Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6, 14.6.3, 14.6.5, 16 punktų nuostatų išaiškinimo

1. Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 2004, Nr. 105-3894; toliau – Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimas).

Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog Seimo nario atlyginimu už kūrybinę veiklą laikomas atlygis už pedagoginę veiklą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 60 straipsnio 3 daliai.

2. Konstitucinis Teismas 2005 m. vasario 10 d. priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ išaiškinimo“ (Žin., 2005, Nr. 21-664; toliau – Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimas).

Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendime buvo išaiškinta:

– Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ vartojama sąvoka „Seimo veiklos nepertraukiamumas“ nereiškia, kad Seimo veiklos nepertraukiamumas būtų pažeistas, jeigu Konstitucijos 49 straipsnio 1 dalyje numatytos kasmetinės mokamos atostogos laikotarpiu tarp Seimo sesijų būtų suteiktos visiems Seimo nariams (išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis dėl Seimo Pirmininko bei Seimo Pirmininko pavaduotojo (pavaduotojų) kasmetinių mokamų atostogų laiko);

– Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto antrosios pastraipos teiginys „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“ vartojama sąvoka „darbas“ apima ir bet kokią kitą privačią veiklą, kuria siekiama pelno, taip pat ir tokią veiklą, kuria siekiama pelno, kuri atliekama neįsteigus įmonės, įstaigos, organizacijos“ nereiškia, kad bet kokia veikla, apibūdinama kaip ūkininkavimas, savaime (jeigu ji nėra peraugusi į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kurią Seimo nariui draudžia Konstitucija) yra nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu;

– Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.7.1 punkto trečiosios pastraipos teiginiai „Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinis teisinis statusas, apimantis inter alia Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatytus apribojimus, lemia ir jo, kaip ir kiekvieno kito žmogaus, turimų Konstitucijos 46 ir 48 straipsniuose įtvirtintų asmens teisių įgyvendinimo ypatumus. Pažymėtina, kad Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies nuostatos, atsižvelgiant į šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo tikslą, reiškia ir tai, kad toks Seimo narys, kuris yra kokios nors privačios įmonės, įstaigos, organizacijos steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas, negali užimti pareigų, atlikti darbo, eiti tarnybos, vykdyti kitų funkcijų, atlikti kitų užduočių, užimti vadinamųjų garbės pareigų ir pan. (įskaitant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose) toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje ar jai atstovauti. Tai yra nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu: Seimo narys, įgydamas visas Tautos atstovo teises, apsisprendžia, kad jis bus Tautos atstovas, o ne užsiims verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno“, šio skyriaus 13.7.2 punkto ketvirtosios pastraipos teiginiai „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo negalima aiškinti taip, kad būtų paneigta Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, kurią turi ir Seimo narys, esmė. Taigi Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies nuostatų, įtvirtinančių Seimo nario pareigų nesuderinamumą su inter alia užsiėmimu verslu, komercija ar kita privačia veikla, kuria siekiama pelno, negalima aiškinti kaip reiškiančių draudimą Seimo nariui naudoti savo nuosavybę, gauti iš jos pajamų, tvarkyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir pan., taip pat sudaryti su tuo susijusius sandorius. Tačiau tokia Seimo nario veikla, kai jis naudoja savo nuosavybę, gauna iš jos pajamų, tvarko jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir pan., taip pat sudaro su tuo susijusius sandorius, pagal Konstituciją negali peraugti į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kuria siekiama pelno, nes taip būtų pažeistas Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas Seimo nariui bet kokia forma užsiimti verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno“, šio skyriaus 13.7.3 punkto trečiosios pastraipos teiginiai „Įstatymu nustatydamas nurodytą konstituciškai būtiną teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas kartu privalo nustatyti ir būdus, kurie sudarytų teisines prielaidas užkirsti kelią Seimo nario pareigų nesuderinamumui su užsiėmimu verslu, komercija, kita privačia veikla, kuria siekiama pelno, atsirasti. Tokiu teisiniu reguliavimu būtų sudarytos ir prielaidos išvengti Seimo nario mandato naudojimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, bet kurių nors asmenų privačiai naudai gauti, t. y. partikuliariniais interesais, ir Seimo nario privačių interesų supriešinimo su Tautos ir Lietuvos valstybės, t. y. viešaisiais, interesais; tai stiprintų Tautos pasitikėjimą Seimo nariais, kaip Tautos atstovais, ir Seimu, kaip Tautos atstovybe. Tokia kontrolė yra būtina Konstitucijos 63 straipsnio 7 punkto nuostatos, pagal kurią Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai jis pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis, įgyvendinimo sąlyga“ ir šio punkto ketvirtosios pastraipos teiginiai „Atkreiptinas dėmesys į tai, kad užsienio demokratinėse teisinėse valstybėse yra įtvirtinti įvairūs būdai, leidžiantys užtikrinti parlamento nario pareigų ir užsiėmimo verslu nesuderinamumą bei kontrolę, kaip antai parlamento nario turto valdymo patikėjimas ar kitoks privalomas perleidimas kitiems asmenims, anoniminis tokio turto valdymas, įmonių, kurių steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas yra parlamento narys, sandorių, sudaromų su viešojo sektoriaus įstaigomis, įmonėmis, organizacijomis, kontrolė ir kt.“ nereiškia, kad Seimo nariui draudžiama būti kokios nors privačios įmonės, įstaigos, organizacijos steigėju, savininku, bendraturčiu ar akcininku, kad toks Seimo narys pagal Konstituciją negali turėti privačios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo, savininko, bendraturčio ar akcininko teisių, kad jis negali šių teisių įgyvendinti pats, išskyrus tai, kad toks Seimo narys, kuris yra kokios nors privačios įmonės, įstaigos, organizacijos steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas, negali užimti pareigų, atlikti darbo, eiti tarnybos, vykdyti kitų funkcijų, atlikti kitų užduočių, užimti vadinamųjų garbės pareigų ir pan. (įskaitant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose) toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje ar jai atstovauti;

– Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.8.4 punkto teiginiai savaime nereiškia, kad Seimo narys negali užimti pareigų (inter alia vadovaujančių) politinėje partijoje, kurios narys jis yra, ir jai atstovauti;

– Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.8.4 punkto teiginiai savaime nereiškia, kad Seimo narys negali užimti pareigų (inter alia vadovaujančių) profesinėje sąjungoje, kitoje asociacijoje, kurios narys jis yra, ir jai atstovauti;

– Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12, 13.1, 13.5, 13.6, 13.9 punktų teiginiai dėl Seimo nario pareigų nesuderinamumo su kitomis pareigomis bei darbu reiškia, jog pagal Konstituciją negalima tokia teisinė situacija, kad Seimo narys būtų asmuo, kuris yra ne nutraukęs darbo santykius su tam tikra valstybės, savivaldybės įmone, įstaiga, organizacija, privačia įmone, įstaiga, organizacija, kuria nors visuomenine organizacija, profesine sąjunga, politine partija, asociacija ar kitokiu susivienijimu (nepriklausomai nuo jo pavadinimo), bet joje išleistas atostogų arba kokiu nors kitu būdu jam yra leista laikinai (kol jis eina Seimo nario pareigas) nedirbti atitinkamo darbo, nevykdyti atitinkamos veiklos, arba kitaip yra sustabdytas jo įgaliojimų (pareigų) vykdymas toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, visuomeninėje organizacijoje, profesinėje sąjungoje, politinėje partijoje, asociacijoje ar kitokiame susivienijime (nepriklausomai nuo jo pavadinimo).

3. Pareiškėjas – Seimo narys A. Salamakinas prašo Konstitucinį Teismą išaiškinti:

– ar Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto formuluotė „Sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse““ apima ir Seimo nario privačią veiklą verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, atliekamą pagal teisinę ar kitokią sutartį, bet laisvu nuo Seimo posėdžių laiku ir negaunant už tą veiklą jokio atlyginimo ar kitų rūšių piniginių išmokų;

– ar Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.3 punkto teiginys „Seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės vienas iš ypatumų yra tas, kad Seimo narys šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas“ reiškia, kad Seimo narys negali šios teisės įgyvendinti sudarydamas autorinę sutartį ir gaudamas atlyginimą už sutartyje numatytą ir atliktą darbą;

– ar Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.5 punkto teiginiai „Iš Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies formuluotės „užmokestis už pedagoginę ar kūrybinę veiklą“ matyti, kad pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos nėra tapačios, kad kiekviena iš jų turi savarankišką turinį. Šios sąvokos negali būti sutapatinamos, jos nėra sinonimai ir nė viena iš jų neapima kitos. Konstitucijoje pedagoginė veikla yra atribota nuo kūrybinės veiklos: pedagoginė veikla siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas), tuo tarpu kūrybinė veikla <...> yra veikla, kuria siekiama sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį“ reiškia, kad autorine sutartimi įforminta Seimo nario veikla, kai jis viešai skaito savo sukurtas paskaitas ir gauna už jas autorinį atlyginimą, laikytina kūrybine veikla, už kurią Seimo narys gali gauti atlyginimą;

– ar Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 16 punkto teiginys „Pagal Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktą Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, jeigu jis neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis“ reiškia, kad „Seimo nario įgaliojimai nutrūksta automatiškai, priėmus Seimo nutarimą ir netaikant jokių specialių parlamentinių procedūrų“.

1. Konstitucinio Teismo posėdyje prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas pateikęs Seimo narys A. Salamakinas paaiškino savo prašymo motyvus ir atsakė į užduotus klausimus.

2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo ir į klausimus atsakė suinteresuoto asmens – Seimo atstovė konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04 J. Meškienė.

Konstitucinis Teismas

1. Konstitucinio Teismo įstatyme yra įtvirtinti Konstitucinio Teismo įgaliojimai oficialiai aiškinti savo nutarimus (61 straipsnis). Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad jis turi įgaliojimus aiškinti ir kitus savo baigiamuosius aktus.

2. Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimą oficialiai aiškina pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva.

Seimo narys A. Salamakinas konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04, kurioje priimto Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas jis prašo išaiškinti, buvo pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovas. Taigi pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnį Seimo narys A. Salamakinas turi teisę prašyti Konstitucinį Teismą išaiškinti 2004 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas.

3. Dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimamas sprendimas – atskiras dokumentas (Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 2 dalis).

4. Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų aiškinimo instituto paskirtis – plačiau, išsamiau atskleisti atitinkamų Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatų turinį, prasmę, jeigu to reikia, kad būtų užtikrintas deramas to Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto vykdymas, kad tuo Konstitucinio Teismo nutarimu, kitu baigiamuoju aktu būtų vadovaujamasi.

5. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad jo nutarimas yra vientisas; Konstitucinio Teismo nutarimo nutariamoji (rezoliucinė) dalis yra grindžiama motyvuojamosios dalies argumentais; aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios (rezoliucinės), tiek motyvuojamosios dalių turinio; dėl Konstitucinio Teismo nutarimo aiškinimo priimtas sprendimas yra neatskiriamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo.

6. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalį Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 3 dalies nuostata, be kita ko, reiškia, jog aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista nutarimo nuostatų prasmė, inter alia prasminė elementų, sudarančių nutarimo turinį, visuma, argumentai, motyvai, kuriais grindžiamas tas Konstitucinio Teismo nutarimas, taip pat kad Konstitucinis Teismas negali aiškinti to, ko jis toje konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas prašomas išaiškinti nutarimas, netyrė. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad prašymo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimą, kitą baigiamąjį aktą nagrinėjimas nesuponuoja naujos konstitucinės justicijos bylos.

Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalies, kurioje nustatyta, jog Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami, formuluotė „yra galutiniai ir neskundžiami“ reiškia ir tai, kad Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, sprendimai, kuriais baigiama konstitucinės justicijos byla, t. y. Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai, yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, neišskiriant nė paties Konstitucinio Teismo: Konstitucinio Teismo baigiamieji aktai yra privalomi ir pačiam Konstituciniam Teismui, jie suvaržo Konstitucinį Teismą tuo atžvilgiu, kad jis negali jų pakeisti arba jų peržiūrėti, jeigu tam nėra konstitucinio pagrindo.

Taigi oficialiai aiškinant (byloje dalyvavusių asmenų, kitų institucijų ir asmenų, kuriems Konstitucinio Teismo nutarimas išsiųstas, prašymu, taip pat paties Konstitucinio Teismo iniciatyva) Konstitucinio Teismo nutarimus, kitus baigiamuosius aktus oficialioji konstitucinė doktrina nėra koreguojama. Oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimas (kuris, be abejo, visada turi būti konstituciškai pagrindžiamas ir eksplicitiškai motyvuojamas atitinkamame Konstitucinio Teismo akte) sietinas su naujų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimu ir naujų Konstitucinio Teismo precedentų sukūrimu jose, bet ne su oficialiu Konstitucinio Teismo nutarimų, kitų baigiamųjų aktų nuostatų aiškinimu (Konstitucinio Teismo 2007 m. gruodžio 6 d., 2008 m. vasario 1 d., 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d., 2010 m. liepos 2 d. sprendimai).

7. Pažymėtina, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos vienodumas ir tęstinumas suponuoja būtinybę kiekvieną aiškinamą Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto nuostatą aiškinti atsižvelgiant į visą oficialų konstitucinį doktrininį kontekstą, taip pat į kitas Konstitucijos nuostatas (eksplicitines ir implicitines), susijusias su Konstitucijos nuostata (-omis), kurią (-ias) aiškinant Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte buvo suformuluota atitinkama oficiali konstitucinė doktrininė nuostata. Kaip jau ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis (eksplicitinėmis ir implicitinėmis) (Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d., 2009 m. sausio 15 d., 2009 m. gegužės 15 d., 2009 m. spalio 28 d., 2009 m. lapkričio 6 d., 2009 m. gruodžio 18 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. liepos 2 d. sprendimai).

1. Pareiškėjas inter alia prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto formuluotė „Sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse““ apima ir Seimo nario privačią veiklą verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, atliekamą pagal teisinę ar kitokią sutartį, bet laisvu nuo Seimo posėdžių laiku ir negaunant už tą veiklą jokio atlyginimo ar kitų rūšių piniginių išmokų.

2. Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkte konstatuota:

3. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2005 m. vasario 10 d. sprendime išaiškino kai kurias Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, inter alia šio nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto teiginius. Konstitucinis Teismas minėtame sprendime išaiškino, kad 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto antrosios pastraipos teiginys „Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“ vartojama sąvoka „darbas“ apima ir bet kokią kitą privačią veiklą, kuria siekiama pelno, taip pat ir tokią veiklą, kuria siekiama pelno, kuri atliekama neįsteigus įmonės, įstaigos, organizacijos“ nereiškia, kad bet kokia veikla, apibūdinama kaip ūkininkavimas, savaime (jeigu ji nėra peraugusi į verslą, komerciją ar kitokią veiklą, kurią Seimo nariui draudžia Konstitucija) yra nesuderinama su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu. Be to, šiame sprendime buvo išaiškinta ir tai, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12, 13.1, 13.5, 13.6, 13.9 punktų teiginiai dėl Seimo nario pareigų nesuderinamumo su kitomis pareigomis bei darbu reiškia, jog pagal Konstituciją negalima tokia teisinė situacija, kad Seimo narys būtų asmuo, kuris yra ne nutraukęs darbo santykius su tam tikra valstybės, savivaldybės įmone, įstaiga, organizacija, privačia įmone, įstaiga, organizacija, kuria nors visuomenine organizacija, profesine sąjunga, politine partija, asociacija ar kitokiu susivienijimu (nepriklausomai nuo jo pavadinimo), bet joje išleistas atostogų arba kokiu nors kitu būdu jam yra leista laikinai (kol jis eina Seimo nario pareigas) nedirbti atitinkamo darbo, nevykdyti atitinkamos veiklos, arba kitaip yra sustabdytas jo įgaliojimų (pareigų) vykdymas toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, visuomeninėje organizacijoje, profesinėje sąjungoje, politinėje partijoje, asociacijoje ar kitokiame susivienijime (nepriklausomai nuo jo pavadinimo).

4. Minėta, kad jokia Konstitucinio Teismo nutarimo, kito baigiamojo akto oficiali konstitucinė doktrininė nuostata negali būti aiškinama izoliuotai, ignoruojant jos prasmines bei sistemines sąsajas su kitomis oficialiomis konstitucinėmis doktrininėmis nuostatomis, išdėstytomis tame Konstitucinio Teismo nutarime, kitame baigiamajame akte, kituose Konstitucinio Teismo aktuose, taip pat su kitomis Konstitucijos nuostatomis.

Pareiškėjo prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto formuluotė jo nurodytu aspektu negali būti aiškinama atskirai nuo kitų Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo, kitų Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų nuostatų, susijusių su Seimo nario konstituciniu teisiniu statusu. Šiame kontekste paminėtinos šios Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo, 2005 m. vasario 10 d. sprendimo nuostatos:

– „<...> Pilietinė Tauta, bendrų reikalų tvarkymą, taip pat atstovavimą Tautai ir valstybei patikėjusi asmenims, dėl savo užimamų pareigų ar įgyto mandato priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, turi būti apsaugota nuo valstybės pareigūnų savivalės, nuo jų veikimo ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, nuo jų naudojimosi savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti. <...> Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, galėtų tinkamai vykdyti savo įgaliojimus, kad būtų išvengta viešųjų ir privačių interesų supriešinimo, kad nebūtų sudarytos teisinės prielaidos valstybės pareigūnams, vykdantiems funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad būtų galima veiksmingai kontroliuoti, kaip valstybės pareigūnai, vykdantys funkcijas įgyvendinant valstybės valdžią, visi asmenys, priimantys visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, laikosi šių reikalavimų, ir kad nurodyti valstybės pareigūnai ir kiti asmenys, jeigu jie nepaiso minėtų reikalavimų, būtų traukiami atsakomybėn pagal Konstituciją ir įstatymus“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 2 punktas);

– „<...> Seimo veiklos nepertraukiamumas suponuoja ir Seimo nario, kaip Tautos atstovo, veiklos nepertraukiamumą. Pagal Konstituciją teisės aktais turi būti nustatyta tokia Seimo struktūra ir darbo tvarka, taip pat turi būti nustatytas toks Seimo nario teisinis statusas, kad kiekvienas Seimo narys turėtų galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos dalyvauti Seimo – Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinius įgaliojimus.

Pabrėžtina, kad Konstitucija Seimo narį traktuoja kaip profesionalų politiką, t. y. kaip tokį Tautos atstovą, kuriam darbas Seime yra jo profesinė veikla“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 5 punktas);

– „<...> Ypač pabrėžtina, kad pagal Konstituciją nei poilsio ir laisvalaikio, nei kasmetinių mokamų atostogų metu Seimo narys nepraranda Tautos atstovo statuso: kaip darbo Seimo sesijų metu, Seimo komitetų, kitų Seimo struktūrinių padalinių posėdžių, vykstančių ne per Seimo sesijas, metu, taip ir poilsio, laisvalaikio, kasmetinių mokamų atostogų metu jis išlaiko visus savo, kaip Tautos atstovo, įgaliojimus, o Seimas, net jei Tautos atstovai atostogauja, nepaliauja buvęs Tautos atstovybe ir įstatymų leidžiamosios valdžios institucija“ (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 6 punktas);

– „<...> kai kurios Seimo nario konstitucinės pareigos Konstitucijoje yra formuluojamos kaip tam tikri Seimo nariui taikomi apribojimai – kaip Seimo nario pareigų nesuderinamumas su kitomis pareigomis bei darbu, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis, ir kaip draudimas Seimo nariui gauti kitą atlyginimą, išskyrus Konstitucijoje nustatytas išimtis; šiais apribojimais siekiama užtikrinti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvą mandatą ir jo darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos nepertraukiamumą. Vertinant Konstitucijoje nustatytų Seimo nariui taikomų apribojimų visumą konstatuotina, kad šiuo atžvilgiu Seimo nario – Tautos atstovo konstitucinis teisinis statusas iš esmės skiriasi nuo kitų piliečių konstitucinio teisinio statuso ir lemia kai kurių Konstitucijoje įvirtintų asmens teisių, kurias Seimo narys turi kaip žmogus ir pilietis, įgyvendinimo ypatumus.

<...> Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo tikslas yra užtikrinti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvą mandatą, jo darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos nepertraukiamumą, garantuoti, kad Seimo narys veiks Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų interesais, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų, interesais, kad Seimo narys nesinaudos savo statusu, laisvu mandatu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad kiekvienas Seimo narys turės galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos dalyvauti Seimo – Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinius įgaliojimus. Šis tikslas nebūtų pasiektas arba būtų sudarytos prielaidos kliudyti šį tikslą pasiekti, jeigu Seimo narys tuo pat metu galėtų eiti ir kitas pareigas arba dirbti ir kitą darbą, išskyrus pačioje Konstitucijoje expressis verbis nurodytas pareigas, taip pat pareigas, galimybę kurias užimti suponuoja Konstitucija; šis tikslas nebūtų pasiektas arba būtų sudarytos prielaidos kliudyti šį tikslą pasiekti ir tuo atveju, jeigu Seimo narys gautų ir tokį kitą atlyginimą, kurio nenumato Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 12 punktas);

– „<...> Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „pareigos“ ir „darbas“ – tai konstitucinės sąvokos, jos turi konstitucinį turinį ir negali būti aiškinamos remiantis vien tuo, kaip analogiškos sąvokos yra apibrėžtos įstatymuose ar kituose teisės aktuose (pavyzdžiui, teisės aktuose, reguliuojančiuose darbo arba valstybės tarnybos santykius). Šiuo atžvilgiu Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos ir darbas nesietini tik su darbo ar pan. sutartimis arba susitarimais“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.5 punktas);

– „<...> Iš Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto Seimo nario pareigų nesuderinamumo su darbu verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, taip pat darbu tokiose privačiose įmonėse ar įstaigose, kurių steigėjas, savininkas, bendraturtis ar akcininkas yra Seimo narys, išplaukia draudimas bet kokia forma užsiimti verslu, komercija ar kitokia privačia veikla, kuria siekiama pelno. Sprendžiant, ar Seimo nario tam tikra veikla yra užsiėmimas verslu, komercija ir pan., kiekvienu atveju reikia įvertinti tos veiklos turinį bei visas kitas aplinkybes“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.7.1 punktas);

– „<...> Konstitucijoje įtvirtintas Seimo nario pareigų nesuderinamumo su kitomis pareigomis bei darbu principas reiškia, jog Seimo nario pareigos yra nesuderinamos su jokia kita veikla (pareigų užėmimu, darbo atlikimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu, kitų užduočių atlikimu, vadinamųjų garbės pareigų užėmimu), Lietuvos valstybės įstaigoje, įmonėje, organizacijoje ar savivaldybių įstaigoje, įmonėje, organizacijoje, arba užsienio valstybių įstaigoje, įmonėje, organizacijoje, arba tarptautinėje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje, arba privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje, arba atstovaujant tokiai įstaigai, įmonei, organizacijai, išskyrus pačioje Konstitucijoje expressis verbis nurodytas arba implicitiškai numatytas pareigas: 1) Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nurodytas Seimo nario pareigas Seime, apimančias Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigas, tokias Seimo nario pareigas Seime, kurias Seimo narys pagal Seimo statutą užima Seimo vadovybėje ar vadovaudamas Seimo struktūriniams padaliniams, kitas pareigas Seime, kurias gali užimti tik Seimo narys, taip pat tokias pareigas tarpparlamentinėse ir kitose tarptautinėse institucijose, kurias įmanoma užimti tik būnant Seimo nariu; 2) Konstitucijos 60 straipsnio 2 dalyje nurodytas Ministro Pirmininko ar ministro pareigas; 3) tokias pareigas Konstitucijoje numatytuose susivienijimuose, kurios yra susijusios su jo naryste atitinkamame susivienijime“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.9 punktas);

– „Kitas Konstitucijos 60 straipsnyje nustatytas apribojimas Seimo nariui yra draudimas Seimo nariui gauti kitą atlyginimą, išskyrus pačioje Konstitucijoje expressis verbis nustatytas arba implicitiškai numatytas išimtis“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14 punktas);

– „Pabrėžtina, kad Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje vartojama sąvoka „atlyginimas“ – tai konstitucinė sąvoka, ji turi konstitucinį turinį ir negali būti aiškinama remiantis vien tuo, kaip analogiška sąvoka yra apibrėžta įstatymuose ar kituose teisės aktuose (pavyzdžiui, teisės aktuose, reguliuojančiuose darbo arba valstybės tarnybos santykius). Šiuo atžvilgiu Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje nurodytas atlyginimas nėra sietinas tik su atlyginimu, mokamu pagal darbo ar pan. sutartis ar susitarimus; Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalies sąvokos „atlyginimas“ turinys yra daug platesnis, ši sąvoka apima įvairių rūšių pinigines išmokas bei kitokios materialinės naudos suteikimą Seimo nariui“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.1 punktas);

– „Apibendrinant konstatuotina, kad Konstitucijoje įtvirtintas draudimas Seimo nariui, be Seimo nario atlyginimo, gauti kitą atlyginimą reiškia, jog Seimo narys negali gauti jokio kito atlyginimo, išskyrus pačioje Konstitucijoje expressis verbis nurodytą arba implicitiškai numatytą atlyginimą: 1) atlyginimą už Seimo nario pareigas Seime, apimančias Seimo Pirmininko, Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigas, tokias Seimo nario pareigas Seime, kurias Seimo narys pagal Seimo statutą užima Seimo vadovybėje ar vadovaudamas Seimo struktūriniams padaliniams, kitas pareigas Seime, kurias gali užimti tik Seimo narys, taip pat tokias pareigas tarpparlamentinėse ir kitose tarptautinėse institucijose, kurias įmanoma užimti tik būnant Seimo nariu; 2) atlyginimą už Ministro Pirmininko ar ministro pareigas; 3) atlyginimą už kūrybinę veiklą, kurią jis atlieka ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.7 punktas).

5. Aiškinant, ar pareiškėjo prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto formuluotė „Sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse““ apima ir Seimo nario privačią veiklą verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse, atliekamą pagal teisinę ar kitokią sutartį, bet laisvu nuo Seimo posėdžių laiku ir negaunant už tą veiklą jokio atlyginimo ar kitų rūšių piniginių išmokų, pažymėtina, kad, kaip minėta šiame sprendime, pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, suformuotą Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime, sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse“, apima bet kokią veiklą Lietuvos, užsienio ar tarptautinėje privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje arba atstovaujant tokiai įstaigai, įmonei, organizacijai, jeigu ši veikla yra susijusi su darbo atlikimu, pareigų užėmimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu, kitų užduočių atlikimu, vadinamųjų garbės pareigų užėmimu ir pan. (įskaitant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose), neatsižvelgiant į tai, ar:

– ta veikla yra nuolatinė, ar laikina, ar vienkartinio pobūdžio (epizodinė),

– už tą veiklą yra atlyginama kokiomis nors išmokomis arba kaip nors kitaip, ar nėra atlyginama,

– ta veikla teisės aktuose yra įvardijama kaip darbas, ar kaip nors kitaip,

– toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje yra, ar nėra dar ir kitų asmenų, užsiimančių kokia nors veikla,

– ta veikla yra vadovaujanti, ar ne,

– asmuo tai veiklai yra renkamas, ar skiriamas,

– ta veikla yra įforminama kokia nors teisine sutartimi arba kitu teisės aktu, ar yra atliekama be teisinės sutarties arba kito teisės akto.

Pažymėtina ir tai, kad, kaip pabrėžta Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendime, pagal Konstituciją nei poilsio ir laisvalaikio, nei kasmetinių mokamų atostogų metu Seimo narys nepraranda Tautos atstovo statuso.

Taigi konstatuotina, kad Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas Seimo nariui dirbti verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse ne tik savo darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos metu, bet ir laisvu nuo darbo Seime (poilsio, laisvalaikio, kasmetinių mokamų atostogų) metu.

Kartu pabrėžtina, kad, kaip minėta, Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo tikslas yra užtikrinti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, laisvą mandatą, jo darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos nepertraukiamumą, garantuoti, kad Seimo narys veiks Tautos ir Lietuvos valstybės, o ne savo asmeniniais ar grupiniais interesais, kandidatą į Seimo narius iškėlusių ar jį rėmusių politinių partijų ar politinių organizacijų, visuomeninių organizacijų, kitų organizacijų ar kitų asmenų interesais, teritorinių bendruomenių, Seimo nario rinkimų apygardos rinkėjų interesais, kad Seimo narys nesinaudos savo statusu, laisvu mandatu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti, kad kiekvienas Seimo narys turės galimybę vykdyti savo konstitucinę priedermę nuolatos dalyvauti Seimo – Tautos atstovybės darbe, nepertraukiamai vykdyti savo, kaip Tautos atstovo, konstitucinius įgaliojimus; šis tikslas nebūtų pasiektas arba būtų sudarytos prielaidos kliudyti šį tikslą pasiekti, jeigu Seimo narys tuo pat metu galėtų eiti ir kitas pareigas arba dirbti ir kitą darbą, išskyrus pačioje Konstitucijoje expressis verbis nurodytas pareigas, taip pat pareigas, galimybę kurias užimti suponuoja Konstitucija.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 13.6 punkto formuluotė „Sąvoka „darbas“, vartojama Konstitucijos 60 straipsnio 1 dalies formuluotėje „darbas verslo, komercijos bei kitose privačiose įstaigose ar įmonėse““ apima bet kokią veiklą Lietuvos, užsienio ar tarptautinėje privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje arba atstovaujant tokiai įstaigai, įmonei, organizacijai, jeigu ši veikla yra susijusi su darbo atlikimu, pareigų užėmimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu, kitų užduočių atlikimu, vadinamųjų garbės pareigų užėmimu ir pan. (įskaitant dalyvavimą kolegialiuose valdymo, kontrolės ir kituose organuose), neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla yra nuolatinė, ar laikina, ar vienkartinio pobūdžio (epizodinė), į tai, ar už tą veiklą yra atlyginama kokiomis nors išmokomis arba kaip nors kitaip, ar nėra atlyginama, į tai, ar ta veikla teisės aktuose yra įvardijama kaip darbas, ar kaip nors kitaip, į tai, ar toje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje yra, ar nėra dar ir kitų asmenų, užsiimančių kokia nors veikla, į tai, ar ta veikla yra vadovaujanti, ar ne, į tai, ar asmuo tai veiklai yra renkamas, ar skiriamas, į tai, ar ta veikla yra įforminama kokia nors teisine sutartimi arba kitu teisės aktu, ar yra atliekama be teisinės sutarties arba kito teisės akto, neatsižvelgiant į tai, ar ta veikla vykdoma Seimo nario darbo Seime bei kitos parlamentinės veiklos, ar poilsio, laisvalaikio, kasmetinių mokamų atostogų metu.

1. Pareiškėjas inter alia prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.3 punkto teiginys „Seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės vienas iš ypatumų yra tas, kad Seimo narys šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas“ reiškia, kad Seimo narys negali šios teisės įgyvendinti sudarydamas autorinę sutartį ir gaudamas atlyginimą už sutartyje numatytą ir atliktą darbą.

2. Prašomas išaiškinti Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.3 punkto teiginys yra dalis 14.6 punkto, kuriame inter alia konstatuota:

3. Paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendimo motyvuojamosios dalies III skyriaus 10 punkte yra pažymėjęs: „Aiškindamas Konstitucijos 60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą Seimo nario teisę gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą, Konstitucinis Teismas 2004 m. liepos 1 d. nutarime pabrėžė, kad kūrybinės veiklos samprata sietina su siekiu sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį; vienas iš Seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės ypatumų yra tas, kad Seimo narys šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas; tik už tokią kūrybinę veiklą Seimo narys turi teisę gauti atlyginimą.

Seimo narys įgyvendindamas kūrybinės veiklos laisvę turi paisyti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio statuso ir iš jo kylančių teisinių, etinių imperatyvų, inter alia vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų.“

4. Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.3 punkto teiginį „Seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės vienas iš ypatumų yra tas, kad Seimo narys šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas“ aiškinant pareiškėjo nurodytu aspektu pažymėtina, kad šiame nutarime nevartojama sąvoka „autorinė sutartis“; pažymėtina ir tai, kad žodžiai „autorinė sutartis“ expressis verbis nevartojami ir Konstitucijos tekste. Minėta sąvoka yra vartojama ir jos turinys atskleidžiamas Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, kituose įstatymuose bei kituose teisės aktuose. Vadinasi, šios sąvokos teisinis turinys yra apibrėžtas ne Konstitucijoje, o žemesnės galios teisės aktuose.

Pabrėžtina, kad Konstitucijos normų ir principų negalima aiškinti remiantis įstatymų leidėjo ir kitų teisėkūros subjektų priimtais aktais, nes taip būtų paneigta Konstitucijos viršenybė teisės sistemoje (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. liepos 1 d. nutarimai, 2005 m. vasario 10 d. sprendimas).

Minėta, kad aiškindamas savo nutarimą Konstitucinis Teismas yra saistomas tiek nutarimo nutariamosios, tiek motyvuojamosios dalies turinio, taip pat kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą, nekeisdamas jo turinio.

Įstatymuose ir kituose teisės aktuose vartojamos sąvokos „autorinė sutartis“ teisinis turinys nebuvo tyrimo dalykas konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04. Joje Konstitucinis Teismas tik konstatavo, kad atlyginimą už kūrybinę veiklą reguliuoja autorių teisės normos.

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas privalo aiškinti savo nutarimą nekeisdamas jo turinio, į tai, kad sąvoka „autorinė sutartis“ Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime nevartojama, ir į tai, kad šios įstatymuose ir kituose teisės aktuose apibrėžtos sąvokos teisinis turinys nebuvo tyrimo dalykas konstitucinės justicijos byloje Nr. 04/04, jos turinys negali būti aiškinamas ir šiame Konstitucinio Teismo sprendime.

5. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.3 punkto teiginys „Seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės vienas iš ypatumų yra tas, kad Seimo narys šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas“, aiškinamas Seimo nario konstitucinio teisinio statuso, konstitucinės kūrybinės veiklos sampratos ir atlyginimo už šią veiklą mokėjimo kontekste, reiškia, kad pagal Konstituciją Seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą, t. y. tokią veiklą, kurios rezultatas yra kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti materialinė ar dvasinė mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybė (kūrinys). Be to, Seimo nario kūrybinė veikla nesuderinama su veikla (pareigų užėmimu, darbo atlikimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu ir pan.) Lietuvos valstybės, savivaldybių, užsienio arba tarptautinėje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje, taip pat privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje; taigi Seimo narys, užsiimdamas kūrybine veikla, negali pažeisti iš Konstitucijos, inter alia jos 60 straipsnio 1 dalies, kylančių konstitucinių Seimo nario darbinės veiklos ribojimo imperatyvų.

Seimo nario konstitucinė kūrybinės veiklos laisvė gali būti įgyvendinama inter alia sudarant sutartį, tačiau pažymėtina, kad tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar pan. santykiai. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant, kokie santykiai tarp šalių yra susiklostę konkrečios sutarties pagrindu, turi būti vertinama ne tik tai, kaip ta sutartis pavadinta, bet ir tai koks yra jos turinys. Vadinasi, kiekvienu atveju būtina individualiai įvertinti, ar tokia sutartimi reguliuojami konstitucinę kūrybinės veiklos sampratą atitinkantys santykiai.

Taigi konstatuotina, kad Seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą, t. y. tokią veiklą, kurios rezultatas yra kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti materialinė ar dvasinė mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybė (kūrinys); tačiau, kaip minėta, Seimo nario kūrybinė veikla nesuderinama su veikla (pareigų užėmimu, darbo atlikimu, tarnybos ėjimu, kitų funkcijų vykdymu ir pan.) Lietuvos valstybės, savivaldybių, užsienio arba tarptautinėje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje, taip pat privačioje įstaigoje, įmonėje, organizacijoje; taigi Seimo narys, užsiimdamas kūrybine veikla, negali pažeisti iš Konstitucijos, inter alia jos 60 straipsnio 1 dalies, kylančių konstitucinių Seimo nario darbinės veiklos ribojimo imperatyvų.

Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, Seimo narys įgyvendindamas kūrybinės veiklos laisvę turi paisyti Seimo nario, kaip Tautos atstovo, konstitucinio statuso ir iš jo kylančių teisinių, etinių imperatyvų, inter alia vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų.

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.3 punkto teiginys „Seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės vienas iš ypatumų yra tas, kad Seimo narys šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas“ inter alia reiškia, kad Seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą, t. y. tokią veiklą, kurios rezultatas yra kokybiškai nauja, originali, niekada anksčiau neegzistavusi konkreti materialinė ar dvasinė mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybė (kūrinys); Seimo nario konstitucinė kūrybinės veiklos laisvė gali būti įgyvendinama inter alia sudarant sutartį, tačiau tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar pan. santykiai; vadinasi, Seimo narys, užsiimdamas kūrybine veikla, negali pažeisti iš Konstitucijos, inter alia jos 60 straipsnio 1 dalies, kylančių konstitucinių Seimo nario darbinės veiklos ribojimo imperatyvų.

1. Pareiškėjas inter alia prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.5 punkto teiginiai „Iš Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies formuluotės „užmokestis už pedagoginę ar kūrybinę veiklą“ matyti, kad pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos nėra tapačios, kad kiekviena iš jų turi savarankišką turinį. Šios sąvokos negali būti sutapatinamos, jos nėra sinonimai ir nė viena iš jų neapima kitos. Konstitucijoje pedagoginė veikla yra atribota nuo kūrybinės veiklos: pedagoginė veikla siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas), tuo tarpu kūrybinė veikla <...> yra veikla, kuria siekiama sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį“ reiškia, kad autorine sutartimi įforminta Seimo nario veikla, kai jis viešai skaito savo sukurtas paskaitas ir gauna už jas autorinį atlyginimą, laikytina kūrybine veikla, už kurią Seimo narys gali gauti atlyginimą.

2. Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.5 punkto teiginius aiškinant pareiškėjo nurodytu aspektu pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime nevartojama sąvoka „autorinis atlyginimas“; pažymėtina ir tai, kad žodžiai „autorinis atlyginimas“ expressis verbis nevartojami ir Konstitucijos tekste. Minėta sąvoka yra vartojama ir jos turinys atskleidžiamas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatyme, kituose įstatymuose bei kituose teisės aktuose. Vadinasi, šios sąvokos teisinis turinys yra apibrėžtas ne Konstitucijoje, o žemesnės galios teisės aktuose.

Šiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad jame negali būti aiškinamas sąvokos „autorinė sutartis“ teisinis turinys. Remiantis analogiškais motyvais konstatuotina, kad šiame Konstitucinio Teismo sprendime negali būti aiškinamas ir sąvokos „autorinis atlyginimas“ teisinis turinys.

3. Kartu pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.5 punkto teiginiuose „Iš Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies formuluotės „užmokestis už pedagoginę ar kūrybinę veiklą“ matyti, kad pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos nėra tapačios, kad kiekviena iš jų turi savarankišką turinį. Šios sąvokos negali būti sutapatinamos, jos nėra sinonimai ir nė viena iš jų neapima kitos. Konstitucijoje pedagoginė veikla yra atribota nuo kūrybinės veiklos: pedagoginė veikla siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas), tuo tarpu kūrybinė veikla <...> yra veikla, kuria siekiama sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį“ yra aiškiai atskirtos pedagoginė veikla ir kūrybinė veikla.

Minėta, jog Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarime, kurio kai kurias nuostatas prašo išaiškinti pareiškėjas, buvo pripažinta, kad Seimo statuto (1998 m. gruodžio 22 d. redakcija) 15 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog Seimo nario atlyginimu už kūrybinę veiklą laikomas atlygis už pedagoginę veiklą, prieštarauja Konstitucijos 60 straipsnio 3 daliai.

4. Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.5 punkto teiginius aiškinant pareiškėjo nurodytu aspektu pažymėtina, kad paskaita paprastai yra pedagoginės veiklos forma. Paskaitose siekiama suteikti žinių apie dėstomąjį dalyką, aiškinami probleminiai to dalyko klausimai. Tačiau galimi atvejai, kai paskaita dėl to, kad yra itin originali, kokybiškai nauja, neturi analogų, gali būti vertinama kaip kūrinys, kurio išraiškos forma inter alia gali būti rašytinė arba žodinė.

Pagal Konstituciją Seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrybinę veiklą, t. y. už tokią veiklą mokslo, technikos, kultūros ar meno srityje, kuria siekiama sukurti kūrinį – kokybiškai naują, originalią, niekada anksčiau neegzistavusią konkrečią materialinę ar dvasinę mokslo, technikos, kultūros ar meno vertybę. Pažymėtina, kad, kaip minėta, vienas iš Seimo nario konstitucinės kūrybinės veiklos laisvės ypatumų yra tas, kad jis šią laisvę įgyvendina ne kaip darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektas.

Taigi konstatuotina, kad Seimo narys gali gauti atlyginimą už paskaitą, atitinkančią kūrinio sampratą, jeigu jis ją sukūrė įgyvendindamas kūrybinės veiklos laisvę nebūdamas darbo, tarnybos ar pan. santykių subjektu.

Minėta, kad Seimo nario konstitucinė kūrybinės veiklos laisvė gali būti įgyvendinama inter alia sudarant sutartį, tačiau tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar pan. santykiai. Pažymėtina, kad dėl Seimo nario kūrybinės veiklos, kurios tikslas – sukurti paskaitą, taip pat gali būti sudaroma sutartis, tačiau tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar pan. santykiai. Pažymėtina ir tai, kad sprendžiant, kokie santykiai tarp šalių yra susiklostę konkrečios sutarties pagrindu, kaip minėta, turi būti vertinama ne tik tai, kaip ta sutartis pavadinta, bet ir tai koks yra jos turinys. Vadinasi, kiekvienu atveju būtina individualiai įvertinti, ar tokia sutartimi reguliuojami konstitucinę kūrybinės veiklos sampratą atitinkantys santykiai.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 14.6.5 punkto teiginiai „Iš Konstitucijos 113 straipsnio 1 dalies formuluotės „užmokestis už pedagoginę ar kūrybinę veiklą“ matyti, kad pedagoginės ir kūrybinės veiklos konstitucinės sampratos nėra tapačios, kad kiekviena iš jų turi savarankišką turinį. Šios sąvokos negali būti sutapatinamos, jos nėra sinonimai ir nė viena iš jų neapima kitos. Konstitucijoje pedagoginė veikla yra atribota nuo kūrybinės veiklos: pedagoginė veikla siejama su dėstymu, mokymu, ugdymu mokymo, auklėjimo įstaigose (įskaitant aukštąsias mokyklas), tuo tarpu kūrybinė veikla <...> yra veikla, kuria siekiama sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį“ inter alia reiškia, jog Seimo narys gali gauti atlyginimą už kūrinio sampratą atitinkančią paskaitą, sukurtą įgyvendinant Seimo nario konstitucinę kūrybinės veiklos laisvę; dėl kūrinio sampratą atitinkančios paskaitos, kurios išraiškos forma inter alia gali būti rašytinė arba žodinė, gali būti sudaroma sutartis, tačiau tokios sutarties pagrindu negali atsirasti darbo, tarnybos ar pan. santykiai.

1. Pareiškėjas inter alia prašo išaiškinti, ar Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 16 punkto nuostata „Pagal Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktą Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, jeigu jis neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis“ reiškia, kad „Seimo nario įgaliojimai nutrūksta automatiškai, priėmus Seimo nutarimą ir netaikant jokių specialių parlamentinių procedūrų“.

2. Pareiškėjo prašoma išaiškinti Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 16 punkto minėta nuostata yra dalis 16 punkto, kuriame konstatuota:

3. Aiškinant pareiškėjo nurodytą Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatą pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 63 straipsnį Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, kai: pasibaigia įgaliojimų laikas arba susirenka į pirmąjį posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktasis Seimas (1 punktas), jis miršta (2 punktas), atsistatydina (3 punktas), teismas pripažįsta jį neveiksniu (4 punktas), Seimas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka (5 punktas), rinkimai pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas rinkimų įstatymas (6 punktas), pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis (7 punktas), netenka Lietuvos Respublikos pilietybės (8 punktas).

Pagal Konstitucijos 76 straipsnį Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, turintis įstatymo galią. Seimo statutas inter alia nustato apkaltos proceso tvarką (Konstitucijos 74 straipsnis), pagal kurią gali būti panaikintas ir Seimo nario mandatas. Pažymėtina, kad Konstitucijos 63 straipsnio 7 punkte nustatytas savarankiškas Seimo nario mandato netekimo pagrindas – kai Seimo narys pereina dirbti arba neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis; tai suponuoja būtinybę atlikti Seimo nario veiklos tyrimą, kad būtų galima nustatyti atitinkamas aplinkybes ir konstatuoti faktą, kad Seimo narys perėjo dirbti arba neatsisakė darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis. Todėl įstatymų leidėjas turi nustatyti tvarką, pagal kurią būtų užtikrintas teisingas teisinis procesas ir būtų galima tinkamai ištirti bei nustatyti, ar Seimo narys perėjo (neperėjo) dirbti arba neatsisakė (atsisakė) darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis, ir būtų galima priimti teisingą sprendimą dėl Seimo nario mandato.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 16 punkto nuostata „Pagal Konstitucijos 63 straipsnio 7 punktą Seimo nario įgaliojimai nutrūksta, jeigu jis neatsisako darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis“, aiškinama kartu su šio nutarimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 16 punkto nuostata „Iš Konstitucijoje įtvirtinto Seimo nario pareigų nesuderinamumo su kitomis pareigomis ar darbu (išskyrus Konstitucijoje numatytas išimtis), taip pat draudimo gauti kitą atlyginimą (išskyrus Konstitucijoje numatytas išimtis), įstatymų leidėjui kyla pareiga įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti, ar yra paisoma Konstitucijos 60 straipsnyje Seimo nariui nustatytų apribojimų“, inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti tvarką, pagal kurią būtų užtikrintas teisingas teisinis procesas ir būtų galima tinkamai ištirti bei nustatyti, ar Seimo narys perėjo (neperėjo) dirbti arba neatsisakė (atsisakė) darbo, nesuderinamo su Seimo nario pareigomis, ir būtų galima priimti teisingą sprendimą dėl Seimo nario mandato.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 61 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

n u s p r e n d ž i a: