Dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalies, 90 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį kandidatai, teismo pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, t. y. iš esmės pripažintos nepavojingomis, prilyginami kandidatams, teistiems už nusikalstamas veikas, kurios nėra dekriminalizuotos ir pagal galiojančius įstatymus pripažįstamos pavojingomis, užtraukiančiomis baudžiamąją atsakomybę, – abiem atvejais kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu rinkėjams apie kandidatų pripažinimą kaltais dėl nusikalstamų veikų pateikiama vienoda informacija, kuri rinkimų teisės požiūriu laikytina negatyvia, galinčia silpninti kandidatų galimybes būti išrinktiems ir atstovauti atitinkamos savivaldybės visuomenės interesams, – negali būti pateisinamas viešuoju interesu, siekiu informuoti rinkėjus apie kandidatus ar kitais teisėtais tikslais ir neproporcingai riboja pasyviąją nuolatinių savivaldybių gyventojų, pripažintų kaltais dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, jeigu tokios veikos vėliau dekriminalizuotos, rinkimų teisę, t. y. jų teisę būti išrinktiems. Todėl pareiškėjas abejoja ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktimi Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniams proporcingumo, teisingumo principams.

1.2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas, kad „kiekvienas kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis <...> įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės teismo nuosprendžiu (sprendimu) bet kada buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo“, nėra visiškai aiškus, nes kalbant apie tą patį laikotarpį iki 1990 m. kovo 11 d. vartojamos dvi skirtingos sąvokos, kuriomis įvardijami to laikotarpio teismai: „Lietuvos Respublikos teismai“ ir „okupaciniai teismai“, ir nėra vienareikšmiškai aišku, ar turėtų būtų viešai skelbiami dėl kandidatų priimti Lietuvos TSR teismų nuosprendžiai, teisės subjektams yra pasunkinta galimybė žinoti, ko iš jų reikalaujama. Taigi pareiškėjas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluotas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, atskleidžiančias teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo reikalavimų prasmę, abejoja ir dėl ginčijamos nuostatos atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.

1.1. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamoje nuostatoje vartojama sąvoka „bet kada“ reiškia ir laikotarpį iki 1990 m. kovo 11 d., šioje nuostatoje vartojama sąvoka „užsienio valstybė“ aiškintina kaip kita nei Lietuvos Respublika valstybė, kurios vardu buvo priimtas teismo nuosprendis (sprendimas), nepaisant to, ar tokia valstybė egzistavo ne ilgiau kaip iki 1990 m. kovo 11 d., ar iki 1990 m. kovo 11 d. ir po jos, taip pat nepaisant to, kokią dalį Lietuvos Respublikos teritorijos, apibrėžtos po 1990 m. kovo 11 d., užsienio valstybės jurisdikcija apėmė iki 1990 m. kovo 11 d.

1.2. Ginčijamoje nuostatoje vartojama sąvoka „sunkus ar labai sunkus nusikaltimas“ gali būti aiškinama atsižvelgiant į jos prasmę užsienio valstybės teisėje, taip pat atsižvelgiant į jos prasmę Lietuvos Respublikos teisėje. Galima tokia situacija, kad šios prasmės arba skirsis, arba jų apskritai nebus įmanoma nustatyti dėl to, kad jos nėra ar nebuvo apibrėžtos. Be to, galima ir tokia situacija, kad tai, kas pagal užsienio valstybės teisę buvo ar yra laikoma sunkiu ar labai sunkiu nusikaltimu, pagal Lietuvos Respublikos teisę apskritai nelaikoma nusikaltimu, tokia veika gali būti dekriminalizuota.

1.3. Ginčijamu teisiniu reguliavimu kandidatai, pripažinti kaltais dėl šiuo metu dekriminalizuotų veikų, yra prilyginami kandidatams, pripažintiems kaltais dėl veikų, kurios nėra dekriminalizuotos. Todėl reikalavimas viešai skelbti informaciją apie pripažinimą kaltu dėl veikos, kuri yra dekriminalizuota, negali būti pateisinamas jokiu teisėtu interesu ir yra neproporcingas pasyviosios rinkimų teisės apribojimas.

2.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 90 straipsnio 1 dalyje pateiktas pareigų, su kuriomis nesuderinamos savivaldybės tarybos nario pareigos, sąrašas negali būti laikomas baigtiniu.

2.2. Seimo atstovas pripažįsta, kad kai savivaldybės tarybos narys kartu yra ir savivaldybės tarybos sekretoriato vadovas, yra iškreipiama savivaldybės tarybos teisė prižiūrėti sekretoriato veiklą, nes susidaro situacija, kad savivaldybės tarybos narys netiesiogiai prižiūri savo veiklą savivaldybės tarybos sekretoriate ir yra pats sau atskaitingas.

2.3. Savivaldybės tarybos narys, kartu būdamas savivaldybės tarybos sekretoriato vadovas ir todėl tiesiogiai pavaldus merui, su savivaldybės tarybos kompetencija ir savivaldos teisės įgyvendinimu tiesiogiai susijusioje srityje tampa suvaržytas kito savivaldybės tarybos nario, t. y. mero, galinčio duoti jam privalomus nurodymus su savivaldos teisės įgyvendinimu susijusiais klausimais, valios ir nuomonės; tokiu atveju gali būti daromas konstituciškai nepateisinamas ir nepagrįstas poveikis savivaldybės tarybos nario apsisprendimui ir gali būti apribojama tokio savivaldybės bendruomenės atstovo laisvė ir nepriklausomumas įgyvendinant savivaldybės tarybos nario funkcijas.

2.4. Pasak Seimo atstovo, savivaldybės tarybos sekretoriatas nėra tipinis vidinis savivaldybės tarybos struktūrinis vienetas, nes iš esmės turi išorinio savivaldybės tarybos struktūrinio vieneto bruožų.

6.1. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, kuris likus 65 dienoms iki rinkimų yra nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo nuosprendį, teismo pripažintas neveiksniu arba nepakaltinamu, taip pat užsienio valstybės pilietis, kurio pasyvioji rinkimų teisė yra teismo apribota valstybėje, kurios pilietis jis yra.

Teisinis reguliavimas, pagal kurį savivaldybės tarybos nariu negali būti renkamas asmuo, likus 65 dienoms iki rinkimų nebaigęs atlikti bausmės pagal teismo nuosprendį, nepaneigia asmens, kuris teismo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, teisės būti renkamam savivaldybės tarybos nariu, jeigu jis atliko bausmę pagal teismo nuosprendį (anksčiau kaip likus 65 dienoms iki rinkimų).

6.2. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 35 straipsnio 4 dalies 2 punkte, 5 dalies 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės rinkimų komisijai turi būti įteikta inter alia užpildyta kandidato į savivaldybės tarybos narius anketa, kurioje pagal šio straipsnio 12 dalį kandidatas į savivaldybės tarybos narius turi įrašyti inter alia tai, ar neturi nebaigtos atlikti teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, o jei jis yra kitos valstybės pilietis, taip pat turi nurodyti, ar jo pasyvioji rinkimų teisė nėra apribota valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar eina pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, taip pat ar yra kitos valstybės renkamos valdžios institucijos narys, atsakyti į šio įstatymo 89 straipsnyje nurodytus klausimus. Šioje anketoje taip pat gali būti pateikiama kitų Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytų papildomų klausimų, į kuriuos asmuo gali ir neatsakyti.

Taigi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga viešai paskelbti informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, suprantama kaip jo pareiga kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje įrašyti tokią informaciją.

6.3. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog savivaldybės rinkimų komisija, nustačiusi, kad pateikti pareiškiniai dokumentai atitinka šio įstatymo reikalavimus, priima sprendimą įregistruoti kandidatą; 6 dalyje nustatyta, kad jeigu po kandidato įregistravimo Vyriausioji rinkimų komisija nustato, jog šis kandidatas neatitinka šio įstatymo 2 straipsnyje nustatytų reikalavimų, taip pat jeigu kandidatas atsisako pateikti inter alia šio įstatymo 35 straipsnio 4 dalies 2 punkte ar 5 dalies 2 punkte nurodytus dokumentus, juos pateikia klaidingus arba jų nepateikia Vyriausiosios rinkimų komisijos nustatytu laiku, Vyriausioji rinkimų komisija panaikina atitinkamai to kandidato registravimą arba atšaukia tos partijos kandidatų sąrašo (jungtinio sąrašo) paskelbimą.

Taigi tiek informacijos apie tai, kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nepaskelbimas, tiek klaidingos informacijos paskelbimas yra pagrindas inter alia neregistruoti asmens kandidatu į savivaldybės tarybos narius, panaikinti kandidato registravimą.

Pažymėtina, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 19 straipsnio 1 dalį savivaldybės rinkimų komisijos sprendimas neregistruoti kandidato į savivaldybės tarybos narius gali būti skundžiamas Vyriausiajai rinkimų komisijai (2 punktas), o Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (3 punktas).

7.1. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnyje įtvirtinta pareiga viešai paskelbti informaciją apie tai, kad kandidatas teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, nėra siejama su teistumu, ji išlieka ir teistumui išnykus (jam pasibaigus ar jį panaikinus).

Šiame kontekste pažymėtina, kad sąvoka „teistumas“ įtvirtinta Seimo 2000 m. rugsėjo 26 d. priimtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymu patvirtintame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, įsigaliojusiame 2003 m. gegužės 1 d. Pagal Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) turinčiais teistumą laikomi už nusikaltimo padarymą nuteisti asmenys, kuriems įsiteisėjo Lietuvos Respublikos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Baudžiamojo kodekso 97 straipsnio 1, 6 dalyse (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcijos), aiškinant jas kartu, nustatyta, kad kai sueina nustatyti teistumo terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais teismui skiriant bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą, sprendžiant dėl kaltininko atleidimo nuo bausmės ar baudžiamosios atsakomybės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą ar bausmės pakeitimo švelnesne bausme, taip pat pripažįstant asmenį pavojingu recidyvistu.

Pažymėtina, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas.

Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Taigi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kandidato į savivaldybės tarybos narius pareiga anketoje nurodyti informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, „nesvarbu, ar teistumas pasibaigęs ar panaikintas“, nėra ribojama jokiu terminu ar kitu juridiniu faktu, kuriam suėjus (įvykus) asmuo nebeprivalėtų viešai skelbti minėtos informacijos.

7.2. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog kandidatas į savivaldybės tarybos narius neprivalo viešai paskelbti, jeigu jis okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei, o savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės tokiu atveju neturi būti pažymėta „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas 1990 m. gegužės 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ (įsigaliojo 1990 m. gegužės 9 d.). Šio įstatymo preambulėje konstatuota, kad Lietuvos gyventojų pasipriešinimas agresijai ir okupaciniams režimams neprieštaravo nacionalinei ir tarptautinei teisei; pažymėta, kad represijas prieš asmenis vykdė TSRS teismai ir neteisminiai organai, hitlerinės Vokietijos ir krašto teismai, taip pat buvusios Lietuvos TSR teismai; nurodyta, kad šis įstatymas priimamas siekiant pašalinti represijų pasekmes ir atkurti teisingumą.

Šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas: inter alia Seimo 1998 m. kovo 12 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atstatymo“ pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 1998 m. kovo 25 d.), kuriuo jis buvo išdėstytas nauja redakcija ir pavadintas Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu; Seimo 2008 m. lapkričio 13 d. priimtu Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymu (įsigaliojusiu 2008 m. lapkričio 29 d.), kuriuo šis įstatymas buvo išdėstytas nauja redakcija.

Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatyme (2008 m. lapkričio 13 d. redakcija) inter alia paskelbta, kad Lietuvos gyventojai, kurie tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų buvo represinių organų nuteisti pagal RTFSR baudžiamąjį kodeksą (1926 m.), kitų TSRS respublikų baudžiamuosius įstatymus, taip pat kitus TSRS, RTFSR bei kitų buvusių sovietinių respublikų norminius aktus, hitlerinės Vokietijos baudžiamuosius nuostatus arba vietos įstatymus (1941–1944 m.) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, taip pat nuteisti pagal buvusios Lietuvos TSR baudžiamojo kodekso 62, 63, 66–68, 70, 73, 79–82, 88, 89, 199¹, 210, 211 straipsnius, o po 1990 m. kovo 11 d. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m.) 259, 260, 261, 263 straipsnius ir atitinkamus buvusių TSRS respublikų baudžiamųjų kodeksų straipsnius, yra nekalti Lietuvos Respublikai ir atkuriamos visos jų pilietinės teisės (1 straipsnio 1 dalis); nustatyta, kad minėta nuostata netaikoma asmenims, dalyvavusiems darant Baudžiamojo kodekso XV skyriuje numatytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, kuriems pagal Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalį nėra senaties, taip pat dalyvavusiems beginklių civilių žmonių žudynėse ar kankinimuose (2 straipsnio 1 dalis).

Taigi šiuo įstatymu asmenys, represuoti (inter alia nuteisti) už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, buvo paskelbti nekaltais ir nustatyta, kad visos tokių asmenų pilietinės teisės atkuriamos įstatyme nurodytų valstybės institucijų sprendimu.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neprivaloma viešai skelbti, jeigu kandidatas į savivaldybės tarybos narius okupacinio režimo teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybei, nėra suderinta su minėtomis Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (2008 m. lapkričio 13 d. redakcija) nuostatomis, nes ne dėl visų okupacinio režimo metu nusikaltimais valstybei laikytų nusikaltimų kaltais pripažinti asmenys minėtu įstatymu paskelbti nekaltais ir atkurtos visos jų pilietinės teisės; taip pat minėtu įstatymu yra atkurtos pilietinės teisės ir tų asmenų, kurie okupacinio režimo metu buvo represuoti už tam tikras veikas, kurios nebuvo laikomos nusikaltimais valstybei (kaip minėta, išskyrus asmenis, dalyvavusius darant Baudžiamojo kodekso XV skyriuje numatytus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, kuriems pagal Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalį nėra senaties, taip pat dalyvavusius beginklių civilių žmonių žudynėse ar kankinimuose).

7.3. Minėta, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad kandidatas, jeigu jis teismo (Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje minėtos nusikalstamos veikos, apie tai privalo viešai paskelbti, nurodydamas tai kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, o savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie tokio kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, neatsižvelgiant į tai, ar tokia veika vėliau nėra dekriminalizuota, t. y. baudžiamosios teisės požiūriu nėra pripažinta nepavojinga ir nebeužtraukiančia baudžiamosios atsakomybės.

Paminėtina, kad galima tokia situacija, jog tai, kas pagal užsienio valstybės teisę yra (buvo) laikoma nusikalstama veika, pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama veika. Galima ir tokia situacija, kad asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokią veiką, kuri pagal užsienio valstybės teisę yra (buvo) laikoma nusikalstama, pagal Lietuvos Respublikos teisę būtų laikomas politinio pobūdžio persekiojimu.

Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 71 straipsnio „Asmenų išdavimas iš Lietuvos Respublikos (ekstradicija) arba perdavimas Tarptautiniam baudžiamajam teismui“ (2002 m. kovo 14 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neišduodamas, inter alia jeigu padaryta veika pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą nelaikoma nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (1 punktas), taip pat jeigu asmuo persekiojamas už politinio pobūdžio nusikaltimą (3 punktas).

Taip pat pažymėtina, kad Seimas 1997 m. spalio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos 1970 metų Europos konvencijos dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo ratifikavimo įstatymą, įsigaliojusį 1997 m. lapkričio 7 d., kuriuo ratifikavo (su pareiškimu ir išlygomis) 1970 metų Europos konvenciją dėl tarptautinio baudžiamųjų nuosprendžių pripažinimo, pasirašytą 1995 m. liepos 10 d. Strasbūre. Šios konvencijos 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad susitariančioji valstybė nevykdo kitos valstybės paskirtos sankcijos, jeigu pagal jos įstatymus veika, dėl kurios buvo paskirta sankcija, nebūtų laikoma teisės pažeidimu jos teritorijoje, o asmuo, kuriam sankcija yra paskirta, nebūtų baudžiamas, jeigu toji veika būtų padaryta jos teritorijoje.

Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą net ir tais atvejais, kai užsienio valstybės teismo kaltu pripažinto asmens padaryta veika pagal Lietuvos Respublikos teisę nebuvo ir nėra laikoma nusikalstama veika arba asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokią veiką laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, asmuo apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl minėtos veikos (išskyrus atvejus, kai tokia veika okupacinio režimo metu buvo laikoma nusikaltimu valstybei), privalo nurodyti kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje, o savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie tokio kandidato pavardės turi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“.

10.1. Vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra proporcingumo principas, kuris reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. lapkričio 9 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimai).

10.2. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 3 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. gegužės 13 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai).

10.3. Aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos garantuojama asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu – svarbi asmens konstitucinė teisė (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas); Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostata „teisę būti išrinktam nustato <...> rinkimų įstatymai“ reiškia, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus rinkimų įstatymuose nustatyti tokius reikalavimus (sąlygas) asmeniui, kuris gali būti renkamas, kurie yra konstituciškai pagrįsti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad asmens teisė įstatyme numatytomis sąlygomis būti renkamam savivaldybės tarybos nariu yra įtvirtinta ir Konstitucijos 119 straipsnyje, kurio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, o šio straipsnio 3 dalies nuostata, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą įstatymu nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką; Konstitucijoje numatytų politinių atstovaujamųjų institucijų formavimui yra keliami ypatingi reikalavimai; įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų rinkimų proceso skaidrumą – būtiną prielaidą rinkėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

Rinkimai, taip pat ir savivaldybių tarybų, yra politinis procesas. Rinkimų teisė (ir aktyvioji, ir pasyvioji) yra glaudžiai susijusi su Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos piliečio teise dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimas), kuri įgyvendinama inter alia dalyvaujant formuojant politines atstovaujamąsias institucijas (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas).

10.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad teisę būti išrinktam nustato rinkimų įstatymai, 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, taip pat iš šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų tvarką, inter alia tai, kokią informaciją rinkėjams turi viešai pateikti asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, taip pat konkrečius reikalavimus, kaip ši informacija turėtų būti pateikiama, kad rinkėjai būtų tinkamai informuoti.

10.5. Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, užtikrindamas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią, inter alia užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą, pasyviąją rinkimų teisę įgyvendinančių subjektų sąžiningą konkurenciją ir rinkėjams reikšmingos informacijos apie juos viešumą.

10.6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės, demokratinės valstybės pagrindų yra konstitucinė teisė gauti informaciją, ji įtvirtinta Konstitucijos 25 straipsnyje.

Konstitucija garantuoja ir saugo visuomenės interesą būti informuotai (inter alia Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugsėjo 19 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimai). Konstitucinė teisė gauti informaciją – svarbi prielaida įgyvendinti įvairias Konstitucijoje įtvirtintas asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas).

Taigi Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies ir 119 straipsnio 2 dalies nuostatas aiškinant kartu su 25 straipsnyje įtvirtinta inter alia visuomenės teise gauti informaciją pažymėtina, kad visuomenės interesas būti informuotai ypač svarbus politinių atstovaujamųjų institucijų, inter alia savivaldybių tarybų, rinkimų procese. Rinkimų procese turi būti sudarytos realios galimybės aktyviąją rinkimų teisę įgyvendinantiems asmenims, sprendžiantiems dėl kandidato tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu, gauti informaciją apie svarbius tokio asmens gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Rinkėjui reikšminga informacija laikytina ir tokia informacija, kad asmuo, siekiantis būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas kandidato pareigą viešai paskelbti, jeigu jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turėtų nustatyti konkrečius reikalavimus, kaip tokia informacija turėtų būti pateikiama tinkamai ir neklaidinant rinkėjų, inter alia, kad kandidatas turi nurodyti, kada, dėl kokios būtent nusikalstamos veikos ir kurios valstybės įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu.

10.7. Minėta, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalį kandidatas į savivaldybės tarybos narius privalo viešai paskelbti (nurodyti kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje), kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, net ir tuo atveju, jeigu jos vėliau dekriminalizuotos, t. y. baudžiamosios teisės požiūriu yra pripažintos nepavojingomis ir nebeužtraukiančiomis baudžiamosios atsakomybės, taip pat jeigu jis užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokias veikas laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, išskyrus atvejus, kai tokia veika okupacinio režimo metu buvo laikoma nusikaltimu valstybei.

Tai, kad veika, dėl kurios padarymo asmuo teismo buvo pripažintas kaltu, vėliau pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus buvo pripažinta nenusikalstama (dekriminalizuota), nereiškia, kad toks asmuo gali būti laikomas praeityje nepadariusiu nusikalstamos veikos. Pažymėtina ir tai, kad jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, tai nereiškia, kad asmens pripažinimas kaltu dėl tokios veikos nėra svarbus gyvenimo faktas.

Taigi informacija apie tai, kad asmenys, siekiantys būti išrinkti savivaldybių tarybų nariais, teismo buvo pripažinti kaltais dėl minėtų nusikalstamų veikų, net ir tais atvejais, kai jos vėliau dekriminalizuotos, taip pat tais atvejais, kai veikos, dėl kurių asmenys užsienio valstybės teismo buvo pripažinti kaltais, pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba asmenų patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už tokias veikas laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, yra svarbi rinkėjams apsisprendžiant dėl kandidatų tinkamumo renkamoms pareigoms, nes suteikia galimybę sužinoti apie svarbius jų gyvenimo faktus, galinčius turėti reikšmės atstovaujant rinkėjų interesams ir tvarkant viešuosius reikalus. Pažymėtina, kad asmuo, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodydamas informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turi galimybę tokią veiką konkrečiai nurodyti ir pateikti pakankamai plačią ir išsamią informaciją apie ją. Taip sudaromos pakankamos prielaidos rinkėjams tinkamai įvertinti tokią informaciją ir apsispręsti dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu.

10.8. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas asmeniui, siekiančiam būti išrinktam savivaldybės tarybos nariu, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje pateikti informaciją apie tai, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) jis buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, neatsižvelgiant į tai, kad ji vėliau dekriminalizuota, taip pat į tai, kad asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, atitinka teisėtą ir visuomenei svarbų tikslą – jos interesą būti informuotai renkant savivaldybių tarybų narius, nesuvaržo asmens, kuris siekia būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, teisių labiau negu reikia šiam tikslui pasiekti, negali būti traktuojamas kaip neproporcingas ir nepaneigia Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės, todėl yra konstituciškai pagrįstas.

10.9. Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, nepažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės įstatymui principo, Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos asmens teisės būti renkamam, lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės, konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia iš jo kylančių teisingumo, proporcingumo principų.

10.10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kandidatas turi viešai paskelbti, jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11.1. Minėta, jog aiškindamas Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies nuostatas Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją įstatymu reguliuojant rinkimų santykius turi būti užtikrinta inter alia lygi visų kandidatų pasyvioji rinkimų teisė; Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.

11.2. Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos 119 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių tarybų nariai renkami remiantis visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, taip pat iš šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustato įstatymas, įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką; įstatymų leidėjas taip pat turi užtikrinti rinkimų proceso skaidrumą – būtiną prielaidą rinkėjams pasitikėti atstovaujamąja institucija; be to, užtikrindamas piliečių teisę dalyvauti valdant savo šalį inter alia per demokratiškai išrinktus atstovus, jis turi sudaryti prielaidas atspindėti rinkėjų valią.

11.3. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad vienas esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis tikrumas ir teisinis aiškumas; šis imperatyvas suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas yra konstitucinis teisingumo principas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai), kuris gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą (inter alia Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

Taip pat minėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo elemento – proporcingumo principo – kyla reikalavimas, kad įstatyme numatytos priemonės atitiktų teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės būtų būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržytų asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

11.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, vykdydamas iš Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalyje, 119 straipsnio 2, 3 dalyse įtvirtintų nuostatų kylančią pareigą įstatymu nustatyti savivaldybių tarybų rinkimų organizavimo pagrindus ir tvarką, turi diskreciją inter alia nustatyti, kokią informaciją apie kandidatus į savivaldybių tarybų narius rinkėjams turi pateikti rinkimus organizuojančios institucijos ir kaip ji turi būti pateikiama. Tačiau ši įstatymų leidėjo diskrecija nėra absoliuti. Nustatydamas, kokią informaciją apie kandidatus turi pateikti rinkimus organizuojančios institucijos ir kaip ji turi būti pateikiama, įstatymų leidėjas turi užtikrinti iš Konstitucijos kylančius imperatyvus, inter alia lygią pasyviąją rinkimų teisę, ją įgyvendinančių subjektų sąžiningos konkurencijos rinkimuose, rinkimų proceso skaidrumo, teisingumo principus. Taigi, įtvirtindamas rinkimus organizuojančių institucijų pareigą rinkėjams pateikti informaciją apie kandidato pripažinimą kaltu dėl nusikalstamos veikos, įstatymų leidėjas turėtų nustatyti, kaip tokia informacija turėtų būti tinkamai pateikta, kad rinkėjai galėtų apsispręsti dėl kandidato tinkamumo.

11.5. Minėta, kad pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalį savivaldybės rinkimų komisijai kyla pareiga visais atvejais, neatsižvelgiant į tai, kada, dėl kokios būtent nusikalstamos veikos ir kurios valstybės įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) asmuo buvo pripažintas kaltu, be to, į tai, ar tokia veika vėliau nėra dekriminalizuota, taip pat į tai, ar asmuo užsienio valstybės teismo nebuvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės pažymėti vienodai: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“.

Pažymėtina, kad kandidato plakato ar plakato su kandidatų sąrašu paskirtis yra informuoti apie rinkimuose į savivaldybės tarybą kandidatuojančius asmenis, o ne pateikti išsamią informaciją apie visus svarbius jų gyvenimo faktus.

Pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti, kad apie ypač svarbius kandidato į savivaldybės tarybos narius gyvenimo faktus (inter alia kad toks asmuo teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę yra laikoma nusikalstama), kurie gali turėti esminę reikšmę rinkėjams apsisprendžiant dėl kandidato tinkamumo renkamoms pareigoms, rinkėjai turėtų būti informuojami inter alia atitinkamai pažymint rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu.

11.6. Minėta, jog rinkėjui reikšminga informacija turi būti laikoma ir tokia informacija, kad asmuo, siekiantis būti išrinktas savivaldybės tarybos nariu, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, taip pat užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu.

Šiame nutarime konstatuota, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad kandidatas turi viešai paskelbti (nurodyti kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje), jeigu jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat minėta, kad asmuo pagal šio įstatymo 89 straipsnio 1 dalį kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje turi nurodyti, jeigu užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu.

Pažymėtina, kad kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje ir kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu informacijos apie asmenis, siekiančius būti išrinktais savivaldybės tarybos nariais, viešo paskelbimo būdas iš esmės skiriasi.

Minėta, kad asmuo, kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodydamas informaciją apie tai, kad jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, turi galimybę tokią veiką konkrečiai nurodyti ir pateikti pakankamai plačią ir išsamią informaciją apie ją; taip sudaromos pakankamos prielaidos rinkėjams tinkamai įvertinti tokią informaciją ir apsispręsti dėl asmens tinkamumo būti savivaldybės tarybos nariu.

11.7. Pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalį, kaip minėta, asmeniui kandidato į savivaldybės tarybos narius anketoje nurodžius, jog jis teismo buvo pripažintas kaltu dėl šioje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, visais atvejais, neatsižvelgiant į tai, ar tokia veika vėliau nėra dekriminalizuota, taip pat į tai, ar asmuo užsienio valstybės teismo nebuvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, savivaldybės rinkimų komisijai kyla pareiga leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės pažymėti vienodai: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“.

Pažymėtina, kad tarp nusikalstamų veikų, kurios vėliau dekriminalizuotos, taip pat pagal užsienio valstybės teisę nusikalstamomis laikomų veikų, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikomos nusikalstamomis arba už kurias patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, ir veikų, kurios pagal Lietuvos Respublikos teisę yra laikomos nusikalstamomis, yra esminis skirtumas. Todėl negali būti nustatyta rinkimus organizuojančių institucijų pareiga iš esmės skirtingą minėtą informaciją leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu pateikti vienodai, kad nebūtų sudaroma prielaidų rinkėjus suklaidinti, nes iš esmės skirtinga informacija apie kandidatus gali būti įvertinta vienodai, kaip negatyviai juos apibūdinanti; taip rinkėjams pasunkinama galimybė teisingai apsispręsti dėl kandidato tinkamumo renkamoms pareigoms.

Vadinasi, teisiniu reguliavimu, pagal kurį rinkimus organizuojančios institucijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu visais atvejais turi informuoti, pateikdamos vienodą įrašą „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, – ir tada, kai asmens padaryta veika yra laikoma nusikalstama, ir tada, kai tokia veika pagal Lietuvos Respublikos teisę jau nėra arba niekada ir nebuvo laikoma pavojinga visuomenei, – pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas, kandidatams nesudaroma sąžiningos konkurencijos rinkimuose sąlygų.

11.8. Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 89 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad savivaldybės rinkimų komisijos leidžiamame kandidato plakate ar plakate su kandidatų sąrašu prie kandidato pavardės neturi būti pažymėta: „Teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos“, jeigu asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (sprendimu) buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, kuri vėliau dekriminalizuota, arba jeigu asmuo užsienio valstybės teismo buvo pripažintas kaltu dėl veikos, kuri pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra ir nebuvo laikoma nusikalstama arba už kurią patraukimas baudžiamojon atsakomybėn laikomas politinio pobūdžio persekiojimu, pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės įstatymui principą, 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens teisę būti renkamam, lygios kandidatų pasyviosios rinkimų teisės principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, inter alia iš jo kylančius teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo principus.

6.1. Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) 3 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta:

1) savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas;

2) savivaldybės vykdomoji institucija (vykdomosios institucijos) – savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (kai ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir kai šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas.“

Pažymėtina, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) savivaldybės taryba renka merą, kuris yra jai atskaitingas (16 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 20 straipsnio 1 dalis).

Vietos savivaldos įstatyme (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) taip pat nustatyta, kad savivaldybės taryba mero siūlymu priima sprendimą dėl savivaldybės tarybos sekretoriato sudarymo (steigimo) (16 straipsnio 2 dalies 11 punktas, 20 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Taigi savivaldos teisė pagal Vietos savivaldos įstatymą (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija) įgyvendinama per savivaldybės atstovaujamąją instituciją – savivaldybės tarybą, kuri sudaro jai atskaitingą savivaldybės vykdomąją instituciją (vykdomąsias institucijas) – savivaldybės administracijos direktorių, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją (pavaduotojus).

Pažymėtina, kad savivaldybės taryba gali sudaryti ir kitas jai atskaitingas savivaldybės institucijas bei įstaigas, inter alia savivaldybės tarybos sekretoriatą.

8.1. Konstitucijoje yra numatytos dvi savivaldybių institucijų rūšys: Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalyje nurodytos savivaldybių tarybos (atstovaujamosios institucijos) ir joms atskaitingos Konstitucijos 119 straipsnio 4 dalyje nurodytos vykdomosios institucijos.

Tačiau savivaldybių tarybos, įgyvendinančios Konstitucijos laiduojamą savivaldos teisę, taip pat gali sudaryti ir kitas valdingus įgaliojimus turinčias savivaldybės institucijas, kitas savivaldybės įstaigas (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2010 m. kovo 31 d. nutarimai).

8.2. Pabrėžtina, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairius kitus konstitucinius principus, inter alia Tautos suvereniteto, demokratijos, atsakingo valdymo, valdžios galių ribojimo ir valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms, teisingumo, pilietiškumo, asmenų lygybės įstatymui, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos, asmens ir visuomenės interesų derinimo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas); taip pat atsižvelgtina į teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvą, kuris suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai).

8.3. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio savivaldybės tarybos nario pareigų nesuderinamumo su tam tikromis pareigomis principą, yra konstatavęs, kad:

– pagal Konstituciją „savivaldybių tarybų nariai negali būti nelygūs savo teisiniu statusu“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai); šis konstitucinis reikalavimas būtų pažeidžiamas, jeigu savivaldybės tarybos narys būtų asmuo, kuris pagal Konstituciją ir įstatymus turėtų įgaliojimus priimti tokius sprendimus, kurie lemtų savivaldybių tarybų sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimą ir įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. sprendimas);

– savivaldybės tarybai atskaitingų institucijų pareigūnai negali tuo pat metu būti savivaldybių tarybų nariais (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas); ši nuostata reiškia, kad jeigu įstatymuose nustatyta, jog savivaldybių įstaigų, įmonių vadovai ar jų pareigūnai yra atskaitingi savivaldybių taryboms už savo ar atitinkamų įstaigų, įmonių veiklą, jie tuo pat metu negali būti tų savivaldybių tarybų nariais, priešingu atveju būtų iškreipta savivaldybių tarybų (kaip teritorinių bendruomenių atstovybių) teisė prižiūrėti joms atskaitingų įstaigų, įmonių (jų vadovų ar pareigūnų) veiklą, nes susidarytų tokia teisinė situacija, kai savivaldybių taryboms atskaitingų įstaigų, įmonių vadovai ar pareigūnai prižiūrėtų patys save (savo pačių veiklą), būtų atskaitingi patys sau (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 13 d. sprendimas);

– sprendžiant, ar tam tikras valstybės pareigūnas priskirtinas prie valstybės pareigūnų, turinčių teisę priimti sprendimus, nuo kurių priklauso sprendimų pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją priėmimas ir įgyvendinimas, ir dėl to negalinčių tuo pat metu būti savivaldybės tarybos nariu, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertintas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytų įgaliojimų turinys (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d., 13 d. sprendimai).

8.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad iš Konstitucijos, inter alia jos 119 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintų savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos principų, įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti, kad savivaldybių tarybų nariai savivaldybių institucijose negali užimti tokių pareigų, kurias eidami jie turėtų įgaliojimus spręsti klausimus, susijusius su savivaldybių tarybų sprendimų priėmimu ir įgyvendinimu, būtų atskaitingi savivaldybių taryboms ir (arba) tiesiogiai pavaldūs kuriems nors iš savivaldybės tarybos narių, pavyzdžiui, merui. Priešingu atveju būtų pažeisti Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtinti savivaldybių tarybų narių teisinio statuso lygybės, savivaldybės institucijų atskaitingumo jas sudarančiai savivaldybės tarybai ir savivaldybių tarybų viršenybės joms atskaitingų savivaldybės institucijų atžvilgiu principai.

8.5. Minėta, kad pagal Vietos savivaldos įstatymą (2008 m. rugsėjo 15 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) savivaldybės tarybos sekretoriatas yra savivaldybės tarybos sudaroma institucija, kurios funkcijos yra tiesiogiai susijusios su savivaldybės tarybos ir mero sprendimų priėmimu.

Taigi savivaldybės tarybos nario pareigos yra nesuderinamos su tos savivaldybės tarybos sekretoriato vadovo ir kitų savivaldybės tarybos sekretoriate dirbančių asmenų, t. y. savivaldybės mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų, karjeros valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų pareigomis, nes priešingu atveju būtų iškreipta savivaldybių tarybų teisė prižiūrėti joms atskaitingų institucijų veiklą, būtų pažeisti Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtinti savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos principai, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas.

8.6. Konstitucinis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutarime, aiškindamas iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius įstatymų leidėjo įgaliojimus nustatyti pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, inter alia konstatavo, kad:

– įstatymų leidėjas, nustatydamas, kokios pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, gali pasirinkti įvairius teisinio teksto dėstymo, teisės normų, kitų nuostatų formulavimo būdus, inter alia minėtas nuostatas formuluoti viename įstatyme nustatydamas tokį baigtinį pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, sąrašą, kuriame kiekvienos su savivaldybės tarybos nario pareigomis nesuderinamos pareigos yra įvardijamos atskirai ir tiksliai;

– gali susidaryti ir tokia teisinė situacija, kad minėtas sąrašas, įtvirtintas viename įstatyme, neapims visų pareigų, kurios su savivaldybės tarybos nario pareigomis yra nesuderinamos pagal įvairius kitus įstatymus; taigi visada galėtų kilti abejonių, ar nustatytasis sąrašas tikrai yra baigtinis, t. y. išsamus, ir ar atitinkamas įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai; todėl būtų kur kas geriau, užtikrinant teisinio reguliavimo nuoseklumą ir darną atitinkamame įstatyme būtų pateikti ir labiau apibendrintai suformuluoti kriterijus, pagal kuriuos tam tikros pareigos priskirtinos pareigoms, nesuderinamoms su savivaldybės tarybos nario pareigomis;

– įstatymu nustatant, kokios pareigos yra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, būtina paisyti Konstitucijos imperatyvų, taip pat būtina įstatymu įtvirtinti ir tokią pareigų suderinamumo kontrolės tvarką, kad iškilus neaiškumams, ar tam tikras asmuo pagal Konstituciją gali eiti tam tikras pareigas ir kartu būti savivaldybės tarybos nariu, ar ne, kiekvienu atveju būtų galima veiksmingai spręsti, ar atitinkamos pareigos pagal Konstituciją nėra nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis.

8.7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintus savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos principus, taip pat konstitucinį teisinės valstybės principą ir iš jo kylantį teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvą, įstatymų leidėjas turi diskreciją įtvirtinti baigtinį pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, sąrašą arba (ir) nustatyti kriterijus, pagal kuriuos tam tikros pareigos priskirtinos pareigoms, nesuderinamoms su savivaldybės tarybos nario pareigomis. Įstatymų leidėjui pasirinkus, kad pareigos, nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, nurodomos baigtiniame sąraše, jam kyla pareiga tokiame sąraše išvardyti visas su savivaldybės tarybos nario pareigomis nesuderinamas pareigas.

8.8. Šiame nutarime konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 119 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintus savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos principus, konstitucinį teisinės valstybės principą, savivaldybės tarybos nario pareigos yra nesuderinamos su tos savivaldybės tarybos sekretoriato vadovo ir kitų savivaldybės tarybos sekretoriate dirbančių asmenų, inter alia karjeros valstybės tarnautojų ir pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų, pareigomis.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas pasirinko, kad pareigos, nesuderinamos su savivaldybės tarybos nario pareigomis, nurodomos baigtiniame sąraše.

Minėta, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo įstatymų leidėjui, jeigu jis pareigas, nesuderinamas su savivaldybės tarybos nario pareigomis, nurodo baigtiniame sąraše, kyla pareiga išvardyti visas su savivaldybės tarybos nario pareigomis nesuderinamas pareigas.

Minėta ir tai, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 90 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis pareigų, nesuderinamų su savivaldybės tarybos nario pareigomis, sąrašas, į kurį inter alia įrašytos savivaldybės tarybos sekretoriate dirbančių savivaldybės mero politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigos, tačiau savivaldybės tarybos sekretoriato vadovo, kitų savivaldybės tarybos sekretoriato karjeros valstybės tarnautojų bei pagal darbo sutartis dirbančių darbuotojų pareigos šiame sąraše nėra įrašytos (ir jos negali būti priskirtos savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo ar pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo pareigoms, nurodytoms šiame sąraše).

Taigi konstatuotina, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo (2010 m. birželio 30 d. redakcija) 90 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nenustatyta, kad savivaldybės tarybos nario pareigos yra nesuderinamos su tos savivaldybės tarybos sekretoriato vadovo, tos savivaldybės tarybos sekretoriato karjeros valstybės tarnautojo ir pagal darbo sutartį dirbančio darbuotojo pareigomis, pažeidžia Konstitucijos 119 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintus savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos principus, konstitucinį teisinės valstybės principą.