Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Pareiškėjai savo abejones dėl ginčijamų teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas, atitikties Konstitucijai grindžia oficialiąja konstitucine doktrina.

2. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-40/2011) nurodo, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 1 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmeniui, kuriam yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis ir kuris dėl to yra iš esmės tokioje pačioje (analogiškoje) faktinėje padėtyje kaip ir asmenys, kurie yra netekę 75–100 procentų darbingumo, šis įstatymas buvo (turėjo būti) taikomas, kai iš esmės tokioje pačioje (analogiškoje) padėtyje esantiems asmenims, t. y. netekusiems 75–100 procentų darbingumo, jis nebuvo taikomas. Minėtos asmenų grupės, kurios yra iš esmės vienodoje (viena kitai prilyginamoje) padėtyje, buvo teisiniu požiūriu traktuojamos skirtingai, nors nebuvo pakankamo pagrindo tokiam skirtingam traktavimui ir teisiniam reguliavimui.

3. Pasak pareiškėjų – Klaipėdos apygardos administracinio teismo (prašymai Nr. 1B-129/2010, 1B-15/2011), Kauno apygardos administracinio teismo (prašymai Nr. 1B-141/2010, 1B-158/2010), Vilniaus apygardos administracinio teismo (prašymai Nr. 1B-146/2010, 1B-159/2010, 1B-1/2011, 1B-25/2011), Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė perskaičiuoti jau paskirtas valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijas vertintina kaip Konstitucijoje įtvirtintų principų pažeidimas, nes toks teisinis reguliavimas suponuoja teisinį netikrumą, suteiktų teisių neapibrėžtumą ir paneigia asmens teisėtus lūkesčius.

4. Pareiškėjai – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-123/2010, 1B-149/2010, 1B-155/2010, 1B-6/2011, 1B-21/2011, 1B-47/2011), Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-129/2010, 1B-15/2011) abejoja, ar įstatymų leidėjas tinkamai laikėsi Konstitucijos, kai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims numatė senatvės pensijas sumažinti daugiau nei tiems asmenims, kurie nevykdo darbinės veiklos ir neužsiima jokiu verslu.

5. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo (prašymai Nr. 1B-54/2010, 1B-55/2010,1B-60/2010, 1B-61/2010, 1B-79/2010, 1B-87/2010, 1B-91/2010, 1B-95/2010, 1B-96/2010, 1B-110/2010, 1B-111/2010, 1B-121/2010) nuomone, valstybinės pensijos sumažinimo mastą (perskaičiuojant pensiją taikomo koeficiento dydį) susiejant su iki sumažinimo gautos valstybinės pensijos dydžiu, pažeidžiamos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos, todėl jam kyla abejonių, ar Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas skirtingas paskirtų ir mokamų valstybinių pensijų mažinimo mastas, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, kurio vienas iš elementų yra proporcingumo principas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-31/2011) teigia, jog iš Laikinojo įstatymo 1 priede įtvirtintos koeficiento, taikomo apskaičiuojant valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų dalį, apskaičiavimo formulės matyti, kad Laikinuoju įstatymu nustatytas ne tolygus (lygus, vienodas), o didėjantis (skirtingas, progresinis) paskirtų ir mokamų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo mastas (nuo 5 procentų iki 20 procentų) – didėjant išmokų sumai, jis didėja; manytina, kad nustatytu diskriminaciniu teisiniu reguliavimu, nesant asmenų teisinės padėties skirtumų, pažeidžiami teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, asmenų lygybės principai, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.

6. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-45/2011) abejones dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) atitikties Konstitucijai grindžia tuo, kad, pasak jo, ginčijamu teisiniu reguliavimu valstybinės pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalus dydis neterminuotai sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (iki 2010 m. lapkričio 27 d. – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio, ir tai darant nenustatyta susidariusių praradimų kompensavimo tiems asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama.

7. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-54/2010, 1B-55/2010,1B-60/2010, 1B-61/2010, 1B-79/2010, 1B-87/2010, 1B-95/2010, 1B-96/2010, 1B-110/2010, 1B-111/2010, 1B-121/2010) abejoja, ar įstatymų leidėjas tinkamai laikėsi Konstitucijos, kai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims numatė valstybines pensijas sumažinti daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir neužsiima jokiu verslu.

8. Pareiškėjų – Panevėžio apygardos administracinio teismo (prašymas Nr. 1B-132/2010), Klaipėdos apygardos administracinio teismo (prašymas Nr. 1B-129/2010, 1B-24/2011), Vilniaus apygardos administracinio teismo (prašymas Nr. 1B-4/2011) manymu, Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2007 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustačius galutinį senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo terminą, asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kad negauta pensijos dalis bus išmokėta iki nurodyto termino pabaigos. Nukėlus šį terminą, valstybė tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų išmokėti apskaičiuotą senatvės pensijos dalį, paneigė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, sukūrė teisinį netikrumą ir nesaugumą ir dėl to pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

Taip pat pareiškėjams kyla abejonių, ar Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 144) patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) pakeitimas ir negautos pensijos dalies grąžinimo atidėjimas reiškia tinkamą valstybės įsipareigojimų grąžinti neišmokėtos pensijos dalies vykdymą. Pareiškėjų manymu, ginčijamas teisinis reguliavimas paneigia asmenų teisėtus lūkesčius; tokiais veiksmais sukuriamas teisinis netikrumas ir nesaugumas ir dėl to gali būti pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas.

9. Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-129/2010, 1B-15/2011) abejoja inter alia Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1994 m. lapkričio 118 d. nutarimas Nr. 1156) patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 146 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek senatvės pensija perskaičiuojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka, jeigu asmeniui paskirtos senatvės pensijos dydis viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, atitiktimi Konstitucijai, remdamasis tais pačiais argumentais, kaip ir dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, t. y. dėl to, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo sumažintos iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, suponavo teisinį netikrumą, įgytų teisių neapibrėžtumą ir paneigė asmens teisėtus lūkesčius, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Be to, perskaičiavus pensijas buvo pažeisti ir konstituciniai teisinės valstybės, proporcingumo, lygiateisiškumo principai, nes pagal ginčijamą teisinį reguliavimą paskirtos senatvės pensijos sumažintos neproporcingai ir ne visiems vienodai.

1. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių V. V. Margevičienės, A. Vidžiūno, D. Jankausko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad šioje byloje ginčijamos įstatymų nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovų pozicija grindžiama šiais argumentais.

2. Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti ir kito suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vedėjos I. Šambaraitės, Socialinio draudimo ir kaupimo pensijų skyriaus vedėjo pavaduotojos R. Babianskaitės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamos Vyriausybės nutarimais patvirtintų Nuostatų ir Tvarkos aprašo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių pozicija grindžiama šiais argumentais.

1. Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., išskyrus jo 16 straipsnį, kuris įsigaliojo 2009 m. gruodžio 24 d.

2. Vertinant šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitiktį Konstitucijai atsižvelgtina inter alia į socialinį, ekonominį šio įstatymo priėmimo kontekstą ir į visuminį šiame įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą.

3. Laikinojo įstatymo preambulėje nustatyta: „Lietuvos Respublikos Seimas, konstatuodamas, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų prognozės rodo nuolat didėjantį deficitą, nulemtą Lietuvos ūkį apėmusios ekonomikos krizės; pabrėždamas būtinybę stabilizuoti Lietuvos Respublikos valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus; siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku; įvertindamas, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog išimtiniais atvejais, kai valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis (ekonomikos krizė, gaivalinė nelaimė ir pan.), kai neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina išmokoms mokėti, išmokų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas ir laikinai, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis, išmokos mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina gyvybiškai svarbiems visuomenės interesams užtikrinti ir kitoms konstitucinėms vertybėms apsaugoti, priima šį laikinąjį įstatymą.“

Taigi Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, kiek įmanoma labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku.

4. Laikinojo įstatymo 1 straipsnyje „Įstatymo paskirtis ir taikymas“ nustatyta:

5. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad minėtoji socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka nustatyta atsižvelgus į valstybėje susidariusią ekonominę, finansinę padėtį. Laikinojo įstatymo projekto Nr. XIP-1238 aiškinamajame rašte inter alia nurodyta, kad šiuo įstatymu siekta „sudaryti galimybę iš dalies subalansuoti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą, <...> sumažinant išlaidas valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokoms“, taip pat „atsižvelgiant į tai, kad valstybinės pensijos, rentos ir kompensacijos, mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, dažniausiai yra kaip papildomos išmokos, <...> sumažinti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto išlaidas, skiriamas šių papildomų išmokų mokėjimui“.

Taigi iš įstatymų leidėjo ketinimų, užfiksuotų travaux préparatoires, matyti, kad šiuo įstatymu buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, dėl to nustačius tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sumažintos inter alia valstybinės ir valstybinės socialinio draudimo pensijos.

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Laikinąjį įstatymą:

– ribinis valstybinės pensijos dydis – dydis, kurio neviršijančios valstybinės pensijos pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą neperskaičiuojamos (2 straipsnio 3 dalis);

– ribinius valstybinės pensijos dydžius tvirtina Vyriausybė, atsižvelgdama į atitinkamų metų ar atitinkamo metų laikotarpio Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas (3 straipsnio 2 dalis);

– ribinis valstybinės pensijos dydis netaikomas valstybinių pensijų gavėjams, kurie kartu gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės arba netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, taip pat valstybinių našlių ir našlaičių pensijų gavėjams (4 straipsnio 4 dalis);

– jeigu pagal šio įstatymo 1 priedą perskaičiuotos valstybinės pensijos dydis yra mažesnis negu ribinis valstybinės pensijos dydis arba jam lygus, mokama ribinio valstybinės pensijos dydžio valstybinė pensija (4 straipsnio 5 dalis);

– ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis – dydis, kurio neviršijančios pagal šį įstatymą perskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos gavėjui skiriamas kompensacinis priedas (2 straipsnio 4 dalis);

– ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis yra 650 Lt (3 straipsnio 1 dalis);

– asmenims, kurių valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis iki šios pensijos perskaičiavimo viršijo ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, tačiau po perskaičiavimo valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis yra mažesnis negu ribinis valstybinės socialinio draudimo pensijos dydis, mokamas kompensacinis priedas, lygus ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio ir perskaičiuotos valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio skirtumui (7 straipsnio 1 dalis); kitose 7 straipsnio dalyse nustatyta, kaip perskaičiuojamos ir kompensuojamos kitos socialinės išmokos.

Apibendrinant konstatuotina, kad Laikinajame įstatyme nustatyta, jog ribinio pensijų dydžio neviršijančios valstybinės ir valstybinės socialinio draudimo pensijos negali būti mažinamos net ir valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

Taip pat nustatyta, kad jei perskaičiavus valstybines socialinio draudimo pensijas, kurių dydis iki perskaičiavimo viršijo 650 Lt, jų dydis tampa mažesnis negu nustatytas ribinis dydis, mokamas tokio dydžio kompensacinis priedas, kad pensija būtų lygi 650 Lt, t. y. valstybinės socialinio draudimo pensijos negali būti mažinamos daugiau nei iki 650 Lt; jei perskaičiavus valstybines pensijas jų dydis tampa mažesnis negu nustatytas ribinis dydis arba jam lygus, valstybinės pensijos negali būti mažinamos daugiau nei iki nustatyto ribinio dydžio.

7. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje „Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas“ buvo nustatyta: „Šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d.“

Taigi Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnis buvo pakeistas ir papildytas inter alia Seimo 2010 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu 2010 m. liepos 20 d., tačiau šiai konstitucinės justicijos bylai svarbus teisinis reguliavimas juo nebuvo pakeistas, t. y. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) išliko nuostata, kad paskirtų socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnis (2010 m. liepos 2 d. redakcija) buvo pakeistas ir Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, kuris įsigaliojo 2011 m. gruodžio 28 d.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„Šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja:

1) šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

2) šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. <...>“.

Palyginus Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) matyti, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nuostatomis kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms socialinio draudimo pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011 m. gruodžio 31 d., o kai kurioms socialinėms išmokoms, inter alia valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Apibendrinant pažymėtina, kad iš paties įstatymo pavadinimo, jo 15 straipsnio (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) nuostatų ir šio įstatymo travaux préparatoires matyti, jog Laikinuoju įstatymu nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka taikoma tik laikinai. Tai reiškia, kad pasibaigus nustatytam laikotarpiui bus taikomas teisinis reguliavimas, kuris buvo taikomas iki Laikinojo įstatymo nuostatų įsigaliojimo.

8. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje „Pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei“ nustatyta:

9. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą. Šiuo įstatymu, atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį ir siekiant kiek įmanoma labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes, nustatyta tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą; kartu buvo nustatyti tokie valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų ribiniai dydžiai, kurių neviršijusios pensijos negalėjo būti mažinamos net ir valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, o tos, kurios viršijo nustatytus ribinius dydžius ir galėjo būti mažinamos, negalėjo būti mažinamos daugiau nei iki nustatyto ribinio dydžio.

Pažymėtina ir tai, kad Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, jog jis taikomas tik laikinai. Be to, Laikinajame įstatyme Vyriausybei pasiūlyta parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad kartu su Laikinuoju įstatymu tą pačią dieną, t. y. 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojo ir su juo susiję kitų teisės aktų pakeitimai, inter alia Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. gruodžio 8 d., Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymas, priimtas 2009 m. gruodžio 8 d. Taigi šių teisės aktų nuostatos, kurių atitiktį Konstitucijai pareiškėjai taip pat ginčija šioje konstitucinės justicijos byloje, vertintinos bendrame jų priėmimo kontekste, t. y. atsižvelgiant į tai, kad jos priimtos valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar inter alia:

– Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek nenumatytas pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-49/2010, 1B-53/2010);

– Laikinasis įstatymas tiek, kiek nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-54/2010, 1B-55/2010, 1B-60/2010, 1B-61/2010, 1B-88/2010, 1B-89/2010, 1B-90/2010, 1B-101/2010, 1B-121/2010);

– Laikinojo įstatymo 16 straipsnis tiek, kiek nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-91/2010).

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo (prašymas Nr. 1B-21/2011) ištirti, ar inter alia Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nėra nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų galima nustatyti, ar Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas teisės aktas negalioja nuo jo priėmimo, ar nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, taip pat ar šio straipsnio 4 dalis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai, 107 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

3. Nors pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo (prašymas Nr. 1B-40/2011) ištirti, ar Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nebuvo nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, neprieštaravo Konstitucijos 29 straipsniui, iš prašymo matyti, kad jis ginčija Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto tiek, kiek jame nustačius, kad šis įstatymas netaikomas pensijų gavėjams, netekusiems 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkams), nebuvo nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui.

4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo (prašymas Nr. 1B-31/2011) ištirti inter alia Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat šio įstatymo 1 priedo tiek, kiek jame nustatytas netolygus pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mažinimo mastas, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame kontekste pažymėtina, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra daroma tiesioginė nuoroda į šio įstatymo 1 priedą. Taigi pareiškėjo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui apima jo prašymą ištirti šio įstatymo 1 priedo atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

5. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo (prašymai Nr. 1B-55/2010, 1B-60/2010, 1B-61/2010, 1B-79/2010, 1B-87/2010, 1B-95/2010, 1B-96/2010, 1B-101/2010, 1B-110/2010, 1B-111/2010, 1B-121/2010) ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, gavėjams mokama pensijų dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į gautų draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų matyti, kad jis ginčija Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek ji taikoma valstybines pensijas gaunantiems asmenims, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-53/2010), ar ši dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, gavėjams, kurie valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktą, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-54/2010, 1B-88/2010), taip pat ar ši dalis neprieštarauja Konstitucijos 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-123/2010, 1B-137/2010), iš prašymų matyti, kad jis ginčija Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

7. Nors pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas prašo (prašymai Nr. 1B-129/2010, 1B-15/2011) ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, perskaičiuotų pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, išskyrus draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktus asmenis, ir turi draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštarauja Konstitucijos 23, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo principams, o pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-149/2010), ar ši dalis tiek, kiek joje numatytas jau paskirtų senatvės pensijų perskaičiavimas ir sumažinimas, neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymai Nr. 1B-155/2010, 1B-6/2011, 1B-21/2011), taip pat ar ši dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatyta, kad valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, perskaičiuotos pagal šio įstatymo 6 ir 7 straipsnius, gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo (yra arba buvo) draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus) ir turi (praėjusį kalendorinį mėnesį turėjo) draudžiamųjų pajamų, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui (prašymas Nr. 1B-47/2011), iš prašymų matyti, kad pareiškėjai ginčija Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo (prašymai Nr. 1B-123/2010, 1B-137/2010) ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų matyti, kad jis ginčija Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Nors pareiškėjai – Kauno apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-141/2010, 1B-158/2010) ir Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-159/2010, 1B-1/2011, 1B-21/2011) prašo ištirti, ar inter alia Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek įstatymu nėra numatyta sumažintų pensijų kompensavimo, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų matyti, kad pareiškėjai ginčija Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek įstatymu nėra nustatyta sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų kompensavimo, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Nors pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo (prašymas Nr. 1B-49/2010) ištirti inter alia, ar Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymo 1 straipsnis tiek, kiek juo pakeisto Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, kad „nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“, iš prašymo matyti, kad jis ginčija Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 5, 6 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ inter alia pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostata „Kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės <...> pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio“ tiek, kiek formuluotė „kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos“ apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas teisėjų valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai). Atitinkamam teisėkūros subjektui – Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei – kyla konstitucinė pareiga pripažinti tokį teisės aktą (jo dalį) netekusiu galios arba (jeigu be atitinkamo tų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo negalima išsiversti) pakeisti jį taip, kad naujai nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarautų aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, bet ir tol, kol ši konstitucinė pareiga nėra įvykdyta, atitinkamas teisės aktas (jo dalis) jokiomis aplinkybėmis negali būti taikomas – šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinta (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Taigi 2010 m. lapkričio 16 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo tiek, kiek jis pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teisinė galia yra panaikinta; šis teisinis reguliavimas yra visam laikui pašalintas iš Lietuvos teisės sistemos.

12. Nors pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas prašo (prašymai Nr. 1B-129/2010, 1B-24/2011) ištirti, ar inter alia Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek joje apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m., Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtinto Tvarkos aprašo 6.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad asmenims, kurie 2008 m. sausio 1 d. buvo sukakę 65 ir daugiau metų, jeigu apskaičiuota pensijos dalies suma viršija 100 Lt, 2009 m. birželio mėn. išmokama 50 procentų asmeniui apskaičiuotos sumos, bet ne daugiau kaip 830 Lt, o likusi apskaičiuotos sumos dalis išmokama 2012 m. birželio mėn., neprieštarauja Konstitucijos 23, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo principams, o pareiškėjas – Panevėžio apygardos administracinis teismas prašo (prašymas Nr. 1B-132/2010) ištirti, ar inter alia Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtinto Tvarkos aprašo 6.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, iš prašymų matyti, kad jie, kaip ir pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas (prašymas Nr. 1B-4/2011), ginčija Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m., taip pat Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtinto Tvarkos aprašo 6.3 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad likusios neišmokėtos senatvės pensijos dalies sumos išmokėjimas iš 2010 m. nukeltas į 2012 m., atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. Nors pareiškėjas – Klaipėdos apygardos administracinis teismas (prašymai Nr. 1B-129/2010, 1B-15/2011) prašo ištirti, ar inter alia Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Nuostatų 146 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek senatvės pensija perskaičiuojama Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka, jeigu asmeniui paskirtos senatvės pensijos dydis viršija ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, neprieštarauja Konstitucijos 23, 48, 52 straipsniams, konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo principams, iš prašymų matyti, kad jis ginčija Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Nuostatų 146 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinamos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

14. Atsižvelgdamas į pareiškėjų prašymų turinį ir argumentus, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs:

– Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto tiek, kiek jame nustačius, kad šis įstatymas netaikomas pensijų gavėjams, netekusiems 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkams), nebuvo nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui;

– Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų perskaičiavimas (sumažinimas), atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek įstatymu nėra nustatyta sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų kompensavimo, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m., atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo 6.3 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad likusios neišmokėtos senatvės pensijos dalies sumos išmokėjimas iš 2010 m. nukeltas į 2012 m., atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 146 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, tiek, kiek jame nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinamos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje prašoma ištirti Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų bei valstybinių pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas – universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė – teisės viešpatavimas. Konstitucinis teisinės valstybės principas – itin talpus, jis apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų. Juo turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie principai inter alia suponuoja ir tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise.

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog proporcingumo principas, kaip vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad šios priemonės neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairias Konstitucijos nuostatas, įvertinant visas Konstitucijoje įtvirtintas, jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, kaip antai teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą), socialinio solidarumo (derinamo su kiekvieno atsakomybe už savo likimą), asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės įstaigoms ir pareigūnams bei kitų, ne mažiau reikšmingų, konstitucinių principų, turinį (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

3. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinių santykių reguliavimo priemonės, tikslų. Tai yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

4. Konstitucinis teisinės valstybės principas neatsiejamas ir nuo Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimas kartu yra ir konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeidimas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio asmenų lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais bei įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai.

Konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, šis principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Tačiau, kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą pabrėžta, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

5. Pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota. Valstybės socialinė orientacija atsispindi įvairiose Konstitucijos nuostatose, įtvirtinančiose žmogaus ekonomines, socialines ir kultūrines teises, taip pat pilietines ir politines teises, visuomenės ir valstybės santykius, socialinės paramos ir socialinės apsaugos pagrindus, Tautos ūkio organizavimo ir reguliavimo principus, valstybės institucijų organizavimo ir veiklos pagrindus ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad socialiai orientuota valstybė turi konstitucinę priedermę ir privalo prisiimti tam tikrų įsipareigojimų vykdymo naštą.

Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos ir iš Konstitucijos kylančių įpareigojimų valstybei (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad, kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendime, iš konstitucinių teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, socialinio solidarumo principų kylančių reikalavimų, kitų konstitucinių imperatyvų turi būti paisoma ir valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), dėl kurios valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, nepaisant įvairių kitų priemonių ekonomikos krizei įveikti taikymo, pakinta taip, kad inter alia nėra užtikrinamas lėšų, būtinų pensijoms mokėti, sukaupimas ir dėl to teisinis reguliavimas koreguojamas jas mažinant.

Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose yra atskleista nemažai iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, kurių privalu laikytis koreguojant pensinio aprūpinimo santykių teisinį reguliavimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtini Lietuvos Respublikos tarptautiniai įsipareigojimai, susiję su socialinėmis žmogaus teisėmis, inter alia teise į socialinę apsaugą. Pabrėžtina, kad nors kiekviena valstybė pati nustato konkrečias priemones, kuriomis įgyvendinamos socialinės žmogaus teisės, inter alia teisė į socialinę apsaugą, naudodamasi šia kompetencija valstybė turi laikytis tarptautinės teisės aktuose įtvirtintų įsipareigojimų ir priemonių nacionalinėms socialinės apsaugos sistemoms koordinuoti.

1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurios laikytis Lietuvos Respublika iškilmingai įsipareigojo inter alia 1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“, nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į savo ir savo šeimos sveikatai ir gerovei pakankamą gyvenimo lygį, įskaitant inter alia teisę į apsaugą nedarbo, ligos, negalios, našlystės, senatvės atveju arba kitomis nuo jo nepriklausančiomis aplinkybėmis, jam netekus pragyvenimo šaltinio (25 straipsnio 1 dalis); kiekvienas, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinę apsaugą ir teisę, kad valstybės pastangomis bei bendradarbiaujant tarptautiniu lygiu ir pagal kiekvienos valstybės struktūrą bei išteklius būtų įgyvendinamos jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi būtinos ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės (22 straipsnis).

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatas plėtojančiame 1966 m. gruodžio 19 d. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, prie kurio Lietuvos Respublika prisijungė minėtu 1991 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“ ir kuris Lietuvos Respublikai įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d., inter alia nustatyta, kad valstybės, šio pakto šalys, pripažįsta kiekvieno teisę į pakankamą savo ir savo šeimos gyvenimo lygį, įskaitant teisę turėti pakankamai maisto, drabužių ir būstą, taip pat į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą (11 straipsnio 1 dalis), kiekvieno žmogaus teisę į socialinę apsaugą, įskaitant socialinį draudimą (9 straipsnis).

Europos socialinės chartijos (pataisytos) (toliau – ir Chartija), Lietuvos Respublikai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d., I dalyje inter alia įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, neturintis pakankamai išteklių, turi teisę į socialinę paramą (13 punktas). Chartijos 12 straipsnyje „Teisė į socialinę apsaugą“ nustatyta, jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę apsaugą, Chartijos šalys įsipareigoja inter alia sukurti arba toliau išlaikyti socialinės apsaugos sistemą, stengtis, kad socialinės apsaugos sistema nuolat tobulėtų, pasiektų aukštesnį lygį.

Pažymėtina, kad dėl savo pobūdžio ekonominės, socialinės ir kultūrinės žmogaus teisės negali būti vienodai ir tuo pačiu mastu įgyvendintos visose valstybėse, todėl daugiašalėse (universaliose ir regioninėse) tarptautinėse sutartyse nustatomi vadinamieji rezultato įsipareigojimai siekti įgyvendinti šias teises, įgyvendinti jas palaipsniui bei atsižvelgiant į kiekvienos valstybės ekonomikos ir finansų sistemos galimybes. Antai Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „kiekviena valstybė, šio Pakto Šalis, įsipareigoja tiek savo pastangomis, tiek pasinaudodama tarptautine pagalba ir bendradarbiavimu, ypač ekonomikos ir technikos srityse, imtis, kiek daugiausia leidžia jos ištekliai, visų atitinkamų, svarbiausia, teisinių, priemonių, kad šiame Pakte pripažįstamos teisės palaipsniui būtų visiškai įgyvendintos“; Europos socialinės chartijos I dalyje numatyta, jog „Šalys pripažįsta, kad jų visomis tinkamomis nacionalinėmis ir tarptautinėmis priemonėmis vykdytinos politikos tikslas yra sudaryti sąlygas, kuriomis būtų galima veiksmingai įgyvendinti šias teises ir principus“.

Valstybės, minėtų daugiašalių tarptautinių sutarčių šalys, privalo reguliariai pateikti apie šių sutarčių nuostatų įgyvendinimo ataskaitas. Antai pagal Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 16 straipsnį valstybės, šio pakto šalys, įsipareigoja pateikti Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui ataskaitas apie tai, kokių jos imasi priemonių ir kas jau padaryta, kad būtų užtikrintas šiame pakte pripažįstamų teisių laikymasis; valstybės, ratifikavusios Europos socialinę chartiją, privalo reguliariai teikti ataskaitas apie Chartijos įgyvendinimą Europos socialinių teisių komitetui (renkamam Europos Tarybos Ministrų Komiteto), kuris prižiūri valstybių nacionalinės teisės ir praktikos suderinamumą su Chartija, įvertina padėtį šalyse ir teikia išvadas dėl kiekvienos valstybės padėties atitikties Chartijos nuostatoms, inter alia dėl nustatytų pensijų dydžių, taip pat rekomendacijas, kaip geriau užtikrinti Chartijos įgyvendinimą, bei priima sprendimus pagal kolektyvinių skundų procedūrą. Šiame kontekste paminėtina, kad 2010 m. sausio mėn. Europos socialinių teisių komiteto išvadose apie Lietuvos pateiktą Chartijos įgyvendinimo ataskaitą inter alia pažymėta, kad padėtis Lietuvoje neatitinka Europos socialinės chartijos 12 straipsnio 1 dalies dėl inter alia akivaizdžiai neadekvataus socialinio draudimo senatvės bazinės pensijos lygio.

8. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui. EŽTT, aiškindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnį „Nuosavybės apsauga“, pažymėjo, kad asmenims, mokėjusiems socialinio draudimo įmokas, yra garantuojama teisė į išmokas, tačiau tai nereiškia, kad asmuo turi teisę į konkretaus dydžio pensiją (inter alia 2004 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Kjartan ?smundsson prieš Islandiją, Nr. 60669/00, 2009 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Apostolakis prieš Graikiją, Nr. 39574/07, 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Wieczorek prieš Lenkiją, Nr. 18176/05, 2011 m. vasario 8 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Poulain prieš Prancūziją, Nr. 52273/08, 2011 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Valkov ir kiti prieš Bulgariją, Nr. 2033/04, 19125/04, 19475/04, 19490/04, 19495/04, 19497/04, 24729/04, 171/05, 2041/05); kiekvienu atveju svarbu įvertinti, ar asmens teisės suvaržomos taip, kad paneigiama jo teisės į pensiją esmė (inter alia 2004 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Kjartan ?smundsson prieš Islandiją, Nr. 60669/00, 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimas byloje Wieczorek prieš Lenkiją, Nr. 18176/05, 2011 m. spalio 25 d. sprendimas byloje Valkov ir kiti prieš Bulgariją, Nr. 2033/04, 19125/04, 19475/04, 19490/04, 19495/04, 19497/04, 24729/04, 171/05, 2041/05).

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkto tiek, kiek jame nustačius, kad šis įstatymas netaikomas pensijų gavėjams, netekusiems 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkams), nebuvo nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui.

2. Minėta ir tai, kad, pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo manymu (prašymas Nr. 1B-40/2011), nustačius, jog asmenims, netekusiems 75–100 procentų darbingumo, Laikinasis įstatymas neturėjo būti taikomas, ir nenustačius, kad šis įstatymas neturėjo būti taikomas iš esmės tokioje pačioje (analogiškoje) padėtyje esantiems asmenims – senatvės pensininkams, kuriems yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, šios asmenų grupės teisiniu požiūriu buvo traktuojamos skirtingai, nors nebuvo pakankamo pagrindo tokiam skirtingam traktavimui ir teisiniam reguliavimui.

3. Minėta, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 2 dalies 5 punkte buvo nustatyta:

4. Aiškinant Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą teisinį reguliavimą šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu pažymėtina, kad jame nebuvo nustatyta, jog įstatymas netaikomas senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, taigi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas buvo teisinis pagrindas šias socialines išmokas gaunantiems asmenims jas perskaičiuoti taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

5. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte, aiškintinas visuminio šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste.

Kaip minėta, iš Laikinojo įstatymo nuostatų, įtvirtintų inter alia jo preambulėje, 1 straipsnio 1 dalyje, taip pat iš šio įstatymo travaux préparatoires matyti, kad Laikinajame įstatyme Seimas nustatė socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kuri suponavo jų sumažinimą.

Taigi pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte, aiškinant visuminio šiame įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad asmenų, netekusių 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkų), gaunamos netekto darbingumo (invalidumo) pensijos nebuvo perskaičiuojamos (sumažinamos); pažymėtina ir tai, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, turėjo būti perskaičiuojamos (sumažinamos) kitos socialinės išmokos, inter alia senatvės pensijos, taip pat ir tiems jas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

6. Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų teisės aktų, kuriais reguliuojamas socialinių išmokų skyrimas ir mokėjimas, kontekste.

7. Apibendrinant išdėstytą teisinį reguliavimą ir jo kontekste aiškinant pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte, pažymėtina, kad tiek neįgalieji, netekę 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkai), tiek senatvės pensijas gaunantys asmenys, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, t. y. tie neįgalieji, kuriems darbingumo lygis nėra nustatomas dėl jų amžiaus (nes jie jau yra sukakę senatvės pensijos amžių), priskiriami grupei asmenų, kuriems nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis, tačiau neįgaliesiems, netekusiems 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkams), jų gaunamos socialinės išmokos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas nebuvo mažinamos, o senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, jų gaunamos socialinės išmokos – senatvės pensijos – sumažintos.

8. Kaip minėta, Konstitucijos 52 straipsnio nuostatomis išreiškiama valstybės socialinė orientacija (socialinis pobūdis), o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų; asmens teisė į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą.

Šiame nutarime taip pat minėta, kad konstituciniai teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, taip pat socialinio solidarumo imperatyvai inter alia reiškia, kad ekonomikos, finansų krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė; valstybės socialinė orientacija suponuoja įstatymų leidėjo diskreciją, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti pensijas, kitas socialines išmokas, įvertinus valstybės ir visuomenės išteklius, materialines bei finansines galimybes ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti tam tikroms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms pensijos, kitos socialinės išmokos nemažinamos arba mažinamos mažiau siekiant užtikrinti žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.

9. Minėta ir tai, kad konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas; tačiau diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais; vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes; pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

10. Minėta, kad pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktą šio įstatymo nuostatų taikymo išimtis buvo nustatyta netekto darbingumo (invalidumo) pensijas gaunantiems asmenims, netekusiems 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkams), t. y. šiai asmenų grupei socialinės išmokos pagal Laikinąjį įstatymą nebuvo perskaičiuotos (sumažintos).

11. Kaip minėta, specialusis nuolatinės slaugos poreikis gali būti nustatomas tiek asmenims, pripažintiems neįgaliaisiais dėl to, kad yra netekę 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkams), tiek asmenims, kuriems darbingumo lygis nėra nustatomas dėl jų amžiaus (nes jie yra sukakę senatvės pensijos amžių). Minėta ir tai, kad tiek neįgaliesiems, netekusiems 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkams), tiek senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems nustatytas specialusis slaugos poreikis, nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis.

Konstatuotina, kad šios dvi asmenų grupės, t. y. senatvės pensijos amžių sukakę neįgalieji, kuriems darbingumo lygis nėra nustatomas dėl jų amžiaus ir kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ir darbingo amžiaus neįgalieji, netekę 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkai), yra iš esmės tapačioje padėtyje ir tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad skirtingas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad nei šių grupių asmenų amžius, nei jų gaunamų socialinių išmokų rūšys nėra tokio pobūdžio skirtumai, dėl kurių įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo diskreciją nustatyti tam tikroms socialiai jautriausioms asmenų grupėms, kurioms reikalinga ypatinga socialinė pagalba, taikytinas išimtis, t. y. nustatyti, kad šioms asmenų grupėms Laikinojo įstatymo nuostatos netaikomos, galėtų šias asmenų grupes traktuoti nevienodai

12. Taigi nors asmenys, netekę 75–100 procentų darbingumo (I grupės invalidumo pensininkai), ir senatvės pensijas gaunantys asmenys, kuriems nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, t. y. tie asmenys, kuriems darbingumo lygis nėra nustatomas dėl jų amžiaus, iš esmės yra tapačioje padėtyje, nes ir vieniems, ir kitiems nustatomas didelių specialiųjų poreikių lygis, pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą jie buvo traktuojami skirtingai.

Konstatuotina, kad Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punkte nenustačius, jog šio įstatymo nuostatos netaikomos senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, buvo nepaisoma iš Konstitucijos 29 straipsnio kylančio asmenų lygiateisiškumo principo, Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinių teisingumo, darnios visuomenės imperatyvų, taigi ir konstitucinio teisinės valstybės principo.

13. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, jog Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktas tiek, kiek jame nebuvo nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gaunantiems asmenims, kuriems pripažintas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, prieštaravo Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

14. Seimas 2010 m. spalio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. gruodžio 1 d. Šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi buvo pakeistas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 5 punktas ir jis išdėstytas taip:

1. Minėta, kad pagal pareiškėjų prašymus šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų perskaičiavimas (sumažinimas), 16 straipsnio 4 dalies tiek, kiek įstatymu nėra nustatyta sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų kompensavimo, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Minėta ir tai, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame inter alia buvo nustatyta laikinai taikoma senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi paskirtų senatvės pensijų sumažinimą.

3. Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje „Valstybinių socialinio draudimo pensijų perskaičiavimo tvarka“, kurio 1 dalį ginčija pareiškėjai, nustatyta:

4. Pažymėtina, kad pareiškėjų ginčijamoje Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka buvo taikoma asmenims, turintiems būtinąjį senatvės pensijai gauti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Pagal šią nuostatą perskaičiuojant senatvės pensiją padidinama pagrindinė jos dalis (iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos); šioje nuostatoje nustatyta ir tai, kad perskaičiuojant senatvės pensijas Vyriausybė turi patvirtinti šio įstatymo taikymui skirtą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

5. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, aiškintinas ir kitų šio įstatymo nuostatų kontekste.

6. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, aiškintinas kitų teisės aktų, kuriais reguliuojamas senatvės pensijų skyrimas, apskaičiavimas ir mokėjimas, kontekste.

7. Valstybinių socialinio draudimo pensijų santykiai reguliuojami inter alia Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (2005 m. gegužės 19 d. redakcija).

8. Kaip minėta, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta pareiga Vyriausybei ne rečiau nei kartą per metus Valstybinio socialinio draudimo fondo tarybos teikimu tvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį.

9. Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, nustatytą Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, aiškinant išdėstyto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad:

– pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį senatvės pensijos pagrindinė dalis buvo padidinta nuo 110 iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos;

– Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustačius, kad šio įstatymo taikymui Vyriausybė turi patvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, buvo sudarytos prielaidos, Vyriausybei šį dydį atitinkamai sumažinus, sumažinti senatvės pensijos papildomą dalį;

– Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kad keičiamas senatvės pensijos priedo už stažo metus apskaičiavimas;

– asmenims, kurių gaunamos senatvės pensijos po perskaičiavimo tapo mažesnės nei 650 Lt, jos buvo sumažintos mažiau, t. y. ne daugiau kaip iki 650 Lt.

Taigi Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nustačius, kad šio įstatymo taikymui Vyriausybė turi patvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (kurį ji sumažino nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt), naudojamą senatvės pensijos papildomai daliai apskaičiuoti, buvo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, kuria sudarytos prielaidos sumažinti iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtas senatvės pensijas visiems jas gaunantiems asmenims, išskyrus tuos, kurių gaunamos pensijos neviršijo 650 Lt.

10. Minėta, kad pagal pareiškėjų prašymus šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų perskaičiavimas (sumažinimas), atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Pareiškėjai savo abejones grindžia tuo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo sumažintos iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, suponuoja teisinį netikrumą, įgytų teisių neapibrėžtumą ir paneigia asmens teisėtus lūkesčius, pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Be to, perskaičiavus senatvės pensijas pažeisti ir konstituciniai teisinės valstybės, proporcingumo principai, nes paskirtos senatvės pensijos ginčijamu teisiniu reguliavimu sumažintos neproporcingai. Kartu pažeistas ir konstitucinis lygiateisiškumo principas.

12. Minėta, kad valstybėje gali susidaryti tokia ypatinga situacija (kilti ekonomikos krizė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir kad tokiais išimtiniais atvejais pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija; net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mokamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą, pagal kurį įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Šiame nutarime taip pat minėta, kad pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį pensija būtų sumažinta iki tokio dydžio, kad nebebūtų užtikrinti minimalūs pensiją gaunančio asmens socialiai priimtini poreikiai, žmogaus orumą atitinkančios gyvenimo sąlygos; pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.

Minėta ir tai, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, mažindamas senatvės pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl senatvės pensijos sumažinimo.

Taigi konstatuotina, kad pagal Konstituciją, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, inter alia mažinant paskirtas ir mokamas senatvės pensijas, tačiau tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti inter alia konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų, nustatyti tolygų nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, numačius dėl pensijų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą.

13. Vertinant pareiškėjų ginčijamo Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtas senatvės pensijas, atitiktį Konstitucijai, reikia išsiaiškinti, ar nustatant tokį teisinį reguliavimą buvo laikomasi iš Konstitucijos kylančių reikalavimų.

14. Minėta, kad pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, inter alia mažinant paskirtas senatvės pensijas, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti.

Minėta ir tai, kad Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą ir kad tokia socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri suponavo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą, buvo nustatyta atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį bei siekiant sumažinti inter alia Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas.

Taigi konstatuotina, kad įstatymų leidėjas, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatęs tokią senatvės pensijų perskaičiavimo tvarką, kuria sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, atsižvelgė į valstybėje susidariusią ypatingą situaciją, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti.

15. Pagal Konstituciją pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant konstitucinį proporcingumo principą, pagal kurį įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą.

Kaip minėta, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, kuria, nuo 110 iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos padidinus pagrindinę senatvės pensijos dalį, nustačius, kad šio įstatymo taikymui Vyriausybė turi patvirtinti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (kurį ji sumažino nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt), naudojamą senatvės pensijos papildomai daliai apskaičiuoti, ir nepakeitus priedo už stažo metus apskaičiavimo tvarkos, buvo sudarytos prielaidos sumažinti iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtas senatvės pensijas; minėta ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, inter alia 3 straipsnį, 6 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, senatvės pensijos buvo sumažintos ne daugiau nei iki valstybės nustatyto valstybinių socialinio draudimo pensijų ribinio dydžio (650 Lt), o asmenims, kurių gaunamos senatvės pensijos neviršijo 650 Lt, jos nemažintos apskritai.

Konstatuotina, kad, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį visiems taikant tą patį Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (sumažintą nuo 1 488 Lt iki 1 170 Lt), senatvės pensijos papildoma dalis, kartu ir visa senatvės pensija, buvo mažinama proporcingai, tolygiai ir vienodai visiems, išskyrus tuos asmenis, kurių gaunamos senatvės pensijos neviršijo nustatytos 650 Lt ribos, ir tuos, kurių gaunamos senatvės pensijos po perskaičiavimo tapo mažesnės nei 650 Lt (jiems senatvės pensijos sumažintos mažiau).

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, konstituciniai teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principai nereiškia, jog negali būti nustatyta tokia pensijų dydžio riba, žemiau kurios net ir esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybėje nustatytos pensijos būtų nemažinamos; pensija, kuri užtikrina tik minimalius pensiją gaunančio asmens socialiai priimtinus poreikius, minimalias žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas, apskritai negali būti mažinama.

Taigi įstatymų leidėjas, Laikinajame įstatyme nustatęs tam tikrą išimtį, dėl kurios negalėjo būti perskaičiuojamos (mažinamos) tos senatvės pensijos, kurios neviršijo įstatyme nustatyto ribinio valstybinės socialinio draudimo pensijos dydžio – 650 Lt, o jį viršijusios pensijos perskaičiuojant negalėjo būti sumažintos daugiau nei iki šio dydžio, nepažeidė iš konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų kylančių reikalavimų.

16. Minėta, kad pagal Konstituciją sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija.

Minėta ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d., 2011 m. gruodžio 20 d. redakcijos) Laikinojo įstatymo nuostatos, inter alia šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi jų sumažinimą, buvo taikomos laikinai, būtent iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Taigi įstatymų leidėjas, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatęs senatvės pensijų perskaičiavimo tvarką, suponavusią jų sumažinimą, kartu nustatė, kad sumažintos senatvės pensijos bus mokamos laikinai, būtent iki 2011 m. gruodžio 31 d.

17. Vadinasi, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos sumažinti paskirtas senatvės pensijas, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taikytas laikinai ir nepažeidžiant iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų.

18. Minėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, mažindamas senatvės pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą.

Vertinant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi jų sumažinimą, atitiktį Konstitucijai, būtina išsiaiškinti, ar buvo numatytas dėl šių pensijų mažinimo susidariusių praradimų kompensavimas.

19. Minėta, kad Vyriausybei parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą pasiūlyta Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje. Minėta ir tai, kad pareiškėjai šioje konstitucinės justicijos byloje Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies atitiktį Konstitucijai ginčija tiek, kiek įstatymu nėra nustatyta sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų kompensavimo.

Todėl vertinant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto pareiškėjų ginčijamo teisinio reguliavimo, kuriuo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi jų sumažinimą, atitiktį Konstitucijai būtina visų pirma įvertinti Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies konstitucingumą.

20. Kaip minėta, pareiškėjai ginčija inter alia Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi jų sumažinimą. Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją pensijos gali būti mažinamos tik numačius dėl jų mažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą.

21. Sprendžiant, ar Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis neprieštaravo Konstitucijai, pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje pasiūlęs Vyriausybei parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą ir taip įsipareigojęs įstatyme nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo esminius elementus, numatė dėl senatvės pensijų sumažinimo atsiradusių praradimų kompensavimą. Tik taip aiškinamas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas kartu su nustatytuoju šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje vertintinas kaip neprieštaravęs Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

22. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo sudarytos prielaidos perskaičiuojant paskirtas senatvės pensijas jas sumažinti, buvo nustatytas valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, taip pat į tai, kad jis nustatytas laikantis iš konstitucinių proporcingumo, lygiateisiškumo principų kylančių reikalavimų ir taikytas laikinai, be to, numačius kompensuoti dėl šių pensijų sumažinimo atsiradusius praradimus, konstatuotina, kad nėra konstitucinių argumentų teigti, jog toks reguliavimas prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad pagal pareiškėjų prašymus šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat šio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Minėta ir tai, kad pareiškėjai abejoja, ar įstatymų leidėjas tinkamai laikėsi Konstitucijos, kai Laikinajame įstatyme dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims numatė senatvės pensijas sumažinti daugiau nei tiems asmenims, kurie nevykdo darbinės veiklos ir neužsiima jokiu verslu.

3. Šiame nutarime minėta, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame inter alia buvo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi paskirtų senatvės pensijų laikiną sumažinimą.

4. Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje „Valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas mokėjimas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų“ (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), kurio 1, 2 dalis ginčija pareiškėjai, buvo nustatyta:

5. Pareiškėjų ginčijamoje Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) reguliuojamas inter alia senatvės pensijų mokėjimas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus asmenis, nurodytus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktuose). Šiems asmenims pagal Laikinojo įstatymo 6, 7 straipsnius perskaičiavus senatvės pensiją buvo mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę.

Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatomis reguliuojamas inter alia senatvės pensijų mokėjimas asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktus, – jiems mokama pagrindinė valstybinės socialinio draudimo pensijos dalis, nustatyta Laikinojo įstatymo 6 straipsnyje, ir priedas už stažo metus.

6. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su kitomis Laikinojo įstatymo nuostatomis.

7. Laikinojo įstatymo 2 priede „Koeficiento, taikomo apskaičiuojant valstybinių socialinio draudimo senatvės ir ištarnauto laiko pensijų, valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų dalį, mokamą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, apskaičiavimo formulė“ yra nustatyta:

8. Pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), aiškinant kartu su šio įstatymo 6 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad asmenims, privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktus, mokama pagrindinė senatvės pensijos dalis, padidinta nuo 110 iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, ir priedas už stažo metus.

9. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), aiškintinas kartu ir su įstatymų, kuriais reguliuojami valstybinių socialinio draudimo pensijų santykiai, nuostatomis.

10. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija) inter alia yra nustatyta, kokie asmenys yra draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu.

11. Šiame nutarime minėta, jog Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 6 straipsnyje nustatyta, kad senatvės pensiją gali sudaryti trys dalys: pagrindinė dalis, nustatoma atsižvelgiant į bazinę pensiją; papildoma dalis, nustatoma kiekvienam asmeniui pagal jo draudimo stažą ir per draudimo laikotarpį turėtas draudžiamąsias pajamas; priedas už stažo metus, kuris taip pat nustatomas remiantis bazinės pensijos dydžiu ir mokamas asmenims, turintiems didesnį nei 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Pareiškėjų ginčijamą Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) aiškinant kartu su šio įstatymo 6 straipsnio nuostatomis ir minėto Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 6 straipsnio nuostatomis pažymėtina, kad asmenims, užsiimantiems tam tikru verslu, buvo mokama tik senatvės pensijos pagrindinė dalis, padidinta nuo 110 iki 120 procentų valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos, ir priedas už stažo metus, tačiau nebuvo mokama senatvės pensijos papildoma dalis.

Taigi pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems asmenims, užsiimantiems tam tikru verslu, senatvės pensiją numatyta perskaičiuoti taip, kad ji sumažinama daugiau nei jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

12. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjų ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo nustatyta, jog tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, senatvės pensijos buvos sumažintos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

13. Minėta, kad pagal pareiškėjų prašymus šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek jose reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, atitiktį inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

14. Minėta ir tai, kad, valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

15. Kaip minėta, ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, senatvės pensijas buvo numatyta sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

16. Vadinasi, Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kai asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą senatvės pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią senatvės pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu senatvės pensijų gavėjams senatvės pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta senatvės pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad:

– Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;

– Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

18. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar:

– Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

19. Minėta, kad pagal pareiškėjų prašymus Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs inter alia Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

20. Seimas 2010 m. spalio 26 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. gruodžio 1 d. Šio įstatymo 4 straipsniu inter alia buvo pakeistos šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalys (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija).

21. Taigi konstatuotina, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), buvo nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, senatvės pensijas numatyta mažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems senatvės pensijų gavėjams.

22. Šiame nutarime konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

23. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

25. Šiame nutarime konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas savo abejones grindžia inter alia tuo, kad, pasak jo, ginčijamu teisiniu reguliavimu valstybinės pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalus dydis neterminuotai sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (iki 2010 m. lapkričio 27 d. – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio, ir tai darant nenustatyta susidariusių praradimų kompensavimo tiems asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama.

3. Seimas 1994 m. gruodžio 22 d. priėmė Valstybinių pensijų įstatymą, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatytos tokios valstybinės pensijos: Respublikos Prezidento valstybinė pensija, Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo nustatyta, kad asmeniui, turinčiam teisę gauti kelias valstybines pensijas, jo pasirinkimu mokama tik viena iš jų, išskyrus valstybinę našlių ir našlaičių pensiją, kuri taip pat gali būti mokama su viena iš valstybinių pensijų, taip pat kad valstybinės socialinio draudimo pensijos mokamos, nepaisant to, ar mokamos valstybinės pensijos, jei įstatymai nenustato kitaip.

Valstybinių pensijų įstatymas ne kartą buvo keičiamas ir papildomas.

4. Ginčijamą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kitų šio įstatymo nuostatų ir Laikinojo įstatymo kontekste pažymėtina, kad:

– įstatymų leidėjas valstybinės pensijos maksimalų dydį bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalų dydį sumažino nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (iki 2010 m. lapkričio 27 d. – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio;

– pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nustatytas vienodas valstybinių pensijų perskaičiavimas tiek asmenims, kurių valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (iki 2010 m. lapkričio 27 d. – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, ir todėl pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą valstybinės pensijos turėjo būti atitinkamai sumažintos, tiek asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršijo, todėl pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą valstybinės pensijos neturėjo būti mažinamos;

– tokiu teisiniu reguliavimu siekta ne pertvarkyti (reformuoti) pensinio aprūpinimo sistemą, o inter alia sumažinus pensijas riboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės biudžeto deficito didėjimą;

– nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Laikinajame įstatyme nenustatyta, kiek laiko asmenims, kuriems iki minėto sumažinimo paskirta ir mokama valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (iki 2010 m. lapkričio 27 d. – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, bus mokama inter alia taip sumažinta valstybinė pensija, ar bus kompensuojami dėl šio sumažinimo atsiradę praradimai.

5. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, atitiktį Konstitucijos inter alia 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

6. Taip pat minėta, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog valstybinių pensijų ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Konstitucijos normų bei principų, nustatyti atitinkamas šių pensijų skyrimo sąlygas; įstatymu gali būti nustatytas maksimalus tokių pensijų dydis, taip pat gali būti įtvirtinti įvairūs tokios pensijos maksimalaus dydžio nustatymo būdai; kita vertus, valstybinių pensijų atveju taip pat galioja nuostata dėl valstybės įstatymu prisiimto įsipareigojimo asmeniui, atitinkančiam įstatymo nustatytas sąlygas, paskirti ir mokėti atitinkamą pensiją ir to asmens teisės reikalauti, kad valstybė vykdytų šį įstatymu prisiimtą įsipareigojimą.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad Konstitucija neužkerta kelio pertvarkyti pensinio aprūpinimo sistemos; tokiu atveju turėtų būti numatytas pakankamas pereinamasis laikotarpis, per kurį asmenys, dirbantys atitinkamą darbą ar atliekantys atitinkamą tarnybą, pagal ankstesnį reguliavimą suteikiančią teisę į atitinkamą pensiją (t. y. valstybinę pensiją), galėtų pasirengti tokiems pakeitimams (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

7. Vertinant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nurodyta apimtimi atitiktį Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta, šioje dalyje nustatytu ginčijamu teisiniu reguliavimu siekta ne pertvarkyti pensinio aprūpinimo sistemą, o inter alia apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės biudžeto deficito didėjimą.

8. Šiame kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, kurias Konstitucinis Teismas yra suformulavęs Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste aiškindamas įstatymų leidėjo diskreciją susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinti valstybines pensijas:

– net ir tada, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonomikos krizės ir kt.) valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, turi būti paisoma įgytos teisės gynybos pagal Konstitucijos 23 straipsnį principo;

– įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo dideliu mastu; praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo;

– net ir išimtiniais atvejais (pavyzdžiui, kai dėl ekonomikos krizės, gaivalinės nelaimės ar pan. objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti) sumažintos (paisant konstitucinio proporcingumo principo) pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi atitinkama ypatinga situacija;

– įstatymų leidėjas gali koreguoti valstybinių pensijų, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės pensijų, taip pat nuo invalidumo pensijų, teisinį reguliavimą mažindamas šias pensijas daugiau nei senatvės ar invalidumo pensijas; įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos.

9. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad įstatymų leidėjas, siekdamas inter alia apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės biudžeto deficito didėjimą, ginčijamu Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu valstybinės pensijos maksimalų dydį bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendros sumos maksimalų dydį sumažino nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

Taigi pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) valstybinių pensijų sumažinimas nustatytas ne visiems šių pensijų gavėjams. Tiems asmenims, kuriems iki tokio sumažinimo paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, valstybinės pensijos sumažinimas nustatytas, o tiems asmenims, kuriems iki tokio sumažinimo paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršijo, valstybinės pensijos sumažinimas nenustatytas.

Minėta ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nustatytas vienodas valstybinių pensijų perskaičiavimas tiek asmenims, kurių valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (iki 2010 m. lapkričio 27 d. – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, ir todėl pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą valstybinės pensijos turėjo būti atitinkamai sumažintos, tiek asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršijo, todėl pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą valstybinės pensijos neturėjo būti mažinamos.

Vadinasi, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos.

10. Pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjui kyla priedermė nustatyti tolygų, nediskriminacinį pensijų mažinimo mastą, kuriuo pensijos būtų mažinamos taip, kad nebūtų pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos.

Konstatuotina, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

13. Konstatavęs, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nurodyta apimtimi prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucinis Teismas toliau netirs jos atitikties Konstitucijos 48 straipsniui.

1. Minėta, kad pagal pareiškėjo prašymus šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjas savo abejones dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nurodyta apimtimi atitikties Konstitucijai grindžia inter alia tuo, kad, pasak jo, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą pritaikius koeficientą numatytas paskirtų valstybinių pensijų sumažinimas, tačiau Laikinajame įstatyme nenustatytas dėl tokio sumažinimo patirtų praradimų kompensavimas.

3. Šiame nutarime minėta, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą.

4. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio „Valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų perskaičiavimo tvarka“ 1 dalyje, kurią nurodyta apimtimi ginčija pareiškėjas, nustatyta:

5. Laikinojo įstatymo 1 priede „Koeficiento, taikomo apskaičiuojant valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų dalį, apskaičiavimo formulė“ yra nustatyta:

6. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir šio įstatymo 1 priedą aiškinant kartu pažymėtina, kad juose inter alia nustatyta, jog, perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų.

7. Pareiškėjo ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas ir kitų Laikinojo įstatymo nuostatų kontekste.

8. Apibendrinant ginčijamą Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą kitų minėtų šio įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, kad:

– pagal jį perskaičiuojamos inter alia valstybinės pensijos (Lietuvos Respublikos pirmojo ir antrojo laipsnių valstybinės pensijos (inter alia valstybinės našlių ir našlaičių pensijos), nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, mokslininkų valstybinės pensijos, teisėjų valstybinės pensijos);

– perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų;

– asmenims paskirta valstybinė pensija neperskaičiuojama, jei ji neviršija 650 Lt, o tais atvejais, jeigu asmenims paskirtos ir perskaičiuotos valstybinės pensijos dydis (po perskaičiavimo) yra mažesnis nei 650 Lt arba jam lygus, mokama 650 Lt dydžio valstybinė pensija; toks ribinis valstybinės pensijos dydis netaikomas, kai valstybinių pensijų gavėjai kartu gauna valstybinę socialinio draudimo senatvės arba netekto darbingumo (invalidumo) pensiją, taip pat valstybinių našlių ir našlaičių pensijų gavėjams;

– Laikinajame įstatyme nėra nuostatų, pagal kurias būtų numatytas sumažintos valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos kompensavimas.

9. Minėta, kad pagal pareiškėjo prašymus šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Minėta ir tai, kad pareiškėjas savo abejones dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nurodyta apimtimi atitikties Konstitucijai grindžia inter alia tuo, kad, pasak jo, pagal ginčijamą teisinį reguliavimą nustatytas perskaičiuotų valstybinių pensijų sumažinimas pritaikius atitinkamą koeficientą, tačiau Laikinajame įstatyme nenustatytas iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų valstybinių pensijų praradimų kompensavimas.

10. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste aiškindamas įstatymų leidėjo diskreciją susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinti valstybines pensijas, yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo dideliu mastu.

11. Vertinant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, Laikinasis įstatymas buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame buvo nustatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti inter alia paskirtų socialinių išmokų laikiną sumažinimą. Pažymėtina ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą tiek tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, tiek tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų.

12. Minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu.

Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu.

13. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

14. Šiame nutarime konstatuota, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos „Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos“.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

16. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktis inter alia Konstitucijos 48 straipsniui.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 48 straipsnyje nėra reguliuojami pensinio aprūpinimo santykiai. Taigi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai negu Konstitucijos 48 straipsnyje.

17. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsniui.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Minėta ir tai, kad pareiškėjas abejoja, ar įstatymų leidėjas tinkamai laikėsi Konstitucijos, kai Laikinajame įstatyme dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims numatė valstybines pensijas sumažinti daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir neužsiima jokiu verslu.

3. Šiame nutarime minėta, kad Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, buvo priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame inter alia buvo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka, suponuojanti laikiną jų sumažinimą.

4. Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje „Valstybinių pensijų, rentų ir kompensacijų mokėjimas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų“ (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), kurio 1, 2 dalis ginčija pareiškėjai, buvo nustatyta:

5. Pareiškėjo ginčijamoje Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) reguliuojamas inter alia valstybinių pensijų mokėjimas asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus asmenis, nurodytus Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktuose). Šiems asmenims pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiavus valstybines pensijas yra mokama pensijos dalis, apskaičiuota, taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nustatytą formulę.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatomis reguliuojamas inter alia valstybinių pensijų mokėjimas asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktus, – jiems mokama 50 procentų priklausančios išmokos.

6. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su kitomis Laikinojo įstatymo nuostatomis.

7. Kaip minėta, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą reguliavimą perskaičiuojant valstybines pensijas ir taikant 2 priede nustatytą formulę pensijos nemažinamos tik tiems asmenims, kurių mėnesio draudžiamosios pajamos neviršija 100 Lt.

Pareiškėjo ginčijamą Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje, šio įstatymo 1, 2 prieduose nustatytu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus numatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas.

8. Pareiškėjų ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), aiškintinas kartu ir su kitų įstatymų, kuriais reguliuojami valstybinių socialinio draudimo pensijų santykiai, nuostatomis.

9. Kaip minėta, pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 2 straipsnyje, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, 5 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą valstybiniu socialiniu pensijų draudimu privalomai draudžiami asmenys, dirbantys tam tikrą darbą, taip pat asmenys, užsiimantys tam tikru verslu.

Pareiškėjų ginčijamą teisinį reguliavimą, įtvirtintą Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), aiškinant kartu su Valstybinio socialinio draudimo įstatyme (2004 m. lapkričio 4 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme (2005 m. gegužės 19 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), inter alia jo 2 straipsnio 1 dalies 8, 9 punktuose, įtvirtintu teisiniu reguliavimu pažymėtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatas valstybinės pensijos perskaičiuojamos draudžiamųjų pajamų turintiems ir privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems asmenims, dirbantiems tam tikrą darbą, išskyrus asmenis, užsiimančius tam tikru verslu; jiems valstybinės pensijos dar kartą perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pažymėtina, kad valstybines pensijas gaunantiems, tačiau nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems asmenims Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalių (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nuostatos netaikomos.

10. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo nustatyta, jog tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos sumažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

11. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas, atitiktį inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

12. Minėta, kad, valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonomikos krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą; valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama valstybinė pensija būtent dėl to būtų sumažinta daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

13. Minėta, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo nustatyta, jog tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos sumažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

14. Vadinasi, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad:

– Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;

– Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

16. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar:

– Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, neprieštaravo Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

17. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2010 m. vasario 11 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

18. Seimas 2010 m. vasario 11 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. kovo 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) ir ji išdėstyta taip:

19. Šiame nutarime konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

20. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje netirs, ar Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija) tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, neprieštaravo Konstitucijos 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

21. Minėta, kad Seimas 2010 m. spalio 26 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 1, 5, 7, 8 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2010 m. gruodžio 1 d. Šio įstatymo 2 straipsniu inter alia buvo pakeistos šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. vasario 11 d. redakcija) ir 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija).

Taip pat minėta, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą inter alia valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas dar vieniems biudžetiniams metams – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalys (2010 m. spalio 26 d. redakcija) galioja ir šiuo metu.

22. Taigi konstatuotina, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

23. Šiame nutarime konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

25. Šiame nutarime konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

26. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

1. Minėta, kad pagal pareiškėjų prašymus šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m., atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjų manymu, Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2007 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustačius galutinį senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo terminą, asmenys įgijo teisėtą lūkestį, kad negauta pensijos dalis bus išmokėta iki nurodyto termino pabaigos. Nukėlus šį terminą, valstybė tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų išmokėti apskaičiuotą senatvės pensijos dalį, paneigė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, sukūrė teisinį netikrumą ir nesaugumą ir dėl to pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

3. Seimas 2007 m. lapkričio 6 d. priėmė Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2008 m. sausio 1 d.

Šiuo įstatymu buvo nustatytos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo sąlygos ir tvarka tiems šių pensijų gavėjams, kuriems nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. dėl to, kad jie turėjo atitinkamo dydžio draudžiamųjų pajamų, buvo mokama ne visa paskirta senatvės ar invalidumo pensija (1 straipsnis).

Šiame kontekste pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime inter alia konstatavo, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 23 straipsnyje (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek tame straipsnyje buvo nustatyta, kad būtinąjį senatvės pensijai valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą turintiems pensininkams, kurie po valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, didesnių kaip 1 minimali mėnesinė alga, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija, prieštaravo Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui; pažymėtina ir tai, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime inter alia konstatavo, jog Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui prieštaravo toks Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 32 straipsnyje (2001 m. gegužės 8 d. redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas, kuriuo inter alia nustatyta, kad sukakusiems nustatytą senatvės pensijos amžių ir vyresniems invalidams, kurie po valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, mokama ne visa paskirta ir iki tol mokėta valstybinė socialinio draudimo invalidumo pensija.

Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, priimdamas Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymą, kuriame nustatytos inter alia valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo sąlygos ir tvarka tiems šių pensijų gavėjams, kuriems nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. dėl to, kad jie turėjo atitinkamo dydžio draudžiamųjų pajamų, buvo mokama ne visa paskirta senatvės ar invalidumo pensija, pasinaudojo savo diskrecija nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį dirbantiems senatvės ar invalidumo pensijų gavėjams, nustatytu laikotarpiu turėjusiems draudžiamų pajamų ir dėl to negavusiems dalies paskirtos senatvės ar invalidumo pensijos, numatyta išmokėti negautą pensijų dalį.

4. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio „Senatvės ar invalidumo pensijos dalies sumos išmokėjimo tvarka“ 1 dalyje (2007 m. lapkričio 6 d. redakcija) buvo nustatyta:

5. Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuris, kaip ir Laikinasis įstatymas, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.

Šiuo įstatymu buvo pakeista Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2007 m. lapkričio 6 d. redakcija) – vietoj skaičiaus „2010“ įrašytas skaičius „2012“ ir ši dalis išdėstyta taip:

„Apskaičiuota senatvės ar invalidumo pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 metais Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) teritoriniai skyriai ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumas pradeda išmokėti nuo 2008 m. liepos 1 d.“

Palyginus Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2007 m. lapkričio 6 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą su nustatytuoju šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) matyti, jog jis pakito taip, kad šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatyta, jog apskaičiuota senatvės ar invalidumo pensijos dalies suma išmokama 2008–2012 m.

Taigi Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo atidėtas galutinis pensijų dalies išmokėjimo terminas.

Aiškinant pareiškėjo ginčijamą teisinį reguliavimą Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo priėmimo kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, prisiėmęs įsipareigojimą išmokėti dirbantiems pensijų gavėjams tam tikru laikotarpiu neišmokėtą senatvės ar invalidumo pensijos dalį ir nustatęs, kad tai bus padaryta tam tikru laiku (iki tam tikro termino – 2010 m. pabaigos), pratęsė savo įsipareigojimų vykdymo terminą (iki 2012 m. pabaigos).

6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, kai inter alia pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali nustatytais terminais vykdyti (inter alia įgyvendinant savo diskreciją) prisiimtų tam tikrų finansinių įsipareigojimų, teisinis reguliavimas, susijęs su šių įsipareigojimų vykdymu, gali būti koreguojamas, inter alia atidedant šių įsipareigojimų vykdymą. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo laikytis iš Konstitucijos, inter alia teisingumo, protingumo, teisinės valstybės principų, kylančių reikalavimų.

7. Minėta, kad Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio pakeitimo įstatymas (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. kartu su Laikinuoju įstatymu, kuris, kaip konstatuota jo preambulėje, priimtas atsižvelgiant į valstybėje susidariusią itin sunkią ekonominę, finansinę padėtį ir siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą; jame inter alia numatyta socialinių išmokų perskaičiavimo tvarka, suponavusi iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo paskirtų socialinių išmokų sumažinimą.

Taigi iš visuminio Laikinojo įstatymo teisinio reguliavimo matyti, jog dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties 2010–2011 m. valstybė nebegalėjo vykdyti savo prisiimtų finansinių įsipareigojimų.

8. Vadinasi, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į inter alia valstybės finansines, ekonomines galimybes, laikydamasis iš Konstitucijos, inter alia konstitucinių teisingumo, protingumo, teisinės valstybės principų, kylančių reikalavimų, galėjo koreguoti teisinį reguliavimą taip, kad juo būtų pratęstas valstybės prisiimtų įsipareigojimų išmokėti dirbantiems pensijų gavėjams tam tikru laikotarpiu neišmokėtą senatvės ar invalidumo pensijos dalį vykdymas, nustačius kitokį (vėlesnį) galutinį šių įsipareigojimų įvykdymo terminą.

Todėl konstatuotina, kad Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m., neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m., neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 patvirtinto Tvarkos aprašo 6.3 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad likusios neišmokėtos senatvės pensijos dalies sumos išmokėjimas iš 2010 m. nukeltas į 2012 m., atitiktį konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjų manymu, valstybė, keisdama Tvarkos aprašą ir vis atidėdama neišmokėtos senatvės pensijos dalies grąžinimą, tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų išmokėti apskaičiuotą senatvės pensijos dalį, paneigė pareiškėjo teisėtus lūkesčius, sukūrė teisinį netikrumą ir nesaugumą ir dėl to pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą.

3. Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 9 straipsniu, 2008 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. 144 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašą. Šis Vyriausybės nutarimas įsigaliojo 2008 m. vasario 29 d.

4. Tvarkos aprašo 6 punkte (2008 m. vasario 26 d. redakcija) buvo nustatyta:

5. Tvarkos aprašo 6.3 punktas buvo ne kartą keičiamas: Vyriausybės 2008 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 610 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 144 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo 2008 m. liepos 1 d.), 2008 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1334 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 144 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo 2008 m. gruodžio 21 d.), 2009 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. 253 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 144 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo 2009 m. balandžio 12 d.) ir 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1780 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 144 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1780) (įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.).

6. Kaip minėta, Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 144, kuriuo patvirtinto Tvarkos aprašo 6.3 punktą (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) ginčija pareiškėjai, priimtas įgyvendinant Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymą.

Minėta, jog teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), kurioje inter alia nustatyta, kad apskaičiuota senatvės ar invalidumo pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m. Vyriausybės nustatyta tvarka, senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo terminas nukeltas, t. y. nustatyta, kad neišmokėta senatvės ar invalidumo pensijų dalis išmokama 2012 m.

Vadinasi, Vyriausybė šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Tvarkos aprašo 6.3 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija), įgyvendindama Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nuostatas, nukėlė įstatymų leidėjo prisiimtų įsipareigojimų išmokėti apskaičiuotą senatvės ar invalidumo pensijos dalies sumą įvykdymo terminą į 2012 m. birželio mėn.

7. Šiame nutarime konstatuota, kad Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad apskaičiuota senatvės pensijos dalies suma asmeniui išmokama 2008–2012 m., neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Kadangi Tvarkos aprašo 6.3 punkte įtvirtintu teisiniu reguliavimu buvo įgyvendinta Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies išmokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija), nėra teisinių argumentų teigti, kad Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu patvirtinto Tvarkos aprašo 6.3 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas tiek, kiek šiame punkte nustatyta, kad apskaičiuotos senatvės pensijos dalies sumos išmokėjimas iš 2010 m. nukeltas į 2012 m., prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 144 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir invalidumo pensijų dalies sumų išmokėjimo tvarkos aprašo 6.3 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad apskaičiuotos senatvės pensijos dalies sumos išmokėjimas iš 2010 m. nukeltas į 2012 m., neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad pagal pareiškėjų prašymus šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 146 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinamos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjų abejonės dėl Nuostatų 146 straipsnio atitikties Konstitucijai grindžiamos tais pačiais argumentais, kaip ir dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai, t. y. tuo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo sumažintos iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, suponavo teisinį netikrumą, įgytų teisių neapibrėžtumą ir paneigė asmens teisėtus lūkesčius, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Be to, perskaičiavus pensijas buvo pažeisti ir konstituciniai teisinės valstybės, proporcingumo, lygiateisiškumo principai, nes pagal ginčijamą teisinį reguliavimą paskirtos senatvės pensijos sumažintos neproporcingai ir ne visiems vienodai.

3. Vyriausybė 1994 m. lapkričio 18 d. priėmė nutarimą Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“, kuris įsigaliojo 1995 m. sausio 1 d. Šiuo nutarimu Vyriausybė, vadovaudamasi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu, patvirtino Nuostatus, kuriuose inter alia nustatė valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo tvarką.

Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Nuostatai buvo ne kartą keisti ir (arba) papildyti, inter alia Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 754 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo Nuostatai buvo išdėstyti nauja redakcija.

4. Vyriausybė 2009 m. gruodžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1783 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d.

Šio nutarimo 1.4.10 punktu Nuostatai buvo papildyti nauju XIV skyriumi „Pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu“, kurį sudarė 145–152 punktai.

5. Šiame kontekste pažymėtina, kad Nuostatų 2.1 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) nustatyta, jog Nuostatų 145–154 punktai taikomi Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu.

Minėta, kad Laikinasis įstatymas senatvės pensijas gaunantiems asmenims buvo taikomas iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Taigi nustojus Laikinojo įstatymo nuostatas taikyti senatvės pensijas gaunantiems asmenims nebetaikomas ir Nuostatų 146 punktas.

6. Pareiškėjų ginčijamame Nuostatų 146 punkte (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta:

7. Šiame nutarime minėta, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio, inter alia jo 1 dalies, nuostatose buvo nustatyta senatvės pensijų perskaičiavimo tvarka, suponavusi iki šio įstatymo įsigaliojimo paskirtų senatvės pensijų sumažinimą.

8. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu pažymėtina, kad Nuostatų 146 punkte nustatytas inter alia Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatų, kuriomis sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, įgyvendinimas.

9. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs inter alia Nuostatų 146 punkto (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinamos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad teisinis reguliavimas, įtvirtintas Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, tiek, kiek juo sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tai konstatavus, konstatuotina, kad Nuostatų 146 punktas tiek, kiek jame nustatytu teisiniu reguliavimu įgyvendintos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis buvo sudarytos prielaidos perskaičiuojant senatvės pensijas jas sumažinti, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 146 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinamos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

12. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama Nuostatų 146 punkto tiek, kiek jame nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinamos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, atitiktis inter alia Konstitucijos 48 straipsniui.

Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, Konstitucijos 48 straipsnyje nėra reguliuojami pensinio aprūpinimo santykiai. Taigi Nuostatų 146 punkte reguliuojami kitokio pobūdžio santykiai negu Konstitucijos 48 straipsnyje.

13. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 146 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinamos Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, neprieštaravo Konstitucijos 48 straipsniui.

14. Vyriausybė 2011 m. liepos 13 d. priėmė nutarimą Nr. 836 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 1156 „Dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuris įsigaliojo 2011 m. liepos 17 d. (išskyrus nustatytas išimtis).

Šio nutarimo 1.2.9 punktu buvo pakeistas inter alia šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Nuostatų 146 punktas, tačiau jame nustatytas teisinis reguliavimas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamu aspektu nepakito.

1. Šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu kai kurios Laikinojo įstatymo nuostatos, inter alia susijusios su valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų perskaičiavimu (sumažinimu), taip pat kai kurios Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

2. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad „pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas; Konstitucinis Teismas gali atidėti savo nutarimo oficialų paskelbimą, jeigu tai būtina, kad įstatymų leidėjas turėtų laiko pašalinti tas lacunae legis, kurios atsirastų, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir jeigu jos sudarytų prielaidas iš esmės paneigti tam tikras Konstitucijos ginamas, saugomas vertybes. Minėtas Konstitucinio Teismo nutarimo (inter alia nutarimo, kuriuo tam tikras įstatymas (jo dalys) pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai) oficialaus paskelbimo atidėjimas – iš Konstitucijos kylanti prielaida išvengti tam tikrų visuomenei ir valstybei, žmonių teisėms ir laisvėms nepalankių padarinių, kurie galėtų atsirasti, jeigu atitinkamas Konstitucinio Teismo nutarimas būtų oficialiai paskelbtas tuoj pat po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje ir tą jo oficialaus paskelbimo dieną įsigaliotų“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m, birželio 29 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai). Taigi Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus nustatyti ir vėlesnę savo nutarimo, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, oficialaus paskelbimo (taigi ir įsigaliojimo) datą tais atvejais, kai tą Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai paskelbus iškart po jo priėmimo teisės sistemoje galėtų susidaryti teisinio reguliavimo vakuumas ar kitos neapibrėžtys, dėl kurių galėtų būti iš esmės pakenkta kurioms nors Konstitucijoje įtvirtintoms, jos ginamoms ir saugomoms vertybėms (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m, birželio 29 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

3. Pažymėtina, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalį (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) šio įstatymo nuostatų, susijusių su valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų perskaičiavimu (sumažinimu), kurios šiame Konstitucinio Teismo nutarime pripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai, galiojimas nustatytas iki 2011 m. gruodžio 31 d; tuo tarpu šio įstatymo nuostatų, susijusių su valstybinių pensijų perskaičiavimu, inter alia tų, kurios šiame nutarime tam tikra apimtimi pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galiojimas nustatytas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

4. Pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Laikinojo įstatymo, Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, kurios šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos.

Todėl jeigu Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje būtų oficialiai paskelbtas iškart po jo viešo paskelbimo Konstitucinio Teismo posėdyje, atsirastų kai kurių valstybinių pensijų teisinio reguliavimo neapibrėžtumas, dėl kurio galėtų būti iš esmės sutrikdytas ar net laikinai nutrauktas valstybinių pensijų mokėjimas.

Atsižvelgiant į tai, kad minėtam teisinio reguliavimo neapibrėžtumui pašalinti reikalingas tam tikras laikas, taip pat į tai, kad valstybės finansinių įsipareigojimų asmenims, kuriems pagal Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas perskaičiuotos (sumažintos) paskirtos valstybinės pensijos, vykdymas yra susijęs su atitinkamu valstybės finansinių išteklių perskirstymu, šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ oficialiai skelbtinas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas