Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 "Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo" patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Įstatymų ir kitų teisės aktų kūrimo stadijoje privaloma laikytis Konstitucijos viršenybės ir teisinės valstybės principų, kuriuos aiškindamas Konstitucinis Teismas yra suformulavęs konstitucinius įstatymų leidybos ir teisėkūros imperatyvus. Pasak pareiškėjo, pagal Konstituciją šeima yra konstitucinė vertybė, ir teisė kurti bei puoselėti šeimos teisinius santykius yra kiekvieno asmens socialinė teisė. Todėl iš Konstitucijos įstatymų leidėjui kyla imperatyvas su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą nustatyti tik įstatymu.

2. Taigi Seimas, Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje (toliau – ir Koncepcija) suformulavęs šeimos, darnios šeimos, išplėstinės šeimos, nepilnos šeimos sąvokas bei pateikęs jų apibrėžimus ir ginčijamu nutarimu patvirtinęs šią koncepciją, nesilaikė iš Konstitucijos kylančio reikalavimo šeimos teisinius santykius reguliuoti įstatymu, o ne žemesnio lygmens teisės aktu – Seimo nutarimu.

3. Koncepcijoje suformuluotos sąvokos ir jų apibrėžimai pagal savo prasmę yra naujos teisės normos, į kurias Seimas ir Vyriausybė turės atsižvelgti rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje ir derindami juos su Koncepcijos nuostatomis. Pareiškėjo nuomone, naujos teisės normos, į kurias turės būti atsižvelgiama priimant įstatymus šeimos politikos srityje, negali būti įtvirtintos poįstatyminiame teisės akte, todėl Koncepcijos nuostatos prieštarauja Konstitucijai.

1. Konstitucijos 38 straipsnio nuostatose, pasak Seimo atstovų, nustatyta, kad šeimos institutas kildinamas iš santuokos, kuri suprantama kaip laisvas vyro ir moters susitarimas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, tačiau tuo pat metu saugo ir globoja motinystę, tėvystę ir vaikystę.

2. Koncepcijos, kaip teisės akto, paskirtis – nustatyti tam tikras būsimo teisinio reguliavimo gaires. Pagal Įstatymų koncepcijų rengimo metodiką koncepcijoje vartojamos formuluotės negali būti pernelyg abstrakčios, todėl ginčijamoje Koncepcijoje turi būti pateikiamos pagrindinės sąvokos, tokios kaip „šeima“, „darni šeima“, „išplėstinė šeima“, „nepilna šeima“. Priešingu atveju nebūtų įmanoma nustatyti, kokį šeimos modelį valstybė pasirinko skatinti, o pats dokumentas netektų prasmės, nes abstrakčios formuluotės nesudarytų galimybės valstybei formuoti vienodos šeimos politikos.

3. Koncepcija nėra tiesiogiai taikomas aktas. Konkretus šeimos sąvokos apibrėžimas nustatomas įstatymuose (Išmokų vaikams įstatyme ir kt.) ir tik įstatymuose įtvirtinta šeimos samprata turi įtakos asmenų teisėms ir pareigoms, o Koncepcijoje pateikiamos šeimos sąvokos yra orientacinės, jos atskleidžia valstybės skatinamą šeimos modelį.

4. Valstybė, atsižvelgdama į savo finansines galimybes, istoriškai susiklosčiusias tradicines ir kultūrines vertybes, turi diskreciją nuspręsti, kokį šeimos modelį, kaip, jos manymu, siektiną ir geriausiai atspindintį visuomenės daugumos vertybes ir prioritetus, skatinti ir propaguoti. Tačiau tai nereiškia, kad toks teisinis reguliavimas yra diskriminuojantis kitokią gyvenimo kartu formą pasirinkusius asmenis, tuo labiau kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucijos 38 straipsnio nuostatas, įstatymuose šeimos sąvoką aiškina plačiau.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo nariai J. Sabatauskas ir A. Sysas pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus, atsakė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.

Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas J. Sabatauskas pažymėjo, kad pareiškėjas abejoja ir Koncepcijoje įtvirtintų šeimos sąvokų atitiktimi Konstitucijai. Priėmus Koncepciją ir įstatymus suderinus su jos nuostatomis, valstybė, remdamasi vienu formaliu kriterijumi – santuoka, vienas šeimas rems daugiau, kitų šeimų neberems arba rems kitaip. Vaikai, gimę tokioje šeimoje, kurioje nėra vieno iš tėvų arba tėvai nesusituokę gyvena kartu, arba gyvena skyrium, bus diskriminuojami. Įgyvendinus Koncepciją bus pažeistos Konstitucijoje ir tarptautinėse sutartyse, pagal kurias Lietuva yra prisiėmusi tarptautinius įsipareigojimus, įtvirtintos vaikų teisės.

Pareiškėjo atstovo nuomone, neteisinga teigti, kad Konstitucija suponuoja galimybę sudaryti šeimą tik santuokos pagrindu. Jo teigimu, Konstitucija įtvirtina efektyvios, veikiančios, neformalios šeimos sampratą, pagal kurią šeima yra suprantama kaip realiai veikianti bendrija, kurios esmė yra santykiai, visas santykių blokas. Todėl Koncepcijoje įtvirtintos šeimos, apibrėžiamos per santuoką, sąvokos pagal savo turinį neatitinka Konstitucijos 6, 7, 38 straipsnių nuostatų, konstitucinio teisinės valstybės principo. Be to, su Koncepcijos nuostatomis suderintas kituose teisės aktuose (inter alia įstatymuose) įtvirtintas teisinis reguliavimas būtų diskriminacinis ir prieštarautų Konstitucijos 29 straipsniui.

Pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovo A. Syso teigimu, Koncepcija akivaizdžiai diskriminuoja tas šeimas, kuriose vyras ir moteris gyvena nesusituokę. Šeima nebūtinai yra moters ir vyro, turinčių vaikų, santuoka. Konkrečiai kalbant apie darnią šeimą neaišku, ką reiškia ją apibūdinančios būdingos šeimos funkcijos, nes Koncepcijoje jos nėra apibrėžtos. Pareiškėjo atstovas taip pat pažymėjo, kad priėmus Koncepciją galiojantys įstatymai nebuvo suderinti su jos nuostatomis, bet, priešingai, buvo priimti įstatymai, kuriuose, palyginti su Koncepcijos nuostatomis, šeima yra apibrėžiama skirtingai. Todėl, jo nuomone, Koncepcijos apskritai nereikėjo priimti.

2. Suinteresuoto asmens – Seimo atstovai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas S. Šedbaras, Seimo narė R. Baškienė pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat atsakė į klausimus ir pateikė papildomus paaiškinimus.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovas S. Šedbaras pažymėjo, kad nors Konstitucijoje nėra atskleista šeimos sąvoka, sistemiškai aiškinant Konstitucijos 38, 39 straipsnių nuostatas matyti, jog jose yra įtvirtinti tam tikri du modeliai: pirma, vyro ir moters santuokos pagrindu sukurta šeima, kurioje gimsta ir auga vaikai ir kuri yra viena iš pamatinių tautos vertybių; antra, vaikas, gimęs ir augantis ne santuokos pagrindu sukurtoje šeimoje, kuri yra „kitoks darinys“ ir „ne visada bus šeima“. Suinteresuoto asmens atstovo teigimu, neatskyrus šių skirtingų modelių ir nenustačius skirtingų jų įgyvendinimo ir gynimo būdų galėtų būti pažeistos vaiko teisės. Pagal Koncepcijos nuostatas vaikas yra saugomas nepriklausomai nuo to, kur ir su kuo jis gyvena. Tačiau vaikui, augančiam ne šeimoje (tėvai nesusituokę arba negyvena kartu, vaikas gyvena šeimynoje, globos namuose), yra reikalinga kitokia, papildoma, pagalba ir dėmesys nei šeimoje augančiam vaikui.

S. Šedbaras taip pat pažymėjo, kad Koncepcija yra specifinis programinis dokumentas, kuriame tautos atstovybė formuluoja tam tikrą savo valią ir kuriame įtvirtina esminius dalykus, tam tikrą programinį modelį. Jo manymu, ginčijama Koncepcija nei pagal formą, nei pagal turinį neprieštarauja Konstitucijai.

Suinteresuoto asmens – Seimo atstovė R. Baškienė pažymėjo, kad Koncepcijos rengėjai, akcentuodami šeimos, sukurtos santuokos pagrindu, svarbą asmens ir visuomenės gyvenime, siekė pabrėžti gyvenimo šeimoje privalumus, šeimą, grįstą vyro ir moters santuoka, vertino kaip šeimos politikos siekiamybę. Jos teigimu, tai, kad pagal Koncepciją Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su Koncepcijos nuostatomis, reiškia ne privalomumą, o lankstų derinimą ir atsižvelgimą į pagrindines nuostatas. Koncepcija yra teisėkūros gairės, joje įtvirtintos sąvokos yra orientacinės, jomis siekiama atskleisti valstybės skatinamą šeimos modelį. Valstybė, atsižvelgdama į istoriškai susiklosčiusias tradicines ir kultūros vertybes, turi diskreciją skatinti ir pripažinti tam tikrą šeimos formą, jos manymu, siektiną ir geriausiai atspindinčią visuomenės daugumos vertybes ir prioritetus. Koncepcija nėra paneigiamos kitos gyvenimo formos, ji neapima privačioje ir kultūrinėje srityje galimos šeimos suvokimo įvairovės. Koncepcijoje laikomasi nuostatos, kad gindama motinystę, tėvystę, vaikystę valstybė globoja visus artimos giminystės ryšių, ugdymo, tarpusavio pagalbos, bendro ūkio siejamus asmenis.

Konstitucinis Teismas

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ tiek, kiek juo patvirtintoje Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje yra įtvirtinti šeimos (1.6.9 punktas), darnios šeimos (1.6.2 punktas), išplėstinės šeimos (1.6.4 punktas), nepilnos šeimos (1.6.6 punktas) sąvokų apibrėžimai, atitiktį Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste svarbu atskleisti Lietuvos Respublikos teisėkūros šeimos politikos srityje raidą iki tiriamo teisės akto išleidimo, šio teisės akto vietą teisės sistemoje, jame apibrėžtus tikslus ir teisėkūros subjekto ketinimus.

3. Vyriausybė 1996 m. kovo 19 d. priėmė nutarimą Nr. 362 „Dėl šeimos politikos koncepcijos ir veiksmų krypčių“, kuriuo pritarė Filosofijos ir sociologijos instituto parengtai Šeimos politikos koncepcijai ir veiksmų kryptims (1 punktas) ir patvirtino Šeimos politikos koncepcijos įgyvendinimo priemones (2 punktas).

Šio Vyriausybės nutarimo 4 punkte nustatyta: „Rekomenduoti savivaldybėms, mokslo ir mokymo įstaigoms, religinėms bendruomenėms, kūrybinėms sąjungoms, draugijoms, kitoms visuomeninėms organizacijoms, radijo, televizijos, laikraščių ir žurnalų redakcijoms aktyviai prisidėti prie šeimos politikos koncepcijoje ir veiksmų kryptyse numatytų uždavinių bei šiuo nutarimu patvirtintų šeimos politikos koncepcijos įgyvendinimo priemonių vykdymo ir sutelkti pastangas svarbiausioms šeimų problemoms spręsti.“

Šis Vyriausybės nutarimas ir juo patvirtintos Šeimos politikos koncepcijos įgyvendinimo priemonės 1996 m. kovo 27 d. buvo paskelbti „Valstybės žiniose“, tačiau pati Šeimos politikos koncepcija ir veiksmų kryptys, kurioms Vyriausybė tuo nutarimu pritarė, nebuvo oficialiai (viešai) paskelbta.

Šeimos politikos koncepcijoje, kuriai Vyriausybė pritarė 1996 m. kovo 19 d. nutarimu, pateikiama šeimos ir šeimos politikos samprata, apibūdinami Lietuvos šeimos pokyčiai ir būklė (šeimos ekonominė būklė, namų ūkis, užimtumas, būstas, valstybės parama šeimoms, šeimos demografiniai pokyčiai, šeimos dorovė, šeimos problemos), apibrėžiami šeimos politikos tikslai ir veiksmų kryptys (šeimos gyvybingumo ekonominiai pagrindai, šeimos stabilumas, motinos ir vaiko sveikata, šeimos planavimas, vaikų ugdymas, vaiko saugumas, pagyvenusių žmonių integracija visuomenėje, žmonių su negalia integracija visuomenėje, lygios vyrų ir moterų teisės ir galimybės, informacinis aprūpinimas).

Šeimos politikos koncepcijoje šeima apibrėžiama kaip „asmenų bendrija, kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ar socialiai pripažinta tvarka“, išplėstinė šeima – kaip „bent trijų kartų šeima“, o nepilna šeima – kaip „vieno, dažniausiai motinos ir vaiko (-ų) šeima (vieniša motina, išsiskyrusi, našlė ir pan.)“. Darnios šeimos sąvokos apibrėžimas šioje Šeimos politikos koncepcijoje nepateiktas.

4. Vyriausybė 2004 m. spalio 28 d. priėmė nutarimą Nr. 1350 „Dėl Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos patvirtinimo“, kurio 1 punktu patvirtino Nacionalinę demografinės (gyventojų) politikos strategiją (toliau – ir Strategija). Strategijos 3 punkte inter alia nustatyta, kad joje daugiausia dėmesio skirta inter alia šeimos gerovei.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Strategijos (2004 m. spalio 28 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais) nuostatos:

– „Vykstant permainoms visuomenėje, šeima – pamatinis socialinis institutas irgi patiria pokyčių, kurie akivaizdūs visose gyvenimo srityse. Kad šių dienų šeima nestabili, rodo dažnos skyrybos, alternatyvių šeimyninio gyvenimo formų plitimas, nepilnų šeimų gausėjimas, prasta partnerių tarpusavio santykių kokybė, pasitaikantis smurtas ir prievarta prieš partnerį ir vaikus, šeimos narių teritorinio mobilumo didėjimas“ (12 punktas);

– „Pagrindinis strateginis tikslas šeimos gerovės srityje – skatinti savarankiškos ir gyvybingos šeimos, pagrįstos narių savitarpio globa ir atsakomybe, užtikrinančios kartų kaitą, įsigalėjimą ir kurti teisines, socialines, ekonomines sąlygas, stiprinančias šeimas ir užtikrinančias visavertį jų funkcionavimą“ (77 punktas).

5. Seimas 2008 m. birželio 3 d. priėmė nutarimą Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Valstybinę šeimos politikos koncepciją.

6. Koncepcijos 1.6 punkte „Pagrindinės Koncepcijos sąvokos“, kurio tam tikras nuostatas ginčija pareiškėjas, inter alia yra nustatyta:

7. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Koncepcijoje, inter alia jos 4 skyriuje „Valstybinės šeimos politikos veiksmų kryptys“, yra apibrėžiami inter alia įvairūs šeimos santykių reguliavimo srities uždaviniai, kaip antai: sudaryti palankias sąlygas šeimos verslui, gerinant informavimo, konsultavimo ir mokymo kokybę (4.2.1.2 papunktis); sudaryti palankias sąlygas derinti profesinį užimtumą, mokymąsi ir šeimos gyvenimą (4.2.1.3 papunktis); tobulinti būsto kreditavimo ir subsidijavimo sistemą, kuri atitiktų šeimos poreikius (4.3.1.1 papunktis); atsižvelgiant į šeimos galimybes, lanksčiai kompensuoti būsto šildymo ir kitas būsto išlaikymo išlaidas (4.3.1.4 papunktis); didinti valstybės paramą įsigyjant būstą šeimoms, auginančioms vaikus, ypač gausioms šeimoms (4.3.1.5 papunktis); plėtoti aktyvios socialinės paramos šeimoms politiką, užtikrinant veiksmingesnį piniginės socialinės paramos ir socialinių paslaugų sistemos derinimą, stiprinant veiksmingą socioedukacinę pagalbą šeimai (4.4.1.1 papunktis); suteikti papildomų užimtumo garantijų asmeniui, kuris yra vienintelis šeimos, kurioje auga vaikai ar yra kitų priežiūros reikalingų asmenų, maitintojas (4.4.1.8 papunktis); užtikrinti sveikatos priežiūros paslaugų kokybę visiems šeimos nariams (4.5.1.1. papunktis); užkirsti kelią visoms smurto prieš vaikus formoms, teikti kvalifikuotą, kompleksinę pagalbą nuo smurto nukentėjusiems vaikams ir jų šeimoms (4.6.1.4 papunktis) ir kt.

Taigi Koncepcijoje yra įtvirtintos nuostatos inter alia dėl šeimos narių užimtumo skatinimo (4.2 punktas), palankios gyvenamosios aplinkos šeimai kūrimo ir šeimos aprūpinimo gyvenamuoju būstu (4.3 punktas), socialinės paramos ir paslaugų šeimai (4.4 punktas), šeimos sveikatos (4.5 punktas), vaiko saugumo šeimoje (4.6 punktas), t. y. Koncepcijoje įtvirtintos nuostatos, kuriomis numatoma inter alia užtikrinti tam tikrą šeimos socialinę, finansinę gerovę.

Šias nuostatas aiškinant Koncepcijos nuostatų, įtvirtinančių šeimos sąvoką, kontekste pažymėtina, kad jomis išreiškiamas siekis užtikrinti inter alia tam tikrą socialinę, finansinę gerovę tik tokiai šeimai, kokia ji suprantama šios Koncepcijos kontekste. Tai reiškia, kad tik santuokos pagrindu sukurtai šeimai turėtų būti siekiama inter alia sudaryti palankesnes sąlygas įsigyti ir eksploatuoti būstą (4.3 punkto nuostatos), užtikrinti veiksmingesnį piniginės socialinės paramos ir socialinių paslaugų sistemos derinimą (4.4.4.1 punktas), užkirsti kelią visoms smurto prieš vaikus, augančius santuoką sudariusių ar buvusių sudariusių tėvų šeimoje, formoms (4.6.1.4 punktas) ir t. t.

8. Koncepcijos 5.8 punkte nustatyta, kad „Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis“.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstituciją Seimas leidžia konstitucinius įstatymus, įstatymus, nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo ir kitus teisės aktus (Konstitucijos 67, 69, 70 straipsniai, 94 straipsnio 2 punktas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad leisti įstatymus yra viena svarbiausių Seimo, kaip Tautos atstovybės, funkcijų, jo konstitucinė kompetencija (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, 1993 m. lapkričio 8 d., 1997 m. gegužės 29 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimuose atskleisdamas įstatymų leidybos proceso sampratą, konstatavo: „Įstatymų leidybos procesas – tai visuma juridiškai reikšmingų veiksmų, būtinų, kad būtų priimtas įstatymas, ir atliekamų tam tikra griežta logine ir laiko seka. Visuotinai pripažintos yra šios pagrindinės įstatymų leidybos proceso stadijos: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas, įstatymo projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Tik pasibaigus vienai stadijai nuosekliai prasideda kita stadija. Minėta nuosekli įstatymų leidybos proceso stadijų seka iš esmės yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas – 68 straipsnyje, įstatymų priėmimas – 69 straipsnyje, įstatymų promulgavimas ir įsigaliojimas – 70–72 straipsniuose.“

Konstitucinis Teismas 2008 m. vasario 22 d. nutarime yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų priėmimo tvarka gali būti reguliuojama Seimo statutu, taip pat kitais įstatymais, tačiau negalima ignoruoti jokios Konstitucijoje, Seimo statute ar kituose įstatymuose įtvirtintos įstatymų leidybos proceso stadijos ar įstatymų priėmimo taisyklės.

Pagal Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalį įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai (Konstitucijos 68 straipsnio 2 dalis). Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs (1993 m. lapkričio 8 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimuose), kad: įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą; ši teisė įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti.

Taigi Konstitucijos 67, 69, 70 straipsnių, 94 straipsnio 2 punkto nuostatas sistemiškai aiškinant su Konstitucijos 68 straipsnio nuostatomis nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste konstatuotina, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, neatlieka teisės aktų rengimo funkcijos. Pagal Konstituciją šią funkciją vykdo Seimo nariai, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, Lietuvos Respublikos piliečiai, įgyvendindami jiems Konstitucijos 68 straipsnyje suteiktą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimo nutarimu patvirtintos Koncepcijos 5.8 punkte esanti formuluotė „Seimas <...> rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje“, atsižvelgiant inter alia į jos vartojimo kontekstą, į tai, kad Koncepcija nėra skirta teisės aktų leidybos procesui reglamentuoti, inter alia šio proceso stadijoms įtvirtinti, aiškintina kaip suponuojanti ne Seimo in corpore atliekamą teisės aktų rengimą, bet Seimui pateiktų įstatymų ir kitų teisės aktų svarstymą ir priėmimą.

Taigi šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Koncepcijos 5.8 punkte įtvirtinta nuostata „Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis“ aiškintina kaip įpareigojanti Vyriausybę rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, ir Seimą svarstant ir priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti, atsižvelgti į Koncepcijoje įtvirtintas nuostatas ir su jomis derinti būsimas teisės normas. Tai reiškia, kad Koncepcijos 5.8 punkte įtvirtinta nuostata yra suformuluota gana imperatyviai, ji sudaro prielaidas teisės aktuose, skirtuose šeimos santykiams reglamentuoti, įtvirtinti atitinkamą teisinį reguliavimą.

9. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad iš Koncepcijoje įtvirtintų nuostatų visumos matyti, jog Koncepcijoje atsispindinti juridinė technika inter alia reiškia, kad dalis Koncepcijos nuostatų, vertinamų kartu su Koncepcijos 5.8 punkte įtvirtinta nuostata, turi norminimo paskirtį, nors ir nėra tiesiogiai skirtos šeimos santykiams reguliuoti.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad šeimos sąvokos tiesiogiai ar netiesiogiai yra įtvirtintos ir kai kuriuose įstatymuose, reguliuojančiuose tam tikras su šeima susijusių santykių sritis.

11. Apibendrinant konstatuotina, kad minėtuose įstatymuose, reguliuojančiuose visuomeninius santykius, kurių subjektas yra inter alia šeima, pateikiamos skirtingos šeimos sąvokos.

Pažymėtina, jog palyginus minėtas įstatymų nuostatas, kuriomis apibrėžta šeimos sąvoka, su Koncepcijoje įtvirtintu šeimos sąvokos apibrėžimu matyti, kad Seimo nutarimu patvirtintoje Koncepcijoje ir įstatymuose pateiktos šeimos sąvokos nesutampa (Koncepcijoje pateikta kitokio turinio (siauresnė) šeimos sąvoka nei įtvirtintoji įstatymuose).

12. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad šeimos sąvoka netiesiogiai atskleidžiama ir tuose įstatymuose, kuriuose yra apibrėžiama, kas yra šeimos nariai.

13. Apibendrinant šiame nutarime minėtų įstatymų, kuriais reguliuojamos tam tikros su šeima susijusių santykių sritys, nuostatas pažymėtina, kad įstatymuose, reguliuojančiuose santykius, susijusius su parama šeimai, apibrėžiant šeimą esminiai kriterijai yra šeimos narių bendras gyvenimas, taip pat amžius, mokymasis, kurie siejami su ribota galimybe uždirbti pajamų ir poreikiu gauti išlaikymą; kituose įstatymuose (inter alia Baudžiamajame kodekse, Civiliniame kodekse) tokie kriterijai kaip amžius, mokymasis ir pan. nėra reikšmingi, juose esminis kriterijus, pagal kurį asmenys priskiriami šeimos nariams, yra giminystė, svainystė ir kiti artimi ryšiai.

14. Palyginus minėtas įstatymų nuostatas, kuriomis tiesiogiai ar netiesiogiai (per šeimos narių apibrėžimą) įtvirtinta šeimos sąvoka, su Koncepcijoje įtvirtinta šeimos sąvoka matyti, kad Seimo nutarimu patvirtintoje Koncepcijoje ir įstatymuose, reguliuojančiuose inter alia šeimos santykius, įtvirtintos skirtingos pagal turinį šeimos sąvokos (pagal Koncepcijoje įtvirtintą šeimos sąvoką šeimos nariais laikomas siauresnis ratas subjektų, kadangi, kaip minėta, šeima, taigi ir jos nariais, nelaikomi kartu gyvenantys, tačiau nesusituokę vyras ir moteris, taip pat ir auginantys vaikus (įvaikius), nebuvęs susituokęs vyras ar moteris su vaiku (vaikais) ar įvaikiu (įvaikiais)).

15. Apibendrinant aptartą Lietuvos Respublikos teisėkūros šeimos politikos srityje raidą iki ginčijamos Koncepcijos priėmimo, taip pat kai kuriuose šiuo metu galiojančiuose įstatymuose tiesiogiai ar netiesiogiai šeimos sąvokas įtvirtinantį teisinį reguliavimą pažymėtina, kad šeimos ir su ja susijusių santykių teisiniam reguliavimui buvo (ir yra) būdinga tai, kad šeima suprantama plačiau nei vien santuokos pagrindu sudaryta šeima, t. y. teisės aktuose pateikiama kitokio turinio (platesnė) šeimos sąvoka nei įtvirtintoji Koncepcijoje.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ tiek, kiek juo patvirtintoje Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje yra įtvirtinti šeimos (1.6.9 punktas), darnios šeimos (1.6.2 punktas), išplėstinės šeimos (1.6.4 punktas), nepilnos šeimos (1.6.6 punktas) sąvokų apibrėžimai, atitiktį Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad visos Konstitucijos nuostatos yra tarpusavyje susijusios ir sudaro vieną darnią sistemą, tarp Konstitucijoje įtvirtintų vertybių yra pusiausvyra, nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos Konstitucijos nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio teisinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimai).

3. Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai, yra įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Šis pamatinis konstitucinis principas nusako Konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas). Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 29 d. nutarimas).

4. Konstitucijoje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas yra neatsiejamai susijęs su konstituciniu teisinės valstybės principu – universaliu konstituciniu principu, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas).

5. Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylantis reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos inter alia reiškia, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas); poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai; poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais; poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai); žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

6. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad šie poįstatyminio akto ypatumai yra privalomi ir Konstitucijos 70 straipsnio 2 dalyje nurodytiems kitiems Seimo aktams; Seimo poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Konstitucijai ir Seimo išleistiems įstatymams, juo labiau negali keisti įstatymų normų, jų turinio (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

Seimo poįstatyminiais aktais negalima reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Seimas, spręsdamas klausimus, kurie yra įstatymų reguliavimo dalykas, negali pasirinkti nutarimo formos, nes nutarimas yra žemesnio lygmens teisės aktas (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

7. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas gali apibrėžti įstatymuose vartojamų sąvokų turinį, tačiau iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylantis reikalavimas paisyti teisės aktų hierarchijos suponuoja, kad įstatymuose vartojamų sąvokų turinys gali būti apibrėžiamas (inter alia aiškinamas) tik įstatymu, o ne žemesnės galios teisės aktu (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

8. Konstitucinis Teismas pagal savo kompetenciją užtikrina Konstitucijoje įtvirtintą teisės aktų hierarchiją, visų konstitucinio įstatymo galią turinčių teisės aktų atitiktį Konstitucijai, visų įstatymo galią turinčių teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir konstitucinio įstatymo galią turintiems teisės aktams, taip pat visų Seimo poįstatyminių teisės aktų, Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktų atitiktį Konstitucijai, konstitucinio įstatymo galią turintiems teisės aktams, taip pat įstatymo galią turintiems teisės aktams (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

9. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu; kai Konstitucija nereikalauja įstatymu reguliuoti tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių, jie gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai).

10. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. birželio 3 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), todėl Seimas – įstatymų leidėjas negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti. Tokių santykių negalima reguliuoti ir Seimo poįstatyminiais aktais (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Iš Konstitucijos 67 straipsnyje nustatytos Seimo kompetencijos ir 5 straipsnyje įtvirtinto valdžių padalijimo principo akivaizdu, kad Seimas negali duoti tiesioginių norminio pobūdžio pavedimų Vyriausybei ne įstatymų leidybos tvarka (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas).

11. Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatuota, kad teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucijoje reikalaujama, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu aktu (nepaisant to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.

12. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo Konstitucinio Teismo tirti Seimo nutarimu patvirtintos Koncepcijos nuostatų atitiktį Konstitucijai.

Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai.

Aiškindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas turi išimtinę kompetenciją tirti ir spręsti, ar bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams, ar bet kuris Seimo poįstatyminis aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinio teisingumo įgyvendinimas lemia tai, kad Konstitucinis Teismas turi konstitucinius įgaliojimus tirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ir tokios pagal savo prigimtį ir paskirtį tokių Seimo poįstatyminių aktų (inter alia jų sudedamųjų dalių) nuostatos, kuriomis yra išreiškiama Seimo valia dėl būsimo tam tikrų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo ir kurios yra atitinkamų teisės aktų rengimo ir priėmimo pagrindas. Tokių Seimo poįstatyminių aktų turinio atitiktis Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniams principams yra viena iš svarbių šių aktų pagrindu sukurto teisinio reguliavimo konstitucingumo prielaidų.

Taigi pagal savo prigimtį ir paskirtį tokio pobūdžio Seimo poįstatyminių aktų (inter alia jų sudedamųjų dalių) nuostatos, kuriose nėra įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, konstitucingumas gali būti vertinamas jų turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu.

Konstitucinis Teismas ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose yra tyręs Seimo ir Vyriausybės priimtų tokio pobūdžio poįstatyminių aktų (inter alia jų sudedamųjų dalių) atitiktį Konstitucijai. Šiame kontekste paminėtinas Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutarimas, priimtas konstitucinės justicijos byloje, kurioje inter alia buvo ginčijamos Seimo rezoliucijos ir Vyriausybės nutarimu patvirtintos koncepcijos, kuriose numatytos krašto apsaugos sistemos organizavimo politikos kryptys, nuostatos. Minėtame nutarime tirdamas Seimo ir Vyriausybės priimtų poįstatyminių teisės aktų, kurių nuostatose, kaip konstatuota tame Konstitucinio Teismo nutarime, nebuvo įtvirtinta teisinio reguliavimo (teisės normų), tiesiogiai darančio įtaką teisiniams santykiams, atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad šių teisės aktų nuostatų konstitucingumas vertintinas jų turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu.

13. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas – Seimo narių grupė ginčija Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimo tiek, kiek juo patvirtintoje Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje yra įtvirtinti šeimos (1.6.9 punktas), darnios šeimos (1.6.2 punktas), išplėstinės šeimos (1.6.4 punktas), nepilnos šeimos (1.6.6 punktas) sąvokų apibrėžimai, atitiktį inter alia Konstitucijos 38 straipsnio 1 daliai.

14. Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“; 2 dalyje nustatyta: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“

15. Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškintinos atsižvelgiant į kitas šio Konstitucijos straipsnio nuostatas, inter alia 2 dalį, kurioje nustatyta, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, į 3 dalį, kurioje nustatyta, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, taip pat į 5 dalį, kurioje nustatyta, kad sutuoktinių teisės šeimoje yra lygios.

16. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją Seimas, kaip Tautos atstovybė ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, gali leisti įstatymus ir kitus teisės aktus, reguliuojančius įvairiausius visuomeninius santykius (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 4 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, turi plačią diskreciją formuoti valstybinę politiką įvairiose visuomenės gyvenimo srityse, inter alia valstybinę šeimos politiką, teisės aktais šiose srityse atitinkamai reguliuoti visuomeninius santykius. Įgyvendindamas savo įgaliojimus formuoti tam tikrų visuomenės ir valstybės gyvenimo sričių valstybinę politiką, inter alia valstybinę šeimos politiką, Seimas privalo paisyti Konstitucijos normų ir principų.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, inter alia formuluodamas tų santykių subjektų sąvokas, privalo paisyti Konstitucijos ir iš jos kylančių reikalavimų, inter alia lygiateisiškumo, žmogaus orumo, privataus gyvenimo gerbimo. Pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimui, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucijai, įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuojant šeimos santykius ir apibrėžiant šeimą kaip teisinių santykių subjektą, kyla pareiga atsižvelgti į reguliuojamų santykių specifiką, inter alia į teisinių santykių subjektų ypatumus, objektyviai lemiančius būtinybę juos apibrėžti tų konkrečių santykių, kurių dalyviai jie yra, kontekste.

1. Konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Konvencijos 8 straipsniu garantuojama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT), taikantis Konvencijos nuostatas, savo jurisprudencijoje, kuri Lietuvos teisės aiškinimui aktuali kaip teisės aiškinimo šaltinis, ne kartą yra analizavęs šeimos sampratą.

2. Apibendrinant pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje analizuojama šeimos samprata neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme yra ginami ir kiti bendro gyvenimo santykiai, kuriuos apibūdina asmenų tarpusavio ryšių pastovumas, prisiimtų įsipareigojimų pobūdis, bendrų vaikų turėjimas ir kt. Pažymėtina ir tai, kad EŽTT jurisprudencijoje nėra pateikta išsamaus kriterijų, pagal kuriuos galima apibrėžti šeimą, sąrašo.

3. Šios konstitucinės justicijos kontekste pažymėtina, kad šeimos samprata buvo ne kartą analizuojama ir užsienio valstybių konstitucinių teismų praktikoje.

4. Apibendrinant pažymėtina, kad šeimos sampratos aiškinimas minėtų užsienio valstybių konstitucinių teismų jurisprudencijoje nėra vienareikšmis, šeima apibrėžiama atsižvelgiant į visuomenėje tam tikru laikotarpiu vyraujančią šeimos gyvenimo formų įvairovę, demografinius, ekonominius ir socialinius visuomenės gyvenimo pokyčius.

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė Konstitucinio Teismo prašo ištirti, ar Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ tiek, kiek juo patvirtintoje Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje yra įtvirtinti šeimos (1.6.9 punktas), darnios šeimos (1.6.2 punktas), išplėstinės šeimos (1.6.4 punktas), nepilnos šeimos (1.6.6 punktas) sąvokų apibrėžimai, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Pareiškėjo manymu, šeimos santykiai pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymu, o Seimas, Koncepcijoje įtvirtinęs šeimos, darnios šeimos, išplėstinės šeimos, nepilnos šeimos sąvokų apibrėžimus, šiuos santykius sureguliavo žemesnės galios teisės aktu – Seimo nutarimu. Koncepcijoje suformuluotos sąvokos, pareiškėjo teigimu, yra naujos teisės normos, į kurias Seimas ir Vyriausybė turės atsižvelgti ir su jomis derinti būsimus šeimos politikos srities teisės aktus, todėl tokios nuostatos negali būti įtvirtintos poįstatyminiu teisės aktu. Priėmus Koncepciją ir įstatymus suderinus su jos nuostatomis, valstybė, remdamasi vienu formaliu kriterijumi – santuoka, vienas šeimas rems daugiau, kitų šeimų neberems arba rems kitaip. Pareiškėjo nuomone, Konstitucija nesuponuoja galimybės sudaryti šeimą tik santuokos pagrindu.

3. Minėta, kad Valstybinė šeimos politikos koncepcija buvo patvirtinta Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. X-1569 „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“.

Seimo nutarimas, kuriuo patvirtinta Koncepcija, yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, pagal Konstituciją, inter alia jos 67, 70 straipsnius, įgalioto įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuoti svarbiausius visuomenės santykius, priimtas teisės aktas, kuris teisės aktų hierarchijoje turi poįstatyminio teisės akto galią.

4. Šiame nutarime konstatuota, kad Koncepcija nėra tiesiogiai skirta šeimos santykiams reguliuoti, kad Koncepcijoje apibrėžtos tik tam tikros teisėkūros, susijusios su šeimos santykių reguliavimu, gairės, t. y. joje yra numatyta, kokios krypties teisėkūros subjektas turi laikytis rengdamas šeimos politikos srities teisės aktus, kad šiuo aktu yra įtvirtintos būsimo teisinio reguliavimo, susijusio su šeimos santykiais, prielaidos.

Taigi Seimo nutarimu patvirtintoje Koncepcijoje, kuria nustatytos tam tikros valstybinės šeimos politikos gairės, jos tikslai, principai, veiksmų kryptys ir uždaviniai, yra išdėstyta tam tikra Seimo pozicija valstybinės šeimos politikos formavimo klausimu ir sudaromos prielaidos atitinkamai keisti bei naujai nustatyti šeimos politikos srities teisinį reguliavimą.

5. Kaip minėta, Koncepcijos 1.6 punkte „Pagrindinės Koncepcijos sąvokos“, kurio nuostatas ginčija pareiškėjas, inter alia nustatyta:

6. Kaip minėta, šeimos sąvokos taip pat yra įtvirtintos kai kuriuose įstatymuose, įvairiais aspektais reguliuojančiuose šeimos santykius.

7. Vertinant Koncepciją joje įtvirtintų šeimos sąvokų kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, koncepcija savo pobūdžiu ir esme nėra toks norminis dokumentas, kuris tiesiogiai daro įtaką teisiniams santykiams. Jos esmę, taigi ir ją priėmusio teisėkūros subjekto ketinimus, atskleidžia ne tik jos nuostatose suformuluotos kryptys, tikslai, uždaviniai, bet ir joje vartojamos bei apibrėžiamos sąvokos.

Koncepcijoje, kuria nustatytos tam tikros šeimos politikos formavimo gairės ir pagrindinės kryptys, gali būti pateikiamos tam tikros sąvokos, padedančios atskleisti teisėkūros subjekto, priėmusio minėtą Koncepciją, tikslus ir siekius. Seimas, nustatydamas valstybinės šeimos politikos gaires, jos tikslus, principus, veiksmų kryptis ir uždavinius, gali apibrėžti, kaip Koncepcijos kontekste bus suprantama šeima, nes to reikia, kad būtų galima atskleisti, kokia kryptimi jis norėtų plėtoti tolesnę valstybinę šeimos politiką.

Taigi Seimas nutarimu patvirtintoje Koncepcijoje, kurioje nustatomos pagrindinės šeimos politikos formavimo kryptys, galėjo pateikti tam tikras šeimos sąvokas, kuriomis remiamasi siekiant perteikti Koncepcijos esmę. Seimo nutarime, kuriuo patvirtinta Koncepcija, inter alia jos 1.6 punkto nuostatose įtvirtintos darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos, tiesiogiai nenustatytos šeimos teisinių santykių dalyvių teisės, pareigos, teisinė atsakomybė.

8. Kaip minėta, Koncepcijos 5.8 punkte nustatyta, jog „Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis“.

Minėta ir tai, kad Koncepcijos 5.8 punkte įtvirtinta nuostata aiškintina kaip įpareigojanti Vyriausybę rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, ir Seimą svarstant ir priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti, atsižvelgti į Koncepcijoje įtvirtintas nuostatas ir su jomis derinti būsimų teisės aktų nuostatas.

Vadinasi, Koncepcijos 1.6.2–1.6.6, 1.6.8, 1.6.9 punktų nuostatose suformuluotos darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos yra reikšmingos tolesnei šeimos politikos raidai, kadangi ateityje jas įtvirtinti šeimos santykius reguliuojančiuose norminiuose teisės aktuose yra teisėkūros subjekto siekiamybė.

Minėta, kad Seimo nutarimas, kuriuo patvirtinta Koncepcija, yra Seimo, kaip įstatymų leidėjo, pagal Konstituciją, inter alia jos 67, 70 straipsnius, įgalioto įstatymais ir kitais teisės aktais reguliuoti svarbiausius visuomenės santykius, priimtas teisės aktas, kuris teisės aktų hierarchijoje turi poįstatyminio teisės akto galią.

Taigi Koncepcijos 5.8 punkte įtvirtinta nuostata reiškia, kad Seimas, svarstydamas ir priimdamas įstatymus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti, turės atsižvelgti į žemesnės galios teisės akto – Seimo nutarimo nuostatas ir su jomis derinti priimamus aukštesnės galios teisės aktus – įstatymus; Vyriausybė, rengdama teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, turės vykdyti Seimo pavedimą, duotą ne įstatymų leidybos tvarka ir skirtą ne įstatymams įgyvendinti.

9. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas, Koncepcijos 5.8 punkte nustatęs įpareigojimą rengiant teisės aktus šeimos politikos srityje atsižvelgti į Koncepcijoje įtvirtintas nuostatas ir su jomis derinti būsimų teisės aktų nuostatas, nustatė ir tai, kad Vyriausybę rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, ir Seimą svarstant ir priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti, atitinkamai saisto Koncepcijos nuostatos, inter alia jos 1.6 punkte įtvirtintos šeimos sąvokos. Tai reiškia, kad pagal Koncepcijos 5.8 punkto nuostatas Seimas svarstydamas ir priimdamas įstatymus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti, juose pateikiamas šeimos sąvokas privalo derinti su poįstatyminio teisės akto galią turinčios Koncepcijos 1.6 punkto nuostatose pateikiamomis šeimos sąvokomis.

Vadinasi, poįstatyminio teisės akto galią turinčioje Koncepcijoje, inter alia jos 1.6.2–1.6.6, 1.6.8, 1.6.9 punktuose, įtvirtintos šeimos sąvokos atitinkamai saisto Vyriausybę rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, ir Seimą svarstant ir priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti.

10. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Koncepcijoje yra įtvirtintas būsimo teisinio reguliavimo, susijusio su šeimos santykiais, nustatymo pagrindas. Minėta, kad pagal Koncepcijos 5.8 punkto nuostatą teisėkūros subjektai yra įpareigoti su Koncepcijos nuostatomis derinti būsimą šeimos politikos srities teisinį reguliavimą ir kad tokiu būdu Koncepcijoje įtvirtintos nuostatos atitinkamai saisto tam tikrus teisėkūros subjektus.

Taigi Koncepcijos nuostatų, kurias ginčija pareiškėjas, atitiktis Konstitucijai yra svarbi teisės aktų, kurie bus rengiami ir priimami juos derinant su Koncepcijos nuostatomis, konstitucingumo požiūriu. Todėl ginčijamų Koncepcijos nuostatų konstitucingumas vertintinas inter alia jų turinio, kurio pagrindu turėtų vykti teisėkūros procesai, atitikties Konstitucijai aspektu.

11. Minėta, kad Koncepcijos 1.6.2, 1.6.4, 1.6.6, 1.6.9 punktuose, kurių atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas ginčija, yra nustatytos darnios šeimos, išplėstinės šeimos, nepilnos šeimos ir šeimos sąvokos. Minėta ir tai, kad apibūdinant šeimą Koncepcijos 1.6 punkte yra įtvirtinti ir kitų sąvokų apibrėžimai, kurių pareiškėjas šioje konstitucinės justicijos byloje neginčija: daugiavaikės šeimos (1.6.3 punktas), krizę išgyvenančios šeimos (1.6.5 punktas), socialinės rizikos šeimos (1.6.8 punktas). Kaip minėta, pagal Koncepciją, inter alia jos 1.6.2–1.6.6, 1.6.8, 1.6.9 punktus, šeima tiesiogiai siejama su santuokos sudarymo faktu („šeima – sutuoktiniai <...>“), t. y. Koncepcijoje yra įtvirtinta tik santuoka pagrįstos šeimos samprata.

Konstatuotina, kad Koncepcijos 1.6.2, 1.6.4, 1.6.6, 1.6.9 punktų nuostatos, kurių atitiktį Konstitucijai šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas, yra glaudžiai susijusios su pareiškėjo neginčijamomis šios Koncepcijos 1.6.3, 1.6.5, 1.6.8 punktų nuostatomis. Taigi pareiškėjo ginčijamų Koncepcijos 1.6.2, 1.6.4, 1.6.6, 1.6.9 punktų atitikties Konstitucijai tyrimas neatsiejamas nuo šios Koncepcijos 1.6.3, 1.6.5, 1.6.8 punktų atitikties Konstitucijai tyrimo.

12. Pažymėta, kad kartu gyvenantys, tačiau nesusituokę vyras ir moteris, net ir auginantys vaikus (įvaikius), pagal Koncepcijos nuostatas nėra laikomi šeima; nebuvęs susituokęs vyras ar moteris su vaiku (vaikais) ar įvaikiu (įvaikiais) nėra laikomi nepilna šeima. Atitinkantys visus darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, socialinės rizikos šeimos kriterijus, tačiau nesusituokę vyras ir moteris, taip pat ir auginantys vaikus (įvaikius), nebuvęs susituokęs vyras ar moteris su vaiku (vaikais) ar įvaikiu (įvaikiais) nėra laikomi atitinkamai darnia šeima, daugiavaike šeima, krizę išgyvenančia šeima, socialinės rizikos šeima.

13. Šiame nutarime minėta, kad pagal Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė yra konstitucinės vertybės, kurios turi būti visokeriopai puoselėjamos ir saugomos.

Taip pat minėta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio nuostatas, santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų kurti šeimos santykius, tačiau tai nereiškia, kad Konstitucija, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatos, nesaugo ir negina kitokių nei santuokos pagrindu sudarytų šeimų, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendro gyvenimo, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, vaikų bendro auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas.

Minėta ir tai, kad pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį teisinės valstybės principą, Seimas, kaip įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, vykdydamas savo konstitucinius įgaliojimus ir teisės aktais reguliuodamas šeimos santykius, inter alia formuluodamas šeimos sąvoką, privalo paisyti Konstitucijos ir iš jos kylančių reikalavimų, inter alia lygiateisiškumo, žmogaus orumo, privataus gyvenimo gerbimo.

14. Pažymėtina, kad Seimas, nutarimu patvirtintoje Koncepcijoje, inter alia jos 1.6 punkto nuostatose, įtvirtinęs tokias šeimos sąvokas, pagal kurias šeima laikomi tik susituokę ar buvę susituokę vyras ir moteris, taip pat jų vaikai (įvaikiai), sudarė prielaidas nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nesaugomi ir neginami kiti šeimos santykiai, inter alia nesusituokusių ir nebuvusių susituokusių vyro ir moters, taip pat jų vaikų (įvaikių) bendro gyvenimo santykiai, grindžiami šeimai, kaip konstituciniam institutui, būdingais pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas.

Konstatuotina, kad Seimas, nutarimu patvirtintoje Koncepcijoje, inter alia jos 1.6 punkte, nustatęs, kad šeima yra laikomi tik susituokę ar buvę susituokę vyras ir moteris bei jų vaikai (įvaikiai), ir taip susiaurinęs šeimos, kaip konstitucinio instituto, turinį, nesilaikė iš Konstitucijos, inter alia jos 38 straipsnio 1, 2 dalių, kylančios šeimos, kaip konstitucinės vertybės, kuri gali būti sukurta ne tik santuokos pagrindu, sampratos.

15. Taigi darytina išvada, kad Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ tiek, kiek juo patvirtintoje Koncepcijoje, inter alia jos 1.6 punkto nuostatose, yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios sukurtos) darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos, prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims.

16. Minėta, kad pagal Koncepcijos 5.8 punkto nuostatas poįstatyminio teisės akto galią turinčioje Koncepcijoje, inter alia jos 1.6.2–1.6.6, 1.6.8, 1.6.9 punktuose, įtvirtintos šeimos sąvokos atitinkamai saisto teisėkūros subjektus – Vyriausybę rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, ir Seimą svarstant ir priimant įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti.

17. Taigi pagal Koncepcijos 5.8 punkto nuostatas Seimas, svarstydamas ir priimdamas įstatymus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti, yra saistomas žemesnės galios teisės akte – Seimo nutarimu patvirtintoje Koncepcijoje preciziškai įtvirtintų šeimos sąvokų. Taip įstatymų leidėjas savo konstitucinius įgaliojimus įstatymais reguliuoti šeimos visuomeninius santykius susaisto žemesnės galios teisės aktu. Pažymėtina, kad, kaip konstatuota šiame nutarime, Koncepcijos nuostatose įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios sukurtos) darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos prieštarauja Konstitucijai.

18. Konstatuotina, kad Seimas, nutarimu patvirtinęs Koncepciją, pagal kurios 5.8 punktą Seimas, svarstydamas ir priimdamas įstatymus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti, privalo atsižvelgti į Koncepcijoje preciziškai įtvirtintas šeimos sąvokas ir su jomis derinti būsimų teisės aktų nuostatas, ir taip susaistęs savo konstitucinius įgaliojimus priimti šeimos politikos srities įstatymus, nesilaikė iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kylančio reikalavimo paisyti teisės aktų hierarchijos, inter alia įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principo.

19. Minėta, kad pagal Koncepcijos 5.8 punkto nuostatas ne tik Seimas, svarstydamas ir priimdamas įstatymus ir kitus teisės aktus, skirtus šeimos santykiams reglamentuoti, bet ir Vyriausybė, rengdama teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, privalo atsižvelgti į Koncepcijoje įtvirtintas nuostatas ir su jomis derinti būsimų teisės aktų nuostatas, t. y. Vyriausybė, priimdama šeimos politikos srities poįstatyminius teisės aktus, turi vykdyti Seimo pavedimą, duotą ne įstatymų leidybos tvarka ir skirtą ne įstatymams įgyvendinti.

20. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo.

21. Kaip minėta, Seimo nutarimu patvirtintoje Koncepcijoje nustatytos tam tikros valstybinės šeimos politikos gairės, jos tikslai, principai, veiksmų kryptys ir uždaviniai, išdėstyta tam tikra Seimo pozicija šeimos politikos nustatymo klausimu.

22. Minėta, kad iš Konstitucijos 67 straipsnyje nustatytos Seimo kompetencijos bei Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtinto valdžių padalijimo principo akivaizdu, jog Seimas negali duoti tiesioginių norminio pobūdžio pavedimų Vyriausybei ne įstatymų leidybos tvarka.

23. Minėta ir tai, kad Seimas nutarimu patvirtinta Koncepcija, inter alia jos 5.8 punkto nuostatomis, įpareigojo Vyriausybę rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, atsižvelgti į Koncepcijos nuostatas ir su jomis derinti šiuos teisės aktus.

Taigi Seimas, nutarimu patvirtinęs Koncepciją, kurios 5.8 punkte įtvirtintas įpareigojimas Vyriausybei rengiant teisės aktus, susijusius su šeimos santykių reglamentavimu, atsižvelgti į Koncepcijoje įtvirtintas nuostatas ir su jomis, inter alia su Koncepcijos 1.6 punkte įtvirtintomis šeimos sąvokomis, derinti būsimų teisės aktų nuostatas, nesilaikė iš Konstitucijos, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančio reikalavimo paisyti teisės aktų hierarchijos ir valdžių padalijimo principo.

24. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 1.6 punkto nuostatose yra įtvirtintos tik santuokos pagrindu sukurtos (buvusios sukurtos) darnios šeimos, daugiavaikės šeimos, išplėstinės šeimos, krizę išgyvenančios šeimos, nepilnos šeimos, socialinės rizikos šeimos ir šeimos sąvokos, prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 1, 2 dalims, o tiek, kiek juo patvirtintos Valstybinės šeimos politikos koncepcijos 5.8 punkte yra nustatyta, kad Seimas ir Vyriausybė, rengdami teisės aktus šeimos politikos srityje, atsižvelgia ir derina juos su šios koncepcijos nuostatomis, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

25. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimas „Dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“ neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas