinių, būdų teisinio reguliavimo tradicija.

9.1. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau yra atskleista oficialioji konstitucinė demokratinės teisinės valstybės bei aktyviosios ir pasyviosios rinkimų teisės pagrindų samprata.

9.2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Pagal konstitucinį asmenų lygybės įstatymui principą reikalaujama, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo inter alia 2000 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygybės principas taikytinas ne tik fiziniams, bet ir juridiniams asmenims (Konstitucinio Teismo inter alia 1996 m. vasario 28 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Konstitucinio Teismo inter alia 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

9.3. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad:

– politinių partijų steigimosi tikslai ir veikla yra neatsiejami nuo viešosios valdžios siekio, taigi ir nuo dalyvavimo rinkimuose į atstovaujamąsias viešosios valdžios institucijas (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas);

– politinis siekis yra esminis partijos požymis, kuriuo ji skiriasi nuo kitų įstatymuose nustatytų teisinių formų kolektyvinių subjektų (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas);

– pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią politinėms partijoms arba jų iškeltiems bei remiamiems kandidatams dalyvauti Seimo narių rinkimuose (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 1 d. nutarimas).

9.4. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalį, kurioje piliečiams laiduota teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams), politinės partijos yra viena iš Konstitucijoje expressis verbis nurodytų piliečių laisvo vienijimosi formų.

Pažymėtina ir tai, kad politinių partijų tiesioginis įtvirtinimas Konstitucijos 35, 44, 83, 113, 114, 141 straipsniuose rodo jų politinio siekio, taip pat šio siekio įgyvendinimo specifiką.

Taigi pagal Konstituciją, inter alia Konstitucijos preambulėje įtvirtintą atviros pilietinės visuomenės siekį ir Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalyje laiduotą piliečių teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams), iš visų kolektyvinių subjektų teisinių formų, kurios gali būti nustatytos įstatymuose, viešosios valdžios siekiu ir konstituciškai garantuotu dalyvavimu Seimo narių rinkimuose išsiskiria politinės partijos; jei jų tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams, jos pagal Konstituciją traktuotinos kaip ypatingos ne tik viešosios valdžios institucijų rinkimų proceso, bet ir laikotarpiu tarp rinkimų kampanijų vykstančio viešojo politinio gyvenimo dalyvės, kurių įvairovė ir konkurencija, t. y. daugiapartinė sistema, sudaro prielaidas užtikrinti politinį pliuralizmą.

9.5. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pagal Konstitucijos 35 straipsnio 3 dalį turi reglamentuoti inter alia politinių partijų steigimą ir veiklą. Tai darydamas, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, gali nustatyti inter alia politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus ir šio finansavimo kontrolės tvarką.

Pažymėtina, kad Konstitucijoje nėra tiesiogiai nustatyti rinkimų kampanijų ir jų dalyvių, inter alia politinių partijų, finansavimo šaltiniai, būdai ir finansavimo kontrolės pagrindai, tačiau su tuo susiję principai atitinkamai kyla iš Konstitucijos, inter alia jos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, taip pat jos 35, 44, 83, 113, 114, 141 straipsniuose tiesiogiai įtvirtintų (expressis verbis nurodytų) partijų politinio siekio ir jo įgyvendinimo specifikos.

Taigi įstatymų leidėjas, pagal Konstituciją, inter alia jos 35 straipsnio 3 dalį, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla susijusius santykius, kartu gali nustatyti ir tokius politinių partijų finansavimo šaltinius, būdus, apimančius inter alia valstybės biudžeto lėšų skyrimą politinėms partijoms, kuriais siekiama užtikrinti, kad politinės partijos, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), turėtų galimybę šį rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą) stiprinti demokratiškais ir teisėtais politinio siekio įgyvendinimo būdais.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais ir kontrole, reguliavimo modelį, yra saistomas Konstitucijos, inter alia Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros pilietinės visuomenės siekio, t. y. negali sudaryti prielaidų paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti valstybės biudžeto lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, taip pat negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų sudarytos prielaidos gauti viešąjį (valstybinį) finansavimą partijoms, padariusioms įstatymų pažeidimus, kurie valstybės institucijų, turinčių teisę vykdyti politinės kampanijos finansavimo kontrolę, įvertinti kaip esminiai.

9.6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad:

– Konstitucijoje yra įtvirtintas atsakingo valdymo principas (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai);

– iš Konstitucijos, inter alia jos 128 straipsnio 2 dalies, kyla reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. kovo 20 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

9.7. Vadinasi, įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tokį santykių, susijusių su politinių partijų finansavimo šaltiniais, būdais, reguliavimo modelį, kuris apima valstybės biudžeto lėšų (asignavimų) skyrimą tokioms politinėms partijoms, kurių kandidatai atitinkamuose rinkimuose yra gavę reikšmingą rinkėjų pritarimą (pasitikėjimą), tačiau tokiu reguliavimu negali būti sudaryta galimybės gauti tiek valstybės biudžeto lėšų (asignavimų), kad atsirastų prielaidos paneigti ar iškreipti politinių partijų, kaip visuomeninių (nevalstybinių) organizacijų, prigimtį, daryti neigiamą įtaką daugiapartinės sistemos laisvai raidai, neproporcingai pasunkinti politinių partijų, neatitinkančių sąlygų, kuriomis galima gauti minėtų lėšų, galimybes įgyvendinti savo politinį siekį, pažeisti atsakingo valdymo, racionalaus valstybės turto tvarkymo principus.

12.1. Vadinasi, įstatymų leidėjas, reguliuodamas su politinių partijų steigimu ir veikla, inter alia jų finansavimo būdais, susijusius santykius, pagal Konstituciją gali inter alia nustatyti, kad ne visos įsteigtos ir veikiančios politinės partijos, bet tik tos, kurių kandidatai gauna atitinkamą (pakankamą) rinkėjų pritarimą viešosios valdžios institucijų rinkimuose, gali gauti tikslinę paskirtį turinčių valstybės biudžeto lėšų, skiriamų politinėms partijoms paremti.

12.2. Pažymėtina, kad, kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalyje, buvo nustatyta viena iš sąlygų, kuriomis politinės partijos gali gauti tam tikro dydžio valstybės biudžeto dotaciją, – partija turi būti surinkusi ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus tuose Seimo ir savivaldybių tarybų rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija. Vadinasi, sąlygos, kuriomis politinės partijos gali gauti valstybės biudžeto dotaciją, buvo siejamos inter alia su jų kandidatų atitinkamuose rinkimuose gautų rinkėjų balsų skaičiumi (procentine dalimi). Ši kandidatų gautų balsų dalis (ne mažiau kaip 3 procentai visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus atitinkamuose rinkimuose) laikoma juos iškėlusių partijų gautų balsų dalimi.

12.3. Minėta ir tai, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatyta minimali rinkėjų balsų skaičiaus riba, kurią pasiekusi politinė partija galėjo gauti tam tikro dydžio valstybės biudžeto dotaciją, buvo mažesnė negu nustatytos minimalios rinkėjų balsų skaičiaus ribos, kurias pasiekę politinių partijų kandidatų sąrašai (jungtiniai kandidatų sąrašai) dalyvauja skirstant Seimo ar savivaldybių tarybų narių mandatus. Vadinasi, ginčijamu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos gauti tam tikro dydžio valstybės biudžeto dotaciją ir toms politinėms partijoms, kurių kandidatų sąrašai skirstant Seimo ar savivaldybių tarybų narių mandatus nedalyvavo.

12.4. Pažymėtina, kad, kaip minėta, teisės normos, kuriomis nustatytas valstybės biudžeto dotacijos skyrimas politinėms partijoms ir jos paskirstymas toms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus atitinkamuose rinkimuose, pagal kurių rezultatus paskirstoma valstybės biudžeto dotacija, yra įstatymų leidėjo pasirinkto politinių partijų finansavimo šaltinių, būdų teisinio reguliavimo tradicija. Tai laikytina pakankamai reikšminga aplinkybe ginčijamo (nurodyta apimtimi) politinių partijų veiklos teisinio reguliavimo kontekste.

12.5. Pabrėžtina, jog, kaip minėta, ginčijamas teisinis reguliavimas lėmė, kad valstybės biudžeto dotacijų gaudavo 8–10 politinių partijų. Taigi toks teisinis reguliavimas, kuriuo sudaromos prielaidos kelioms partijoms gauti valstybės biudžeto dotacijų, nevertintinas kaip keliantis grėsmę politiniam pliuralizmui ar daugiapartiškumui.

17.1. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 15 straipsnyje „Valstybės biudžeto asignavimų politinės partijos veiklai finansuoti dydžio apskaičiavimo, paskirstymo ir mokėjimo tvarka“ inter alia nustatyta:

17.2. Palyginus Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2004 m. rugpjūčio 23 d. redakcija) 13 straipsnio 3 dalyje nustatytą ginčijamą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo (2010 m. gegužės 18 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalyje matyti, kad nors teisinis reguliavimas papildytas tuo aspektu, kad valstybės biudžeto lėšos politinėms partijoms paskirstomos ne tik pagal Seimo, savivaldybių tarybų, bet ir pagal rinkimų į Europos Parlamentą rezultatus, teisinis reguliavimas pareiškėjo ginčijamu aspektu, t. y. kad valstybės biudžeto lėšos paskirstomos toms politinėms partijoms, kurios yra gavusios ne mažiau kaip 3 procentus visų rinkėjų balsų, paduotų už politinių partijų kandidatus atitinkamuose rinkimuose, iš esmės nepakito.