Dėl Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto, 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai

1. Abejones dėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto, kuriame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką, atitikties Konstitucijai pareiškėjas grindžia tuo, kad, pasak jo, demokratinė visuomenė negali turėti jokio pagrįsto ir teisėto tikslo neleisti eiti valstybės tarnautojo pareigų, susijusių su įslaptintos informacijos naudojimu ar apsauga, asmeniui, kuris yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes toks asmuo nelaikytinas padariusiu nusikalstamą veiką, kol įstatymų nustatyta tvarka įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu dėl tokios veikos padarymo. Pareiškėjas abejoja, ar konstitucinės teisės į darbą apribojimas – neleidimas asmeniui eiti valstybės tarnautojo pareigų, susijusių su įslaptintos informacijos naudojimu ar apsauga, yra proporcingas demokratinės visuomenės tikslui apsaugoti valstybę nuo galimos nusikalstamos veikos ar kitų pavojingų pažeidimų padarinių.

2. Pareigūno atžvilgiu pradėjus ikiteisminį (ar netgi tik operatyvinį) tyrimą, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas yra panaikinamas, o tai yra pagrindas privalomai atleisti pareigūną iš tarnybos teismui baudžiamojoje byloje dar nepriėmus galutinio nuosprendžio. Pareigūno vadovas šioje situacijoje neturi kito pasirinkimo, nes jam nėra suteikti įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, iki bus priimtas galutinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad jeigu pradedamas ikiteisminis tyrimas, pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, tačiau jeigu įgaliotieji asmenys to nepadaro, pareigūno vadovas, turintis teisę skirti į pareigas, pats nušalinti pareigūno nuo pareigų negali – pagal Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) 2 dalį jis turi įgaliojimus nušalinti pareigūną nuo pareigų tik tarnybinio patikrinimo metu, o pradėjus ikiteisminį tyrimą tarnybinis patikrinimas paprastai neatliekamas arba, jeigu yra pradėtas, sustabdomas.

Kad ir koks būtų nusikalstamos veikos, dėl kurios atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, pobūdis, demokratinėje visuomenėje nėra ir negali būti pagrįstas interesas bei tikslas pareigūną, kurio atžvilgiu yra atliekamas toks tyrimas, atleisti iš valstybės tarnybos, nes tokio tyrimo pradėjimas ir atlikimas nereiškia, kad asmuo iš tiesų yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Asmens, kurio atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, atleidimą iš darbo pareiškėjas vertina kaip neproporcingą laisvės pasirinkti darbą bei verslą suvaržymą.

3. Pareiškėjas remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcija neatskiriamai susijusi su kitų žmogaus konstitucinių teisių ir laisvių, taip pat įgytų teisių, gerbimu ir apsauga.

Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu inter alia tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta laisvė pasirinkti darbą bei verslą yra viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užtikrinimo sąlygų.

1. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnyje yra nustatytos leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo sąlygos, taip pat aplinkybės, kurioms esant (atsiradus ar paaiškėjus) leidimas arba pažymėjimas, suteikiantis teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui, siekiančiam eiti atitinkamas pareigas ar jas einančiam, gali būti neišduotas.

Valstybė, suteikdama asmeniui specialiąją teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nustato ir tam tikrus reikalavimus bei aplinkybes, kurioms esant (atsiradus ar paaiškėjus) ši teisė nesuteikiama ar panaikinama. Taip užkertamas kelias grėsmėms (ar net žalos padarymui) tiems valstybės interesams, kurie yra saugomi įslaptinant atitinkamą informaciją.

2. Asmens teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija nėra asmens konstitucinė teisė, kurios apribojimas lemtų asmens konstitucinės teisės į darbą ar konstitucinės teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą įgyvendinimą. Teisės dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija apribojimas nepaneigia ir asmens nekaltumo prezumpcijos principo, nes juo siekiama apsaugoti valstybės interesus, kurių pažeidžiamumą gali lemti asmens ryšiai ar net jo asmeninės savybės. Šios teisės ribojimo pagrindas – svarbių valstybės interesų apsauga.

3. Tai, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, yra tik viena iš aplinkybių, kurioms esant leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija asmeniui gali būti neišduotas ar panaikintas. Kartu vertintinas ir asmens, pretenduojančio eiti atitinkamas pareigas ar jas jau einančio, patikimumas, lemiantis valstybės pasitikėjimą šiuo asmeniu. Aplinkybių, kurioms esant asmens teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija yra ribojama, buvimas lemia valstybės nepasitikėjimą šiuo asmeniu, nes jos suteikia pagrindą manyti, kad gali kilti grėsmė ar būti padaryta žalos valstybės interesams. Kaip konstatuota Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, iš asmens, praradusio valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama. Kad asmeniui būtų suteikta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, valstybė turi besąlygiškai juo pasitikėti.

4. Įstatymų leidėjas, be kitų sąlygų, kurioms esant kyla grėsmė valstybės interesų (šiuo atveju valstybės paslapčių) apsaugai, nurodė aplinkybę, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką. Taip yra užkertamas kelias net ir galimai grėsmei valstybės interesams, kurie saugomi įslaptinus valstybei svarbią informaciją.

5. Kaltinimų pareiškimas asmeniui dar nereiškia galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje, kuriuo būtų patvirtintas ar paneigtas asmens kaltumas, priėmimo. Kartu pažymėtina, kad leidimo dirbti su įslaptinta informacija turėjimas nėra garantuojamas visiems kitiems asmenims, kurie nėra įstatymo nustatyta tvarka įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinti kaltais; šis reikalavimas nustatytas pretenduojant užimti ar eiti su Lietuvos valstybės nepriklausomybės, teritorijos vientisumo ir konstitucinės santvarkos apsauga susijusias pareigas, todėl asmens galimybių įvykdyti šį reikalavimą varžymai reikšmingi ne asmens nekaltumo prezumpcijos, o valstybės interesų apsaugos atžvilgiu.

6. Vertinant Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu asmeniui dėl tyčinės nusikalstamos veikos atliekamas ikiteisminis tyrimas, atitiktį Konstitucijai atsižvelgtina į šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto formuluotės „atliekamas ikiteisminis tyrimas“ prasmę. Dėl tyčinės nusikalstamos veikos atliekamas ikiteisminis tyrimas nėra vien pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu jokie proceso veiksmai dar nėra atlikti ir galima tik apytikslė veikos kvalifikacija, kitaip tariant, kai aišku tik tiek, kad veika atitinka objektyviuosius vienos ar kelių nusikalstamų veikų sudėčių požymius, tačiau dar neaišku, ar tai yra tyčinė nusikalstama veika. Tai – toks tyrimas, kai jau yra atliktas bent vienas procesinis veiksmas ir surinktų duomenų pakanka veikos kvalifikacijai patikslinti bei pranešimui apie įtarimą padarius tyčinę nusikalstamą veiką surašyti. Teisinis reguliavimas, pagal kurį dėl tokio tyrimo yra panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, sudaro galimybę pašalinti nors ir minimalią, bet realią abejonę dėl to, kad leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą turi asmuo, padaręs tyčinę nusikalstamą veiką. Todėl, suinteresuoto asmens atstovų nuomone, nėra pagrindo tvirtinti, kad ikiteisminio tyrimo atlikimas asmens, turinčio leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, atžvilgiu dėl tyčinės nusikalstamos veikos yra nepakankama ir neproporcinga prielaida panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

7. Dėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu asmeniui dėl tyčinės nusikalstamos veikos atliekamas operatyvinis tyrimas, suinteresuoto asmens atstovai pažymi, jog panaikinti tokį leidimą (pažymėjimą) šiuo pagrindu galima tik tuo atveju, jeigu operatyvinis tyrimas dėl tyčinės nusikalstamos veikos atliekamas įgyvendinant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 5 straipsnio 7 punkte nurodytą operatyvinės veiklos uždavinį apsaugoti valstybės paslaptis.

8. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog kilus įtarimui, kad atsirado šiame straipsnyje numatytų aplinkybių, paslapčių subjekto vadovo sprendimu asmeniui gali būti uždrausta dirbti su įslaptinta informacija. Taigi įstatyme yra numatyta galimybė suspenduoti šią asmens teisę nesprendžiant kitų su atitinkamų pareigų ėjimu susijusių klausimų, taip pat nekvestionuojant konstitucinio nekaltumo prezumpcijos principo.

9. Suinteresuoto asmens atstovų teigimu, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) 3 dalyje nustačius vadovo, turinčio teisę skirti pareigūną į pareigas, įgaliojimus nušalinti šį pareigūną nuo pareigų, kai yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, jeigu pareigūno nušalinimo nuo tarnybos klausimo Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nesprendžia įgalioti tai padaryti asmenys, būtų iš esmės paneigta Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta asmenų, įgaliotų priimti sprendimą taikyti procesinę prievartos priemonę – laikiną nušalinimą nuo pareigų ar laikiną teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymą, kompetencija.

Nušalinimas nuo pareigų ir laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas priklauso nuo teisės aktuose nustatytų pagrindų ir procedūrų, sprendimus dėl jų taikymo priima tik tai daryti įgalioti asmenys; be to, Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad esant nusikalstamos veikos požymiams tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama tirti kompetentingai institucijai.

Suteikus galimybę vadovui, turinčiam teisę skirti asmenį į pareigas, nušalinti pareigūną nuo pareigų, kai yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, jis įgytų diskreciją revizuoti ir paneigti prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimus dėl atitinkamos procesinės prievartos priemonės skyrimo, o tai prieštarautų Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisėjų nepriklausomumo principui, jos 118 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam prokuroro nepriklausomumo principui.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-9/2010).

Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.“

Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis abejoja, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“.

2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai (prašymas Nr. 1B-9/2010).

Pareiškėjas taip pat prašo ištirti, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, taip pat Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) neprieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“ (prašymas Nr. 1B-34/2008).

Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.“

Iš pareiškėjo prašymų argumentų matyti, kad jis abejoja, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas ir Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) pareiškėjo nurodytais aspektais neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.

3. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja inter alia konstituciniams teisinės valstybės, proporcingumo principams (prašymas Nr. 1B-9/2010).

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis proporcingumo principas yra vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (inter alia Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

4. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto konstitucingumą tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką (prašymas Nr. 1B-9/2010).

Pareiškėjo ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio „Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo sąlygos“ 2 dalies 13 punkte nustatyta:

„Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo:

<...>

13) yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.“

Taigi, be aplinkybės, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką, pareiškėjo ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodomos dar dvi aplinkybės, kurioms esant asmeniui leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas: jeigu asmeniui dėl tyčinės nusikalstamos veikos yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

Prašymuose Nr. 1B-24/2008, 1B-34/2008, 1B-47/2010 pareiškėjas prašo ištirti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitiktį Konstitucijai tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

Pareiškėjo ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio „Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimas“ 1 dalies 4 punkte nustatyta:

„Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu:

<...>

4) atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje.“

Taigi pareiškėjo ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje, inter alia kuri nors iš 13 punkte nurodytų aplinkybių: jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

Vadinasi, šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjo ginčijamos Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatos yra neatsiejamos. Todėl tirdamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos atitiktį Konstitucijai pareiškėjo ginčijamais aspektais Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat tirs šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytą teisinį reguliavimą visa apimtimi.

5. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas abejoja dėl Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitikties Konstitucijai tiek, kiek jame nėra numatyta galimybė vadovui, turinčiam teisę skirti pareigūną į pareigas, nušalinti jį nuo pareigų, kai yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, jeigu pareigūno nušalinimo nuo tarnybos klausimo Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nesprendžia įgalioti tai padaryti asmenys (prašymai Nr. 1B-24/2008, 1B-34/2008). Iš pareiškėjo nurodytų argumentų matyti, kad pareiškėjas ginčija Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tik tuo aspektu, kad jame nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai dėl jo tyčinės nusikalstamos veikos yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas ir pareigūno nušalinimo nuo tarnybos klausimo Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nesprendžia įgalioti tai padaryti asmenys.

Pažymėtina, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnį „Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas“ įtariamasis nuo pareigų laikinai gali būti nušalintas nusikalstamos veikos tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, gavus prokuroro prašymą, o bylą perdavus į teismą dėl laikino nušalinimo nuo pareigų nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Laikinas nušalinimas nuo pareigų skiriamas, jei tai būtina, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas.

Taip pat pažymėtina, kad pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 12 straipsnio 2 dalį už bendrą įslaptintos informacijos, kuria disponuoja paslapčių subjektas, apsaugos organizavimą ir būklę yra atsakingas paslapčių subjekto vadovas, o už įslaptintos informacijos apsaugos reikalavimų vykdymą paslapčių subjekto struktūriniuose padaliniuose, kuriuose saugoma arba naudojama įslaptinta informacija, yra atsakingi šių struktūrinių padalinių vadovai, jų įgalioti asmenys, taip pat asmenys, kuriems ši informacija yra patikėta. Leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija taip pat išduoda paslapčių subjektai (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 15 straipsnio 7 dalis). Paslapčių subjektai yra valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių veikla susijusi su informacijos įslaptinimu, išslaptinimu, įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga, tokių institucijų reguliavimo sričiai priskirtos įstaigos, įmonės, kurioms šios institucijos, suderinusios su Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija, suteikė paslapčių subjekto statusą (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 8 dalis (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija).

Taigi už įslaptintos informacijos, kuria disponuoja paslapčių subjektai, apsaugą atsako atitinkamų paslapčių subjektų ir jų struktūrinių padalinių vadovai bei jų įgalioti asmenys. Atsižvelgiant į tai, šioje konstitucinės justicijos byloje turėtų būti tiriama Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai tiek, kiek jame nėra nustatyti paslapčių subjekto ar jo struktūrinio padalinio vadovo arba jo įgalioto asmens, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas (t. y. šios konstitucinės justicijos bylos kontekste – vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas), įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai dėl jo tyčinės nusikalstamos veikos yra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

Konstitucinis Teismas, šioje konstitucinės justicijos byloje konstatavęs, kad tirs Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytą teisinį reguliavimą visa apimtimi, taip pat tirs Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai tiek, kiek jame nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

6. Taigi, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tirs, ar:

– Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

– Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) tiek, kiek jame nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Minėta, kad pareiškėjas abejoja, ar šioje konstitucinės justicijos byloje jo ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamos inter alia Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) nuostatos, įtvirtinančios leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei pagrindus. Taigi šiame kontekste svarbu atskleisti inter alia konstitucinį valstybės paslapties institutą.

Sąvoka „valstybinė paslaptis“ expressis verbis vartojama Konstitucijoje (117 straipsnio 1 dalis). Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad valstybės paslaptis – konstitucinis institutas; valstybės paslaptis – tai tokia neskelbtina, neskleistina informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos valstybei, kaip bendram visos visuomenės gėriui, visos visuomenės politinei organizacijai, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama. Asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama.

Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams. Jeigu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertamas kelias, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso.

3. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje inter alia yra įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą. Ši laisvė yra viena iš būtinų žmogaus gyvybinių poreikių tenkinimo, deramos padėties visuomenėje užtikrinimo sąlygų. Konstitucinė kiekvieno žmogaus laisvė pasirinkti darbą suponuoja įstatymų leidėjo pareigą sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti šią laisvę. Sudarydamas jas įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas. Tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2008 m. sausio 7 d., 2008 m. vasario 20 d., 2010 m. kovo 22 d. nutarimai).

4. Pagal Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalį piliečiai inter alia turi teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.

5. Kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės (inter alia Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų taip pat yra konstitucinis proporcingumo principas.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Konstitucinis proporcingumo principas reiškia ir tai, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

6. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. Tai pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamųjų bylų procese principas, viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų, kartu svarbi žmogaus teisių ir laisvių garantija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime pažymėjo, kad teismai vykdo teisingumą, t. y. sprendžia teisinius konfliktus, priimdami teisinius sprendimus. Asmuo laikomas nepadariusiu nusikaltimo, kol jo kaltumas nebus įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad nekaltumo prezumpcijos negalima aiškinti vien lingvistiškai, kaip susijusios vien su teisingumo vykdymu baudžiamųjų bylų procese. Nekaltumo prezumpcija, vertinama kitų Konstitucijos nuostatų kontekste, turi ir platesnį turinį, ji negali būti siejama vien su baudžiamaisiais teisiniais santykiais. Ypač svarbu, kad nekaltumo prezumpcijos laikytųsi valstybės institucijos ir pareigūnai, kad viešieji asmenys, kol asmens kaltumas padarius nusikaltimą nebus įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, apskritai susilaikytų nuo asmens įvardijimo kaip nusikaltėlio (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2007 m. sausio 16 d. nutarimai).

Taigi vykdyti teisingumą, inter alia pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, yra išimtinė teismų funkcija. Kad ir kokius klausimus spręstų, jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas negali laikyti asmens kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika.

Taigi aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo.

7. Šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas ginčija, jo manymu, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) esančią legislatyvinę omisiją – tai, kas šiame teisės akte nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją įstatymų leidėjo turėtų būti nustatyta, taigi ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, Konstitucija draudžia.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimai).

Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarime konstatuota, kad vidinė teisės sistemos darna, kurią suponuoja konstitucinis teisinės valstybės principas, yra inter alia susijusi su teisės spragomis, t. y. teisinio reguliavimo trūkumu, inter alia legislatyvine omisija. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2010 m. lapkričio 29 d. nutarime yra konstatavęs, kad teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime, 2007 m. birželio 7 d., 2010 m. lapkričio 29 d. nutarimuose yra konstatavęs: galutinai pašalinti teisės spragas galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus.

8. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinė priedermė saugoti valstybės paslaptis (ar kitą įslaptintą informaciją) kyla ir iš Seimo ratifikuotų tarptautinių sutarčių, kurios yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Inter alia tokios yra tarptautinės sutartys, kuriomis grindžiama Lietuvos Respublikos narystė tarptautinėse organizacijose. Konstitucinė priedermė saugoti valstybės paslaptis (kitą įslaptintą informaciją) apima ir priedermę saugoti kitoms valstybėms ar tarptautinėms organizacijoms priklausančias paslaptis, kuriomis disponuoja Lietuvos Respublika (jos institucijos, pareigūnai).

Paminėtina, kad bendriems Konstitucijoje įtvirtintiems valstybės tarptautinio bendradarbiavimo pagrindams būdinga inter alia tai, kad yra nustatyta Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija – valstybės dalyvavimas Europos integracijoje būnant Europos Sąjungos (ES) nare, siekis užtikrinti šalies nepriklausomybę ir saugumą prisidedant prie teise ir teisingumu pagrįstos tarptautinės tvarkos kūrimo (Konstitucinio Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutarimas).

Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija neatsiejama ir nuo kitų Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų, inter alia kylančių iš narystės transatlantinėje saugumo ir gynybos organizacijoje – Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO); tokia narystė ne tik teikia Lietuvai papildomas saugumo garantijas, bet ir suponuoja būtinumą laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.

Taigi Lietuvos valstybės geopolitinė orientacija reiškia Lietuvos Respublikos narystę ES ir NATO bei būtinumą vykdyti atitinkamus su šia naryste susijusius tarptautinius įsipareigojimus, inter alia įslaptintos informacijos apsaugos srityje. Todėl reglamentuodama valstybės paslapčių apsaugą Lietuvos Respublika negali nustatyti žemesnių šios apsaugos standartų nei ES ir NATO įslaptintos informacijos apsaugos standartai. Laikantis Konstitucijos normų ir principų gali būti nustatyti ir aukštesni Lietuvos Respublikos valstybės paslapčių apsaugos standartai.

1. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijama inter alia Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto atitiktis Konstitucijai, taip pat 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, atitiktis Konstitucijai.

2. Seimas 2003 m. gruodžio 16 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą (1999 m. lapkričio 25 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) išdėstė nauja redakcija. Šis įstatymas įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d. Jo įgyvendinimo tvarką nustato tą pačią dieną (2003 m. gruodžio 16 d.) Seimo priimtas ir 2004 m. sausio 7 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas.

3. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) reguliuoja santykius, susijusius su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos įslaptinimu, saugojimu, naudojimu, išslaptinimu, apsaugos veiksmų koordinavimu bei kontrole, nustato minimalius atskirų įslaptintos informacijos apsaugos sričių (personalo patikimumo, įslaptintos informacijos administravimo, fizinės apsaugos, įslaptintų sandorių saugumo, automatizuoto duomenų apdorojimo sistemų ir tinklų apsaugos) reikalavimus. Jame inter alia nustatyta, kad užsienio valstybių, Europos Sąjungos ar tarptautinių organizacijų įslaptinta informacija, perduota Lietuvos Respublikai, saugoma ir naudojama Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ir šiomis sutartimis grindžiamų bei jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų ir šio įstatymo nustatyta tvarka; tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir (ar) jomis grindžiamų ir (ar) jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimuose, Europos Sąjungos teisės aktuose yra nustatyti kitokie užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų įslaptintos informacijos saugojimo ir naudojimo reikalavimai, negu nustato šis įstatymas, yra taikomos tarptautinių sutarčių ir (ar) jomis grindžiamų ir (ar) jas įgyvendinančių tarptautinių organizacijų sprendimų, Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 1 straipsnis).

4. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) ketvirtajame skirsnyje „Personalo patikimumas“ reguliuojami santykiai, susiję su leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimu ir panaikinimu. Šiame skirsnyje yra 16 ir 18 straipsniai, kurių nuostatas šioje konstitucinės justicijos byloje ginčija pareiškėjas.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 15 punkte įtvirtinta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija – šio įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su Lietuvos Respublikos įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 16 punkte nustatyta, kad asmens patikimumo pažymėjimas – šio įstatymo nustatyta tvarka išduotas dokumentas, patvirtinantis asmens teisę dirbti ar susipažinti su užsienio valstybių ar tarptautinių organizacijų perduota įslaptinta informacija, žymima slaptumo žymų „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“ atitikmenimis, arba tokią informaciją saugoti ar gabenti.

Taigi leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas patvirtina specialiąją teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

5. Paminėtina, kad Seimui 2010 m. gruodžio 14 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 2, 5, 7, 8, 11, 12, 16, 18, 31, 36, 37, 40, 41, 42, 43, 44 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir aštuntojo skirsnio pavadinimo pakeitimo įstatymą, buvo pakeisti inter alia Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnis (jo 2 dalies 2, 4 punktai, 7 dalis) bei 18 straipsnis (jo 5 dalis). Tačiau ginčijami Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas bei 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas, taip pat kitos šiai konstitucinės justicijos bylai reikšmingos šio įstatymo nuostatos keičiamos nebuvo.

6. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnyje „Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo sąlygos“, kurio 2 dalies 13 punkto nuostatą ginčija pareiškėjas, nustatyta:

7. Taigi pagal šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamą Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktą leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas, jeigu yra bent viena iš šių aplinkybių:

– asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką;

– asmens atžvilgiu dėl tyčinės nusikalstamos veikos atliekamas ikiteisminis tyrimas;

– asmens atžvilgiu dėl tyčinės nusikalstamos veikos atliekamas operatyvinis tyrimas.

8. Šioje konstitucinės justicijos byloje ginčijamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas aiškintinas kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis.

9. Apibendrinant Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytą teisinį reguliavimą kitų minėtų šio įstatymo nuostatų kontekste pažymėtina, jog juo siekiama užtikrinti bendrąjį personalo patikimumo reikalavimą, kad leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą gali turėti tik toks asmuo, kurio patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia abejonių: šiame punkte nurodytos aplinkybės, kurios kelia abejonių dėl asmens, siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, – asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas. Esant kuriai nors iš šių aplinkybių, asmeniui negali būti išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas. Todėl kol yra kuri nors iš Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių, asmuo, siekiantis eiti pareigas valstybės tarnyboje, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, negali būti skiriamas į tokias pareigas.

10. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas ginčija ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms.

Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnyje „Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimas“ nustatyta:

„1. Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu:

1) asmuo atsisako arba netenka Lietuvos Respublikos pilietybės;

2) asmuo daugiau negu vieną kartą pažeidė nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką arba dėl šiurkštaus šios tvarkos pažeidimo kilo grėsmė, kad įslaptinta informacija gali būti prarasta ar neteisėtai atskleista;

3) su paslapčių subjektu nutraukiami darbo (tarnybos) santykiai ar pasibaigia renkamų arba skiriamų į pareigas asmenų įgaliojimų laikas;

4) atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje.

2. Paslapčių subjektas savo iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu panaikina leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Apie priimtą sprendimą panaikinti asmeniui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija paslapčių subjektas per 10 darbo dienų raštu praneša Valstybės saugumo departamentui.

3. Asmens, kuriam panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, prašymu paslapčių subjektas turi raštu nurodyti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo motyvus.

4. Asmens patikimumo pažymėjimą savo iniciatyva ar Valstybės saugumo departamento arba paslapčių subjekto motyvuotu teikimu panaikina Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija.

5. Sprendimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimo per 30 darbo dienų nuo tokio sprendimo gavimo dienos asmuo arba paslapčių subjektas, gavęs Valstybės saugumo departamento motyvuotą teikimą dėl leidimo panaikinimo, turi teisę apskųsti Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai. Prireikus ši komisija įpareigoja kandidatūros tikrinimą atlikusias institucijas surinkti ir pateikti papildomų duomenų apie tokį asmenį. Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos sprendimas paslapčių subjektui yra privalomas.

6. Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimas neatleidžia asmens nuo įsipareigojimo neatskleisti tarnybos metu sužinotos įslaptintos informacijos, taip pat nuo atsakomybės už tokios informacijos atskleidimą.“

11. Taigi pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą asmeniui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda arba paaiškėja inter alia bent viena iš šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių:

– asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką;

– asmens atžvilgiu dėl tyčinės nusikalstamos veikos atliekamas ikiteisminis tyrimas;

– asmens atžvilgiu dėl tyčinės nusikalstamos veikos atliekamas operatyvinis tyrimas.

12. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas pareiškėjo ginčijamais aspektais neatsiejamas nuo šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkto. Todėl, kaip ir Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas, ginčijamos šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos aiškintinos kartu su šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 15 straipsnio 1 dalimi.

13. Ginčijamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas ir šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalies kontekste. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 6 dalyje inter alia nustatyta, kad asmuo gali būti pakartotinai tikrinamas, jeigu kyla įtarimas, kad atsirado šio straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių.

Kiek tai susiję su ginčijamu Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, toks asmens pakartotinis tikrinimas pagal šio įstatymo 16 straipsnio 6 dalį būtų galimas tik norint nustatyti, ar nėra 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių, t. y. ar asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos nėra atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas. Tačiau tokio patikrinimo metu nustačius, kad yra kuri nors iš šių aplinkybių, pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą visais atvejais leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas turi būti panaikintas be papildomo asmens, kuriam toks leidimas ar pažymėjimas buvo išduotas, tikrinimo.

14. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste ginčijama Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata taip pat aiškintina kartu su Vidaus tarnybos statute nustatytu teisiniu reguliavimu.

Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte nustatyta:

„Pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos:

<…>

17) kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu.“

Taigi Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte numatytas pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas – kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimama specialioji teisė, būtina jo tiesioginėms pareigoms atlikti. Vidaus tarnybos pareigūnams, kurių pareigos susijusios su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, tokia specialioji teisė yra teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, nes, kaip minėta, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad eiti pareigas, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, gali tik leidimus dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimus turintys asmenys. Toks leidimas ar pažymėjimas patvirtina šią tokioms pareigoms eiti būtiną specialiąją teisę (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 15 ir 16 dalys).

Vadinasi, vidaus tarnybos pareigūnui, kurio pareigos susijusios su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą, inter alia kai atsiranda arba paaiškėja kuri nors iš šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių (asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą.

15. Pažymėtina, kad Vidaus tarnybos statuto 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

16. Apibendrinant ginčijamą Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą kitų minėtų šio įstatymo ir Vidaus tarnybos statuto nuostatų kontekste pažymėtina, kad:

– Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu siekiama užtikrinti bendrąjį personalo patikimumo reikalavimą, kad leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą gali turėti tik toks asmuo, kurio patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia abejonių: jame nurodytos aplinkybės, kurios kelia abejonių dėl asmens, einančio pareigas valstybės tarnyboje, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimas, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, inter alia tai yra aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte (asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas);

– visais atvejais, kai atsiranda arba paaiškėja kuri nors iš Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių (asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas), pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą asmeniui turi būti panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas; asmuo, kuris yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, negali būti pakartotinai tikrinamas dėl jo patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, tokio tikrinimo metu uždraudžiant jam dirbti su įslaptinta informacija;

– pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą asmeniui panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, turėjęs tokį leidimą arba pažymėjimą asmuo nebeatitinka būtinos specialiosios sąlygos pareigoms valstybės tarnyboje eiti, susijusioms su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga; kai toks asmuo yra vidaus tarnybos pareigūnas, jis turi būti atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą (jam įstatymų nustatyta tvarka atėmus specialiąją teisę, susijusią su jo tiesioginių pareigų atlikimu).

17. Šioje konstitucinės justicijos byloje taip pat ginčijama Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) atitiktis Konstitucijai tiek, kiek jame nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

18. Seimas 2003 m. balandžio 29 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. gegužės 1 d. Šio įstatymo 1 straipsniu „Vidaus tarnybos statuto patvirtinimas“ buvo patvirtintas Vidaus tarnybos statutas.

Vidaus tarnybos statute yra nustatyti vidaus tarnybos principai, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų statusas, priėmimas į tarnybą ir atleidimas, priėmimas į vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigas ir mokymasis jose, pareigūnų atsakomybė, paskatinimai, socialinės ir kitos garantijos, profesinių sąjungų veiklos vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumai, taip pat kitų valstybės tarnautojų priėmimo į tarnybą vidaus reikalų statutinėse įstaigose ypatumai (Vidaus tarnybos statuto 1 straipsnis).

19. Seimas 2007 m. gegužės 15 d. priėmė Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 14 ir 28 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2007 m. gegužės 29 d. Šiuo įstatymu įstatymų leidėjas pakeitė ir papildė inter alia Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnį „Pareigūno nušalinimas nuo pareigų“, inter alia papildė šį straipsnį nauja 3 dalimi, kurioje numatyta, kad pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, jeigu pradedamas ikiteisminis tyrimas.

20. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) „Pareigūno nušalinimas nuo pareigų“ nustatyta:

21. Taigi Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) nustatyti šie vidaus tarnybos pareigūno nušalinimo nuo pareigų atvejai:

– tarnybos metu dėl apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų – tiesioginio vadovo sprendimu;

– tarnybinio patikrinimo metu – vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu; pagal Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 6 dalį tarnybinis patikrinimas atliekamas esant duomenų apie pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą;

– pradėjus ikiteisminį tyrimą – Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad kitų vidaus tarnybos pareigūno nušalinimo nuo pareigų atvejų Vidaus tarnybos statute nenumatyta.

Šiame kontekste paminėtinas Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnio 4 dalyje nustatytas dar vienas laikino nušalinimo nuo pareigų atvejis: bylą perdavus į teismą, teismas, kurio žinioje byla yra, gali spręsti laikino jo nušalinimo nuo pareigų klausimą.

22. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kartu su Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsniu „Laikinas nušalinimas nuo pareigų ar laikinas teisės užsiimti tam tikra veikla sustabdymas“ (2010 m. rugsėjo 21 d. redakcija), kuriame nustatyta:

23. Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje (2007 m. gegužės 15 d.) nustatytą reguliavimą pažymėtina, kad šiame straipsnyje nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, taip pat nėra numatytas joks kitas vidaus tarnybos pareigūno nušalinimo nuo pareigų atvejis prireikus užtikrinti įslaptintos informacijos apsaugą.

Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad vidaus reikalų įstaiga, pagal Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 3 dalį apibrėžiama kaip valstybės politiką visuomenės saugumo srityje įgyvendinantis Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities viešasis juridinis asmuo, kurio pareigūnų tarnyba organizuojama statutiniais pagrindais, kartu yra ir paslapčių subjektas, kuris pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 2 straipsnio 8 dalį (2010 m. gruodžio 14 d. redakcija) inter alia apibrėžiamas kaip valstybės institucija, kurios veikla susijusi su informacijos įslaptinimu, išslaptinimu, įslaptintos informacijos naudojimu ir (ar) apsauga. Taigi vidaus reikalų įstaigos vadovas, turintis teisę skirti asmenį į pareigas, kartu yra ir paslapčių subjekto vadovas, kuris pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 12 straipsnio 2 dalį atsako už bendrą įslaptintos informacijos apsaugos organizavimą ir būklę.

1. Pažymėtina, kad iš įstatymų leidėjo ketinimų, užfiksuotų travaux préparatoires, matyti, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) buvo priimtas įgyvendinant NATO ir ES teisės aktus, reglamentuojančius įslaptintos informacijos apsaugą, inter alia personalo patikimumo standartus.

2. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) priede yra nurodytas įgyvendinamas ES teisės aktas – ES Tarybos 2001 m. kovo 19 d. sprendimas 2001/264/EB dėl Europos Sąjungos Tarybos saugumo nuostatų (OL 2004 m. specialusis leidimas, 1 sk., 3 t., p. 263–328).

Šiuo ES Tarybos sprendimu patvirtintuose Europos Sąjungos Tarybos saugumo nuostatuose inter alia buvo įtvirtinta, jog saugumo priemonės turi būti tokios, kad leistų nustatyti asmenis, kurių būklė gali kelti grėsmę įslaptintos informacijos ir svarbios įrangos, kurioje laikoma įslaptinta informacija, saugumui, ir suteiktų galimybę tokius asmenis nušalinti ar atleisti.

Europos Sąjungos Tarybos saugumo nuostatuose taip pat buvo numatyta, kad išduodant leidimus naudotis informacija, pažymėta ES KONFIDENCIALIAI arba aukštesnio laipsnio slaptumo žyma, asmenys turi būti tinkamai patikrinami. Toks tikrinimas turi leisti nustatyti: ar tie asmenys yra inter alia neabejotinai lojalūs; ar jie yra tokio charakterio ir tokie diskretiški, kad nekyla abejonių dėl jų sąžiningumo tvarkant įslaptintą informaciją; ar jie negali pasiduoti užsienio arba kitų šaltinių spaudimui, pvz., dėl savo ankstesnės gyvenamosios vietos ar galinčių kelti grėsmę saugumui praeities ryšių. Personalo saugumo priemonės apima ir tvarką, užtikrinančią, kad, gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos, būtų nustatyta, ar jis dirba su įslaptinta informacija arba turi galimybę naudotis ypatingos svarbos ryšių ar informacinėmis sistemomis, ir apie tai būtų pranešta atitinkamai institucijai; nustačius, kad toks asmuo kelia grėsmę saugumui, jam uždraudžiama vykdyti tokias užduotis arba jis nušalinamas nuo pareigų, kurias eidamas galėtų kelti grėsmę saugumui.

3. Pažymėtina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) priede nurodytas įgyvendinamas ES teisės aktas – 2001 m. kovo 19 d. ES sprendimas 2001/264/EB dėl Europos Sąjungos Tarybos saugumo nuostatų – buvo panaikintas ir pakeistas ES Tarybos 2011 m. kovo 31 d. sprendimu 2011/292/ES dėl Europos Sąjungos įslaptintos informacijos apsaugai užtikrinti skirtų saugumo taisyklių (OL L 141, 2011 5 27, p. 17–65), kuris įsigaliojo 2011 m. gegužės 27 d.

4. NATO įslaptintos informacijos apsaugos standartus inter alia nustato 1997 m. kovo 6 d. Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių susitarimas dėl informacijos saugumo, sudarytas siekiant įgyvendinti Šiaurės Atlanto Sutarties 3 straipsnyje nustatytus NATO narių įsipareigojimus bendradarbiauti plėtojant kolektyvinį pajėgumą atremti ginkluotą užpuolimą. Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių susitarimas dėl informacijos saugumo buvo ratifikuotas Seimo 2004 m. liepos 15 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių susitarimo dėl informacijos saugumo, NATO susitarimo dėl su gynyba susijusių išradimų, dėl kurių paduotos patento paraiškos, abipusės slaptumo apsaugos bei NATO susitarimo dėl techninės informacijos perdavimo gynybos tikslais ratifikavimo“ 1 straipsniu. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį Šiaurės Atlanto Sutarties Šalių susitarimas dėl informacijos saugumo Lietuvos Respublikoje turi būti įgyvendinamas laikantis Šiaurės Atlanto Tarybos sprendimais nustatomų saugumo standartų ir kitų šių susitarimų įgyvendinimo tvarkos bei taikymo reikalavimų.

5. Taigi NATO ir ES dokumentuose nustatyti įslaptintos informacijos apsaugos standartai yra panašūs. Apibendrinant šiuos standartus šios konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad jie inter alia skirti užtikrinti, kad prieigą prie įslaptintos informacijos turėtų tik tie asmenys, kurių lojalumas ir patikimumas yra patikrintas ir nekelia jokių abejonių. Personalo saugumo procedūros turi būti tokios, kad būtų vertinama, ar asmeniui, atsižvelgiant į jo lojalumą ir patikimumą, gali būti leidžiama susipažinti su įslaptinta informacija be nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui. Pagrindiniai arba minimalūs kriterijai vertinant asmens lojalumą ir patikimumą nėra siejami tik su asmens kalte padarius nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą; jie apima ir informaciją apie potencialias grėsmes saugumui: asmens savybes, veiklą bei kitas aplinkybes, liudijančias jo nesąžiningumą, nelojalumą, nepatikimumą ar neapdairumą, taip pat jo pažeidžiamumą per su juo susijusius artimus asmenis. Taikytinos saugumo priemonės taip pat turi būti tokios, kad leistų nustatyti tokius jau turinčius teisę dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija asmenis, kurių būklė gali kelti grėsmę įslaptintos informacijos saugumui, ir suteiktų galimybę tokius asmenis nušalinti ar atleisti. Gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos turėtų būti patikrinta, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nesukelia nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui, o nustačius tokią riziką, asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis įslaptinta informacija – jam turi būti uždraudžiama vykdyti užduotis, susijusias su įslaptinta informacija, jis nušalinamas nuo pareigų, kurioms vykdyti būtina įslaptinta informacija, arba iš tų pareigų atleidžiamas. Šiame kontekste paminėtina, jog svarbu, kad asmuo, kurio tolesnis darbas su įslaptinta informacija sudarytų nepriimtiną riziką tokios informacijos saugumui, negalėtų prieiti prie įslaptintos informacijos ir nebevykdytų atitinkamų pareigų. Tai gali būti pasiekiama įvairiomis teisinėmis priemonėmis, t. y. ne tik atleidžiant asmenį iš pareigų, bet ir taikant švelnesnes pagal savo pobūdį priemones – nušalinant nuo pareigų arba uždraudžiant vykdyti su įslaptinta informacija susijusias užduotis.

Pažymėtina ir tai, kad NATO ir ES dokumentai nustato pagrindinius arba minimalius (būtiniausius) personalo saugumo standartus, t. y. nacionalinėje teisėje gali būti numatyti ir papildomi bei griežtesni kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant būtų vertinamas asmens lojalumas ir patikimumas, taip pat papildomas ir griežtesnes personalo saugumo užtikrinimo priemones.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas abejoja, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Kaip minėta, ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio „Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo sąlygos“ 2 dalies 13 punkte nustatyta:

3. Minėta, kad ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytos aplinkybės, kurioms esant kyla abejonių dėl asmens, siekiančio eiti pareigas valstybės tarnyboje, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei ir asmeniui negali būti išduotas toks leidimas ar pažymėjimas.

4. Pareiškėjo nuomone, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas prieštarauja inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam asmens nekaltumo prezumpcijos principui, nes asmuo negali būti laikomas padariusiu nusikalstamą veiką ir dėl tokios veikos jam negali būti neleidžiama eiti pareigų, susijusių su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, kol jo kaltumas nėra nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

5. Pareiškėjo nuomone, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas prieštarauja inter alia Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes ginčijamu teisiniu reguliavimu nustatytas konstitucinės teisės į darbą apribojimas – neleidimas asmeniui eiti valstybės tarnautojo pareigų, susijusių su įslaptintos informacijos naudojimu ar apsauga, yra neproporcingas demokratinės visuomenės tikslui apsaugoti valstybę nuo galimos nusikalstamos veikos ar kitų pavojingų pažeidimų padarinių.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas abejoja, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Minėta, kad ginčijamame Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio „Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimas“ 1 dalies 4 punkte nustatyta:

3. Taip pat minėta, kad:

– Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu tiek, kiek jis yra susijęs su šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktu, siekiama užtikrinti bendrąjį personalo patikimumo reikalavimą, kad leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą gali turėti tik toks asmuo, kurio patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia abejonių: šiuo teisiniu reguliavimu nustatytos aplinkybės, kurios kelia abejonių dėl asmens, einančio pareigas valstybės tarnyboje, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, – asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas;

– atsiradus arba paaiškėjus kuriai nors iš Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių (asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas), pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą visais atvejais turi būti panaikintas asmeniui išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas ir nėra numatyta, kad toks asmuo galėtų būti pakartotinai tikrinamas dėl jo patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei;

– pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, turėjęs tokį leidimą arba pažymėjimą asmuo nebeatitinka būtinos specialiosios sąlygos, kad galėtų eiti valstybės tarnyboje pareigas, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga. Tokiu atveju vidaus tarnybos pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą (jam įstatymų nustatyta tvarka atėmus specialiąją teisę, susijusią su jo tiesioginių pareigų atlikimu).

4. Pareiškėjo nuomone, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas jo nurodyta apimtimi prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nes šis teisinis reguliavimas vertintinas kaip neproporcingas konstitucinės asmens laisvės pasirinkti darbą suvaržymas.

5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina yra Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Taip pat minėta, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė stoti į valstybės tarnybą, t. y. tik kaip susijusi su asmens priėmimu į valstybės tarnybą; valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas tirs ir tai, ar pareiškėjo ginčijamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“.

6. Minėta, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves bei Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

7. Vertinant ginčijamą Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad juo siekiama konstituciškai svarbių tikslų – užtikrinti, kad pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, eitų tik tokie asmenys, kurių patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei nekelia jokių abejonių, kartu užkirsti kelią galimoms grėsmėms įslaptintos informacijos saugumui ir su tokia informacija susijusiems valstybės interesams.

8. Minėta, pagal ginčijamą Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą teisinį reguliavimą visais atvejais, atsiradus arba paaiškėjus kuriai nors iš šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytų aplinkybių, t. y. kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už bet kokią tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl bet kokios tyčinės veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas turi būti panaikintas be jokio papildomo asmens, kuriam toks leidimas ar pažymėjimas buvo išduotas, tikrinimo, ir šis asmuo nebegali toliau eiti pareigų valstybės tarnyboje, kurioms eiti būtinas toks leidimas ar pažymėjimas.

9. Taigi ginčijamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas nesudaro prielaidų valstybės įgaliotai institucijai vertinti su asmens traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu ar operatyviniu tyrimu susijusių aplinkybių ir atitinkamai individualizuoti konkrečių tam asmeniui taikytinų priemonių, ribojančių jo teises; vienintelė priemonė, kuri taikoma visais atvejais, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, yra leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimas ir paskesnis asmens atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje, kurioms eiti toks leidimas ar pažymėjimas yra būtinas.

Todėl konstatuotina, kad ginčijamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį nenumatyta galimybė vertinti, ar su asmens traukimu baudžiamojon atsakomybėn, ikiteisminiu ar operatyviniu tyrimu susijusios aplinkybės kelia tokių abejonių dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, kad tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija keltų grėsmę tokios informacijos saugumui, neatitinka iš konstitucinio proporcingumo principo kylančio reikalavimo pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus ir yra vertintinas kaip neproporcingas Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą varžymas.

10. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, ir nenustatyta, kad prieš sprendžiant dėl tokio leidimo arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus arba paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas nekeltų grėsmės įslaptintos informacijos saugumui, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

11. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą yra Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina, dėl tų pačių argumentų konstatuotina, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, ir nenustatyta, kad prieš sprendžiant dėl tokio leidimo arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus arba paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios informacijos saugumui, prieštarauja ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.

12. Konstitucinis Teismas, šiame nutarime konstatavęs, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas atsiradus arba paaiškėjus 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytoms aplinkybėms, ir nenustatyta, kad prieš sprendžiant dėl tokio leidimo arba pažymėjimo panaikinimo atsiradus arba paaiškėjus šioms aplinkybėms asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti papildomai tikrinami siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios informacijos saugumui, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, toliau netirs, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas tiek pat neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.

1. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pareiškėjas abejoja, ar Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) tiek, kiek jame nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę asmenį skirti į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Minėta, kad Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje „Pareigūno nušalinimas nuo pareigų“ (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) nustatyti trys vidaus tarnybos pareigūno nušalinimo nuo pareigų atvejai:

– tarnybos metu dėl apsvaigimo nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų – tiesioginio vadovo sprendimu;

– tarnybinio patikrinimo metu – vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymu;

– pradėjus ikiteisminį tyrimą – Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad kitų vidaus tarnybos pareigūno nušalinimo nuo pareigų atvejų Vidaus tarnybos statute nenumatyta.

Minėta ir tai, kad Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnyje numatyti teismo įgaliojimai laikinai nušalinti nuo pareigų, tačiau jie skirti ne įslaptintos informacijos apsaugai užtikrinti, o tam, kad būtų greičiau ir nešališkiau ištirta nusikalstama veika ar užkirsta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas.

Taip pat minėta, kad už įslaptintos informacijos apsaugą atsako inter alia vadovas, turintis teisę skirti asmenį į pareigas; vienintelė priemonė, kurią jis gali taikyti tais atvejais, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, yra leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimo panaikinimas ir paskesnis asmens atleidimas iš pareigų valstybės tarnyboje, kurioms eiti toks leidimas ar pažymėjimas yra būtinas.

3. Pareiškėjo nuomone, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija), kuriame nenustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų tuo atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, nes dėl šios priežasties pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą panaikinus vidaus tarnybos pareigūnui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, vadovui, turinčiam teisę skirti asmenį į pareigas, nelieka jokio kito pasirinkimo, kaip tik tokį pareigūną atleisti iš vidaus tarnybos, nors demokratinėje visuomenėje nėra ir negali būti pagrįsto intereso taikyti tokią neproporcingą priemonę.

4. Minėta, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina yra Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Taip pat minėta, kad Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, neturi būti aiškinama tik lingvistiškai ir neturi būti suprantama tik kaip teisė stoti į valstybės tarnybą, t. y. tik kaip susijusi su asmens priėmimu į valstybės tarnybą; valstybės tarnybos santykiai apima ne tik santykius, susijusius su piliečio teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą įgyvendinimu, bet ir santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje.

Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs ir tai, ar pareiškėjo ginčijamas Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“.

5. Minėta, kad pareiškėjas ginčija, jo manymu, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnyje (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) esančią legislatyvinę omisiją – tai, kas šiame teisės akte nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją įstatymų leidėjo turėtų būti nustatyta, taigi ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, Konstitucija draudžia.

Kaip minėta, teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija.

6. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) skirtas vidaus tarnybos pareigūno nušalinimui nuo pareigų reguliuoti. Tačiau nei jame, nei kitose šio statuto nuostatose nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai pareigūnas yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas.

Pažymėtina, kad vidaus tarnybos pareigūno nušalinimo nuo pareigų, susijusių su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, atvejų, kai siekiama užtikrinti įslaptintos informacijos apsaugą, nenustato nei Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija), nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

7. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime aiškinant Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią piliečių teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius imperatyvus minėta, kad:

– asmenims, einantiems pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, keliama specialioji sąlyga yra ypatingas ir nė kiek neabejotinas patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei;

– įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją reguliuodamas santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, inter alia nustatydamas asmenų, einančių pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei kriterijus ir tokių asmenų patikrinimo procedūras; įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo;

– reguliuojant valstybės tarnybos santykius, inter alia santykius, susijusius su valstybės ir tarnybos paslapčių apsauga, turi būti paisoma inter alia konstitucinio proporcingumo principo, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad jos turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti;

– konstitucinio proporcingumo principo reikalavimas asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti inter alia suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones.

8. Taigi iš Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatos „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ ir iš minėtų konstitucinių teisinės valstybės principo imperatyvų įstatymų leidėjui kyla pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų nustatyta alternatyvi priemonė leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimui panaikinti ir asmeniui atleisti iš pareigų valstybės tarnyboje, kuri sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus ir kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens situaciją. Tokia priemonė inter alia yra nušalinimas nuo pareigų, taikomas tais atvejais, kai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, ir sudarantis prielaidas papildomai patikrinti asmens patikimumą ir lojalumą Lietuvos valstybei siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas nekeltų grėsmės įslaptintos informacijos saugumui.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) tiek, kiek jame nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

10. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą yra Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą atmaina, dėl tų pačių argumentų konstatuotina, kad Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) tiek, kiek jame nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, prieštarauja ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“.

11. Konstitucinis Teismas, šiame nutarime konstatavęs, kad Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) tiek, kiek jame nėra nustatyti vadovo, turinčio teisę skirti asmenį į pareigas, įgaliojimai nušalinti pareigūną nuo pareigų, kurioms eiti būtinas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas, tuo atveju, kai asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, toliau netirs, ar Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnis (2007 m. gegužės 15 d. redakcija) tiek pat neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas