Dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymo išaiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą

1. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnyje yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jis turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo baigiamuosius aktus.

2. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimą oficialiai aiškina pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog nustačius pareiškėjo – bylą nagrinėjančio teismo konstituciškai pagrįstą interesą pašalinti abejones dėl Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų (jų nuostatų) deramo vykdymo, tam, kad teismo nagrinėjamoje byloje būtų tinkamai vykdomas teisingumas, Konstitucinis Teismas gali priimti prašymus išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo ar kito baigiamojo akto nuostatas, įstatymo nustatyta tvarka šiuos prašymus ištirti ir paskelbti atitinkamą sprendimą (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimas).

3. Prašymą išaiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą pateikė Šiaulių apygardos administracinis teismas. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas gali oficialiai aiškinti savo nutarimą pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva.

Šiaulių apygardos administracinis teismas buvo vienas iš pareiškėjų konstitucinės justicijos byloje, kurioje priimto Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo nuostatas prašoma išaiškinti. Kadangi pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 31 straipsnio 1 dalį pareiškėjas yra dalyvaujantis byloje asmuo, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalį jis turi teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti šį Konstitucinio Teismo nutarimą.

Taigi Šiaulių apygardos administracinis teismas turi teisę prašyti Konstitucinį Teismą išaiškinti 2011 m. vasario 14 d. nutarimo nuostatas.

4. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.

5. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, be kita ko, reiškia, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

1. Pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas prašo „išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija) 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 5 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatuojamosios dalies 6 p., 7 p. išvada, kurioje nurodyta, kad „Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“, taikytina ir tiems teisėjams, kurie yra dirbę advokatais ir to darbo laikotarpis iki Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priėmimo buvęs įskaitomas į darbo teisėju stažą, o jų turėtų socialinių garantijų – atlyginimo priedo sumažinimas, atostogų priedo neskaičiavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

2. Nors pareiškėjas – Šiaulių apygardos administracinis teismas savo prašymo rezoliucinėje dalyje nenurodo, kurio Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies skyriaus 6, 7 punktus prašo išaiškinti, iš pareiškėjo prašymo visumos matyti, kad jis prašo išaiškinti Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 6, 7 punktų nuostatas.

3. Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 6, 7 punktuose, kuriuos prašo išaiškinti pareiškėjas, buvo sprendžiami klausimai, susiję su teisėjų gaunamo priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiavimu, būtent ar konstituciškai pateisinamas toks Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti.

4. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime, kurio nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, inter alia pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijai.

5. Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime inter alia konstatuota, kad:

– įsigaliojus 2002 m. sausio 24 d. redakcijos Teismų įstatymui bei 2002 m. kovo 14 d. redakcijos Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymui į teisėjo darbo stažą priedams apskaičiuoti buvo įskaitomas ir darbo advokatu laikotarpis (motyvuojamosios dalies III skyriaus 19 punktas);

– Teismų įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas (2002 m. kovo 14 d. redakcija) buvo pripažintas netekusiu galios Seimui 2008 m. liepos 3 d. priėmus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33, 34, 36, 38, 39, 42, 43, 47, 51, 55¹, 57, 61, 63, 64, 69¹, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 84, 85, 86, 90, 98, 101, 103 straipsnių, XII skyriaus antrojo skirsnio pavadinimo, 106, 107, 108, 119, 120, 122, 124, 127, 128, 129 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 89, 109, 110, 111, 112, 125 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 53¹, 53² straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju skirsniu įstatymą; minėto 2008 m. liepos 3 d. priimto įstatymo 46 straipsnyje inter alia buvo nustatyta, kad „teisėjams, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo nustatytos ilgesnės atostogos ir (arba), atsižvelgiant į jų stažą, didesnis pareiginės algos priedas ir (arba) kitos socialinės garantijos, šios garantijos nemažinamos“ (motyvuojamosios dalies III skyriaus 24 punktas);

– Seimas 2008 m. lapkričio 6 d. priėmė Teisėjų atlyginimų įstatymą, kuris nustato teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką (motyvuojamosios dalies III skyriaus 26 punktas); šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, kad teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus (motyvuojamosios dalies IV skyriaus 2 punktas);

– tarp advokatų ir asmenų, dirbančių valstybės ar savivaldybių institucijose, yra tokių skirtumų, kurie objektyviai pateisina teisinį reguliavimą, nustatantį, kad darbo advokatu laikotarpis, kitaip nei asmenų, dirbusių valstybės ar savivaldybių institucijose, darbo stažas, nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus gauti (motyvuojamosios dalies IV skyriaus 6.2 punktas).

Taigi, įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, teisėjų gaunamų priedų prie atlyginimo santykiai reguliuojami Teisėjų atlyginimų įstatyme, kurio 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 straipsnio 1 dalį tam tikra apimtimi Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino neprieštaraujančiais Konstitucijai, o teisėjų, kurie iki minėto įstatymo įsigaliojimo turėjo didesnes socialines garantijas, inter alia dėl to, kad į jų darbo stažą buvo įskaičiuojamas darbo advokatu laikotarpis, gaunamų priedų prie atlyginimo santykiai reguliuojami dar ir Teismų įstatymo 33, 34, 36, 38, 39, 42, 43, 47, 51, 55¹, 57, 61, 63, 64, 69¹, 81 straipsnių, IX skyriaus pavadinimo, 83, 84, 85, 86, 90, 98, 101, 103 straipsnių, XII skyriaus antrojo skirsnio pavadinimo, 106, 107, 108, 119, 120, 122, 124, 127, 128, 129 straipsnių pakeitimo ir papildymo, 89, 109, 110, 111, 112, 125 straipsnių pripažinimo netekusiais galios ir įstatymo papildymo 53¹, 53² straipsniais ir IX skyriaus trečiuoju skirsniu įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) 46 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis.

6. Pareiškėjas savo prašyme inter alia nurodo, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 7 punkte suformuluota išvada, jog ginčijamas teisinis reguliavimas, pagal kurį darbo advokatu laikotarpis neįskaitomas į stažą gaunamam priedui prie atlyginimo apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijai, yra taikoma asmenims, teisėjais tapusiems įsigaliojus Teisėjų atlyginimų įstatymui, tačiau abejoja, ar minėta išvada taikoma teisėjams, kurie yra dirbę advokatais, ir to darbo laikotarpis iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo buvo įskaitomas į darbo teisėju stažą.

7. Iš pareiškėjo prašymo visumos matyti, kad pareiškėjui neaišku ne tai, ką reiškia Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 6, 7 punktų nuostatos, o tai, ar apskaičiuojant teisėjo atlyginimą teisėjams, kuriems iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyti didesni priedai prie atlyginimo, kitos socialinės garantijos, inter alia dėl to, kad į jų darbo stažą buvo įskaitomas darbo advokatu laikotarpis, įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimui vis dar taikytina Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 46 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad teisėjams, kuriems iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo nustatytos ilgesnės atostogos ir (arba), atsižvelgiant į jų stažą, didesnis pareiginės algos priedas ir (arba) kitos socialinės garantijos, šios garantijos nemažinamos, ar Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo motyvuojamosios dalies IV skyriaus 7 punkte suformuluota išvada, kuri yra įtvirtinta ir šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte.

Kitaip tariant, pareiškėjas klausia, ar tai, kad Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti, neprieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad teisėjams, kuriems iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo buvo nustatyti didesni priedai prie atlyginimo, kitos socialinės garantijos, inter alia dėl to, kad į jų darbo stažą buvo įskaitomas darbo advokatu laikotarpis, tie priedai (kitos socialinės garantijos) turėtų būti perskaičiuojami (sumažinami), į jų darbo stažą neįskaitant darbo advokatu laikotarpio.

8. Taigi pareiškėjo – Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymas traktuotinas kaip prašymas išaiškinti, kaip įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimui turėtų būti skaičiuojami priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus teisėjams, iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo gavusiems didesnius priedus prie atlyginimo, kitas socialines garantijas, inter alia dėl to, kad į jų darbo stažą buvo įskaitomas darbo advokatu laikotarpis. Toks prašymas reiškia, kad iš esmės yra prašoma išaiškinti ne Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo nuostatas, o teisės aktų taikymo klausimus.

9. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą jis nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, taip pat kad tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 13 d., 2006 m. lapkričio 20 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimai). Prašymai išaiškinti, kaip turi būti taikomos teisės akto nuostatos, yra nežinybingi Konstituciniam Teismui (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 23 d., 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimai).

10. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjas savo prašymo rezoliucinėje dalyje inter alia klausia, ar iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo didesnes socialines garantijas turėjusių teisėjų „turėtų socialinių garantijų – atlyginimo priedo sumažinimas, atostogų priedo neskaičiavimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.

11. Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime inter alia buvo sprendžiama, ar konstituciškai pateisinamas toks Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį darbo advokatu laikotarpis nėra įskaitomas į stažą priedui už ištarnautus Lietuvos valstybei metus apskaičiuoti. Taip pat minėta, kad šiame nutarime buvo pripažinta, jog teisinis reguliavimas, įtvirtintas Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 straipsnio 1 dalyje, neprieštarauja Konstitucijai, o 6 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai.

12. Minėta ir tai, kad teisėjų, kurie iki Teisėjų atlyginimų įstatymo įsigaliojimo turėjo didesnes socialines garantijas, inter alia dėl to, kad į jų darbo stažą buvo įskaičiuojamas darbo advokatu laikotarpis, gaunamų priedų prie atlyginimo santykiai reguliuojami inter alia Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 46 straipsnyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią šiems teisėjams jų turėtos socialinės garantijos nemažinamos.

13. Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarime minėtos Teismų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo 46 straipsnio nuostatos atitiktis Konstitucijai nebuvo tiriama ir vertinama.

14. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad jis negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė (inter alia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 21 d., 2008 m. vasario 1 d., 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimai). Tai būtų atskiro tyrimo dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 17 d. sprendimas).

15. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ši nuostata mutatis mutandis taikytina ir Konstitucinio Teismo 61 straipsnyje numatytiems prašymams išaiškinti Konstitucinio Teismo aktus (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas).

16. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, Konstitucinis Teismas pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimo neaiškins.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nusprendžia:

Atsisakyti pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo prašymą aiškinti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą.

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.